2016-05-26 Nr. AB-11512-3-61-3-01385-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-976-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01385-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. D. su skundu (b. l. 1-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), jo naudai 25 000 Eur neturtinės žalos.

Nurodė, kad nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. birželio 23 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose kartu su 1-9 asmenimis. Plotas tenkantis asmeniui dar labiau sumažėja dėl jose įrengtų lovų ir sanitarinio mazgo, stalo. Ploto trūkumas sukelia psichologinius ir fizinius nepatogumus, konfliktus tarp kalinamų asmenų. Kalinimo sąlygos prilygo kankinimui, kurį draudžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatos. Kamerose šalta, drėgna, nėra užtikrintas natūralus apšvietimas, rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais. Asmenų ir jų daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta temperatūra, nešvarios dėžės). Minėti neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai sukėlė dvasinį išgyvenimą, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas teismui skundą parašė 2015 m. vasario 17 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Taip pat pažymėjo, kad nuo 2010 balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo.

Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodamas į kameras.

Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“ (anksčiau su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“). Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnyje yra nurodytas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. To paties skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai).

Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 7 punktu, suimtieji (nuteistieji) 8 priežiūros poste (kameros nuo Nr. 104 iki Nr. 125) skirstomi atsižvelgiant į laisvų miegamųjų vietų ir kamerų skaičių, taip pat griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 52, 70 straipsnių reikalavimais.

Šiame priežiūros poste suimtieji ir nuteistieji asmenys laikomi tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, pravestas pokalbis su Psichologinės tarnybos, Socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Kitą darbo dieną po atvykimo, išnagrinėję visus žodinius ir rašytinius suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, Vidaus tyrimų skyriaus (Kriminalinės žvalgybos skyrius) pareigūnai, atsižvelgę į Socialinės reabilitacijos skyriaus bei Psichologinės tarnybos pareigūnų rekomendacijas bei pastabas dėl atskirų asmenų, skiria suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras.

Pagal tvarkos aprašą suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras taip pat atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būkle įstaigoje, į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Pareiškėjo skundžiamuoju buvimo laikotarpiu Lukiškių TI-K, dalis šio nurodyto kalinimo laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. V. D. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnio nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 4 d. sprendimu (b. l. 60-63) pareiškėjo V. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas skunde nurodo, jog visą buvimo Lukiškių TI-K laiką nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. birželio 23 d. dėl neužtikrintos teisės į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, ir netinkamų laikymo sąlygų jautė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, taigi jau tuo metu turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Remdamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs, kad V. D. skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. vasario 24 d., teismas konstatavo, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2012 m. vasario 24 d. praleido ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjas termino atnaujinti neprašo, svarbių priežasčių, kodėl kreipėsi daugiau nei po ketverių metų nenurodo, teismas laikė, kad V. D. teisę į žalos atlyginimą turi nuo 2012 m. vasario 24 d., o laikotarpiui nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. birželio 23 d. pareiškėjas praleido senaties terminą, atitinkami skundo tenkinti nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas V. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 72-73), kuriuo prašo atnaujinti bylos nagrinėjimą ir taikyti senaties ieškinio terminą, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pilnai neišnagrinėjo jo skundo. Teigia, kad teismui pateikė teisingą skundą, įrodantį blogas kalinimo sąlygas, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 ir 5 straipsnių pažeidimą. Remiasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 3 dalimi, nurodo, kad jo bausmės pradžia 2009 m. rugpjūčio 30 d., pabaiga – 2023 m. rugpjūčio 30 d., tad jo atžvilgiu negali būti taikomas ieškinio senaties terminas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, kaip teigia pareiškėjas V. D., jam buvo padaryta neteisėtais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmais, laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. birželio 23 d. laikant pareiškėją Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Įvertinusi bylos medžiagą ir pareiškėjo reikalavimą, teisėjų kolegija priėjo išvadą, jog šiuo atveju pagrindo skirti žodinį bylos nagrinėjimą nėra, pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. vasario 24 d., todėl reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2012 m. vasario 24 d. praleido ieškinio senaties terminą. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo atstovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjas termino atnaujinti neprašo, svarbių priežasčių, kodėl kreipėsi daugiau nei po ketverių metų nenurodo, teismas laikė, kad pareiškėjas teisę į žalos atlyginimą turi nuo 2012 m. vasario 24 d., o laikotarpiui nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. birželio 23 d. praleido senaties terminą, todėl pagrindo tenkinti skundą nėra.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jo atžvilgiu senaties terminas negali būti taikomas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51-52).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi. Ir EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.). Ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas.

Minėtas vertinimas taikytinas kalbant ir apie pareiškėjo apeliaciniame skunde minimas Konvencijos 3 straipsnyje numatytas teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną iš pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, jis absoliučiai uždraudžia kankinimą ar nežmonišką ar žeminantį orumą elgesį, neatsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir nukentėjusiojo elgesį. Net ypatingomis situacijomis (pvz., terorizmo, tam tikro konkretaus asmens elgesio atveju), Konvencijos 3 straipsnis absoliučiai draudžia asmenį kankinti, elgtis su juo nežmoniškai, žeminti jo orumą (žr. EŽTT 2006 m. liepos 4 d. sprendimą Ramirez Sanchez prieš Prancūziją), tuo tarpu kitos Konvencijoje numatytos teisės gali būti ribojamos, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų (pvz., Konvencijos 8, 10, 11 str.). Tačiau nėra pagrindo teigti, kad kalbant apie Konvencijos 3 straipsnio taikymą ir jo vertinimą ieškinio senatis iš viso negali būti taikoma. Sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab, kad ji numato galimybę praleistą ieškinio senaties terminą ir atnaujinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. birželio 23 d. Šį laikotarpį pareiškėjas pats nurodė savo skunde teismui. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas jo nurodytu laikotarpiu (kelis kartus buvo išvykęs į Utenos ekspertinį skyrių, Zarasų areštinę). Tačiau kartu pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2015 m. vasario 24 d. (b. l. 8). Todėl pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo yra pasibaigęs 3 metų senaties terminas, numatytas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K prašė taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 19).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomo jam padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų, susijusių su per mažu vienam asmeniui tenkančiu plotu, neužtikrinimu, neužtikrinamomis higienos sąlygomis (pareiškėjas nurodo, kad kamerose šalta, drėgna, nėra užtikrintas natūralus apšvietimas), rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais, asmenų ir jų daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, akivaizdu, jog pareiškėjas viso kalinimo Lukiškių TI-K metu nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. birželio 23 d. žinojo ir/arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios paneigtų jo galimybes kreiptis į teismą ankščiau, kurių pagrindu pagal Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalį būtų galima atnaujinti praleistą senaties terminą.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už galimai netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. birželio 23 d. taikė ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė