2018-04-11 Nr. AB-7422-3-61-3-01189-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-765-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01189-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 27.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alfa Media“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alfa Media“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui (duomenys neskelbtini) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Alfa Media“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2016 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. (SK-199)SPR-19 „Dėl publikacijose „Etika ir Kaunas“ (www.alfa.lt, 2015 m. lapkričio 10 d.) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Inspektorius jį įspėjo dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas, VIĮ) 3 straipsnio 2 dalies, 19 straipsnio 2 dalies pažeidimų publikacijoje „Etika ir Kaunas“ (www.alfa.lt, 2015 m. lapkričio 10 d.) (toliau – ir Publikacija) bei pareikalavo pašalinti (duomenys neskelbtini) įžeidžiančią informaciją. Atsakovo tyrimo objektas buvo A. R. parengtoje Publikacijoje paskelbta informacija: „mane įskundė vienas nudrožtas post-žurnalistas, obuolmušis savo lavondėmėm“, „Piktas nelaimėlis tamsiai ochriniais atsistatydinusios raganos dantim pasipiktino mano straipsniu apie dainų šventes ir liaudies „muzikos“ ydingumą“, „Iš pagarbos žmonėms, kurie turėjo nagrinėti tą beprasmį, silpnaprotiškai surašytą skundą, aš atvykau į posėdį, puikiai suprasdamas, kad tai tik laiko gaišimas“.

3. Pareiškėjo teigimu, Publikacijoje nebuvo peržengtos nuomonės laisvės ribos, o Sprendime nepateikti svarbūs ir pakankami motyvai, kuriais vadovaujantis galima būtų riboti nuomonės raiškos laisvę. Iš Publikacijos turinio negalima identifikuoti skundą Inspektoriui pateikusio asmens ar asmens, apie kurį paskleista informacija, tapatybės, jokie inicialai publikacijoje nebuvo paskelbti. Tuo tarpu vien skundo padavimo ir svarstymo Visuomenės informavimo etikos komisijoje faktas negali būti laikomas pakankamu identifikuoti konkretaus asmens tapatybę. Be to, Visuomenės informavimo etikos komisijos interneto svetainėje paskleistoje informacijoje Inspektoriui skundą pateikęs asmuo nėra minimas vardu ir pavarde, o nurodomi tik inicialai „(duomenys neskelbtini)“.

4. Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais faktais ir surinktų įrodymų visuma. Inspektorius nepagrįstai suvaržė žodžio laisvę. Jo nurodytos Įstatymo straipsnių nuostatos, kuriomis vadovaujantis buvo paskirta administracinio poveikio priemonė, yra bendro pobūdžio, nustatančios pagrindinius principus, bendrus draudimus. Be to, Inspektorius nepagrįstai Sprendime citavo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, patvirtinto 2005 m. balandžio 15 d. Žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkime (toliau – ir Etikos kodeksas), normas bei jas taikė, kadangi teisę spręsti dėl Etikos kodekso pažeidimų turi Visuomenės informavimo etikos komisija (toliau – ir Komisija), bet ne Inspektorius.

5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad informacijos rengėjai turi teisę vartoti pasirinktas literatūrines ir lingvistines išraiškos priemones. Interneto erdvė yra specifinė informavimo priemonė, kur asmenys itin dažnai pareiškia savo nuomonę, nevengdami ir „labai aštrios“ leksikos. Šiuo atveju Publikacija yra necenzūruota ir netaisyta kalba parašytas aiškus autoriaus požiūris ir pastabos apie tam tikrus dalykus. Autorius pakomentavo savo jausmus dėl jo ankstesnio straipsnio svarstymo Komisijoje ir pateikė pakankamai aštrius komentarus apie tai, ką jis mano apie nagrinėto skundo autorių, tačiau Publikacijoje autorius nenurodė jokių asmens, kuriam adresavo savo žodžius, duomenų.

6. Atsakovas Inspektorius atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

7. Inspektorius paaiškino, kad iš Publikacijos turinio galima identifikuoti asmens, apie kurį paskleista informacija, tapatybę. Publikacijoje buvo panaudoti tokie žodžiai / žodžių junginiai, kaip „Vakar buvau nagrinėjamas neatitikimo etikai požiūriu“, „miela Komisija“, jų pateikiama ir dar daugiau – „mane įskundė“, „žurnalistas“, „atvykau į posėdį“, „pirmininkės“, todėl buvo galima lengvai atsekti detalesnę informaciją apie aprašomą ginčą. Visuomenės informavimo etikos komisijos interneto svetainėje www.etikoskomisija.lt buvo paskelbtas pranešimas apie 2015 m. lapkričio 9 d. posėdį, kuriame, be kita ko, įvardytos ginčo dėl straipsnyje „Mirtis „liaudies muzikai“ (www.alfa.lt, 2015 m. rugpjūčio 4 d.) paskelbtos informacijos šalys – (duomenys neskelbtini) ir A. R..

8. Atsakovo tvirtinimu, nesąžiningai, neetiškai per visuomenės informavimo priemonę reiškiama nuomonė ar vertinimas gali būti laikomi asmens piktnaudžiavimu saviraiškos laisve arba saviraiškos laisvės ribų peržengimu, todėl gali pažeisti asmens garbę ir orumą. Visuomenės informavimo įstatymas nustato reikalavimus ne tik žinių, bet ir nuomonių (vertinimų) skleidimui, t. y. nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, o Įstatymo 19 straipsnio 2 dalis draudžia skleisti žmogų įžeidžiančią informaciją. Atsakovo nuomone, asmens garbę ir orumą gali pažeisti ne vien tikrovės neatitinkančių žinių, bet ir įžeidžiančių, paniekinančių nuomonių (vertinimų), patyčių ir kitokios asmenį menkinančios informacijos sklaida.

9. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, kad pasiekusi tam tikrą „sunkumo“ lygį saviraiškos laisvė ir jos įgyvendinimo priemonės nėra ginamos kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) vertybės. Jei saviraiškos laisvės įgyvendinimu siekiama nepagrįstai pulti asmenį turint tikslą jį įžeisti, paniekinti, tai nėra suderinama su teise naudotis saviraiškos laisve. Pasak atsakovo, interneto erdvė negali būti pretekstu piktnaudžiauti teise skleisti visuomenei informaciją. Šiai visuomenės informavimo priemonei taip pat yra taikomos VIĮ nuostatos, numatančios viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų teises ir atsakomybę.

10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad konkrečiu atveju buvo taikytos Etikos kodekso normos. Sprendime buvo plačiau apžvelgtas visuomenės informavimo reglamentavimas, etiškos žurnalistikos principų laikymasis, tačiau šio kodekso nuostatų paminėjimas nereiškia jų taikymo. Sprendimas priimtas vadovaujantis VIĮ normomis.

III. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Alfa Media“ skundą atmetė.

12. Teismas, nustatęs, kad Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis VIĮ 3 straipsnio 2 dalies, 19 straipsnio 2 dalies bei 50 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punktų nuostatomis, bei atsižvelgęs į VIĮ 1 straipsnio 1 dalį, 19 straipsnio 2 dalį, 50 straipsnio 1 dalį, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad Inspektorius viršijo savo įgaliojimus ir sprendė dėl Etikos kodekso pažeidimų, kas yra Komisijos kompetencija. Pažymėjo, kad skundžiamu Sprendimu yra nustatyti būtent VIĮ nuostatų pažeidimai, kuriuos pripažinti ir skirti sankcijas Inspektorius turi VIĮ įtvirtintą teisę.

13. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Publikacijos sakiniai: „Mane įskundė vienas nudrožtas post-žurnalistas, obuolmušis savo lavondėmėm“, „Piktas nelaimėlis tamsiai ochriniais atsistatydinusios raganos dantim pasipiktino mano straipsniu apie dainų šventes ir liaudies „muzikos“ ydingumą“, „Iš pagarbos žmonėms, kurie turėjo nagrinėti tą beprasmį, silpnaprotiškai surašytą skundą, aš atvykau į posėdį, puikiai suprasdamas, kad tai tik laiko gaišimas“ yra jais apibūdinamą asmenį žeminančio pobūdžio.

14. Akcentavo, kad nagrinėjant (duomenys neskelbtini) skundą Inspektoriaus tarnyboje, pareiškėjas, 2015 m. gruodžio 7 d. teikdamas paaiškinimus rėmėsi ir vadovavosi išskirtinai teismų išaiškinimais dėl nuomonės ir informacijos atskyrimo. Tuo tarpu skundu teismui pareiškėjas nesutikimą su Sprendimu grindžia aplinkybe, jog iš Publikacijos turinio negalima identifikuoti asmens, apie kurį paskleista informacija, tapatybės.

15. Vertindamas Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą šiuo aspektu, t. y. dėl Publikacijoje apibūdinamo asmens tapatybės identifikavimo galimybės, teismas nurodė, kad Inspektorius pagrįstai Sprendime rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, jog tokiais atvejais svarbu nustatyti, ar pakanka duomenų, kuriais remdamiesi tiek aprašomi, tiek pašaliniai asmenys be papildomos informacijos galėjo atpažinti, jog rašoma būtent apie juos. Asmenų, supratusių, kad pateiktos žinios liečia aprašomuosius asmenis, skaičius visiškai nėra svarbus. Inspektorius, įvertinęs Publikacijoje pateiktą kitą informaciją – „Vakar buvau nagrinėjamas atitikimo etikai požiūriu“, nuoroda į straipsnį „Mirtis „liaudies muzikai““ (www.alfa.lt, 2015 m. rugpjūčio 4 d.), kurios pagrindu remiantis viešai paskelbtais duomenimis (Visuomenės informavimo etikos komisijos interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) paskelbtu pranešimu) apie posėdį dėl straipsnyje paskelbtos informacijos ir ginčo šalis ((duomenys neskelbtini) ir A. R.), padarė išvadą, kad galima susieti (atpažinti), jog Publikacijoje kalbama apie (duomenys neskelbtini). Tokią Inspektoriaus išvadą, teismo įsitikinimu, be kita ko patvirtina faktinė aplinkybė, jog iš Publikacijos turinio (ne iš apibūdinimų, kaip teismo posėdžio metu teigė pareiškėjo atstovas) (duomenys neskelbtini) suprato, jog rašoma apie jį. Tai įrodo ir jo Inspektoriui pateiktas skundas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2002 yra konstatuota, kad nustačius, kad aprašomas asmuo be papildomos informacijos galėjo atpažinti, jog rašoma apie jį (nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini) atpažino, kad rašoma apie jį, o atsakovas to ir nepaneigė), atsiranda teisinis pagrindas ginti šio asmens garbę ir orumą.

16. Vadovaudamasis nurodytais motyvais teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog nagrinėjamu atveju nebuvo galimybės identifikuoti asmens, apie kurį paskleista informacija, tapatybės.

17. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl teisės laisvai skleisti nuomonę (žodžio laisvės), teismas nurodė, kad pagal VIĮ nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, o VIĮ 19 straipsnio 2 dalis draudžia skleisti žmogų įžeidžiančią informaciją. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad asmens garbę ir orumą gali pažeisti ne vien tikrovės neatitinkančių žinių, bet ir įžeidžiančių, paniekinančių nuomonių (vertinimų), patyčių ir kitokios asmenį menkinančios informacijos skleidimas.

18. Teismo vertinimu, žmogaus apibūdinimui pavartotos literatūrinės priemonės, išsireiškimai: „<...> nudrožtas post-žurnalistas, obuolmušis savo lavondėmėm <...>“, „<...> nelaimėlis tamsiai ochriniais atsistatydinusios raganos dantim <...>“, „<...> silpnaprotiškai surašytą skundą <...>“, yra akivaizdžiai niekinančio, žeminančio pobūdžio ir neabejotinai skirti ne aštriai kritikai, o atviram pasityčiojimui iš apibūdinamo asmens.

19. Apibendrindamas pirmiau nurodytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad Inspektorius tinkamai įvertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė aktualias teisės aktų nuostatas ir pagrįstai rėmėsi teismų praktikoje suformuluotais išaiškinimais. Sprendimas atitinka ne tik VIĮ nuostatas, bet ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

III. 20. Pareiškėjas UAB „Alfa Media“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

21. Teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino teisės normas, susijusias su juridinio fakto nustatymu, kad paskleistos žinios yra apie konkretų fizinį asmenį, nes Publikacijoje nėra paminėtas trečiojo suinteresuoto asmens vardas, pavardė ar bet kurie kiti asmens duomenys, be to, iš papildomų šaltinių, prieinamų visuomenei (kuriais rėmėsi Inspektorius), galima sužinoti nebent inicialus (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), iš kurių neįmanoma identifikuoti Publikacijoje minimo asmens. Taigi plačiai aiškinant teisės normas dėl visuomenės galimybės identifikuoti konkretų asmenį iš paskleistos informacijos turinio būtų nepagrįstai suvaržyta žodžio ir informacijos laisvė.

22. Teismas rėmėsi subjektyviu trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, informacijos „prisiskyrimu sau“, o ne atliko objektyvų testą – ar iš paskleistos informacijos realiai įmanoma nustatyti aprašomo asmens tapatybę.

23. Apelianto poziciją pagrindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1700/2012, 2010 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-151/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-747/2001 pateikiami šiam ginčui aktualių teisės normų išaiškinimai. Šiose bylose teismai yra konstatavę, kad privalo ir tretieji asmenys suprasti, jog paskleistos žinios yra apie konkretų asmenį, ir neužtenka vien aprašomo asmens suvokimo, kad rašoma apie jį.

24. Atsakovas Inspektorius atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

25. Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgdamas į Sprendime nustatytas faktines aplinkybes ir remdamasis jame išdėstytais argumentais, pagrįstai ir motyvuotai atmetė pareiškėjo teiginius, jog nagrinėjamu atveju nebuvo galimybės identifikuoti asmens, apie kurį paskleista informacija, tapatybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Administracinis ginčas kilo dėl atsakovo 2016 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. (SK-199)SPR-19, priimto išnagrinėjus trečiojo suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) skundą dėl Publikacijoje paskleistos tikrovės neatitinkančios, jo garbę ir orumą pažeidžiančios informacijos, kuriuo pripažinta, kad viešosios informacijos skleidėjas (UAB „Alfa Media“), paskleisdamas neredaguotą A. R. parengtą Publikaciją, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytą pagarbos žmogui principą ir Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą, lėmusį trečiojo suinteresuoto asmens garbės ir orumo įžeidimą.

27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (žr., pvz., 2011 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011, 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016). Taigi sprendžiant bylas dėl asmens garbės ir orumo gynimo, pirmiausia turi būti nustatytas informacijos paskleidimo faktas, t. y. reikia nustatyti, kas buvo paskleista – žinia ar nuomonė.

28. Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis visuomenės informavimo priemonėse skelbiamoms žinioms taikytinas tiesos kriterijus, o nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, neįžeidžiant trečiųjų asmenų, nemenkinant jų garbės ir orumo (2 str. 36 ir 88 d.).

29. Šioje byloje nėra ginčo, kad Publikacijos autorius išreiškė savo nuomonę, tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog Publikacijoje nebuvo atskleistos tokios trečiąjį suinteresuotą asmenį individualizuojančios aplinkybės, iš kurių visumos kiti asmenys galėjo nustatyti jo tapatybę.

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas nutarties 29 punkte apibrėžtų apeliacijos ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje ir Konvencijos 10 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė – asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, yra saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė. Kartu pažymėtina, kad ši teisė nėra absoliuti – Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalimi ir žmogaus orumui yra suteiktas konstitucinės vertybės statusas, o Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje žmogaus garbė bei orumas nurodyti kaip vienas iš saviraiškos laisvės ribojimo pagrindų. Taigi saviraiškos laisvės ribojimus lemia teisės skleisti informaciją santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Tai suponuoja išvadą, jog pagal Įstatymo 2 straipsnio 36 dalį nuomonė turi būti pagrįsta ir susijusi su tam tikrais faktais ir ji turi būti ginama, jei reiškiama tinkamai – neįžeidžiančiai, nežeminančiai asmens, o turint pozityvų tikslą – informuoti visuomenę, išryškinti asmens ar institucijos veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-537-525/2017; 2017 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-577-261/2017).

32. Pabrėžtina, jog publikacijos teiginiai turi būti vertinami visos publikacijos ir kitų su aprašoma situacija susijusių publikacijų kontekste, atsižvelgiama į sakinių konstrukciją, minčių dėstymą, logines paskelbtos informacijos sąsajas. Kitaip tariant, atskirų teiginių negalima vertinti izoliuotai, atsietai nuo publikacijos visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-104/2014, 2014 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1281/2014, 2015 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-207-261/2015, 2015 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1435-624/2015).

33. Tikrinamos bylos nagrinėjimo dalyku esančios Publikacijos tekste nurodyta: „Vakar buvau nagrinėjamas atitikimo etikai požiūriu. Mane įskundė vienas nudrožtas post-žurnalistas, obuolmušis savo lavondėmėm. Piktas nelaimėlis tamsiai ochriniais atsistatydinusios raganos dantim pasipiktino mano straipsniu apie dainų šventes ir liaudies „muzikos” ydingumą. Tas straipsnis yra čia.

Iš pagarbos žmonėms, kurie turėjo nagrinėti tą beprasmį, silpnaprotiškai surašytą skundą, aš atvykau į posėdį, puikiai suprasdamas kad tai tik laiko gaišimas. Tačiau viskas netruko išsirutulioti į man naudingą filosofinį savęs pažinimo apmąstymą. <...>“

34. Cituotų Publikacijos turinį sudarančių autoriaus vertinamųjų teiginių apie tikrus įvykius, siejančius autorių ir trečiąjį suinteresuotą asmenį (kito minėtų asmenų socialinio konflikto aprašymo ir nuorodos į jį papildomai išviešinantį šaltinį), o taip pat duomenų, apibūdinančių trečiojo suinteresuoto asmens profesinės veiklos sritį, t. y. bendro paskleistos informacijos konteksto, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju visiškai pakako, kad visuomenė (atskiri jos nariai) atpažintų trečiąjį suinteresuotą asmenį, kaip konkretų fizinį asmenį, kuriam šis šiurkštus menkinantis pasisakymas buvo skirtas.

35. Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, nenukrypo nuo teisminės praktikos, suformuotos šios kategorijos bylose, motyvuotai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų ginčo aspektų, detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas. Naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nenurodė. Todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, teisėtų kolegija neturi priežasčių jų kartoti.

36. Dėl paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o UAB „Alfa Media“ apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alfa Media“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan