2018-03-28 Nr. AB-6696-3-64-3-00093-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1511-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00093-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. sausio 18 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2004 m. rugsėjo 17 d. iki 2005 m. liepos 13 d. buvo laikytas Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis. Kamerose nepakako ploto, natūralaus apšvietimo, ventiliacijos, buvo didelė drėgmė (atsirasdavo pelėsis, sudrėkdavo čiužinys), iš sanitarinio mazgo sklido dvokas, grindys nebuvo lengvai valomos, buvo parazitų. Netinkamos sąlygos buvo ir trumpalaikio laikymo kamerose (nepakako ploto, ventiliacijos, buvo didelė drėgmė, šalta, purvina, sanitarinis mazgas neatskirtas nuo likusio kameros ploto ir kt.). Dėl viso to pareiškėjas patyrė stresą, emocinę ir psichologinę depresiją, privatumo trūkumą, buvo pažeistas jo orumas. Pareiškėjo nuomone, jo reikalavimui negalėjo būti taikomas ieškinio senaties terminas, nes toks terminas nenumatytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje, be to, toks terminas galėtų būti taikomas tik nuo sužinojimo apie pažeistas teises momento, o Šiaulių TI pareiškėjui neleido sužinoti apie pažeidžiamas jo teises.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2004 m. rugsėjo 17 d. iki 2005 m. liepos 13 d. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, jog, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas pabrėžė, jog tai, kad pareiškėjo laisvė buvo apribota, negalėjo pateisinti ieškinio senaties termino nesilaikymo. Suimtų asmenų teisės yra numatytos Lietuvos Respublikos teisės aktuose, kurie skelbiami valstybine kalba, duomenų, jog pareiškėjas neturėjo galimybės susipažinti su šiais aktais, nepateikta, kaip ir įrodymų, jog jis siekė su jais susipažinti. Įstatymai atsakovui numatė pareigą užtikrinti teisės aktais reikalaujamas sąlygas kamerose ir kitose patalpose, ir tik pažeidus šį reikalavimą atsiranda teisė į neturtinės žalos atlyginimą, tačiau šia teise pareiškėjas turėjo tinkamai pasinaudoti, be kita ko, laiku kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tokių teisių kaip minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, higienos normų laikymasis apgyvendinimo kamerose ir pan., neužtikrinimas laikytinas neteisėtais atsakovo veiksmais, tačiau tokiu atveju teisės pažeidimas atsiranda tą pačią dieną, kai atsakovas tokius neteisėtus veiksmus atlieka, ir nuo tos dienos skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Be to, pareiškėjas, jei pats negalėjo ginti savo teisių, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, atmetė pareiškėjo argumentą, kad ieškinio senaties terminas jam negali būti taikomas, nes Konvencijos 3 straipsnyje nenumatyti jokie senaties terminai.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2004 m. rugsėjo 17 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2005 m. birželio 29 d. Pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti reikalavimus, taikomus kamerų plotui ir higienai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos“ nustačiusi minimalią ploto normą vienam asmeniui, buvo viešai paskelbtas teisės aktas. Atsižvelgdamas į tai, teismas, atsakovui prašant, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikė trejų metų senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 8. Pareiškėjas A. G. apeliaciniu skundu (b. l. 41-42) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

9. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas prašymu pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą siekia išvengti atsakomybės. Toks prašymas vertintinas tik tuo atveju, jei atsakovas būtų stimuliavęs subjektyviąją aplinkybę (sužinojimą), t. y. informavęs, surengęs teisinio švietimo kursus ar pan., o ne slėpęs informaciją apie Šiaulių TI galbūt daromus pažeidimus. Nusikalstamas informacijos slėpimas vertintinas kaip teisės pažeidimą sunkinanti aplinkybė, nesuponuojanti būtinybės tenkinti atsakovo prašymą. Tokio prašymo tenkinimas pareiškėjo atžvilgiu yra diskriminacinis. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismo minimas rūpestingumas yra subjektyvi aplinkybė, nes, nors teisinė informacija daugumai žmonių iš esmės yra prieinama, gyvenime ji dažnai nėra būtina, todėl apie įvykdytus teisės pažeidimus asmenys sužino vėliau nei turėtų. Tarp galėjimo sužinoti ir sužinojimo yra pakankamai daug aplinkybių, kurias teismas nepagrįstai verčia pareiškėją įrodinėti, tokiu būdu neteisėtai suteikdamas pranašumą atsakovui. Todėl teismo teiginiai apie asmens rūpestingumą ginant savo teises yra beprasmiai ir diskriminuoja pareiškėją. Be to, pareiškėjas tik iš dalies sutinka su teismo pateiktu Konvencijos interpretavimu. Nors fundamentalių teisės pažeidimų atžvilgiu Europos Žmogaus Teisių Teismas nacionalinėms valstybėms suteikia nuožiūros laisvę nustatyti priemones, užtikrinančias efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve, absoliučiųjų žmogaus teisių atžvilgiu nėra taikomi jokie teisiniai apribojimai, be kita ko, senaties terminas. Toks apribojimas būtų diskriminacinis ir neteisingas ieškovo atžvilgiu, padėtų atsakovui išvengti atsakomybės už itin grubius teisės pažeidimus ir užkirstų kelią Konvencijos ginamų žmogaus teisių realizacijai.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 45-46) prašo jį atmesti.

11. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes. Pareiškėjas, manydamas, jog jo teisės buvo pažeistas, nepagrįstai ilgai jų negynė. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, ir niekaip jo neišskyrė iš kitų įstaigoje laikomų asmenų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

13. Teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino taikymo pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą. Pareiškėjas aplinkybių arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė. Pareiškėjo samprotavimai apie Konvencijos nuostatų taikymą atmetami kaip teisiškai nereikšmingi, pažymint, kad ieškinio senaties terminu yra ribojamos ne pačios Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintos teisės, o galimybė naudotis konkrečiu teisių gynimo būdu – gauti žalos atlyginimą esant šių teisių pažeidimui.

14. Akcentuotina, kad, pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, kad ginčo šaliai CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

15. Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną.

Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (patalpų perpildymu, dėl nepakankamų galimybių judėti patiriamomis fizinėmis kančiomis, dėl drėgmės atsiradusiu pelėsiu, būtinybe miegoti ant drėgno čiužinio, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimu, besiveisiančiais parazitais ir kt.), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Pareiškėjas skunde savo kalinimo sąlygas įvardijo kaip pavojingas sveikatai, grubiai pažeidžiančias Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kituose nacionaliniuose bei tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas jo teises.

Taigi pareiškėjas, nuo 2004 m. rugsėjo 17 d. iki 2005 m. liepos 13 d. laikytas Šiaulių TI kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Taigi, paskutinė diena skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2004 m. rugsėjo 17 d. buvo 2007 m. rugsėjo 17 d., dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2004 m. rugsėjo 18 d.

– 2007 m. rugsėjo 18 d. ir t. t. Atitinkamai paskutinė diena skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2005 m. liepos 13 d. buvo 2008 m. liepos 13 d. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2017 m. sausio 18 d. (žyma ant voko, b. l. 9), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas reikalavimui atlyginti neturtinę žalą pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

16. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1935-492/2016, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo suteikta informacija apie konkrečius reikalavimus kalinimo sąlygoms, ši informacija buvo neteisėtai nuslėpta, be to, nors daugumai asmenų teisinė informacija yra iš esmės prieinama, dėl gyvenimo aplinkybių ji dažnai nėra būtina ir sužinoma tik vėliau.

17. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjui per nuo atvykimo į Šiaulių TI iki skundo išsiuntimo teismui praėjusius daugiau nei 12 metų bet kuriuo senaties termino laikotarpiu būtų buvusios sudarytos kliūtys gauti pageidaujamą informaciją arba kreiptis teisinės pagalbos. Pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu nuo jo buvo slepiama teisinė informacija. Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. sausio 26 d. pažymoje (b. l. 17) nurodyta, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas neteigė anksčiau (iki kreipimosi į teismą) kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl jam galbūt neužtikrinamų tinkamų kalinimo sąlygų. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teisės aktai, reglamentuojantys kalinimo sąlygas, yra skelbiami viešai. Iš to darytina išvada, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2004 m. rugsėjo 17 d. iki 2005 m. liepos 13 d., todėl pareiškėjo skundas yra atmestinas.

18. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė