2018-01-03 Nr. AB-139-3-64-3-01754-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-273-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01754-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Šiaulių tardymo izoliatoriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus 7 660,15 Lt (2 218,53 Eur) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki kreipimosi į teismą dienos bei priteisti delspinigius už laiku nesumokėtą darbo užmokesčio dalį iki visiško atsiskaitymo.

1.1. Pareiškėjas nurodė, kad yra Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus specialistas. Jam, kaip statutiniam valstybės tarnautojui, 2009–2013 metais buvo nepagrįstai sumažintas priedo už kvalifikacinę kategoriją dydis.

1.2. Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu. Prašymą priteisti delspinigius už laiku nesumokėtą darbo užmokesčio dalį pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymu bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. A1-25 „Dėl delspinigių dydžio patvirtinimo“ nustatytu delspinigių dydžiu – 0,07 proc.

2. Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

2.1. Atsakovas nurodė, kad pagal Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia (be kita ko) atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi – juos kompensuos. Toks teisinis reguliavimas nustatytas be nepagrįsto delsimo nuo 2013 m. spalio 1 d. (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo). Lietuvos Respublikos Seimui nustačius patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (2015 m. birželio 30 d. priėmus Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas)), teismui nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).

2.2. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu darbo užmokesčio dalis buvo išmokėta ne dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus kaltės, tačiau taikant tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas. Todėl atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai.

2.3. Dėl delspinigių priteisimo atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas taikytinas tais atvejais, kai darbdavys pažeidžia teisės aktuose nustatytus darbo užmokesčio ar kitų su darbo teisiniais santykiais susijusių mokėjimų terminus. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jei darbo užmokestis valstybės tarnautojui apskaičiuojamas, vadovaujantis apskaičiavimo metu galiojančiais teisės aktais, tačiau, kaip vėliau paaiškėja, šie aktai prieštaravo Konstitucijai, t. y. kai dėl ne viso darbo užmokesčio valstybės tarnautojui sumokėjimo jį išmokančio asmens kaltės nėra, delspinigiai nepriteisiami (žr., pvz., 2005 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A444-638/2005).

II. 3. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo R. G. skundą atmetė.

4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. dirbo Šiaulių tardymo izoliatoriuje Apsaugos ir priežiūros skyriaus inspektoriumi. Pareiškėjui teisės aktų, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, nustatyta tvarka nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, Grąžinimo įstatymo nuostatomis bei darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuotos praktikos. Teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmestinas, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus, t. y. ginčo laikotarpiu susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui bus kompensuota įstatyme nustatyta ne teismine tvarka.

5. Teismas pažymėjo, kad asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka, jei įstatymų leidėjas nustatytų neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), tačiau pareiškėjas neteikia argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas.

6. Netenkinęs pareiškėjo reikalavimo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, teismas nenagrinėjo ir pareiškėjo reikalavimo dėl delspinigių priteisimo.

III. 7. Pareiškėjas R. G. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalį dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri buvo neišmokėta dėl ginčo laikotarpiu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją koeficiento; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo 2 proc. 2009 metais ir 4,5 proc. 2010–2013 metais, šio įstatymo 1 ir 2 straipsnio atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams; 3) atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir skundo dalį dėl neišmokėto darbo užmokesčio dėl ginčo laikotarpiu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją koeficiento priteisimo patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Teismo sprendimas priimtas išsamiai bei visapusiškai neišnagrinėjus bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai išaiškinus bei pritaikius teisės normas, todėl yra nepagrįstas, neteisėtas.

7.2. Lietuvos Respublikos Seimas Grąžinimo įstatyme iš kitų tarnautojų išskiria tuos, kurie turi aukštesnę kvalifikaciją (ir tai žyminčią kvalifikacinę kategoriją ir atitinkamą teisę į didesnį darbo užmokestį), taip pat tarnautojus, kurių pareiginės algos kategorija yra 11–20 (t. y. einantiems aukštesnes pareigas ir turintiems teisę į didesnį darbo užmokestį), ir konstatuoja, kad šių tarnautojų darbo užmokestis turėjo būti mažinamas tiek, kiek buvo mažinamas visiems dėl sumažinto bazinio dydžio (2 str. 3 d.) ir papildomai mažinamas, lyginant su likusiais tarnautojais (preambulės 4 pastraipa): 2 arba 4,5 proc. Negana to, mažinant darbo užmokestį pareigybių kategorijoms nuo 11 iki 20, yra iškreipiama darbo užmokesčio proporcija tarp 10 ir 11 kategorijų, t. y. 11 kategorijos pareiginė alga priartėja prie 10 kategorijos pareiginės algos dydžio, tokiu būdu paneigiamas teisingo atlyginimo už darbą principas. Tokiu reguliavimu yra nepaisoma Konstitucinio Teismo įtvirtinto nediskriminavimo ir proporcingumo principų. Nors Grąžinimo įstatyme ir numatytas tolygus mažinimas (2 ir 4,5 proc.), tačiau jis taikomas ne visiems valstybės tarnautojams, o tik daliai jų. Be to, Seimas nustatė formulę, pagal kurią neišmokėta darbo užmokesčio dalis kai kuriais atvejais yra sumažinama iki nulio (nekompensuojama) ar net yra neigiamos reikšmės (Grąžinimo įstatymo 2 str. 4 d.). Taigi Grąžinimo įstatymo nuostatos, kuriomis sumažinamas darbo užmokestis, iškreipia darbo užmokesčio proporcijas ir sumažina skirtingų kategorijų pareigas einančių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skirtumus, todėl negali būti taikomos.

7.3. Seimas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, sprendė ne dėl kompensavimo, o dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009–2013 metais. Kitaip tariant, priėmė sprendimą dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti mokamas jau praėjusiu laikotarpiu, ir pažeidė įstatymo negaliojimo atgal principą (lot. lex retro non agit). Tačiau Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo nutarimus, privalėjo spręsti dėl kompensavimo tvarkos, t. y. nustatyti, kaip neproporcingai sumažintas darbo užmokestis turėtų būti kompensuotas, kokio dydžio turėtų būti kompensacija (pvz., 100 proc. negautos pajamų, 80 proc. negautos pajamų dalies, 70 proc. negautos pajamų dalies ar pan.), o ne atgaline tvarka spręsti, kokio dydžio darbo užmokestis turėjo būti mokamas 2009–2013 metais, taip faktiškai dar kartą sumažindamas darbo užmokestį kvalifikuotų ir aukštesnes pareigas einančių tarnautojų grupei.

7.4. Grąžinimo įstatymu pareiškėjo pažeista teisė neapginama. Daliai tarnautojų, remiantis Grąžinimo įstatymo nuostatomis, kompensacija nepriklauso visa, arba yra simbolinio dydžio. Seimas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, daliai tarnautojų nustatė nulinį ar net neigiamą darbo užmokesčio kompensacijos dydį, tokiu būdu iš esmės nustatydamas, kad dalis tarnautojų gavo didesnį, nei priklausytų, darbo užmokestį. Todėl buvo pažeistas ubi jus – ibi remedium (suteikus teisę, turi būti suteikta ir jos gynimo priemonė) principas.

7.5. Pagal Grąžinimo įstatymą išmokama tik dalis kompensuotinos sumos, nemokant ir delspinigių, asmenų patirtų praradimų kompensavimas ištęsiamas penkeriems metams. Tokiu būdu įstatymas neapgina pažeistų pareiškėjo teisių efektyviai, kompensuojama suma ne tik kad nepagrįstai sumažinama (iš priskaičiuotos neišmokėtos darbo užmokesčio sumos 12 673,27 Eur lieka 12 490,74 Eur), bet ir nuvertėja dėl infliacijos, o nuvertėjimas nėra niekaip kompensuojamas. Valstybė negali naudotis savo išimtine įstatymų leidybos teise ir sau nustatyti išskirtines žalos atlyginimo sąlygas.

7.6. Nepagrįstas ir Grąžinimo įstatyme nustatytas mažinimo dydis 2 proc. 2009 metais ir 4,5 proc. 2010–2013 metais. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme konstatuoja, kad darbo užmokesčio mažinimas buvo pagrįstas ir 2010–2013 metais, nors 2013 metais darbo užmokestis buvo atstatytas į iki ekonominės krizės buvusį lygį tik dėl 2013 m. liepos 1 d. Konstitucinio Teismo nutarime pateiktų išaiškinimų. Vadovaujantis Grąžinimo įstatymo nuostatomis, 2010–2013 metais valstybės tarnautojų darbo užmokestis mažinamas vienodu mastu, nors akivaizdu, kad ekonominė ir finansinė šalies situacija šiuo laikotarpiu keitėsi. Taigi įstatymų leidėjas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, neanalizavo realios valstybės ekonominės ir finansinės padėties atitinkamais laikotarpiais ir nevertino konkretaus darbo užmokesčio mažinimo dydžio pagrįstumo. Todėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimas 2 proc. 2009 metais ir 4,5 proc. 2010–2013 metais neatitinka tuo metu egzistavusios šalies ekonominės ir finansinės situacijos, todėl yra nepagrįstas, neproporcingas ir neteisėtas.

7.7. Teismas šiuo atveju išnagrinėjo administracinę bylą dėl neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo iš esmės, tuo užkirsdamas kelią pakartotinai kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų kompensuota Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais. Be to, dalis valstybės tarnautojų kreipėsi į teismus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies individualiai ir kai kuriems tarnautojams šiuo metu jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, kurios yra artimos ar lygios 100 proc. negauto darbo užmokesčio dalies (pvz., įsiteisėję sprendimai administracinėse bylose Nr. I-2641-142/2014, I-3210-142/2014, I-1814-789/2014 ir kt.). Tarnautojai, kurie kreipėsi į teismą prašydami apginti teises nepraleisdami kreipimosi į teismą termino, turi pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad jų byla nebus vertinama kitaip, nei kitų asmenų, esančių tokioje pačioje teisinėje padėtyje.

8. Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

8.2. Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai nurodytose bylose, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

8.3. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 9. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), nes byla iškelta 2013 m. lapkričio 11 d.

10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. G. (statutiniam valstybės tarnautojui) 2009–2013 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo iš atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

11. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą bei delspinigius už laiku nesumokėtą darbo užmokesčio dalį iki visiško atsiskaitymo. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimus, pažymėjo, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

12. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jam iš dalies nėra kompensuojami praradimai, efektyviai neapgina pažeistų jo teisių ir prieštarauja Konstitucijai bei Konstitucinio Teismo išaiškinimams.

13. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė skundo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedo už kvalifikacinę kategoriją sumažinimo, pirmiausia akcentuoja, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu, tačiau pareiškėjo skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėjas skunde nereiškė reikalavimų, vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

14. Dėl pareiškėjo argumento, kad daliai valstybės tarnautojų įsiteisėjusiais sprendimais jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, teisėjų kolegija primena, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 15 str. 1 d. (buvusi 13 str. 1 d.)). Pareiškėjas nenurodo jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo analogiškoje byloje, nuo kuriame suformuotos praktikos būtų nukrypęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas tikrinamą sprendimą.

15. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo skundą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, ir kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl, kaip teisingai pabrėžė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

16. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Šiaulių tardymo izoliatoriui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjo prašomo jo pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

17. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu pareiškėjo argumento, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas užkirs jam kelią ateityje kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebus kompensuota pagal Grąžinimo įstatymą, nes, kaip jau minėta, pareiškėjo skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. pareiškėjas skunde nereiškė reikalavimų, vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

18. Pagal ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 86 str. 3 d.). ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 87 straipsnis reglamentuoja sprendimo turinį.

19. Teisėjų kolegija atmeta abstrakčius apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai išaiškinus bei pritaikius teisės aktų reikalavimus, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pateiktą skundą, netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame, vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

20. Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies mažinimo 2 proc. 2009 metais ir 4,5 proc. 2010–2013 metais, šio įstatymo 1 ir 2 straipsnių atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams.

21. Pareiškėjas paaiškina, kad nors Grąžinimo įstatyme nustatytas tolygus mažinimas (2 ir 4,5 proc.), tačiau jis taikomas ne visiems valstybės tarnautojams, o tik jų daliai. Seimas nustatė formulę, pagal kurią neišmokėta darbo užmokesčio dalis kai kuriais atvejais yra sumažinama iki nulio (nekompensuojama) ar net neigiamos reikšmės. Pareiškėjo teigimu, Grąžinimo įstatyme yra nuspręsta ne dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimo, o dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009–2013 metais, taip pažeidžiant įstatymo negaliojimo atgal principą. Grąžinimo įstatymu nustatant, kad negauta pajamų dalis yra nekompensuojama arba kompensuojama itin nedidele apimtimi, taip pat buvo paneigtas ubi jus – ibi remedium (suteikus teisę, turi būti suteikta ir jos gynimo priemonė) principas. Grąžinimo įstatymas neapgina pažeistų pareiškėjo teisių efektyviai, nes kompensuojama suma ne tik kad sumažinama, bet ir dėl ilgo išmokėjimo termino nuvertėja dėl infliacijos, o nuvertėjimas nėra niekaip kompensuojamas. Pareiškėjas nurodo, kad įstatymų leidėjas nevertino ir nepagrindė poreikio mažinti darbo užmokestį būtent 11 ir aukštesnės kategorijos pareigas einantiems valstybės tarnautojams bei valstybės tarnautojams, turintiems kvalifikacines kategorijas. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimas 2 proc. 2009 metais ir 4,5 proc. 2010–2013 metais neatitinka tuo metu egzistavusios šalies ekonominės ir finansinės situacijos.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

23. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

24. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

25. Pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams. Pažymėtina, kad iš pareiškėjo dėstomų argumentų matyti, jog jis iš esmės nesutinka su jau Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais priimtuose nutarimuose.

26. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime paminėjo toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro R. Š. raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais yra remiamasi ir Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus.

27. Skaičiavimai, kokia darbo užmokesčio dalis ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta ir kokia neišmokėto darbo užmokesčio dalis grąžintina pagal Grąžinimo įstatymą, bei aplinkybė, kad pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuota grąžintina darbo užmokesčio dalis yra mažesnė už neišmokėtą dalį, pati savaime neleidžia abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams ir nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta.

28. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A-2188-552/2016; Nr. A-1177-575/2017; Nr. A-1629-575/2017; A-1740-520/2017; kt.). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

29. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė