2019-06-26 Nr. AB-13433-3-61-3-00836-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4455-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00836-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. E. M. C. (L. E. M. C.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. E. M. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. E. M. C. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2019 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-22 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad prieglobsčio prašymas buvo grindžiamas tuo, jog (duomenys neskelbtini) jo gyvybei kyla pavojus. Nuo 16-kos metų, kai atėjo laikas tarnauti kariuomenėje, jį pradėjo persekioti, nes jis atsisakė karinės tarnybos dėl to, kad priklauso (duomenys neskelbtini) bendruomenei, o pagal šios religijos ideologiją, jam neleidžiama nešiotis ginklą, šaudyti. Dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) kilo problemų jo darbinėje veikloje, profesinėje karjeroje, savo kilmės valstybėje patiria diskriminacinius veiksmus ir yra persekiojamas (duomenys neskelbtini) valdžios institucijų.

3. Pažymėjo, kad 2019 m. sausio 30 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog 1997 m. buvo pakrikštytas ir oficialiai tapo (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl karinės tarnybos, t. y. buvo kviečiamas tarnauti, tačiau jo tikėjimas neleidžia į rankas imti ginklo, o alternatyvios tarnybos (duomenys neskelbtini) nėra, atlikti privalomąją tarnybą šaukiama iki 30 metų.

4. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas šiuo aspektu tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertinant jų visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrintas įrodymų visapusiškas ištyrimas. Atsakovas apsiribojo vertinimu, jog dėl pareiškėjo amžiaus, jis nebebus kviečiamas atlikti karinę tarnybą, nevertindamas pareiškėjo pasakojimo dėl patirtų diskriminacinių veiksmų jo atžvilgiu dėl išpažįstamos religijos darbe (karjeroje). Pareiškėjas atsakovui pateikė (duomenys neskelbtini) padėkos už 1000,00 auką (2000 m. gruodžio 25 d.) kopiją (CUB0021 138-139 L). 2018 m. gruodžio 7 d. Lietuvos (duomenys neskelbtini) religinės bendrijos raštas Nr. R-2018/015, kuriame nurodoma, kad laiško autentiškumo nustatyti negali, nes tokie laiškai nearchyvuojami, visi finansiniai dokumentai 2000 m. buvo sunaikinti dėl dokumentų saugojimo termino pasibaigimo. Toliau nurodoma, kad „(duomenys neskelbtini) filialas (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad informacija, 2017 m. pateikta Lietuvos Respublikos migracijos tarnybai, jog šis (duomenys neskelbtini)pilietis nėra (duomenys neskelbtini) bendruomenės narys – yra teisinga.

5. Pareiškėjas nurodė, kad vykusių apklausų metu pateikė nuoseklų bei detalų pasakojimą apie savo priklausymą (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, patirtas neigiamas pasekmes praeityje bei turimų, susijusių su šia religija, specifinių įsitikinimų įtaką jo politinei nuomonei. Nuo mažens negiedodavo himno, „nesveikindavo“ vėliavos, dėl ko jį ne kartą išvarė iš mokyklos ir neleido tęsti studijų. Pasak pareiškėjo (duomenys neskelbtini) religiją išpažįstantys asmenys „nesveikina vėliavos; nepraeina karinės tarnybos; nepralieja kraujo; neina į politinius susitikimus; nesutinka su valdžios nuomone; nederina politinio ir religinio gyvenimo. Pareiškėjas nurodė, kad buvo verčiamas atlikti karinę tarnybą, nors jo religija neleidžia jam to daryti; organizacijos įkūrimo ištakas, tačiau atsakovas šią pasakojimo dalį nepagrįstai laikė neesmine aplinkybe ir nenagrinėjo.

6. Pareiškėjo vertinimu, tos aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Departamentas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

7. Nesutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, pažymėdamas, kad turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas ir pavojus sveikatai/gyvybei dėl jo praktikuojamos religijos, o tai pareiškėjo vertinimu, nesant pagrindo pripažinti persekiojimu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pripažinta pakanka pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.

8. Pareiškėjas teismo posėdyje papildomai nurodė, kad jis nėra ekonominis migrantas. Darbą (duomenys neskelbtini) susirastų, tik ilgai ten nepadirbtų. Be to, jis nori dainuoti, o (duomenys neskelbtini) dėl politikos ir pareiškėjo religinių įsitikinimų jam tai nebuvo leidžiama. Lietuvoje jis jau dalyvavo talentų šou ir niekas jo neklausė apie religiją. Nurodė, kad nors dėl amžiaus ir nebebus šaukiamas į kariuomenę (duomenys neskelbtini), bet bus įtrauktas į rezervą.

9. Atsakovas Departamentas pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 26 d. Departamentas jau buvo priėmęs sprendimą Nr. (15/6-12)12PR-152, kuriuo buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje bei išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką. Pareiškėjas nesutikdamas su šiuo sprendimu pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT), kuris buvo atmestas kaip nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

11. Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 6 d. pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį. Prašymą grindė tuo, kad jis dar yra šauktinio į karinę tarnybą amžiaus, taip pat, kad grįžus į kilmės šalį jis bus įkalintas dėl atsisakymo atlikti karinę tarnybą. Savo nenorą tarnauti (duomenys neskelbtini) kariuomenėje prieglobsčio prašytojas paaiškino savo religiniais įsitikinimais – priklausymu (duomenys neskelbtini) religinei bendrijai. Taip pat dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) kilo problemų jo darbinėje veikloje, profesinėje karjeroje. Departamentas tyrimo metu nustatė, kad karinė tarnyba (duomenys neskelbtini) yra privaloma nuo 17 metų (nuo tų metų, kai asmeniui sukanka 17 metų, sausio 1 d.) iki 28 metų (iki tų metų, kai asmeniui sukanka 28 metai, gruodžio 31 d.) amžiaus, todėl konstatavo, kad nuo šių metų sausio 1 d. pareiškėjas jau nebėra šauktinio amžiaus. Dėl to nėra tikėtina, kad jis gali būti pašauktas tarnauti kariuomenėje. Šioje situacijoje prieglobsčio prašytojo priklausymas ar nepriklausymas (duomenys neskelbtini) bei jo religiniai įsitikinimai nėra esminė aplinkybė sprendžiant dėl grėsmės tikėtinumo ir apsaugos poreikio. Departamentas nustatė, kad prieglobsčio prašytojas jau buvo baustas už atsisakymą tarnauti ir paskirtą bausmę atliko. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojas bus šaukiamas atlikti karinę tarnybą arba baudžiamas už tai, kad praeityje atsisakė tarnauti.

12. Departamentas pažymėjo, kad įvertinus motyvus, kuriais pareiškėjas grindė prašymą suteikti prieglobstį, nebuvo nustatyta, jog jam grįžus į kilmės valstybę kyla reali grėsmė patirti žalą, užsieniečio baimė patirti nurodytus veiksmus nėra pagrįsta, atitinkamai nenustatyta jokių pagrįstų priežasčių manyti, kad yra grėsmė, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba žiaurus elgesys, todėl jam nebuvo suteikta papildoma apsauga vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Taip pat nebuvo pagrindo manyti, kad yra grėsmė, jog pareiškėjui kilmės valstybėje bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, todėl jam nebuvo suteikta papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Departamentas, įvertinęs turimą informaciją apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini) Respublikoje, konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) Respublikoje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl sprendė, kad pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

13. Nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai, kadangi visa medžiaga buvo įvertinta surinktos medžiagos apie kilmės valstybę kontekste. Pažymėjo, kad vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, tarptautinė apsauga (prieglobstis) asmeniui suteikiama nuo jam gresiančių veiksmų, o ne nuo tų, kuriuos jis jau yra patyręs, kadangi neįmanoma apsaugoti žmogaus nuo to, kas jau įvyko, t. y. prieglobsčio paskirtis yra būtent apsaugoti nuo to, kas gresia, o ne „kompensuoti“ už tai, ko jau negalima pakeisti. Vertindamas pareiškėjo pasakojimą dėl stabilaus darbo neturėjimo, Departamentas pažymėjo, kad Jungtinių Tautų Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo 62 punkte teigiama, kad „Migrantas – tai asmuo, dėl kitų, nei nurodyta apibrėžime (pabėgėlio), priežasčių savanoriškai išvykstantis iš savo šalies turėdamas tikslą apsigyventi kitur. Tam jį gali paskatinti permainų ar nuotykių troškimas, šeimyninės ar kitos asmeninės priežastys. Jeigu asmuo yra vedinas vien ekonominių sumetimų, jis yra ekonominis migrantas, o ne pabėgėlis“. Todėl pareiškėjo teiginius apie atlikto tyrimo pažeidimus laikė nepagrįstais, kadangi Departamentas pagrįstai nevertino ekonomių priežasčių pabėgėlio statuso suteikimo kontekste.

14. Pažymėjo, kad nenorą tarnauti (duomenys neskelbtini) kariuomenėje pareiškėjas paaiškino jo religiniais įsitikinimais – priklausymu (duomenys neskelbtini) religinei bendrijai. Ši faktinė aplinkybė – jo priklausymas minėtai religinei bendrijai – yra išimtinai susijusi su prieglobsčio prašytojo atsisakymo tarnauti motyvais. Kita vertus, pareiškėjo motyvai, dėl kurių jis nenori atlikti tarnybos, neturi įtakos jo nurodytos grėsmės – šaukimo tarnauti – tikimybės vertinimui, t. y. šios grėsmės tikėtinumas ar netikėtinumas nepriklauso nuo to, ar prieglobsčio prašytojas iš tikrųjų priklauso (duomenys neskelbtini). Atitinkamai, ši aplinkybė (prieglobsčio prašytojo priklausymas ar nepriklausymas (duomenys neskelbtini)) nėra materiali nustatant jo baimės būti pašauktam tarnauti pagrįstumą.

15. Dėl pareiškėjo argumento, kad nebuvo surinkta naujausią informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę, Departamentas nurodė, kad vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių šaltinių. Pabėgėlio statuso suteikimą sąlygoja visų nurodytų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne atskiros viena ar kelios aplinkybės. Pabrėžė, kad Departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar prieglobsčio prašymas yra pagrįstas, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu sprendimu pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 3 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, teigdamas, kad ieško geresnių gyvenimo galimybių, myli Europą, nenori grįžti į (duomenys neskelbtini), yra dainininkas, nori plėsti savo talentą Europoje, ypač Lietuvoje, nori atsivežti savo šeimą. Departamentas, įvertinęs surinktus įrodymus, 2017 m. rugsėjo 26 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-12)12PR-152, kuriuo buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje bei išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 8 d. pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 9 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė.

18. Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 6 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį ir prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole 2018 m. rugpjūčio 6 d. Nr. 11 RN-71 nurodė, kad iš kilmės valstybės išvykimo priežastis ir tikslas – persekiojimas dėl religijos, nes yra religinės grupės (duomenys neskelbtini) narys; kad jis dar yra šauktinio į karinę tarnybą amžiaus, taip pat, kad grįžus į kilmės šalį jis bus įkalintas dėl atsisakymo atlikti karinę tarnybą. Savo nenorą tarnauti (duomenys neskelbtini) kariuomenėje prieglobsčio prašytojas paaiškino savo religiniais įsitikinimais. Taip pat dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) kilo problemų jo darbinėje veikloje, profesinėje karjeroje. Departamentas 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo prašymą nagrinėti iš esmės, išdavė pareiškėjui užsieniečio registracijos pažymėjimą.

19. Atsakovas kreipėsi į Policijos departamentą, Valstybės saugumo departamentą, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos Migracijos skyrių dėl informacijos apie pareiškėją, taip pat į Lietuvos (duomenys neskelbtini) bendriją, kuri informavo, kad pareiškėjas nėra jos narys.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2019 m. sausio 30 d. vykusios apklausos metu nurodė, kad 1997 m. buvo pakrikštytas ir oficialiai tapo (duomenys neskelbtini). Iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl karinės tarnybos. Būtų sutikęs eiti į karinę tarnybą, jeigu jam būtų nereikėję naudotis ginklu, tačiau alternatyvios karinės tarnybos, pareiškėjo teigimu, nėra. (duomenys neskelbtini) atlikti privalomąją karinę tarnybą šaukiama iki 30 metų. Išvyko, nes jį gali įkalinti dėl karinės tarnybos vengimo, tai laikoma išdavyste. Paaiškino, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl religinių įsitikinimų, dėl kurių negalėjo nei dirbti, nei normaliai gyventi, neturėjo stabilaus darbo.

21. Departamentas, vadovaudamasis Departamento Prieglobsčio skyriaus 2019 m. vasario 19 d. išvada Nr. (15/6-10)13PR-228(RN) (toliau – ir Išvada), 2019 m. vasario 19 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-10)-12PR-22 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje numatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Taip pat nesuteikė pareiškėjui ir papildomos apsaugos, kadangi pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

22. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Įstatymo, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

23. Teismas nurodė, kad Departamentas Išvadoje nustatė, jog pareiškėjo paaiškinimai dėl privalomosios karinės tarnybos skiriasi, t. y. 2017 m. liepos 18 d. vykusioje apklausoje nurodė, kad į karinę tarnybą kviečiami asmenys nuo 16 m. iki 24 m., po kelių minučių nurodė, kad iki 27 metų, paskesniame prašyme nurodė, kad jaunuoliai yra kviečiami atlikti karinę tarnybą iki 30 metų. Teismas, įvertinus paminėtus pareiškėjo paaiškinimus, sutiko su atsakovo teiginiais, kad pareiškėjas modeliuoja situaciją dėl karinės tarnybos taip, kaip jam parankiau. Karinė tarnyba (duomenys neskelbtini) yra privaloma nuo 17 metų iki 28 metų ir trunka dvejus metus. Teismas vertino, kad surinkta Departamento informacija leidžia spręsti, jog pareiškėjo teiginiai apie tai, kad alternatyvios tarnybos (duomenys neskelbtini) nėra, nepagrįsti. Akcentavo, kad pareiškėjas dar 2017 m. liepos 18 d. apklausoje patvirtino, jog buvo nubaustas vieneriems metams, bausmę atliko ir dėl to, kad jis neis tarnauti, jam grėsmė nebekyla. Taigi visos šios aplinkybės leidžia spręsti, kad pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus šaukiamas atlikti karinę tarnybą arba baudžiamas už tai, kad praeityje atsisakė tarnauti, nenustatyta.

24. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl religinių įsitikinimų, nurodė, kad iš pareiškėjo pateiktų paaiškinimų atsakovui bei surinktos medžiagos, nustatyta, jog atsakovas 2017 m. rugpjūčio 2 d. kreipėsi į Lietuvoje veikiančią religinę bendriją Lietuvos (duomenys neskelbtini), prašė patvirtinti ar paneigti pareiškėjo priklausymą bendruomenei (duomenys neskelbtini). Religinė bendruomenė Lietuvos (duomenys neskelbtini) 2017 m. rugsėjo 12 d. raštu informavo Departamentą, kad iš „(duomenys neskelbtini)“ filialo (duomenys neskelbtini) buvo gautas atsakymas, kad pareiškėjas nepriklauso minėtai (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei. Nagrinėjant pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 6 d. prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, atsakovas pakartotinai kreipėsi į Lietuvos (duomenys neskelbtini) bendriją, prašydamas tarpininkauti siekiant patvirtinti ar paneigti 2018 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjo atsakovui pateiktą (duomenys neskelbtini) krikščionių kongregacijos raštą, adresuotą pareiškėjo tėvui L. M. ir motinai S. C. bei pareiškėjo priklausymą (duomenys neskelbtini) bendrijai. Atsakovui buvo pateikta informacija, kad pateikto pareiškėjo laiško autentiškumo nustatyti neįmanoma, nes tokie laiškai nearchyvuojami; neįmanoma patvirtinti ar paneigti, kad (duomenys neskelbtini) filialui buvo suteikta parama, kadangi visi 2000 m. finansiniai dokumentai buvo sunaikinti. Patvirtino, jog anksčiau pateikta informacija – jog pareiškėjas nėra (duomenys neskelbtini) bendruomenės narys – teisinga. Pažymėjo ir tai, kad padėkos laiškai yra įprasta praktika, kuomet bendrijai yra suteikiama parama, tačiau paramos suteikimas negali būti laikomas pakankamu įrodymu, kad paramos davėjas yra (duomenys neskelbtini), nes tokie laiškai yra siunčiami visiems, kas nusprendė savo aukomis palaikyti (duomenys neskelbtini) veiklą. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjo priklausymas religinei bendrijai yra išimtinai susijęs su pareiškėjo atsisakymo tarnauti motyvais, kurie neturi įtakos jo nurodomai grėsmei – šaukimo tarnauti – tikimybės vertinimui, nes pareiškėjas nėra šauktinio amžiaus, ir nepadidina šaukimo tarnauti tikimybės. Taigi religiniai įsitikinimai nėra esminė aplinkybė sprendžiant dėl grėsmės tikėtinumo ir apsaugos poreikio.

25. Teismas nurodė, kad atsakovas pagrįstai nevertino pareiškėjo argumentų dėl stabilaus darbo neturėjimo, kadangi ekonominės priežastys nesusijusios su pabėgėlio statuso suteikimu.

26. Teismas pažymėjo, kad Departamento Išvadoje detaliai nurodyta informacija (išnašose), kuria remiantis atsakovas vertino kilmės šalies informaciją (karinė tarnyba ir kt.), todėl pritarė atsakovo pozicijai, jog teisės aktų nuostatos nenustato, kad visais atvejais turi būti rengiama pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje. Pagrindine priežastimi, kodėl išvyko iš savo kilmės valstybės, pareiškėjas nurodė prievolę atlikti karinę tarnybą, nes priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendrijai. Atsakovas, nagrinėdamas šias aplinkybes ne tik vertino informaciją, susijusią su karine tarnyba (duomenys neskelbtini), tačiau kreipėsi informacijos ir į religinę bendriją Lietuvos (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių aplinkybių, atitinkančių Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje apibrėžtus pabėgėlio statuso kriterijus. Pareiškėjo nurodyti faktai neatitinka pagrindinių kriterijų, dėl kurių suteikiamas pabėgėlio statusas, t. y. dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam. Atsakovas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės aktais, reglamentuojančiais prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo tvarką, sprendimą priėmė remdamasis motyvuota Išvada, kurioje pateiktos visos faktinės bylos aplinkybės, taip pat nurodytas įstatyminis sprendimo pagrindas.

27. Teismas nurodė, kad spręsdamas papildomos apsaugos suteikimo galimybę Departamentas vertino, kad šiuo atveju nėra ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų. Rašytinė bylos medžiaga, Išvada ir nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia spręsti, kad yra realiai egzistuojančių priežasčių, jog pareiškėjo grįžimo atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas ar bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad kilmės valstybėje jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kils grėsmė dėl prievartos, kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Departamento sprendimas nesuteikti pareiškėjui papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje priimtas teisėtai.

28. Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

III. 29. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

30. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis. Skunde buvo nurodyta, kad atsakovas apsiribojo vertinimu, jog dėl pareiškėjo amžiaus, jis nebebus kviečiamas atlikti karinę tarnybą, nevertindamas pareiškėjo pasakojimo dėl patirtų diskriminacinių veiksmų jo atžvilgiu dėl išpažįstamos religijos, t. y., jo religiniai įsitikinimai apskritai nevertinti kaip esminė aplinkybė sprendžiant grėsmės patirti persekiojimą kontekste, tai, pareiškėjo vertinimu, yra laikoma atlikto tyrimo pažeidimu.

31. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovui pateikė (duomenys neskelbtini) kongregacijos padėkos už 1000,00 auką (2000-12-25) kopiją (CUB0021 138-139 l.). Byloje pateiktas 2018 m. gruodžio 7 d. Lietuvos (duomenys neskelbtini) religinės bendrijos raštas Nr. R-2018/015, kuriame nurodyta, kad laiško autentiškumo nustatyti negali, nes tokie laiškai nearchyvuojami, visi finansiniai dokumentai 2000 m. buvo sunaikinti dėl dokumentų saugojimo termino pasibaigimo. Rašte nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) filialas (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog informacija, 2017 m. pateikta Lietuvos Respublikos migracijos tarnybai, jog šis (duomenys neskelbtini) pilietis nėra (duomenys neskelbtini) bendruomenės narys, - yra teisinga. Taip pat nurodyta, kad paramos gaunamos ir ne tik iš (duomenys neskelbtini), todėl padėka už paramą negali būti laikoma įrodymu, pagrindžiančiu, kad paramos davėjas yra (duomenys neskelbtini).

32. Pareiškėjo įsitikinimu, vykusių apklausų metu jis pateikė nuoseklų bei detalų pasakojimą apie savo priklausymą (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, t. y., nurodė šio tikėjimo praktikavimo pradžią (praktikuoja nuo gimimo, priklausė ir jo tėvai; tėvas buvo du kartus atleistas iš darbo vien dėl priklausymo minėtai bendruomenei), patirtas neigiamas pasekmes praeityje bei turimų, susijusių su šia religija, specifinių įsitikinimų įtaką jo politinei nuomonei (nuo mažens negiedodavo himno, „nesveikindavo“ vėliavos, dėl to jį ne kartą išvarė iš mokyklos ir neleido tęsti studijų. (duomenys neskelbtini) nepraeina karinės tarnybos, nepralieja kraujo, neina į politinius susitikimus, nesutinka su valdžios nuomone, nederina politinio ir religinio gyvenimo. Pareiškėjas teigė, kad buvo verčiamas atlikti karinę tarnybą, nors jo religija neleidžia jam to daryti; taip pat nurodė šios organizacijos įkūrimo ištakas (apklausos metu paprašius nurodyti šios religijos šaknis, pareiškėjas nurodė, jog ši religija prasidėjo JAV, 1890 m. religijos pradininkas buvo prezidentas C. P., iki 1994 m. (duomenys neskelbtini) nebuvo sąlygų tikėti į jokią religiją, tik priklausyti komunistų partijai, ir tik po to, kai J. P. II pasikalbėjo su valstybės vadovu, buvo suteiktos minimalios galimybės praktikuoti šią religiją, nors realiai nėra toleruojama (duomenys neskelbtini)), tačiau ši pasakojimo dalis apskritai nebuvo laikoma esmine aplinkybe ir nenagrinėta.

33. Pareiškėjas nurodo, kad Departamentas pažeidė Aprašo 116 punktą, kuriame nurodoma, jog pirmiausia įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas turi nustatyti, kurie prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys yra esminiai vertinant prašymą suteikti prieglobstį, o tada vertinti, ar nurodyta esminė prieglobsčio prašytojo aplinkybė yra labiau tikėtina negu netikėtina. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo prieglobsčio prašymas iš esmės grindžiamas patiriamu persekiojimu dėl religinių priežasčių, tačiau atsakovas apsiribojo baimės patirti baudžiamąjį persekiojimą vertinimu tik privalomosios tarnybos atlikimo trukmės kontekste, kategoriškai nurodydamas, kad pareiškėjo religiniai įsitikinimai nėra esminė aplinkybė sprendžiant dėl grėsmės tikėtinumo ir apsaugos poreikio. Tokią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Akcentuoja, kad jo (duomenys neskelbtini) tikėjimo praktikavimas atmestas vien tuo pagrindu, kad pateikto rašytinio įrodymo - (duomenys neskelbtini) kongregacijos padėkos už 1000,00 auką (2000-12-25) kopiją (CUB0021 138-139 l.) – autentiškumo negalima nustatyti (nei patvirtinti, nei paneigti), tačiau paties pasakojimo patikimumas nevertintas, taip pat nevertinant ir galimybės taikyti jo pasakojimui abejonės privilegiją (nesant rašytinių įrodymų).

34. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas netinkamai identifikavo esmines prieglobsčio prašytojo pateiktas aplinkybes, dėl kurių prašo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, taip neužtikrindamas objektyvaus tyrimo ir grėsmių, kylančių pareiškėjui deportacijos atveju, nustatymo.

35. Pareiškėjas nurodo, kad dėl praktikuojamos religijos patyrė sistemingą persekiojimą savo valstybėje (negalėjo dirbti), ir net jei grįžęs susirastų darbą – „ilgai ten nepadirbtų“, t. y., diskriminaciniai veiksmai pasikartotų. Tiek atsakovas, tiek teismas vertino šį teiginį kaip pagrindą pripažinti jį ekonominiu migrantu, nors iš esmės ši diskriminacija darbo sektoriuje pasireiškė būtent dėl pareiškėjo religinių įsitikinimų (konvencinių priežasčių).

36. Pareiškėjas akcentuoja, kad patyrė diskriminaciją, prilyginamą persekiojimui, kadangi patirta diskriminacija pati savaime apriboja jo galimybes naudotis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, t. y., teise užsidirbti pragyvenimui. Nei atsakovas, nei teismas nenagrinėjo, kokios priežastys lėmė negalėjimą susirasti naują ar/ir išbūti esamame darbe. Departamentas ir teismas apsiribojo izoliuotu įrodymų vertinimu, apskritai nevertindamas jo baimės patirti pakartotinį persekiojimą (pasireiškiantį diskriminacija darbo sektoriuje) dėl religinių priežasčių (jo esminių prieglobsčio prašymo motyvų), priimdamas nemotyvuotą ir nepagrįstą išvadą pareiškėją išimtinai priskiriant ekonominiam migrantui.

37. Nurodo, kad priešingai nei teigia atsakovas bei teismas, Departamentas surinko tik dalį kilmės valstybės informacijos, atsižvelgus į pareiškėjo prieglobsčio motyvus. Atsakovas nesurinko kilmės valstybės informacijos apie rezervo sudarymą bei asmens įtraukimą į rezervo karinį vienetą (kiek laiko trunka mokymai, iki kelių metų atlikti tarnybą parengtojo rezervo kariniuose vienetuose asmenys šaukiami), ar kviečiant į rezervą, yra alternatyva, kuriuose nenaudojamas ginklas; kokios gresia sankcijos asmeniui, atsisakiusiam vykti į pratybas ar mokymus kariniuose vienetuose. Pareiškėjo nuomone, atsakovas pilnai neužtikrino pareigos surinkti informaciją, atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus. Minėti argumentai buvo nurodyti skunde bei pakartoti teismo posėdžio metu, tačiau pirmosios instancijos teismas jų nevertino ir neanalizavo, ši aplinkybė galėjo turėti įtakos nepagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimui. Tos aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, visiškai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Departamentas ir pirmosios instancijos teismas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

38. Pareiškėjas pažymi, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog Departamentas bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turėtų būti įvertintos ir skundžiamų sprendimų dalys dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas dėl religinių priežasčių, o tai, nesant pagrindo pripažinti persekiojimu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pripažinta pakanka pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pareiškėjo nuomone, nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių tinkamai neįvertino, dėl to sprendimai turi būti panaikinti.

39. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

40. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos.

41. Departamentas nurodo, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, jog jis dar yra šauktinio į karinę tarnybą amžiaus, taip pat, kad grįžus į kilmės šalį jis bus įkalintas dėl atsisakymo atlikti karinę tarnybą. Savo nenorą tarnauti (duomenys neskelbtini) kariuomenėje prieglobsčio prašytojas paaiškino savo religiniais įsitikinimais - priklausymu (duomenys neskelbtini) religinei bendrijai. Taip pat dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) kilo problemų jo darbinėje veikloje, profesinėje karjeroje. Departamentas ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų, kadangi tyrimo metu nustatyta, kad jo baimė patirti jų nurodytus veiksmus nėra visiškai pagrįsta ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nes nebuvo nustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė (t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose). Įvertinus Departamento turimą informaciją apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini) Respublikoje buvo konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) Respublikoje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl prieglobsčio prašytojas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

42. Pažymi, kad, kaip nurodo pareiškėjas, pagrindinė priežastis, dėl kurios jis išvyko iš (duomenys neskelbtini), yra prievolė atlikti karinę tarnybą. Nenorą tarnauti (duomenys neskelbtini) kariuomenėje pareiškėjas paaiškino jo religiniais įsitikinimais - priklausymu (duomenys neskelbtini) religinei bendrijai. Atsakovo teigimu, ši faktinė aplinkybė - jo priklausymas minėtai religinei bendrijai - yra išimtinai susijusi su prieglobsčio prašytojo atsisakymo tarnauti motyvais. Pareiškėjo motyvai, dėl kurių jis nenori atlikti tarnybos, neturi įtakos jo nurodytos grėsmės - šaukimo tarnauti - tikimybės vertinimui, t. y. šios grėsmės tikėtinumas ar netikėtinumas nepriklauso nuo to, ar prieglobsčio prašytojas iš tikrųjų priklauso (duomenys neskelbtini). Atitinkamai, ši aplinkybė (prieglobsčio prašytojo priklausymas ar nepriklausymas (duomenys neskelbtini)) nėra materiali nustatant jo baimės būti pašauktam tarnauti pagrįstumą.

43. Pažymi, kad vertinant pareiškėjo pasakojimą dėl stabilaus darbo neturėjimo, Departamentas pažymėjo, jog Jungtinių Tautų Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo 62 punkte teigiama, kad migrantas - tai asmuo, dėl kitų, nei nurodyta apibrėžime (pabėgėlio), priežasčių savanoriškai išvykstantis iš savo šalies turėdamas tikslą apsigyventi kitur. Tam jį gali paskatinti permainų ar nuotykių troškimas, šeimyninės ar kitos asmeninės priežastys. Jeigu asmuo yra vedinas vien ekonominių sumetimų, jis yra ekonominis migrantas, o ne pabėgėlis. Todėl pareiškėjo teiginiai apie atlikto tyrimo pažeidimus yra nepagrįsti. Departamentas pagrįstai nevertino ekonomių priežasčių pabėgėlio statuso suteikimo kontekste.

44. Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, tarptautinė apsauga (prieglobstis) asmeniui suteikiama nuo jam gresiančių veiksmų, o ne nuo tų, kuriuos jis jau yra patyręs, kadangi neįmanoma apsaugoti žmogaus nuo to, kas jau įvyko, t. y. prieglobsčio paskirtis yra būtent apsaugoti nuo to, kas gresia, o ne „kompensuoti“ už tai, ko jau negalima pakeisti.

45. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su naujausios informacijos ir įrodymų nesurinkimu, pažymi, kad pagal Aprašo 167 punktą, priimdamas sprendimus dėl prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo iš esmės, prieglobsčio suteikimo ir panaikinimo, Departamentas vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių šaltinių. Taigi teisės aktų nuostatos nenustato, kad visais atvejais turėtų būti parengta pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje. Be to, Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, įvertino, kad šioje situacijoje prieglobsčio prašytojo priklausymas ar nepriklausymas (duomenys neskelbtini) bei jo religiniai įsitikinimai neturi įtakos, jog jis bus pašauktas tarnauti, vertinimui ir nėra esminė aplinkybė sprendžiant dėl grėsmės tikėtinumo ir apsaugos poreikio. Remiantis kilmės šalies informacija, karinė tarnyba (duomenys neskelbtini) yra privaloma nuo 17 metų (nuo tų metų, kai asmeniui sukanka 17 metų, sausio 1 d.) iki 28 metų (iki tų metų, kai asmeniui sukanka 28 metai, gruodžio 31 d.) amžiaus ir trunka dvejus metus. Atsižvelgęs į tai, Departamentas konstatavo, kad nuo šių metų sausio 1 d. prieglobsčio pareiškėjas jau nebėra šauktinio amžiaus, todėl nebuvo būtinybės rengti pažymą, kuri šiuo atveju neturėjo pridėtinės vertės tyrimui bei nebuvo tikslinga, nes pagrindinė priežastis, dėl kurios jis išvyko iš (duomenys neskelbtini), yra prievolė atlikti karinę tarnybą, o savo nenorą tarnauti (duomenys neskelbtini) kariuomenėje pareiškėjas argumentavo būtent religiniais įsitikinimais - priklausymu (duomenys neskelbtini) religinei bendrijai. Skunde pareiškėjas modeliuoja naują, sau palankią situaciją, neatsižvelgiant į tikruosius prieglobsčio prašymo motyvus.

46. Nurodo, kad pareiškėjas nurodė, jog jis dar yra šauktinio į karinę tarnybą amžiaus, taip pat, kad grįžus į kilmės šalį, jis bus įkalintas dėl atsisakymo atlikti karinę tarnybą. Tyrimo metu nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas nuo 2019 m. sausio 1 d. nebėra šauktinių atlikti privalomąją karinę tarnybą (duomenys neskelbtini) šaukiamojo amžiaus. Taip pat nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas jau buvo baustas už atsisakymą tarnauti bei jam paskirtą bausmę atliko. Atsižvelgus į šias aplinkybes, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jis bus šaukiamas atlikti karinę tarnybą arba baudžiamas už tai, jog praeityje atsisakė tarnauti. Prieglobsčio prašytojo baimė būti pašauktam į karinę tarnybą nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių šią Departamento surinktą informaciją galinčių paneigti šaltinių, o su pareiškėjo teiginiais, kad šių jo teiginių teismas neįvertino, atsakovas nesutinka.

47. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Departamentui nebuvo nurodęs kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, Departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, nes yra tikimybė, jog gali būti pažeistos jo pagrindinės teisės ir laisvės. Departamento vertinimu, byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie šią išvadą paneigtų (detalūs motyvai, kodėl pareiškėjui nesuteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį yra pateikti Išvadoje, kurios pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas). Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 48. Byloje ginčas kilęs dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. (15/6-10)12PR-22 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.

49. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

50. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėstydamas nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus, be kita ko, teigia, kad teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą, todėl priėmė nepagrįstą spendimą.

52. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

53. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Taigi pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurių nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014, 2018 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4335-624/2018, 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2506-1062/2019).

55. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

56. Iš minėtų teisės normų matyti, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, nurodyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų) ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; kils grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija ir kt.).

57. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2506-1062/2019).

58. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

59. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

60. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas pirminį prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvoje, Departamentui pateikė 2017 m. kovo 3 d., kuriame nurodė, kad ieško geresnių gyvenimo galimybių, myli Europą, nenori grįžti į (duomenys neskelbtini), yra dainininkas, nori plėsti savo talentą Europoje, ypač Lietuvoje, nori atsivežti savo šeimą. Departamentas pareiškėjo prašymo netenkino. Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 6 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį ir pirminės apklausos protokole nurodė, kad išvykimo iš kilmės valstybės priežastis ir tikslas – persekiojimas dėl religijos, nes yra religinės grupės (duomenys neskelbtini) narys; jis dar yra šauktinio į karinę tarnybą amžiaus, taip pat, kad grįžus į kilmės šalį jis bus įkalintas dėl atsisakymo atlikti karinę tarnybą. Savo nenorą tarnauti (duomenys neskelbtini) kariuomenėje prieglobsčio prašytojas paaiškino religiniais įsitikinimais. Taip pat dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) kilo problemų jo darbinėje veikloje, profesinėje karjeroje. Pareiškėjas 2019 m. sausio 30 d. vykusios apklausos metu nurodė, kad 1997 m. buvo pakrikštytas ir oficialiai tapo (duomenys neskelbtini). Iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl karinės tarnybos. Būtų sutikęs eiti į karinę tarnybą, jeigu jam nebūtų reikėję naudotis ginklu, tačiau alternatyvios karinės tarnybos nėra. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) atlikti privalomąją karinę tarnybą šaukiama iki 30 metų. Išvyko iš šalies, nes dėl karinės tarnybos vengimo gali būti įkalintas, kadangi tai laikoma išdavyste. Taip pat paaiškino, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl religinių įsitikinimų, dėl kurių negalėjo nei dirbti, nei vesti normalaus gyvenimo, neturėjo stabilaus darbo.

61. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, nagrinėdamas pirminį pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, 2017 m. rugpjūčio 2 d. kreipėsi į Lietuvoje veikiančią religinę bendriją „(duomenys neskelbtini)“ su prašymu patvirtinti arba paneigti pareiškėjo priklausymą minėtai religinei bendruomenei (duomenys neskelbtini). Religinė bendruomenė „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. rugsėjo 12 d. raštu informavo Departamentą, kad iš „(duomenys neskelbtini)“ filialo (duomenys neskelbtini) buvo gautas atsakymas, jog pareiškėjas nepriklauso minėtai (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 6 d. prašymą dėl pabėgėlio statuso ir prieglobsčio suteikimo, taip pat pakartotinai kreipėsi į Lietuvos (duomenys neskelbtini) bendriją, prašydamas tarpininkauti siekiant patvirtinti arba paneigti 2018 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjo pateiktą (duomenys neskelbtini) raštą, adresuotą pareiškėjo tėvui L. M. ir motinai S. C. bei pareiškėjo priklausymą (duomenys neskelbtini) bendrijai. Departamentas buvo informuotas, kad laiško autentiškumo nustatyti neįmanoma, nes tokie laiškai nearchyvuojami; neįmanoma patvirtinti ar paneigti, kad (duomenys neskelbtini) filialui buvo suteikta parama, kadangi visi 2000 m. finansiniai dokumentai buvo sunaikinti. Patvirtino, kad anksčiau pateikta informacija apie tai, kad pareiškėjas nėra (duomenys neskelbtini) bendruomenės narys, yra teisinga. Pažymėjo, kad padėkos laiškai yra įprasta praktika, kuomet bendrijai yra suteikiama parama, tačiau paramos suteikimas negali būti laikomas pakankamu įrodymu, jog paramos davėjas yra (duomenys neskelbtini), kadangi tokie laiškai yra siunčiami visiems, kas nusprendė savo aukomis palaikyti (duomenys neskelbtini) veiklą.

62. Atsižvelgiant į tai, kad kitų duomenų, kurie paneigtų religinės bendruomenės „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. rugsėjo 12 d. rašte pateiktos informacijos tikrumą, taip pat ir papildomai gautą informaciją iš (duomenys neskelbtini) bendrijos, iš esmės nėra, teisėjų kolegijos vertinimu, Departamento surinkta informacija apie pareiškėją paneigia pareiškėjo aiškinimus apie jo priklausymą (duomenys neskelbtini)bendrijai.

63. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl jo pasakojimui abejonės privilegijos taikymo, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti abejonės privilegijos principą, nes byloje nustatytos Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje numatytos aplinkybės, paneigiančios galimybę taikyti abejonės privilegijos principą, t. y. nustatyti prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Be to, Departamentas Išvadoje nurodė, kad pareiškėjo paaiškinimai dėl privalomosios karinės tarnybos skiriasi, t. y. 2017 m. liepos 18 d. vykusioje apklausoje nurodė, kad į karinę tarnybą kviečiami asmenys nuo 16 m. iki 24 m., po kelių minučių nurodė, kad iki 27 metų, galiausiai nurodė, kad jaunuoliai yra kviečiami atlikti karinę tarnybą iki 30 metų. Departamento dumenimis, karinė tarnyba (duomenys neskelbtini) yra privaloma nuo 17 metų iki 28 metų ir trunka dvejus metus. Taip pat Departamento surinkta informacija leidžia spręsti, kad pareiškėjo teiginiai apie tai, jog alternatyvios tarnybos (duomenys neskelbtini) nėra, nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas 2017 m. liepos 18 d. apklausoje patvirtino, jog buvo nubaustas vieneriems metams, bausmę atliko, dėl to, kad jis neis tarnauti, jam grėsmė nekyla. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus šaukiamas atlikti karinę tarnybą arba baudžiamas už tai, jog praeityje atsisakė tarnauti, nenustatyta.

64. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjo argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, jog jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas. Nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad Departamentas surinko tik dalį kilmės valstybės informacijos, kadangi byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę yra pakankami pareiškėjo prašymui išspręsti ir priimti sprendimą, todėl pareiškėjo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti ir atmestini. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes, atitinkamai naikinti skundžiamą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statusą bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, kad ginčijamas Departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

65. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010l; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2506-1062/2019). Atsižvelgiant į Departamento surinktą informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini), kurioje pareiškėjas gyveno, taip pat į tai, kad pareiškėjas pateikė tik abstrakčius, nekonkretizuotus teiginius apie galimas grėsmes grįžus į kilmės valstybę, prieš jį nebuvo panaudoti jokie smurto veiksmai teisinės ar administracinės priemonės, jam buvo išduotas (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio pasas, jis teisėtai, be jokių kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės, todėl šiuo atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Todėl atsakovas sprendimu pagrįstai nesuteikė pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

66. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statusą bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais, nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. E. M. C. (L. E. M. C.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė