da39b60c-59ae-45eb-80a9-45498a87d4f5 · Lietuvos apeliacinis teismas

             Civilinė byla Nr. 2A-386/2011                                                    Procesinio sprendimo kategorijos 44.2.4.;                                                     44.2.4.2.; 44.5.2.6. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2011 m. spalio 4 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Alės Bukavinienės, Kazio KailiÅ«no (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Å erno,sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės atstovams Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros atstovui prokurorui Vyteniui Kasparavičiui, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Večislavui Burneikai,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo A. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratÅ«ros, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-517-198/2010 pagal ieÅ¡kovo A.

B. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apygardos teismui dėl įrodymų, faktų klastojimo ir panaudojimo civilinėje byloje pripažinimo, pareigūnų (policijos, prokuratūros, teismo) neteisėtų veiksmų, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.Teisėjų kolegija n u s t a t ė :Ginčo esmė Ieškovas A.

B. kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas:pripažinti, kad dėl Vilniaus apygardos teismo neteisėtų veiksmų ir kaltės, sistemingai klastojant įrodymus ir faktus ir juos panaudojant buvo pažeista ieÅ¡kovo teisė į teisingÄ civilinės bylos Nr. 2-688-56/2008 nagrinėjimÄ , į veiksmingÄ teisinę gynybÄ civilinėje byloje Nr. 2-688-56/2008; buvo pažeista ieÅ¡kovo teisė į diskriminacijos uždraudimÄ jo, kaip invalido, atžvilgiu civilinėje byloje Nr. 2-688-56/2008;pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas už neteisėtais veiksmais dėl jo kaltės sistemingÄ Ä¯rodymų ir faktų klastojimÄ ir panaudojimÄ civilinėje byloje Nr. 2-688-56/2008 privalo sumokėti ieÅ¡kovui 200 584,33 Lt atlyginimÄ ir teismo iÅ¡laidas už Konvencijos pažeidimÄ ir jo, ieÅ¡kovo, teisių suvaržymÄ ;pripažinti, kad nusikaltimu, dėl kurio yra iÅ¡kelta baudžiamoji byla Nr. 25-1-1960-99 ir neteisėtais policijos, prokuratÅ«ros pareigÅ«nų veiksmais ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos ieÅ¡kovo konstitucinės teisės ir jam padaryta fizinė, turtinė ir moralinė žala, kuri yra neatlyginta ir žalÄ privalo atlyginti atsakovas Lietuvos Respublika;pripažinti, kad dėl atsakovo Lietuvos Respublikos policijos, prokuratÅ«ros, teismo pareigÅ«nų veiksmų baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 yra sistemingai pažeidinėjamos ieÅ¡kovo teisės į teisingÄ bylos iÅ¡tyrimÄ ir iÅ¡nagrinėjimÄ , į veiksmingÄ teisinės gynybos priemonių užtikrinimÄ ir vykdoma diskriminacija ieÅ¡kovo atžvilgiu bei nebaudžiamai žalojama ir luoÅ¡inama sveikata nuo 1993 metų ir dėl to priteisti iÅ¡ atsakovo Lietuvos Respublikos 583,33 Lt turtinės ir 100 000 Lt patirtos fizinės ir moralinės žalos atlyginimÄ ;CPK 299 straipsnio pagrindu priimti atskirÄ jÄ nutartį dėl Kauno miesto apylinkės prokuratÅ«ros prokurorės V.

Č. ir Kauno apygardos prokuratÅ«ros prokuroro J. V. veiksmų dėl netraukimo atsakomybėn policijos pareigÅ«nų, paleidusių į laisvę ir nenustačiusių 1999 m. gruodžio 29 d. tyčinį sunkų plėšimo nusikaltimÄ Ä¯vykdžiusio ir pristatyto į policijÄ vieno iÅ¡ trijų plėšimÄ Ä¯vykdžiusių asmenų bei nekontroliavus baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 eigos ir vilkinimo, tokiu bÅ«du diskreditavus teisingumo vykdymÄ ir savo veiksmais pažeminus prokuratÅ«ros institucijÄ ;CPK 300 straipsnio pagrindu apie prokurorės V.

Č. ir prokuroro J. V. veiksmuose esančius nusikaltimo valstybės tarnybai požymius praneÅ¡ti generaliniam prokurorui;pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas pažeidė ieÅ¡kovo teisę į teisingÄ civilinės bylos Nr. 2-1468-38/2007 iÅ¡nagrinėjimÄ per įmanomai trumpiausiÄ laikÄ ;pripažinti, kad atstovai Generalinė prokuratÅ«ra ir Policijos departamentas pažeidė ieÅ¡kovo teisę į teisingÄ baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 iÅ¡nagrinėjimÄ per įmanomai trumpiausiÄ laikÄ ;pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas pažeidė ieÅ¡kovo teisę į veiksmingÄ teisinę gynybÄ civilinėje byloje Nr. 2-1468-38/2007 ir vykdė diskriminacijÄ ieÅ¡kovo atžvilgiu, nagrinėdamas minėtÄ bylÄ ; pripažinti, kad atstovai Generalinė prokuratÅ«ra ir Policijos departamentas pažeidė ieÅ¡kovo teisę į veiksmingÄ teisinę gynybÄ baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 ir vykdė diskriminacijÄ ieÅ¡kovo atžvilgiu; pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas, Generalinė prokuratÅ«ra ir Policijos departamentas pažeidė ieÅ¡kovo teisę į nuosavybės apsaugÄ civilinėje byloje Nr. 2-1468-38/2007 ir baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99; pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas, atsakovo Lietuvos Respublikos atstovai Policijos departamentas, Generalinė prokuratÅ«ra ir prokurorai V.

Č. bei J. V. dėl jų veiklos yra įvykdyto sunkaus nusikaltimo baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 slėpėjai ir organizuotai padarė BK 296 (redakcija iki 2003 m. balandžio 30 d.) numatytÄ baudžiamÄ jÄ veikÄ bei nusikaltimus valstybės tarnybai; CPK 299, 300 straipsnių pagrindu priimti atskirÄ sias nutartis dėl Vilniaus apygardos teismo padarytų teisės pažeidimų, nagrinėjant civilinę bylÄ Nr. 2-1468-38/2007 ir Generalinės prokuratÅ«ros bei Policijos departamento padarytų pažeidimų, vykdant ikiteisminį tyrimÄ baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 bei apie nustatytus nusikaltimų požymius informuoti PrezidentÄ , Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetÄ ir Generalinį prokurorÄ .IeÅ¡kovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas, pažeidęs CPK 137 straipsnį, panaudojo Vilniaus apskrities centrinio paÅ¡to 2007 m. sausio 19 d. raÅ¡te Nr. 59-19-(9.58-02) suklastotÄ faktÄ , kad registruotas laiÅ¡kas Nr. 5083/1, siųstas ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo Vilniaus apygardos teismo adresu (duomenys neskelbtini), 2006 m. rugpjūčio 21 d., buvo įteiktas ieÅ¡kovo tėvui V.

B. . IeÅ¡kovas nurodė, kad minėtas laiÅ¡kas buvo įteiktas pasiraÅ¡ytinai 2006 m. rugpjūčio 22 d. ir Å¡iÄ aplinkybę įrodo Kauno apskrities centrinio paÅ¡to 2007 m. vasario 15 d. raÅ¡tas Nr. 40, patvirtina bylos medžiaga. IeÅ¡kovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas, panaudodamas 2007 m. sausio 19 d. raÅ¡te suklastotÄ faktÄ , kaip įrodymÄ civilinėje byloje Nr. 2-688-56/2008, neteisėtai priėmė sprendimÄ už akių ir atmetė jo ieÅ¡kinį Lietuvos valstybei, taip pat 2007 m. birželio 19 d. nutartimi toje pačioje byloje neteisėtai atsisakė peržiÅ«rėti sprendimÄ už akių ir jį panaikinti.

IeÅ¡kovas Å¡ias aplinkybes grindė Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 19 d. raÅ¡tu Nr.(1.15)-03-94, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-565/07 ir civilinės bylos Nr. 2-688-56/2008 eiga ir medžiaga. IeÅ¡kovas nurodė, kad atsakovas Vilniaus apygardos teismas suklastojo jo 2008 m. sausio 29 d. siųsto faksu pareiÅ¡kimo dėl atsakovo nuÅ¡alinimo nuo civilinės bylos Nr. 2-688-56/2008 nagrinėjimo negavimo faktÄ ir panaudojo kaip suklastotÄ Ä¯rodymÄ civilinėje byloje Nr. 2-688-56/2008, kad 2008 m. vasario 13 d. neteisėtai priimtų sprendimÄ už akių atmesti jo ieÅ¡kinį atsakovui Lietuvos valstybei.

IeÅ¡kovas nurodė, kad atsakovas Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 25 d. nutartimi panaikino 2008 m. vasario 13 d. sprendimÄ už akių ir atnaujino civilinės bylos Nr. 2-688-56/2008 nagrinėjimÄ . IeÅ¡kovo nuomone, Vilniaus apygardos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13, 14 straipsnius, todėl privalo už jo teisių pažeidimÄ sumokėti atlyginimÄ â€“ iÅ¡ viso 200 584,33 Lt (100 584,33 Lt turtinis atlyginimas kaip negautos pajamos ir 100 000 Lt neturtinis atlyginimas dėl sukeltų pergyvenimų ir trukdymų, realizuojant teises į teisingÄ civilinės bylos Nr. 2-688-56/08 nagrinėjimÄ ).

IeÅ¡kovas reikalavimus dėl neteisėtų policijos ir prokuratÅ«ros pareigÅ«nų neteisėtų veiksmų grindė tuo, kad 1999 m. gruodžio 29 d. Kauno m., Taikos prospekte jis buvo užpultas trijų asmenų, kurie plėšimo tikslu prieÅ¡ jį panaudodami fizinį smurtÄ sužalojo sveikatÄ , sukeldami trumpalaikį sveikatos sutrikimÄ . IeÅ¡kovas paaiÅ¡kino, kad vienÄ iÅ¡ užpuolikų jis sulaikė, nuvežė jį į Kauno m. Žaliakalnio policijos komisariatÄ , tačiau užpuolikas buvo paleistas, nenustačius asmens tapatybės. IeÅ¡kovas nurodė, kad iÅ¡kelta baudžiamoji byla Nr. 25-1-1960-99 nenustačius kaltų asmenų buvo sustabdyta.

Ieškovas pažymėjo, kad policijos pareigūnai, paleidę nusikaltėlį, drausminėn atsakomybėn patraukti nebuvo. Ieškovas nurodė, kad baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 ieškovas pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, bet dėl neteisėtų policijos ir prokuratūros veiksmų byla buvo sustabdyta, byloje iki šiol nepriimtas galutinis sprendimas. Ieškovo nuomone, tokiais neteisėtais organizuotais policijos ir prokuratūros pareigūnų veiksmais buvo skatinamas nebaudžiamas fizinis susidorojimas su ieškovu, buvo pažeistos jo konstitucinės teisės ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimai.

Dėl to, ieÅ¡kovo teigimu, nusikaltimu patirtÄ turtinę žalÄ â€“ 584,33 Lt (gydymosi, drabužių valymo, paÅ¡to iÅ¡laidos susiraÅ¡inėjant su ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nais) privalo atlyginti atsakovas Lietuvos valstybė. IeÅ¡kovas paaiÅ¡kino, kad 1999 m. gruodžio 29 d. padarytas jo atžvilgiu nusikaltimas yra trečias nusikaltimas, kai žalojama ir luoÅ¡inama jo sveikata. Nurodė, kad 1994 m. buvo iÅ¡kelta baudžiamoji byla Nr. 22-1-261-94, kuri dėl senaties termino neteisėtais policijos ir prokuratÅ«ros pareigÅ«nų veiksmais buvo nutraukta 1998 metais, o dar viena – privataus kaltinimo byla Nr. 2/2000 Kauno miesto apylinkės teisme buvo vilkinama nuo 1996 metų ir nutraukta suėjus senaties patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui nepradėjus bylos nagrinėti iÅ¡ esmės. Dėl neteisėtų pareigÅ«nų veiksmų minėtose baudžiamosiose bylose, ieÅ¡kovo nuomone, valstybė turi atlyginti ieÅ¡kovui 100 000 Lt neturtinę žalÄ .Panevėžio apygardos teismas 2010 m. balandžio 28 d. nutartimi nutarė bylas Nr. 2-517-198/2010 ir Nr. 2-147-198/2010 m. (pagal ieÅ¡kovo A.

B. ieÅ¡kinius) sujungti į vienÄ bylÄ , suteikiant bylai Nr. 2-517-198/2010. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Panevėžio apygardos teismas 2010 m. birželio 28 d. sprendimu nusprendė ieÅ¡kinį tenkinti iÅ¡ dalies; priteisti dėl neteisėtų policijos pareigÅ«nų veiksmų iÅ¡ atsakovo Lietuvos valstybės ieÅ¡kovui A. B. 62,37 Lt turtinės žalos ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimÄ ; kitÄ ieÅ¡kinio dalį atmesti.Dėl Vilniaus apygardos teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylÄ Nr. 2-688-56/2008 (Nr. 2-1478-38/2007) teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovo reikalavimai pripažinti Vilniaus apygardos teismo neteisėtus veiksmus ir kaltę, sistemingai klastojant įrodymus ir faktus ir juos panaudojant civilinėje byloje Nr. 2-688-56/2008 (Nr. 2-1478-38/2007), atmestini, taip pat atmestinas ieÅ¡kovo reikalavimas pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas pažeidė ieÅ¡kovo teisę į teisingÄ civilinės bylos Nr. 2-688-56/2008 (Nr. 2-1478-38/2007) iÅ¡nagrinėjimÄ per įmanomai trumpiausiÄ laikÄ .

Teismas nurodė, kad atsakomybę už žalÄ , kuriÄ padaro teismas ar teisėjas, reglamentuoja CK 6.272 straipsnio 2 dalis. Teismas pažymėjo, kad teismo veiksmų ir priimtų procesinių dokumentų teisėtumas tikrinamas specialia instancine tvarka, skundžiant priimtÄ teismo sprendimÄ ar nutartį aukÅ¡tesnės instancijos teismui apeliacine ar kasacine tvarka, ir viena iÅ¡ bÅ«tinų sÄ lygų tenkinti ieÅ¡kinį, pareikÅ¡tÄ dėl teismo veiksmais padarytos žalos atlyginimo, yra teismo veiksmų neteisėtumo konstatavimas instancine tvarka.

Teismo teigimu, tokių įrodymų ieškovas A. B. teismui nepateikė ir negalėjo pateikti, nes civilinė byla Nr. 2-688-56/2008 (Nr. 2-1478-38/2007) pirmosios instancijos teisme dar neišnagrinėta, joje nėra priimtas galutinis sprendimas, ši byla, kurios numeris Vilniaus apygardos teisme 2009 metais buvo 2-1643-232/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartimi perduota nagrinėti tos pačios pakopos teismui – Panevėžio apygardos teismui. Teismas nurodė, kad Panevėžio apygardos teisme 2010 metais šiai bylai suteiktas Nr. 2-517-198/2010.

Teismas pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismas nėra aukÅ¡tesnė instancija Vilniaus apygardos teismui ir vertinti Vilniaus apygardos teismo veiksmus toje pačioje nagrinėjamoje, tačiau dar neiÅ¡nagrinėtoje byloje negali. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumo vertinimas kitokia nei instancine tvarka pažeistų Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintÄ teismų nepriklausomumo principÄ . Teismo teigimu, ieÅ¡kovo argumentai dėl Vilniaus apygardos teismo sistemingo įrodymų, faktų klastojimo ir panaudojimo nagrinėjamoje byloje gali bÅ«ti įvertinti iÅ¡nagrinėjus Å¡iÄ bylÄ apeliacine, kasacine tvarka.

Teismas pažymėjo, kad apie dokumento suklastojimÄ ir jo panaudojimÄ turėtų bÅ«ti aiÅ¡kinamasi baudžiamajame procese, o ne civilinėje byloje, nes atsakomybė už dokumentų klastojimÄ ar suklastotų dokumentų panaudojimÄ numatyta BK 300 straipsnio 1 dalyje. Dėl policijos, prokuratÅ«ros veiksmų tiriant baudžiamÄ jÄ bylÄ Nr. 25-1-1960-99 teismas nurodė, kad Kauno m. Žaliakalnio policijos komisariate buvo iÅ¡kelta baudžiamoji byla Nr. 25-1-1960-99 pagal BK 272 straipsnio 2 dalį dėl nusikalstamų plėšimo veiksmų R.

K. atžvilgiu, nusikaltimo padarymo metu buvo sužalotas ieÅ¡kovas A. B. , kuriam buvo padarytas lengvas kÅ«no sužalojimas, sukėlęs trumpalaikį sveikatos sutrikimÄ . Teismas pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje A. B. pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieÅ¡kovu. Teismo teigimu, baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 duomenys įrodo, kad ieÅ¡kovas A. B. sulaikė nusikaltime padariusį asmenį, atvežė jį į Kauno m. Žaliakalnio policijos komisariatÄ , policijos pareigÅ«nai nenustatė sulaikyto asmens tapatybės, jį paleido.

Teismas nurodė, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas 2000 m. vasario 29 d. buvo sustabdytas, o iÅ¡nagrinėjus ieÅ¡kovo A. B. skundÄ dėl atliktų procesinių veiksmų neteisėtumo, ieÅ¡kovas 2000 m. balandžio 13 d. raÅ¡tu Nr. 465-2000 buvo informuotas, kad parengtinis tardymas buvo sustabdytas be pagrindo, bylos nagrinėjimas vėl buvo atnaujintas. Teismas nurodė, kad Kauno miesto apylinkės prokuratÅ«ra 2002 m. rugpjūčio 2 d. raÅ¡tu Nr. 3-1054 pranešė ieÅ¡kovui, kad dėl baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 atliekamo parengtinio tyrimo vilkinimo faktų Kauno m.

VPK TS prie Dainavos PK virÅ¡ininkui A. M. , jo pavaduotojai D. G. ir tardytojui R. B. yra siÅ«loma taikyti drausminę atsakomybę. Teismas nurodė, kad ieÅ¡kovui 2004 m. sausio 7 d. buvo praneÅ¡ta, kad parengtinis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 tęsiamas, 2005 m. sausio 14 d. ieÅ¡kovas informuotas apie parengtinio tyrimo sustabdymÄ . Teismas pažymėjo, kad parengtinis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo sustabdytas nenustačius trauktino baudžiamojon atsakomybėn asmens (BK 218 str.3 p.), o Å¡iuo metu tyrimas baudžiamojoje byloje tęsiamas.

Teismo teigimu, faktiniai bylos duomenys įrodo, jog baudžiamoji byla tiriama daugiau nei 10 metų, nusikaltimÄ padaręs asmuo iki Å¡iol nenustatytas. Teismas pažymėjo, kad Policijos departamentas pripažįsta, jog policijos pareigÅ«nai neatliko visų reikalingų veiksmų, kuriuos pagal įstatymÄ turėjo atlikti sulaikant, nustatant nusikaltimÄ padariusį asmenį, tuo pažeisdami bendro pobÅ«džio pareigÄ elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai. Teismas sprendė, kad policijos pareigÅ«nų veiksmai nenustatant sulaikyto asmens, įtariamo įvykdžius nusikaltimÄ , asmenybės, vertintini kaip neteisėti.

Teismo nuomone, pagrįsti ieÅ¡kovo reikalavimai pripažinti, kad dėl policijos pareigÅ«nų neteisėtų veiksmų pažeista ieÅ¡kovo teisė į veiksmingÄ teisinę gynybÄ baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99, pažeista teisė į teisingÄ baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 iÅ¡nagrinėjimÄ per įmanomai trumpiausiÄ laikÄ . Teismas laikė pagrįstu ieÅ¡kovo reikalavimÄ pripažinti, kad policijos pareigÅ«nų veiksmais ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos ieÅ¡kovo konstitucinės teisės ir jam padaryta fizinė, turtinė ir moralinė žala, kuri yra neatlyginta ir žalÄ privalo atlyginti atsakovas Lietuvos valstybė.

Teismas nurodė, kad nors baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 galutinis sprendimas nepriimtas, akivaizdu, jog Å¡i byla be perspektyvos, nes daugiau nei 10 metų nenustatytas nusikaltimÄ padaręs asmuo, iÅ¡ kurio ieÅ¡kovas turėtų teisę reikalauti jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismas atmetė prokuratÅ«ros atstovės praÅ¡ymÄ ieÅ¡kovo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti senatį, nes aiÅ¡kinimas, kad ieÅ¡kovas apie savo teisių pažeidimÄ Å¡ioje byloje turėjo suprasti jau 2000 m. nepagrįstas, kadangi Å¡ioje byloje iki Å¡iol nenustatytas nusikaltimÄ padaręs ieÅ¡kovo sulaikytas asmuo.

Teismo nuomone, prokuratÅ«ros atstovės praÅ¡ymas taikyti senatį prieÅ¡tarauja atstovės paaiÅ¡kinimams, kad bylos tyrimas dar tęsiamas.Teismas nurodė, kad baudžiamoji byla Nr. 25-1-1960-99 neiÅ¡tirta dėl to, kad policijos pareigÅ«nai paleido ieÅ¡kovo pristatytÄ Ä¯ policijos komisariatÄ nusikaltusį asmenį nenustatę jo asmenybės, o ne dėl to, kad prokuratÅ«ros pareigÅ«nai nekontroliavo Å¡ios baudžiamosios bylos tyrimo. Teismo teigimu, byloje nėra duomenų, kad Kauno apygardos prokuroras J.

V. padarė pareiginius nusižengimus atliekant baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 parengtinio tyrimo prokurorinę priežiÅ«rÄ . Teismas nurodė, kad prokurorės V. Č. veiksmai tiriant ieÅ¡kovo skundus profesine prasme įvertinti teigiamai, kaip principingos darbuotojos, įvardijusios parengtinio tardymo trÅ«kumus baudžiamojoje byloje, įrodymų, kurių pagrindu prokurorų J. V. ir V. Č. veiksmus įvertinti kaip neteisėtus ir dėl to priimti atskirÄ jÄ nutartį CPK 299 straipsnio tvarka ar konstatuoti prokurorų veiksmus kaip nusikalstamus, byloje nėra.Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovas nenurodė kokius konkrečiai policijos ir prokuratÅ«ros neteisėtus veiksmus laiko sistemingais, jį diskriminuojančiais, kokiais konkrečiais neteisėtais minėtų pareigÅ«nų veiksmais vykdoma jo atžvilgiu diskriminacija.

Teismas atkreipė dėmesį, kad deklaratyvaus pobÅ«džio teiginiai nėra įrodymai. Teismo įsitikinimu, ieÅ¡kovas neįrodė policijos ir prokuratÅ«ros neteisėtų veiksmų sistemingumo, jo atžvilgiu vykdomos diskriminacijos, nepateikė įrodymų, kad dėl neteisėtų pareigÅ«nų veiksmų nuo 1993 metų žalojama ir luoÅ¡inama jo sveikata. Teismas pažymėjo, kad, Generalinės prokuratÅ«ros teigimu, baudžiamosios bylos tyrimo vilkinimas ir sustabdymas nebuvo numatyti kaip atsakomybės atsiradimo pagrindai nei viename žalos atsiradimo metu galiojusiuose ir galiojančiuose teisės aktuose, kuriuose bÅ«tų numatyta valstybės pareiga atlyginti žalÄ , padarytÄ neteisėtais teisėsaugos institucijų veiksmais, be to, Generalinė prokuratÅ«ra ir Policijos departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad ieÅ¡kovas savo reikalavimų pagrindu nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 23, 14, 41 straipsnius ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13, 14, 41 straipsnius, nors CK yra įtvirtinta specialioji norma, nustatanti Valstybės atsakomybę už žalÄ , padarytÄ teisėsaugos institucijų baudžiamojo proceso srityje, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų, prokuratÅ«ros pareigÅ«nų ir teismo kaltės, t.y. valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, kai žalos padaroma procesiniais teisiniais aktais, kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės.Teismas, tiesiogiai taikydamas Lietuvos Respublikos KonstitucijÄ , vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo iÅ¡aiÅ¡kinimais, teisingumo, protingumo principais, konstatavo, kad ieÅ¡kovui A.

B. dėl neteisėtų policijos pareigÅ«nų veiksmų tiriant baudžiamÄ jÄ bylÄ Nr. 25-1-1960-99 priteistinas 62,37 Lt turtinės žalos (drabužių valymo iÅ¡laidos, paÅ¡to iÅ¡laidos pagal pateiktus raÅ¡ytinius įrodymus) ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Teismas sprendė, kad ieÅ¡kinys dėl 500 Lt turtinės žalos atlyginimo (gydymo, slaugos, priežiÅ«ros iÅ¡laidos ir pan.) netenkinamas, kaip neįrodytas.Dėl policijos, prokuratÅ«ros veiksmų tiriant baudžiamÄ jÄ bylÄ Nr. 22-1-261-94 ir teismo veiksmų nagrinėjant privataus kaltinimo bylÄ teismas nurodė, kad Kauno miesto Centro policijos komisariate 1994 m. kovo 25 d. buvo iÅ¡kelta baudžiamoji byla Nr. 22-261-94 pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 112 straipsnio 1 dalyje.

Teismas pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje parengtinio tardymo metu buvo nustatyta, kad 1993 m. rugsėjo 17 d. Kaune, Kalniečių gatvėje prie namo Nr. 104 buvo sumuÅ¡ta L. K. , kuriai buvo padarytas apysunkis kÅ«no sužalojimas, A. B. – lengvas kÅ«no sužalojimas, sukėlęs trumpalaikį sveikatos sutrikimÄ , nustatyta, kad nusikaltimÄ Ä¯vykdė K. L. , kuris nuo tardymo buvo pasislėpęs, buvo paskelbta jo paieÅ¡ka. Teismas nurodė, kad suradus kaltinamÄ jį K. L. , parengtinis tardymas baudžiamojoje byloje buvo atnaujintas, o 1998 m. kovo 5 d. baudžiamojoje byloje buvo priimtas nutarimas nutraukti baudžiamÄ jÄ bylÄ Nr. 22-1-261-94 K.

L. atžvilgiu kaltinamajam susitaikius su nukentėjusiÄ ja L. K. . Teismas pažymėjo, kad nutarimÄ nutraukti baudžiamÄ jÄ bylÄ Nr. 22-1-261-94 1998 m. kovo 5 d. patvirtino Kauno m. apylinkės teismo teisėjas. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, kad A. B. kaltinamojo K. L. veiksmais buvo padarytas lengvas kÅ«no sužalojimas, sukėlęs trumpalaikį sveikatos sutrikimÄ , jam buvo pasiÅ«lyta kreiptis į Kauno miesto apylinkės teismÄ privataus kaltinimo tvarka. Teismo teigimu, faktiniai baudžiamosios bylos Nr. 22-1-261-94 duomenys, jos eiga neįrodo, kaip nepagrįstai teigia ieÅ¡kovas, policijos, prokuratÅ«ros, teisėjo neteisėtų veiksmų.

Teismas nurodė, kad nei baudžiamojoje, nei Å¡ioje nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra duomenų, kad A. B. dėl K. L. veiksmų, kuriais galimai buvo padaryta žala ieÅ¡kovui, bÅ«tų kreipęsis į teismÄ privataus kaltinimo tvarka. Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovas nenurodė kokie konkrečiai policijos, prokuratÅ«ros ar teismo veiksmai, jo manymu, yra neteisėti ir jais padaryta žala ieÅ¡kovui. Teismo nuomone, vien ta aplinkybė, kad baudžiamoji byla iÅ¡kelta 1994 metais ir nutraukta po 4 metų, t. y. 1998 metais, nėra pagrindas atsakomybei dėl žalos atlyginimo atsirasti.

Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad baudžiamojoje byloje Nr. 22-1-261-94 ieškovas A. B. ne tik neįrodė policijos, prokuratūros, teismo neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu, bet jų net nenurodė, o policijos, prokuratūros pareigūnų veiksmai, priimant procesinius nutarimus L. K. atžvilgiu, nesudaro pagrindo kilti minėtų pareigūnų atsakomybei dėl ieškovui K. L. veiksmais padarytos žalos.Teismas nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teisme 1996 m. gruodžio 16 d. gautas A.

B. skundas dėl baudžiamosios bylos už jam padarytÄ tyčinį lengvÄ kÅ«no sužalojimÄ iÅ¡kėlimo kaltinamajam A. M. . Teismas pažymėjo, kad į tvarkomÄ jį teismo posėdį 1997 m. vasario 27 d. nei nukentėjusysis A. B. , nei kaltinamasis A. M. neatvyko ir teismas bylos nagrinėjimÄ atidėjo iki bus pateiktas teismo medicininės apžiÅ«ros aktas kÅ«no sužalojimo laipsniui nustatyti. Teismas nurodė, kad teisiamajame posėdyje 1999 m. kovo 10 d., tenkinant A. B. praÅ¡ymÄ , teismo posėdis buvo atidėtas 1999 m. balandžio 28 d., o 1999 m. balandžio 28 d. teismo posėdis neįvyko dėl teisėjo iÅ¡vykimo į Teisingumo ministerijÄ .

Teismas nurodė, kad į teisiamÄ jį posėdį 1999 m. rugsėjo 14 d. neatvyko A. B. (Å¡aukimas jam jo nurodytu adresu neįteiktas) ir kaltinamasis A. M. (Å¡aukimas įteiktas), teismas bylos nagrinėjimÄ atidėjo 2000 m. sausio 28 d., tačiau į 2000 m. sausio 28 d. teisiamÄ jį posėdį neatvyko A. B. (Å¡aukimas jam jo nurodytu adresu neįteiktas) ir kaltinamasis A. M. (Å¡aukimas įteiktas). Teismas nurodė, kad teismo 2000 m. sausio 28 d. nutartimi A. B. ir kaltinamasis A. M. įpareigoti atvykti į 2000 m. balandžio 14 d. teismo posėdį, nutarties vykdymas pavestas vykdyti Kauno m.

VPK SP teismų pavedimų grupei ir Jonavos rajono PK pagal teritorinį priklausomumÄ . Teismas pažymėjo, kad A. B. pasiraÅ¡ytinai buvo informuotas apie 2000 m. balandžio 14 d. teismo posėdį ir įsipareigojo į šį teismo posėdį atvykti, tačiau į šį teismo posėdį A. B. neatvyko. Teismas nurodė, kad teismo 2000 m. balandžio 14 d. posėdyje Kauno apylinkės teismas priėmė nutartį, kuria atsisakė kelti baudžiamÄ jÄ bylÄ suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui.Teismas nurodė, kad ieÅ¡kovas A.

B. paaiÅ¡kino, jog neteisėtus teisėjo veiksmus Å¡ioje privataus kaltinimo byloje įrodo Å¡ios bylos eiga, medžiaga ir ta aplinkybė, kad byla buvo nutraukta jos net nepradėjus nagrinėti. Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovas konkrečiai teisėjo neteisėtų veiksmų Å¡ioje byloje nenurodo, o privataus kaltinimo bylos eiga įrodo prieÅ¡ingai – baudžiamoji byla nuo skundo teisme gavimo dienos iki nutarties atsisakyti kelti baudžiamÄ jÄ bylÄ nebuvo iÅ¡kelta ir pradėta nagrinėti dėl pasyvaus A.

B. elgesio, nes jis į teismo posėdžius neatvykdavo, bylos eiga nesidomėjo ir pareigos palaikyti kaltinimÄ privataus kaltinimo byloje nevykdė, nors tÄ padaryti galėjo. Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismo 2000 m. birželio 20 d. nutartimi nukentėjusiojo A. B. apeliacinis skundas dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. balandžio 14 d. nutarties, kuria atsisakyta kelti A. M. baudžiamÄ jÄ bylÄ , atmestas, Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. balandžio 14 d. nutartis pripažinta pagrįsta ir teisėta.

Teismo teigimu, faktiniai privataus kaltinimo bylos duomenys, jos eiga neįrodo teisėjo neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu galėtų kilti atsakomybė atlyginti ieÅ¡kovui neturtinę žalÄ . Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovas policijos ar prokuratÅ«ros veiksmų baudžiamosiose bylose įstatymo nustatyta tvarka nei teismui, nei prokuratÅ«rai neskundė. Teismas nurodė, kad nors, ieÅ¡kovo teigimu, dėl jo atžvilgiu padarytų sunkių nusikaltimų yra iÅ¡keltos dar penkios baudžiamosios bylos, kurios dėl neteisėtų pareigÅ«nų veiksmų jo atžvilgiu neiÅ¡tirtos, nusikaltę asmenys nenubausti, ieÅ¡kovo sveikata žalojama sistemingai nuo 1993 metų, tačiau Å¡iems teiginiams pagrįsti ieÅ¡kovas įrodymų nepateikė.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas A. B. praÅ¡o apeliacinės instancijos teismÄ panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimo dalį, kuria ieÅ¡kinys atmestas, ir perduoti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktÄ , nes iÅ¡sprendė ne visus byloje pareikÅ¡tus reikalavimus ir bylos negalima iÅ¡skirti CPK 372 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka.

Teismas, atsisakydamas iÅ¡nagrinėti ieÅ¡kinio reikalavimus dėl Vilniaus apygardos teismo veiksmais ieÅ¡kovui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, nes pažeidė Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimÄ ir CPK 5, 6, 7, 13, 17, 21 straipsnių reikalavimus bei ieÅ¡kovo teisę į teisingÄ bylos nagrinėjimÄ ir veiksmingÄ teisinę gynybÄ . Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį ieÅ¡kinio reikalavimai dėl Vilniaus apygardos teismo veiksmų nebuvo pripažinti nenagrinėtini ar neteismingi Panevėžio apygardos teismui, nebuvo nustatyta kitų pagrindų neiÅ¡nagrinėti minėtų ieÅ¡kinio reikalavimų Vilniaus apygardos teismo veiksmų atžvilgiu, todėl ieÅ¡kinio reikalavimai dėl Vilniaus apygardos teismo veiksmų neiÅ¡nagrinėti ir atmesti tokiu pagrindu, kad civilinė byla Nr. 2-1643-232/2009 dar neiÅ¡nagrinėta apeliacine ir kasacine tvarka, yra nepagrįsti ir neteisėti.

Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo iÅ¡nagrinėti visi pareikÅ¡ti reikalavimai, nebuvo pagrindo CPK 136 straipsnio pagrindu sujungti abi civilines bylas į vienÄ , bet reikėjo sustabdyti vienos civilinės bylos nagrinėjimÄ iki bus iÅ¡nagrinėta kita civilinė byla, kad taip bÅ«tų užtikrinta ieÅ¡kovo teisė į teisingÄ bylos iÅ¡nagrinėjimÄ ir užtikrinta veiksminga teisinė gynyba. Å ios aplinkybės įrodo teismo Å¡aliÅ¡kumÄ ir priklausomumÄ .Teismas pažeidė CPK 270 straipsnį, nes sprendime nenurodyti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus.

Teismas, nustatydamas, kad viena iÅ¡ sÄ lygų tenkinti ieÅ¡kinį, pareikÅ¡tÄ dėl teismo veiksmais padarytos žalos atlyginimo, yra teismo veiksmų neteisėtumo konstatavimas instancine tvarka ir tokių įrodymų ieÅ¡kovas nepateikė, civilinė byla Nr. 2-1643-232/2009 neiÅ¡nagrinėta ir joje nepriimtas galutinis sprendimas, nenurodė argumentų, kodėl yra atmetami ieÅ¡kovo pateikti įrodymai – 2007 m. vasario 15 d. AB Lietuvos paÅ¡to filialo Kauno apskrities centrinio paÅ¡to raÅ¡tas, 2007 m. vasario 19 d.

Lietuvos apeliacinio teismo raÅ¡tas, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 13 d. sprendimas, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 25 d. nutartis ir kiti įrodymai, kurie patvirtina ir įrodo neteisėtus Vilniaus apygardos teismo veiksmus ir kaltę nagrinėjant minėtÄ civilinę bylÄ . Å ie įrodymai yra priimti instancine tvarka.Teismas pažeidė CPK 178 straipsnį, CK 6.250 straipsnį, nustatydamas, kad neįrodyta, jog ieÅ¡kovo atžvilgiu policijos ir prokuratÅ«ros pareigÅ«nai vykdė diskriminacijÄ ir taikė dvigubus teisingumo standartus sistemingai nuo 1993 metų, bei nėra duomenų, kad prokuratÅ«ros pareigÅ«nai netinkamai vykdė baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 prokurorinę priežiÅ«rÄ .

Faktas, jog baudžiamoji byla Nr. 25-1-1960-99 nuo 2004 m. balandžio 13 d. nebetiriama ir neatliekamas ikiteisminis tyrimas dėl įvykdyto sunkaus nusikaltimo ir jį padariusių asmenų iÅ¡aiÅ¡kinimo ir nubaudimo, o Generalinė prokuratÅ«ra negalėjo įvykdyti teismo įpareigojimo, nes nepateikė į bylÄ Ä¯rodymų apie tolimesnę baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo eigÄ , patvirtina Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo, BK 1 straipsnio, BPK 1, 2 straipsnių, ProkuratÅ«ros įstatymo pažeidimus ir tinkamÄ prokurorinės kontrolės neužtikrinimÄ nurodytos baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo metu.

Be to, nebuvo atliktas tarnybinis patikrinimas dėl Žaliakalnio PK pareigÅ«nų aplaidumo, nekvalifikuotumo, dirbusių pirminiame baudžiamosios bylos tyrimo etape ir nenustačiusių sulaikyto asmens tapatybės, dėl prokurorų V. Č. ir J. V. netinkamo tarnybinių pareigų atlikimo ikiteisminio tyrimo metu. Prokurorė V. Č. ir prokuroras J. V. netinkamai kontroliavo baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo eigÄ , vykdė diskriminacijÄ ieÅ¡kovo atžvilgiu bei taikė dvigubus teisingumo standartus.Nors teismo sprendime pripažinta, kad tiek baudžiamoje byloje Nr. 25-1-1960-99, tiek baudžiamoje byloje Nr. 22-l-261-94, tiek privataus kaltinimo byloje Nr. 2/2000 ieÅ¡kovas pripažintas nukentėjusiu ir civiliniu ieÅ¡kovu, o jo sveikatai yra padaryta žala suluoÅ¡inimu ir sveikatos sužalojimu, tačiau teismas įrodymų dėl žalos padarymo nevertino ir, pažeidžiant CPK 270 straipsnio reikalavimus, nenurodyti teismo sprendime argumentai, dėl kurių yra atmesti minėti įrodymai.Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, kad nėra įrodyti neteisėti policijos, prokuratÅ«ros ir teismo veiksmai tiriant baudžiamÄ jÄ bylÄ Nr. 22-1-261-94 ir privataus kaltinimo bylÄ Nr. 2/2000.

Å ias aplinkybes patvirtina Kauno miesto apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo nutartys nutraukti privataus kaltinimo bylÄ kaltinamųjų K. L. ir S. A. atžvilgiu suėjus baudžiamojo persekiojimo senaties terminui bei faktas, kad dėl neteisėtų teismo veiksmų privataus kaltinimo byloje Nr. 2/2000 nuo Å¡ios privataus kaltinimo bylos iÅ¡kėlimo 1996 m. gruodžio 13 d. iki 1999 m. sausio 23 d. suėjo baudžiamojo persekiojimo senaties terminas, buvo paskirtas tik formalus vienas tvarkomasis posėdis 1997 m. vasario 7 d. privataus kaltinimo byloje, kad ieÅ¡kovo teisės nebÅ«tų apgintos per įmanomai trumpiausiÄ laikÄ , nebÅ«tų užtikrinta teisė į veiksmingÄ teisinę gynybÄ bei nebÅ«tų atlyginta ieÅ¡kovo sveikatos luoÅ¡inimu ir žalojimu padaryta privaloma atlyginti neturtinė žala.Teismas nukrypo nuo Konstitucinio Teismo suformuotos teismų praktikos dėl precedento taikymo.Atsiliepime į ieÅ¡kovo A.

B. apeliacinį skundÄ atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, praÅ¡o apeliacinės instancijos teismÄ ieÅ¡kovo A. B. apeliacinį skundÄ atmesti. Atsakovo nuomone, apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto bylų sujungimo yra nepagrįsti, nes parengiamųjų posėdžių metu apeliantas pats teikė praÅ¡ymus sujungti civilines bylas Nr. 2-1643-232/2009 ir Nr. 2-480-198/2009 į vienÄ bylÄ , kad Å¡ios bylos bÅ«tų iÅ¡nagrinėtos greičiau. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl Vilniaus apygardos teismo civilinės atsakomybės nagrinėjamu atveju yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovas pažymi, kad byloje nenustatyta, kad AB Lietuvos pašto filialo Vilniaus apskrities centrinio pašto 2007 m. sausio 19 d. raštas, kuriame nurodyta, jog registruotas laiškas Nr. 5083/1, 2006 m. rugpjūčio 19 d. siųstas iš Vilniaus apskrities centrinio pašto A. B. adresu (duomenys neskelbtini), 2006 m. rugpjūčio 21 d. buvo įteiktas gavėjo tėvui V. B. , būtų suklastotas ir įrašyti duomenys neatitiktų tikrovė. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju tai nėra Vilniaus apygardos teismo neteisėti veiksmai, bet Lietuvos pašto Kauno ir Vilniaus apskričių centrinių paštų darbuotojų veiksmai, kuriais buvo suklaidintas ar teismas, ar apeliantas.

Dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio atsakovas nurodo, kad net jeigu ir bÅ«tų nustatytos visos civilinės atsakomybės sÄ lygos, apelianto nurodomas neturtinės žalos dydis – 200 000 Lt – neatitinka protingumo kriterijų, nėra adekvatus galimai padarytam pažeidimui ir prieÅ¡tarauja suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai Å¡ios kategorijos bylose.Atsiliepime į ieÅ¡kovo A. B. apeliacinį skundÄ atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros, praÅ¡o apeliacinės instancijos teismÄ ieÅ¡kovo A.

B. apeliacinį skundÄ atmesti. Atsakovo teigimu, nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡sprendė ve visus byloje pareikÅ¡tus reikalavimus ir tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kad pirmosios instancijos teismas tyčia ir neteisėtai sujungė dvi civilines bylas Nr. 2-517-198/2010, Nr. 2-1643-232/2009, ir iÅ¡ pastarosios atmetė visus reikalavimus, tokiu bÅ«du buvo Å¡aliÅ¡kas ir priklausomas, kad pirmosios instancijos teismas netyrė visiÅ¡kai dėl minėtų reikalavimų pateiktų įrodymų.

Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, bÅ«tent tenkindamas ieÅ¡kovo praÅ¡ymÄ sujungė civilines bylas, suteikdamas vienÄ bendrÄ Nr. 2-517-198/2010. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas dėl reikalavimo pripažinti Vilniaus apygardos teismo neteisėtus veiksmus klastojant įrodymus, faktus ir juos panaudojant, pasisakė, kad aplinkybės, dėl kurių galimai buvo pateikti neteisingi AB Lietuvos paÅ¡to duomenys, pirmiausia turi bÅ«ti iÅ¡siaiÅ¡kintos ikiteisminiu tyrimu, sprendime pagrįstai konstatavo, kad negali tenkinti tokių reikalavimų, kurie yra kilę iÅ¡ tos pačios bylos, kurios nagrinėjimas nepasibaigęs, todėl detalus įrodymų vertinimas Å¡ioje dalyje tapo teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingas.

Atsakovo teigimu, tai, kad ieÅ¡kovas vadovaujasi tiesiogiai Konstitucija, nepaneigia fakto, kad tokiems santykiams, kaip Å¡ioje byloje, teisinio reglamentavimo pakanka, ir jis niekaip nevaržo teisės į teisminę gynybÄ , bei nepaneigia ieÅ¡kovo pareigos įrodyti Vilniaus apygardos teismo teisėjų, kitų valstybės institucijų pareigÅ«nų neteisėtų veiksmų, bÅ«tinos iÅ¡ sÄ lygų neturtinei žalai atsirasti. Atsakovo nuomone, apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažinęs, jog jo teisė į trumpiausiÄ tyrimÄ baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 buvo pažeista, nepripažino, kad policijos pareigÅ«nai ir prokurorai vykdė jo atžvilgiu diskriminacijÄ , nepagrįstai teigia, nebuvo vykdoma prokurorinė priežiÅ«ra.

Atsakovo nuomone, prokurorinė priežiÅ«ra negali bÅ«ti suvokiama kaip baudžiamojoje byloje kiekviename tyrimo veiksme prokuroro betarpiÅ¡kas dalyvavimas ir/ar Å¡io veiksmo stebėjimas. Atsakovo teigimu, pripažinta, kad įtariamojo asmenybės netinkamas nustatymas baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 yra konkrečių policijos pareigÅ«nų klaida, o dėl tolimesniame Å¡ios bylos tyrime apie policijos pareigÅ«nų ar prokurorų netinkamas ar neteisėtas veikas įrodymų ieÅ¡kovas nepateikė. Atsakovas pažymi, kad tikrovės neatitinka teiginys, kad Generalinė prokuratÅ«ra neįvykdė teismo įpareigojimo, t. y. nepateikė jokių įrodymų apie tolimesnę baudžiamosios bylos tyrimo eigÄ .

Atsakovas nurodo, kad ieÅ¡kovas nenurodė, kuo bÅ«tent pasireiÅ¡kė pareigÅ«nų diskriminacija jo atžvilgiu. Atkreipia dėmesį, kad privataus kaltinimo bylos savo pobÅ«džiu skiriasi tuo, kad už bylos eigÄ Ä¯rodymų pateikimÄ didele dalimi yra atsakingas pats nukentėjusysis. Atsakovas pažymi, kad apeliantas, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Konstitucinio Teismo suformuotos praktikos dėl precedento taikymo, nenurodė, kokia konkrečiai byla (bylomis) ir priimtu sprendimu, t. y. suformuotu precedentu, teismas galėjo ar turėjo remtis, spręsdamas šį ginÄÄ .Atsiliepime į ieÅ¡kovo A.

B. apeliacinį skundÄ atsakovas Vilniaus apygardos teismas praÅ¡o apeliacinės instancijos teismÄ ieÅ¡kovo A. B. apeliacinį skundÄ atmesti, Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimo dalį, kuria ieÅ¡kinys atmestas, palikti nepakeistÄ . Atsakovas nurodo, nesutinka su ieÅ¡kovo apeliacinio skundo argumentais. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieÅ¡kinys atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas - nepagrįstas, todėl netenkintinas. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ieÅ¡kovo reikalavimus pripažinti Vilniaus apygardos teismo veiksmus ir kaltę, sistemingai klastojant įrodymus ir faktus bei juos panaudojant civilinėje byloje Nr. 2-688-56/2008, bei reikalavimÄ pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas pažeidė ieÅ¡kovo teisę į teisingÄ civilinės bylos Nr. 2-688-56/2008 iÅ¡nagrinėjimÄ per įmanomai trumpiausiÄ laikÄ , įvertino atmestinais.

Atsakovas pažymi, kad apeliaciniame skunde nėra nei vieno teisinio pagrindo, kuriuo grindžiamas tariamas teismo Å¡aliÅ¡kumas, apeliantas tiesiog nurodo ir akcentuoja, jo manymu, tam tikrus pirmosios instancijos sprendimo aspektus (trÅ«kumus), tačiau neargumentuoja, kaip ir kodėl Å¡ie aspektai galėtų reikÅ¡ti tiesioginį ar netiesioginį suinteresuotumÄ bylos baigtimi. Atsakovas nesutinka su apelianto teiginiais dėl apeliantui teismo neteisėtais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos. Atsakovas pažymi, kad civilinė atsakomybė atsiranda, jei žalÄ padariusio asmens elgesys yra neteisėtas, pasireiÅ¡kiantis neteisėtais aktyviais veiksmais arba neteisėtu pasyviu elgesiu, apeliantas neteisėtumÄ privalo įrodyti, nes jis nėra preziumuojamas.

Atsakovo nuomone, apeliantas neįrodė Vilniaus apygardos teismo teisėjų veiksmų neteisėtumo, nagrinėjant civilinę bylÄ Nr. 2-1643-232/2009 (Nr. 2-688- 56/2008), o ieÅ¡kovo motyvai dėl dokumentų klastojimo yra nepagrįsti įrodymais ir yra deklaratyvÅ«s. Atsakovas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad atsakomybę už žalÄ , kuriÄ padaro teismas ar teisėjas, reglamentuoja CK 6.272 straipsnio 2 dalis, kad teismo veiksmų ir priimtų procesinių dokumentų teisėtumas tikrinamas specialia instancine tvarka, skundžiant priimtÄ teismo sprendimÄ ar nutartį aukÅ¡tesnės instancijos teismui apeliacine ar kasacine tvarka, kai civilinė byla bus iÅ¡nagrinėta iÅ¡ esmės ir bus priimtas galutinis teismo sprendimas, todėl visi apelianto argumentai dėl Vilniaus apygardos teismo sistemingo įrodymų, faktų klastojimo ir panaudojimo nagrinėjamoje byloje galės bÅ«ti įvertinti iÅ¡nagrinėjus bylÄ apeliacine, kasacine tvarka.

Atsakovas pažymi, kad Panevėžio apygardos teismas nėra aukÅ¡tesnė instancija Vilniaus apygardos teismui ir negali vertinti teismo veiksmų toje pačioje nagrinėjamoje, bet dar neiÅ¡nagrinėtoje civilinėje byloje, o teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumo vertinimas kitokia nei instancine tvarka neabejotinai pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintÄ teismų nepriklausomumo principÄ , apelianto argumentai dėl jo pažeistos teisės į teisingÄ bylos nagrinėjimÄ ir veiksmingÄ teisinę gynybÄ nepagrįsti jokiais įrodymais.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes dėl Vilniaus apygardos teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylÄ ir pripažino, kad nėra pagrindo tenkinti ieÅ¡kovo reikalavimų.Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros, praÅ¡o apeliacinės instancijos teismÄ panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimo dalį, kuria ieÅ¡kinys tenkintas, ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Nėra aiÅ¡ku, kodėl teismas priteisė ieÅ¡kovui 62,37 Lt turtinės žalos atlyginimÄ . IeÅ¡kovas turtinę žalÄ Ä¯vertino 584,33 Lt. Teismas pagrįstai konstatavo, kad 500 Lt gydymosi iÅ¡laidų ieÅ¡kovas neįrodė, todėl likusi suma bÅ«tų 84,33 Lt, kaip nurodyta ieÅ¡kinyje. Byloje esantys priėmimo kvitai patvirtina 35 Lt drabužių valymo kainÄ , 10 AB Lietuvos paÅ¡to kvitų kopijų 26,42 Lt sumai paÅ¡to iÅ¡laidas susiraÅ¡inėjant baudžiamojoje byloje.

Baudžiamojoje byloje A. B. buvo pripažintas civiliniu ieškovu, jam nurodžius esant padarytai ir neatlygintai 60 Lt žalai. Valstybė nėra ir negali būti atsakovas civilinės bylos dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo. Šiuo atveju žalos atsiradimas buvo kildinamas iš deliktinės atsakomybės ir nagrinėjamu atveju reikėtų taikyti CK 6.263 straipsnio 2 dalį. Turtinė žala buvo padaryta nusikaltime dalyvavusių asmenų, o ne atsirado dėl policijos pareigūnų padarytų galimų klaidų pirminiame nusikaltimo tyrimo etape ar vėlesniame tyrimo procese.

Be to, ieÅ¡kovas civilinį ieÅ¡kinį buvo pareiÅ¡kęs baudžiamojoje byloje. Tais atvejais, kai dėl per ilgo proceso civilinis ieÅ¡kovas netenka galimybės susilaukti savo civilinių teisių klausimo iÅ¡sprendimo baudžiamajame procese, galima bÅ«tų daryti prielaidas apie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ asmens teisės į įmanomai trumpiausiÄ teismo procesÄ pažeidimÄ ir tik tokiu atveju valstybei kilsiančiÄ atsakomybę.

Dėl to, vadovaujantis tiek nacionaline teise, tiek tarptautiniais teisės aktais, negalima iÅ¡plėsti valstybės civilinės atsakomybės iki neapibrėžtumo ir perkelti pareigÄ atlyginti visiems nukentėjusiesiems nuo nusikaltimų jų patirtÄ turtinę žalÄ . Turtinės žalos atlyginimo reikalavimas Å¡ioje pareikÅ¡tas praleidus 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Žala atsirado 1999 m., žinia apie tai, kad baudžiamoji byla sustabdyta, nenustačius įtariamo asmens, paaiÅ¡kėjo 2000 m., ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas 2005 m., todėl kitai Å¡aliai praÅ¡ant, bÅ«tų pagrindas ieÅ¡kinį dalyje dėl turtinės žalos atmesti taikant ieÅ¡kinio senatį.IeÅ¡kovui nesukonkretinus savo reikalavimų teisinių pagrindų, nėra pagrįsta teismo pozicija konstatuoti pažeistÄ ieÅ¡kovo teisę į veiksmingÄ teisinę gynybÄ baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 ir teisę į teisingÄ minėtos baudžiamosios bylos iÅ¡nagrinėjimÄ per trumpiausiÄ laikÄ , nenurodant konkrečios Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnio dalies ar konkrečios Konvencijos normos dalies.

Be to, teismas nevertino aplinkybės, kad tiek nacionaliniai teismai, tiek Europos žmogaus teisių teismas laikosi praktikos, kad kai kada pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra pažeistų teisių gynimo bÅ«das, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtÄ skriaudÄ .Teismui nurodžius ieÅ¡kovo teisių pažeidimus, byloje liko neįrodyta bÅ«tina sÄ lyga civilinei atsakomybei atsirasti – žala. IeÅ¡kovas nei ieÅ¡kiniuose, nei proceso metu nenurodė ir neapibÅ«dino patirtos neturtinės žalos turinio.

Vien pažeistas bendrasis teisinio tikrumo interesas, nesuponuoja patirtos nukentėjusiojo neturtinės žalos. Todėl neturtinės žalos padarymo ir atsiradimo faktas ir dydis, kaip vienas iÅ¡ bÅ«tinų civilinės atsakomybės kilimo elementų, ieÅ¡kovo liko neįrodytas. Neįrodytas liko ir priežastinis ryÅ¡ys tarp pareigÅ«nų veiksmų ir žalos. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ atsakovas Vilniaus apygardos teismas nurodo, kad su atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros, apeliaciniu skundu sutinka, todėl praÅ¡o apeliacinės instancijos teismÄ Å¡Ä¯ skundÄ tenkinti.Atsiliepime į apeliacinius skundus atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, praÅ¡o apeliacinės instancijos teismÄ ieÅ¡kovo A.

B. apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ , o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros, apeliacinį skundÄ tenkinti, kadangi Å¡is skundas pagrįstas. Atsakovas nurodo, kad valstybės civilinė atsakomybė už žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės pareigÅ«nų bei teismo veiksmų yra siejama su procesinės prievartos priemonių pritaikymu ar neteisėtu nuteisimu, o taip pat ir kitais atvejais numatytais įstatymuose, teisę į atsiradusios dėl Å¡ių neteisėtų veiksmų žalos kompensavimÄ turi tik asmenys, kurių procesinė padėtis nurodyta įstatyme.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai apelianto procesinę padėtį baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 priskyrė prie asmenų grupės, turinčios teisę reikalauti žalos atlyginimÄ iÅ¡ valstybės CK 6.272 straipsnio pagrindu. Atsakovas nurodo, kad dėl privataus kaltinimo bylos aplinkybių pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovas konkrečiai teisėjo neteisėtų veiksmų nenurodė, o privataus kaltinimo bylos eiga įrodo prieÅ¡ingai – baudžiamoji byla nuo skundo teisme gavimo dienos iki nutarties atsisakyti kelti baudžiamÄ jÄ bylÄ nebuvo iÅ¡kelta ir pradėta nagrinėti dėl pasyvaus A.

B. elgesio, nes jis į teismo posėdžius neatvykdavo, bylos eiga nesidomėjo ir pareigos palaikyti kaltinimÄ privataus kaltinimo byloje nevykdė, nors tÄ padaryti galėjo; Kauno apygardos teismo 2000 m. birželio 20 d. nutartimi nukentėjusiojo A. B. apeliacinis skundas dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. balandžio 14 d. nutarties, kuria atsisakyta kelti A. M. baudžiamÄ jÄ bylÄ , atmestas; faktiniai privataus kaltinimo bylos duomenys, jos eiga neįrodo teisėjo neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu galėtų kilti atsakomybė atlyginti ieÅ¡kovui neturtinę žalÄ .

Dėl to apelianto reikalavimas pripažinti, kad valstybės pareigÅ«nai ir teismas sistemingai pažeidinėjo jo teisės į teisingÄ bylos iÅ¡tyrimÄ ir iÅ¡nagrinėjimÄ , į veiksmingÄ teisinės gynybos priemonių užtikrinimÄ ir jo atžvilgu buvo vykdoma diskriminacija bei nebaudžiamai žalojama ir luoÅ¡inama jo sveikata nuo 1993 metų, yra nepagrįstas. Atsakovo įsitikinimu, apelianto A. B. reikalavimas pripažinti, kad nusikaltimu, dėl kurio buvo iÅ¡kelta baudžiamoji byla Nr. 25-1-1960-99, jam buvo padaryta fizinė, turtinė ir neturtinė žala, kuriÄ privalo atlyginti atsakovas Lietuvos valstybė, yra nepagrįstas, nes pagal baudžiamojo proceso normas tai yra civilinio ieÅ¡kinio dalykas baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 ir Å¡is reikalavimas nagrinėjamas nustatyta tvarka.

Atsakovas pažymi, kad pagal CK 6.249 straipsnį žala yra bÅ«tina civilinės atsakomybės sÄ lyga ir jos dydį privalo įrodyti ieÅ¡kovas. Atsakovo nuomone, kita apelianto reikalavimo dalis, susijusi su pripažinimu, kad ikiteisminio tyrimo metu (baudžiamoji byla Nr. 25-1-1960-99) policijos, prokuratÅ«ros pareigÅ«nai atliko neteisėtus veiksmus, kurie pažeidė ieÅ¡kovo konstitucines teises ir tuo jam buvo padaryta fizinė, turtinė ir neturtinė žala, kuriÄ privalo atlyginti atsakovas Lietuvos valstybė, yra taip pat nepagrįsta.

Dėl prokuratÅ«ros pareigÅ«nų atsakomybės atsakovas nurodo, kad ieÅ¡kovas A. B. neturi teisės reikalauti, kad teismas byloje priimtų atskirÄ jÄ nutartį, todėl ieÅ¡kinio reikalavimas CPK 299 straipsnio pagrindu priimti atskirÄ jÄ nutartį dėl Kauno miesto apylinkės prokuratÅ«ros prokurorės V. Č. ir Kauno apygardos prokuratÅ«ros prokuroro J. V. veiksmų už netraukimÄ atsakomybėn policijos pareigÅ«nų, paleidusių į laisvę pristatyto į policijÄ nenustatyto asmens, ir už baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 netinkamÄ kontrolę, yra nepagrįstas.

Atsakovas pažymi, kad apeliantas A. B. nenurodė jokių duomenų dėl prokurorės V. Č. ir prokuroro J. V. neteisėtos veikos, susijusios su baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 tyrimu ar netinkama kontrole. Dėl žalos atlyginimo atsakovas nurodo, kad ieÅ¡kovas A. B. nustatyta tvarka neįrodė kada ir kokiÄ patyrė žalÄ dėl pareigÅ«nų ir teismo veiksmų ir kokiu teisiniu pagrindu patirta žala turi bÅ«ti kompensuojama, nes apelianto nurodyti teisės aktai neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir jų nereglamentuoja.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados IeÅ¡kovo A. B. apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros, apeliacinis skundas tenkintinas, Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieÅ¡kinys atmestinas.Bet kokia ginčus dėl teisės sprendžianti institucija gali suteikti efektyviÄ gynybÄ tik tuo atveju, jeigu besikreipiantis į jÄ asmuo pakankamai aiÅ¡kiai formuluoja savo reikalavimÄ ir to reikalavimo pagrindimÄ .

Pagal Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį teismas, kaip ginčus dėl teisės sprendžiant institucija, privalo bÅ«ti neÅ¡aliÅ¡kas. Tai reiÅ¡kia, kad teismas negali tapti ieÅ¡kovo advokatu ir už jį suformuluoti ieÅ¡kinio dalykÄ ir pagrindÄ . IeÅ¡kovas, pats to nesugebėdamas padaryti, gali praÅ¡yti teisinės pagalvos advokato ar kito asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/1999).Pagal CPK 135 straipsnio reikalavimus ieÅ¡kinyje turi bÅ«ti aiÅ¡kiai nurodytas ieÅ¡kinio reikalavimas (ieÅ¡kinio dalykas) ir ieÅ¡kinio pagrindas.Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje dalis ieÅ¡kinio reikalavimų yra suformuluota kaip ieÅ¡kinio faktinis pagrindas, t.y. aplinkybės, kuriomis ieÅ¡kovas grindžia savo reikalavimus dėl žalos atlyginimo.Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal procesinės teisės normų nustatytus reikalavimus teismo nenagrinėjami asmenų praÅ¡ymai dėl atskirųjų nutarčių priėmimo.Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, susijusios su pareigÅ«nų (teismo, policijos pareigÅ«nų, prokuratÅ«ros) veiksmais, nagrinėjant civilinę bylÄ Nr. 2-688-56/2008 (Nr. 2-1478-38/2007), iÅ¡keltÄ Vilniaus apygardos teisme, tiriant iÅ¡keltas baudžiamÄ sias bylas Nr. 25-1-1960-99, Nr. 22-261-94 bei nagrinėjant privataus kaltinimo bylÄ 2/2000.Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta procesinė asmens teisė kreiptis į teismÄ dėl žalos atlyginimo, 2 dalyje numatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimÄ nustato įstatymas.

Vienas iÅ¡ įstatymų, įtvirtinančių teisę į žalos atlyginimÄ , yra Civilinis kodeksas. Iki 2001 m. liepos 1 d. prievolės atsirandančios dėl žalos padarymo neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratÅ«ros ir teismo veiksmais nustatinėjo 1964 m. CK 486 straipsnis. Pagal CK 486 straipsnį žalÄ , fiziniam asmeniui padarytÄ dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto laikino sulaikymo ar neteisėto suėmimo paskyrimo baudžiamojo proceso metu valstybė atlygina įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka.

Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujas Civilinis kodeksas. Esant civiliniams teisiniams santykiams atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurioms atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 2d.). Dėl ieškovo A. B. apeliacinio skundo Ieškovo A.

B. apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad ieÅ¡kovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas ieÅ¡kinys.Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais ieÅ¡kovo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos nepagrįstai sujungė dvi civilines bylas į vienÄ , taip pat teismas iÅ¡sprendė ne visus byloje pareikÅ¡tus reikalavimus, kadangi neiÅ¡sprendė ieÅ¡kinio reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos Vilniaus apygardos teismo veiksmais, atlyginimo.Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 28 d. teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad Å¡io teismo posėdžio metu buvo sprendžiamas paties ieÅ¡kovo A.

B. pareikštas prašymas sujungti civilines bylas Nr. 2-147-198/2010 (Nr. 2-1643-232/2009) ir 2-517-198/2010 ir protokoline nutartimi šis ieškovo A. B. prašymas tenkintas, minėtos civilinės bylos sujungtos, suteikiant bylai Nr. 2-517-198/2010. Pirmosios instancijos teismas, sujungdamas minėtas civilines bylas tinkamai taikė procesinės teisės normas, ieškovo A. B. procesinės teisės dėl bylų sujungimo pažeistos nebuvo.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos duomenys paneigia ieškovo A. B. apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų ieškovo pareikštų reikalavimų.

Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neiÅ¡sprendė ieÅ¡kinio reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos Vilniaus apygardos teismo veiksmais, nagrinėjant civilinę bylÄ Nr. 2-688-56/2008 (Nr. 2-1478-38/2007), atlyginimo. Valstybės civilinė atsakomybė už žalÄ , padarytÄ teismo veiksmais civilinio proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 2 dalyje. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylÄ , atlygina valstybė visiÅ¡kai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigÅ«no kaltės. Pagal Å¡iÄ Ä¯statymo normÄ valstybės pareiga atlyginti žalÄ atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sÄ lygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryÅ¡ys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.).

Teismo veiksmų ir priimtų procesinių dokumentų teisėtumas tikrinamas specialia instancine tvarka, skundžiant priimtÄ teismo sprendimÄ ar nutartį aukÅ¡tesnės instancijos teismui apeliacine ar kasacine tvarka, kai civilinė byla bus iÅ¡nagrinėta iÅ¡ esmės ir bus priimtas galutinis teismo sprendimas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieÅ¡kovo reikalavimus pripažinti Vilniaus apygardos teismo neteisėtus veiksmus sistemingai klastojant įrodymus, faktus ir juos panaudojant, konstatuodamas, kad aplinkybės, dėl kurių galėjo bÅ«ti pateikti neteisingi AB Lietuvos paÅ¡to duomenys, pirmiausia turi bÅ«ti iÅ¡siaiÅ¡kintos ikiteisminio tyrimo metu, taip pat atmetė ieÅ¡kinio reikalavimÄ pripažinti, kad Vilniaus apygardos teismas pažeidė ieÅ¡kovo teisę į teisingÄ civilinės bylos Nr. 2-688-56/2008 (Nr. 2-1478-38/2007) nagrinėjimÄ per įmanomai trumpiausiÄ laikÄ , kadangi į bylÄ nepateikti įrodymai dėl teismo veiksmų ir priimtų procesinių dokumentų teisėtumo patikrinimo instancine tvarka, Å¡i bylÄ apskritai dar nėra iÅ¡nagrinėta.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad negali bÅ«ti tenkinami tokie ieÅ¡kinio reikalavimai, kurie yra kilę iÅ¡ tos pačios bylos, kurios nagrinėjimas nepasibaigęs, yra pagrįsta ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieÅ¡kovo A. B. argumentai dėl Vilniaus apygardos teismo sistemingo įrodymų, faktų klastojimo ir panaudojimo nagrinėjamoje byloje galės bÅ«ti įvertinti iÅ¡nagrinėjus bylÄ apeliacine, kasacine tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumo vertinimas kitokia nei instancine tvarka pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintÄ teismų nepriklausomumo principÄ , o apelianto argumentai dėl jo pažeistos teisės į teisingÄ bylos nagrinėjimÄ ir veiksmingÄ teisminę gynybÄ nepagrįsti neteisėtumo įrodymais.Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstu ieÅ¡kovo apeliacinio skundo argumento dėl pirmosios instancijos teismo Å¡aliÅ¡kumo. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje Daktaras prieÅ¡ LietuvÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 42095/98) konstatavo, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo neÅ¡aliÅ¡kumo reikalavimas turi du aspektus – pirma, teismas turi bÅ«ti subjektyviai neÅ¡aliÅ¡kas, t. y. nė vienas teisėjas neturi asmeniÅ¡kai turėti iÅ¡ankstinio nusistatymo ar bÅ«ti tendencingas, asmeninis teisėjo neÅ¡aliÅ¡kumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieÅ¡taraujančių įrodymų; antra, teismas turi bÅ«ti neÅ¡aliÅ¡kas objektyviÄ ja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, paÅ¡alinančias bet kokiÄ su tuo susijusiÄ abejonę, o vertinant objektyviuoju aspektu, turi bÅ«ti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo Å¡aliÅ¡kumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo grindžiamas tariamas teismo Å¡aliÅ¡kumas, o ieÅ¡kovui nepalankaus teismo sprendimo priėmimas pats savaime nereiÅ¡kia teismo ar teisėjo Å¡aliÅ¡kumo. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu ieÅ¡kovo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad nėra įrodyti neteisėti policijos, prokuratÅ«ros ir teismo veiksmai tiriant baudžiamÄ jÄ bylÄ Nr. 22-1-261-94.

IÅ¡ prie naginėjamos bylos prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 22-261-94 duomenų matyti, kad Kauno miesto Centro policijos komisariate 1994 m. kovo 25 buvo iÅ¡kelta baudžiamoji byla Nr. 22-261-94 pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 112 straipsnio 1 dalyje. Parengtinio tardymo metu minėtoje baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad 1993 rugsėjo 17 d. Kaune, Kalniečių gatvėje prie namo Nr. 104 buvo sumuÅ¡ta L. K. , kuriai buvo padarytas apysunkis kÅ«no sužalojimas, A. B. – lengvas kÅ«no sužalojimas, sukėlęs trumpalaikį sveikatos sutrikimÄ .

Minėtoje byloje buvo nustatyta, kad nusikaltimÄ Ä¯vykdė K. L. , kuris nuo tardymo buvo pasislėpęs, buvo paskelbta jo paieÅ¡ka, suradus kaltinamÄ jį K. L. , parengtinis tardymas baudžiamojoje byloje buvo atnaujintas. Baudžiamosios bylos Nr. 22-1-261-94 duomenys patvirtina, kad 1998 m. kovo 5 d. nutarimu buvo nutraukta baudžiamoji byla K. L. atžvilgiu, kaltinamajam susitaikius su nukentėjusiÄ ja L. K. ir Å¡is nutarimas patvirtintas Kauno m. apylinkės teismo teisėjo. IÅ¡ minėtos baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad A.

B. 1998 m. kovo 5 d. praneÅ¡imu buvo informuotas apie baudžiamosios bylos nutraukimÄ dėl padaryto apysunkio kÅ«no sužalojimo L. K. ir pasiÅ«lyta A. B. dėl kaltinamojo K. L. veiksmais padaryto lengvo kÅ«no sužalojimo, sukėlusio trumpalaikį sveikatos sutrikimÄ , kreiptis į Kauno miesto apylinkės teismÄ privataus kaltinimo tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, pagal baudžiamosios bylos Nr. 22-1-261-94 duomenis ir Å¡ios bylos eigÄ nėra pagrindo pripažinti policijos, prokuratÅ«ros ar teisėjo neteisėtų veiksmų, tokių veiksmų neteisėtumo konkrečiai nenurodo ir pats ieÅ¡kovas.

Be to, į bylÄ nepateikti įrodymai, patvirtinantys, kad A. B. dėl K. L. veiksmų, kuriais galimai buvo padaryta žala ieÅ¡kovui, bÅ«tų kreipęsis į teismÄ privataus kaltinimo tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vien ta aplinkybė, kad baudžiamoji byla iÅ¡kelta 1994 metais ir nutraukta po 4 metų, nėra pagrindas atsakomybei dėl žalos atlyginimo atsirasti. Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstu ieÅ¡kovo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad nėra įrodyti neteisėti teismo veiksmai tiriant privataus kaltinimo bylÄ Nr. 2/2000.

Prie civilinės bylos prijungtos privataus kaltinimo bylos Nr. 2/2000 duomenys patvirtina, kad Kauno miesto apylinkės teisme 1996 m. gruodžio 16 d. gautas A. B. skundas dėl baudžiamosios bylos už jam padarytÄ tyčinį lengvÄ kÅ«no sužalojimÄ iÅ¡kėlimo kaltinamajam A. M. . IÅ¡ Å¡ios baudžiamosios bylos matyti, kad į tvarkomÄ jį teismo posėdį 1997 m. vasario 27 d. nei nukentėjusysis A. B. , nei kaltinamasis A. M. neatvyko ir teismas bylos nagrinėjimÄ atidėjo iki bus pateiktas teismo medicininės apžiÅ«ros aktas kÅ«no sužalojimo laipsniui nustatyti. 1999 m. kovo 10 d. teisiamajame posėdyje, tenkinat A.

B. praÅ¡ymÄ , teismo posėdis buvo atidėtas 1999 m. balandžio 28 d., o 1999 m. balandžio 28 d. teismo posėdis neįvyko dėl teisėjo iÅ¡vykimo į Teisingumo ministerijÄ . Privataus kaltinimo bylos Nr. 2/2000 duomenys patvirtina, kad į teisiamÄ jį posėdį 1999 m. rugsėjo 14 d. neatvyko A. B. , nes Å¡aukimas jam jo nurodytu adresu neįteiktas, ir kaltinamasis A. M. , nors Å¡aukimas kaltinamajam įteiktas, ir teismas bylos nagrinėjimÄ atidėjo 2000 m. sausio 28 d. Ä® 2000 m. sausio 28 d. teisiamÄ jį posėdį neatvyko A.

B. , kadangi Å¡aukimas jam jo nurodytu adresu neįteiktas, ir kaltinamasis A. M. , kuriam Å¡aukimas buvo įteiktas. Kauno miesto apylinkės teismas 2000 m. sausio 28 d. nutartimi įpareigojo į teismo posėdį, vyksiantį 2000 m. balandžio 14 d. atvykti A. B. ir kaltinamÄ jį A. M. , nutarties vykdymÄ pavedant Kauno m. VPK SP teismų pavedimų grupei ir Jonavos rajono PK pagal teritorinį priklausomumÄ . IÅ¡ minėtos privataus kaltinimo bylos matyti, kad A. B. pasiraÅ¡ytinai buvo informuotas apie 2000 m. balandžio 14 d. teismo posėdį ir įsipareigojo į šį teismo posėdį atvykti, tačiau į šį teismo posėdį neatvyko.

Kauno apylinkės teismas 2000 m. balandžio 14 d. nutartimi atsisakė kelti baudžiamÄ jÄ bylÄ suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui. Teisėjų kolegija pažymi, kad privataus kaltinimo bylose skundÄ paduoda ir kaltinimÄ teisme palaiko nukentėjusysis, kuris teisme įgyja privataus kaltintojo statusÄ . Privatus kaltintojas, dalyvaudamas nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, palaiko kaltinimÄ , pateikia įrodymus ir dalyvauja juos tiriant, dalyvauja baigiamosiose kalbose, pateikia pasiÅ«lymus dėl teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtų įrodymų vertinimo, baudžiamųjų įstatymų taikymo, bausmės rÅ«Å¡ies ir dydžio, nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į privataus kaltinimo bylos eigoje privačiam kaltintojui suteiktÄ teisę imtis aktyvių veiksmų bei A. B. veiksmus konkrečioje privataus kaltinimo byloje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad baudžiamoji byla nuo skundo teisme gavimo dienos iki nutarties atsisakyti kelti baudžiamÄ jÄ bylÄ nebuvo iÅ¡kelta ir pradėta nagrinėti dėl pasyvaus paties A. B. elgesio, kuris į teismo posėdžius neatvykdavo, bylos eiga nesidomėjo ir pareigos palaikyti kaltinimÄ privataus kaltinimo byloje nevykdė, nors tÄ padaryti galėjo.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į privataus kaltinimo bylos Nr. 2/2000 eigÄ , nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų teismo veiksmų nagrinėjant minėtÄ bylÄ .Teisėjų kolegija pažymi, kad nors ieÅ¡kovas A. B. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Konstitucinio Teismo suformuotos teismų praktikos dėl precedento taikymo, pagal kuriÄ teismai, nagrinėdami civilines bylas, privalo vadovautis ne tik Konstitucija, įstatymais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimais, bet ir kitų teismų sprendimais nustatytų tų pačių faktų ir aplinkybių atžvilgiu, tačiau nenurodo, kokia konkrečiai byla ir priimtu sprendimu, t.y. suformuotu precedentu, teismas galėjo ar turėjo vadovautis, spręsdamas šį ginÄÄ .Apelianto teigimu, tiek baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99, tiek baudžiamojoje byloje Nr. 22-1-261-94 bei privataus kaltinimo byloje jis yra pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieÅ¡kovu, o jo sveikatai yra padaryta žala suluoÅ¡inimu ir sveikatos sužalojimu.

Esant nusikaltimo, sveikatos sužalojimo ar kitiems įstatymo nustatytiems faktams neturtinės žalos atlyginimas gali bÅ«ti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta – asmuo patyrė fizinį skausmÄ , dvasinius iÅ¡gyvenimus, dvasinį sukrėtimÄ , emocinę depresijÄ , pažeminimÄ , pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kt. Neturtinės žalos padarymo faktÄ ir dydį turi įrodyti ieÅ¡kovas (CPK 178 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartÄ iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad tik atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiÅ¡kia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimÄ yra bÅ«tinos visos civilinės atsakomybės sÄ lygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2003, 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006, 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas, neturtinės žalos atsiradimÄ siedamas su policijos, prokuratÅ«ros pareigÅ«nų bei teismo veiksmais, neįrodė, kad tokios žalos atsiradimÄ nulėmė bÅ«tent neteisėti minėtų pareigÅ«nų/institucijų veiksmai. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti ieÅ¡kovo A. B. apeliacinio skundo argumentai teisiÅ¡kai nėra reikÅ¡mingi ir nėra pagrindas tenkinti ieÅ¡kovo A. B. apeliacinį skundÄ . Dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros, apeliacinio skundo Atsakovo apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria tenkintas ieÅ¡kinys ir priteista ieÅ¡kovui A.

B. iÅ¡ atsakovo Lietuvos valstybės 62,37 Lt turtinės žalos ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. IÅ¡ pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas nusprendė ieÅ¡kovui priteisti turtinės žalos, kuri buvo grindžiama turėtomis drabužių valymo bei paÅ¡to iÅ¡laidomis, bei neturtinės žalos, kuri buvo padaryta policijos veiksmais, tiriant baudžiamÄ jÄ bylÄ Nr. 25-1-1960-99, atlyginimÄ . Teisėjų kolegijos nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada nepagrįsta.Prie nagrinėjamos civilinės bylos prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 duomenys patvirtina, kad Kauno m.

Žaliakalnio policijos komisariate buvo iÅ¡kelta baudžiamoji byla Nr. 25-1-1960-99 pagal BK 272 straipsnio 2 dalį dėl nusikalstamų plėšimo veiksmų R. K. atžvilgiu. Nusikaltimo padarymo metu ieÅ¡kovui A. B. buvo padarytas lengvas kÅ«no sužalojimas, sukėlęs trumpalaikį sveikatos sutrikimÄ . A. B. sulaikytÄ asmenį, kuris, A. B. teigimu, dalyvavo nusikaltimo padaryme, policijos darbuotojai be A. B. pristatė į Kauno m. Žaliakalnio PK ir Å¡is asmuo buvo sulaikytas. Sulaikytas asmuo pasivadino Z.

C. . Policijos pareigÅ«nams nustačius duomenis apie Z. C. buvo priimtas nutarimas paleisti sulaikytÄ jį asmenį. Atliekant tyrimÄ paaiÅ¡kėjo, kad sulaikytas asmuo buvo ne Z. C. , ir nustatyti minėtÄ asmenį, nusikaltimÄ padariusius asmenis policijos darbuotojams nepavyko. Baudžiamojoje byloje A. B. pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieÅ¡kovu, kuriam padaryta 60 Lt turinės žala. Minėta baudžiamoji byla nėra iÅ¡nagrinėta daugiau kaip 10 metų.Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl valstybės civilinės atsakomybės nebuvimo.CK 6.272 straipsnio teisės normoje įtvirtinta valstybės civilinė atsakomybė už žalÄ , padarytÄ teisėsaugos institucijų administracinio, baudžiamojo ir civilinio proceso srityje.

Pagal šį straipsnį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, kai žalos padaroma procesiniais teisiniais aktais, kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės, taip pat teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutarimais, nutartimis ar kitokiais procesiniais dokumentais. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama valstybės civilinė atsakomybė už žalÄ , padarytÄ administracinio ir baudžiamojo proceso srityse (deliktinė atsakomybė). CK 6.272 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – areÅ¡to – paskyrimo, atlygina valstybė visiÅ¡kai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų, prokuratÅ«ros pareigÅ«nų ir teismo kaltės. Bylos duomenys patvirtina, kad A.

B. nebuvo laikinai sulaikytas ar suimtas, nebuvo neteisėtai nuteistas, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.272 straipsnį, numatantį atsakomybę už žalÄ , fiziniam asmeniui padarytÄ dėl neteisėtų valstybės pareigÅ«nų veiksmų baudžiamojo proceso metu, kadangi pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį teisę į žalos atlyginimÄ turi asmenys, kurie pagal baudžiamojo proceso kodekso normas priskiriami prie įtariamųjų, kaltinamųjų ar nuteistųjų, ir kurių atžvilgių buvo taikomos neteisėtos procesinės prievartos priemonės ar Å¡ie asmenys buvo neteisėtai nuteisti.

Atsakomybės už turtinę žalÄ , atsiradusiÄ dėl valdžios institucijų veiksmų, bÅ«tinÄ sias sÄ lygas reglamentuoja CK 6.271, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai. Pagal CK 6.271 straipsnį žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Å iame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiÅ¡kia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmÄ (veikimÄ , neveikimÄ ), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualÅ«s aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., iÅ¡skyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus Å¡ios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus Å¡ios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad Å¡io delikto padarymas suponuoja griežtÄ civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Tai reiÅ¡kia, kad vieÅ¡ajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sÄ lygų buvimo:

1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigÅ«nų) atliktų neteisėtų veiksmų, 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytÄ Å¾alÄ siejančio priežastinio ryÅ¡io (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2009; 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010.). Neteisėtus veiksmus reglamentuoja CK 6.246 straipsnis, numatantis, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobÅ«džio pareigÄ elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai;

įstatymai gali nustatyti, kad žalÄ privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalÄ padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė). CK 6.247 straipsnis reglamentuoja priežastinio ryÅ¡io klausimÄ â€“ atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu bÅ«du, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali bÅ«ti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos iÅ¡laidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo bÅ«tų gavęs, jeigu nebÅ«tų buvę neteisėtų veiksmų. Nenustačius bent vienos iÅ¡ Å¡ių trijų bÅ«tinų sÄ lygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nebus teisinio pagrindo. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, ieÅ¡kovui A. B. iÅ¡ atsakovo Lietuvos valstybės priteisė 62,37 Lt turtinės žalos dėl neteisėtų policijos pareigÅ«nų veiksmų atlyginimÄ .

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti visų trijų civilinės atsakomybės sÄ lygų valstybės atsakomybei nustatyti buvimo. IÅ¡ baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 duomenų matyti, kad Kauno m. Žaliakalnio PK 1999 m. gruodžio 29 d. 00.45 val. buvo sulaikytas ir apklaustas asmuo, pasivadinęs Z. C. , įtariamas BK 272 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymu. Nustačius, kad įtariamasis Z. C. turi pastoviÄ gyvenamÄ jÄ vietÄ , kad netikslinga jam taikyti kardomÄ jÄ priemonę, susijusiÄ su laisvės atėmimu, 1999 m. gruodžio 29 d. 15.00 val. sulaikytas asmuo paleistas, nesant bÅ«tinumo taikyti kardomÄ jÄ priemonę suėmimÄ .

Ä® minėtÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ pateikti dokumentai patvirtina, kad policijos pareigÅ«nai minėto asmens sulaikymo metu atliko sulaikyto asmens kratÄ , apklausė sulaikytÄ asmenį, užklausė Vidaus reikalų ministerijÄ apie Z. C. anketinius duomenis bei tai, ar jis nėra paieÅ¡komas, taip pat atliko užklausÄ dėl informacijos apie Z. C. teistumÄ ir paleidimÄ . Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad policijos pareigÅ«nai neteisingai nustatė sulaikyto asmens tapatybę ir paleistas iÅ¡ sulaikymo asmuo nebuvo nustatytas ir apklaustas tiriant bylÄ .

Teisėjų kolegijos nuomone, minėti baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-1960-99 pareigÅ«nų atlikti veiksmai nėra laikytini neteisėtais CK 6.246 straipsnio prasme A. B. atžvilgiu. Be to, pažymėtina, kad baudžiamosios bylos Nr. 25-1-1960-99 medžiaga rodo, kad galimame nusikaltime dalyvavo ne mažiau kaip trys asmenys, kurie nėra nustatyti, ir nėra įstatymo nustatyta tvarka neginčytinai nustatyta, kad sulaikytas ir vėliau paleistas asmuo, pasivadinęs Z. C. , padarė nusikaltimÄ . Minėtos baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad dėl policijos pareigÅ«nų siekimo atlikti tyrimo veiksmus pačiam nukentėjusiajam A.

B. , nerandant jo gyvenamojoje vietoje ir per artimuosius, konkrečiam laikotarpiui buvo paskelbta paieÅ¡ka, vėliau dėl sveikatos bÅ«klės A. B. buvo atsisakęs atlikti parodymų atpažinimÄ iÅ¡ nuotraukų ir bet kuriuos kitus tardymo veiksmus. Teisėjų kolegijos nuomone, nusikaltimo atskleidimÄ lemia kompleksas operatyvinių ir procesinių veiksmų, priklausantys ne nuo tik nuo pareigÅ«nų valios ir pastangų ir ne visos nusikalstamos veikos, nors ir imamasi aktyvių veiksmų ir galimų priemonių, atskleidžiamos ir procesas baigiasi apkaltinamuoju nuosprendžiu.

Nors policijos pareigÅ«nai minėtoje baudžiamojoje byloje, atsižvelgiant į atliekamo ikiteisminio tyrimo trukmę, neveikė taip, kaip privalėjo veikti, tačiau priežastinio ryÅ¡io tarp pareigÅ«nų veiksmų ir A. B. atsiradusios turtinės žalos nėra. A. B. žala buvo padaryta nusikalstamÄ veikÄ padariusio asmens. Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai dėl per ilgo proceso civilinis ieÅ¡kovas netenka galimybės susilaukti savo civilinių teisių klausimo iÅ¡sprendimo baudžiamajame procese, galima bÅ«tų daryti prielaidas apie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies įtvirtintÄ asmens teisės į įmanomai trumpiausiÄ teismo procesÄ pažeidimÄ ir tik tokiu atveju valstybei kilsiančiÄ atsakomybę, todėl, vadovaujantis tiek nacionaline teise, tiek tarptautiniais teisės aktais, negalima iÅ¡plėsti valstybės civilinės atsakomybės iki neapibrėžtumo ir perkelti pareigÄ atlyginti visiems nukentėjusiesiems nuo nusikaltimų jų patirtÄ turtinę žalÄ .

Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, o pirmosios instancijos teismo išvados dėl 62,37 Lt turtinės žalos atlyginimo ieškovui A. B. yra nepagrįstos.Kaip minėta, apeliantas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria priteista ieškovui A. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais; neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais; neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Kaip jau minėta, esant nusikaltimo, sveikatos sužalojimo ar kitiems įstatymo nustatytiems faktams neturtinės žalos atlyginimas gali bÅ«ti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta – asmuo patyrė fizinį skausmÄ , dvasinius iÅ¡gyvenimus, dvasinį sukrėtimÄ , emocinę depresijÄ , pažeminimÄ , pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kt. Neturtinės žalos padarymo faktÄ ir dydį turi įrodyti ieÅ¡kovas (CPK 178 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartÄ iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad tik atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiÅ¡kia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimÄ yra bÅ«tinos visos civilinės atsakomybės sÄ lygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2003, 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006, 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Nagrinėjamoje byloje nors ieÅ¡kovas A. B. ir nurodė, kad patyrė neturtinės žalos, tačiau apie konkrečių neigiamų jam pasekmių kilimÄ , kas sudarytų neturtinę žalÄ Ä¯rodymų nepateikė. IeÅ¡kovas A. B. nei procesiniuose dokumentuose, nei proceso metu nenurodė ir neapibÅ«dino patirtos neturtinės žalos turinio, t. y. nuo kada ir kuo jam pasireiÅ¡kė kokie liekamieji neigiami pokyčiai, kokie moraliniai praradimai, kitokio pobÅ«džio materialiniai suvaržymai, Å¡ių praradimų įtaka tolimesniame visuomeniniame ir/ar Å¡eimyniniame gyvenime, darbinėje veikloje, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, kokiomis neigiamomis pasekmėmis pasireiÅ¡kė galimi jo teisių pažeidimai.

Teisėjų kolegijos nuomone, vien pažeistas bendrasis teisinio tikrumo interesas, nesuponuoja patirtos nukentėjusiojo neturtinės žalos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos duomenys bei aplinkybes sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovas, siekiantis valstybės civilinės atsakomybės taikymo, neįrodė, kad patyrė neturtinę žalÄ , kad tokios žalos atsiradimÄ priežastiniu ryÅ¡iu nulėmė konkretÅ«s valstybės įgaliotų institucijų pareigÅ«nų ar darbuotojų neteisėti veiksmai.

Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė priteisti ieškovui A. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo A. B. apeliacinis skundas nepagrįstas ir atmestinas, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinis skundas tenkintinas, panaikintinas Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmestinas.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, n u s p r e n d ž i a:

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ .IeÅ¡kovo A. B. ieÅ¡kinį atmesti. Teisėjai                                                                              Alė Bukavinienė                                                                               Kazys KailiÅ«nas                                                                               Donatas Å ernas