2017-10-18 Nr. AB-18856-3-64-3-02382-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-4969-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02382-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovams Mažeikių rajono savivaldybės administracijai ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. rugpjūčio 25 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2015 m. liepos 24 d. raštą Nr. R5-1181 (toliau – 2015 m. liepos 24 d. sprendimas); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus (toliau – ir NŽT Mažeikių skyrius) 2015 m. liepos 10 d. raštą Nr. 35SD-1865-(14.35.7) (toliau – 2015 m. liepos 10 d. sprendimas); 3) įpareigoti Administraciją organizuoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo sklypas) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą (I t., b. l. 2–4).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Administracija atsisakė organizuoti ginčo sklypo projekto rengimą, konstatavusi, kad namo pamatai negali būti pripažinti pastato naudojimu. Pareiškėjo nuomone, aplinkybė, kad statinys nebaigtas statyti, nesudaro pagrindo teigti, kad statinys neturi paskirties arba yra apleistas.

3. Pareiškėjo nuomone, Administracija nepagrįstai nevertino aplinkybių, kad pareiškėjui buvo suteiktas konkretus žemės sklypas, kuriam suteiktas adresas ir kuris pažymėtas teritorijų planavimo dokumentuose, 1991 m. buvo išduotas leidimas statybai, o 2007 m. išduota pažyma apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto. Visa tai, pasak pareiškėjo, lemia, kad jis turi teisę žemės sklypą įsigyti arba išsinuomoti.

4. Administracija atsiliepime su pareiškėjo argumentais nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 14–15).

5. Paaiškino, kad Administracijos direktoriaus 2015 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. A1-1382 (toliau – Įsakymas) buvo pavesta Architektūros ir urbanistikos skyriui organizuoti ginčo sklypo projekto rengimą, tačiau NŽT Mažeikių skyrius 2015 m. liepos 10 d. pateikė motyvuotą atsisakymą apie projekto reikalavimų nepateikimo priežastis. Atsižvelgdama į tai, Administracija pripažino Įsakymą netekusiu galios ir pateikė pareiškėjui ginčijamą 2015 m. liepos 24 d. sprendimą, kuriame nurodė, kad projekto rengimas negali būti organizuojamas, vadovaujantis Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 (toliau – Taisyklės), 26 punktu, numatančiu, kad projektas nerengiamas, kai pateikiamas teisės aktais pagrįstas atsakymas apie reikalavimų nepateikimo priežastis.

6. NŽT Mažeikių skyrius atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 34–39).

7. Paaiškino, kad ginčijamu 2015 m. liepos 10 d. sprendimu buvo atsakyta į pareiškėjo 2015 m. birželio 30 d. prašymą dėl ginčo sklypo formavimo. Prie atsiliepimo pridėjo VĮ „Registrų centro“ Mažeikių filialo 2007 m. rugsėjo 13 d. pažymėjimą, kad Nekilnojamojo turto registre 2007 m. rugsėjo 7 d. įregistruotas 9 proc. baigtumo pastatas – gyvenamasis namas (t. I, b. l. 17). Taip pat pridėjo Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą, kurioje nurodyta pastato paskirtis – gyvenamoji (I t., b. l. 25). Pateikė statinio nuotrauką, kurioje 2007 m. rugsėjo 7 d. užfiksuoti gyvenamojo namo pamatai (I t., b. l. 20).

8. Nurodė, kad pagal VĮ Registrų centro duomenis ginčo sklype registruoti gyvenamojo namo pamatai, o valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jei sklype esantis statinys turi apibrėžtą naudojimą arba ūkinės veiklos pobūdį, statinys turi būti tinkamas eksploatuoti pagal jo tiesioginę paskirtį. Pastato pamatai nėra statinys, o tai reiškia, kad žemės sklypas nėra naudojamas statinio eksploatacijai.

II. 9. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (I t., b. l. 90–99).

10. Teismas vadovavosi Taisyklių 2.4 punktu, nustatančiu, kad projektas rengiamas, kai formuojami žemės sklypai esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, taip pat Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 2.2 punktu, nustatančiu, kad pagal Taisykles parduodami ir išnuomojami valstybinės žemės sklypai, užstatyti statiniais ir naudojami jiems eksploatuoti.

11. Teismas konstatavo, kad būtina prielaida atsirasti asmens teisei be aukciono išsinuomoti ar įsigyti valstybinės žemės sklypą yra tai, kad šis sklypas turi būti užstatytas šiam asmeniui priklausančiais statiniais.

12. Teismas darė išvadą, kad pamatai neatitinka statinio sąvokos, todėl nesant statinio, negali būti suformuojamas sklypas statinio eksploatavimui. Atsižvelgdamas į tai, teismas ginčijamus sprendimus pripažino teisėtais ir pagrįstais, o pareiškėjo skundą atmetė.

13. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl minėto teismo sprendimo (I t., b. l. 101–104).

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2017 m. kovo 24 d. priėmė nutartį, kuria Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikino ir bylą pirmosios instancijos teismui grąžino nagrinėti iš naujo (I t., b. l. 122–133).

15. LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino tikrosios pareiškėjo valios, kokių veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas ginče turėtų būti vertinamas ir kurios institucijos atžvilgiu suformuoto įpareigojimo klausimas turėtų būti analizuojamas.

16. LVAT nurodė, kad pareiškėjas, be kita ko, turėtų ginčyti NŽT atsisakymą pateikti projekto rengimo reikalavimus, šios institucijos atžvilgiu reiškiant reikalavimus dėl įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus.

17. LVAT pirmininkas 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi bylą perdavė nagrinėti Klaipėdos apygardos administraciniam teismui (I t., b. l. 136–137).

III. 18. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 8 d. Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pateikė patikslintą skundą, prašydamas teismo: 1) panaikinti Administracijos 2015 m. liepos 24 d. sprendimą; 2) panaikinti NŽT Mažeikių skyriaus 2015 m. liepos 10 d. sprendimą; 3) įpareigoti NŽT pateikti Administracijai ginčo sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus pagal pareiškėjo 2015 m. birželio 30 d. prašymą, pateiktą Administracijai; 4) įpareigoti Administraciją organizuoti ginčo sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą pagal pareiškėjo 2015 m. birželio 30 d. prašymą (I t., b. l. 148–150).

19. Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė visus tuos pačius argumentus, kuriuos buvo nurodęs skunde, pateiktame Šiaulių apygardos administraciniam teismui.

20. NŽT Mažeikių skyrius atsiliepime su pareiškėjo patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 156–160). Atsiliepimas buvo grindžiami tais pačiais argumentais kaip ir NŽT Mažeikių skyriaus atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą Šiaulių apygardos administraciniam teismui.

21. Administracija atsiliepimo į pareiškėjo patikslintą skundą teismui nepateikė. Teismo posėdžio metu Administracijos atstovas teismo prašė pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą dėl reikalavimų panaikinti NŽT Mažeikių skyriaus 2015 m. liepos 10 d. sprendimą ir įpareigoti NŽT pateikti Administracijai ginčo sklypo projekto rengimo reikalavimus paliko nenagrinėtą, o patikslintą skundą dėl likusių reikalavimų atmetė kaip nepagrįstą (I t., b. l. 176–182).

23. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Administracijos 2015 m. liepos 24 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atsižvelgiant į tai, kad NŽT Mažeikių skyrius pateikė Administracijai teisės aktais pagrįstą atsakymą apie reikalavimų nepateikimo priežastis, t. y. 2015 m. liepos 10 d. sprendimą, kuriame buvo išdėstyti nepritarimo projekto rengimui argumentai.

24. Teismas nurodė, kad pareiškėjas NŽT Mažeikių skyriaus 2015 m. liepos 10 d. sprendimą pirmiausiai privalėjo ginčyti ikiteismine tvarka, t. y. skundą paduodant NŽT vadovui. Tokią išvadą teismas padarė, konstatuodamas, kad ginčo atvejis patenka į Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – Žemės reformos įstatymas) 18 straipsnio 3 dalies reguliavimo sritį. Atsižvelgdamas į tai, teismas paliko nenagrinėtus pareiškėjo reikalavimus panaikinti 2015 m. liepos 10 d. sprendimą bei įpareigoti NŽT atlikti veiksmus (pateikti reikalavimus Administracijai).

25. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

IV. 26. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimą ir pareiškėjo patikslintą skundą tenkinti (I t., b. l. 184–187). Pareiškėjas taip pat prašo priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias pareiškėjo išlaidas.

27. Pareiškėjas nurodo, kad Administracija turi teisę nerengti projekto, jei pateikiamas ne bet koks, o teisės aktais pagrįstas atsakymas, t. y. iš esmės teisėtas atsisakymas. Šiuo atveju, pasak pareiškėjo, teisėto atsakymo nebuvo, todėl ir Administracijos 2015 m. liepos 24 d. sprendimas yra neteisėtas (neatitinka Taisyklių 26 punkto).

28. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad statiniu yra laikomas ir nebaigtas statyti statinys, kuris privalo būti registruojamas Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, pasak pareiškėjo, turi būti atsižvelgiama į Taisyklių 2.3 punktą, pagal kurį statinio sąvoka apima tiek pastatytus, tiek ir nebaigtus statinius. Atsižvelgdamas į tai, mano, kad NŽT Mažeikių skyriaus 2015 m. liepos 10 d. sprendimas ir jame pateikta teisės normų interpretacija yra neteisėta.

29. Pareiškėjas paaiškina, kad pagal 1991 m. balandžio 25 d. tarp pareiškėjo ir Mažeikių miesto mero buvo sudaryta sutartis, pagal kurią pareiškėjui buvo perduotas naudotis ginčo sklypas, o minėtos sutarties 5 punkte nustatyta, kad jei statytojas (pareiškėjas) nesilaikys sutarties sąlygų, sklypą suteikusi organizacija galės pareikšti ieškinį statytojui dėl sutarties nutraukimo ir sklypo patuštinimo. Taigi, pasak pareiškėjo, teisė naudotis suteiktu statybai ginčo sklypu gali būti panaikinta tik Administracijai kreipiantis į teismą.

30. Pareiškėjo nuomone, NŽT Mažeikių skyriaus 2015 m. liepos 10 d. sprendimas gali būti tiesiogiai skundžiamas teismui. Net jei būtų privaloma ikiteisminė tvarka, tai ginčas dėl minėto sprendimo turėtų būti nagrinėjamas teisme pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 19 straipsnio 1 dalį, numatančią, kad jeigu sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni priskirtini teismo kompetencijai, o kiti – ne, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme. Šiuo atveju ginčas dėl Administracijos 2015 m. liepos 24 d. sprendimo nagrinėtinas teisme, todėl teisme turėjo būti nagrinėjamas ir ginčas dėl NŽT Mažeikių skyriaus 2015 m. liepos 10 d. sprendimo.

31. Pareiškėjas nurodo, kad NŽT vadovo pozicija dėl kilusio ginčo yra aiškiai suformuluota teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, nes NŽT vadovas pavedė savo pavaldiems darbuotojams atstovauti NŽT teisme konkrečiame ginče, todėl NŽT Mažeikių skyriaus pozicija dėl ginčo atitinka NŽT poziciją. Be to, tarp šalių kilęs su konstitucinėmis teisėmis į nuosavybę susijęs ginčas yra daugiausiai dėl teisės aiškinimo ir taikymo (o ne dėl faktų), todėl pirmosios instancijos teismo nurodymas pirmiausiai pasinaudoti ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka yra formalus ir neatitinka įstatymo leidėjo tikslų, keliamų šiam teisės institutui.

32. NŽT Mažeikių skyrius atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 2–3).

33. Atsiliepime NŽT Mažeikių skyrius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad Administracija negalėjo tęsti procedūrų ir pateikti rengimo reikalavimų, nes iš NŽT Mažeikių skyriaus gavo teisės aktais pagrįstą atsakymą apie reikalavimų nepateikimo priežastis.

34. Pasak NŽT Mažeikių skyriaus, teismas tinkamai nustatė, kad Administracija neprivalo iš esmės tikrinti kitos institucijos atsisakymo pateikti reikalavimus rengiamam projektui pagrįstumą. Teismas taip pat teisingai nustatė, kad pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir ja dar galima pasinaudoti.

35. NŽT Mažeikių skyrius nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo reikalavimu priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

36. Administracija atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą teismui nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 37. Iš pareiškėjo teismui pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad pareiškėjas, prašydamas atsakovų organizuoti ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, siekia šį žemės sklypą, ne aukciono būdu, įsigyti iš valstybės nuosavybėn.

38. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Žemės įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Žemės įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad valstybinės žemės sklypai paprastai yra parduodami aukciono būdu asmeniui, kuris už parduodamą žemės sklypą pasiūlo didžiausią kainą. Išimtis iš šios taisyklės yra nustatyta to paties straipsnio 5 dalyje. Byloje nagrinėjamu atveju aktualus yra Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktas, kuriame nustatyta, kad „Valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono <...> jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.“

39. Iš šios teisės normos matyti, kad būtina prielaida atsirasti asmens teisei be aukciono įsigyti nuosavybėn valstybinės žemės sklypą, yra tai, jog žemės sklypas turi būti užstatytas šiam asmeniui priklausančiais statiniais. Šis teisinis reguliavimas reiškia, kad asmeniui priklausančių statinių, konkrečiame žemės sklype, buvimas, yra ta juridinę reikšmę turinti aplinkybė, kurios pagrindu šio teisinio santykio subjektams (valstybei ir fiziniam arba juridiniam asmeniui) gali būti sukurtos teisės bei pareigos valstybinių žemės sklypų naudojimo srityje, o būtent, fizinio arba juridinio asmens teisė įsigyti nuosavybėn konkretų valstybinės žemės sklypą, o valstybės pareiga šį žemės sklypą šiam asmeniui parduoti.

40. Minėtoje teisės normoje yra nustatyta ir sąlyga, kuri apsprendžia parduodamo be aukciono žemės sklypo dydį bei pobūdį, o būtent, gali būti parduodamas tik tokio dydžio žemės sklypas, kuris yra būtinas, sklype esantiems „statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.“

41. Šios sąlygos nuostatų aiškinimui yra svarbios dvi aplinkybės:

1. aplinkybės, kurios susijusios su žemės sklype esančių statinių tiesiogine paskirtimi (įrašyta Nekilnojamojo turto kadastre);

2. aplinkybės, kurios yra susijusios su šių statinių naudojimu.

Šiuo atveju pažymėtina, kad tarptautinis žodis „eksploatuoti“ atitinka lietuvišką sąvoką „naudoti įmonę ar kitą ūkinį objektą“ (žr. Tarptautinių žodžių žodynas, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985), todėl nagrinėjamos bylos kontekste šios sąvokos „eksploatuoti“ ir „naudoti“ gali būti keičiamos viena kita.

42. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 59 dalį „Statinio paskirtis – viešajame registre nurodytas statinio naudojimo tikslas (žmonėms gyventi, ūkinei komercinei ar kitai veiklai), kai statinys atitinka saugos ir jame planuojamos (atliekamos) veiklos (technologijos proceso) privalomuosius reikalavimus, nustatytus normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose.“

Iš šios teisės normos matyti, kad statinio paskirtis, yra siejama su dviejų aplinkybių buvimu:

1. su statinio naudojimo tikslu, kuriam jis yra pastatytas (žmonėms gyventi, ūkinei komercinei ar kitai veiklai);

2. su reikalavimu statiniui ir jame planuojamai (atliekamai) veiklai (technologijos procesui) atitikti saugos reikalavimus, kurie yra nustatyti normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose.

43. Statybos įstatymo 2 straipsnio 54 dalyje taip pat nurodyta, kad „Statinio naudojimas – esminių statinių reikalavimų pagrindu sukurto statinio panaudojimas statinio naudotojo poreikiams tenkinti.“

Iš šios teisės normos taip pat matyti, kad statinys pripažįstamas naudojamu, kai yra įvykdomos šios sąlygos:

1. statinys turi būti sukurtas laikantis esminių statinių reikalavimų;

2. statinys turi būti naudojamas statinio naudotojo poreikiams tenkinti.

44. Iš aptartų Statybos įstatymo 2 straipsnio 54 ir 59 dalių matyti, kad statiniui ir jame planuojamai (atliekamai) veiklai, visų pirma, yra keliamas teisėtumo reikalavimas, t. y., reikalaujama, kad statinio sukūrimas ir jo naudojimas (eksploatavimas) atitiktų teisės aktų reikalavimus, taikomus atitinkamo pobūdžio statiniams.

45. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad tais atvejais, kai statinys yra sukurtas neteisėtai, ar jo naudojimas (eksploatavimas) neatitinka teisės aktų reikalavimų, arba kai statinys nėra naudojamas pagal paskirtį, statinio naudotojo poreikiams tenkinti, toks statinio statusas neatitinka Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, o tuo pačiu šio teisinio santykio subjektams nesukuria atitinkamų subjektinių teisių ir pareigų (fiziniam arba juridiniam asmeniui teisės įsigyti nuosavybėn konkretų valstybinės žemės sklypą, o valstybei pareigos šį žemės sklypą šiam asmeniui parduoti).

46. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia įsigyti ginčo žemės sklypą, kuriame yra pastatyti tik gyvenamojo namai pamatai, sudarantys 9 procentus namo baigtumo. Statybos įstatymo 2 straipsnio 27 dalies taikymo prasme, šie pamatai yra nebaigtas statinys, „kurio statybos darbai, nustatyti statinio projekte ir teisės aktuose, yra neužbaigti.“

47. Kadangi pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas, asmeniui subjektinė teisė įsigyti nuosavybėn žemės sklypą iš valstybės be aukciono atsiranda, kai statinys, esantis žemės sklype, yra sukuriamas teisėtai ir jis naudojamas (eksploatuojamas) teisėtai, todėl tie patys reikalavimai taikomi ir nebaigto statinio atveju, nes tam, kad sukurti statinį atitinkantį teisės aktų reikalavimus, būtina jį ir pastatyti teisėtai, t. y., jis turi būti pastatytas pagal teisės aktų, reglamentuojančių atitinkamų statinių statybą, reikalavimus.

48. Pagal statybos įstatymo 27 straipsnio nuostatas, vienas iš būtinų reikalavimų apsprendžiančių statybos teisėtumą yra, statybą leidžiančio dokumento nustatyta tvarka išdavimas.

49. Iš bylos matyti, kad leidimas pareiškėjui ginčo žemės sklype vykdyti gyvenamojo namo statybą buvo išduotas 1991 m. balandžio 25 d. ir galiojo iki 1996 m. balandžio 25 d. Iki šios datos pareiškėjas buvo įpareigotas ginčo žemės sklype pastatyti minėtą statinį. Minėta, kad pareiškėjas iki šiol tėra įvykdęs tik 9 procentus statybos darbų (pastatęs pamatus). Akivaizdu, kad minėto statybą leidžiančio dokumento galiojimas yra pasibaigęs. Byloje duomenų, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka būtų pratęsęs statybą leidžiančio dokumento galiojimą ar gavęs naują tokį dokumentą, nėra surinkta. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjas.

50. Įrodymų vertinimo prasme, tai reiškia, kad pareiškėjas neįrodė, jog siekia ginčo žemės sklype užbaigti statybą bei teisėtai pastatyti statinį. Priešingai, aptartos aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas nevykdo teisėtos statinio statybos, o tuo pačiu ir nenaudoja statinio pagal jo tiesioginę paskirtį (gyvenamoji), kuri yra įrašyta Nekilnojamojo turto kadastre.

51. Visa tai lemia, kad pareiškėjas nėra sukūręs prielaidų bei įvykdęs sąlygų, numatytų Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto dispozicijoje, kurios sudarytų pagrindą atsirasti jo subjektinei teisei – be aukciono įsigyti nuosavybėn ginčo žemės sklypą.

52. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą – įpareigoti atsakovus suformuoti jam ginčo sklypą, tikslu jį be aukciono įsigyti nuosavybėn, priėmė iš esmės teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą šiuo aspektu, nėra pagrindo. Šiuo atveju pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai, kiek tai susiję su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.3. punktu yra nepagrįsti ir neteisingi. Pagal šią teisės normą asmenys gali įsigyti nuosavybėn žemės sklypus „suteiktus iki 1992 m. vasario 7 d. miestuose ir iki 1992 m. kovo 15 d. – kitose vietovėse žemės sklypus individualiems (vienbučiams ir dvibučiams) gyvenamiesiems namams statyti, taip pat apylinkių tarybų sprendimu iki Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymo (Žin., 1993, Nr. 32-727) įsigaliojimo dienos (1993 m. liepos 28 d.) suteiktus individualiems (vienbučiams ir dvibučiams) gyvenamiesiems namams statyti kaimo gyvenamosiose vietovėse žemės sklypus, kuriuose nėra asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių ar įrenginių (statomų ar pastatytų) ir už kuriuos iki Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 28-868) įsigaliojimo dienos (2004 m. vasario 21 d.) įmokėtos įmokos valstybės vienkartinėmis išmokomis ar pinigais.“

53. Iš šios teisės normos matyti, kad būtina sąlyga šiai teisės normai taikyti, yra reikalavimas už žemės sklypą iki Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 28-868) įsigaliojimo dienos (2004 m. vasario 21 d.) įmokėti įmokas valstybės vienkartinėmis išmokomis ar pinigais. Byloje duomenų, kad pareiškėjas būtų atlikęs tokius veiksmus, nėra surinkta. Tokių aplinkybių nenurodo ir pats pareiškėjas. Visa tai lemia, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra pagrindo taikyti minėtos teisės normos nuostatų.

54. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 105 straipsnio 1 punktą, palikdamas nenagrinėtais pareiškėjo reikalavimus panaikinti NŽT Mažeikių skyriaus 2015 m. liepos 10 d. sprendimą ir įpareigoti NŽT pateikti Administracijai ginčo sklypo projekto rengimo reikalavimus, nes šiuo atveju teismas turėjo vadovautis Administracinių bylų teisenos įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, įpareigojančia teismą nagrinėti visus reikalavimus kartu, jei jie tarpusavyje yra susiję, nepriklausomai nuo to, kad daliai reikalavimų yra nustatyta išankstinė neteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Tačiau šis procesinės teisės normos pažeidimas, byloje nagrinėjamu atveju, nebuvo kliūtimi byloje priimti iš esmės teisingą sprendimą, dėl ko pripažinti negaliojančiu šį teismo sprendimą nėra pagrindo (ABTĮ 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius