2016-11-29 Nr. AB-22442-3-65-3-00198-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1636-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00198-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. J., Z. S., A. P. (A. P.), E. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. J., Z. S., A. P. (A. P.), E. R. skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos, Panevėžio miesto savivaldybės tarybai, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. J. bei pareiškėjai Z. S., A. P. ir E. R. (toliau – ir pareiškėjai), atstovaujami R. J., skundu (I t., b. l. 2-5), patikslintu skundu (I t., b. l. 31-34), patikslinto skundo papildymu (II t., b. l. 110-115), patikslinto skundo patikslinimu (III t., b. l. 50-53) kreipėsi į administracinį teismą, siekdami teismine tvarka įgyvendinti teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir gauti neturtinės žalos atlyginimą, t. y. su šiais reikalavimais:

1) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) direktorių suformuoti bei patvirtinti ginčo teritorijos schemoje nurodytą žemės sklypą nuosavybės teisių į buvusio savininko L. J. valdytą žemę atkūrimui;

2) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), atstovaujamą Panevėžio skyriaus, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriui pagal ginčo teritorijos schemą suformavus ir patvirtinus žemės sklypą, įstatymo nustatyta tvarka L. J. (po mirties), G. J. M. (po mirties) ir E. P. (po mirties) atkurti nuosavybės teises natūra į buvusio savininko L. J., D. valdytą žemę;

3) priteisti 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti;

4) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 1-98 „Dėl teritorijų prie esamų daugiabučių namų ir laisvos valstybinės žemės Panevėžio mieste (teritorija tarp (duomenys neskelbtini) gatvių) detaliojo plano patvirtinimo, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių nustatymo“ dalį, susijusią su pareiškėjo schemoje nurodyta ginčo teritorija, ir sprendinius, kuriais šalia pareiškėjų valdomų žemės sklypų, esančių Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), suformuotos automobilių stovėjimo (originale – parkavimo) vietos.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą ir patikslintus skundus atmetė kaip nepagrįstus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo dalis dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą buvo panaikinta ir ši bylos dalis perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nagrinėjant bylą iš naujo, pareiškėjai pateikė patikslinto skundo papildymą (IV t., b. l. 91-100) bei patikslinto skundo papildymo dalies sutikslinimą (V t., b. l. 2-4), prašydami:

1) priteisti iš atsakovų Panevėžio miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybei atstovaujančios Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos solidariai ne mažesnės sumos kaip 148 7319 Eur turtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų metines palūkanas už 9 metus – ne mažiau kaip 669 293 Eur;

2) priteisti iš atsakovų Panevėžio miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybei atstovaujančios Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos lygiomis dalimis po 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam iš pareiškėjų.

Nurodė, jog jie yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į L. J. nuosavybės teise valdytą žemę Panevėžio mieste – 33,56 ha, prašymą atkurti nuosavybės teises pateikę dar 1991 m. gruodžio 30 d. Iki šiol jiems nėra atkurtos nuosavybės teisės į 8,10 ha žemės. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo įstatymu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1475 nustatyta jo įgyvendinimo tvarka įpareigojo atsakovus įstatymo nustatyta tvarka ir terminais atlikti veiksmus, laisvą, neužstatytą žemę mieste, kuri nėra valstybės išperkama pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį, formuoti grąžinimui natūra piliečiams turėtoje vietoje. Atkūrimo įstatymo 12 ir 16 straipsniai imperatyvia forma apibrėžė nekilnojamąjį turtą, kuris iš asmenų išperkamas įstatyme nustatytais būdais, todėl toks turtas turėjo būti išperkamas nepriklausomai nuo to, kokiu būdu asmuo pageidauja atkurti nuosavybės teises į jį. Pareiškėjai savo teisių pažeidimą sieja su atsakovų neveikimu, vykdant jiems priskirtas funkcijas nuosavybės teisių atkūrimo procese. Teritoriją, su kuria pareiškėjai, prašydami priteisti jiems turtinę ir neturtinę žalą, sieja atsakovų veiksmus, nuosavybės teisių atkūrimo procese (toliau – ir Ginčo teritorija) sudaro 6,7807 ha plotas, iš kurio: 0,42 ha ploto teritorija, Panevėžio miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2013 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. I-98 patvirtintu Teritorijų prie esamų daugiaaukščių namų ir laisvos valstybinės žemės Panevėžio mieste detaliuoju planu. Teritorija tarp (duomenys neskelbtini) gatvių (toliau – ir Detalusis planas) suformuoto sklypo Nr. 61 dalis; 5,4843 ha Detaliuoju planu priskirta daugiabučių gyvenamųjų namų ir bendrabučių statybos teritorijoms (Nr. 56, 62, 63, 64, 65, 67, 68, 70, 71, 72, 73, 74, 76, 77, 78, 80, 81, 82, 83, 84, 85, 86, 87, 89, 91, 92); 0,2337 ha Detaliuoju planu priskirta inžinerinės infrastruktūros teritorijoms (Nr. 66, 90); 0,6814 ha Detaliuoju planu priskirta atskirųjų želdynų teritorijoms (Nr. 69, 88).

Pažymėjo, jog visuomenės poreikis Ginčo teritorijai buvo nustatytas 2004 m. Panevėžio miesto plėtros strateginio plano sprendiniais, o patvirtintas 2013 m. Detaliuoju planu, todėl laikytina, jog Savivaldybės administracija buvo priėmusi sprendimą Ginčo teritorijoje neformuoti pretendentams grąžinimui natūra žemės sklypų, o žemę išpirkti, bet apie tai pretendentų neinformavo, nuo jų šią informaciją slėpė bei neteikė jos Panevėžio apskrities viršininko administracijai (toliau – ir PAVA), kurios teisių perėmėja yra NŽT, dėl žemės išpirkimo bei su jos paėmimu susijusių nuostolių atlyginimo. Pareiškėjai visuomet buvo patikinami, jog nuosavybės teisių atkūrimo jiems klausimas bus sprendžiamas, todėl neturėjo pagrindo keisti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Ginčo teritorija iki 2013 m. Detaliuoju planu nebuvo suplanuota ir tik po Detaliojo plano patvirtinimo pareiškėjai suprato, jog liko apgauti. Nesant Detaliojo plano Ginčo teritorijai, ši žemė turėjo būti laikoma laisva, į ją turėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės natūra. Vėlesnis žemės priskyrimas valstybės išperkamai galimas tik pagal Vyriausybės 2000 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 65 patvirtintos Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams bei nagrinėjimo ir su žemės paėmimu susijusių nuostolių atlyginimo tvarkos punktu Nr. 3, t. y. žemės paėmimas visuomenės poreikiams galėjo būti sprendžiamas tik atkūrus į ją nuosavybės teises natūra ir šias teises įregistravus nekilnojamojo turto registre, o žemė iš pareiškėjų turėjo būti išperkama vidutinėmis rinkos kainomis.

Teigė, jog Savivaldybės administracija, 2003 m. balandžio 28 d. gavusi kartografinę medžiagą su pažymėtomis L. J. turėtos žemės ribomis, turėjo nurodyti, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros, kurių pagrindu ginčo teritorija detaliuoju planu bus priskirta įstatyme numatytiems objektams. Tokia informacija nebuvo teikiama, o tai reiškė, kad žemė buvo laisva, todėl grąžintina natūra. Savivaldybės administracija bei PAVA, atsisakydami formuoti pretendentams ginčo teritoriją nuosavybės teisių atkūrimui natūra bei atkurti į ją nuosavybės teises, o po 2004 m. nusprendusios ją išpirkti priskiriant prie valstybės išperkamos pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, o ne pagal Vyriausybės 2000 m. sausio 20 d. nutarimą Nr. 65, iš esmės pažeidė pareiškėjų teises ir teisėtus interesus, nes užvaldydamos turtą atliko nepagrįstus veiksmus, neatliko jiems įstatymu priskirtų funkcijų nuosavybės teisių atkūrimo procese atlygindamos nuostolius, vilkino atlikti tokius veiksmus ir taip padarė pareiškėjams turtinę ir neturtinę žalą.

Savivaldybės administracija, 2012 m. sausio 2 d. raštu pareiškėjui R. J. nurodydama, jog yra rengiamas teritorijos detalusis planas, pripažino, kad ginčo teritorija pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį priskirtina valstybės išperkamai tik kai teritorijai patvirtinamas detalusis planas. Pagal Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Tvarka) 106 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. vasario 6 d.), Savivaldybės administracija per mėnesį nuo Žemėtvarkos skyriaus prašymo pateikimo minėtam skyriui turėjo pateikti informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai teritorijos detalusis planas nepatvirtintas arba jo nėra – apie nesuplanuotas miesto teritorijas.

PAVA žemėtvarkos skyrius 2003 m. balandžio 28 d. pasiuntė Savivaldybės administracijai kartografinę medžiagą su pažymėtomis turėto žemės sklypo ribomis, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. sausio 22 d. nutartį, ginčo žemė tuo metu buvo laisva, ir Savivaldybės administracija privalėjo parengti detalųjį planą. Savivaldybės administracija 2003 m. gegužės 8 d. raštu informavo R. J., kad rengs žemės sklypų planus ir patvirtintus perduos PAVA žemėtvarkos skyriui. Tačiau nei Savivaldybės administracija, nei NŽT šio įsipareigojimo neįvykdė.

Atsakovas NŽT nekontroliavo proceso dėl nuosavybės teisių atkūrimo, dėl netinkamai atliekamų Savivaldybės administracijos funkcijų nesikreipė į Vyriausybės atstovą; tuo atveju, kai nuo 2002 m. rugsėjo 19 d. nebuvo suformuota ginčo teritorija nuosavybės teisių atkūrimui, galėjo viena priimti sprendimą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams (Žemės įstatymo 46 str. 3 d.) bei inicijuoti ginčo teritorijos formavimą detaliuoju planu (tuo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 16 str. 3 p.), tačiau nesprendė klausimo dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams bei su tuo susijusio nuostolių atlyginimo, ignoravo konstitucinę įstatymo nuostatą į teisingą atlyginimą ir tuo pažeidė pareiškėjų teises bei teisėtą interesą.

Nurodė, jog turtinė žala paskaičiuota pagal ginčo teritorijos vidutinę rinkos vertę pagal masinio sklypų vertinimo žemėlapį. Atsakovų veiksmais užvaldant ginčo teritoriją, neatkūrus pretendentams nuosavybės teisių į ją natūra, pareiškėjai nustojo paveldėjimo į ją teisės, be to, nepagrįstai atsisakius taikyti su žemės paėmimu visuomenės poreikiams susijusių nuostolių atlyginimo tvarkos nuostatas, pareiškėjams buvo padaryta turtinė žala, kurią bei 5 procentų metines palūkanas už 9 metus ir prašoma priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis. Be to, atsakovų veiksmai, nuo 2002 m. balandžio 19 d. nevykdant Atkūrimo įstatymo, skunde paminėtų kitų įstatymų, Vyriausybės nutarimų nuostatų, bei Panevėžio apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 22 d. sprendimo, vilkinant atlikti procedūras, numatytas Tvarkoje, tapo pagrindu neturtinei žalai atsirasti. Atsakovai iki 2012 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjų kreipimosi skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą nedavė pagrindo abejonėms, jog įstatymo nuostatos ir teismo sprendimas yra vykdomas, kad nuosavybės teisės jiems bus atkurtos natūra. Kadangi pareiškėjai religingi, atsakovų veiksmai, grįsti apgaule, noru užvaldyti svetimą turtą, pareiškėjams sukėlė dvasinius išgyvenimus, o Detalaus plano patvirtinimas – dvasinį sukrėtimą. Nuolat 9 metus reikėjo kontroliuoti atsakovų veiksmus, kas sukėlė nepatogumus, sumažėjo bendravimo galimybės, pablogėjo pareiškėjo R. J. sveikata, pareiškėjai patyrė pažeminimą, nes teisinėje valstybėje nerado teisingumo. Prašė netaikyti ieškinio senaties, nes tik patvirtinus 2013 m. Detalųjį planą, paaiškėjo pareiškėjų pažeistų teisių apimtis.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybė, atstovaujama Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į skundą (VI t., b. l. 122-130) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjai nagrinėjamojoje byloje pateikia jau kelintą patikslintą skundą, vis didindami savo reikalavimus. Pareiškėjai neteisingai nurodo, jog Savivaldybės administracija 2003 m. gegužės 8 d. raštu Nr. 21-679 informavo, jog bus rengiami žemės sklypų planai ir kiti duomenys, kurie patvirtinti bus perduoti Žemėtvarkos skyriui. Minėtame rašte nurodyta, jog sprendimą dėl pareiškėjų 2003 m. balandžio 28 d. rašte Nr. S-310 nurodytos teritorijos panaudojimo priims Taryba.

Taryba 2003-2004 m. sprendimais pritarė laisvos (neužstatytos) žemės, numatomos grąžinti buvusiems žemės savininkams, teritorijoms, pažymėtoms schemoje. Iki 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtose teritorijose esanti žemė išperkama valstybės, jeigu ji pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose užimta Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nurodytoms reikmėms. Jeigu teritorijoje, kurioje prašoma atkurti nuosavybės teises, detalusis planas nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra negalimas, kol nebus patvirtintas detalusis planas ir jame bus nuorodos į visuomenės poreikį apibūdinančias aplinkybes.

Taigi, jeigu yra požymių, kad prašomas natūra grąžinti žemės sklypas turi visuomenės poreikį (toks poreikis įžvelgiamas iš bendrojo ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų), jis natūra negrąžinamas. Savivaldybės administracija, vykdydama Tvarkos 106 punktą, rengė ir nuo 2003 m. sausio 10 d. teikė PAVA informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri nėra priskirta valstybės išperkamai žemei Laisvos (neužstatytos) žemės, numatomos grąžinti buvusiems savininkams, schemoje (toliau – ir Schema), siekiant išanalizuoti atskiras miesto teritorijas, buvo sudaryta darbo grupė, kuri kiekvieną prašymą nagrinėjo atskirai, apie tai informavo PAVA žemėtvarkos skyrių.

Vykdant Vyriausybės pavedimą spartinti žemės reformą, 2007 m. liepos 5 d. Savivaldybės mero potvarkiu Nr. M-52 buvo sudaryta nauja darbo grupė laisvai neužstatytai ir rezervuotai miesto reikmėms žemei inventorizuoti. Jos nariai peržiūrėjo visas miesto teritorijas, vadovaudamiesi teritorijų planavimo dokumentais, susiformavusia teismų praktika ir įvertinę teritorijų reikalingumą žaliesiems plotams, infrastruktūros objektams statyti ir eksploatuoti, nusprendė pateikti informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai teritorijos detalusis planas nepatvirtintas arba jo nėra – apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas.

Paskutinė tokia informacija buvo pateikta 2007 m. lapkričio 7 d. rašte Nr. 224-19(4.29)-1419, tačiau Lietuvos žemės savininkų sąjungos Panevėžio skyriui pareiškus nesutikimą, šis klausimas 2008 m. sausio 7 d. buvo apsvarstytas pakartotinai.

Pažymėjo, jog 2003-2012 m. laikotarpiu buvo sprendžiamas natūra gražintinų sklypų formavimo pareiškėjams klausimas. Vien ta aplinkybė, kad atskira miesto teritorija nėra detaliai suplanuota, nėra pagrindas pripažinti tokią žemę laisva, į kurią nuosavybės teisės atkuriamos natūra. Pagal Tvarkos 106 punktą, tokiu atveju teikiama informacija kartografinėje medžiagoje apie nesuplanuotas teritorijas. PAVA 2008 m. lapkričio 25 d. prašė pareiškėjo R. J. apsispręsti dėl nuosavybės atkūrimo būdo teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini) pietvakarių kampe, tačiau pareiškėjas atsakė, kad valią grąžinti žemę natūra yra išreiškęs dar 1991 m. ir šios savo valios nekeičia. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-407-858/23015 patvirtino, kad ginčo sklypas patenka į teritoriją, kuriai nustatytas aiškus visuomenės poreikis, todėl ši žemė pagrįstai priskirta valstybės išperkamai.

Nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad ginčo žemė privalėjo būti grąžinta natūra, o po to išpirkta rinkos kainomis pagal Vyriausybės 2000 m. sausio 20 d. nutarimą Nr. 65. Pareiškėjai nereaguoja į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo klausimais, nesuvokiamas pareiškėjų argumentas, kad natūra turėjo būti grąžinama daugiabučiais gyvenamaisiais namais užstatyta žemė. Dar 2003 m. kovo 4 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog teisingas atlyginimas už turtą, kuris buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, negali būti sutapatintas su teisingu atlyginimu už nuosavybę, kuri paimama visuomenės poreikiams. Už valstybės išperkamą turtą pagal Atkūrimo įstatymą atlygintino dydžio suma nustatoma pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką. Todėl negali būti tenkinamas pareiškėjų prašymas priteisti turtinę žalą, paskaičiuotą žemės rinkos verte, taip pat priteisti palūkanas. Savivaldybės administracija jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl nėra pagrindo pareiškėjams priteisti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, be to, pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad neturtinė žala jiems buvo padaryta. Pareiškėjai apie tai, jog grąžinti natūra žemės ginčo teritorijoje nėra galimybės, buvo informuoti dar 2008 m., patys pareiškėjai nurodo, kad „Panevėžio miesto savivaldybė iki 2008 m. nekeitė nuo 1998 m. galiojusių miesto bendrojo plano sprendinių, neatliko teritorijų planavimo procedūrų bei per protingą terminą neteikė informacijos, kad tokios procedūros atliekamos“, pareiškėjas R. J., atstovaujantis ir kitiems pareiškėjams, asmeniškai dalyvavo darbo grupės laisvai neužstatytai ir rezervuotai miesto reikmėms žemei inventorizuoti darbe (buvo jos narys), todėl apie savo neva teisės pažeidimą pareiškėjai žinojo ne vėliau kaip 2008 m. Dėl to pareiškėjai savo reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra praleidę 3 metų ieškinio senaties terminą ir prašė jį taikyti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepime į skundą (IV t., b. l. 133-138) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad sprendžiant nuosavybės teisių pareiškėjams atkūrimo klausimą, PAVA 2003 m. kovo 30 d. raštu Nr. S-310 pareiškėjų prašymus persiuntė Savivaldybės administracijai, pateikė kartografinę medžiagą su pažymėtomis L. J. turėtos žemės ribomis ir prašė suformuoti grąžinimui natūra žemės sklypų ribas, parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus bei pateikti duomenis, numatytus Tvarkos 106 punkte, 2006 m. rugpjūčio 26 d. lydraščiu pakartotinai persiuntė pareiškėjų 2003 m. kovo 30 d. prašymą Savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriui. 2008 m. lapkričio 28 d. gautas R.

J. raštas, kuriuo dar kartą patvirtinama, kad prašo grąžinti žemę natūra, šis raštas persiųstas Savivaldybės administracijai. Iš Savivaldybės administracijos gauti nustatyta tvarka patvirtinti grąžintinų natūra 25-ių žemės sklypų planai ir duomenys, ir į visus juos atkurta nuosavybės teisė. Pagal galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius nuosavybės teisių atkūrimą į miesto žemę, Nacionalinė žemės tarnyba sprendimus priima pagal savivaldybės administracijos parengtus atitinkamus dokumentus, taigi Nacionalinės žemės tarnybos veiksmai yra išvestiniai iš Savivaldybės administracijos veiksmų, o ši sprendžia, kokie planavimo dokumentai reikalingi atitinkamu laikotarpiu parengti.

Todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatytas žalos atsiradimo faktas, nebūtų priežastinio ryšio tarp Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų ir žalos. Dar 2014 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas buvo informuotas, kad nuo 2014 m. lapkričio 1 d. Atkūrimo įstatyme įtvirtintas už valstybės išperkamą žemę atlyginimas mišku kaimo vietovėje, tačiau jokio atsakymo iš pareiškėjo negauta. Pareiškėjams liko neatkurta nuosavybės teisė į 8,0864 ha žemės Panevėžio mieste. Nacionalinė žemės tarnyba atliko visus jos kompetencijai priskirtus veiksmus, pareiškėjai nenurodė jokių aplinkybių, kurios patvirtintų jos veiksmų neteisėtumą (vilkinimą ar delsimą atkurti nuosavybės teises).

Išperkamos žemės vertė nustatoma. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, jog žemės savininko teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nereiškia, kad visais atvejais nuosavybės teisės turi būti atkuriamos natūra, gali būti ir tokios teisinės situacijos, kai buvusiems savininkams nėra grąžinamas natūra toks išlikęs turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams; pagrįstas ir teisėtas nuosavybės objektų išpirkimas atkuriant nuosavybės teises, atitinka konstitucinį teisėtų lūkesčių principą.

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalies nuostatos „Atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijoje esančiai žemei taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina“ (kuri yra vienas iš Metodikos, inter alia, jos 4 punkto, patvirtinimo teisinių pagrindų) buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pareiškėjai neįrodė žalos atsiradimo fakto. Pareiškėjų reikalavimams prašė taikyti 3 metų senaties terminą.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimu (V t., b. l. 17-31) pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad buvęs savininkas L. J. iki žemės nacionalizacijos Panevėžio mieste valdė 33,56 ha žemės. Atkurti nuosavybės teises į nurodytą išlikusį turtą pretendavo L. J., s. L., kurio teisių perėmėjas šiuo metu yra pareiškėjas R. J., E. P., kurios teisių perėmėjai šiuo metu yra pareiškėjai A. P. ir E. R., bei G. J. M., kurios teisių perėmėja yra pareiškėja Z. S.. Pretendentai siekė, kad nuosavybės teisės į Panevėžio mieste esančią buvusio savininko L. J. valdytą žemę būtų atkurtos natūra (II t., b. l. 58-70). Į dalį buvusio savininko žemės pretendentams nuosavybės teisės atkurtos, liko neatkurtos nuosavybės teisės į 8,10 ha: L. J. – į 2,7010 ha, E. P. – į 2,7001 ha ir G. J. M. – į 2, 6853 ha buvusio savininko žemės (II t., b. l. 130; 132-191). Dėl šių aplinkybių tarp bylos dalyvių ginčo nėra.

Pareiškėjai prašo priteisti neturtinę ir turtinę žalą (taip pat ir palūkanas nuo turtinės žalos dydžio už 9 metus), kildinamą iš atsakovų atstovų veiksmų, netinkamai sprendžiant nuosavybės teisių į L. J. turėtą žemę, patenkančią į Detaliuoju planu suplanuotą Ginčo teritoriją (V t., b. l. 7), atkūrimo klausimą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247, 6.249 straipsnių, 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.), Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu.

Pažymėjo, jog pareiškėjai savo skundo reikalavimus dėl žalos atlyginimo nagrinėjamojoje byloje nuolat tikslino ir pildė: pirminiu skundu teismui, paduotu 2012 m. rugpjūčio 20 d., buvo prašoma priteisti tik neturtinę žalą, kildinamą iš Savivaldybės administracijos veiksmų, neformuojant nuosavybės teisių atkūrimui natūra žemės sklypo tik Detaliuoju planu suplanuotos teritorijos dalyje – 0,42 ha ploto (pažymėto 61-uoju numeriu sklypo dalyje) (II t., b. l. 94). Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui panaikinus dalį Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo ir nagrinėjant šią bylos dalį iš naujo pirmosios instancijos teisme, pareiškėjai 2015 m. balandžio 27 d. patikslinto skundo papildymu (IV t., b. l. 91-100) papildė savo reikalavimus ir prašymu priteisti turtinę žalą. Tiek turtinę, tiek neturtinę žalą pareiškėjai šiuo skundo papildymu kildina ne tik iš Savivaldybės administracijos, bet ir iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos veiksmų, neatkuriant jiems nuosavybės teisių į visą Detaliuoju planu suplanuotą teritoriją nuo 2004 m. iki 2013 m. kovo 28 d.

Dėl atsakovų atstovų prašymo pareiškėjų reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą, teismas, remdamasis CK 1.124 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsnio nuostatomis, pažymėjo, kad pareiškėjai savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2001 m. rugpjūčio 14 d. iki 2002 m. balandžio 19 d. (b. l. 15). Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.125 straipsnio 8 dalis numatė, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Dėl žalos, kildinamos iš Savivaldybės administracijos veiksmų

Teismas, remdamasis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 12 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu, Tvarkos 106 punktu (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. vasario 6 d.), pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymas niekuomet nenumatė ir nenumato galimybės atkurti nuosavybės teises natūra į miestams iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtą užstatytą žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį visuomet buvo laikoma valstybės išperkama žeme. Teismų praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto yra išaiškinta, kad žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas yra naudojamas. Jeigu inžineriniai tinklai žemės sklypu nutiesti kituose sklypuose esantiems objektams ar objektams, kurie bus statomi tame sklype, aptarnauti, dažniausiai tokį žemės sklypą galima naudoti pagal paskirtį (nustačius atitinkamus nuosavybės teisės suvaržymus ar servitutus), todėl sklypas negali būti laikomas užstatytu ir negrąžinamu (neatkuriama nuosavybės teisė) buvusiems savininkams. Ką laikyti užstatyta žeme, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į individualias aplinkybes, tačiau bet kokiu atveju apie tai, užstatyta žemė ar ne, sprendžiama pagal du kriterijus – faktinį ir teisinį. Pirma, žemės sklype turi būti statinių ar kitokių nekilnojamųjų daiktų. Antra, šie statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai turi būti pastatyti (įrengti) teisės aktų nustatyta tvarka. Nustačius, kad žemės sklype yra teisėtai pastatytų statinių ar kitokių nekilnojamųjų daiktų, kuriems naudojamas žemės sklypas, ir tokio sklypo naudojimas pagal kitą paskirtį nėra galimas, sklypas laikytinas užstatytu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2012, 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2011, 2006 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-431/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-50-146/2015 ir kt.).

Iš Detaliojo plano aiškinamojo rašto nustatyta, kad Ginčo teritorijos didžioji dalis yra užstatyta daugiabučiais namais, kuriuose yra ne tik gyvenamosios, bet ir komercinės patalpos, garažais, transformatorinėmis, inžineriniais tinklais, išskyrus sklypą 61, kuriame pagal Tarybos 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr.1-50-31 patvirtintą Automobilių stovėjimo aikštelių išdėstymo daugiabučiuose kiemuose specialųjį planą (toliau – ir Specialusis planas) suplanuota daugiaaukštė požeminė-antžeminė / kombinuota automobilių saugykla, ir dėl kurio dalies negrąžinimo natūra pareiškėjai kreipėsi į teismą savo pirminiu skundu nagrinėjamojoje byloje; joje yra esami įvažiavimai į gyvenamosios bei inžinerinės infrastruktūros sklypus, pėsčiųjų takai, bendro naudojimo pravažiavimai, inžineriniai tinklai, skirti teritorijoje esančių statinių aptarnavimui (III t., b. l. 100-113).

Ginčo teritorijoje, suplanuotoje Detaliuoju planu (V t., b. l. 7), didžiajai daliai suplanuotų žemės sklypų nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis „Kitos paskirties žemė“, o naudojimo būdas / pobūdis „Gyvenamosios teritorijos-G/Daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos-G2; Komercinės paskirties objektų teritorijos-K/Prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos-K1; Inžinerinės infrastruktūros teritorijos-I/Susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams-I2 (II t., b. l. 99-105). Taigi, didžioji dauguma Ginčo teritorijos žemės yra užstatyta, ir tokios žemės Atkūrimo įstatymas niekuomet nepriskyrė žemei, į kurią nuosavybės teisės miesto teritorijoje gali būti atkuriamos natūra, todėl pareiškėjai iki 2013 m.

Detaliojo plano patvirtinimo negalėjo turėti pagrįsto lūkesčio, jog nuosavybės teisės natūra į šią žemę jiems bus atkurtos. Pareiškėjai ir patys skunde nurodo, kad visuomenės poreikis Ginčo teritorijai buvo nustatytas 2004 m. Panevėžio miesto strateginio plano sprendiniais, patvirtintas Tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. I-25-1 patvirtintu Panevėžio miesto bendruoju planu (toliau – ir Bendrasis planas), Specialiuoju planu bei Detaliuoju planu, pripažįsta, jog Detaliuoju planu suplanuota Ginčo teritorija priskirtina valstybės išperkamai žemei.

Tačiau pareiškėjai, savaip aiškindami Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas, laikosi nuomonės, jog miesto žemės, kaip valstybės išperkamos žemės, statusas privalo būti patvirtintas detaliuoju planu (ginčo atveju tai buvo padaryta Detaliuoju planu), o iki tokio detaliojo plano patvirtinimo miesto žemė laikoma laisva valstybine žeme, į ją turi būti atkuriama nuosavybės teisė natūra, o po to tokia žemė turi būti paimama visuomenės poreikiams Vyriausybės nustatyta tvarka (pagal Vyriausybės 2000 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 65 ir vėliau jį keitusių teisės aktų nuostatas), už paimamą žemę žemės savininkams atlyginant rinkos kaina.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto nuostatas dėl reikalavimo, kad valstybės išperkama žemė yra ta, kuri priskirta įstatyme nurodytiems objektams pagal nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, būtina taikyti teleologinį teisės aiškinimo metodą, kuriuo remiantis daroma išvada, kad įstatymo leidėjas, pasinaudodamas jam suteiktomis teisėmis nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas bei tvarką, siekdamas užtikrinti visuomenės poreikius, t. y. visos visuomenės ar jos dalies interesus, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, neturėjo tikslo tokia formuluote įtvirtinti visų nesuplanuotų teritorijų kaip laisvos (neužstatytos) žemės, kuri gali būti grąžinama natūra, statusą, o tik apibrėžė, kad žemės poreikis visuomenei patvirtinamas vieninteliu įstatyme nustatytu teisiniu pagrindu – įstatymų nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo doktriną, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad galimybė grąžinti laisvą (neužstatytą) miesto žemę turėtoje vietoje turi būti siejama su realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio konkrečiai žemei buvimu ar nebuvimu, kad tai, ar žemė turi būti grąžinta natūra, ar išperkama, lemia ne detaliojo plano buvimas ar nebuvimas, o tai, ar yra pagrįstas visuomenės poreikis tai konkrečiai žemei, ir ar ši žemė laisva (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-276/2004; Administracinių teismų praktika, 2004, Nr. 5, p. 151-177; 2010 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-305/2010; 2011 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1354/2011, 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-150-858/2015 ir kt.).

Bendrojo plano pagrindiniame brėžinyje Ginčo teritorija yra apibrėžta kaip daugiaaukščių namų gyvenamoji teritorija bei visuomeninės paskirties teritorija, o pagal Bendrojo plano brėžinį „Gamtinis karkasas ir bendrojo naudojimo bei rekreacijos teritorijų plėtra” ši teritorija patenka gyvenamųjų teritoriją bei visuomeninės paskirties teritoriją (teritoriją su priklausomaisiais želdynais (III t., b. l. 22, 95). Pagal Specialųjį planą, Ginčo teritorija patenka į 5 kvartalą („Teritorija tarp (duomenys neskelbtini)”), kuriame nustatytas didžiausias automobilių stovėjimo vietų poreikis, ir kuriame numatyta įrengti antžeminę daugiaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę bei daugiabučių namų kiemuose praplatinti pravažiavimus, skirtus laikinam automobilių statymui, teritorijose, pagal Bendrąjį planą suplanuotose daugiaaukštės paskirties teritorijose (bylos priedas – Specialiojo plano medžiaga, l. 10, 29-31, 58-61).

Specialiojo plano aiškinamajame rašte nurodyta, jog rengiant šį planą, buvo atsižvelgta į Panevėžio miesto plėtros 2004-2013 m. strateginio plano sprendinius plėsti automobilių stovėjimo vietų ir jų aikštelių tinklą daugiaaukščių pastatų rajonuose, išlaisvinant svarbiausių gatvių važiuojamąją dalį nuo stovinčių automobilių. Teritorijų planavimo dokumentai buvo viešai paskelbti. Taigi, nurodytais teritorijų planavimo dokumentais Ginčo teritorijai buvo išreikštas aiškus ir pagrįstas visuomenės poreikis, kas patvirtinta ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo, priimto šioje byloje, dalimi, kuri Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartimi priimta nagrinėjamojoje byloje.

Be to, dalis šios žemės užstatyta. Todėl teismas konstatavo, jog Ginčo teritorijos žemė net iki Detaliojo plano patvirtinimo negalėjo būti traktuojama kaip laisva, ji buvo priskirta valstybės išperkamai žemei ir į ją nuosavybės teisės negalėjo būti atkuriamos. Tą pripažįsta ir patys pareiškėjai savo 2015 m. balandžio 27 d. patikslinto skundo papildyme. Pareiškėjai tai iš dalies pripažino ir savo pirminiame skunde, matydami galimybę atkurti nuosavybės teises tik Detaliuoju planu įvardintos teritorijos Nr. 61 dalyje, numatytoje daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės statybai, bei ginčydami Savivaldybės administracijos veiksmus, atsisakant šioje dalyje jiems formuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas aiškiai nustato, kad natūra gali būti grąžinama tik tokia miesto žemė, kuri nepriskirta valstybės išperkamai, o 12 straipsnio 1 dalis aiškiai įvardina, kad už valstybės išperkamą žemę atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Pareiškėjams Ginčo teritorijos žemė negalėjo būti sugrąžinta natūra pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, jie jos nebuvo įgiję ir pagal kitų teisės aktų nuostatas, todėl Žemės įstatymo 45 straipsnis bei jį detalizuojantys Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika, patvirtinta Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 (2002 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1671 redakcija su vėlesniais pakeitimais), Vyriausybės 2000 m. sausio 20 d. Nr. 65 nutarimas bei jį keitęs Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimas Nr. 924 pareiškėjų atžvilgiu negalėjo ir negali būti taikomi.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjai jau nuo 2002 m. aktyviai gynė savo teises, siekė nuosavybės teisių atkūrimo natūra, tarp jų – ir į L. J. valdytą 25,5565 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) rajone, į kurį patenka ir Detaliuoju planu suplanuota žemė, ką patvirtina Panevėžio apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-007-01-2003 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-263/2003 (I t., b. l. 7-25). Dar minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartyje buvo detaliai išaiškinta, jog pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, žemė negali būti grąžinama natūra, kai ji yra užstatyta ir kai ji yra valstybės išperkama, be to, šioje nutartyje taip pat išaiškinta, jog tuo atveju, jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pvz., kai toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame bus nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Panevėžio miesto savivaldybė nuolat analizavo galimybę grąžinti natūra žemės plotus pagal pretendentų prašymus. Taryba dar 2003 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 42-2 pritarė parengtai Schemai, kuri buvo papildyta 2003 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. 1-4-10, 2003 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. 1-6-3, 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 1-10-5, 2004 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 1-17-12 (IV t., b. l. 225-230), Panevėžio miesto savivaldybės mero 2007 m. liepos 5 d. potvarkiu Nr. M-52 buvo sudaryta darbo grupė laisvai neužstatytai ir rezervuotai miesto reikmėms žemei inventorizuoti (toliau – ir Darbo grupė), kurios nariu buvo ir pareiškėjas R.

J., ši darbo grupė 2008 m. sausio 7 d. baigė tikslinti Schemą, o Savivaldybės administracija 2008 m. balandžio 16 d. pagal Darbo grupės pasiūlymus parengė Schemą (IV t., b. l. 230). Todėl teismas konstatavo, jog vėliausiai nuo šios datos (2008 m. balandžio 16 d.) pareiškėjas R. J. sužinojo, į kokius žemės sklypus nuosavybės teises natūra Savivaldybės administracija sutinka atkurti, į kokius – ne, ir nuo šio termino skaičiuotinas senaties terminas reikalavimams dėl žalos pareikšti. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, jog po Schemos patvirtinimo, pareiškėjai kėlė ginčus teisme dėl, jų nuomone, galimų natūra grąžinti žemės sklypų, nenumatytų Schemoje, bei dėl numatytų natūra grąžinti žemės sklypų ribų, dėl šio ginčo buvo priimtas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-74-283/2011.

Kaip matyti dar iš 2003 m. kovo 25 d. nutarties, 2003 m. sausio 22 d., 2003 m. balandžio 18 d. teismo sprendimų (I t., b. l. 7-26), kitų pareiškėjų įgaliojimų, duotų R. J. atstovauti jų interesams (I t., b. l. 40-43), pareiškėjas R. J. nuolat atstovavo kitų pareiškėjų interesams teismuose bei atitinkamose institucijose, sprendžiant nuosavybės teisių pareiškėjams klausimą, ką pabrėžė ir pats R. J. Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui teiktame 2008 m. lapkričio 28 d. paaiškinime (II t., b. l. 59), todėl atmestas kaip nepagrįstas pareiškėjo R.

J. argumentas, jog kiti pareiškėjai negalėjo žinoti ir nežinojo apie Darbo grupės priimtus sprendimus. Pareiškėjai dėl neturtinės žalos, siejamos su Savivaldybės administracijos veiksmais, sprendžiant nuosavybės teisių į Detaliuoju planu suplanuotos teritorijos Nr. 61 dalį atlyginimo, į teismą kreipėsi 2012 m. rugpjūčio 20 d., todėl jų reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo, keliamiems iš Savivaldybės veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje šioje teritorijoje iki 2009 m. rugpjūčio 20 d., taikytas ieškinio senaties terminas.

Skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos, siejamos su Savivaldybės administracijos veiksmais, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į visą kitą Detaliuoju planu suplanuotą teritoriją, atlyginimo, pareiškėjai teismui pateikė tik 2015 m. balandžio 27 d., todėl šiems jų reikalavimams, keliamiems iš savivaldybės administracijos veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese iki 2012 m. balandžio 27 d., taikytas ieškinio senaties terminas. Teismas akcentavo, kad pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.

Atsižvelgęs į tai, teismas nagrinėjo ir vertino tik Savivaldybės administracijos veiksmus, atliktus atitinkamai nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d. ir nuo 2012 m. balandžio 27 d.

Remdamasis Tvarkos 106 punkto (2007 m. rugpjūčio 29 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 915 redakcija) nuostatomis, teismas pažymėjo, jog savivaldybės administracija Tvarkos 106 punkte nustatytus veiksmus atlieka tik tuo atveju, jeigu prašoma grąžinti žemė yra laisva, nepriskirta valstybės išperkamai žemei. Savivaldybės administracija Panevėžio apskrities viršininko administracijai 2008 m. sausio 7 d. raštu Nr. 19-(4.29)-46, 2008 m. balandžio 16 d. raštu Nr. 19-(4.29)-587, 2008 m. gegužės 16 d. raštu Nr. 19-(4.29)-717 pateikė informaciją apie laisvas (neužstatytas) teritorijas, rengiamus detaliuosius planus (IV t., b. l. 205-215), atsižvelgęs į Schemą. Anksčiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog Ginčo teritorija yra valstybės išperkama, todėl Savivaldybės administracija neturėjo pareigos joje formuoti žemės sklypų nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Taip pat aukščiau nurodytais argumentais konstatuota, jog nuosavybės teisių atkūrimo procese negali būti grąžinama natūra valstybės išperkama žemė, vėliau ją išperkant visuomenės poreikiams pagal Žemės įstatymo 45 straipsnį. Todėl Savivaldybės administracija neturėjo jokios pareigos atlikti kokius nors veiksmus, susijusius su tokiu pareiškėjų pageidaujamu, bet Atkūrimo įstatyme nenumatytu, nuosavybės teisių atkūrimo būdu. Todėl teismas konstatavo, jog Savivaldybės administracija, spręsdama nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams į Ginčo teritoriją klausimą, neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Nenustačius Savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš privalomų sąlygų civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, atmesti pareiškėjų reikalavimai Savivaldybės atžvilgiu priteisti tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl žalos, kildinamos iš Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų

Teismas pabrėžė, jog pareiškėjų argumentai, įvardijant veiksmus, iš kurių jie kildina tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, yra nenuoseklūs. Pareiškėjai nurodo, jog atsakovas NŽT vilkino nuosavybės teisių jiems atkūrimo procedūrą, nespręsdamas žemės išpirkimo klausimo pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, tuo pačiu teikia argumentus, jog nuo 2004 m. NŽT, matydama, jog Savivaldybės administracija nevykdo jai priskirtų funkcijų nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje, turėjo kreiptis į Vyriausybės atstovą Panevėžio apskrityje dėl Savivaldybės administracijos veiksmų įvertinimo ir kontrolės, nurodo, jog NŽT, matydama, jog nesant Ginčo teritorijos detaliojo plano, privalėjo suprasti, jog ši teritorija yra laisva, galėjo perimti detaliojo planavimo organizatoriaus teises bei suplanuoti Ginčo teritorijoje žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui pareiškėjams natūra. Tačiau NŽT nieko nedarė, kol 2013 m. Detaliuoju planu Ginčo teritorijai buvo patvirtintas išperkamos žemės statusas.

Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, NŽT nuo 1998 m. iki 2012 m. nuolat sprendė nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams į L. J. Panevėžio mieste valdytą žemę klausimą, šiuo klausimu priimdama sprendimus bei išvadas (II t., b. l. 130-191). Todėl pareiškėjas R. J., atstovaujantis ir kitiems pareiškėjams, aktyviai dalyvaudamas nuosavybės teisių atkūrimo procese, atitinkamais laikotarpiais žinojo, į kurią buvusios žemėnaudos dalį nuosavybės teisės yra atkurtos, o į kokią dalį neatkurtos. Todėl įvertinus pareiškėjų nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuota, jog pareiškėjai apie savo teisių galimus pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Byloje esantys duomenys patvirtino, kad pareiškėjai skundą teismui dėl žalos, kildinamos iš NŽT veiksmų (neveikimo), teismui padavė tik 2015 m. balandžio 27 d., todėl padaryta išvada, jog pareiškėjai praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2004 m. iki 2012 m. balandžio 27 d. Nagrinėjamoje byloje atsakovo atstovė NŽT pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį, todėl pareiškėjų reikalavimams priteisti žalą, kildinamą iš NŽT veiksmų, atliktų iki 2012 m. balandžio 27 d., taikyta ieškinio senatis. Akcentuota, kad pagal CK 1.131 straipsnį 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Atsižvelgęs į tai, teismas nagrinėjamojoje byloje vertino tik NŽT veiką (atliktus veiksmus ar neveikimą) nuo 2012 m. balandžio 27 d., sprendžiant nuosavybės teisių į Ginčo teritoriją atkūrimo pareiškėjams klausimą.

Teismas pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo bei Tvarkos nuostatomis funkcija nustatyti laisvos (neužstatytos) žemės plotus bei juose suformuoti žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui natūra miesto teritorijoje priskirta miesto savivaldybės administracijai, o NŽT sprendimus atkurti nuosavybės teises į miesto žemę priima pagal savivaldybės administracijos pateiktus duomenis. Byloje nenustatyta duomenų, patvirtinančių, kad NŽT būtų nepriėmusi sprendimo pagal Savivaldybės administracijos pateiktus grąžintinos natūra žemės sklypų planus.

Kaip nustatyta, Ginčo teritorijos žemė priskirta valstybės išperkamai žemei, ir į ją nuosavybės teisės natūra negali būti atkuriamos. Būdai, kuriais valstybė piliečiams atlygina už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, nustatyti Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje. NŽT dar 2008 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. S01-1057 pareiškėją R. J. informavo apie galimą natūra grąžinti žemę pagal Savivaldybės nurodytus žemės plotus Schemoje, siūlė pasirinkti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą (II t., b. l. 69), tačiau pareiškėjai jokio atlyginimo už valstybės išperkamą žemę nesirinko, nurodydami, jog jie pageidauja nuosavybės teisių atkūrimo į visą žemę natūra (II t., b. l. 59).

Toks pareiškėjų skunde nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas, kai valstybės išperkama žemė grąžinama natūra, o po to paimama visuomenės poreikiams, atlyginant už ją rinkos kaina, nei Atkūrimo įstatyme, nei Žemės įstatyme nebuvo ir nėra numatytas. Nors pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnį, iki 2015 m. kovo 1 d. buvo numatyta galimybė už miesto teritorijoje esančią žemę rinktis atlyginimo būdą – kompensaciją mišku, bei pagal atsakovo atstovės NŽT atstovo paaiškinimus, pareiškėjai apie šią galimybę buvo informuoti 2014 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 23SD-(14.23.104), pareiškėjai tokio atlyginimo būdo nepasirinko.

Todėl šiuo metu pagal galiojančias Atkūrimo įstatymo 16, 21 straipsnių nuostatas pareiškėjams nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, už valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais. Teismas pažymėjo, kad NŽT neatsisakė ir neatsisako atkurti nuosavybės teises pareiškėjams, atlyginant jiems už valstybės išperkamą žemę Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatytu būdu. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. vyko teisminis ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į dalį žemės, esančios Ginčo teritorijoje, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad šiuo metu dar nėra pasibaigę teisminiai ginčai dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į žemę, esančią šalia Ginčo teritorijos, patenkančią į to paties L.

J. valdytos žemės sklypo ribas. Todėl teismas sprendė, kad nustatyti valstybės išperkamos žemės tikslų kiekį bei priimti sprendimą atkurti pareiškėjams nuosavybės teises į žemę, kuri yra valstybės išperkama, NŽT negalėjo dėl objektyvių priežasčių. Todėl teismas sprendė, kad NŽT, spręsdama nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams į Ginčo teritoriją klausimą, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl atmesti pareiškėjų reikalavimai Lietuvos valstybės atžvilgiu priteisti tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjai R. J., Z. S., A. P. ir E. R. pateikė apeliacinį skundą (V t., b. l. 33-39), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pareiškėjai tik 2015 m. skundo patikslinimais tinkamai iš esmės galėjo realizuoti savo teises į jų gynybą, nes įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartimi byloje nustatyta, jog ginčo teritorijai (sklypui 0,42 ha) tik 2013 m. Detaliuoju planu patvirtintas konkretus visuomenės poreikis ir todėl Ginčo teritorija visa apimtimi priskirta valstybės išperkamai. Akivaizdu, kad minėta nutartimi pasisakyta tik dėl teritorijos 0,42 ha, t. y. Ginčo teritorijos dalyje.

2) Pirmosios instancijos teismas netinkamai taiko bei aiškina teisę, sprendžiant, ar žemė nuo 2002 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. kovo 28 d. buvo laisva ir ar galėjo būti ji grąžinta natūra pretendentams, ar ji priskirta valstybės išperkamai žemei ir todėl už šią žemę turėjo būti atlyginama kitais būdai. Teismas tai vertina ne pagal padėtį, buvusią 2002 m. balandžio 2 d. įstatymo įsigaliojimo metu, bet pagal padėtį, buvusią pirminio prašymo 1991 m. atkurti nuosavybės teises padavimo metu, kai visa mieste esanti žemė buvo priskirta valstybės išperkamai žemei. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad iki 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832, pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo klausimas nebuvo galutinai išspręstas. Todėl pareiškėjams neatkūrus nuosavybės teisės vienu ar kitu įstatymo nustatytu būdu (ne tik natūra) į visą buvusio savininko valdytą miesto žemę ir pasikeitus įstatyme nustatytam reglamentavimui, jiems nebegalėjo būti taikomi pirmiau įstatymu nustatyti ribojimai atkurti nuosavybės teises tik ne į didesnį kaip 0,2 ha žemės sklypą Panevėžio mieste ir jie įgijo teisę atkurti nuosavybės teises natūra į visą buvusio savininko miesto žemę, į kurią nuosavybės teisės dar nėra atkurtos. Teisė atkurti nuosavybės teises natūra įgyvendinama atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio, kuriame reglamentuojama valstybės išperkama žemė, nuostatas. Jeigu žemė, į kurią pretendentai pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, nėra valstybės išperkama, tai į ją turi būti atkurtos nuosavybės teisės natūra.

3) Nors Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu nurodyta, kad teisės į žemės sklypą atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę, tačiau ši norma aiškintina ne pažodžiui, o atsižvelgiant į jos sisteminį ryšį su šio įstatymo 12 straipsnio nuostatomis. Įstatyme nustatytas įsakmus reikalavimas, kad atitinkami objektai turi būti nustatyti detaliuose planuose. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog Ginčo teritorija perleista privačion nuosavybėn ar nuo 2002 m. iki 2013 m. jai būtų patvirtintas detalusis planas ar kitas Vyriausybės nustatyta tvarka parengtas to sklypo planas. Ginčo teritorija iki jai buvo patvirtintas Detalusis planas nebuvo suformuota kaip konkretus nuosavybės objektas, todėl pirmosios instancijos teismo jai nurodytam visuomenės poreikiui nebuvo nei aiškumo, nei konkretumo. Todėl nepagrįstais laikytini teismo motyvai, jog Ginčo teritorijos žemė net iki Detaliojo plano patvirtinimo negalėjo būti traktuojama kaip laisva, nes ji buvo priskirta valstybės išperkamai žemei ir į ją nuosavybės teisės negalėjo būti atkuriamos, bei su tuo susijęs teisės aiškinimas ir taikymas.

4) Dėl ieškinio senaties termino – nuosavybės teisių atkūrimas priskirtinas viešajam interesui ir vykdomas pagal Atkūrimo įstatymą, kuris yra specialusis įstatymas. Nors išlikęs nekilnojamasis turtas grąžinamas ne pagal bendrąsias teisės normas, o pagal specialų įstatymą, CK nuostatos šiems santykiams gali būti taikomos subsidiariai. Pagal Atkūrimo įstatymo 19 straipsnį per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui bei tokiu būdu gali būti apskųstas ir atsisakymas priimti tokį sprendimą.

5) Panevėžio miesto savivaldybės administracija Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartyje nustatyto teismo įpareigojimo bei PAVA 2003 m. balandžio 28 d. prašymo pilnai nevykdė, nes PAVA žemėtvarkos skyriui nepateikė kartografinės medžiagos tuo atveju, kai teritorijos detaliojo plano nėra, apie nesuplanuotas miesto teritorijas, bet be teritorijos detaliojo plano ginčo teritorijoje suformavo, o PAVA pretendentams atkūrė nuosavybės teises natūra 2007 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 107157 į sklypą (duomenys neskelbtini) (II t., b. 1. 185), 2007 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 107417 į sklypus (duomenys neskelbtini) (II t., b. l. 186), 2008 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 108231 į sklypą (duomenys neskelbtini) (II t., b.1.187). Panevėžio savivaldybės administracija netvirtino teritorijų planavimo dokumento nuosavybės teisių atkūrimui į ginčo teritoriją bei neteikė informacijos, jog per protingą terminą bus tvirtinamas detalusis planas sklype esančių statinių eksploatavimui nustatyti. Tai patvirtina NŽT veiksmai, kadangi nebuvo priimtas sprendimas už ginčo teritoriją atlyginti kitais įstatymo nustatytais būdais bei neteiktas prašymas Savivaldybės administracijai pateikti kartografinę medžiagą dėl miesto nesuplanuotų teritorijų, kas parodo, jog pažeidimas yra tęstinis (CK 1.127 str. 5 d.).

6) Atkūrimo įstatymas NŽT nustatė terminą prievolės atkurti nuosavybės teises natūra įvykdymui, o šio termino pabaiga sietina su savivaldybės administracijos direktoriaus veiksmais, kuriems prievolės įvykdymo terminas įstatymu nenustatytas. Todėl šiems santykiams turėjo būti taikomos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, t. y. CK 1.127 straipsnio 2 dalies nuostata, kad jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui, bei šio straipsnio 3 dalies nuostata, kad jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento.

7) Darbo grupės žemei inventorizuoti priimti sprendiniai nėra patvirtinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos ar Savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimais, todėl laikytini tik informacine sistema, kur nurodyti duomenys nėra teisės aktuose nustatytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis konstatuojamas žemės teisinis statusas Atkūrimo įstatymo 5 ir 12 straipsnių prasme. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 punkte nurodoma, kad informacija kartografinėje medžiagoje turi būti pagrįsta patvirtintais teritorijų planavimo dokumentais, o tai, kad teritorija nesuplanuota, neatleidžia atsakovo nuo pareigos teikti tokių teritorijų kartografinę medžiagą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-276/2004). Taigi, Tvarko 106 punktu įtvirtinta nuostata, jog kartografinė nesuplanuotų miesto teritorijų medžiaga teikiama kiekvienu konkretaus žemėtvarkos skyriaus prašymo pagrindu ir turi atitikti Geodezijos ir kartografijos įstatyme numatytus reikalavimus. Darbo grupė inventorizuojamos laisvos neužstatytos žemės sąrašą pildė ir 2008 m. sausio 8 d. posėdyje, tačiau nutarė dėl konkrečios teritorijos nepasisakyti, iki bus patvirtintas šios teritorijos detalusis planas. Todėl akivaizdu, jog Darbo grupė žemei inventorizuoti vykusiame posėdyje priėjo išvados, jog kai kuriuose teritorijose be teritorijos detaliojo plano priimti sprendimo negali, todėl nusprendė darbą baigti, taip ir nepateikusi informacijos dėl šioje byloje nagrinėjamos ginčo teritorijos. Pastebėtina, kad Darbo grupės posėdyje atsisakyta formuoti tik šioje byloje pateiktos Ginčo teritorijos schemoje nurodytos teritorijos dalį pažymėtą Nr. 61 grąžinimui natūra ir jai nepritarta, o dėl likusios ginčo teritorijos dalies pasisakyta nebuvo. Taigi, Darbo grupės parengta Schema neatitiko Tvarkos 106 punkto nuostatos, įpareigojančios savivaldybę per mėnesį pateikti žemėtvarkos skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie nesuplanuotas miesto teritorijas. Todėl atsakovų veiksmai dar nebuvo pagrindu pareiškėjams nustatyti savo teisių ir teisėtų interesų esminiu pažeidimu, nes ginčo teritorija buvo laisva neužstatyta ir nepriskirta valstybės išperkamai.

8) Ir po 2008 m. balandžio 16 d., kai Savivaldybės administracija Darbo grupės pasiūlymu parengė laisvos (neužstatytos) žemės, nepriskirtos valstybės išperkamai žemei, schemą, Ginčo teritorijai nebuvo nustatytas konkretus ir aiškiai išreikštas visuomenės poreikis, kuriuo remiantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies pagrindu ji būtų priskirta valstybės išperkamai ir negrąžintinai natūra. Norint konkrečioje teritorijoje esančių statinių eksploatavimui priskirti reikalingą žemės plotą, būtina sąlyga per protingą terminą pradėti teritorijos detaliojo planavimo procedūras ir apie tai informuoti dėl to suinteresuotas šalis. Šiuo atveju Panevėžio miesto savivaldybės administracija nuo 2002 m. balandžio 19 d. Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo per protingą terminą nebuvo pradėjusi formuoti ginčo teritorijos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka ir apie tai neteikė informacijos pretendentams, o valstybinio žemės sklypo naudotojai bei valdytojas nereiškė valios sklype jiems nuosavybės teise priklausomiems statiniams detaliuoju planu priskirti bei patvirtinti sklypų reikalingas jų eksploatavimui. Tai patvirtina byloje Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2015 m. liepos 30 d. raštu Nr. 50-346(4.30) pateikti duomenys. Tokiu atveju, valstybės išperkamai nepriskirta žemė turėjo būti grąžinta natūra, o jos vėlesnis priskyrimas valstybės išperkamai bei išpirkimas turėjo būti vykdomas pagal Žemės įstatymo 1994 m. balandžio 26 d. Nr. 1-446 32 straipsnio 2004 m. vasario 21 d. Nr. IX-1983 45-47 straipsnių nuostatas bei jį detalizuojančių Vyriausybės 2000 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 65 3, 4.2 punktų, 2005 m. rugpjūčio 25 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 924 nuostatas.

9) Tai, kad nuosavybės teisės pareiškėjams į Ginčo teritoriją nebuvo atkurtos, o tik 2013 m. kovo 28 d. patvirtintas konkretus visuomenės poreikis, nepaneigia jų teisių pretenduoti į žalos atlyginimą nuo 2004 m., susijusį su atsakovų neteisėtais veiksmais, atsisakant atkurti pareiškėjams nuosavybės teises į ją natūra, kas atliekama nuosavybės atkūrimu, jos išpirkimu ir atlyginimu už tai rinkos kaina.

10) Byloje esančiais įrodymais (Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2008 m. balandžio 16 d. rašto Nr. 19-(4.29)-587 PAVA, PAVA 2008 m. kovo 19 d. rašto Nr. 20-1062-(1.16)-60) nustatytos priešingos nei teismas patvirtino aplinkybės. Teismo sprendime konkrečiais įrodymais iš teritorijų planavimo dokumentų ar kitų įrodymo šaltinių nėra pagrįsta, kad nuo 2002 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. įsigaliojus Atkūrimo įstatymui ginčo teritorijos nebūtų galima formuoti grąžinimui pretendentams natūra, bei kad Panevėžio miesto savivaldybės administracija būtų tinkamai vykdžiusi įstatymo nuostatas pateikiant PAVA informaciją kartografinėje medžiagoje apie nesuplanuotas miesto teritorijas. Todėl buvo pažeistos procesinės teisės normos nustatant bylos faktus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 str. 1 d.).

11) Pirmosios instancijos teismas priėjęs nepagrįstų išvadų, jog Ginčo teritorija nuo 2002 m. balandžio 19 d. buvo priskirta valstybės išperkamai, bei kad jos išpirkimo rinkos kainai nenumatė įstatymas, pareikštų reikalavimų dėl žalos atlyginimo iš esmės nenagrinėjo ir juos atmetė kaip nepagrįstus.

12) Nepagrįstu laikytinas teismo motyvas, kuriuo teismas rėmėsi darydamas išvadas, jog pareiškėjai patys skunde nurodė, kad visuomenės poreikis Ginčo teritorijai buvo nustatytas 2004 m. Panevėžio miesto strateginio plano sprendiniais, todėl ji priskirtina valstybės išperkamai, ko iš tikro nebuvo.

13) Visiškai nepagrįsti laikytini teismo motyvai, susiję su ieškinio senaties termino taikymu, kur konstatuota, jog teismas nagrinėja ir vertina tik Savivaldybės administracijos veiksmus, atliktus atitinkamai nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d. ir nuo 2012 m. balandžio 27 d.

14) Pareiškėjai Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka 1991 m. gruodžio 30 d. bei 2003 m. kovo 30 d. prašymais atsakovų prašė suformuoti ir atkurti nuosavybės teises į visą laisvą neužstatytą žemę jiems turėtoje vietoje natūra, kas nesietina su reikalavimais teismuose įpareigoti atsakovus suformuoti bei atkurti nuosavybės teises laisvos neužstatytos žemės dalyje bei dėl to nustatytomis aplinkybėmis.

Atsakovai Panevėžio miesto savivaldybės taryba, Panevėžio miesto savivaldybės administracija ir Panevėžio miesto savivaldybė, atstovaujama Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos, atsiliepimuose į pareiškėjų apeliacinį skundą (V t., b. l. 42-54, 55-67, 68-80) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2002 m. spalio 29 d. įstatymo Nr. IX-1157 redakcija) nurodytus žemės išpirkimo atvejus jungta esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra. Išvardintos aplinkybės leidžia daryti išvadą ir konstatuoti, kad jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pvz., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas minėtame Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Tais atvejais kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra prašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte, žemės sklypas negrąžintinas natūra, o valstybės išperkamas. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje.

2. Atkūrimo įstatymas niekada nenumatė ir nenumato galimybės atkurti nuosavybės teises natūra miestams iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtą užstatytą žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį visuomet buvo laikoma valstybės išperkama žemė. Teismų praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto yra išaiškinta, kad žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas yra naudojamas. Nustačius, kad žemės sklype yra teisėtai pastatytų statinių ar kitokių nekilnojamųjų daiktų, kuriems naudojamas žemės sklypas, ir tokio sklypo naudojimas pagal kitą paskirtį nėra galimas, sklypas laikytinas užstatytu.

Iš Detaliojo piano aiškinamojo rašto matyti, kad Ginčo teritorijos didžioji dalis yra užstatyta daugiabučiais namais, kuriuose yra ne tik gyvenamosios, bet ir komercinės patalpos, garažai, transformatorinės, inžineriniai tinklai, išskyrus sklypą Nr. 61, kuriame pagal Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 1-50-31 patvirtintą Automobilių stovėjimo aikštelių išdėstymo daugiabučiuose kiemuose specialųjį planą suplanuota daugiaaukštė požeminė-antžeminė kombinuota automobilių saugykla ir dėl kurio dalies negrąžinimo natūra pareiškėjai kreipėsi į teismą savo pirminiu skundu nagrinėjamoje byloje, joje yra esami įvažiavimai į gyvenamosios bei inžinerinės infrastruktūros sklypus, pėsčiųjų takai, bendro naudojimo pravažiavimai, inžineriniai tinklai, skirti teritorijoje esančių statinių aptarnavimui.

Todėl, didžioji dauguma Ginčo teritorijos yra užstatyta, ir tokios žemės Atkūrimo įstatymas niekada nepriskyrė žemei, į kurią nuosavybės teisės miesto teritorijoje gali būti atkuriamos natūra. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tai, ar žemė turi būti grąžinta natūra, ar išperkama, lemia ne detaliojo plano buvimas ar nebuvimas, o tai, ar yra pagrįstas visuomenės poreikis tai konkrečiai žemei ir ar ši žemė yra laisva. Bendrojo plano, patvirtinto Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 „Dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo“ pagrindiniame brėžinyje Ginčo teritorija yra apibrėžta kaip daugiaaukščių namų gyvenamoji teritorija bei visuomeninės paskirties teritorija, o pagal Bendrojo plano brėžinį „Gamtinis karkasas ir bendrojo naudojimo bei rekreacijos teritorijų plėtra“ ši teritorija patenka į gyvenamųjų teritoriją bei visuomeninės paskirties teritoriją, o pagal Specialųjį planą, ginčijama teritorija patenka į 5 kvartalą, kuriame nustatytas didžiausias automobilių stovėjimo vietų poreikis, ir kuriame numatyta įrengti antžeminę automobilių stovėjimo aikštelę bei daugiaaukščių namų kiemuose praplatinti pravažiavimus, skirtus laikinam automobilių statymui, skirtus laikinam automobilių statymui, teritorijose, pagal Bendrąjį planą suplanuotose daugiaaukštės paskirties teritorijose.

Rengiant Specialųjį planą, buvo atsižvelgta į Panevėžio miesto plėtros 2004-2013 m. strateginio plano sprendinius plėsti automobilių stovėjimo vietų ir jų aikštelių tinklą daugiaaukščių pastatų rajonuose, išlaisvinant svarbiausių gatvių važiuojamąją dalį nuo stovinčių automobilių. Teritorijų planavimo dokumentai buvo viešai paskelbti. Teritorijų planavimo dokumentais ginčijamai teritorijai buvo išreikštas aiškus ir pagrįstas visuomenės poreikis, kas patvirtina ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo, priimto šioje byloje, dalimi.

Taip pat, dalis šios žemės užstatyta ir Ginčo teritorijos žemė net iki Detaliojo plano patvirtinimo negalėjo būti traktuojama kaip laisva, ji buvo priskirta valstybės išperkamai žemei ir į ją nuosavybės teisės negalėjo būti atkuriamos. Todėl pareiškėjų argumentai, kad Ginčo teritorijos žemė galėjo būti grąžinta savininkams natūra turėtoje žemėje ir kad ji negalėjo būti priskiriama valstybės išperkamai žemei yra atmestini kaip nepagrįsti.

3. Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2003 m. gegužės 8 d. atsakydama į 2003 m. balandžio 28 d. Panevėžio apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. balandžio 28 d. raštą Nr. S-310, bei informuodama I. P. J., G. J. M. ir E. P. raštu Nr. 21-679, nurodė, kad sprendimą dėl 2003 m. balandžio 28 d. rašte Nr. S-310 nurodytos likusios teritorijos panaudojimo galimybių priims savivaldybės taryba. Tik Tarybai priėmus teigiamą sprendimą, bus rengiami dokumentai, vadovaujantis Tvarkos 106 punktu.

Panevėžio miesto savivaldybės taryba sprendimais dar 2003 m. pritarė laisvos (neužstatytos) žemės, numatomos grąžinti buvusiems žemės savininkams, teritorijoms pažymėtoms schemoje. Panevėžio miesto savivaldybės administracija, vykdydama Tvarkos 106 punktą, parengė ir nuo 2003 m. sausio 10 d. raštais teikė Panevėžio apskrities viršininko administracijai informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri nėra priskirta valstybės išperkamai žemei Laisvos (neužstatytos) žemės, numatomos grąžinti buvusiems žemės savininkams schemoje.

Taip pat Panevėžio miesto savivaldybės administracija, 2007 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 224-19.(4.29)-1419 atsakydama į 2007 m. rugsėjo 27 d. Panevėžio apskrities viršininko administracijos raštą Nr. 20-2960-(1.16.)-60, nurodė, kad remiantis Atkūrimo įstatymu, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. A-480 „Dėl darbo grupės žemės sklypams, grąžinamiems natūra buvusiems žemės savininkams, formuoti“ buvo sudaryta darbo grupė, nes į savivaldybę kreipėsi žemės savininkai ir prašė suformuoti grąžinamus žemės sklypus teritorijose, kuriose nebuvo numatytos grąžinti minimose schemose.

Siekdama patenkinti kuo daugiau pageidaujančių susigrąžinti žemės sklypus piliečių prašymų, darbo grupė nusprendė kiekvieną prašymą susigrąžinti žemę natūra nagrinėti atskirai ir esant galimybei siūlyti grąžinti turėtas teritorijas; apie sprendimą kiekvienu konkrečiu atveju informuoti Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrių ir iš jo gavus reikalingą informaciją, nurodytą Tvarkos 106 punkte, rengti galimos grąžinti natūra žemės sklypų planus. Tokiu būdu buvo pildoma informacija apie laisvos žemės plotus. Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2008 m. sausio 28 d. raštu kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos ir nurodė, kad vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimą spartinti žemės reformą, Panevėžio miesto savivaldybės mero 2007 m. liepos 5 d. potvarkiu Nr. M-52 „Dėl darbo grupės laisvai neužstatytai ir rezervuotai miesto reikmėms žemei inventorizuoti sudarymo“ buvo sudaryta darbo grupė, kurios nariu buvo ir pareiškėjas R.

J.. Jos nariai peržiūrėjo visas miesto teritorijas, vadovaudamiesi turimais teritorinio planavimo dokumentais (miesto bendruoju pianu, turimais detaliaisiais, specialiaisiais planais), susiformavusia teismų praktika ir įvertinę teritorijų reikalingumą žaliesiems plotams, infrastruktūros objektams statyti ir eksploatuoti, nusprendė pateikti informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatyta) žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju kai teritorijos detalusis planas nepatvirtintas arba jo nėra – apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas.

Paskutinę informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikė 2007 m. lapkričio 7 d. rašte Nr. 224-19(4.29)-1419 „Dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą žemę). Tačiau Lietuvos žemės savininkų sąjungos Panevėžio skyrius 2007 m. lapkričio 22 d. pareiškime pažymėjo, kad darbo grupė įtraukė nepakankamai teritorijų, galimų grąžinti buvusiems žemės savininkams, ir prašė dar kartą apsvarstyti jų nurodytas teritorijas. Darbo grupė atsižvelgė į žemės savininkų prašymą, jų nurodytas teritorijas ir baigė svarstyti 2008 m. sausio 7 d. posėdyje.

Svarstant teritorijų panaudojimo galimybes, dauguma Darbo grupės narių akcentavo tai, kad Panevėžys iki 1995 m. birželio 1 d. buvo 2977,9 ha ploto. Naujos priskirtos teritorijos yra žemės ūkio paskirties žemė, neurbanizuota teritorija. Mieste yra apie 114 tūkst. gyventojų, urbanizuotoje teritorijoje 1 gyventojui tenka tik 126 kv. m. Palyginti su kitais miestais, tai gana didelis gyventojų tankumas, todėl būtina išsaugoti miesto teritorijų urbanizuotas erdves, žaliuosius plotus bendram viešam naudojimui. Taip pat akcentuotina, kad pateikti visą informaciją apie laisvas (neužstatytas) teritorijas galima tik parengus visos miesto teritorijos detaliuosius planus ir detaliai išaiškinus kiekvienos teritorijos panaudojimo galimybes.

Kadangi Panevėžio miesto teritorija nėra visiškai detaliai suplanuota dėl lėšų planavimo darbams trūkumo ir didelės darbų apimties, informacija teikiama vadovaujantis turimais planavimo dokumentais ir remiantis teismų praktika. Pateiktoje Laisvos (neužstatytos) žemės, nepriskiriamos valstybės išperkamai žemei, schemoje yra apie 227,85 ha teritorijų, kurias siūloma grąžinti buvusiems žemės savininkams. Joje nurodytas plotas yra apytikslis, nes formuojant žemės sklypus, rengiant jų kadastrinius matavimus atsiranda aplinkybių, kurios nebuvo įvertintos sudarant schemą, todėl dėl šių aplinkybių žemės sklypo plotas žymiais skiriasi nuo schemoje nurodyto.

4. Kadangi Darbo grupė 2008 m. sausio 7 d. baigė tikslinti Schemą, o Savivaldybės administracija 2008 m. balandžio 16 d. pagal Darbo grupės pasiūlymus parengė Schemą, todėl pareiškėjai vėliausiai nuo šios datos sužinojo, į kokius žemės sklypus nuosavybės teises natūra savivaldybė sutinka atkurti, į kokius – ne, todėl senaties terminas būtent ir skaičiuojamas nuo šios datos reikalavimams dėl žalos pareikšti. Tai patvirtina dar ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1074-283/2011, kurioje pareiškėjas R. J. kėlė ginčus teisme dėl galimų natūra grąžinti žemės sklypų, nenumatytų Schemoje bei dėl numatytų natūra grąžinti žemės sklypų ribų. Pareiškėjas R. J. nuolat atstovavo kitų pareiškėjų interesams teismo bei atitinkamose institucijose, sprendžiant nuosavybės teisių pareiškėjams atkūrimo klausimus, todėl pareiškėjų argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2012 m. spalio 11 d. Panevėžio apygardos administraciniam teismui raštu Nr. 50-427 pateikė dokumentų už 2003-2012 m. laikotarpį patvirtintas kopijas, patvirtinančių, kad pareiškėjams natūra grąžintinų žemės sklypų formavimo klausimai buvo sprendžiami ir nuosavybės teisės į buvusio savininko žemę buvo nuolat atkuriamos.

5. Panevėžio apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrius 2008 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. S01-1057 informavo pareiškėją R. J. apie tai, kad „iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos gauta informacija (kartografinė medžiaga) apie laisvą (neužstatytą) žemę, esančią (duomenys neskelbtini) Pietvakarių kampe į šiaurę nuo (duomenys neskelbtini), į rytus nuo (duomenys neskelbtini) Sankirtos ir į šiaurę nuo (duomenys neskelbtini) (schema pridedama)“. Šiame rašte taip pat buvo prašoma iki 2008 m. gruodžio 15 d. apsispręsti ir raštu informuoti skyrių, ar bus pageidaujama, kad žemė būtų grąžinta natūra, o jeigu ne, tai prašoma raštu nurodyti, koks atlyginimo būdas bus pasirenkamas. 2008 m. lapkričio 28 d. R. J. raštu „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ informavo Panevėžio apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrių apie tai, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į L. J., Dionizo nuosavybės teise valdytą žemę paveldėtojai pateikė prašymus įstatymo nustatyta tvarka 1991 m. gruodžio 30 d. Panevėžio mesto valdybai, 1998 m. liepos mėn. Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui, 2003 m. kovo 30 d. Panevėžio žemėtvarkos skyriui, kurio 1-u punktu prašė grąžinti natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje ir todėl jie jau yra apsisprendę. Taip pat, kad pareiškėjai neatsisakė savo sprendimo prašyti grąžinti laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, pateikdami 2012 m. birželio 18 d. prašymą „Dėl viešais svarstomo detaliojo plano sprendinių“. Kadangi Pareiškėjai (apeliantai) buvo apsisprendę, kad nori, jog jiems būtų grąžinama laisva (neužstatyta) žemė tik turėtoje vietoje, tai patvirtina ir teismui pateikti skundų, patikslintų skundų reikalavimai tiek šioje byloje, tiek kitose bylose, todėl jų argumentai, kad atsakovai neveikė taip, kaip reikalauja įstatymas ,yra nepagrįsti ir neteisingi, kadangi pačių pareiškėjų buvo visiškai kita valia, jie nepateikė jokio prašymo dėl to, kad vietoje laisvos (neužstatytos) žemės būtų atlyginta kitais įstatymo nustatytais būdais, todėl reikalavimai yra visiškai nepagrįsti, todėl turi būti atmesti.

6. Nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad Darbo grupė 2008 m. sausio 8 d. posėdyje, kur posėdžio protokolo Nr. 7 15 punktu nutarė dėl konkrečios teritorijos nepasisakyti, iki bus patvirtintas šios teritorijos detalusis planas, todėl akivaizdu, jog Darbo grupė nusprendė darbą baigti, taip ir nepateikusi informacijos dėl šioje byloje nagrinėjamos ginčo teritorijos, kadangi minėtas protokolas buvo pildomas ir klausimai dėl teritorijų buvo nagrinėjami atskirai. Pareiškėjai sau naudinga linkme interpretuoja protokolo numeraciją bei Darbo grupės priimtus sprendimus ir juos iškreiptai pateikia teismui. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Darbo grupės 2008 m. sausio 8 d. posėdžio protokolo Nr. 7 16 punktą yra aišku, kad Darbo grupė daugumos darbo grupės narių sprendimu baigė darbą ir nusprendė galutinę darbo grupės informaciją apie laisvas teritorijas teikti Panevėžio apskrities viršininko administracijai.

7. Atmestini pareiškėjų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas ginčo santykiui netinkamai taikė ir aiškino teisę, nustatytą kasacinio bei apeliacinio teismo praktikoje.

8. Nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad valstybės išperkamai nepriskirta žemė turėjo būti grąžinta natūra, o jos vėlesnis priskyrimas valstybės išperkamai bei išpirkimas turėjo būti vykdomas pagal Žemes įstatymo 1994 m. balandžio 26 d. Nr. 1-446 32 straipsnio, 2004 m. vasario 21 d. Nr. IX-1983 45-47 straipsnio nuostatas bei jį detalizuojančių Vyriausybės 2000 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 65, 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimo Nr. 924 nuostatas. Remiasi Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, jog teisingas atlyginimas už turtą, kuris buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, negali būti sutapatintas su teisingu atlyginimu už nuosavybę, kuri paimama visuomenės poreikiams, kadangi šių teisinių institutų prigimtis ir paskirtis yra skirtinga (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas). Pareiškėjai grįsdami savo reikalavimą dėl 1 388 203,10 Eur turtinės žalos atlyginimo vadovaujasi būtent Vyriausybės 2000 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 65, kuris nuo 2005 m. rugpjūčio 27 d. neteko galios. Lietuvos Respublikos Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 3 straipsnyje yra nurodyta, kad atlyginant už valstybės išperkamą žemę, mišką, vandens telkinius, perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio vertė, mokamų pinigų suma, įskaitomos piniginės prievolės valstybei dydis yra apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką. Atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kita miestų teritorijose esanti žemė vertinama tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutine atlyginimo kaina. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 (2002 m. spalio 21 redakcija) „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtintoje metodikoje įtvirtinti valstybės išperkamos žemės vertės nustatymo principai.

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-407-858/2015 konstatavo, kad „visuma aplinkybių patvirtina, kad ginčo sklypas patenka į teritoriją, kuriai Bendruoju, Specialiuoju ir Detaliuoju planu nustatytas aiškus ir konkretus visuomenės poreikis, šio poreikio tenkinimas pasidarytų neįmanomas, todėl minėtą žemės sklypą atsakovas pagrįstai priskyrė valstybės išperkamai žemei“, todėl pareiškėjų argumentai, kad prašoma priteisti žala kyla iš pagrįstų atsakovo veiksmų ir neveikimo nuosavybės teisių atkūrimo procese, dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso vilkinimo yra visiškai nepagrįsti ir atmestini.

10. Atsakovų nuomone, neva susidariusi žala, kurią įvardija pareiškėjai būtent ir susidarė dėl pareiškėjų neapsisprendimo, proceso vilkinimo ir valios neišreiškimo, t. y. dėl pačių pareiškėjų kaltės. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo taisykles pareiškėjai privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, priteisti iš atsakovo jų naudai 1 388 203,10 Eur turtinės, po 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentus metinių palūkanų – 624 691,40 Eur. Pareiškėjai turėtų pateikti įrodymus, kurių pagrindu galėtų teigti, kad dėl atsakovo ar jo darbuotojų veiksmų atsirado neturtinė žala ir ši žala atsirado būtent dėl šio atsakovo ar jo darbuotojų kaltės, kad yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pasekmės – žalos atsiradimo. Taigi, pareiškėjų pareiga yra įrodinėti ir pagrįsti keliamą reikalavimą ir tinkamai jį suformuluoti. Pareiškėjai skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais ir jo nemotyvavo, todėl nesant teisinio pagrindo atlyginti neturinę žalą, pareiškėjų skunde nurodytas reikalavimas dėl priteisimo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo jų naudai yra atmestinas kaip nepagrįstas.

11. Nesutinka su pareiškėjų prašymu panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės. ABTĮ 140 straipsnyje yra įtvirtintos apeliacinės instancijos teismo teisės, tačiau tokio sprendimo kaip „išspręsti klausimą iš esmės“ šis įstatymas nenumato, taigi atsižvelgiant į tai ir į pareiškėjų neva teisinius argumentus dėl neva nepagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų, jų prašymas yra visiškai nepagrįstas, todėl atmestinas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (V t., b. l. 82) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovo pozicija, išreikšta atsiliepimuose į skundą ir patikslintus skundus bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nesikeičia, t. y. su pareiškėjų reikalavimais nesutinka, jie yra nepagrįsti ir atmestini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjų apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, bei ginčo santykių kvalifikavimu ir, nekeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, atsako į pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus.

Šios bylos ginčo apimtyje nėra vertinama, ar pareiškėjams gali būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę perduodant iki žemės nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, nes šis klausimas yra išspręstas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu ir nustatyta, kad pareiškėjų pasirinktu būdu nuosavybės teisių atkurti nėra galimybės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. nutartimi minėtą teismo sprendimo dalį pripažino teisėta bei pagrįsta, todėl teismo sprendimo dalis įgijo res judicata (lot. teismo galutinai išspręstas klausimas ir reiškia draudimą pareikšti tapatų ieškinį) galią ir privalomas nagrinėjant šios bylos dalį dėl žalos atlyginimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-407-858/2015 nustatė šio ginčo nagrinėjimo ribas ir grąžino bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo tik dėl žalos atlyginimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmosios instancijos teismui nurodė patikrinti, ar Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veikla atitiko teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 1 p.). Taip pat pažymėjo, kad vertinant, ar yra pagrindas priteisti žalą dėl atkūrimo procedūrų vilkinimo, turi būti nustatyta, ar buvo visos įstatymų numatytos sąlygos, kurioms esant gali būti priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. nustatytina, jog buvo pateikti ir parengti visi dokumentai, be kurių sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali būti priimtas, taip pat turi būti nustatyta, dėl kokių priežasčių tam tikrą laikotarpį buvo nepriimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. ar sprendimas buvo nepriimamas dėl to, kad pati institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vilkino jos kompetencijai priskirtų veiksmų atlikimą, ar dėl to, kad kita institucija neatliko jos kompetencijai priskirtų veiksmų, kurių neatlikus negali būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ar dėl pačių pareiškėjų veiksmų. Ten pat teismas nurodė, jog, kadangi pareiškėjai, prašydami priteisti neturtinės žalos atlyginimą, jos atsiradimą kildina iš nuosavybės teisių atkūrimo proceso vilkinimo, būtina byloje įvertinti atsakovo veiksmų teisėtumą t. y. būtina nustatyti, ar pareiškėjų nurodytas viešojo administravimo subjektas veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, ar šios institucijos darbuotojų veiksmai (neveikimas) tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjų teisėms, laisvėms ir interesams ir kada pareiškėjams tapo žinoma apie galimai neteisėtus veiksmus ir jų teisių pažeidimą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 punktu yra nustatytos pagrindinės nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, nustatančios nuosavybės teisių į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, grąžinimą natūra.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodytomis nuostatomis, patikrinęs nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, nustatė, kad valstybės institucijos veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal jos nustatytą kompetenciją nuosavybės teisių atkūrimo procese. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tuo ir iš naujo pirmosios instancijos teismo argumentų nekartoja.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad natūra gali būti grąžinama tik tokia miesto žemė, kuri nepriskirta valstybės išperkamai.

Minėtos Tvarkos 106 punkte numatyta, kad žemė grąžinama turėtoje vietoje tik laisva (neužstatyta). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant laisvos žemės statusą vertinamas konkretaus žemės sklypo poreikis visuomenei ir nustačius tokį poreikį jis nulemia privatų interesą ir žemė negrąžinama natūra. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šia nuostata, netenkino pareiškėjų prašymo atkurti nuosavybės teises jų pasirinktu būdu ir tai pagrindė konkrečia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose suformuota praktika, kurios keisti nėra pagrindo.

Pareiškėjai nesieja reikalavimo dėl žalos atlyginimo su nuosavybės teisių atkūrimo vilkinimu apskritai ir nuosekliai laikosi reikalavimo atkurti nuosavybės teises, perduodant nuosavybėn žemės sklypą natūra, todėl atsakovai negalėjo, nesant laisvos žemės, patenkinti pareiškėjų prašymo atkurti nuosavybės teises jų pasirinktu būdu. Tokia situacija negali būti pripažinta kaip nuosavybės teisių atkūrimo vilkinimas, dėl to atsakovai šio ginčo apimtyje nėra atsakingi už pareiškėjų nurodytos žalos atsiradimą bei neprivalo jos atlyginti. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjų reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį dėl valstybės institucijos neteisėtų veiksmų yra nepagrįstas.

Dėl pareiškėjų argumento, jog valstybė privalėjo išpirkti grąžintiną žemę pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra išaiškinęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybė iš savininko gali būti paimta tik įstatymu nustatyta tvarka. Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad žemė visuomenės poreikiams gali būti paimta tik iš privačios žemės savininkų. Pareiškėjai nėra žemės sklypo savininkai ir yra tik sprendžiamas nuosavybės teisių atkūrimas, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka, todėl žemė, į kurią pretenduoja pareiškėjai, iki nuosavybės teisių atkūrimo negali būti išperkama visuomenės poreikiams pagal Žemės įstatymą.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų R. J., Z. S., A. P. (A. P.), E. R. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas