2018-11-14 Nr. AB-20830-3-61-3-01836-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-939-968/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01836-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašė priteisti iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) darbo užmokesčio nepriemoką – 2 951,00 Eur už 2013 metų balandžio – 2015 metų gegužės laikotarpiu dirbtą viršvalandinį darbą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, jog atsakovas netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, reglamentuojančius darbo laiką (Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 29 straipsnio 3 dalį), todėl netinkamai atliko darbo laiko apskaitą, t. y. neapskaitė viršvalandinio darbo, ir už jį nesumokėjo. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai taikė iki 48 val. per savaitę darbo laiko normą, nes pareiškėjo funkcijos buvo vykdomos pertraukiamai, t. y. darbas buvo organizuojamas tik dieninėmis pamainomis. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika administracinėse bylose Nr. A575-2063/2008 ir Nr. A-457-520/2015. Pažymėjo, kad vadovaudamasis darbo laiko apskaitos žiniaraščiais nuo 2013 metų balandžio iki 2015 metų gegužės jis dirbo 325 val. viršvalandžių. Pareiškėjo darbo apmokėjimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnis.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas dirba Departamento Sprogmenų apsaugos skyriuje (toliau – Skyrius), kuriame darbas organizuojamas pamainomis. Skyrius užtikrina Departamento saugomų asmenų ir objektų saugumą 24 val. per parą, o tai reiškia, kad funkcijos vykdomos nepertraukiamai. Pareiškėjo užimama pareigybė buvo įrašyta į Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą. Departamento direktorius ginčo laikotarpiu buvo priėmęs sprendimus dėl pamainomis dirbančių darbuotojų darbo laiko trukmės nustatymo, kuriuose nustatyta, kad pamainos trukmė negali būti ilgesnė nei 24 val., o savaitės darbo laiko norma negali viršyti 48 val. per savaitę. Pareiškėjo darbo laikas, viršijantis 40 val. per savaitę (nuo pirmadienio iki sekmadienio), tačiau neviršijantis 48 val. per savaitę, nelaikytinas viršvalandiniu darbu. Pareiškėjas klaidingai aiškina Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios yra susijusios su vidaus reikalų statutinėmis įstaigomis, nepertraukiamai vykdančiomis nustatytas funkcijas. LVAT 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 per siaurai išaiškintos Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatos, todėl minėtoje byloje teismo padarytos išvados ir vertinimai negali turėti precedento galios nagrinėjamoje byloje. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad į pareiškėjo pamainą (darbo dienos), viršijančią 40 val. per savaitę darbo laiko normą šalių susitarimu buvo įskaitoma 2 val. trukmės pertrauka pavalgyti ir pailsėti, pareiškėjas pertraukos metu savo darbo funkcijų nevykdė. Su pareigūnais buvo sutarta, kad jie pertraukos laiką pasirenka savo nuožiūra. Tai reiškia, kad pareiškėjas 388 val. faktiškai nedirbo ir šias valandas išnaudojo savo nuožiūra. Be to, iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad pareiškėjas neišdirbo nustatytos darbo laiko normos, neišdirbtų darbo valandų skaičius yra apie 251 val.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Departamento 1 745,33 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už nuo 2013 metų balandžio iki 2015 metų gegužės dirbtus viršvalandžius.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, Departamento Skyriaus vyresnysis specialistas; Skyrius dirbo pamainomis (nuo 2013 metų kovo iki gegužės – nuo 7.00 val. iki 22.00 val. arba nuo 10.00 val. iki 19.00 val.; nuo 2013 metų birželio iki 2014 metų gegužės – nuo 6.00 val. iki 22.00 val. arba nuo 10.00 val. iki 18.00 val.; nuo 2014 metų birželio iki rugpjūčio – nuo 7.00 val. iki 22.00 val. arba nuo 10.00 val. iki 19.00 val.; nuo 2014 metų rugsėjo iki 2015 metų gegužės – nuo 7.00 val. iki 24.00 val. arba nuo 8.00 val. iki 20.00 val.); 2013–2014 m. ir 2015–2016 m. pareiškėjas iš viso dirbo 202 val. (178 val. ir 24 val.) viršvalandžių.

6. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Departamento Skyriaus pareigūnai dirba nustatytomis darbo pamainomis, jų darbo laiko pradžia ir pabaiga nustatoma Departamento direktoriaus patvirtintuose darbo grafikuose, tačiau byloje pateikti Darbo ir budėjimo grafikai bei Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtina, kad pareiškėjo darbas realiai buvo organizuojamas pertraukiamai. Pamainų darbo režimas nustatytas taip, kad buvo dirbama keliomis pamainomis, tačiau nuo 22 val. iki 6 val. nėra paskirto nei vieno Departamento Skyriaus pareigūno, kuris vykdytų jiems priskirtas funkcijas. Atsakovas teismui nepateikė įrodymų, kad kitų Departamento skyrių pareigūnai minėtu laiku atlikdavo pareiškėjui priskirtas funkcijas. Teismas konstatavo, jog nėra vienos iš teisiškai reikšmingų Statuto 29 straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių, kad pareiškėjui galėtų būti taikoma iki 48 val. per savaitę darbo laiko norma, todėl atsakovas pareiškėjui ją taikė nepagrįstai.

7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Departamentas nepagrįstai pareiškėjo darbo nepertraukiamumą siejo su Departamento funkcijų vykdymo nepertraukiamumu. Vien dėl šios aplinkybės nėra pagrindo teigti, jog visiems įstaigos darbuotojams gali būti taikoma iki 48 val. per savaitę darbo laiko norma, nes atskiri įstaigos padaliniai skirtingai organizuoja savo darbo laiką ir vieni iš jų dirba pertraukiamai, o kiti – ne, todėl darbo pertraukiamumas turi būti vertinamas konkretaus pareigūno atžvilgiu. Atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginio ir nepagrindė, kad pareiškėjo funkcijos Skyriuje buvo vykdomos nepertraukiamai. Atsakovui nepagrįstai taikius iki 48 val. per savaitę darbo laiko normą, pareiškėjas negavo darbo užmokesčio dalies, taikytinos viršijus 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą.

8. Skaičiuodamas pareiškėjo dirbtus viršvalandžius, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovas Statuto 29 straipsnio 3 dalyje minimos savaitės atskaitos pradžią – pirmadienį – nustatė remdamasis Departamento direktoriaus 2009 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. V-119 „Dėl vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“ (toliau – Įsakymas) 2.1 punktu. Įsakymas yra galiojantis teisės aktas, pareiškėjas neginčijo, kad apie Įsakymą jis žinojo ir buvo su juo supažindintas.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad į darbo laiko, viršijančio 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo normą buvo įskaitomos 2 val. trukmės poilsio pertraukos. Įvertinęs atsakovo papildomai pateiktus išėjimo iš saugomo objekto / įėjimo į saugomą objektą duomenis (išrašus iš SOPKIS), pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog šie duomenys negali būti laikomi teisiškai reikšmingais ir patikimais, nes neįrodytas tokių duomenų patikimumas. Iš pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti, ar pareiškėjas asmeniniais, ar darbo tikslais įeidavo į saugomą objektą ar iš jo išeidavo. Vien tik laiko užfiksavimas negali patvirtinti, kad pareiškėjas buvo išėjęs asmeniniais reikalais. Judėjimas per SOPKIS įėjimą yra galimas ir jo neužfiksavus (pavyzdžiui, įeinant ar išeinant su kitu darbuotoju, išvažiuojant tarnybiniu automobiliu), todėl SOPKIS sistemos duomenis teismas vertino kaip nepatikimus. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, kad apmokėdamas už pareiškėjo darbą ginčo laikotarpiu, atsakovas žinojo tikslų pareiškėjo dirbtų valandų skaičių ir už jas apmokėjo, t. y. sutiko su tokiu pareiškėjo elgesiu. Darbo grafikus tvirtino pats atsakovas, todėl nėra pagrindo atsakovo ir (ar) pareiškėjo elgesį laikyti nesąžiningu.

10. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dėl atsakovo netinkamai taikytos iki 48 val. per savaitę darbo laiko normos pareiškėjui susidarė 1 745,33 Eur darbo užmokesčio nepriemoka už 202 val. viršvalandžių.

III. 11. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

12. Apeliacinį skundą Departamentas grindė šiais argumentais:

12.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Departamento pateiktus rašytinius įrodymus dėl 2 val. trukmės pertraukos įskaitymo į pareiškėjo pamainos, viršijančios 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį), darbo laiko normą. Pertraukos metu pareiškėjas ir kiti pareigūnai savo darbo funkcijų nevykdė, pertrauką naudojo savo nuožiūra, jos metu galėjo palikti savo darbo vietą. Nuo 2013 metų balandžio iki 2015 metų gegužės pareiškėjui buvo suteikta apie 388 val. pertraukų, šiomis valandomis pareiškėjas faktiškai nedirbo, jų metu palikdavo savo darbo vietą. Pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką negali būti patenkintas, nes jo faktiškai nedirbtas laikas (388 val.) ženkliai viršijo viršvalandžius (202 val.). Pirmosios instancijos teismas neišreikalavo papildomų įrodymų tam, kad nustatytų, ar judėjimo fiksavimas Departamente yra kontroliuojamas, neapklausė papildomų liudytojų, kad nustatytų, ar pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo suteikiamos pertraukos ir ar jos buvo įskaitomos į pareiškėjo pamainos darbo laiką, taip pat neišreikalavo papildomų įrodymų tam, kad nustatytų, ar pareiškėjas Departamento nurodytais laikotarpiais išeidavo tarnybiniais tikslais, nevertino Departamento pateikto Skyriaus viršininko tarnybiniame pranešime išdėstytų argumentų ir faktų. Departamento darbuotojų patekimas į saugomus objektus yra griežtai kontroliuojamas. Iš byloje pateiktų 2013–2015 metų saugomų objektų ir daiktų sąrašų akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjas nurodytais laikotarpiais iš Departamento išeidavo ne tarnybos tikslais.

12.2. Teismas nevertino Departamento argumentų, kad pareiškėjui nuo 2013 metų balandžio iki 2015 metų gegužės pritaikius 40 val. per savaitę darbo laiko normą susidarytų 251 neišdirbta valanda. Teismas taip pat neįvertino, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai ir negynė Departamento interesų.

12.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi LVAT 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, kuriame Statuto 29 straipsnio 3 dalies norma išaiškinta per siaurai ir padarytos klaidingos išvados dėl minėtoje normoje nustatytų sąlygų, šios išvados prieštarauja tikrajai minėtos teisės normos prasmei, įstatymo leidėjo intencijai bei pažeidžia teisėtumo principą. Statuto 29 straipsnio 3 dalies sąlyga yra susijusi su visos vidaus tarnybos statutinės įstaigos nepertraukiamai vykdomomis funkcijomis. Ginčo laikotarpiu saugomų asmenų apsauga buvo užtikrinama sąveikaujant Departamento struktūriniams padaliniams. Pareiškėjui 22 val. baigus pamainą, saugomų asmenų apsaugos užtikrinimas nebūdavo nutraukiamas, nakties metu dirbo kiti pareigūnai.

13. Pareiškėjas R. K. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad su Departamentu nebuvo žodinio susitarimo dėl 2 val. trukmės pertraukų, pareiškėjui tokio pasiūlymo atsakovas nepateikė, apie tokį susitarimą iš kolegų pareiškėjas taip pat nėra girdėjęs. Skyriaus patikrintų objektų ir daiktų sąraše buvo fiksuojami tik darbai su saugomais asmenimis ir objektais, visi kiti su tarnyba susiję atvejai (vykimas į mokymus, pratybas, šaudymus, kolegų vežimas į mokymus, viršininkų vežimas į su Departamentu bendraujančias įstaigas, važiavimas plauti Skyriaus automobilį, užpilti kurą, keisti padangas, smulkus remontas ir t. t.) nebuvo fiksuojami. Atsakovo argumentas, kad taikant 40 val. per savaitę darbo normą būtų susidariusi 251 neišdirbta valanda, yra tik spėjimas. Departamentas, teigdamas, kad asmenų apsauga užtikrinama visą parą, nutyli, kad viena iš apsaugos funkcijų – sprogmenų paieška, yra užtikrinama tik Skyriaus darbo metu, t. y. nuo 7 iki 22 val.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl viršvalandžių susidarymo 2013 metų balandžio – 2015 metų gegužės laikotarpiu ir apmokėjimo už juos.

15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo darbas realiai buvo organizuojamas pertraukiamai, todėl Statuto (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios Statuto redakcijos) 29 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl 48 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normos pareiškėjui negalėjo būti taikomos, taip pat kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog į pareiškėjo pamainos darbo laiką buvo įskaičiuojama 2 val. trukmės pertrauka, o atsakovas už darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytą pareiškėjo darbo laiką jam sumokėjo, todėl konstatavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo 202 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 1 745,33 Eur darbo užmokesčio nepriemoka, ir šią sumą pareiškėjui priteisė iš atsakovo.

16. Departamentas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Departamento pateiktus rašytinius įrodymus dėl 2 val. trukmės pertraukos įskaitymo į pareiškėjo pamainos, viršijančios 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį), darbo laiko normą, nesiaiškino ir nesurinko su tuo susijusių įrodymų, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui nuo 2013 metų balandžio iki 2015 metų gegužės pritaikius 40 val. per savaitę darbo laiko normą susidarytų 251 neišdirbta valanda, be to, nepagrįstai vadovavosi LVAT 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 pateiktais išaiškinimais.

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

19. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Atsakovo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ir atsakovas nesutaria dėl Statuto (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios Statuto redakcijos) 29 straipsnio 3 dalies, pagal kurią nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma; šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu, taikymo. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos ir jos apskaičiavimo. Departamentas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad pareiškėjui susidarė 202 val. viršvalandžių, už kuriuos nebuvo apmokėta. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo dalies dėl pareiškėjui apskaičiuotos 1 745,33 Eur darbo užmokesčio nepriemokos teisėtumo ir pagrįstumo šioje administracinėje byloje nevertina.

21. Kaip minėta, atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai vadovavosi LVAT 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, kuriame, atsakovo įsitikinimu, Statuto 29 straipsnio 3 dalies norma išaiškinta per siaurai ir padarytos klaidingos išvados dėl minėtoje normoje nustatytų sąlygų, todėl šios išvados prieštarauja tikrajai Statuto 29 straipsnio 3 dalies normos prasmei, įstatymo leidėjo intencijai bei pažeidžia teisėtumo principą. Taigi Departamentas apeliaciniu skundu nagrinėjamoje administracinėje byloje iš esmės reiškia nesutikimą su kitoje administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 LVAT 2015 m. gegužės 26 d. jau priimtu ir įsiteisėjusiu sprendimu bei ginčija jo teisėtumą. Šie atsakovo apeliacinio skundo argumentai yra nesusiję su nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyku, todėl nevertintini.

22. Kita vertus, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LVAT 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, netinkamai taikė Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatas, atsakovas iš esmės nesutinka, kad pareiškėjui negalėjo būti taikoma 48 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma, tokį savo nesutikimą grindžia aplinkybe, kad Departamentas, kaip vidaus tarnybos statutinė įstaiga, savo funkcijas vykdė nepertraukiamai ir kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 22 val. baigus pamainą, saugomų asmenų apsaugos užtikrinimas nebūdavo nutraukiamas, nes nakties metu dirbo kiti pareigūnai.

23. Pažymėtina, kad LVAT, spręsdamas tarp Departamento ir jo struktūrinio padalinio – Sprogmenų apsaugos skyriaus – darbuotojų dėl viršvalandinio darbo apmokėjimo (įskaitant 2013 metų birželio – 2015 metų gegužės laikotarpį) kilusius ginčus, jau yra konstatavęs, kad šio Departamento Skyriaus vyresniojo specialisto funkcijos nebuvo vykdomos nepertraukiamai, todėl nebuvo visų Statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų sąlygų tokiam specialistui taikyti 48 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą. Aplinkybė, kad Departamentas (jo skyrių visuma) vykdo vadovybės apsaugos funkciją, kuri turi būti užtikrinama 24 valandas per parą, o sprogmenų aptikimas, nustatymas ir neutralizavimas yra šios funkcijos dalis, savaime nereiškia, jog Sprogmenų apsaugos skyriaus vykdomos konkrečios funkcijos taip pat laikomos nepertraukiamomis. Skyriaus funkcijos yra išdėstytos jo nuostatų, patvirtintų Departamento direktoriaus 2015 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. V-107 5 punkte, taigi pats atsakovas atskyrė individualias savo struktūrinio padalinio funkcijas (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-132-552/2018 ir 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-197-662/2018).

24. Nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, dėl kurių šioje byloje tarp Departamento ir Sprogmenų apsaugos skyriaus vyresniojo specialisto R. K. dėl viršvalandinio darbo apmokėjimo susiklosčiusi faktinė situacija turėtų būti vertinama kitaip. Atsakovas šioje byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nuo 22 val. iki 7 val. ar kitu laikotarpiu pareiškėjo (Skyriaus vyresniojo specialisto) funkcijas būtų atlikę kitų Departamento struktūrinių padalinių pareigūnai, konkrečiai neįvardijo, kokie pareigūnai galėtų atlikti tokias itin specialių žinių ir gebėjimų, išvardytų pareiškėjo pareigybės aprašyme, reikalaujančias funkcijas. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjui pagal Statuto 29 straipsnio 3 dalį turėjo būti taikoma 48 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma, atmestini kaip nepagrįsti.

25. Šioje nutartyje konstatavus, kad Statuto 29 straipsnio 3 dalis, nustatanti 48 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, pareiškėjui pritaikyta nepagrįstai, t. y. kad pareiškėjui turėjo būti taikoma ne ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma, atsakovo apeliacinio skundo argumentai, esą pareiškėjui nuo 2013 metų balandžio iki 2015 metų gegužės pritaikius 40 val. per savaitę darbo laiko normą susidarytų 251 neišdirbta valanda, nebeturi teisinės reikšmės.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kritiškai vertina ir Departamento argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus dėl 2 val. trukmės pertraukos įskaitymo į pareiškėjo pamainos, viršijančios 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį), darbo laiko normą, bei kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus ir nesurinko su tuo susijusių papildomų įrodymų ir neatsižvelgė į Skyriaus viršininko paaiškinimus.

27. Vertindama šiuos atsakovo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad apeliaciniame skunde Departamentas nedetalizavo, kokius konkrečiai papildomus įrodymus pirmosios instancijos teismas turėjo išsireikalauti ir kokius papildomus liudytojus turėjo apklausti. Iš bylos medžiagos bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo matyti, kad, priešingai nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas surinko ir tinkamai įvertino su pareiškėjo darbu pamainomis susijusius įrodymus. Šiame kontekste pabrėžtina, jog įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-221-2011, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1378-556/2016). Nagrinėjamu atveju įrodyti aplinkybę, kad su pareigūnais buvo susitarta dėl 2 val. trukmės pertraukos pamainos metu pavalgyti ir pailsėti, kuria buvo galima pasinaudoti pasirinktu pareigūnui patogiu laiku ir už kurią buvo mokamas darbo užmokestis, privalo atsakovas, kuris šia aplinkybe remiasi.

28. Pareiškėjas neigė atsakovo nurodytas aplinkybes apie pertrauką pailsėti ir pavalgyti. Pareiškėjo tiesioginis vadovas – Skyriaus viršininkas E. R. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. posėdyje, kuriame buvo nagrinėjama administracinė byla pagal kitų Skyriaus pareigūnų skundą Departamentui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, apklaustas kaip liudytojas, paaiškino, kad pertrauka pavalgyti Skyriaus darbuotojams buvo suteikiama vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, atsižvelgiant į užimtumą atitinkamu metu, tačiau konkrečiai nustatytų pertraukų, kurių trukmė būtų atimama iš darbo laiko, nebuvo (taip pat žr. pirmiau minėtas LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A-132-552/2018 ir Nr. A-197-662/2018). Nagrinėjamoje byloje pagal R. K. skundą Departamentui atsakovas kartu su papildomais dokumentais pateikė Skyriaus viršininko vardu vėlesne 2016 m. lapkričio 29 d. data surašytą tarnybinį pranešimą Nr. TP-2944, kuriame teigiama priešingai, t. y. kad Departamente su pareigūnais žodžiu buvo susitarta dėl 2 val. trukmės pertraukos, kurią pareigūnai galėjo naudoti savo nuožiūra, tačiau E. R. šio byloje pateikto naujo jo vardu surašyto tarnybinio pranešimo nėra pasirašęs, todėl jis (pranešimas) negali būti vertinamas, kaip paneigiantis anksčiau E. R. 2016 m. birželio 2 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje duotus parodymus, dėl kurių melagingumo jis teisės aktų nustatyta tvarka buvo perspėtas ir pasirašė pasižadėjimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, papildomai neapklausdamas šio liudytojo nagrinėjamoje byloje, neištyrė visų objektyviai tiesai byloje nustatyti reikšmingų aplinkybių.

29. Iš kitų atsakovo pateiktų duomenų taip pat nematyti, jog susitarimas dėl 2 val. pertraukos pavalgyti ir pailsėti buvo sudarytas (vykdomas): pateiktuose darbo laiko žiniaraščiuose, išraše iš SOPKIS, išraše iš registro apie ginklų pareiškėjui išdavimą / grąžinimą bei kituose dokumentuose pietų pertraukos laikas nepažymėtas, su tuo susijusių dėsningumų nėra, išėjimų iš Departamento tikslas neužfiksuotas. Atsižvelgdama į tai, kad statutinei tarnybai būdingas griežtas teisinis reguliavimas, bet vidaus administravimo sprendimų (atitinkamų įsakymų) Skyriuje dirbantiems asmenims suteikti 2 val. trukmės pertraukas pamainos metu ir už jas apmokėti nėra, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo argumentai, kad tokios pertraukos laikas turėjo būti atimtas iš pareiškėjo dirbtų viršvalandžių, taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

30. Apibendrindama išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas