da1df8b4-effe-481e-a993-4ac1d54d3ba4 · Vilniaus apygardos teismas

?Baudžiamoji byla Nr. 1A-489-843/2021 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45892-2019-3 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.4.1 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. gruodžio 22 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės ir Nidos Vigelienės, sekretoriaujant Loretai Davenienei, dalyvaujant prokurorui Valentui Gritei, nuteistajam V.

R. ir jo gynėjui advokatui Valdui Kersnauskui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rÅ«mų 2021 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė su įpareigojimais.

IÅ¡ V. R. nukentėjusiojo D. G. naudai priteista 796,98 Eur turtinės žalos ir 2 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo. IÅ¡ V. R. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 1 795,86 Eur turtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės 1. V. R. 2019 m. spalio 26 d., tarp 23.00–24.00 val., vėlai vakare, ikiteisminio tyrimo metu tikslus laikas nustatytas nebuvo, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, stovėdamas savo gyvenamojo namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), lauko durų tarpduryje, įvykusio tarpusavio žodinio konflikto su į sodybÄ atėjusiu D.

G. metu, pastarÄ jį užsipuolęs, tyčia ne mažiau kaip du kartus su kumščiu sudavė nukentėjusiajam D. G. į kairįjį veido skruostÄ , kuris nuo suduotų smÅ«gių pargriuvo Å¡alia gyvenamojo namo laiptų, ant žemės, dėl pavartoto fizinio smurto prieÅ¡ nukentėjusįjį D. G. pastarajam buvo padaryti poodinė kraujosruva kairės akies apatiniame voke, kairio skruostikaulio lūžis, kairės akiduobės apatinės sienelės lūžis, kairio virÅ¡utinio žandikaulio lūžis, 31-o ir 41-o dantų vainikų lūžis bei 23-io ir 33-io dantų emalio įskilimas, kas nukentėjusiajam D.

G. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymÄ , nes dėl kairio skruostikaulio, kairės akiduobės apatinės sienelės ir kairio virÅ¡utinio žandikaulio lūžių nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Taip V. R., panaudodamas fizinį smurtÄ (muÅ¡damas), nesunkiai sužalojo kitÄ Å¾mogų. II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių praÅ¡ymai 2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. R. praÅ¡o Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rÅ«mų 2021 m. birželio 15 d. nuosprendį panaikinti, jo atžvilgiu priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, o nukentėjusiojo D.

G. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais: 2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, nuosprendis priimtas remiantis tik nukentėjusiojo D. G. prieštaringais, nenuosekliais parodymais bei liudytojo A. S. parodymais, kuris paties įvykio nematė. Teismas, neturėdamas jokio pagrindo, atmetė kitų liudytojų parodymus.

Be to, teismas padarė baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, kadangi pakeitė prokuroro kaltinime nurodytas faktines įvykio aplinkybes. 2.2. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 255 straipsnio reikalavimais, apeliantas pažymi, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Jis kaltinamajame akte kaltinamas, jog įvykio metu tyčia vienÄ kartÄ kumščiu sudavė nukentėjusiajam D.

G. į kairįjį veido skruostÄ , dėl ko jis pargriuvo, ir pargriuvusiam D. G. vienÄ kartÄ tyčia spyrė į veidÄ . Tuo tarpu teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, kaltinimÄ pakeitė, nurodydamas kitÄ Ä¯vykio laikÄ , pakeitė esmines faktines aplinkybes, nes nuosprendyje nurodė, kad jis konfliktavo su nukentėjusiuoju D. G., pastarÄ jį užsipuolė ir tyčia ne mažiau kaip du kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam D. G. į kairįjį skruostÄ , kuris nuo suduoto smÅ«gio pargriuvo Å¡alia gyvenamojo namo laiptų; aplinkybę, jog jis pargriuvusiam D.

G. vienÄ kartÄ spyrė į veidÄ , teismas paÅ¡alino, nors nuosprendyje dėl kaltinimo keitimo nepasisakė. Mano, jog teismas kaltinime nurodytas faktines aplinkybes pakeitė iÅ¡ esmės skirtingomis, tuo pakeisdamas pirminį kaltinimÄ bei pažeisdamas jo teises į gynybÄ . 2.3. Apelianto vertinimu, apylinkės teismas nuosprendį grindė iÅ¡ esmės nukentėjusiojo D. G. parodymais, tačiau neatsižvelgė į tai, kad jis praktiÅ¡kai neprisiminė nagrinėjamo vakaro aplinkybių, negalėjo paaiÅ¡kinti, kaip ir kokiu bÅ«du jis grįžo į savo namus, kaip ir kada išėjo iÅ¡ namų, kur buvo visÄ laikÄ , kol tariamai atėjo pas jį į namus ieÅ¡koti savo daiktų, kokiomis gatvėmis vaikščiojo bei kokiu bÅ«du jo (D.

G.) asmeniniai daiktai atsirado jo namo kieme. Nurodė, kad nukentėjusysis neblaivus gulėjo jo kieme, vėliau įėjęs į namus atsigulė į lovÄ , po ko jis buvo iÅ¡lydėtas pro duris. Dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų jo parodymai prieÅ¡taringi ir nenuoseklÅ«s, jis negali konkrečiai nurodyti, kaip buvo sužalotas. Pažymi, jog nukentėjusio parodymai 2019 m. spalio 27 d. protokole-pareiÅ¡kime, ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu skiriasi. 2.4. Apelianto teigimu, jo (V.

R.) parodymai viso proceso metu buvo teisingi ir nuoseklÅ«s, tačiau teismas juos vertino kritiÅ¡kai, kaip pasirinktÄ gynybos pozicijÄ . Nurodo, kad nukentėjusiojo jis nemušė, tik pažadintas savo sutuoktinės, jį iÅ¡vedė iÅ¡ savo namų į laukÄ . Kad vaikinas bÅ«tų sumuÅ¡tas, jis nematė, iÅ¡ namų jį vedė iki lauko durų, pats į kiemÄ išėjęs nebuvo. IÅ¡lydėjęs vaikinÄ iÅ¡ namų, pats vėl nuėjo miegoti. Tokias pačias aplinkybes nurodė ir liudytoja R. R., kuri visÄ vakarÄ buvo namuose.

Jokio konflikto tarp jo ir D. G. nebuvo. Apelianto teigimu, jam nėra aiÅ¡ku, kodėl teismas nesivadovavo liudytojos R. R. parodymais. 2.5. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad apylinkės teismas visiÅ¡kai nepagrįstai nesirėmė liudytojos K. B. parodymais, nors bÅ«tent ji automobiliu vežė D. G. namo ir buvo vienintelis blaivus žmogus draugų kompanijoje. Liudytoja parodė, jog parvežtas namo su savimi nukentėjusysis turėjo piniginę ir mobilaus ryÅ¡io telefonÄ , kadangi Å¡ie daiktai jam lipant iÅ¡ automobilio buvo iÅ¡kritę, todėl jis su savimi turėjo daiktus, kurių tariamai buvo išėjęs ieÅ¡koti.

Apylinkės teismas šiuos liudytojos parodymus vertino kritiškai tik todėl, kad ji yra jo sūnaus draugė, tačiau jis pats jos net nepažįsta, ji nėra jų šeimos narys. K. B. parodymus patvirtino ir D. R. parodymai, tačiau jais teismas taip pat nesivadovavo. Kad jo namuose nebuvo jokių nukentėjusiojo daiktų, patvirtina ne tik liudytojos R. R. parodymai, bet ir 2019 m. spalio 27 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad D. G. daiktai: auksinės spalvos telefonas, juoda piniginė su įvairiomis kortelėmis, išorinė telefono baterija, buvo rasti jo (V.

R.) namų kieme, tai yra toje vietoje, kur D. G. tÄ vakarÄ atėjęs neblaivus gulėjo. 2.6. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų A. S. ir S. K. parodymais, kadangi jie paties įvykio nematė, o aptariamas aplinkybes sužinojo iÅ¡ nukentėjusiojo D. G.. Dėl liudytojo S. K. parodymų pažymi, kad jis yra patrulis ir jo užduotis buvo jį pristatyti į policijos komisariatÄ , o ne aiÅ¡kintis įvykio aplinkybes. Jis nei su S. K., nei su V. R. apie įvykio aplinkybes nesikalbėjo. Akivaizdu, kad S. K. pamÄ stymus teismas vertina kaip realius faktus.

IÅ¡ Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjo 2019 m. spalio 27 d. tarnybinio praneÅ¡imo matyti, kad policijos pareigÅ«nai S. K. ir V. R. į įvykio vietÄ nuvyko 2019 m. spalio 27 d. 2.15 val., sulaikė V. R. ir 2019 m. spalio 27 d. 2.25 val. pristatė į Ukmergės rajono policijos komisariatÄ . IÅ¡ to akivaizdu, jog pastarieji pareigÅ«nai nukentėjusiojo D. G. sumuÅ¡imo aplinkybių nesiaiÅ¡kino, tam jie neturėjo laiko, be to jiems nebuvo pavesta tirti Å¡io įvykio.

Tuo tarpu į įvykio vietÄ atvykęs ir įvykį tyręs policijos komisariato tyrėjas V. J. teisme nepatvirtino aplinkybių, kad įvykio vietoje jis bÅ«tų aiÅ¡kinęs apie konfliktÄ . 2.7. Skunde taip pat nurodoma, kad visi kiti byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai yra suraÅ¡yti iÅ¡ nukentėjusiojo D. G. paaiÅ¡kinimų, kiti duomenys užfiksuoti kreipiantis į gydymo įstaigas ir pan. 2.8. Apelianto teigimu, iÅ¡ byloje esančios teismo medicinos specialisto iÅ¡vados matyti nukentėjusiajam padaryti konkretÅ«s sužalojimai, tačiau Å¡i specialisto iÅ¡vada neįrodo, jog tuos sužalojimus padarė bÅ«tent jis.

Tuo labiau, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti ir kiti gatvėje sutikti asmenys, kadangi pats D. G. dėl girtumo neprisimena kaip grįžo į namus. 2.9. Apelianto nuomone, byloje nėra jokių pagrįstų duomenų, kad jis nusikaltimÄ padarė veikdamas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Byloje nesurinkus pakankamai įrodymų, esant esminių prieÅ¡taravimų ir negalint jų paÅ¡alinti, jis negalėjo bÅ«ti teismo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Skundžiamame nuosprendyje pasisakyta ne dėl įrodymų viseto, o tik dėl atskirų įrodymų, ir ta apimti, kiek tai buvo reikalinga priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį. Mano, jog pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai neįvertino visų byloje esančių įrodymų, kas galėjo turėti esminės reikÅ¡mės teismo vidiniam įsitikinimui vertinant įrodymus. 2.10. Apelianto nuomone, apylinkės teismas netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas, reglamentuojančias žalos atlyginimÄ .

Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pažymi, jog teismas turi nustatyti faktinį ir teisinį priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, kurio egzistavimas suprantamas kaip nuostolių sÄ sajumas su veiksmais. Å iuo atveju baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog jis padarė jam inkriminuojamÄ nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 138 straipsnio 1 dalyje, todėl, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nukentėjusiojo D.

G. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikÅ¡ti civiliniai ieÅ¡kiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo turi bÅ«ti atmesti. 2.11. Apeliantas pažymi, kad teismo nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali bÅ«ti konstatuojamas jo buvimÄ pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltininko kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ .

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ nukentėjusiojo D. G. atstovas advokatas V. Å . praÅ¡o atmesti nuteistojo V. R. apeliacinį skundÄ ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rÅ«mų 2021 m. birželio 15 d. nuosprendį nepakeistÄ . Taip pat praÅ¡o iÅ¡ nuteistojo V. R. nukentėjusiojo D. G. naudai priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme – 266,20 Eur. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais. 3.1. Sprendžiant dėl V. R. kaltės buvo vertinta surinktų įrodymų visuma.

Teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir daromas iÅ¡vadas tinkamai motyvavo. 3.2. Jokio pagrindo nesiremti liudytojų S. K., A. S. bei nukentėjusiojo paaiÅ¡kinimais, nėra. Byloje nėra jokių duomenų, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti pats ar bÅ«ti sužalotas kitų asmenų. Teismo medicinos ekspertas nurodė, kad nagrinėjamu atveju D. G. padaryti sužalojimai yra bÅ«dingi smÅ«giui į veidÄ , kuo galėjo bÅ«ti kumÅ¡tis. Ekspertas patvirtino, jog buvo sužaloti dantys, todėl negalima paneigti antro smÅ«gio buvimo.

Eksperto vertinimu, žmogus, krisdamas ant lygios plokÅ¡tumos, taip susižaloti, kaip buvo sužalotas nukentėjusysis negali. Å iuo atveju buvo sužalota ir akis, tačiau nebuvo konstatuoti nubrozdinimai, kurie bÅ«dingi kritimui. Atstovo teigimu, galima daryti iÅ¡vadÄ , kad nagrinėjamo vakaro metu nukentėjusiojo atžvilgiu buvo atlikti smurtiniai veiksmai. 3.3. Atsiliepime taip pat pažymima, kad santykiai tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo buvo neutralÅ«s. Nukentėjusysis buvo nuteistojo sÅ«naus draugas. Taigi yra skirtingų kartų atstovai.

Nukentėjusysis svečiavosi nuteistojo namuose. Tai įrodo, kad nukentėjusiajam jokio pagrindo apkalbėti nuteistÄ jį nebuvo. 3.4. Nukentėjusiojo atstovas pastebi, kad įvykusio konflikto esmę geriausiai atskleidžia vienas iÅ¡ policijos pareigÅ«nų liudytojas S. K., kuris parodė, jog nuteistasis paauklėjo į namus atėjusį sÅ«naus draugÄ , ir Å¡iam trenkė dėl to, kam jis lindo pas jo žmonÄ Ä¯ lovÄ . 3.5. Liudytojas A. S. apie nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes sužinojo iÅ¡ karto po incidento.

Jis kartu vyko į Ukmergės ligoninės priėmimo skyrių, apie įvykį informavo pagalbos telefonu 112, todėl jam iš karto buvo žinomos įvykio aplinkybės. 3.6. Nukentėjusiojo atstovas nesutinka su apeliacinio skundo motyvais, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytos iš esmės kitokios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, nei kaltinamajame akte. Nuteistasis aiškiai suprato, kad jis kaltinamas dėl smūgių sudavimo nukentėjusiajam D. G.. Šios aplinkybės kaltinamajame akte ir skundžiamame nuosprendyje iš esmės nesiskiria.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundÄ atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo iÅ¡vados ir argumentai Apeliacinis skundas atmetamas 5. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumÄ ir pagrįstumÄ vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Apeliantas skunde praÅ¡o priimti sprendimÄ , prieÅ¡ingÄ pirmosios instancijos teismo sprendimui. Tokiu atveju pripažįstama, kad yra apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinio skundo ribos.

6. Nuteistojo V. R. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas padarė BPK pažeidimus, pažeidė jo teises į gynybÄ , kadangi pakeitė prokuroro kaltinime nurodytas faktines įvykio aplinkybes. Toks apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

7. Viena esminių kaltinamojo teisių yra teisė į gynybÄ , kuriai užtikrinti yra skirtas BPK 256 straipsnis. Visas procesas vyksta siekiant iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar kaltinamasis padarė nusikalstamÄ veikÄ , kuri apraÅ¡yta kaltinime. Pagal teismų praktikÄ , kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas teisme gali bÅ«ti nesusijęs su kitokiu veikos kvalifikavimu ar griežtesnės bausmės skyrimu, tačiau vis dėlto gali turėti įtakos kaltinamojo teisės į gynybÄ Ä¯gyvendinimui. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iÅ¡ esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jeigu jų pakeitimas teisme, iÅ¡ anksto nepraneÅ¡us apie tokiÄ galimybę, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybÄ .

Pažymėtina, jog asmens teisė į gynybÄ , pakeitus kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes arba jos kvalifikavimÄ teisme ir neįspėjus apie tai gynybos, buvo suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinus, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų bÅ«ti kitokia. Laikoma, kad keičiamos faktinės aplinkybės iÅ¡ esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-383-1073/2018, 2K-7-25-495/2020 ir kt.).

8. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. R. nurodo nuosprendyje atsiradusias dvi naujas faktines aplinkybes, kurios, jo teigimu, turėjo įtakos gynybinei pozicijai: pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, kaltinimÄ pakeitė nurodydamas kitÄ Ä¯vykio laikÄ bei kitas nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes.

9. V. R. buvo pareikÅ¡ti kaltinimai tuo, kad jis sumušė nukentėjusįjį D. G. 2019 m. spalio 26 d., apie 23.50 val. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino, jog ikiteisminio tyrimo metu tikslus veikos laikas nustatytas nebuvo. Atsižvelgęs į nukentėjusiojo paaiÅ¡kinimus, teismas konstatavo, jog V. R. fizinį smurtÄ pavartojo 2019 m. spalio 26 d., tarp 23-24 val. TokiÄ iÅ¡vadÄ teismas padarė įvertinęs tai, kad liudytojo papildomos apklausos 2019 m. gruodžio 12 d. protokolo duomenimis D.

G. parodė, jog nekreipė dėmesio į laikÄ , pats įvykis įvyko tarp 23-24 val., tikslaus laiko įvardinti negali (t. 1, b. l. 27?–28). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis taip pat patvirtino, kad kai grįžo pas V. R., buvo tarp 23–24 val. (t. 3, b. l. 175). Dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, kaltinamajame akte V. R. buvo inkriminuoti tokie padaryti sužalojimai: vienÄ kartÄ sudavė kumščiu nukentėjusiajam D. G. į kairįjį veido skruostÄ ir pargriuvusiam D. G. vienÄ kartÄ spyrė į veidÄ .

Skundžiamame nuosprendyje teismas konstatavo, jog V. R. ne mažiau kaip du kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam D. G. į kairįjį skruostÄ . Aplinkybę, jog nuteistasis pargriuvusiam D. G. vienÄ kartÄ spyrė į veidÄ , teismas paÅ¡alino. Teismas tokiÄ iÅ¡vadÄ padarė atsižvelgęs į nukentėjusiojo parodymus, jog V. R. du kartus kumščiu smogė į veidÄ , jam nukritus, nukentėjusiojo manymu, buvo įspirta koja, tačiau į kokiÄ kÅ«no vietÄ pasakyti negali, bei į pateiktÄ medicinos eksperto iÅ¡vadÄ (nukentėjusiajam konstatuoti kÅ«no sužalojimai buvo padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais į veido sritį, paveikus kietais bukais daiktais), kas teisme apklausto specialisto žodžiais, galėjo bÅ«ti kumÅ¡tis.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog fizinio smurto panaudojimo prieÅ¡ nukentėjusįjį metu jam į veidÄ buvo įspirta koja, Å¡iÄ aplinkybę paÅ¡alino.

10. Apeliacinės instancijos teismas, prieÅ¡ingai apeliacinio skundo argumentams, pripažįsta, kad V. R. teisė į gynyba pažeista nebuvo. Praplėtus nusikaltimo padarymo laikÄ nuo kaltinime nurodytos 23.50 val. iki laiko tarp 23–24 val., nesikeitė nei veikos kvalifikacija, nei nusikalstamos veikos apimtis, nuteistojo teisinė padėtis nepasunkėjo, tai bausmei įtakos neturėjo. Dėl teismo nuosprendyje patikslintų nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, svarbu pažymėti, jog nuteistasis V.

R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme apskritai neigė smurtavęs nukentėjusiojo atžvilgiu. Apeliaciniame procese nuteistojo pozicija nepasikeitė, V. R. neigia mušęs D. G., prašo jį išteisinti, todėl akivaizdu, jog gynyba dėl paminėtų pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių nebūtų kitokia. Šioje situacijoje, pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva, nepranešęs apie tai kaltinamajam, jo gynėjui ir kitiems proceso dalyviams, pakeitęs tam tikras neesmines faktines aplinkybes, BPK 255, 256 straipsnių reikalavimų nepažeidė.

11. Teisėjų kolegija, iÅ¡analizavusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais nuteistasis grindžia nesutikimÄ su nuosprendyje padarytomis iÅ¡vadomis dėl jo kaltės, įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog V. R. nesunkiai sužalojo nukentėjusiojo D. G. sveikatÄ , tai yra padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 138 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti iÅ¡vados, kad nagrinėjant Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ pirmosios instancijos teisme, nebuvo laikytasi bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, jog pirmosios instancijos teismas bÅ«tų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, bÅ«tų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan.

Nuteistojo apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados dėl V. R. kaltės neparemtos įrodymais, yra nepagrįsti. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamÄ pagrindÄ konstatuoti, kad nustatytomis aplinkybėmis bÅ«tent nuteistasis smurtavo prieÅ¡ D. G..

12. Nuteistasis V. R. smurtavimo faktÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį D. G. neigia. Ä®tariamojo apklausos 2019 m. spalio 27 d. protokolo duomenimis, pasiÅ«lius duoti parodymus apie įtarimo esmę, įtariamasis V. R. parodė, kad Å¡iuo metu papasakoti įvykio aplinkybių negali dėl savo emocinės bÅ«klės, yra susijaudinęs ir negali tiksliai visko iÅ¡dėstyti. Nusiraminęs ir viskÄ apmastęs papasakos įvykio aplinkybes (t. 2, b. l. 30). 2019 m. lapkričio 12 d. įtariamasis V. R., be kitų aplinkybių, paaiÅ¡kino, kad apie 23 val. prikėlė žmona ir pasakė, jog jų lovoje guli pilietis.

Tai buvo vienas iš tų vaikinukų, kuris buvo atėjęs su jo (V. R.) sūnumi į namus. Pabudęs nustebo, kad vietoje žmonos, guli lovoje kažkoks vaikinas, pradėjo jį žadinti. Šis prabudęs nelabai orientavosi erdvėje. Sakė jam, kad ne jo čia namai, ne jo lova, jog eitų į savo namus, tačiau vaikinas nesikėlė, po ko V. R. paėmė jį už rankos ar tai už peties, pakėlė ir išvedė iš namų. Vaikinuko nemušė, apie jokius daiktus kalbos nebuvo. Išoriškai nematė, kad tas vaikinas būtų sužalotas (t. 2, b. l. 33–34).

Ä®tariamojo apklausos 2020 m. vasario 14 d. protokolo duomenimis, V. R. kaltės dėl nusikaltimo padarymo nepripažino, tvirtino, jog D. G. nemušė (t. 2, b. l. 39). Ä®tariamasis ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus paaiÅ¡kino įvykio vietoje (t. 2, b. l. 42–44). BylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, V. R. iÅ¡ esmės davė analogiÅ¡kus parodymus kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, tvirtino, jog pakėlė jų lovoje miegantį D. G. ir už rankos pro duris iÅ¡vedė į laukÄ (t. 3, b. l. 63–64).

Tokios versijos nuteistasis V. R. laikosi ir apeliacinės instancijos teisme.

13. Nukentėjusysis D. G. tvirtina prieÅ¡ingai. 2019 m. spalio 27 d. apklaustas liudytoju D. G. parodė, kad apie 23.50 val. norėjo pasiimti savo mobilųjį telefonÄ , piniginę, nes prisiminė, jog juos paliko pas draugÄ . Atėjęs į kiemÄ , pasibeldė į duris, jas atidarė draugo tėvas V. R.. Jam pasakė, ar galėtų pasiimti piniginę su telefonu, V. R. patikrinęs pasakė, kad nieko nerado, liepė varyti iÅ¡ čia. Nukentėjusysis norėjo savo daiktų, gražiai sakė atneÅ¡ti daiktus, tačiau V.

R. rėkė ant nukentėjusiojo ir iÅ¡ niekur nieko trenkė kumščiu nukentėjusiajam į kairį veido skruostÄ . Jam nukritus ant žemės, nemažiau kaip vienÄ kartÄ spyrė koja, kur – nesuprato (t. 1, b. l. 23–24). 2019 m. gruodžio 12 d. liudytojo papildomos apklausos protokolo duomenimis, D. G. patikslino, kad pats įvykis įvyko tarp 23 val. ir 24 val., tikslaus laiko įvardinti negalėjo. V. R. galimai sudavė du smÅ«gius, tiksliai pasakyti negalėjo, parkritus ant žemės, mano, jog jam buvo įspirta, tačiau kur, pasakyti negalėjo.

Susipažinęs su liudytojo apklausos metu duotais savo parodymais, pažymėjo, kad kai buvo atėjęs į R. namus paimti savo daiktus antrÄ kartÄ , į vidų užėjęs nebuvo (t. 1, b. l. 27–28). Nukentėjusysis D. G. patvirtino savo duotus parodymus įvykio vietoje (t. 1, b. l. 31–32). BylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis taip pat tvirtino, jog atsimena, kad jį sumušė V. R., nurodė, kad tÄ dienÄ nebuvo kur nugriuvęs ar susižalojęs (t. 2, b. l. 174, 174 reversas).

14. Sprendžiant V. R. kaltės klausimÄ , svarbu tinkamai iÅ¡analizuoti ir įvertinti nukentėjusiojo duotus paaiÅ¡kinimus viso proceso metu dėl byloje nagrinėjamo įvykio, juos kartu vertinant su kitais bylos duomenimis bei įrodymais. Sutiktina, jog dėl tam tikrų aplinkybių (kada atvyko pas V. R., kokiu bÅ«du atsidÅ«rė pas nuteistÄ jį, kaip iÅ¡ jo namų iÅ¡vyko) nukentėjusiojo parodymai yra prieÅ¡taringi, nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, daugelio aplinkybių neatsiminė, tačiau tai nėra pagrindas iÅ¡vadai, kad nukentėjusiojo parodymai yra nepatikimi ir jais vadovautasi be pagrindo. Vis tik, dėl esminio fakto, jog V. R. jį sumušė, D. G. buvo nuoseklus ir kategoriÅ¡kas viso proceso metu, dėl Å¡ių aplinkybių jo parodymai nekito. Be to, tokiÄ jo versijÄ patvirtina ir kiti byloje esantys objektyvÅ«s duomenys.

15. Svarbu pažymėti, kad Å¡ioje byloje tiesioginių liudytojų, mačiusių smurto faktÄ , nėra, tačiau nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes tam tikra apimtimi patvirtino liudytojas A. S., kuris parodė, jog apie 24 val. į namus grįžo D. (D. G.), jo veidas buvo kruvinas. Paklausus, kas nutiko, Å¡is paaiÅ¡kino, jog buvo pas D. (D. R.) namuose, išėjęs pasigedo savo piniginės ir telefono, grįžus į D. namus, tarp jo ir D. tėčio įvyko konfliktas, kurio metu D. tėtis kumščiu vienÄ kartÄ sudavė veidÄ , kas toliau vyko, neatsimena.

IÅ¡kvietė taksi ir nuvažiavo į priėmimo skyrių. Be to, liudytojas nurodė, kad D. G. tÄ vakarÄ Ä¯ namus grįžo kelis kartus (t. 1, b. l. 143–144, t. 3, b. l. 56–57). Liudytojas D. D. parodė, kad nukentėjusysis jam papasakojo, jog jį sumušė D. tėtis (t. 1, b. l. 149–150; t. 2, b. l. 175–175, 175 reversas). Pirmosios instancijos teisme liudytojas policijos pareigÅ«nas S. K. parodė, jog nuvykus pas nuteistÄ jį į namus, V. R. paaiÅ¡kino, kad sÅ«naus draugas lindo į žmonos lovÄ , sakė jį paauklėjęs. Liudytojas suprato, jog V.

R. trenkė, nes nuteistasis atsakė „o ko jis lindo pas žmonÄ Ä¯ lovÄ â€œ (t. 3, b. l. 56, kita pusė).

16. Apeliaciniame skunde bandoma sumenkinti liudytojų A. S. ir S. K. parodymus, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, minėti parodymai yra svarbÅ«s tikrinant nukentėjusiojo versijÄ nagrinėjamos baudžiamosios bylos ir joje nustatytinų faktinių aplinkybių kontekste. Jie, kaip minėta, iÅ¡ dalies patvirtino D. G. parodymus.

17. D. G. parodymus patvirtino ir kiti įrodymai. Kitų objektų apžiÅ«ros 2019 m. gruodžio 2 d. protokolo duomenimis, 2019 m. spalio 27 d. Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus informacinėje sistemoje užregistruotas telefoninis praneÅ¡imas. Pranešėjas A. S. informuoja apie sumuÅ¡tÄ sÅ«nų, jog atėjo pas draugÄ , paliko daiktus, iÅ¡Å¡oko girtas tėvas ir davė į „dÅ«dÄ â€œ (t. 1, b. l. 107–108). VÅ¡Ä® „ Ukmergės ligoninė“ D. G. ligos istorijos 2019 m. spalio 27 d., 00.39 val. duomenimis, pacientas nurodė, kad buvo užpultas draugo tėvo, gavo smÅ«gį į veidÄ kumščiu, sužalojo kairį skruostÄ , nosį, nuskėlė du dantis (t. 1, b. l. 40).

Nukentėjusiojo D. G. sužalojimus patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 4075/2019 (01), kurioje, be kita ko, nurodyta, kad D. G. nustatyta poodinė kraujosruva kairės akies apatinio skruostikaulio lūžis, kairės akiduobės apatinės sienelės lūžis, kairio viršutinio žandikaulio lūžis, 31-o ir 41-o dantų vainikų lūžis, 23-io ir 33-io dantų emalio įskilimas. D. G. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai dviem poveikiais į veido sritį.

Sužalojimai, nustatyti D. G., padaryti paveikus kietu buku daiktu, galimai užduotyje nurodytu bÅ«du ir laiku, prieÅ¡ kreipiantis medicinos pagalbos į VÅ¡Ä® Ukmergės ligoninę 2019 m. spalio 27 d., 00.39 val. (t. 1, b. l. 50–51, kita pusė). Specialisto iÅ¡vadÄ teikęs ekspertas J. M. P. pirmosios instancijos teisme paaiÅ¡kino, jog nukentėjusiajam padaryti sužalojimai bÅ«dingi smÅ«giui į veidÄ , ant lygaus pavirÅ¡iaus krisdamas taip susižaloti negali, jei kristų ant laiptų, bÅ«tų pavirÅ¡iniai sužalojimai, o tokių nėra, sužalota akis, krintant neįmanoma.

Pasak eksperto, jei nebūtų sužaloti dantys, gal būtų vienas smūgis, dabar negali paneigti antro kontakto, turėtų būti kietas ribotas daiktas, gali būti kumštis (t. 3, b. l. 40 reversas).

18. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojos R. R. parodymais, kuri visÄ vakarÄ buvo namuose, tvirtino, kad jokio konflikto tarp nuteistojo V. R. ir nukentėjusiojo nebuvo. Kaip matyti iÅ¡ liudytojos parodymų, apie 21 val. kieme matė gulinčio žmogaus siluetÄ , dar po valandos asmuo tebegulėjo kieme, praėjus kuriam laikui iÅ¡girdo, jog kažkas įėjo į namus, nuėjus pažiÅ«rėti, asmuo tarpduryje jÄ nustÅ«mė ir griuvo į lovÄ , kieme gulinčio asmens nebuvo.

Pažino, kad tas asmuo yra D. draugas. Pakėlė vyrÄ ir pasakė, jog jų lovoje guli įsibrovėlis, vyras ilgai žadino D. draugÄ , paėmęs už peties jį palydėjo iki durų, matė kaip iÅ¡vedė pro duris, jokio triukÅ¡mo nebuvo. Jokių daiktų namuose nebuvo, ant vaikino sužalojimų nematė. Buvo apie 23.30 val., kai vaikinas išėjo iÅ¡ namų (t. 1, b. l. 155–156, t. 2, b. l. 176, 176–177). Be to, apeliaciniame skunde akcentuojami liudytojos K. B. parodymai kaip patvirtinantys V.

R. versijÄ . Å i liudytoja patvirtino, jog vežė girtÄ nukentėjusįjį namo, įsidėmėjo, jog D. buvo su Å¡viesiomis sportinėmis kelnėmis, lipant iÅ¡ automobilio, jam iÅ¡ kiÅ¡enės pradėjo kristi piniginė ir mobiliojo ryÅ¡io telefonas, D. juos padavė nukentėjusiajam. D. paleido po 20.15 val., kad bÅ«tų sumuÅ¡tas nematė, daugiau nukentėjusiojo nematė (t. 1, b. l. 1740175, t. 2, b. l. 175–176). Liudytojas D. R. patvirtino, kad nukentėjusįjį parvežė į namus, jo veidas nebuvo sužalotas, parodė, jog mama kelis kartus skambino, sakė, kad kieme kažkas guli, gali bÅ«ti jo draugas.

Kai paleido nukentėjusįjį, buvo apie 20.30–21.00 val. (t. 1, b. l. 137–138, t. 3, b. l. 49–50).

19. Minėtų liudytojų parodymais nuteistasis siekia paneigti nukentėjusiojo D. G. versijÄ , jog į V. R. namus grįžo dėl tariamai palikto telefono ir piniginės, kadangi liudytojai K. B. ir D. R. patvirtino, kad parvežus nukentėjusįjį į jo namus, Å¡is minėtus daiktus turėjo prie savęs. Teisėjų kolegija pažymi, kad Å¡ioje byloje svarbu ne tai, dėl kokios priežasties nukentėjusysis grįžo į nuteistojo namus, kadangi, atsižvelgiant į nukentėjusiojo neblaivumÄ , apskritai neaiÅ¡ku, kuriuo tiksliai momentu jis savo daiktų pasigedo ir ar iÅ¡ tiesų pasigedo.

Kita vertus, įvykio vietos ir daiktų apžiūros 2019 m. spalio 27 d. protokolo duomenimis, namo kieme (duomenys neskelbtini) ant pievos rastas telefonas „Samsung“ ir juoda piniginė su D. G. dokumentais (t. 1, b. l. 10–17). Visgi esminis šiuo atveju faktas yra tai, kad prieš grįždamas į V. R. namus nukentėjusysis sužalotas nebuvo ir tai patvirtino liudytojai D. R. ir K. B.. Liudytojas D. D. taip pat nurodė, kad tuo metu, kai matė nukentėjusįjį, šis sužalotas nebuvo (t. 1, b. l. 149–150; t. 2, b. l. 175-175).

Liudytojas A. S. tvirtino, jog posÅ«nis vakare kelis kartus buvo grįžęs į namus, buvo nesužalotas, paskutinį kartÄ grįžo apie 24.00 val. sumuÅ¡tas. Liudytoja R. R. parodė, jog apie 21 val., dar po valandos, kieme matė gulintį galimai D. G., po ko jis atėjo į jų namus ir atsigulė į lovÄ , ant vaikino sužalojimų nebuvo, matė, kaip vyras paėmęs už peties jį iÅ¡vedė pro duris, daugiau nieko nematė. Tai, kad D. G. grįžo į V. R. namus, neneigia ir pats nuteistasis, nurodo, kad pamatęs lovoje gulintį nukentėjusįjį, jį iÅ¡lydėjo pro duris, smurto nenaudojo, tačiau tokia nuteistojo versija teismas netiki.

Ä®vertinus auksčiau nurodytus duomenis, apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių pagrįstų abejonių, kad nukentėjusiajam nustatyti veido sužalojimai yra nuteistojo V. R. smurtinių veiksmų pasekmė. Specialisto iÅ¡vada ir eksperto paaiÅ¡kinimai iÅ¡ esmės atitinka nukentėjusiojo V. R. parodymus apie jam padarytus sužalojimus (kaip minėta, aplinkybę, jog nuteistasis pargriuvusiam D. G. vienÄ kartÄ spyrė į veidÄ , teismas paÅ¡alino). Vien ta aplinkybė, jog nukentėjusysis įvykio dienÄ buvo neblaivus, nėra pagrindas teigti, kad jis tÄ dienÄ kažkur griuvo ir pats susižalojo.

Tai prieÅ¡tarauja specialisto paaiÅ¡kinimams, jog nukentėjusiajam padaryti sužalojimai bÅ«dingi smÅ«giui į veidÄ , ant lygaus pavirÅ¡iaus krisdamas taip susižaloti negali. Byloje nėra jokių duomenų, kad smurtÄ nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo kitas asmuo. Jau minėta, kad nukentėjusysis D. G. dėl girtumo detaliai neprisiminė visų tos dienos aplinkybių, tačiau dėl fakto, jog jį sumušė bÅ«tent V. R., buvo kategoriÅ¡kas nuo pat pradžių. IÅ¡ karto po įvykio, tik grįžęs namo, jis tai pasakė savo patėviui A.

S., taip pat vėliau nurodė medikams, draugui D. D.. Be to, V. R. yra nukentėjusiojo draugo tėvas, duomenų apie jų tarpusavio konfliktinius santykius nėra, prieÅ¡ingai, tÄ vakarÄ jie visi iÅ¡gėrinėjo pas V. R.. Liudytoja R. R. patvirtino, jog tÄ vakarÄ tarp nuteistojo V. R. ir nukentėjusiojo jokio konflikto nebuvo. Tai įvertinus spręstina, kad apkalbėti nuteistÄ jį, duoti žinomai melagingus parodymus, D. G. neturėjo jokio pagrindo ir motyvo. Policijos pareigÅ«nas S. K., bendravęs po įvykio su V.

R., iÅ¡ pastarojo pasisakymų, teiginio „o ko jis lindo pas žmonÄ Ä¯ lovÄ â€œ, suprato, kad tai V. R. trenkė nukentėjusiajam. Apkalbėti nuteistÄ jį Å¡is liudytojas taip pat neturėjo jokio pagrindo. Kitų pareigÅ«nų (V. R., V. J.) parodymai neinformatyvÅ«s. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste taip pat svarbu pažymėti, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai, aiÅ¡kindami tam tikras aplinkybes (kada pirmÄ kartÄ atėjo į V. R. namus, kada išėjo, kada buvo parvežtas (ar buvo) D.

G., iš kur buvo paimtas), jas nurodė prieštaringai, tačiau šie netikslumai neturi reikšmės V. R. kaltės konstatavimui.

20. Apibendrinant spręstina, kad bylos duomenys patvirtina, jog būtent nuteistojo tyčiniai nusikalstami veiksmai sukėlė įstatyme numatytas pasekmes – nukentėjusiajam dėl padarytos poodinės kraujosruvos kairės akies apatiniame voke, kairio skruostikaulio lūžio, kairės akiduobės apatinės sienelės lūžio, kairio viršutinio žandikaulio lūžio, 31-o ir 41-o dantų vainikų lūžio bei 23-io ir 33-io dantų emalio įskilimo buvo konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijai abejonių dėl nuteistojo kaltės nėra, išteisinti V. R. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

21. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas V. R. bausmės rūšį, jos dydį, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobÅ«dį ir pavojingumo visuomenei laipsnį (padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas), nuteistojo asmenybę (Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rÅ«mų 2020 m. liepos 16 d. baudžiamuoju įsakymu (t. 2, b. l. 158–163) nuteistas už vėliau padarytÄ nusikaltimÄ transporto eismo saugumui, nebaustas administracine tvarka, dirba, vedęs). Pirmosios instancijos teismas nustatė V.

R. atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę – nusikaltimÄ padarė bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, lengvinančių V. R. atsakomybę aplinkybių byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. R. skyrė vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, kartu su bausme paskirdamas draudimus ir įpareigojimus, kurie turės teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui. Bausmių skyrimÄ reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.

22. Apeliaciniu skundu praÅ¡oma atmesti civilinius ieÅ¡kinius. Å i skundo dalis yra grindžiama tik tuo, jog nuteistÄ jį iÅ¡teisinus, žalos atlyginimai iÅ¡ jo neturėtų bÅ«ti priteisiami. Kitokių argumentų dėl civilinių ieÅ¡kinių pagrįstumo ar jų dydžio skunde nėra. Konstatuota, kad V. R. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagrįstai, nepriteisti nuteistojo veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagrindo nėra. Å ioje byloje nukentėjusysis pareiÅ¡kė civilinį ieÅ¡kinį, praÅ¡ydamas iÅ¡ V.

R. priteisti 1 836,98 Eur turtinės žalos atlyginimÄ bei 2 800 Eur neturtinės žalos atlyginimÄ (t. 1, b. l. 61–70). 2020 m. vasario 11 d. D. G. byloje pripažintas civiliniu ieÅ¡kovu (t. 1, b. l. 71). Civilinė ieÅ¡kovė Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiÅ¡kė civilinį ieÅ¡kinį ir prašė priteisti iÅ¡ kalto asmens 1 795,86 Eur žalÄ dėl nukentėjusiojo gydymo (t. 1, b. l. 77–80). Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstu praÅ¡ymÄ priteisti turtinę žalÄ , kuriÄ sudaro patirtos kelionių iÅ¡laidos, vaistų pirkimo, suteiktų medicininių (odontologinių) paslaugų iÅ¡laidos.

Teismas civilinį ieÅ¡kinį dėl bÅ«simų odontologo gydymo paslaugų iÅ¡laidų už lūžusio danties atstatymÄ atlyginimo tenkino iÅ¡ dalies. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pasekmes, pažeistų vertybių svarbÄ (sužalojimai padaryti veido srityje, lūžęs žandikaulis), žalÄ padariusio asmens kaltę, taip pat į sÄ Å¾iningumo, teisingumo, protingumo kriterijus ir nukentėjusiojo civilinį ieÅ¡kinį dėl jam padarytos neturtinės žalos pagrįstai tenkino bei priteisė iÅ¡ nuteistojo 2, 800 Eur.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad priteistos sumos yra teisingos ir pagrįstos. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį, pažymėjo, jog žala nukentėjusiojo sveikatai buvo padaryta tyčiniais nuteistojo V. R. veiksmais, todėl jis privalo atlyginti lėšas, išleistas D. G. gydymui. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada sutinka.

23. Nukentėjusysis D. G. praÅ¡o iÅ¡ nuteistojo V. R. nukentėjusiojo naudai priteisti atstovavimo iÅ¡laidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, o bÅ«tent 266,20 Eur, bei pateikė tai įrodančius dokumentus (t. 3, b. l. 107–108). PraÅ¡ymas tenkinamas. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimÄ iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidas, susidariusias dėl bÅ«tino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, iÅ¡skyrus Å¡io Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

Be to, teismas turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo patirtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje pripažįstama, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylÄ apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau Å¡iuo atveju, priteisiant iÅ¡laidas advokato paslaugoms apmokėti, bÅ«tina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundÄ buvo nagrinėta byla ir koks yra Å¡io skundo nagrinėjimo rezultatas.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisme baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundÄ , kuris Å¡ia nutartimi atmestas. Nukentėjusiojo patirtos atstovavimo iÅ¡laidos yra pagrįstos dokumentais, atitinka protingumo kriterijus, todėl yra pripažįstamos proceso iÅ¡laidomis ir priteisiamos iÅ¡ V. R.. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nuteistojo V. R. apeliacinį skundÄ atmesti. IÅ¡ V. R. nukentėjusiojo D.

G. naudai priteisti 266,20 (du šimtus šešiasdešimt šešis eurus 20 cnt) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos. Teisėjos Aušra Bielskė Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė Nida Vigelienė