2024-12-04 Nr. AB-17715-3-61-3-05566-2024-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-785-789/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05566-2024-3

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. C. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. C. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 24S219094 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 9 d. nutartimi netenkino pareiškėjo M. C. prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, argumentuodamas tuo, kad, išsiuntus jį į (duomenys neskelbtini), susidarytų tokia faktinė situacija, jog, jam fiziškai nebūnant Lietuvos Respublikoje ir negalint dalyvauti teismo posėdžiuose, objektyviai nebus įmanoma tinkamai išnagrinėti jo skundą dėl sprendimo panaikinimo; išsiuntus jį į kilmės valstybę, kyla reali rizika, kad bus padaryta neatitaisoma žala jo teisėms bei laisvėms; teismui priėmus teigiamą sprendimą, tokio sprendimo vykdymas bus iš esmės neįmanomas, nes išsiuntus pareiškėją į (duomenys neskelbtini), jis nebus grąžintas į Lietuvą. Pareiškėjas teigia, kad, taikius reikalavimo užtikrinimo priemones, nebūtų pažeistas nei proporcingumo principas, nei viešasis interesas.

Teismas nustatė, kad skundžiamu Sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje (1 p.), išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) (2 p.), išsiuntimo vykdymas pavestas Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT).

Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui nebus užtikrinamos jo teisės, nagrinėjant skundą, nesudaro pagrindo taikyti prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes iš byloje esančių duomenų matyti, jog advokatė pagal sutartį teikia pareiškėjui teisinę pagalbą, be to, pareiškėjas galės dalyvauti teismo posėdžiuose, naudodamasis informacinėmis ir elektroninių ryšių technologijomis, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas negalės tinkamai ginti savo teisių ir interesų ar bus pažeisti bylų nagrinėjimo teismuose pagrindiniai principai.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovas pradėjo pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį procedūras, taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad VSAT ėmėsi aktyvių veiksmų, vykdydama pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė argumentų ir nepateikė juos patvirtinančių įrodymų, tikėtinai pagrindžiančių prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumą. Teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog, netaikius pareiškėjo nurodomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – skundžiamo akto galiojimo sustabdymo iki bus priimtas galutinis sprendimas byloje, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjo teisėms ar interesams.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y., taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti skundžiamo Sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl skundžiamo Sprendimo teisėtumo.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, iš pareiškėjo nebus atimta teisė realizuoti savo teisę į gynybą, ir pažymi, kad pareiškėjas neturės teisės teikti paaiškinimus byloje, bus apribota jo teisė dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, teismui pripažinus jo dalyvavimą būtinu ir pareiškėjui neatvykus į teismo posėdį, byla būtų nutraukta, pareiškėjui nesant Lietuvoje, jis neturėtų galimybės pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba (šioje byloje pareiškėjui atstovauja ne jo pasirinktas privatus advokatas, o valstybės garantuojamą pagalbą teikiantys advokatai).

Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymi, kad nagrinėjamu atveju turi būti nustatyta, ar kilmės šalyje kyla pavojus pareiškėjui, nenustačius to, negalima išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį. Pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę dar bylos teisme nagrinėjimo metu, kyla reali rizika, kad bus padaryta neatitaisoma žala jo teisėms bei laisvėms, o, teismui panaikinus skundžiamą Sprendimą ir įpareigojus atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, tokio sprendimo vykdymas būtų iš esmės neįmanomas. Pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Sprendimo vykdymą.

Pareiškėjas akcentuoja, kad, taikius reikalavimo užtikrinimo priemones, būtų užtikrinamas tiek proporcingumo principas, tiek proceso šalių interesų pusiausvyros principų įgyvendinimas.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, skundžiamoje nutartyje nenurodė argumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Atsakovas patektame atsiliepime nesutinka su atskiruoju skundu, prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, nėra sprendžiama dėl skundžiamo individualaus administracinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovas akcentuoja, kad tyrimo metu nenustatytos faktinės aplinkės, pagrindžiančios prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, o, išnagrinėjus pareiškėjo pirmą prieglobsčio prašymą, jam nebuvo suteiktas prieglobstis, nes jo baimė patirti persekiojimą buvo hipotetinė.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas skunde nenurodo, kokia jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, nes pareiškėjo argumentai, kad jis bus išsiųstas į kilmės šalį ir teigiamo teismo sprendimo atveju nebus grąžintas, savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala, šie argumentai yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą patirtų pareiškėjas, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 221 straipsnio 2 dalį, prieglobsčio prašytojai turi teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje iki sprendimo dėl jų teisinės padėties priėmimo; teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodytais pagrindais (Įstatymo 221 str. 3 d.). Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju byloje nepateikta įrodymų, kad yra pradėta pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį procedūra.

Atsakovas kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus pažeista jo teisė dalyvauti teisme ir teikti kitokius paaiškinimus. Atsakovas nurodo, kad byla vedama elektronine forma, pareiškėjas galėtų dalyvauti procese ne tik per savo atstovą, bet ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungęs prie elektroninių paslaugų portalo, teikti prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Ginčo pagal atskirąjį skundą dalykas – pirmosios instancijos teismo 2024 m. spalio 9 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė, kad, nesustabdžius skundžiamo Sprendimo vykdymo, jam kils didelė ir neatitaisoma žala, todėl netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjas atskirajame nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir pažymi, kad, netaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kils neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, ginčydamas atsakovo priimtą Sprendimą, kuriuo nuspręsta: 1) nesuteikti asmeniui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Sprendimas nurodyta, kad išsiuntimo vykdymas pavedamas Valstybės sienos apsaugos tarnybai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Įstatymo 76 straipsnio 1 dalį, Migracijos departamentas, įvertinęs surinktus įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes ir nustatęs, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga Lietuvos Respublika ir nėra aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje, nagrinėja prašymą suteikti prieglobstį iš esmės. Šio straipsnio 4 dalis nustato pagrindus, kuriems esant Migracijos departamentas nagrinėja prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. birželio 22 d. pateikė atsakovui 2023 m. birželio 16 d. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo (el. b. I t., b. l. 60, 77–80, 93). Migracijos departamentas 2023 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 23S115181 „Dėl sprendimo priimti prašymą suteikti prieglobstį pakeitimo“, vadovaudamasis Įstatymo 76 straipsnio 1 dalimi, nusprendė nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš esmės (el. b. I t., b. l. 63–64).

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo nagrinėjamas iš esmės skubos tvarka (Įstatymo 76 str. 4 d.).

Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, jeigu skundžiamu sprendimu užsieniečiui atsisakyta suteikti prieglobstį, išskyrus atvejį, kai sprendimas priimtas prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka.

Kadangi nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, jog skundžiamas atsakovo Sprendimas atsisakyti suteikti pareiškėjui prieglobstį buvo priimtas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėjus skubos tvarka, darytina išvada, kad, apskundus Sprendimą teismui, jo vykdymas sustabdomas Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Įstatymo 2 straipsnio 20 dalis nustato, kad prieglobsčio prašytojas – užsienietis, kuris šio įstatymo nustatyta tvarka pateikė prašymą suteikti prieglobstį ir dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas, o šio straipsnio 275 dalis nustato, kad teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje – užsieniečiui suteikiama teisė laikinai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje tol, kol pagal šį Įstatymą nagrinėjamas jo teisinės padėties klausimas. Pagal Įstatymo 221 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atvykę į Lietuvos Respubliką užsieniečiai, kurie yra prieglobsčio prašytojai, įgyja teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad šiuo metu pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas, nes atsakovo Sprendimas nesuteikti jam pabėgėlio statuso nėra įsiteisėjęs, taigi pareiškėjas turi teisę likti Lietuvos Respublikoje.

Pagal Įstatymo 221 straipsnio 3 dalį, teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodytais pagrindais.

Skundžiamu Sprendimu taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (Įstatymo 126 str. 1 d. 1 p.). Šis sprendimas priimtas, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neįvykdė Valstybės sienos apsaugos tarnybos 2023 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 23S47736, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos (t. y. iki 2023 m. balandžio 20 d.).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tuo metu, kai Valstybės sienos apsaugos tarnyba priėmė 2023 m. balandžio 13 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, pareiškėjas dar nebuvo pateikęs prieglobsčio prašymo, t. y. jis nebuvo laikomas prieglobsčio prašytoju. Pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą 2023 m. birželio 22 d. ir tapo prieglobsčio prašytoju. Taigi, priimant ginčijamą Sprendimą, pareiškėjo statusas buvo pasikeitęs, o tai reiškia, kad jo atžvilgiu taikytinos Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios prieglobsčio prašytojo statusą ir iš jo kylančias garantijas. Viena iš tokių garantijų numatyta Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, jeigu skundžiamu sprendimu užsieniečiui atsisakyta suteikti prieglobstį.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra nė vieno Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodyto pagrindo, kuriam esant būtų galima išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, neįsiteisėjus Sprendimui nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamas Sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos vertintinas kaip vientisas Sprendimas, priimtas išnagrinėjus pareiškėjo prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo iš esmės (ne skubos tvarka), todėl, apskundus šį sprendimą teismui ir nesant Įstatymo125 ir 126 straipsniuose nurodytų pagrindų, jo vykdymas sustabdomas visa apimtimi (Įstatymo 139 str. 1 d. 3 p.). Todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo spręsti dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir sustabdyti šio Sprendimo ar jo dalies vykdymą, vadovaujantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pagrindus pagal ABTĮ 70 straipsnį iš esmės, tačiau, atsisakęs tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir skundžiamo Sprendimo vykdymo sustabdymo, nors ir kitais motyvais, pagrįstai atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai keistini, tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. C. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 9 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė