2024-02-21 Nr. AB-3218-3-61-3-09879-2023-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-160-463/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09879-2023-3

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas O. S. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 23S23S218427, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti Departamento 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 23S23S147514, 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 23S151655 ir 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 23S218438 galiojimą. Prašymas grindžiamas tuo, kad išsiuntus pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, jis būtų atskirtas nuo savo šeimos, taip pat pareiškėjas būtų išsiųstas į Ukrainos Respubliką, kurioje šiuo metu vyksta karas. Pareiškėjui realiai kiltų pavojus jo sveikatai ir gyvybei, o tai sukeltų neatitaisomą žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 21 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo motyvus ir byloje esančius duomenis, padarė išvadą, kad pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė – sustabdyti Departamento 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 23S23S147514 bei 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 23S151655, nėra tiesiogiai susijusi su teismo priimtu nagrinėti pareiškėjo reikalavimu – panaikinti Departamento 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 23S23S218427. Teismas pabrėžė, kad teismui gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais. Teismas pažymėjo, jog Departamento 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 23S23S147514 bei 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 23S151655 teisėtumas nėra nagrinėjamos bylos dalykas, todėl teismas neturi pagrindo spręsti klausimo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo dėl sprendimų, kurių teisėtumo pareiškėjas šioje byloje neginčija.

Įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl Departamento 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo vykdymo sustabdymo, teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas nurodo, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jis būtų grąžintas į kilmės valstybę ir dėl to pareiškėjui atsirastų neigiamos pasekmės, tačiau šie pareiškėjo teiginiai negali būti vertinami kitaip, kaip tik abstraktūs (paremti tik bendro pobūdžio pasvarstymais, prielaidomis). Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė teiginių, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas sukels neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Taip pat aplinkybė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjas negalės tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių bylos nagrinėjimo metu, nesudaro pagrindo pritaikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas yra sudaręs teisinių paslaugų teikimo sutartį su advokate, kuri pareiškėjo vardu ir pateikė teismui skundą.

Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog yra tikslinga imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti. Teismo nuomone, įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę argumentus, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso. Tuo labiau, kad pareiškėjas turėtų galimybę tiesiogiai dalyvauti teismo posėdyje. Teismas vertino, jog pareiškėjo hipotetinio pobūdžio argumentai, kad bus apsunkintas teisių gynimas teisme, taip pat nesudaro pagrindo jau šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2023 m. gruodžio 29 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir klausimą išspręsti iš esmės – pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: sustabdyti Departamento 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 23S23S147514, 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 23S151655 ir 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 23S218438 galiojimą.

Pareiškėjas nurodo, jog nuo 2019 m. gyvena ir dirba Lietuvos Respublikoje, jam buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, t. y., pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką ketindamas dirbti. Šiuo metu pareiškėjas dirba (duomenys neskelbtini), darbdavio yra charakterizuojamas išskirtinai teigiamai.

Pareiškėjas taip pat akcentuoja, jog Lietuvos Respublikoje gyvena su suktuoktine, augina du sūnus, vienas iš kurių yra nepilnametis, besimokantis progimnazijoje. Abu pareiškėjo sūnūs turi leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jiems Įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje dėl Ukrainoje vykstančio karo. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pabrėžia, kad jį Lietuvos Respublikoje saisto ne tik darbo santykiai, kurių pagrindu buvo pratęstas leidimas laikinai gyventi, bet ir šeimyniniai santykiai, t. y., sutuoktinė ir du sūnus, iš kurių vienas yra nepilnametis moksleivis, todėl Lietuvos Respublika yra pareiškėjo ekonominių, šeimyninių ir socialinų interesų centras.

Pareiškėjas nurodo, jog pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus. Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ir negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 str. 2 d.). Pareiškėjas buvo nuteistas už du nesunkius nusikaltimus ir sąžiningai bei pareigingai vykdo baudžiamojo poveikio priemones, naujų nusikalstamų veikų nepadarė, todėl jam negali būti taikomos Įstatymo 130 straipsnio 3 dalies nuostatos. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjas būtų pašauktas į Ukrainos Respublikos ginkluotąsias pajėgas, dalyvautų aktyviuose kariniuose veiksmuose, o tai realiai sukeltų grėsmę pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Pareiškėjas net ir nuotoliniu būdu negalėtų dalyvauti administracinės bylos nagrinėjime. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta yra okupuota Rusijos Federacijos, todėl jeigu jis būtų į ją grąžintas, jis būtų kankinamas, žalojamas, kalinamas Rusijos Federacijos. Vadovaujantis viešai skelbiama informacija visoje Ukrainoje egzistuoja pavojus būti sužeistam ar nužudytam, o Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija rekomenduoja Lietuvos Respublikos piliečiams nevykti į Ukrainą.

Pareiškėjo nurodytos abejonės dėl Departamento 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo sudaro pagrindą sustabdyti ne tik šio sprendimo galiojimą, bet ir kitų Departamento sprendimų dėl pareiškėjo galiojimą iki Departamento 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo teisėtumas bus patikrintas teisme. Pareiškėjui turi būti taikoma laikinoji apsauga, kad nebūtų neproporcingai pažeisti ne tik jo, bet ir jo šeimos narių interesai, nebūtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y., prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019).

Pažymėtina, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu asmuo neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; kt.).

Byloje nustatyta, jog Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsižvelgęs į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugpjūčio 30 d. raštą Nr. 5-S-20241 dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei (sprendimas apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir nagrinėjamas administracinėje byloje Nr. eI2-13152-331/2023). Atsakovas 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimu, motyvuodamas tuo, kad asmuo gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo 36 mėnesius (3 metus) bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo 36 mėnesius (3 metus), o 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimu nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

Byloje nagrinėjamo ginčo dalykas yra 2023 m. gruodžio 5 d. Migracijos departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė, kiek tai susiję su Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ir 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimu, nėra tiesiogiai susijusi su nagrinėjamoje byloje pareikštų reikalavimų užtikrinimu, todėl negali būti taikoma, be to, klausimas dėl minėtų Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimo ir 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimo stabdymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išspręstas bylose Nr. eAS-55-1047/2023 bei Nr. eAS-80-968/2024.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y., stabdyti Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, grindžia tuo, jog Lietuvos Respublikoje yra pareiškėjo ekonominių ir šeimyninių interesų centras, pareiškėjas dirba (duomenys neskelbtini), gyvena kartu su šeima, nepilnametis vaikas lanko progimnaziją. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog išsiuntus jį iš Lietuvos Respublikos, jis būtų priverstas grįžti į Ukrainą, kur šiuo metu vyksta karas, todėl jo laisvei ir gyvybei grėstų pavojus.

Teisėjų kolegija pažymi, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.).

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu pažymėti, kad administracinių teismų praktikoje sprendžiant užsieniečių bylas turi būti atsižvelgiama į byloje esančias aplinkybes dėl šeimos ryšių išsaugojimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-655-438/2020). Pažymėtina, kad, bendra valstybių pareiga užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą ir iš jos kildinama teisė į šeimos susijungimą yra nustatyta Europos Sąjungos ir tarptautinėje teisėje. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad vertinant šeimos ryšius kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Hasanbasic prieš Šveicariją, pareiškimo numeris Nr. 52166/09) bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Būtina įvertinti, ar užsieniečio socialiniai kultūriniai ir šeimos ryšiai su priimančia valstybe yra tvirti, kiek laiko pareiškėjas gyveno toje šalyje, iš kurios ketinama išsiųsti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Balogun prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 60286/09). Taip pat pažymėtina, jog, vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 26 punktu, šeimos nariai – tai sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) (toliau – vaikai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama.

Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Įvertinus visas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos reikšmingos aplinkybės, į kurias, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 1 dalimi, turi būti atsižvelgta priimant sprendimą užsienietį išsiųsti (esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika). Būtent, pareiškėjas teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką 2019 m., šiuo metu dirba (duomenys neskelbtini), darbo sutartis yra neterminuota, gyvena su šeima, kurioje auga nepilnametis vaikas, lankanti progimnaziją. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima tvirtinti, kad pareiškėjas neturėjo ir neturi ryšių su Lietuva.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad laikinai sustabdžius 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 23S23S218427 bus pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ar viešieji interesai.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino byloje esančias aplinkybes, neįvertino pareiškėjo ekonominių bei šeimyninių ryšių su Lietuva, neatsižvelgė į šeimos ryšių išsaugojimo principą ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, naikintina ir pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 23S23S218427, kuriuo pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, vykdymo sustabdymo, tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. S. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 23S23S218427 galiojimą, panaikinti.

Tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 23S23S218427, kuriuo pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas administracinėje byloje.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys