2021-05-26 Nr. AB-11238-3-62-3-00390-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-580-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00390-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. G. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2019 m. spalio 18 d. iki 2020 m. sausio 24 d. buvo laikomas Alytaus PN uždarojoje zonoje sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Kameroje Nr. 12 nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas, kurį mažino baldai. Pareiškėjas teigė, kad kameroje langas buvo mažas, su keliomis eilėmis grotų, todėl nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas. Visą dieną buvo įjungtas dirbtinis apšvietimas, dėl to skaudėjo galvą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinio mazgo durų spyna išlaužta, nebuvo galimybės jų uždaryti, o per durų plyšį buvo matomas kitų nuteistųjų. Be to, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo kameros gyvenamojo ploto 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu privatumo užtikrinimo prasme, nes pareiškėjas buvo matomas kameros duris atidarantiems ir per stebėjimo akutę stebintiems pareigūnams, todėl buvo pažeistas jo privatumas. Pareiškėjas teigė, kad naudojantis dušu nebuvo užtikrintas jo privatumas. Dušo patalpoje neįrengtos kabinos, dušai atskirti tik šoninėmis sienelėmis, todėl kiti nuteistieji ir pareigūnai galėjo pareiškėją stebėti.

4. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad baldai kameroje seni, susidėvėję, netvarkingi, patalpos neremontuotos, grindyse likusios nupjautų metalinių strypų dalys. Baldai kameroje nepritvirtinti prie grindų, lova dviejų aukštų, nepatogi, todėl negalėjo pailsėti. Pasivaikščiojimo kiemuose neįrengta pareigūnų iškvietimo sistema, nebuvo galimybės išsikviesti pareigūnus, taip pat neįrengtos rūkymo vietos. Pareiškėjas teigė, kad buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, todėl turėjo kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

5. Pareiškėjas nurodė, kad valstybė neužtikrino jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, tai sukėlė pareiškėjui kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, buvo pažeistas jo orumas. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė emocinę depresiją, pažeminimą, psichologinį sukrėtimą, dėl to kreipėsi į psichiatrą ir psichologą.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas uždarosios zonos kamerų tipo patalpoje Nr. 12, kurioje jam teko 4,14 kv. m ploto. Alytaus PN kamerų tipo patalpose buvo atliktas kapitalinis remontas, kurio metu buvo pakeisti langai, durys, sanitariniai įrenginiai, įrengta ištraukiamoji ventiliacija, elektros instaliacija, prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Kameros vėdinamos per atveriamus langus, sanitariniuose mazguose įrengta ištraukiamoji ventiliacija. Kamerų langai, kurių dydis – 100x58 cm, užtikrina natūralų patalpos apšvietimą. Patalpos ir jose esantis inventorius, baldai yra tvarkingi ir prižiūrėti. Tualetai ir dušinės atskirti sienelėmis. Pasivaikščiojimų kiemeliai tvarkingi, jų būklė atitinka teisės aktų reikalavimus. Iškvietimo mygtukų įrengimo pasivaikščiojimo kiemuose teisės aktai nenumato. Gyvenamosiose patalpose rūkyti draudžiama ir jose nerūkoma. Alytaus PN vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas pataisos namuose laikomiems asmenims. Alytaus visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu pažeidimų kamerų tipo patalpose nenustatė.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus PN dėl skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kalinimo sąlygomis uždarojoje zonoje, nesikreipė. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą bei nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjo R. G. skundą atmetė.

10. Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 12, kurios plotas – 12,44 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,14 kv. m ploto, todėl sprendė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 111.2. punkte nustatyta 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad kameros plotą mažino baldai, nurodė, jog pagal Taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Teismas, nenustatęs minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimo, pareiškėjo argumentus dėl baldų užimamo ploto atmetė.

12. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad patalpa buvo neremontuota, iš grindų išlindę strypai, baldai netvarkingi, nurodė, jog byloje nėra duomenų apie netinkamai įrengtas ir susidėvėjusias gyvenamąsias kameras, netvarkingą kameros inventoriaus būklę, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kamerų tipo patalpos yra tvarkingos, jose atliktas kapitalinis remontas. Šiuos argumentus patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateiktos kameros Nr. 12 foto nuotraukos, iš kurių matyti, kad patalpa suremontuota, baldai tvarkingi. Teismas nurodė, kad pareiškėjas dėl sąlygų kameroje Nr. 12 ar baldų pakeitimo į Alytaus PN administraciją ar jos pareigūnus nesikreipė. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad atsakovo atstovas veikė netinkamai, pareiškėjo argumentai dėl minėtų aplinkybių grindžiami tik deklaratyviais teiginiais.

13. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl natūralaus apšvietimo kameroje, kadangi sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nereglamentuoja patalpų natūralaus apšvietimo dydžių.

14. Teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, t. y. galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato sanitarinio mazgo durų įrengimo su spyna. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje yra pakankamas asmenų privatumui užtikrinti, todėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl privatumo neužtikrinimo nenustatė. Teismas nurodė, jeigu kameros sanitarinio mazgo durys tinkamai neužsirakino ar neužsidarė, pareiškėjas galėjo kreiptis į Alytaus PN pareigūnus, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovo atstovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo yra deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais pareiškėjo samprotavimais, nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl juos atmetė.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu, nurodė, kad iš byloje esančių dušinės fotonuotraukų matyti, jog prausimosi vietos yra atskirtos sienelėmis be durų. Nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti. Todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Vis dėlto, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus tiesių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Teismas nenustatė, kad šiuo atveju pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo itin prastos, todėl nekonstatavo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl dušo kabinų neįrengimo.

16. Teismas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad Alytaus PN neįrengtos rūkymo patalpos, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, nurodė, jog draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendrojo naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Higienos normos HN 134:2015 7 punkte, todėl pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, nustatė, kad Alytaus PN uždarojoje zonoje laikomų asmenų rūkymo priemonės laikomos specialiai tam pritaikytose rakinamose dėžutėse koridoriuje ir išduodamos einant pasivaikščioti. Remiantis Alytaus PN direktoriaus 2019 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1-179 „Dėl nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose ir uždarojoje zonoje“ lokalinių sektorių kiemuose rūkyti leidžiama tik tam skirtose vietose (1.1 p.); einant į pasivaikščiojimą nuteistajam, norinčiam pasivaikščiojimo kiemelyje būti su nerūkančiais asmenimis, apie tai reikia pranešti budinčiam pareigūnui; gavus tokį nuteistojo prašymą, pasivaikščiojimas organizuojamas nerūkančiųjų kiemelyje (1.7 p). Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl jo vedimo pasivaikščioti su nerūkančiais asmenimis ir / ar kad atsakovo atstovas tokio prašymo nebūtų patenkinęs, todėl pareiškėjo argumentus dėl vedimo pasivaikščioti su rūkančiais asmenimis atmetė kaip deklaratyvius.

17. Teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato pareigūnų iškvietimo sistemos įrengimo pasivaikščiojimo kiemuose, taip pat nenustato, jog nuteistųjų lovos būtų vieno ar dviejų aukštų, todėl pareiškėjo argumentus šiuo aspektu taip pat atmetė.

18. Spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, teismas nurodė, kad nors pareiškėjas skunde ir teigė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais, orumo pažeminimu, nepatogumais, ir pan., tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

19. Teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, sprendė, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybės valdžios institucijos (Alytaus PN) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN.

III. 20. Pareiškėjas R. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

21. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu. Teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, nepagrįstai neatėmė sanitarinio mazgo užimamo ploto, kuris užima 3 kv. m ploto. Šią aplinkybę pareiškėjas nurodė teismo posėdyje, tačiau teismas jos nevertino.

22. Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju atsakovas nepateikė teismui kameros plano, sanitarinio mazgo įrengimo kameroje, todėl teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje, neatėmė sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto. Iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą ir padalijus jį iš kameroje buvusių asmenų skaičiaus, vienam asmeniui tektų 3,14 kv. m ploto. Be to, kameroje buvo baldai, dėl to kameroje esantiems asmenims nebuvo galimybės judėti.

23. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais dėl natūralaus apšvietimo ir teigia, kad atsakovas nepateikė teismui duomenų apie apšvietimo koeficiento lygį, o teismas nesigilino, koks turi būti natūralaus apšvietimo koeficientas. Nepaneigus skundo teiginių dėl natūralaus apšvietimo, turėjo būti nustatyta, kad natūralus apšvietimas kameroje buvo netinkamas.

24. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas neužtikrino Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų dėl sanitarinio mazgo įrengimo. Pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu, jis buvo matomas kitų nuteistųjų ir pareigūnų, be to, sanitariniuose mazguose nebuvo įrengta atskira ventiliacija, iš jų sklido nemalonūs kvapai.

25. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai nenustatė privatumo pažeidimo pareiškėjui naudojantis dušu, kuriame nebuvo įrengtos kabinos, dėl to jis buvo matomas kitų nuteistųjų ir pareigūnų.

26. Pareiškėjas dėl teismo sprendimo motyvų, susijusių su rūkymo patalpų įrengimu, nurodo, kad pataisos namų administracijai buvo žinoma, jog jis yra nerūkantis, todėl jam turėjo būti sudaryta galimybė pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje, kuriame būtų nerūkoma, tačiau Alytaus PN tokios galimybės neužtikrino. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad uždarojoje zonoje pasivaikščiojimo kiemeliai į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų neskirstomi, joje nėra nerūkančiųjų pasivaikščiojimo kiemelių. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad uždarojoje zonoje yra nerūkantiems asmenims skirti pasivaikščiojimo kiemeliai. Alytaus PN laikydamas pareiškėją pasivaikščiojimo kiemeliuose kartu su rūkančiais asmenimis, pažeidė jo teisę kvėpuoti ne dūmais užterštu oru.

27. Pareiškėjo teigimu, Alytaus PN neužtikrino jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų. Teismui nustačius, kad jo teisės ginčijamu laikotarpiu buvo pažeistos, atsirastų visos sąlygos neturtinei žalai atlyginti.

28. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Atsakovas nurodo, kad teismas visą pateiktą medžiagą išnagrinėjo ir įvertino. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, taip pat nedetalizavo aplinkybių, patvirtinančių jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 30. Bylos dalykas – 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui R. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl pareiškėjui neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN nuo 2019 m. spalio 18 d. iki 2020 m. sausio 24 d.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodytas pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus ir byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Alytaus PN pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, o jo pretenzijos yra nepagrįstos ir neįrodytos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Alytaus PN.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Iš apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog jo skundas turėjo būti tenkintas.

33. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti iš Alytaus PN įrodymus, jei tokie būtų, kuriems nuteistiesiems ginčo laikotarpiu, kaip nerūkantiems asmenims, buvo leista vaikščioti atskirai nuo rūkančių asmenų; pateikti kameros Nr. 12 išplanavimą. Tačiau pareiškėjas nenurodo, dėl kokių svarbių priežasčių toks prašymas teikiamas apeliacinės instancijos teismui, kai byla iš esmės buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme ir visi įrodymai turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Dėl to pareiškėjo prašymas išreikalauti įrodymus netenkintinas.

36. Pagal Taisyklių 111.2 punktą, pareiškėjui kamerų tipo patalpoje turėjo tekti 3,6 kv. m ploto. Iš byloje surinktų įrodymų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 12, kurios plotas 12,44 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 4,14 kv. m ploto, ir darė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklių 111.2 punkte nustatyta 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.

37. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad nebuvo užtikrintas pakankamas plotas, nes atėmus 3 kv. m sanitarinio mazgo plotą liktų 9,44, šį plotą padalijus iš 3, vienam asmeniui liktų 3,14 kv. m gyvenamasis plotas, be to, kameroje buvo įrengtos 2 lovos, 3 spintelės, stalas, kurie užėmė pusę kameros ploto.

38. Dėl šių nurodomų pareiškėjo argumentų pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjui užtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, nepripažintina nepagrįsta.

39. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; kt.).

40. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017; kt.).

41. Taigi, vertinant pareiškėjui tekusią ploto normą Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų kontekste, visų pirma, nustatytina, ar iš bendro kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko ne mažiau nei 3 kv. m, o vertinant, ar nagrinėjamu atveju buvo laikytasi nacionalinės teisės reikalavimų dėl 3,6 kv. m ploto normos vienam asmeniui užtikrinimo, nustatytina, ar pareiškėjui kameroje teko ne mažiau nei 3,6 kv. m, iš bendro kameros ploto neatėmus kameros įrenginių užimamo ploto. Tai nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta, todėl pagrįstai nėra konstatuotas nei Konvencijos 3 straipsnio, nei nacionalinės teisės akto (Taisyklių 111.2 punkto) pažeidimas.

42. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo nurodoma Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja patalpų natūralaus apšvietimo dydžių, todėl pareiškėjo teiginius dėl netinkamo natūralaus apšvietimo atmetė.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad natūralus apšvietimo koeficientas nebuvo 0,5 proc., atsakovas nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų ar paneigtų apšvietimo koeficiento lygį, pirmosios instancijos teismas nesigilino, koks turi būti natūralus apšvietimas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių įrodymų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas privalėjo konstatuoti, kad kameroje Nr. 12 natūralus apšvietimas buvo netinkamas.

44. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas reiškė atsakovo atstovui pretenzijas dėl netinkamo apšvietimo, kreipėsi į kompetentingas institucijas, kad būtų įvertinta, ar pakankamas apšvietimas. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo nėra suprantama, kokius įrodymus, susijusius su kameros pašvietimu ginčo laikotarpiu, atsakovas turėjo ir galėjo pateikti bylos nagrinėjimo metu.

45. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo skundo argumentų, jog pareiškėjas neturtinę žalą patyrė dėl to, kad buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai ir neužtikrintas pareiškėjo privatumas.

46. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktu, reglamentuojančiu kamerų tipo patalpų įrengimą, nustatęs, kad sanitarinis mazgas įrengtas atskiroje patalpoje, nustatė, kad tai buvo pakankama, kad būtų užtikrintas pareiškėjo privatumas. Pirmosios instancijos teismas taip pat išnagrinėjo pareiškėjo argumentus, susijusius su tuo, kad kameros sanitarinio mazgo durys tinkamai neužsirakino ar neužsidarė, ir šiuo aspektu nurodė, kad nėra įrodymų, jog pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą (pareigūnus) dėl šių aplinkybių.

47. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomus nusiskundimus dėl to, kad kameros sanitarinio mazgo durų būklė nebuvo tinkama, tačiau durų niekas neremontuodavo, pažymi, kad pareiškėjas nenurodo jokių tikslių ir konkrečių faktų, kada durys buvo sugadintos, neužsirakino ir neužsidarė, budintis pareigūnas tai matė, tačiau nesiėmė jokių priemonių, kad šis gedimas skubiai būtų pašalintas. Pareiškėjo argumentai dėl neužsidarančių durų vertinami kaip deklaratyvūs.

48. Vertinant pareiškėjo nusiskundimus dėl dušo patalpų netinkamo įrengimo, akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog dušinėje prausimosi vietos yra atskirtos sienelėmis be durų.

49. Pareiškėjas, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė privatumą dėl tokio dušinės įrengimo, nenurodo jokių teisės aktų normų, kurios nustatytų, kad turi būti įrengtos dušo kabinos. Apeliacinis skundas šiuo aspektu grindžiamas argumentais, susijusiais su sanitarinio mazgo įrengimu, o ne dušinės įrengimu.

50. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų, kad Alytaus PN neįrengtos rūkymo patalpos, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais.

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis buvo laikomas pasivaikščiojimo kiemeliuose kartu su rūkančiais asmenimis ir priverstas kvėpuoti dūmais užterštu oru, o jis yra nerūkantis. Pareiškėjas teigia, kad Alytaus PN administracija jam nesuteikė galimybės vaikščioti kiemelyje, kuriame nebūtų rūkoma, tačiau jis nenurodo jokių bylos įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti tokią aplinkybę.

52. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio, Higienos normos HN 134:2015 7 punkto nuostatomis, konstatavo, kad atsakovo atstovas turi pareigą užtikrinti, jog asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, nustatyta, kad Alytaus PN direktoriaus 2019 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1-179 „Dėl nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose ir uždarojoje zonoje“ (b. l. 22), lokalinių sektorių kiemuose rūkyti leidžiama tik tam skirtose vietose (1.1 p.), o einant į pasivaikščiojimą nuteistajam, norinčiam pasivaikščiojimo kiemelyje būti su nerūkančiais asmenimis, apie tai reikia pranešti budinčiam pareigūnui, bei gavus tokį nuteistojo prašymą, pasivaikščiojimas organizuojamas nerūkančiųjų kiemelyje (1.7 p.).

53. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama įkalinimo įstaigos administracijos pareiga užtikrinti, kad nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (žr., pvz., 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2716-662/2019; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4069-624/2016).

54. Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo (žr., pvz., 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4204-968/2020; 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-502/2017; 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017; 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015; ).

55. Pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis kreipėsi į atsakovo atstovo administraciją dėl jo vedimo pasivaikščioti su nerūkančiais asmenimis, kad jis skundėsi, jog pasivaikščiojimų metu asmenys rūkė, o atsakovo atstovas pareiškėjo prašymų netenkino bei į skundus nereagavo, t. y. neorganizavo pareiškėjo pasivaikščiojimo nerūkančiųjų kiemelyje arba neužtikrino, kad pareiškėjo pasivaikščiojimo metu kiti asmenys nerūkytų. Tokių įrodymų pareiškėjas nenurodo ir apeliaciniame skunde. Pareiškėjas nurodo aplinkybes, kad atsakovo atstovui yra žinoma, jog jis yra nerūkantis asmuo, tačiau šiuo atveju nėra ginčo, kad pareiškėjui kameroje buvo užtikrinta teisė būti su nerūkančiais asmenimis.

56. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir pareiškėjo argumentus, kad dėl kalinimo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais, orumo pažeminimu, nepatogumais, ir pan., ir nustatė, jog nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

57. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant visoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui, nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

58. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė