2018-01-09 Nr. AB-660-3-61-3-00600-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1534-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00600-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.6; 17.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sauda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sauda“ prašymą dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Sauda“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 1–3) pratęsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2015 m. gegužės 7 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-00-150507-00052 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) įvykdymo terminą 24 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. balandžio 29 d. Inspekcija surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-150429-00054, kuriuo nustatė, kad statinys, t. y. dalis tvoros, sudarytos iš surenkamų betoninių elementų, pastatyta valstybiniame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Minėto akto pagrindu surašytas Privalomasis nurodymas, kuriuo UAB „Sauda“ įpareigota ne vėliau kaip iki 2015 m. lapkričio 6 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius. Pareiškėjo prašymu terminas buvo pratęstas iki 2016 m. vasario 6 d.

Pareiškėjo teigimu, Žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 8 savininkams. Siekdamas įteisinti ginčo objektu esančią tvoros dalį, pareiškėjas kreipėsi į žemės savininkus su prašymais išsinuomoti žemės sklypo dalį, kurioje yra minėta tvora. Su vienu iš savininkų 2016 m. vasario 4 d. buvo sudaryta penkerių metų žemės nuomos sutartis, su kitais savininkais iki šiol vedamos derybos dėl žemės nuomos (ar pardavimo) kainos. Didžiausią dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdo Lietuvos Respublika, kurios interesus atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Tarnyba).

Pareiškėjas raštu kreipėsi į Tarnybos Vilniaus skyrių dėl galimybės išsinuomoti žemės sklypą ar jo dalį, kuriame yra ginčo objektu esanti tvora, tačiau atsakymas iki termino pašalinti neteisėtos statybos padarinius nėra gautas. Taigi pradėtų procedūrų pareiškėjas iki Inspekcijos nustatyto termino neturėjo galimybės užbaigti, kadangi vis dar vedamos derybos dėl žemės nuomos ar pardavimo. Pareiškėjas pabrėžė, jog ginčo objektu esantis statinys – tvora yra nesudėtingas statinys, nėra kultūros paveldo objektas, nepažeidžia gamtosaugos reikalavimų, netrukdo privažiavimų prie vandens telkinių, jam įteisinti reikalingas tik žemės savininko arba valdytojo sutikimas.

Žemės sklype, kuriame pastatyta tvora, nėra aiškiai nustatytos kiekvieno savininko turimos žemės ribos, o žinomos tik bendrosios nuosavybės dalys, todėl šiuo metu nėra aišku, kurią tvoros dalį pareiškėjas turi nugriauti, kadangi dalį žemės UAB „Sauda“ valdo nuomos teise. Dėl šių aplinkybių patikslinimo pareiškėjas kreipėsi į valstybines institucijas, tačiau iki šiol nėra gauti jų atsakymai. Dėl ypatingai šiltos žiemos ir nuolatinio lietaus nebuvo galimybės patraukti betoninių konstrukcijų, iš kurių pastatyta tvora, nes dėl klampios dangos į teritoriją negali įvažiuoti sunkioji technika, todėl nuo 2015 m. lapkričio 6 d. nebuvo galimybės įvykdyti įpareigojimo.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į prašymą (b. l. 34–37) prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra.

4. Nurodė, kad galima pratęsti tik nepasibaigusį terminą, o kai terminas yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenustato privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus Privalomajame nurodyme nustatytam terminui prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės. Šiuo atveju reikalavimo įvykdymo terminas baigėsi 2016 m. vasario 6 d., o pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. vasario 10 d., jokių priežasčių, pateisinančių tokius veiksmus, nenurodė. Privalomojo nurodymo termino pratęsimas turi būti protingas, realus bei pagrįstas, skatinantis operatyvų savavališkos statybos padarinių šalinimą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 2 d. sprendimu (b. l. 63–65) pareiškėjo prašymą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Inspekcijos Vilniaus skyrius 2015 m. balandžio 29 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-150429-00045, kuriame nustatė, kad statinys (jo dalis) – tvora, adresu: (duomenys neskelbtini), pastatyta savavališkai, neturint statybą leidžiančio dokumento; Inspekcija 2015 m. gegužės 7 d. privalomuoju nurodymu Nr. PRN-00-150507-00052 įpareigojo pareiškėją ne vėliau nei iki 2015 m. lapkričio 6 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios 2015 m. balandžio 29 d. surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-150429-00045, padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę; pareiškėjui prašant, Inspekcija 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. RE-298 pratęsė Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2016 m. vasario 6 d.; 2016 m. vasario 11 d. teisme gautas pareiškėjo prašymas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą; pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovai pareiškė prašymą atnaujinti praleistą Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.

7. Teismas pažymėjo, jog savavališkos statybos padarinių šalinimo tvarką ir terminus reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas (toliau – Priežiūros įstatymas), kurio 14 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad Inspekcijos pareigūnas, nustatęs, jog statyba yra savavališka, surašo savavališkos statybos aktą ir pateikia už statybą atsakingam asmeniui privalomąjį nurodymą šio asmens lėšomis vienu iš įstatyme įtvirtintų būdų pašalinti savavališkos statybos padarinius. Pagal Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalį, privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui asmuo gali kreiptis į teismą. Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės identiškas iki Priežiūros įstatymo įsigaliojimo (2014 m. sausio 1 d.) galiojusio Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies nuostatoms, dėl kurių aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs vieningą praktiką.

8. Priežiūros įstatyme galimybė atnaujinti praleistą privalomojo nurodymo įvykdymo terminą nenustatyta. Lietuvos vyriausias administracinis teismas nuosekliai laikosi nuostatos, kad galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenustato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus jame nustatytam terminui prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-305/2012; 2012 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-454/2012; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012; 2015 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-968-556/2015; 2016 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1067-662/2016).

9. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui konkretus terminas Privalomajam nurodymui įvykdyti buvo nustatytas iki 2015 m. lapkričio 12 d. ir vieną kartą pratęstas iki 2016 m. vasario 6 d., o prašymą pratęsti nustatytą ir vieną kartą Inspekcijos jau pratęstą Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pareiškėjas teismui pateikė tik 2016 m. vasario 11 d., pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminas iki pareiškėjui kreipiantis į teismą dėl jo pratęsimo buvo jau pasibaigęs, o nesant teisės aktuose nustatytos atnaujinimo galimybės, jo pratęsimas negalimas. Kadangi reikalavimo įvykdymo terminas negali būti atnaujintas, pareiškėjo prašymo aplinkybės dėl svarbių termino pratęsimo priežasčių, susijusių su procedūromis, kurių trukmei jis negali daryti įtakos, nenagrinėtinos.

III. 10. UAB „Sauda“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 68–70), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą 24 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

11. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas terminų atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimas neatitinka protingumo ir teisingumo principų. Nagrinėjamu atveju Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo praleistas dėl įsivėlusios klaidos ir labai nežymiai. Pareiškėjas laiku (2016 m. vasario 5 d.) kreipėsi į Inspekciją, tačiau jo prašymas, atsižvelgiant į prašymą priėmusio Inspekcijos pareigūno žodines rekomendacijas, nebuvo užregistruotas. Pagrįsdamas savo argumentus, pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2007 dėl termino pateikti apeliacinį skundą atnaujinimo. Pareiškėjo įsitikinimu, nagrinėjamam atvejui pirmosios instancijos teismo sprendime cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika netaikytina. Be to, teismų praktikoje formuojama vieninga pozicija, kad terminų atnaujinimas yra teismo teisė, todėl jis turi diskrecijos teisę nuspręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kada atnaujinti procesinius terminus ar jų neatnaujinti.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 79–80) prašo jį atmesti.

13. Pažymi, kad net ir nukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos dėl neatnaujinamo termino paduoti prašymą, pareiškėjas prašymo dėl tokio termino atnaujinimo neteikė. Be to, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Ši administracinė byla yra analogiška kitoms išnagrinėtoms administracinėms byloms, kuriose spręsti tapataus pobūdžio klausimai, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

15. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir tik atsakydama į apeliacinio skundo argumentus jas papildo.

16. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad galimybė pratęsti šį terminą yra susieta su pareiga šia galimybe pasinaudoti teisės aktų nustatyta tvarka. Savavališkos statybos padarinių šalinimo tvarka yra įtvirtinta Priežiūros įstatymo (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-459 redakcija) 14 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, be kita ko, privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėn. arba, išimtiniais atvejais, per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėn. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą. Šios nuostatos nuo 2014 m. sausio 1 d. iš esmės buvo perkeltos iš Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies (28 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-330-556/2016). Todėl nagrinėjamai bylai yra aktuali teismų praktika dėl Statybų įstatymo 28 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo.

17. Atitinkamai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012, aiškindamas Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalį, nurodė, jog remiantis lingvistiniu Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies aiškinimu bei atsižvelgiant į šios nuostatos bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-827 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 37 punkto tikslą, pažymėtina, kad minėtos teisės aktų normos skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą. Todėl darytina išvada, jog šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta.

18. Nagrinėjamu atveju Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas baigėsi 2016 m. vasario 6 d., o pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl jo įvykdymo pratęsimo kreipėsi 2016 m. vasario 11 d., t. y. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui jau pasibaigus, todėl tenkinti pareiškėjo prašymą šį terminą pratęsti nėra galimybės.

19. Pareiškėjas nurodo, kad prašymą dar kartą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą jis pateikė 2016 m. vasario 5 d., tačiau Inspekcijoje jis nebuvo užregistruotas. Iš pareiškėjo pateiktos šio prašymo kopijos (b. l. 58–59) matyti, kad jis buvo teiktas Inspekcijai. Tuo tarpu pagal Priežiūros įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 14 d.) 14 straipsnio 3 dalies nuostatas Inspekcija privalomojo nurodymo įvykdymo terminą gali pratęsti tik vieną kartą ir tik 3 mėnesiams. Tai atitinkamai jau buvo padaryta Inspekcijai 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. RE-298 minėtą terminą nuo 2015 m. lapkričio 6 d. pratęsiant iki 2016 m. vasario 6 d. Pareiškėjui pageidaujant Privalomojo nurodymo termino įvykdymą pratęsti dar kartą, jis su tokiu prašymu turėjo kreiptis nebe į Inspekciją, o į teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017). Tai pareiškėjui buvo išaiškinta ir pačiame Privalomajame nurodyme.

20. Pareiškėjo argumentai, kad termino atnaujinimas yra teismo teisė ir diskrecija, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi teismas turi teisę atnaujinti tik tuos terminus, kurių atnaujinimą reglamentuoja teisės aktai, t. y. teismas sprendžia tik dėl tokių terminų, kurie nėra naikinamieji, atnaujinimo. Nagrinėjamu atveju gi, kaip ne kartą konstatuota Lietuvos vytiausiojo administracinio teismo praktikoje, teisės aktai nenustato privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus jame nustatytam terminui prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017 ir kt.).

21. Pagal ABTĮ 39 straipsnio 2 dalį už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 14 eurų žyminis mokestis. Pagal šio straipsnio 3 dalį skundus paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Taigi už elektroninių ryšių priemonėmis paduotą apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimo mokėtinas 10,50 Eur dydžio žyminis mokestis. Iš kartu su pareiškėjo apeliaciniu skundu pateikto žyminio mokesčio kvito (b. l. 71) matyti, kad už apeliacinį skundą yra sumokėta 11 Eur žyminio mokesčio. ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui grąžintina permokėta žyminio mokesčio dalis – 0,50 Eur.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sauda“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Sauda“ 0,50 Eur (penkiasdešimt centų) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius