2013-10-28 Nr. AB-7234-3-61-3-03185-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1586/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03185-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos policijos mokyklai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 1-8, 17-18), prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos policijos mokyklos (toliau – ir atsakovas) 2012 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 144-S-1618 „Dėl vidaus tarnybos stažo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą įskaityti į jo vidaus tarnybos stažą pusę mokymosi Vilniaus aukštesniojoje lengvosios pramonės mokykloje laiko – vienerius metus dešimt mėnesių dvidešimt septynias dienas.

Pareiškėjas paaiškino, kad 1993 m. birželio 25 d. baigė studijas Vilniaus aukštesniojoje lengvosios pramonės mokykloje, valią tarnauti policijoje išreiškė 1993 m. rugpjūčio mėnesį, t. y. nepraėjus trims mėnesiams nuo studijų baigimo, dėl sveikatos būklės negalėjo būti priimtas į vidaus tarnybą, todėl buvo pašauktas atlikti privalomosios karinės tarnybos. Tarnauti vidaus tarnyboje jis pradėjo 1994 m. gruodžio 19 d. ir tai buvo jo pirmoji darbovietė po studijų baigimo. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 4.2 punktu, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 16 straipsnio 4 dalimi, Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, nurodydamas, kad asmuo, įgijęs teisę į tam tikrą socialinę garantiją, turi teisę reikalauti teismo, kad ši jo teisė būtų apginta vadovaujantis anksčiau galiojusiais teisės aktais. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. lapkričio 22 d. nutarime yra išaiškinęs, kad pareigūnams, priimtiems iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, yra išlaikomos socialinės garantijos, galiojusios iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo. Paaiškino, kad jis siekė įstoti (išreiškė valią tapti pareigūnu ir tapo vidaus tarnybos pareigūnu) per tris mėnesius po jo studijų baigimo pailginant šiuos laikotarpius ligos (laikinos netinkamos sveikatos būklės) ir būtinosios karinės tarnybos laikotarpiais. Jis buvo pašauktas atlikti būtinosios karinės tarnybos 1993 m. spalio mėnesį, t. y. pirmu šaukimu po jo studijų baigimo, todėl pareiškėjas laikė, kad jis po studijų baigimo iš karto buvo paskirtas į pareigūno pareigas.

Atsakovas Lietuvos policijos mokykla su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjo tarnybos byloje nėra įrodymų apie tai, kada pareiškėjas išreiškė valią stoti į tarnybą policijoje, tačiau buvo gautas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos (toliau – ir CMEK) 1993 m. rugsėjo 15 d. nutarimas dėl pareiškėjo netinkamumo įstoti mokytis į Vilniaus policijos mokyklą. Rėmėsi Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nurodė, kad pareiškėjas prašo įskaityti pusę mokymosi laikotarpio ne aukštojoje švietimo įstaigoje, o aukštesniojoje mokymo įstaigoje, ko nėra numatyta Vidaus tarnybos statute. Rėmėsi Nuostatų 4.2 punktu, Nuostatų 6.2 punktu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-984/2008, kurioje išaiškinta, kad asmeniui per tris mėnesius pareiškus valią tarnauti (dirbti) vidaus reikalų, krašto apsaugos, valstybės saugumo ar prokuratūros sistemoje, asmeniui sėkmingai praėjus atitinkamas patikros procedūras ir paskyrus jį pareigūnu, laikytina, kad asmuo yra iš karto paskirtas pareigūnu Pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 6 punkto prasme. Nurodė, kad pareiškėjo prašymas įstoti mokytis į Vilniaus policijos mokyklą negali būti prilyginamas valios teisės aktų nustatyta tvarka būti priimtam į tarnybą pareiškimui, nes konkrečiu atveju pareiškėjas tik pareiškė valią studijuoti Vilniaus policijos mokykloje, tačiau prašymo įstoti mokytis į Vilniaus policijos mokyklą laikotarpiu neatitiko sveikatos reikalavimų, todėl laikytina, kad tuo metu pareiškėjas nebuvo įgijęs pareigūno statuso. Pažymėjo, kad Vilniaus aukštesniąją lengvosios pramonės mokyklą pareiškėjas baigė 1993 m. birželio 25 d., į privalomąją karinę tarnybą priimtas nuo 1993 m. spalio 18 d., todėl jis praleido Nuostatų 6.2 punkte nustatytą 3 mėnesių terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 9 punktą, Nuostatų 4.2 punktą, Pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 6 punktą, Nuostatų 6.2 punktą. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-984/2008 ir darė išvadą, kad buvo reikalingas ne tik pareiškėjo valios išreiškimas, bet ir procedūrų atlikimas iki 1993 m. rugsėjo 25 d. Pareiškėjas valią tarnauti pareiškė nepraėjus trims mėnesiams nuo mokslų baigimo, tačiau CMEK pripažino pareiškėjo netinkamumą įstoti mokytis į Vilniaus policijos mokyklą (b. l. 38), kas nėra laikoma liga. Pareiškėjas per minėtą trijų mėnesių laikotarpį nepradėjo karinės tarnybos (b. l. 40, 42), taigi jis praleido nustatytą trijų mėnesių terminą įstoti į tarnybą, ir nėra Nuostatų 6.2 punkte nustatytų pagrindų tokį terminą pailginti. Teismas konstatavo, jog pailginant nustatytą 3 mėnesių terminą pareiškėjo nurodomais pagrindais, būtų pažeista įstatymo leidėjo nustatyta pozicija dėl pareigūno statuso įgijimo iš karto, be to, pripažinimas netinkamu įstoti į tarnybą policijoje nėra numatytas kaip 3 mėnesių pailginimo pagrindas Nuostatų 6.2 punkte. Kritiškai vertinta ir aplinkybė, jog pareiškėjas, daugelį metų nuo 1995 metų (b. l. 40-41) žinodamas apie savo tarnybos stažo skaičiavimą, nesutikimą su tokiais skaičiavimais ir prašymą perskaičiuoti stažą pareiškė tik 2012 metais. Skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nebuvo pagrindo.

III. Pareiškėjas V. L. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 74-78) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-984/2008 vertino situaciją, pagal kurią laikė, jog asmuo yra laikomas priimtu „iš karto“ tuo atveju, jei jis išreiškė valią tapti pareigūnu per tris mėnesius nuo studijų baigimo ir sėkmingai baigė procedūrą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje nepasisakė, per kokį laiką turėtų būti laikoma „sėkmingai baigta“ procedūra, taip pat teismas minėtoje nutartyje nenagrinėjo klausimo, kokie laikotarpiai gali ar turi būti įskaitomi į patikros procedūrą ir kt. Pozityviojoje teisėje nėra suformuoto „sėkmingo patikros procedūrų praėjimo“ sąvokos turinio – nenurodoma, koks terminas galimas „sėkmingam praėjimui“. Tik vadovaujantis bendru supratimu galima daryti išvadą, kad „sėkmingu patikros procedūrų praėjimu“ galima laikyti tokią situaciją, kai pretendentas siekdamas tapti pareigūnu išreiškė valią dirbti ir vėliau tapo pareigūnu. Pareiškėjo atveju faktinės aplinkybės atitinka tokią situaciją, tačiau pirmosios instancijos teismas priėmė priešingą sprendimą.

Dėl jo sveikatos tinkamumo nurodo, jog CMEK 1993 m. rugsėjo 9 d. surašė pažymą kurioje nurodė, jog jis yra netinkamas, jo sveikata yra netinkama stojimui į Vilniaus aukštesniąją policijos mokyklą. Neilgai trukus jis buvo pašauktas atlikti būtinosios karinės tarnybos (1993 m. spalio 11 d.) ir atlikęs privalomąją karinę tarnybą galėjo įgyvendinti savo valią tapti vidaus tarnybos pareigūnu – nuo 1994 m. gruodžio 19 d. buvo paskirtas į statutines ryšininko – radisto pareigas. Tokią situaciją vertina kaip Nuostatų 6.2 punkte numatytą situaciją, t. y. jis turėtų būti laikomas stojusiu į tarnybą iš karto po studijų dėl to, jog pareiškė valią stoti į tarnybą per 3 mėnesius, o vėliau ekspertizės metu paaiškėjus jo sveikatos būklei jis turėjo gydytis (pasveikti). Teismas tokią CMEK išvadą, jog jo sveikatos būklė netinkama tarnybai, įvertino kaip nelaikytina liga. Teismas nenurodė motyvų, kuo remdamasis darė tokią išvadą, o pagal bylos medžiagą matyti, kad teismas išsamiai neanalizavo situacijos ir šia apimtimi sprendimas yra priimtas be motyvų. Teismas iš esmės nevertino aplinkybių, susijusių su jo sveikata, teismas neanalizuodamas aplinkybių subjektyviai ir be argumentų nusprendė, jog jo sveikatos būklė nelaikytina liga. Nesutinka su tokiu teismo sprendimu, mano, jog tokia situacija, kai asmens sveikatos būklė yra netinkama tarnybai, o vėliau (sekantį mėnesį) sveikatos būklė tampa tinkama privalomai karinei tarnybai, o dar vėliau – ir tarnybai vidaus reikalų sistemoje, leidžia teigti, jog sveikatos būklė (sutrikimas) buvęs sveikatos patikrinimo CMEK metu, buvo laikinas, kuris vėliau išnyko.

Nėra aišku, kokias sveikatos būkles Vyriausybė prilygina ligai Nuostatų 6.2 punkte įtvirtintos normos prasme: ar tai turėtų būti laikinas sveikatos sutrikimas, koks dokumentas galėtų konstatuoti ligą. Nesant tokio išaiškinimo, teisės normos turinį būtina aiškintis sprendžiant konkretų ginčą teisme. Išanalizavus pirmosios instancijos teismo sprendimą akivaizdu, kad teismas nenagrinėjo ir nevertino, ar jo sveikatos būklė, aprašyta CMEK 1993 m. rugsėjo 9 d. išvadoje, yra laikytina liga. Taip pat teismas nevertino, ar jo sveikatos būklė pasikeitė nuo jos įvertinimo 1993 m. rugsėjo 9 d. iki tarnybos privalomoje karo tarnyboje pradžios (1993 m. spalio 18 d.) ar tarnybos vidaus reikalų sistemoje pradžios (1994 m. gruodžio 19 d.). Teismas nevertino, ar įvyko subjektyvių aplinkybių – jo sveikatos būklės – pasikeitimas. Taip pat teismas neanalizavo ir nevertino, ar nuo jo sveikatos būklės įvertinimo 1993 m. rugsėjo 9 d. iki jo priėmimo į privalomą karinę tarnybą ir vėliau tarnybą vidaus reikalų sistemoje keitėsi teisinis reguliavimas ir tokios sveikatos būklės, kokia buvo jo sveikatos būklė, vėliau buvo pripažinta tinkama tarnybai vidaus tarnyboje. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai taikant Pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 6 punkte ir Nuostatų 6.2 punkte įtvirtintas normas, išsamiai neišanalizavus visų aplinkybių.

Dėl privalomosios karinės tarnybos laiko neįskaitymo į 3 mėn. laikotarpį nurodo, jog teismas nevertino ir kitų aplinkybių, susijusių su Pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 6 punkte įtvirtinta norma. Jei pirmosios instancijos teismo interpretacija laikytina tinkama ir pagrįsta, susidaro tokia situacija, pagal kurią aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų absolventai turi stoti per 3 mėn. nuo studijų baigimo, o privalomosios tarnybos laikotarpis net teoriškai negali būti įskaitomas į 3 mėnesių stojimo laikotarpį, nes norint pradėti privalomąją karinę tarnybą spalio–lapkričio mėnesiais ir nepraleisti 3 mėn. termino, studijas reikia baigti ne anksčiau kaip liepos– rugpjūčio mėnesiais. Tokia interpretacija sukurtų situaciją, pagal kurią teisė reikalautų neįmanomo.

Pažymi, kad teismo subjektyvus manymas, kad jis nuo 1995 m. žinodamas apie savo tarnybos stažo skaičiavimą tik dabar ėmėsi savo teisių gynimo, yra vertintinas kritiškai. Objektyvus ir nešališkas teismas neturėtų kritiškai vertinti tokios situacijos, kai asmuo, nepraleisdamas skundo padavimo termino, kreipiasi į teismą ir prašo apginti teises. Tokiu teiginiu teismas iš esmės atskleidžia savo subjektyvią poziciją dėl pareiškėjo reikalavimo, nors skunde išdėstytas reikalavimas yra ne pakeisti 1995 m. ar vėlesnių metų stažo skaičiavimą, o pakeisti stažo skaičiavimą šiuo momentu. Dėl pakitusio teisinio reguliavimo ir formuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos jo skundo reikalavimas dėl teisių pažeidimo pašalinimo negali būti vertinamas kritiškai teismo sprendime nurodytais pagrindais.

Atsakovas Lietuvos policijos mokykla atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 83-84) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą. Teigia, jog garantijos pareigūnui taikymas Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio, reglamentuojančio vidaus tarnybos stažo skaičiavimo sąlygas ir tvarką, prasme sietinas ne su noro stoti į vidaus tarnybą pareiškimu, o su paskyrimu į pareigas (t. y. atlikus atitinkamas įsidarbinimo vidaus reikalų sistemoje procedūras ir vidaus reikalų įstaigai priėmus įsakymą eiti tam tikras pareigas (apimant asmenų priėmimą mokytis į Vilniaus policijos mokyklą)), todėl ginčo atveju visiškai jokios teisinės reikšmės neturi apelianto pasvarstymai dėl „sėkmingo patikros procedūrų praėjimo“ sąvokos turinio. Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nustatė, kad apeliantui, 1993 m. birželio 25 d. baigusiam studijas Vilniaus aukštesniojoje lengvosios pramonės mokykloje, buvo reikalingas ne tik valios išreiškimas, bet ir atitinkamų procedūrų atlikimas per tris mėnesius nuo mokslo baigimo (t. y. iki 1993 m. rugsėjo 25 d.). CMEK 1993 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pripažinus apelianto netinkamumą įstoti mokytis į Vilniaus policijos mokyklą, apeliantas nelaikytinas asmeniu, įgijusiu vidaus reikalų sistemos pareigūno statusą 3 mėnesių nuo mokslo baigimo laikotarpiu Nuostatų 6.2 punkto taikymo prasme.

Apeliantas visiškai nepagrįstai teigia, kad ginčo atveju turėjo būti vertinama, koks laikas (apelianto nurodomos jo tariamos ligos trukmė, būtinosios tarnybos kariuomenėje trukmė) įskaitytinas į tinkamumo eiti tarnybą patikros procedūrą, kadangi nagrinėjamu atveju tinkamumo eiti tarnybą procedūra buvo užbaigta iki apelianto nurodomo laiko pradžios, kuomet įgaliota institucija, t. y. CMEK, priėmė 1993 m. rugsėjo 15 d. sprendimą, kad apeliantas netinkamas vidaus tarnybai pagal tam tikrą sąvado skiltį. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad apeliantas per minėtą trijų mėnesių laikotarpį nepradėjo karinės tarnybos, todėl laikytina, kad nagrinėjamu atveju buvo praleistas nustatytas trijų mėnesių terminas įstoti į tarnybą, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tokį terminą pailginti Nuostatų 6.2 punkto taikymo prasme. Ginčo atveju esminę reikšmę turi pats CMEK 1993 m. rugsėjo 15 d. sprendimu konstatuotas netinkamumo vidaus tarnybai faktas, todėl visiškai jokios teisinės reikšmės nagrinėjamu atveju neturi apelianto pasvarstymai dėl jo sveikatos būklės prilyginimo ligai. Apeliantas nesutinka su teismo sprendime pateikta argumentacija ir faktinių aplinkybių vertinimu, tačiau tokia apelianto pozicija nėra pagrindas pripažinti, jog teismo sprendimas yra neargumentuotas (nemotyvuotas). Taip pat nei vienu iš apelianto nurodytų apeliacinio skundo argumentų nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas priėmė nepagrįstą ir (ar) neteisėtą sprendimą. Teismas priėmė motyvuotą ir teisės normomis pagrįstą sprendimą, nes tinkamai išaiškino ir pritaikė procesinės bei materialinės teisės normas, todėl nėra pagrindo patenkinti apelianto apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, ginčydamas Lietuvos policijos mokyklos 2012-11-09 sprendimą Nr. 144-S-1618 dėl vidaus tarnybos stažo skaičiavimo. V. L. manymu, atsakovas nepagrįstai į vidaus tarnybos stažą neįskaičiavo pusės jo mokymosi laikotarpio tuometinėje Vilniaus aukštesniojoje lengvosios pramonės mokykloje.

Pagal Vidaus tarnybos statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX–1538 redakcija) 37 straipsnio 1 dalį, vidaus tarnybos stažo skaičiavimo prasme vidaus tarnybos pareigūno tarnybos pradžia laikoma jo priėmimo į vidaus tarnybą data, papildomai įskaitant minėtoje įstatymo normoje nurodytus laikotarpius. Kadangi ginčas kilęs dėl pusės mokymosi laikotarpio Vilniaus aukštesniojoje lengvosios pramonės mokykloje laikotarpio (nuo 1989-09-01 iki 1993-06-25) įskaitymo į vidaus tarnybos stažą, t. y. iki 2003 m. balandžio 29 d. Nr. IX-1538 įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, todėl nagrinėjamam ginčui yra aktualus teisinis reguliavimas, kuris minėtu laikotarpiu reglamentavo vidaus tarnybos pareigūno statuso įgijimą ir stažo skaičiavimą.

Ginčui aktualiu laikotarpiu vidaus tarnybos stažo skaičiavimo klausimus apibrėžė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimas Nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“. Šio nutarimo 4.1 punkte nurodyti laikotarpiai, kurie įskaitomi į vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių tarnybos laiką, suteikiantį jiems teisę nuo 1995 m. sausio 1 d. gauti procentinį priedą už ištarnautus metus, o 4.2 punkte buvo nustatyta, kad asmenims, priimtiems iki 1995 m. sausio 1 d. į tarnybą vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnais ir kariais, tarnybos laikui, pagal kurį apskaičiuojami procentiniai priedai už ištarnautus metus, prilyginami laikotarpiai, nurodyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnyje. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (1994 m. gruodžio 13 d. įstatymo Nr. I-639 redakcija), įsigaliojusio 1995 m. sausio 1 d., 16 straipsnio 4 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnais ir kariais, tarnybos laikui pensijai skirti prilyginama ir pusė mokymosi kitose (ne Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų), saugumo bei karo) aukštosiose, aukštesniosiose ir specialiosiose mokyklose laiko, jei jas baigę asmenys buvo iš karto paskirti pareigūnais ir kariais.

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad skaičiuojant vidaus tarnybos stažą yra reikšmingos dvi sąlygos: pirma, kad pareiškėjas priimtas į tarnybą iki 1995 m. sausio 1 d. ir antra, kad jis baigęs studijas aukštesniojoje mokykloje buvo iš karto paskirtas vidaus reikalų institucijos pareigūnu.

Anksčiau aptartos sąlygos pareiškėjui taikytinos nepriklausomai nuo vėlesnio teisinio reguliavimo pakeitimų, net jeigu teisinis reguliavimas susiaurintų ar sumažintų socialinių garantijų apimtį, nes socialinių garantijų gynimo principai nustatyti Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalyje tai draudžia. Būtent Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalies 8 dalyje įtvirtintas teisėtų lūkesčių bei pagarbos įgytoms teisėms principas garantuoja, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pagal šį Statutą bei kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui. Ši nuostata taip pat buvo įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatyme (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1539 redakcija). Minėto įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi buvo reglamentuota, jog iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo pareigūnams galiojusios socialinės garantijos taikomos ir toliau tiek, kiek tai neprieštarauja Vidaus tarnybos statutui.

Tokiu būdu šios bylos ginčui yra reikšminga nustatyti, ar pareiškėjas buvo iš karto paskirtas vidaus reikalų institucijos pareigūnu po studijų baigimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556–984/2008 konstatavo, kad asmeniui per tris mėnesius pareiškus valią tarnauti (dirbti) vidaus reikalų, krašto apsaugos, valstybės saugumo ar prokuratūros sistemoje, t. y. stojus į tarnybą (Nuostatų 6.2 punkto 2 pastraipa), asmeniui sėkmingai praėjus atitinkamas patikros procedūras ir paskyrus jį pareigūnu, laikytina, kad asmuo yra iš karto paskirtas pareigūnu Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 6 punkto prasme.

Byloje nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad pareiškėjas 1993 m. birželio 25 d. baigė studijas Vilniaus aukštesniojoje lengvosios pramonės mokykloje, o valią išreiškė tarnauti policijoje 1993 m. rugpjūčio mėnesį, t. y. nepraėjus trims mėnesiams po anksčiau nurodytos mokyklos baigimo. Tačiau dėl sveikatos būklės V. L. į vidaus tarnybą nebuvo priimtas (Centrinės medicinos ekspertizės komisija 1993 m. rugsėjo 15 d. nutarimu konstatavo, jog pareiškėjas netinkamas stoti į Vilniaus policijos mokyklą). Laikotarpiu nuo 1993 m. spalio 18 d. iki 1994 m. lapkričio 28 d. atliko būtinąją tarnybą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos sistemoje. Į pareigas vidaus tarnybos sistemoje paskirtas nuo 1994 m. gruodžio 19 d., t. y. po būtinosios tarnybos atlikimo. Tai ginčo teisinio reguliavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos kontekste reiškia, jog į pareigas vidaus reikalų sistemoje buvo paskirtas „ne iš karto“ po studijų baigimo. Todėl nagrinėjamu atveju nėra vienos iš anksčiau teisės aktuose aptartos būtinos sąlygos (pareiškėjas buvo ne iš karto paskirtas vidaus reikalų institucijos pareigūnu, o tik po būtinosios karo tarnybos atlikimo). Todėl pusę mokymosi laikotarpio Vilniaus aukštesniojoje lengvosios pramonės mokykloje nėra pagrindo įskaičiuoti į vidaus tarnybos stažą. Tuo pareiškėjo socialinių garantijų apimtis nebuvo sumažinta, nes pareiškėjas tokios teisės aktais numatytos stažo skaičiavimo garantijos stojant į vidaus tarnybą nebuvo įgijęs.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius