2016-10-10 Nr. AB-19368-3-66-3-00034-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eR-11-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00034-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija: 63.2; 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), nagrinėdama pareiškėjo A. G. skundo atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. Sp-191 panaikinimo priėmimo klausimą,

n u s t a t ė:

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2016 m. spalio 10 d. buvo gautas pareiškėjo A. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriame prašoma Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. Sp-191 „Dėl politinės reklamos skleidimo laisvės atėmimo vietų įstaigose politinės kampanijos laikotarpiu tvarkos aprašo patvirtinimo“ pripažinti neteisėtu ir įpareigoti Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją šį sprendimą panaikinti.

Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ, 2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos bei teisės kreiptis į administracinį teismą prielaidų ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygų.

Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka. ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinė instancija byloms pagal skundus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo, išskyrus tuos, kurie priskirti Konstitucinio Teismo kompetencijai. ABTĮ 124 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Seimo rinkimų įstatyme nustatyti asmenys šiame įstatyme nurodytais pagrindais ir per nurodytus terminus gali apskųsti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus. Tokiu atveju skundą nagrinėja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 21 str. 1 d. 3 p.).

Pirmiau paminėtos teisės aktų nuostatos suponuoja išvadą, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vienintele ir galutine instancija nagrinėja tik ginčus dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų rinkimų teisinių santykių srityje, kurių specialią apskundimo tvarką nustato atitinkami rinkimų ar Referendumo įstatymai. Tik tokiais atvejais taikytinos ABTĮ antro skyriaus trečiajame skirsnyje (skundai dėl rinkimų ar Referendumo įstatymų pažeidimų) numatytos nuostatos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. Sp-191 „Dėl politinės reklamos skleidimo laisvės atėmimo vietų įstaigose politinės kampanijos laikotarpiu tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas), t. y. ne dėl konkretaus sprendimo, priimto pareiškėjo, kaip kandidato į Lietuvos Respublikos Seimą, atžvilgiu, skundu nesiekiama išspręsti tarp pareiškėjo ir Vyriausiosios rinkimų komisijos kilusio ginčo rinkimų teisinių santykių srityje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas Sprendimas nepatenka į ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą sprendimų kategoriją, kuriai taikoma speciali apskundimo tvarka.

Įvertinus minimo teisės akto turinį, darytina išvada, jog jis yra norminio pobūdžio, taigi pareiškėjas siekia iškelti norminio administracinio akto teisėtumo patikros bylą.

Remiantis ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo, taip pat šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytoms byloms.

Pareiškimų (prašymų) ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą nagrinėjimo tvarka reglamentuojama ABTĮ antro skyriaus pirmajame skirsnyje. ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreiptis į administracinį teismą, prašydami ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas patektų į ABTĮ 112 straipsnyje nurodytų subjektų ratą. Taigi pareiškėjas tiesiogiai kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą šiuo atveju neturi teisės.

Pagal ABTĮ 113 straipsnio 1 dalį prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, taip pat turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Šiuo atveju teisme nėra nagrinėjama jokia individuali byla pagal pareiškėjo skundą dėl teisių pažeidimo, todėl atitinkamas tyrimas, vadovaujantis šiuo pagrindu, taip pat negali būti pradėtas.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo skundas, kaip paduotas neturinčio teisės jį pateikti subjekto, nepriskirtinas nagrinėti administraciniams teismams, todėl skundą atsisakytina priimti, todėl jį atsisakytina priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsisakyti priimti pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. Sp-191 „Dėl politinės reklamos skleidimo laisvės atėmimo vietų įstaigose politinės kampanijos laikotarpiu tvarkos aprašo patvirtinimo“ panaikinimo, ir skundą su priedais grąžinti pareiškėjui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Dirvonas Dalia Višinskienė