d9fceebe-910b-4cf2-91b2-643ece5679d7 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr

             Civilinė byla Nr. 2-444/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 124.2.9 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. balandžio 7 d.

Vilnius

               Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų ArtÅ«ro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio KailiÅ«no ir Egidijaus Žirono  teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovės A. D. atskirÄ jį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. nutarties, kuria teismas atsisakė tenkinti atsakovės praÅ¡ymÄ atnaujinti procesÄ civilinėje byloje Nr. 2-433-605/2009 pagal ieÅ¡kovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ieÅ¡kinį atsakovams A. D. ir G. D. dėl skolos ir netesybų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami klausimai, susiję su ieÅ¡kovo praÅ¡ymu priteisti iÅ¡ atsakovų solidariai skolÄ pagal valstybinės žemės nuomos sutartį.

IeÅ¡kovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija kreipėsi ieÅ¡kiniu atsakovams A. D. ir G. D. praÅ¡ydamas priteisti solidariai iÅ¡ atsakovųÂ

2 924 975 Lt nesumokėto žemės nuomos mokesčio, 217 771 Lt delspinigių, 5 % metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo

sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu G.

D. 2006 m. gruodžio 4 d. sudarė valstybinės žemės nuomos sutartį. Vadovavosi CK

3.92 straipsnio trečiÄ ja dalimi ir nurodė, jog Å¡alių sudarytam sandoriui nereikėjo kito sutuoktinio sutikimo, todėl atsakovas G. D. atsako solidariai su atsakove A. D.

Kauno apygardos teismas 2009 m. gegužės 14 d. pakartotiniu sprendimu už akių ieškovo ieškinį patenkino visiškai, priteisė solidariai iš atsakovų 2 924 975 Lt nesumokėto žemės nuomos mokesčio, 217 771 Lt delspinigių,

5 % metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo bei bylinėjimosi iÅ¡laidas. Konstatavo, jog atsakovai solidariai atsakingi ieÅ¡kovui. Pažymėjo, jog CPK 3.92 straipsnio trečioje dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, iÅ¡skyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas raÅ¡ytinis kito sutuoktinio sutikimas, o Å¡iuo atveju valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymui kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas. Taip pat laikė, kad sandoriui sudaryti buvo duotas atsakovės A. D. sutikimas nors ir valstybinės žemės nuomos sutartis buvo pasiraÅ¡yta tik atsakovo. Sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jo nepatvirtinti, gali bÅ«ti nuginčyti pagal sutikimo nedavusio sutuoktinio ieÅ¡kinį per vienerius metus nuo tos dienos, kai jis sužinojo apie tokį sandorį, jeigu įrodoma, kad kita sandorio Å¡alis buvo nesÄ Å¾ininga (CK 3.96 str. 1 d.). Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų apie Å¡io sandorio nuginčijimÄ .

Atsakovė A. D. kreipėsi į Kauno apygardos teismÄ praÅ¡ydama atnaujinti procesÄ ir iÅ¡nagrinėjus bylÄ pakeisti Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimÄ už akių – priteisti iÅ¡ atsakovo G. D. 2 924 975 Lt

nesumokėto žemės nuomos mokesčio, 217 771 Lt delspinigių, 5 % metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo

sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo bei bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendime buvo padaryta aiÅ¡ki teisės normos taikymo klaida (CPK 366 str. 1 d. 9 p.), kuri atsirado Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai 2010 m. gegužės 20 d. paskelbus nutarimÄ civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010. Nutarimas įtvirtino naujÄ CK 3.92 straipsnio trečiosios dalies ir CK 3.109 straipsnio aiÅ¡kinimÄ , pagal kurį CK

3.92 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta prezumpcija gali būti taikoma tik tiems vieno iš sutuoktinių sudarytiems sandoriams, kuriais įgyvendinamos bendro sutuoktinių turto savininko teisės. Kitiems sandoriams, kuriems kito sutuoktinio sutikimo įstatymas nereikalauja, CK 3.92 straipsnio trečiojoje dalyje nurodyta prezumpcija negali būti taikoma. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir G. D. sudarytai žemės nuomos sutarčiai nėra įgyvendinama žemės nuomotojo, kaip bendro sutuoktinių turto savininko teisės, sutarčiai nereikalingas kito sutuoktinio sutikimas žodžiu ar raštu, todėl CK 3.92 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija nepagrįstai pripažinta sutuoktinių solidariosios atsakomybės atsiradimo pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio 15 d. nutartimi pareiÅ¡kėjos A. D. praÅ¡ymo atnaujinti procesÄ netenkino. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu už akių konstatavo, kad sandoriui sudaryti buvo duotas atsakovės A. D. sutikimas, todėl nelaikytina, kad teismas neteisingai interpretavo CK 3.92 straipsnio trečiÄ jÄ dalį ir CK 3.109 straipsnį. Atsižvelgiant į tai teismas priėjo prie iÅ¡vados, kad pareiÅ¡kėja nenurodė teisės normos taikymo klaidos, konstatuojant solidariÄ jÄ sutuoktinių prievolę, atsiradusiÄ iÅ¡ pareiÅ¡kėjos sutuoktinio sudarytos žemės nuomos sutarties (CPK 366 str. 1 d. 9 p.). PareiÅ¡kėja praÅ¡ymÄ dėl atnaujinimo grindžia tik netinkamu byloje pateiktų įrodymų vertinimu, bet tai negali bÅ«ti pripažinta aiÅ¡kia ir esmine materialiosios teisės taikymo klaida.

III. Atskirojo skundo argumentai

PareiÅ¡kėja A. D. atskiruoju skundu praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį dėl atsisakymo atnaujinti procesÄ užbaigtoje civilinėje byloje Nr. 2-433-605/2009. SkundÄ grindžia Å¡iais argumentais:

1) Kauno apygardos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad praÅ¡ymas atnaujinti procesÄ paduotas praleidus terminÄ , nes byloje nėra jokių įrodymų apie Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimo už akių įteikimo pareiÅ¡kėjai faktÄ . Taip pat aplinkybė, kad priimant šį sprendimÄ buvo padaryta aiÅ¡ki teisės ir fakto klaida tapo aiÅ¡ki tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. plenarinės sesijos nutarimo. Iki Å¡io nutarimo Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimas atitiko Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotÄ teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo praktikÄ .Â

2) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pakeitė CK 3.92 straipsnio trečiosios dalies ir CK 3.109 straipsnio aiÅ¡kinimÄ ir nurodė, jog CK 3.92 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta prezumpcija gali bÅ«ti taikoma tik tiems vieno iÅ¡ sutuoktinių sudarytiems sandoriams, kuriais įgyvendinamos bendro sutuoktinių turto savininko teisės. Tuo tarpu kitiems sandoriams (paskolos sutartims, jei skolininkas yra vienas iÅ¡ sutuoktinių, nuomos sutartims, jei nuomininkas yra vienas iÅ¡ sutuoktinių) CK 3.92 straipsnyje nustatyta prezumpcija negali bÅ«ti taikoma. Pabrėžė, jog ankstesnis prieÅ¡ingas Å¡ių normų taikymas teismų priimtuose sprendimuose CPK 366 straipsnio

1 dalies 9 punkto prasme laikytinas aiškia teisės normų taikymo klaida.

           Atsiliepimas į atskirÄ jį skundÄ negautas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

           Pagal atskirÄ jį skundÄ nagrinėjami klausimai, susiję su teismo nutarties, kuria buvo netenkintas atsakovės praÅ¡ymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje dėl aiÅ¡kios teisės normos taikymo klaidos, pagrįstumu.

Konstitucinė teisė į teisminę gynybÄ garantuoja suinteresuotam asmeniui teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismÄ ,

reikalaujant apginti pažeistÄ teisę ar įstatymo saugomÄ interesÄ (Konstitucijos 30 str. 1 d., CPK 5 str. 1 d.). Å i

teisė apima ne tik galimybę teikti teismui ieÅ¡kinį (pareiÅ¡kimÄ ), apeliacinį (atskirÄ jį) ir kasacinį skundÄ , bet ir suinteresuoto asmens teisę praÅ¡yti teismo atnaujinti procesÄ byloje, kurioje sprendimas yra įsiteisėjęs (CPK XVIII skyrius).

Proceso atnaujinimas civilinio proceso teisėje pripažįstamas

išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti. Proceso atnaujinimo institutas leidžia

užtikrinti, kad nebÅ«tų palikti galioti galimai neteisingi ir nepagrįsti teismo sprendimai tais atvejais, kai teismo padarytų fakto ar teisės klaidų nepavyko iÅ¡taisyti apeliacine ar kasacine tvarka. Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose, pažymėjo, kad teisė į teisingÄ bylos nagrinėjimÄ , garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi bÅ«ti aiÅ¡kinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės virÅ¡enybės principas įtvirtintas kaip bendro KonvencijÄ taikančių Å¡alių paveldo dalis. Vienas iÅ¡ esminių teisės virÅ¡enybės principo elementų – teisinio

apibrėžtumo principas. Vadovaujantis Å¡iuo principu, praÅ¡ymai atnaujinti procesÄ gali bÅ«ti peržiÅ«rėti tik esant proceso

atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant ne formaliai. Teisinis

reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas

su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos Å¡alims nesuteikiama teisė atnaujinti procesÄ vien

siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms

(Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimas, priimtas byloje Brumarescu v. Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95); 2002 m. liepos 25 d. sprendimas, priimtas byloje Sovtransavto

Holding v. Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99); 2007 m. kovo 1 d. sprendimas, priimtas byloje Sypchenko v. Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04); 2007 m. kovo 15 d. sprendimas, priimtas byloje Volkov v.

Rusija (pareiÅ¡kimo Nr. 8564/02). Taigi, spręsdamas dėl praÅ¡ymo atnaujinti procesÄ pagrįstumo, teismas neturi vadovautis vien formaliais argumentais, o privalo remtis teisės normose įtvirtintais sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 1 dalis, CK 1.5 straipsnis). Bet kuris pareiÅ¡kėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo bÅ«ti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant iÅ¡aiÅ¡kinti, ar jis leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, o nagrinėjant praÅ¡ymÄ dėl bylos proceso atnaujinimo esminė reikÅ¡mė teikiama ne formaliajam procesinio sprendimo, dėl kurio peržiÅ«rėjimo siekiama atnaujinti bylos procesÄ ,

teisėtumui, bet galutiniam teisiniam rezultatui. Tai reiškia, kad nors proceso įstatymas tiesiogiai nenustato teismo

pareigos Å¡iame etape vertinti ir byloje, kurioje praÅ¡oma atnaujinti procesÄ , teismo priimto baigiamojo akto teisėtumo bei pagrįstumo, tačiau pats proceso atnaujinimo pagrindas turi bÅ«ti vertinamas atsižvelgiant į tai, ar jis sudaro pagrindÄ atsirasti protingų abejonių dėl bylos baigties teisingumo. Kitoks aiÅ¡kinimas iÅ¡kreiptų proceso atnaujinimo stadijos iÅ¡imtinį pobÅ«dį ir sukurtų situacijÄ , kai vien tik esant formaliam pagrindui bÅ«tų galima vėl iÅ¡ naujo pakartotinai nagrinėti užbaigtÄ bylÄ . Tai pažeistų teismo baigiamojo akto pagrindu tarp Å¡alių atsiradusį teisinį stabilumÄ bei teisinį tikrumÄ , jų teisėtus lÅ«kesčius (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1213/2010).

Kai praÅ¡ymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas aiÅ¡kia teisės normos taikymo klaida (CPK 366 str. 1 d. 9 p.), turi bÅ«ti taikomos ne tik CPK nuostatos, bet ir atsižvelgiama į Europos žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo, kurį ratifikavo Lietuvos Respublika ir kuri yra sudėtinė Lietuvos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 str. 3 d.), ketvirtÄ jį straipsnį, įpareigojantį teismus, nagrinėjančius praÅ¡ymus dėl proceso atnaujinimo, tikrinti, ar ankstesniame procese nebuvo padaryta aiÅ¡ki teisės normos taikymo klaida. Å i tarptautiniame dokumente įtvirtinta teisės norma reiÅ¡kia, kad akivaizdus neteisėtumas turi bÅ«ti paÅ¡alintas iÅ¡ teismo baigiamojo akto. PrieÅ¡ingu atveju visuomet iÅ¡liktų galimai pagrįsta abejonė, kad teismai neįvykdė to teisingumo, kurį jį įpareigoja vykdyti teisės normos.

Remiantis Respublikos Lietuvos CPK 366 straipsnio 1 dalyje 9 punkte numatytu pagrindu procesas gali bÅ«ti atnaujintas tik esant visoms žemiau nurodytoms sÄ lygoms: a) procesinis sprendimas nebuvo peržiÅ«rėtas apeliacine tvarka (iÅ¡skyrus, kai praÅ¡ymÄ Å¡iuo pagrindu pateikia Generalinis prokuroras); b) teismas sprendime padarė aiÅ¡kiÄ materialinės ar proceso teisės normos taikymo klaidÄ â€“ akivaizdžiÄ , lengvai suvokiamÄ . AiÅ¡ki teisės normos taikymo klaida gali bÅ«ti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiÅ¡kios nuostatos, kuriÄ reikia taikyti, netaikymas ar jos netinkamas taikymas; c) Å¡i teisės taikymo klaida turi bÅ«ti esminė. Klaida laikoma esmine, kai ji daro sprendimÄ

(nutartį) galimai neteisėtÄ bei nepagrįstÄ ir dėl to yra pagrindas tÄ sprendimÄ (nutartį) pakeisti ar

panaikinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje E. K. prieš A. O. T.; bylos Nr. 3K-3-125/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje V. R. N. v. Utenos apskrities

viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-7/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-130/2005).

Teisės taikymo veikla susideda iÅ¡ kelių etapų. Pirmasis teisės taikymo etapas - bylos faktinių aplinkybių analizė ir nustatymas. Jos metu sudaromas faktinis pagrindas taikyti teisę - iÅ¡siaiÅ¡kinamos konkrečios gyvenimiÅ¡kos aplinkybės, tikroviÅ¡ki reiÅ¡kiniai. IÅ¡ faktinių aplinkybių visumos turi bÅ«ti iÅ¡skirtos tik tos aplinkybės, kurios konkrečioje situacijoje yra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos. Antrasis teisės taikymo etapas – aplinkybių teisinis įvertinimas arba kvalifikacija. Å iame teisės taikymo etape konstatuojama, buvo ar ne teisės pažeidimo faktas, ar įvykdytos sÄ lygos, sudarančios pagrindÄ atsirasti subjektinei teisei. Pagal nustatytas ir iÅ¡analizuotas faktines aplinkybes ginčui iÅ¡spręsti parenkama konkreti materialiosios teisės taikymo norma. Suradus teisės normÄ , kuri atitinka konkrečias faktines aplinkybes, vertinama, ar Å¡i norma tam tikriems subjektams galiojo laiko ir teritorijos atžvilgiu. Teisės normų prasmės iÅ¡siaiÅ¡kinimas – savarankiÅ¡kas teisės normų taikymo etapas. Tai mÄ stymo veikla, kurios metu teisės normÄ taikantis asmuo susidaro visapusiÅ¡kÄ vaizdÄ bei susiformuoja nuomonę apie tam tikrÄ normÄ . Tik iÅ¡siaiÅ¡kinus teisės normos tikrÄ jÄ prasmę, galima spręsti dėl teisės normos (ne)taikymo byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Taigi teisės normų taikymo klaidos gali bÅ«ti padarytos nukrypus nuo teisės taikymo taisyklių bet kuriame teisės taikymo etape dėl įvairių priežasčių: kai nenustatomos ar netinkamai nustatomos faktinės aplinkybės byloje; kai neteisingai iÅ¡siaiÅ¡kinama teisės normų prasmė ir dėl to jos netinkamai parenkamos ir pritaikomos. Tai reiÅ¡kia, kad procesÄ atnaujinti CPK

366 straipsnio pirmosios dalies 9 punkte numatytu pagrindu galima dėl pirmosios instancijos teismo padarytos proceso arba materialiosios teisės normos taikymo klaidos, t. y. kai neteisingai nustatomos faktinės aplinkybės arba netinkamai parenkama ir pritaikoma materialiosios teisės norma, jei Å¡i klaida galėjo lemti bylos neteisingÄ iÅ¡sprendimÄ . Jeigu pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes ir tai galėjo lemti jos neteisingÄ iÅ¡sprendimÄ materialiÄ ja prasme, laikoma, kad egzistuoja pagrindas atnaujinti procesÄ byloje. Tokiu atveju po bylos iÅ¡sprendimo teismų praktikoje atsiradę teisės taikymo taisyklių pasikeitimai neturi teisinės reikÅ¡mės sprendžiant dėl proceso atnaujinimo galimumo, nes procesÄ atnaujinti reikia dėl pirmajame teisės taikymo etape padarytų esminių pažeidimų.Â

Nagrinėjamoje byloje atsakovė – kito atsakovo sutuoktinė procesÄ praÅ¡o atnaujinti dėl pirmosios instancijos teismo 2009 m. gegužės 14 d. priimto pakartotinio sprendimo už akių. PraÅ¡ymas grindžiamas kasacinio teismo plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimu civ. byloje Nr. 3K-P-186/2010 suformuota teisės taikymo taisykle dėl sutuoktinių civilinės atsakomybės prezumpcijos netaikymo sandoriams, kuriems kito sutuoktinio sutikimo įstatymas nereikalauja. Kaip minėta, procesÄ CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 9 punkto pagrindu galima atnaujinti dėl fakto ar teisės taikymo esminės klaidos, jeigu Å¡i klaida lėmė bylos neteisingÄ iÅ¡sprendimÄ .

Kai teismas bylÄ užbaigia sprendimu už akių, tai reiÅ¡kia, kad jis atlieka formalų pateiktų įrodymų įvertinimÄ joje, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus Å¡ių įrodymų turiniui bÅ«tų pagrindas priimti tokį sprendimÄ . Teismas netenkina atvykusios į teismo posėdį Å¡alies praÅ¡ymo priimti sprendimÄ už akių ir atideda bylos nagrinėjimÄ , jeigu: 1) neatvykusiai Å¡aliai nebuvo tinkamai praneÅ¡ta apie teismo posėdžio laikÄ ir vietÄ ; 2) iÅ¡ neatvykusios Å¡alies gautas praÅ¡ymas atidėti bylos nagrinėjimÄ , nurodant ir pagrindžiant neatvykimo į teismo posėdį priežastis, jeigu teismas Å¡ias priežastis pripažino svarbiomis. Teismo atsisakymas priimti sprendimÄ už akių turi bÅ«ti motyvuotas (CPK 285 str. 3 irÂ

4 d.). Tuo atveju, kai teismas byloje buvo priėmęs sprendimÄ už akių, o gavęs pareiÅ¡kimÄ dėl jo peržiÅ«rėjimo, panaikino šį sprendimÄ ir atnaujino bylos nagrinėjimÄ iÅ¡ esmės, tačiau Å¡alis, dėl kurios buvo priimtas sprendimas už akių, neatvyksta į teismo posėdį be svarbių priežasčių, teismas priima pakartotinį sprendimÄ už akių (CPK 289 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali bÅ«ti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006

m. rugsėjo 21 d. nutarimo rezoliucinės dalies 22 punktu pripažino, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 289 straipsnio 2 dalis

(2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340) ta apimtimi, kuria teismui neleidžiama priimti pareiškimo

dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo

tais atvejais, kai jam yra pateikiami įrodymai, kad priimant sprendimÄ už akių buvo padaryta akivaizdi teismo klaida, taip pat

tais atvejais, kai jam yra pateikiami tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams (byla Nr. 35/03-11/06). Šis nutarimas viešai paskelbtas 2006 m. rugsėjo 26 d. (Valstybės žinios: 2006-09-26 Nr.102-3957). Tai reiškia, kad proceso teisės norma, kuri draudė proceso šaliai, dėl kurios priimtas pakartotinis

sprendimas už akių, kreiptis į teismÄ dėl Å¡io sprendimo už akių peržiÅ«rėjimo, pripažinus

jÄ neatitinkančia aukščiausiÄ galiÄ turinčiam įstatymui, nebegali bÅ«ti taikoma nuo 2006 m. rugsėjo 26 d. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas 2009 m. gegužės 14 d. priimdamas pakartotinį sprendimÄ už akių atsakovų atžvilgiu, tiek motyvuojamojoje, tiek ir rezoliucinėje dalyse nurodė, kad dėl Å¡io sprendimo už akių negali bÅ«ti paduodamas pareiÅ¡kimas jį peržiÅ«rėti. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiu procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės taikymo klaidÄ , kuria iÅ¡ esmės suvaržė atsakovų teises į teisminę gynybÄ , vienintelę procesinę galimybę jų subjektinių teisių gynimui nepagrįstai palikdamas teisę į proceso atnaujinimÄ .

Tačiau tai nėra vienintelis akivaizdus pirmosios instancijos teismo padarytas teisės normos taikymo pažeidimas. Kolegijos vertinimu, žemesnės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad atsakovė A. D. davė sutikimÄ savo sutuoktiniui G. D. sudaryti valstybinės žemės nuomos sandorį ir Å¡i klaida turi esminės reikÅ¡mės procesiniame sprendime padarytoms iÅ¡vadoms. IÅ¡ tiesų pirmosios instancijos teismas 2009 m. gegužės 14 d. pakartotiniame sprendime už akių Å¡iÄ iÅ¡vadÄ padarė dėl to, jog CK 3.92 straipsnio trečiÄ jÄ dalį interpretavo kaip nereikalaujančiÄ tokio sutikimo gavimo, nes jis yra preziumuojamas.

Materialiosios teisės normos taikomos konkretiems teisiniams santykiams. Kaip minėta, netinkamai nustačius faktines aplinkybes, gali bÅ«ti netinkamai pritaikyta teisės norma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, pasisakydama dėl CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos taikymo bendroms sutuoktinių prievolėms, analizavo iÅ¡ paskolos teisinių santykių kylančias sutuoktinių prievoles. 2010 m. gegužės 20 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010 pažymima, kad pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis iÅ¡reikÅ¡tų savo sutikimÄ Å¾odžiu ar raÅ¡tu.

Kasacinio teismo plenarinė sesija taip pat išaiškino, kad bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančiame CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Paskolos sutartis galėtų būti priskirta prie antrosios grupės prievolių pagrindų, jeigu ji būtų sudaryta šeimos interesais.

Tokiu atveju siekiant, kad vieno sutuoktinio  prievolė bÅ«tų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta tarp sutuoktinių, turėjo procesinę pareigÄ Ä¯rodyti, jog Å¡i paskolos sutartis buvo sudaryta Å¡eimos interesais (CPK 178 straipsnis).

 Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju valstybinės žemės nuomos sutartis taip pat priskiriama prie sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas. Vieno sutuoktinio prievolės, prisiimtos pagal tokį sandorį, gali tapti bendromis prievolėmis tik tuomet, jeigu kita proceso Å¡alis įrodo, jog sandoris sudarytas Å¡eimos interesais. Tai reiÅ¡kia, kad sutuoktinių bendra prievolė pagal tokiÄ sutartį nėra preziumuojama, o įrodyti esant tokiÄ prievolę turi kita proceso Å¡alis (CPK 12, 178 str.). Žemesnės instancijos teismas, netinkamai interpretavęs iÅ¡ valstybinės žemės nuomos sutarties, kuriÄ sudarė vienas iÅ¡ sutuoktinių, kylančias prievoles, padarė neteisingÄ iÅ¡vadÄ , kad buvo gautas kito sutuoktinio sutikimas tokiam sandoriui sudaryti ir dėl to netinkamai paskirstė įrodinėjimo naÅ¡tÄ tarp proceso Å¡alių, kas lėmė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimÄ ir galėjo lemti bylos neteisingÄ iÅ¡sprendimÄ (CPK 12, 178, 185 str.).   Â

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti procesÄ , naikintina dėl padarytų esminę reikÅ¡mę bylos teisingam iÅ¡sprendimui turinčių proceso ir materialiosios teisės taikymo klaidų, procesas atnaujintinas CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 9 punkto pagrindu bylos dalyje pagal ieÅ¡kovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ieÅ¡kinį dėl skolos ir netesybų priteisimo atsakovės

A. D. atžvilgiu ir Å¡i bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ esmės (CPK 12, 178, 185 str., 288 str. 4 d., 289 str. 2 d., 370 str. 3 ir 4 d.). Pirmosios instancijos teismas, gavęs Å¡iÄ nutartį, turi nedelsiant paskirti teismo posėdį, apie jį informuojant dalyvaujančius byloje asmenis.

Â

           Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį panaikinti.

Atnaujinti procesÄ civilinės bylos Nr. 2-433-605/2009 dalyje pagal ieÅ¡kovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ieÅ¡kinį dėl skolos ir netesybų priteisimo atsakovės A. D. atžvilgiu CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 9 punkto pagrindu ir perduoti Å¡iÄ bylos dalį Kauno apygardos teismui nagrinėti iÅ¡ esmės.

Teisėjai:

             Artūras Driukas

            Kazys Kailiūnas

             Egidijus Žironas