2017-07-14 Nr. AB-13818-3-61-3-00670-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4147-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00670-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija: 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. (R. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. (R. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. vasario 28 d. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2017 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-149(77) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Kazachstano piliečiui R. G.“, ir 2) priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2016 m. rugsėjo 26 d. ir 2016 m. spalio 7 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu įsigijo 33 proc. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „ECSCO“ akcijų bei pradėjo teikti paslaugas. 2016 m. spalio 18 d. pareiškėjas su bendrove sudarė darbo sutartį ir, gavęs leidimą gyventi, ketino pradėti dirbti. Pareiškėjas 2016 m. spalio 19 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiėmė ir ketino toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, pateikė Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nurodytus dokumentus, darbo sutartį su bendrove. Skundžiamu 2017 m. vasario 14 d. sprendimu atsakovas atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjo vertinimu, skundžiamo sprendimo išvada, kad nuo 2014 m. spalio 29 d. iki 2016 m. gegužės 5 d. bendrovėje niekas nedirbo, todėl ji nevykdė jokios veiklos, buvo nepagrįsta, kadangi nuo 2013 m. balandžio 9 d. iki 2016 m. gegužės 5 d. bendrovėje dirbo buvęs jos akcininkas G. U. (G. U.). G. U., iš Lietuvos išvykęs 2014 m. spalio 29 d., dirbo nuotoliniu būdu iki 2016 m. lapkričio 14 d. Pareiškėjas teigė atsakovui paaiškinęs, jog jis buvo ne tik bendrovės akcininkas, bet ir ketino pradėti dirbti pagal darbo sutartį. Atsakovas žinojo, kad vizos pagrindu pareiškėjas Lietuvoje negalėjo dirbti nepertraukiamai ir kad darbui jam buvo būtinas leidimas laikinai gyventi. Atsakovas formaliai vertino ir UAB „ECSCO“ kitai bendrovei suteiktas asortimento formavimo, personalo mokymų, klientų konsultavimo bei reklamos paslaugas, neva pastarosios nebuvo finansinės paslaugos. Pareiškėjas pabrėžė, jog UAB „ECSCO“ veiklos aprašyme nurodyta, kad pagrindinė jos veikla buvo finansinės konsultacijos bei smulkios apskaitos paslaugos, tačiau bendrovė užsiėmė ir kita veikla.

Pareiškėjas pažymėjo, kad jo apklausos metu nedalyvavo vertėjas, atsakant į klausimus nebuvo leista niekuo naudotis. Pareiškėjas klausimyną užpildė tuo, ką prisiminė be dokumentų. Pareiškėjo nuomone, atsakovo išvada, jog pareiškėjo pateikti duomenys neatitiko tikrovės, prieštaravo rašytiniams įrodymams, o tokias išvadas atsakovas priėjo dėl netinkamo teisės aktų aiškinimo ir taikymo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad jo žmona A. G. (A. G.), esanti tos pačios bendrovės akcininke, pateikdama prašymą dėl leidimo laikinai gyventi tuo pačiu pagrindu ir tuos pačius dokumentus, prieš keletą mėnesių šį leidimą gavo. Be to, atsakovo išvados dėl pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmės, piktnaudžiavimo nustatytomis procedūromis taip pat nepagrįstos.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas neatitiko sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu ir buvo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai, dėl kurių atsisakoma užsieniečiui išduoti leidimą gyventi, t. y. duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės; buvo rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė; pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi konkrečiu nustatytu pagrindu – pareiškėjo įmonė ne mažiau nei pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad, išskyrus 2016 m. balandžio 18 d. UAB „ECSCO“ kasos pajamų orderį ir sąskaitą faktūrą, kuriuos pasirašė G. U., visi kiti pateikti dokumentai, susiję su bendrovės veikla, sudaryti 2016 m. gegužės 16 d. ir vėliau. Nepateikti jokie dokumentai, patvirtinantys UAB „ECSCO“ veiklą nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. gegužės 16 d. Atsakovas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad pagal 2016 m. spalio 6 d. paslaugų teikimo sutartį UAB „ECSCO“ įsipareigojo UAB „Rigvila“ teikti paslaugas, susijusias su maitinimu – ne finansines paslaugas. Pagal įstatus bendrovei nedraudžiama užsiimti su maitinimu susijusių paslaugų teikimu, tačiau nei bendrovės veiklos aprašyme, nei paties pareiškėjo, bendrovės direktoriaus, darbuotojų paaiškinimuose tokia veikla nebuvo nurodyta, taigi buvo nustatytas prieštaringų duomenų pateikimo faktas.

Atsakovas pabrėžė, kad galimybė apklausti užsienietį, pateikusį prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, įtvirtinta Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas). Kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas pateikė dokumentus, todėl būtų visiškai netikslinga ir iškreiptų apklausos esmę tai, jei užsienietis apklausos metu galėtų naudotis dokumentais ar specialiai apklausai pasiruošta medžiaga. Atsakovas siekė surinkti visapusiškus paties užsieniečio paaiškinimus, įvertinti jo kaip akcininko veiklą bendrovėje. Atsakovo nuomone, pareiškėjo apklausos rezultatai vertintini kaip paviršutiniški, stokojantys konkretumo ir žinių, jis nerodė noro bendradarbiauti ir teikti išsamią informaciją. Tiek prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo, tiek apklausos lapus pareiškėjas užpildė rusų kalba, jokių pretenzijų dėl kalbos nei apklausos metu, nei iškart po jos nepateikė. Priimant ginčijamą sprendimą esminę reikšmę turėjo ne tai, kad pareiškėjas neatsakė į kurį nors vieną konkretų klausimą, bet tai, kad jis išsamiai neatsakė į daugelį esminių klausimų, susijusių su bendrovės veikla ir jo deklaruotais tikslais, todėl atsakovas sprendė, kad pareiškėjas faktiškai neprisidėjo prie aktyvaus įmonės valdymo, nežinojo ne tik vykdomo verslo niuansų, bet ir esminių dalykų. Atsakovas taip pat pastebėjo, kad pareiškėjui kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nuostata dėl skunde minėto pobūdžio šeimos susijungimo negaliojo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo R. G. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2016 m. spalio 19 d. pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Prašyme nurodė, jog užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, t. y. ketina dirbti UAB „ECSCO“. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, kuriomis pareiškėjas įgijo 484 vnt. UAB „ECSCO“ paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų, taip pat 2016 m. spalio 18 d. darbo sutartį su bendrove, UAB „ECSCO“ veiklos aprašymą, kuriame bendrovės pagrindine veikla nurodytas finansinių paslaugų teikimas (konsultavimas mokesčių klausimais, metinių finansinių rinkinių sudarymas, sutarčių sudarymas, pranešimų, prašymų ir kitų dokumentų rengimas), taip pat veiklos įstatus, kuriuose nurodyta, kad bendrovės tikslai buvo verslo konsultacijos, prekyba, gamyba, paslaugų teikimas, bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, 2016 m. spalio 18 d. UAB „ECSCO“ balansą bei pelno nuostolių ataskaitą, darbo sutartis su 3 Lietuvos Respublikos piliečiais, 2016 m. spalio 7 d. UAB „ECSCO“ akcininkų sąrašą.

2016 m. gruodžio 9 d. Departamento Imigracijos skyrius kvietimu Nr. (15/4-13)10K-4938 paprašė pareiškėjo atvykti į Departamentą bei su savimi turėti papildomus dokumentus, įrodančius UAB „ECSCO“ veiklą. Departamento Imigracijos skyrius 2016 m. gruodžio 19 d. pranešimu Nr. (15/4-13)10K-50619 informavo pareiškėją, kad jo prašymas nagrinėjamas bendra tvarka, nes nepakako duomenų ir informacijos, pagrindžiančios, jog leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduotas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. 2017 m. sausio 9 d. įvyko pareiškėjo apklausa dėl jo prašyme nurodytos ketinamos vykdyti teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje.

2017 m. vasario 3 d. Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus specialistė surašė tarnybinį pranešimą Nr. 10-PR2-4992, kuriame nurodė, kad darbo vietoje buvo tik UAB „ECSCO“ direktorė S. B., kuri paaiškino, jog bendrovė teikė konsultacines paslaugas mokesčių politikos srityje kitų šalių užsienio piliečiams, kurie planavo atidaryti įmones Lietuvoje; kitų paslaugų bendrovė kol kas neteikė. Taip pat buvo apklausti bendrovės darbuotojai A. B. (A. B.), I. G., R. M. (R. M.). Išsiaiškinta, jog A. B. ir R. M. buvo atsakingi už klientų paiešką, kurių ieškojo naudodamiesi internetu, įmonės katalogais, asmeninėmis pažintimis, o I. G. dirbo apskaitininke ir buvo atsakinga už bendrovės buhalteriją, ruošė ataskaitas. Visi darbuotojai nurodė, kad bendrovės pagrindinė veikla buvo teikti konsultacines paslaugas klientams užsieniečiams finansų srityje, mokesčių politikos klausimais.

2017 m. vasario 14 d. Departamentas priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (15/4-1)3I-149(77), kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamame sprendime nurodyta, jog pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos sąlygos, kad įmonė ne mažiau nei pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo turi vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Nustatyta, kad pareiškėjas pateikė trijų UAB „ECSCO“ darbuotojų darbo sutartis, pagal kurias jie bendrovėje pradėjo dirbti nuo 2016 m. spalio 18-19 d., t. y. prieš pat pareiškėjui paduodant prašymą gauti leidimą laikinai gyventi. Bendrovės direktorė dirbo nuo 2016 m. gegužės 5 d. Vienintelis darbuotojas, kuris bendrovėje dirbo nuo jos įsteigimo, t. y. nuo 2013 m. balandžio 9 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d. buvo G. U., kuris 2014 m. spalio 29 d. išvyko iš Lietuvos. Šias aplinkybes skunde patvirtino ir pareiškėjas, bet nurodė, kad G. U. po išvykimo dirbo nuotoliniu būdu. Šie pareiškėjo argumentai atmesti, nes byloje be 2016 m. balandžio 18 d. kasos orderio ir sąskaitos-faktūros, pasirašytų G. U., nebuvo jokių kitų juos patvirtinančių įrodymų. Pažymėtina, kad kiti su bendrovės veikla susiję ir teismui pateikti dokumentai buvo sudaryti nuo 2016 m. gegužės 16 d. Teismas konstatavo, kad Departamentas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygos, nes laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. gegužės 16 d. jokia veikla UAB „ECSCO“ nebuvo vykdyta, o norint konstatuoti, kad pareiškėjas atitiko nurodytą sąlygą, jis privalėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad vėliausiai nuo 2016 m. balandžio 18 d. iki prašymo padavimo dienos, t. y. 2016 m. spalio 19 d., UAB „ECSCO“ vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą.

Teismas taip pat nustatė, kad UAB „ECSCO“ 2016 m. spalio 6 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Rigvila“, kuria įsipareigojo teikti paslaugas, susijusias su UAB „Rigvila“ maitinimo verslo reklamavimu, t. y. asortimento formavimu (vynas, kai kurie maisto produktai, alkoholiniai gėrimai, mineraliniai vandenys, sultys), esamo ir būsimo personalo mokymai apie produktų pristatymą klientams (vynas, vynas ir maistas), privačių klientų konsultavimas asortimento klausimais, degustacijų ir prezentacijų organizavimas bei derinimas ir kita. Šios paslaugos nepriskirtinos finansinėms paslaugoms, kurių teikimas buvo pagrindinė UAB „ECSCO“ veiklos sritis. Teismas pažymėjo, kad pagal UAB „ECSCO“ veiklos įstatus nedraudžiama vykdyti su finansinių paslaugų teikimu nesusijusią veiklą, tačiau šiuo atveju abejotina minėtos sutarties su UAB „Rigvila“ įrodomąja reikšme, kadangi nei UAB „ECSCO“ darbuotojai, nei pats pareiškėjas apklausos metu nenurodė, jog bendrovė teikė tokio pobūdžio paslaugas. Tai rodė, kad nei darbuotojai, nei pareiškėjas nežinojo realios bendrovės veiklos, kas suteikė pagrindą abejoti šiuo pareiškėjo įvardytu tikslu leidimui laikinai gyventi gauti. Abejones kėlė ir tai, kad pareiškėjas apklausos metu į visus jam pateiktus esminius su bendrovės veikla susijusius klausimus atsakė abstrakčiai, neišsamiai ir neinformatyviai, o į kai kuriuos iš jų visiškai nepateikė jokio atsakymo. Teismas atmetė pareiškėjo skundo teiginius, jog, nesuteikus jam leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis negalės prisidėti prie įmonės veiklos vystymosi, verslo plėtojimo, kadangi jis nebuvo su bendrovės veikla susipažinęs tiek, kad galėtų tinkamai prisidėti prie jos vykdymo.

Dėl 2017 m. sausio 9 d. atliktos apklausos teismas akcentavo, jog atsakovas turėjo teisę atlikti pareiškėjo apklausą prieš nuspręsdamas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Departamentas pareiškėjui pagrįstai neleido naudotis jo pateiktais dokumentais, susijusiais su UAB „ECSCO“ veikla, nes apklausa buvo atlikta siekiant išsiaiškinti, ar jo nurodytas tikslas – užsiimti UAB „ECSCO“ vykdoma veikla – nebuvo fiktyvus. Apklausa vyko rusų kalba, į klausimus pareiškėjas raštu atsakinėjo taip pat rusų kalba, todėl darytina išvada, jog pareiškėjas mokėjo rusų kalbą, o vertėjo dalyvavimas nebuvo būtinas. Be to, apklausos protokole neužfiksuota, kad pareiškėjas būtų pageidavęs, jog apklausos metu dalyvautų vertėjas. Taigi, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo apklausa atlikta netinkamai.

Dėl pareiškėjo galimybės leidimą laikinai gyventi gauti šeimos susijungimo pagrindu teismas pastebėjo, kad Įstatymo 40 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti galimybę užsieniečiui gauti leidimą laikinai gyventi kartu su besikreipiančiu dėl tokio leidimo šeimos nariu, įsigaliojo tik nuo 2017 m. sausio 1 d. ir negaliojo pareiškėjo prašymo padavimo metu, t. y. 2016 m. spalio 19 d. Be to, vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo sutuoktinė gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pateikus tuos pačius dokumentus ir užsiimant ta pačia veikla, nesuteikė pagrindo išduoti leidimą ir pareiškėjui, kadangi kiekvieno užsieniečio prašymas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vertinamas individualiai. Šiuo atveju atlikus pareiškėjo apklausą buvo nustatyta, kad pareiškėjas neatitiko Įstatyme nustatytų reikalavimų leidimui gauti, kadangi jis tinkamai nepagrindė prašyme nurodyto tikslo – užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, o jo pateikti duomenys dėl veiklos vykdymo daugiau nei 6 pastaruosius mėnesius iki prašymo laikinai gyventi padavimo neatitiko tikrovės. Pareiškėjas piktnaudžiavo leidimo išdavimo procedūromis, todėl kilo nelegalios migracijos grėsmė. Teismas nusprendė, kad Departamentas, atsižvelgdamas į šias individualias aplinkybes, pagrįstai atsisakė pareiškėjui suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismas pareiškėjui nepriteisė bylinėjimosi išlaidų, nes sprendimas nagrinėjamoje byloje priimtas ne jo naudai.

III. Pareiškėjas R. G. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas pabrėžia, jog vizos pagrindu jis Lietuvoje galėjo būti iki 90 dienų per 180 dienų laikotarpį, kas darbą bendrovėje padarė neįmanomu ir todėl pareiškėjas planavo pradėti dirbti gavęs leidimą laikinai gyventi. Teismas į šį pareiškėjo teisių suvaržymą neatsižvelgė. Be to, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas nepagrindė bendrovės veiklos vykdymo 6 mėnesius iki jo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nes G. U. bendrovėje dirbo nuo 2013 m. balandžio 9 d. iki 2016 m. gegužės 5 d., nuotoliniu būdu. Pareiškėjas dažnai skambindavo ir teiraudavosi atsakovo, ar jam netrūksta duomenų sprendimui priimti, tačiau jam būdavo nurodoma, kad visko užtenka. G. U. darbo sutartis atsakovui nebuvo pateikta, nes jis jos neprašė, visi kiti dokumentai dėl G. U. veiklos bendrovėje buvo pateikti.

Pareiškėjo nuomone, bendrovės darbuotojų įdarbinimo laikotarpis ar akcijų įsigijimo diena nagrinėjamai bylai neturi reikšmės, nes Įstatymas nenustato minimalaus darbuotojų darbo laiko iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi, kaip ir nenustato termino, kada akcininkas gali kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi po akcijų įsigijimo. Įstatymas reikalavimus kelia tik įmonės veiklos vykdymo laikotarpiui, todėl neaišku, kaip minėtos aplinkybės pagrindžia UAB „ECSCO“ fiktyvumą, juolab kad visi bendrovės darbuotojai patvirtino apie savo darbą bendrovėje. Pareiškėjas taip pat paaiškina, jog paslaugas UAB „Rigvila“ teikė viena iš UAB „ECSCO“ akcininkių – A. G.. Natūralu, kad bendrovės vadybininkai, kurių darbo funkcija yra klientų paieška, apie tokio pobūdžio paslaugos teikimą neturi ir negali žinoti. Šio tipo paslaugos yra pavienės, todėl bendrovės veiklos aprašyme nedetalizuotos ir bendrai įvardijamos kaip kitos panašios paslaugos.

Pareiškėjas nesutinka ir su teismo išvada, jog atsakovas jam pagrįstai uždraudė naudotis bendrovės dokumentais, telefonu. Pareiškėjui kaip verslininkui užtenka, kad visi duomenys, susiję su bendrove, būtų dokumentuoti. Tai, kad jis mintinai nežino dokumentuose esančios informacijos, niekaip nepagrindžia teisėtos veiklos nevykdymo. Be to, pareiškėjas nekalba lietuvių kalba, rusų kalba jam nėra gimtoji. Pareiškėjas yra įvaldęs šnekamąją rusų kalbą, kiek to reikia verslui vykdyti, tačiau įvairūs terminai ir įstatymai jam dažnai yra nesuprantami. Vertėjas pareiškėjo apklausoje nedalyvavo ir net nebuvo paklausta, kokia kalba jis atsakinės. Apklausos aplinkybes galima nustatyti iš vaizdo įrašo. Tiek atsakovas, tiek teismas vertino ne pareiškėjo atsakytus klausimus, o neatsakytus, tuo aiškiai parodydami išankstinį nusiteikimą. Be to, nurodydamas dviejų mėnesių veiklos laikotarpį, pareiškėjas turėjo omenyje jam dalyvaujant vykdomą veiklą. Pareiškėjas nurodė visus asmenis, su kuriais bendrovė buvo sudariusi darbo sutartis, įvardijo mokamą darbo užmokestį, todėl atsakovo teiginiai, jog darbuotojai bendrovėje nedirbo, yra nepagrįsti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad jis su žmona augina 4 vaikus, jo žmonai yra išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau, atsisakius išduoti leidimą pareiškėjui, jis dėl leidimo pakartotinai negali kreiptis vienerius metus, taip užkertant kelią pareiškėjui būti kartu su šeima.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Departamentas nurodo, kad pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo tikslą. UAB „ECSCO“, kurios komercijos direktoriumi pareiškėjas ketino būti, nesant realiai dirbančių darbuotojų, faktinės veiklos nevykdė. Atitinkamai, nebuvo tenkinta sąlyga, kad įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo turi vykdyti veiklą Lietuvos Respublikoje. Departamentas pažymi, kad visuose UAB „ECSCO“ veiklos aprašymuose buvo nurodyta, kad įmonė teikia tik finansines paslaugas, tačiau iš pateiktų dokumentų matyti, kad įmonė įsipareigojo UAB „Rigvila“ teikti paslaugas, susijusias su maitinimu. Nei pareiškėjas, nei UAB „ECSCO“ darbuotojai apklausų metu nenurodė, kad įmonė teikia tokio pobūdžio paslaugas. Pareiškėjas net nežinojo, kaip teisingai rašomas UAB „ECSCO“ pavadinimas, nurodė, kad įmonėje yra valdyba, nors pagal UAB „ECSCO“ įstatus valdyba nesudaroma. Pareiškėjas pats nurodė, kad įmonė veiklą vykdo tik apie du mėnesius. Pasak Departamento, pareiškėjas nerodė noro bendradarbiauti, jo pateikiami paaiškinimai buvo itin lakoniški ir abstraktūs. Pretenzijų dėl rusų kalbos nepakankamo mokėjimo pareiškėjas nereiškė. Visa tai rodo, kad pareiškėjas arba teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, arba visiškai nebuvo susipažinęs su dokumentais, kuriais pats įrodinėjo įmonės veiklą. Departamento nuomone, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Tokiai išvadai pagrindą sudaro pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo nurodyto tikslo. Departamentas atsiliepime taip pat paaiškina, kad pareiškėjui buvo sudarytos tinkamos sąlygos įrodyti ketinimų tikrumą, tačiau pareiškėjas to nepadarė. Departamentas atsiliepime taip pat pastebi, kad pareiškėjas prašė leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ne šeimos susijungimo pagrindu, o teisėtos veiklos pagrindu, todėl jo šeimos santykiai nebuvo vertinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2017 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-149(77), kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Kazachstano piliečiui R. G. (R. G.), teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių.

Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką, kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja bei nustato Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ).

Atsakovas ginčijamą sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Kazachstano Respublikos piliečiui R. G.“ priėmė vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais.

UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi (2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.). Atsakovas ginčijamu sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje byloje surinktų įrodymų pagrindu padaręs išvadą, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie įmonės veiklą bei joje dirbančius darbuotojus, todėl jo deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei deklaruota oficialiai, t. y. jis siekė atitikti Įstatyme nustatytas sąlygas gauti leidimą laikinai gyventi, o ne užsiimti teisėta veikla. Tuo pačiu pripažinta, kad jis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, kadangi pagal nustatytas faktines aplinkybes UAB „ECSCO“ ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo negalėjo vykdyti deklaruotos veiklos (nes joje iki 2016 m. gegužės 5 d. nebuvo darbuotojų, kurie būtų galėję tą veiklą vykdyti) ir kyla rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje jau esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų iš naujo nebekartoja.

Pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas R. G. apeliaciniame skunde nepateikė.

Atsakydama į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia pabrėžia, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką būtent pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ketinimo užsiimti teisėta veikla pagrindu, turi pareigą pateikti atsakovui tikrovę atitinkančius duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai 2016 m. spalio 19 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nurodydamas savo veiklą UAB „ECSCO“. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „ECSCO“ akcininku, kuriam nuosavybės teise priklausančių šios bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 bendrovės įstatinio kapitalo pareiškėjas tapo tik nuo 2016 m. spalio 7 d. (2016 10 07 akcijų pasirašymo sutartis).

Atsakovo kvietimu atvykęs į Migracijos departamentą ir jame apklaustas 2017 m. sausio 9 d. (Migracijos departamento 2017 m. vasario 14 d. sprendimo 3 lapo paskutinėje pastraipoje nurodyti 2016 m. teisėjų kolegijos vertinami rašymo apsirikimu), kaip teisingai nurodė atsakovas, pareiškėjas pateikė tik paviršutinišką informaciją apie UAB „ECSCO“ veiklą, į konkrečius klausimus atsakė abstrakčiai, o į kai kuriuos klausimus visiškai neatsakė. Pareiškėjas negalėjo įvardinti nei vieno kliento, su kuriuo bendrovė yra sudariusi kokią nors sutartį.

Išanalizavęs ir įvertinęs pateiktus dokumentus bei pareiškėjo apklausos metu gautą informaciją, atsakovas sprendė, kad R. G. tik formaliai tapo UAB „ECSCO“ akcininku, į šios bendrovės valdymą, kontrolę nėra įsitraukęs, nežino informacijos apie jos vykdomą veiklą, pardavimo pajamas, gautą pelną, bendrovės darbuotojus ir klienus, nepriima jokių sprendimų dėl bendrovės veiklos. Pareiškėjo pateiktos trijų UAB „ECSCO“ darbuotojų (A. B., T. G. ir R. M.) darbo sutartys, taip pat ir SODROS duomenys patvirtina, kad šie asmenys bendrovėje dirbo tik nuo 2016 m. spalio 19 ar 18 d., t. y. jie „ECSCO“ ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo deklaruotos veiklos nevykdė ir negalėjo vykdyti.

Kartu su apeliaciniu skundu pateikta darbo sutartis, sudaryta 2013 m. kovo 28 d. akcininko G. U. su G. U., priimant save patį dirbti UAB „ECSCO“ direktoriumi, kurioje yra įrašas, kad 2014 m. spalio 28 d. darbo sutartis papildyta ir nustatyta darbo sąlyga – darbas nuotoliniu būdu, neįrodo pareiškėjo deklaruojamos aplinkybės, jog iki 2016 m. gegužės 5 d. (kai registro duomenimis baigėsi G. U., kaip direktoriaus įgaliojimai) jis realiai vykdė kokias nors bendrovės veiklos aprašyme nurodytas funkcijas, išvykęs iš Lietuvos 2014 m. spalio 29 d.

Jokių dokumentų, patvirtinančių konkrečių sutarčių sudarymą, jų realizavimą ir pan., byloje nėra. Į bylą pateiktos kopijos:

1) sąskaitos-faktūros, serija EC016 Nr. 0415, išrašytos 2016 m. balandžio 18 d. gavėjui UAB „Alesora“ apmokėjimui už konsultacijas 30 Eur, kurioje nurodyta, kad sąskaitą išrašė direktorius G. U. ir 2) 2016 m. balandžio 18 d. kasos pajamų orderio, serija EC Nr. SO418, kurioje nurodyta, kad 30 Eur priimta iš UAB „Alesora“ direktoriaus A. B. už suteiktas paslaugas, pinigus gavo kasininkas G. U., ne tik nepatvirtina konkrečios UAB „ECSCO“ veiklos, bet ir kelia abejonių šių dokumentų tikrumu. Abejotina, kad G. U., būdamas ne Lietuvoje ir, pasak pareiškėjo, dirbdamas nuotoliniu būdu galėjo pasirašyti dokumentus, atspausdintus lietuvių kalba ir realiai priimti pinigus pagal kasos pajamų orderį kaip kasininkas.

Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės.

Apeliacinio skundo argumentai, susiję su UAB „ECSCO“ fiktyvumu, nėra reikšmingi nagrinėjamos bylos kontekste. Kaip minėta, ginčijamas sprendimas priimtas ne dėl įmonės fiktyvumo, bet šiuo atveju buvo vertinamas pareiškėjo pateiktų duomenų atitikimas tikrovei, kaip numatyta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija taip pat pritaria Migracijos departamento padarytai ir pirmosios instancijos teismo sprendimu patvirtintai išvadai, kad pareiškėjas R. G. siekė tik formaliai atitikti UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Duomenys, kuriuos jis pateikė prašydamas išduoti kleidimą laikinai gyventi, neatitinka jo deklaruojamų tikslų, t. y. neatitinka tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos).

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad pareiškėjo apklausoje nedalyvavo vertėjas, o rusų kalba nėra jo gimtoji, teisėjų kolegija pažymi, kad apklausos lape atsakymus į klausimus rusų kalba pareiškėjas užrašė taip pat rusų kalba, jokių prašymų dėl jo gimtosios kalbos (ar kitos jam gerai žinomos kalbos) vertėjo iškvietimo neteikė, pretenzijų ir (ar) pastabų dėl rusų kalbos nepakankamo mokėjimo pareiškėjas nereiškė.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis su žmona augina 4 vaikus, jo žmonai yra išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, o atsisakius išduoti leidimą jam bus užkirstas kelias būti kartu su šeima, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas pateikė prašymą leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ne šeimos susijungimo pagrindu, o teisėtos veiklos pagrindu, todėl jo šeimos santykių Migracijos departamentas nevertino pagrįstai. Pareiškėjui nėra užkertamas kelias kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo išdavimo kitu pagrindu.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. G. (R. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė