2022-06-08 Nr. AB-15531-3-61-3-02329-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-454-556/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02329-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.13.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų F. K. ir H. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų F. K. ir H. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai H. K. ir F. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) iš dalies panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. (21.222) FR0682-179 „Dėl H. K. 2020 m. kovo 17 d. pastabų dėl 2020 m. vasario 18 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo akto Nr. (21.222)FR0680-115“ (toliau – ir VMI sprendimas 1); 2) iš dalies panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2020 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. S-105(7-95/2020) „Dėl H. K. skundo“ (toliau – ir Komisijos sprendimas 1) ; 3) nustatyti, kad H. K. 2012–2016 m. gavo 4 070 Lt ir 1 127,93 Eur pirties nuomos pajamų, apskaičiuojant nuo jų gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM), delspinigius bei 10 procentų baudą; H. K. 2016 m. gavo 1 863 Eur individualios veiklos pajamų, apskaičiuojant nuo jų GPM, delspinigius ir 10 procentų baudą; H. K. už 2016 metus gavo 3 060,84 Eur kitų pajamų, apskaičiuojant nuo jų GPM, delspinigius ir 10 procentų baudą; 4) iš dalies panaikinti VMI 2020 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. (21.222) FR0682-180 „Dėl F. K. 2020 m. kovo 17 d. pastabų dėl 2020 m. vasario 18 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo akto Nr. (21.222)FR0680-116“ (toliau – ir VMI sprendimas 2); 5) iš dalies panaikinti MGK 2020 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. S-110(7-96/2020) „Dėl F. K. skundo“ (toliau – ir Komisijos sprendimas 2); 6) nustatyti, kad F. K. už 2016 metus gavo 3 060,84 Eur kitų pajamų, apskaičiuojant nuo jų GPM, delspinigius ir 10 procentų baudą.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

2.1. VMI, atlikusi pareiškėjų mokesčių deklaravimo, apskaičiavimo ir sumokėjimo patikrinimą, 2020 m. vasario 18 d. surašė patikrinimo aktus. Pareiškėjai teikė pastabas, tačiau VMI sprendimu 1 ir VMI sprendimu 2 (toliau – ir VMI sprendimai) patvirtino patikrinimo aktus ir juose papildomai apskaičiuotus GPM ir su juo susijusius mokesčius. Pareiškėjai, nesutikdami su tuo, kad jiems yra prievolė mokėti nurodyto dydžio GPM, kreipėsi į MGK dėl VMI sprendimų panaikinimo. MGK priėmė Komisijos sprendimą 1 ir Komisijos sprendimą 2 (toliau – ir Komisijos spendimai), kuriais buvo patvirtinti VMI sprendimai dėl nurodymo pareiškėjams sumokėti į biudžetą GPM ir GPM delspinigius, bei pakeistos dalys dėl baudos dydžio. Pareiškėjai iš dalies nesutinka su VMI ir MGK sprendimais, teigdami, jog nebuvo tinkamai apskaičiuotos pareiškėjų išlaidos ir gautos pajamos, iš dalies nesutinka su apskaičiuotu GPM dydžiu (tuo pačiu ir su delspinigiais ir bauda), mano, kad pareiškėjų gautos „kitos pajamos“, nuo kurių yra prievolė mokėti mokesčius, sudaro ne 714 212,62 Lt ir 27 459,22 Eur, o kiekvieno atskirai 357 106,31 Lt ir 13 729,61 Eur, bet 6 121,68 Eur, tai yra kiekvieno pareiškėjo atskirai – 3060,84 Eur.

2.2. VMI patikrinimo aktuose atliko paskaičiavimus, kokias pajamas pareiškėjai yra deklaravę, remiantis brangų turtą įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijomis už 1995–2002 metus, kuriose buvo nurodyti pajamų šaltiniai. Remiantis tokiais duomenimis VMI paskaičiavo, kad 1995–2002 metais pareiškėjai deklaravo 425 905 Lt, ši suma susidarė iš darbo užmokesčio, santaupų iki 1993 m. liepos 1 d., taip pat iš dovanotų pareiškėjams lėšų ir nekilnojamojo turto pardavimo pajamų. Pareiškėjų teigimu, santaupų likutis yra didesnis, nes mokesčių administratorius nevertino rašytinių įrodymų ir pareiškėjų paaiškinimų. Dovanotos lėšos patikrinimo aktuose yra nurodytos teisingos, tačiau pareiškėjui buvo dovanota ne 136 800 Lt, tačiau 142 800 Lt, tai yra 7 000 Lt daugiau. Be to, nei VMI, nei MGK nevertino dar kelių nekilnojamojo turto pardavimo sandorių, kurių pagrindu pareiškėjai įgijo lėšas. Už nekilnojamo turto pardavimą 1994–2000 m. pareiškėjai gavo 332 797 Lt (53 577 + 35 000 + 214 220 + 30 000) pajamų. Pareiškėjai yra ūkininkai, pareiškėja yra pateikusi du sąsiuvinius, kuriuose yra užfiksuotos pajamos iš 1991–2002 m. vykdytos ūkio veiklos (už vėlesnius periodus tokių duomenų pateikta nebuvo), tokios pajamos sudarė 112 479,30 Lt, per metus jos siekdavo nuo 7 113 Lt iki 10 454,40 Lt. VMI į pajamas neįtraukė 2007 m. liepos 17 d. parduoto garažo (bokso) (duomenys neskelbtini), pajamų už 14 500 Lt.

2.3. VMI atliko paskaičiavimą, kiek kainuotų pastatyti du pastatus, kurių vieną iki 2007 m. pabaigos valdė pareiškėjai (tai yra (duomenys neskelbtini)), o kitą (tai yra (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise valdo iki šiol. Abu šiuos pastatus pareiškėjai statė ūkio būdu, pirmojo namo statybai išleido apie 30 000 Lt, o antrojo apie 80 000 Lt, tačiau galėjo pateikti tai patvirtinančius dokumentus tik labai neženkliai sumai. VMI rėmėsi uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Sistela“ kainynu ir įvertino, kad pastato (duomenys neskelbtini), statybai pareiškėjai patyrė 330 636 Lt išlaidų, o pastato (duomenys neskelbtini), statybai patyrė 195 784 Lt išlaidų. Kadangi jie nesutiko su VMI paskaičiavimu, todėl kreipėsi į turinčią tinkamą kvalifikaciją specialistę R. J. M., kuri pateikė lokalines sąmatas, kiek kainavo pastatyti pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) (statyba vyko 2007 m.) ir (duomenys neskelbtini) (statyba vyko 2010–2012 m.), jos buvo pateiktos ir VMI. Specialistė vadovavosi projektine dokumentacija, atliko objektų apžiūrą, pilną fotofiksaciją ir matavimus vietoje, t. y. įvertino medinių rąstinių konstrukcijų storius, formą ir montavimo technologiją, vertino tą aplinkybę, kad statytojai darbus atliko savo jėgomis, todėl skaičiuojamieji darbų įkainiai nebuvo aktualūs, buvo svarbu nustatyti tik statybos leidimo metu pirktų statybinių medžiagų kainą, išskyrus medieną, kurią pareiškėjai buvo įsigiję anksčiau. Specialistė nustatė, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pastatymo kainą sudarė 94 772,39 Lt (27 447,98 Eur), o gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pastatymo kainą sudarė 61 891,23 Lt (17 924,94 Eur). Šios sumos minimos ir Komisijos sprendimuose, tačiau MGK jomis nesivadovavo, nes jos pateiktos „po pakartotinio patikrinimo akto surašymo“, be to, pateiktos lokalinės sąmatos „nepagrindžia aplinkybės, jog sutuoktiniai patyrė būtent tokio dydžio išlaidas statybos darbams atlikti“. Specialistės paskaičiavimai yra teisingi, nes ji apžiūrėjo ir įvertino pastatus, atliko individualų paskaičiavimą, ko neatliko VMI darbuotojai, kurie rėmėsi tik sustambintais įkainiais (1 kub. m. pastato skaičiavimu, nevertindami konkrečiam pastatui atliktų darbų kiekio ir kainų), nevertino to, kad pastatai buvo statomi ūkio būdu.

2.4. VMI siekdama paskaičiuoti „kitas pajamas“, nuo kurių pareiškėjams kiltų prievolė mokėti GPM, už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. atliko paskaičiavimus 8 lentelėje. Joje yra dvi klaidos – likutis ne banke 2012 m. sausio 1 d. turi būti ne 55 647,01 Lt, bet 798 883,25 Lt, o „Patirtos gyvenamojo namo statybos išlaidos“ turi būti ne 65 280,27 Lt, bet 20 630 Lt (tai yra 1/3 dalis nuo viso gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybos išlaidų). Todėl „kitų pajamų“, kurios šioje lentelėje yra nurodytos kaip 41 250,24 Lt, neturi būti, o grynųjų pinigų likutis 2013 m. sausio 1 d. turi būti 749 700,26 Lt.

2.5. VMI atliko paskaičiavimus, ar pareiškėjai gavo „kitas pajamas“ už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir nustatė, kad „kitų pajamų nebuvo“. Pareiškėjai nesutinka su likučio ne banke paskaičiavimu 2013 m. sausio 1 d., buvo neteisingai nurodytas pradinis likutis – vietoje 3063,62 Lt jis turi būti 749 700,26 Lt. Todėl įvertinus visas pareiškėjų pajamas ir išlaidas per 2013 metus, grynųjų pinigų likutis 2014 m. sausio 1 d. turi būti ne 14 323,60 Lt bet 760 960,24 Lt.

2.6. VMI atliko paskaičiavimus, ar pareiškėjai gavo „kitas pajamas“ už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir nustatė, kad „kitos pajamos“ sudarė 672 962,38 Lt. Su tuo pareiškėjai nesutinka, nes buvo neteisingai paskaičiuotas likutis ne banke 2014 m. sausio 1 d. – vietoje 14 323,60 Lt jis turi būti 760 960,24 Lt, todėl grynųjų pinigų likutis 2015 m. sausio 1 d. turi būti 73 674,26 Lt, o „kitų pajamų“, lygių 672 962,38 Lt, nėra, todėl ir prievolės mokėti GPM nuo jų taip pat nėra.

2.7. VMI atlikusi paskaičiavimus, ar pareiškėjai gavo „kitas pajamas“ už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. nustatė, kad „kitos pajamos“ sudarė 4 231,15 Eur. Pareiškėjai su tuo nesutinka, nes buvo neteisingai paskaičiuotas likutis ne banke 2015 m. sausio 1 d. – vietoje 0 Eur jis turi būti 21 337,54 Eur (73 674,26 Lt). Todėl grynųjų pinigų likutis 2016 m. sausio 1 d. turi būti 26 807,39 Eur, o „kitų pajamų“, lygių 4 231,15 Eur, nėra, todėl ir prievolės mokėti GPM nuo jų taip pat nėra.

2.8. Be to, VMI atliko paskaičiavimus, ar pareiškėjai gavo „kitas pajamas“ už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. ir nustatė, kad „kitos pajamos“ sudarė 23 228,07 Eur. Pareiškėjų įsitikinimu, buvo neteisingai paskaičiuotas likutis ne banke 2016 m. sausio 1 d. – vietoje 9 701 Eur jis turi būti 26 807,39 Eur. Todėl grynųjų pinigų likutis 2017 m. sausio 1 d. turi būti 67 072,13 Eur, o „kitų pajamų“, lygių 23 228,07 Eur, nėra, tačiau yra „kitos pajamos“, lygios 6121,68 Eur, todėl yra prievolė mokėti GPM nuo jų. Pareiškėjai sutinka, kad yra „kitos pajamos“, lygios 6 121,68 Eur.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Mokestinis ginčas šioje byloje vyksta dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjų išlaidos viršijo gautas pajamas. Atlikto patikrinimo metu pareiškėjų gyventojų pajamų mokesčio bazė nustatyta pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą, pritaikius išlaidų metodą. Pareiškėjai dėsto argumentus dėl santaupų likučio 2003 m. gruodžio 31 d. datai ir nurodo, kad patikrinimo metu buvo neteisingai įvertintos dovanotos lėšos, t. y. buvo gauta 7 000 Lt daugiau dovanų, taip pat nebuvo įvertinti keturi nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai, taip pat nurodo, kad tikrinamuoju laikotarpiu nebuvo įvertinta 14 500 Lt suma gauta pardavus garažą. Pareiškėjai skunde nesutinka su pastatytų pastatų statybos kaina ir nurodo, kad statybos kaina buvo mažesnė nei apskaičiavo mokesčių administratorius ir savo poziciją grindžia pateikta lokaline sąmata. Pareiškėjai pateiktame skunde sutinka su nustatytais pareiškėjos pažeidimais susijusiais su gautomis 4 070 Lt ir 1 127,93 Eur turto (pirties) nuomos pajamomis ir 1 863 Eur individualios veiklos pajamomis. Atsižvelgiant į tai, dėl šių pažeidimų nebus pasisakoma.

3.2. Atlikus pareiškėjos mokestinį tyrimą (2017 m. gruodžio 1 d. mokestinio tyrimo ataskaita Nr. FR0686-1603), nustatyta, jog pareiškėjos ir jos sutuoktinio 2011–2012 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas ir patirtoms išlaidoms pareiškėja ir jos sutuoktinis panaudojo kitas iš nenustatytų pajamų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, t. y. mokesčių mokėtoja ir jos sutuoktinis nevykdė arba netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius. VMI patikrinimo metu remdamasi VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (apie gautas su darbo santykiais susijusias pajamas ir kitas išmokas, turimą valstybės įmonės Registrų centro informaciją apie pareiškėjos ir jos sutuoktinio vardu registruotą nekilnojamą turtą), iš Lietuvos komercinių bankų gauta informacija, pareiškėjos ir jos sutuoktinio paaiškinimais bei kita patikrinimo metu surinkta informacija, apskaičiavo pareiškėjos ir jos sutuoktinio 2012–2016 m. gautas pajamas ir patirtas išlaidas.

3.3. Ginčas yra kilęs dėl dviejų statinių: pastato – ūkininko sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos. Pareiškėja ir jos sutuoktinis paaiškinimuose nurodė, kad abu objektai buvo statomi ūkio būdu ir ūkininko sodybos statybos išlaidos sudarė 30 000 Lt, o gyvenamojo namo statybos išlaidos sudarė 80 000 Lt. Pareiškėjai ūkininko sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), statybos išlaidoms pagrįsti pateikė dokumentų, kuriuose nurodyta pirktų prekių vertė 151,75 Lt, o gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), išlaidoms pagrįsti pateikė dokumentų, kuriuose nurodyta pirktų prekių vertė 140 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai kitų statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų nepateikė, mokesčių administratorius statybos išlaidas nustatė remdamasis kitais leistinais šaltiniais, t. y. UAB „Sistela“ parengtu nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybinės vertės) kainynu bei Lietuvos Respublikos statistikos departamento statistine informacija apie pagrindinius ekonominės ir socialinės raidos rodiklius 2005 –2010 m. Remiantis šiais duomenų šaltiniais patikrinimo metu nustatyta, kad ūkininko sodybos statybos vertė sudarė 330 484,25 Lt arba 300 636 Lt daugiau nei nurodė pareiškėjai, o gyvenamojo namo – 195 784 Lt arba 115 784 Lt daugiau nei nurodė pareiškėjai. Iš papildomai su pastabomis pateiktų dokumentų matyti, kad šiuose lapuose nurodyti darbų ir išlaidų aprašymai, mato vienetai, normos, kiekiai ir kainos, tačiau iš pateiktų duomenų negalima suprasti, kokiam objektui turėtų būti priskirti šie darbai, kokia apimtimi juos reikėtų vertinti ir pan. Šie dokumentai nepaneigia mokesčių administratoriaus patikrinimo metu nustatytų namų statybos išlaidų ir negali būti vertinami kaip įrodymai pagrindžiantys pareiškėjų poziciją. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai jokių papildomų ir / ar naujų dokumentų pagrindžiančių ūkininko sodybos ir gyvenamojo namo statybos išlaidas su pastabomis nepateikė, todėl nėra pagrindo kitaip vertinti patikrinimo metu nustatytų statybos išlaidų.

3.4. Pareiškėjas skunde teigia, kad namų statybos vertę pagrindžia kartu su skundu Komisijai pateikta lokalinė sąmata. Atsakovas sutinka su MGK sprendimu, kuriame MGK susipažinusi su pateikta lokaline sąmata, įvertinusi jos pateikimo momentą, laikėsi pozicijos, kad šis dokumentas nepagrindžia aplinkybės, jog pareiškėjai patyrė būtent tokio dydžio išlaidas statybos darbams atlikti. Nustatyta, kad lokalinė sąmata pateikta po pakartotinio patikrinimo akto surašymo. MGK pažymėjo, jog iš pateiktų dokumentų turinio negalima teigti, jog tai yra turto vertintojo atliktas konkretaus turto vertinimas (be adresų, juose nėra jokių šį turtą identifikuojančių duomenų), kaip, kad teigia pareiškėjai, iš dokumentą pasirašiusio asmens pavardės su nuoroda į atestato numerį, nėra pagrindo tvirtinti, jog tai turto vertinimo dokumentai. Be to, lokalinė sąmata priskiriama prie projektinių statybos dokumentų, todėl negalima sutikti su pareiškėjų tvirtinimu, jog būtent šis dokumentas įrodo pareiškėjų statyboms patirtų išlaidų sumą. Juolab, kad iš bylos medžiagos yra akivaizdu, jog lokalinės sąmatos buvo sudarytos ne projektuojant ginče aptariamus objektus, o 2020 m., be to, gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), lokalinė sąmata sudaryta pagal 2010 m. kovo mėn. kainas, kai patys sutuoktiniai mokesčių administratoriui yra nurodę šio gyvenamojo namo statybas vykdę 2010–2012 m. Nustatytas pareiškėjo mokesčių administratoriui dėstomos pozicijos nenuoseklumas ir prieštaringumas – pirminio patikrinimo bei mokestinio ginčo metu pareiškėjas mokesčių administratoriui tvirtino ir įrodinėjo, jog ūkininko sodybos ir gyvenamojo namo statybų išlaidos sudarė atitinkamai 30 000 Lt ir 80 000 Lt, o atlikus pakartotinį mokestinį patikrinimą, pareiškėjas jau sutinka su gerokai didesne bendra jo neva patirtų statybos išlaidų suma ir, remdamasis pateiktomis sąmatomis, tvirtina, jog ūkininko sodybos statybos išlaidos sudarė 94 772,39 Lt (daugiau nei tris kartus didesnės, nei buvo nurodyta pirminiame paaiškinime) bei gyvenamojo namo – 61 891,23 Lt (šiek tiek mažesnėmis, nei buvo nurodyta pirminiame paaiškinime), todėl pripažinti, jog pareiškėjai patyrė būtent tokio dydžio statybos išlaidas, kokios yra nurodytos pateiktose lokalinėse sąmatose, nėra pagrindo.

3.5. Siekdamas nustatyti kuo tikslesnį pareiškėjų 2003 m. gruodžio 31 d. turėtų santaupų likutį, mokesčių administratorius vertino sutuoktinių 1995–2002 m. teiktų brangų turtą įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijų duomenis, iš kurių ir nustatė, kad pareiškėjai patys šiose deklaracijose deklaravo savo santaupų iki 1993 m. liepos 1 d. sumą –15 500 Lt. Iš viso pareiškėjai 1995–2002 m. laikotarpiu deklaravo gavę 425 905 Lt pajamas (darbo užmokestis, dovanų gautos piniginės lėšos, nekilnojamojo turto pardavimo pajamos) bei patyrę 397 953 Lt išlaidas (pirktas nekilnojamasis turtas, investuotos lėšos į UAB „Helena“, suteikta paskola UAB „Frolana“). Šiuos pačių pareiškėjų nurodytose deklaracijose teiktus duomenis mokesčių administratorius ir vertino kaip pagrindą nustatant pareiškėjų galbūt 2004 m. sausio 1 d. turėtų santaupų grynaisiais pinigais likutį. Patys pareiškėjai neįvykdė mokesčių administratoriaus pateikti informaciją apie turėtus grynųjų pinigų likučius 2003 m. gruodžio 31 d. ir 2012 m. sausio 1 d. bei nurodyti pajamų šaltinius, panaudotus santaupoms grynaisiais pinigais sukaupti, apsiribodami bendro pobūdžio paaiškinimais, jog 2003 m. gruodžio 31 d. buvo sukaupę grynųjų piniginių lėšų likutį – 505 000 Lt. VMI, įvertinusi brangaus turto deklaracijų duomenis, kurias teikė patys pareiškėjai už 1995–2002 m. laikotarpį, apskaičiavo, kad sutuoktiniai pagal jų pačių iš oficialių pajamų šaltinių gautas pajamas 2002 m. gruodžio 31 d. galėjo turėti ne didesnį kaip 75 452 Lt grynųjų pinigų likutį (425 905 Lt brangaus turto deklaracijose deklaruota pajamų suma – 350 453 Lt faktiškai patirtos išlaidos).

3.6. Pareiškėjai mokesčių administratoriui neteikė vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos. Pakartotino mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad sutuoktiniai 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo 46,04 Lt piniginių lėšų likutį banke ir faktiškai galėjo disponuoti 230 452 Lt grynųjų pinigų suma, kuri turėjo būti deklaruota vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje. Tačiau nors pareiškėjai nurodytos deklaracijos nepateikė bei nedeklaravo grynųjų pinigų sumos, patikrinimo metu vertinta, jog pareiškėjai 2004 m. sausio 1 d. galėjo turėti ne daugiau kaip 230 452 Lt santaupų grynaisiais pinigais. Patikrinimo metu buvo įvertintos 2007 m. liepos 17 d. gautos 14 500 Lt garažo (bokso) (duomenys neskelbtini), pardavimo pajamos.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl VMI sprendimų dalies bei Komisijos sprendimų dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad VMI atliko pakartotinį pareiškėjų GPM patikrinimą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., siekiant įvertinti VMI 2019 m. liepos 9 d. sprendime išdėstytas aplinkybes bei naujai pateiktus dokumentus, ir 2020 m. vasario 18 d. surašė patikrinimo aktus Nr. (21.222) FR0680-115 ir Nr. (21.222) FR0680-116. Patikrinimo metu nustatyta, kad 2012, 2014–2016 m. pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 714 212,62 Lt ir 27 459,22 Eur. Minėtos pajamos padalintos sutuoktiniams lygiomis dalimis, t. y. po 357 106,31 Lt ir 13 729,61 Eur. VMI nustatė, jog pareiškėjai gautoms kitoms pajamoms pagrįsti nepateikė juridinę galią turinčių pajamų šaltinius patvirtinančių dokumentų, bei pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 27 straipsnio 1 dalies nuostatas nedeklaravo gautų pajamų, todėl 2012, 2014–2016 m. mokesčio bazė buvo apskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pritaikius išlaidų metodą. Pareiškėjai nesutikdami su patikrinimo akto išvadomis pateikė 2020 m. kovo 17 d. rašytines pastabas, kuriose išdėstė nesutikimo motyvus. VMI sprendimais patvirtino patikrinimo aktų rezultatus ir nurodė pareiškėjams į VMI sąskaitą sumokėti GPM ir su juo susijusias sumas. Komisija sprendimais iš esmės patvirtino VMI sprendimus, tačiau sumažino pareiškėjams paskirtų baudų dydžius nuo 30 proc. iki 10 proc.

7. Teismas pažymėjo, kad ginčas yra kilęs dėl dviejų statinių (228,37 kv. m bendro ploto pastato – ūkininko sodybos (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ūkininko sodyba) ir 152,84 kv. m bendro ploto rąstinio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir gyvenamasis namas)) statybos kainos nustatymo. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog pareiškėja kartu su 2020 m. kovo 17 d. pastabomis VMI pateikė lokalinę sąmatą, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, buvo pateikta ne pilnos apimties, bet tik dalis sąmatos – 4 lapai. Teismo posėdyje pareiškėja teigė siuntusi el. paštu visą sąmatą, ir jai nežinomos priežastys, kodėl VMI gavo tik 4 lapus. Pareiškėjos teigimu, VMI neprašė pateikti pilnos apimties dokumento, tačiau, kaip matyti, patikrinimo metu šios sąmatos ir nevertino. VMI konstatavo, jog šie dokumentai nepaneigia mokesčių administratoriaus patikrinimo metu nustatytų namų statybos išlaidų ir negali būti vertinami kaip įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjų poziciją. Teismo posėdyje liudytoja apklausta R. J. M. paaiškino, jog sudarydama minimų pastatų lokalines sąmatas vadovavosi šių statinių projektine dokumentacija, kadastrinių matavimų bylomis, atliko objektų apžiūrą, pilną fotofiksaciją ir matavimus vietoje, t. y. įvertino medinių rąstinių konstrukcijų storius, formą ir montavimo technologiją, vertino tą aplinkybę, kad statytojai darbus atliko savo jėgomis, todėl skaičiuojamieji darbų įkainiai nebuvo aktualūs, buvo svarbu nustatyti tik statybos leidimo metu pirktų statybinių medžiagų kainą, išskyrus medieną, kurią pareiškėjai buvo įsigiję anksčiau. Paaiškino, jog skaičiavimai atlikti sertifikuota skaičiavimo sistema „Sistela“. Gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kainas skaičiavo 2010.03 lygiu, pastato (duomenys neskelbtini), kainas skaičiavo 2007.03 lygiu. Pastatai, R. J. M. teigimu, pastatyti nenukrypus nuo projektų. Pažymėjo, jog turi ilgametę patirtį sudarant lokalines sąmatas.

8. Teismas nesutiko su pareiškėjų argumentu, jog mokesčių administratorius nepagrįstai pastatų statybos kainą apskaičiavo vadovaujantis UAB „Sistela“ parengtu nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybinės vertės) kainynu, kadangi teismo posėdyje apklausta R. J. M. patvirtino, jog skaičiavimus taip pat atliko remdamasi „Sistela“ skaičiavimo sistema. Be to, teismas nesutiko su pareiškėjų argumentu, jog mokesčių administratorius neįvertino, kad pareiškėjai šiuos pastatus statė ūkio būdu, todėl nustatydamas statybos darbų kainą nepagrįstai rėmėsi sustambintais įkainiais. Teismas iš VMI patikrinimo akto Nr. (21.222) FR0680-115 (13 psl.) turinio nustatė, jog sutuoktiniai 2010–2012 m. atliko gyvenamojo namo darbus ūkio būdu, be to, mokesčių administratoriaus buvo įvertinta ir pareiškėjų akcentuojama aplinkybė dėl medžiagoms ir mechanizmams išleistos sumos (apie 70,8 proc. visos statybų vertės). Nors pareiškėjai savo teiginius dėl mažesnės pastatų statybos kainos įrodinėja lokaline sąmata, tačiau šis dokumentas visos apimties buvo pateiktas tik nagrinėjant pareiškėjų skundus Komisijoje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikė mokesčių administratoriui leistinų ir teisėtų įrodymų (pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų apie pajamas, už kurias statė gyvenamuosius namus, ir apie konkrečias šių namų statymui patirtas išlaidas). Mokesčių mokėtojui pasirinkus tokį elgesio modelį – nekaupti ir nesaugoti dokumentų, susijusių su namų statyba, jis prisiėmė ir riziką, kad susidurs su įrodinėjimo sunkumais mokestiniame ginče.

9. Teismas pažymėjo, kad lokalinė sąmata – tai projektinis statybos dokumentas, ir tai nėra turto vertinimo dokumentas, todėl nesutiko su pareiškėjų teiginiu, jog jų pateiktos lokalinės sąmatos patikimai įrodo jų išleistų statyboms išlaidų sumą. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį statybos techninį reglamentą STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ lokalinė sąmata priskiriama prie projektinių statybos dokumentų. Taip pat realiai statybos išlaidų suma būna didesnė nei projektavimo metu suskaičiuota. Be to, byloje nustatyta, jog šios sąmatos sudarytos ne projektuojant ginče aptariamus objektus, o 2020 m. Be to, gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), lokalinė sąmata sudaryta pagal 2010 m. kovo mėn. kainas, kai patys sutuoktiniai mokesčių administratoriui yra nurodę šio gyvenamojo namo statybas vykdę 2010–2012 m. Teismas taip pat atsižvelgė į pareiškėjų dėstomos pozicijos nenuoseklumą ir prieštaringumą – pirminio patikrinimo bei mokestinio ginčo metu pareiškėjai mokesčių administratoriui tvirtino ir įrodinėjo, jog ūkininko sodybos ir gyvenamojo namo statybų išlaidos sudarė 30 000 Lt ir 80 000 Lt, o, atlikus pakartotinį mokestinį patikrinimą, pareiškėjai jau sutinka su gerokai didesne bendra jų patirtų statybos išlaidų suma ir, remdamiesi pateiktomis sąmatomis, tvirtina, jog ūkininko sodybos statybos išlaidos sudarė 94 772,39 Lt (daugiau nei tris kartus didesnės, nei buvo nurodyta pirminiame paaiškinime) bei gyvenamojo namo – 61 891,23 Lt (šiek tiek mažesnėmis, nei buvo nurodyta pirminiame paaiškinime), todėl pripažinti, jog pareiškėjai patyrė būtent tokio dydžio statybos išlaidas, kokios yra nurodytos pateiktose lokalinėse sąmatose, nėra pagrindo.

10. Teismas nesutiko su pareiškėjų argumentais, jog patikrinimo metu buvo neteisingai įvertintos dovanotos lėšos, t. y. buvo gauta 7 000 Lt daugiau dovanų, o taip pat nebuvo įvertinti keturi nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai vykę iki 2000 m. gruodžio 1 d. Siekdamas nustatyti kuo tikslesnį pareiškėjų 2003 m. gruodžio 31 d. turėtų santaupų likutį, mokesčių administratorius vertino sutuoktinių 1995–2002 m. teiktų brangų turtą įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijų duomenis, iš kurių ir nustatė, kad pareiškėjai patys šiose deklaracijose deklaravo savo santaupų iki 1993 m. liepos 1 d. sumą – 15 500 Lt. Iš viso pareiškėjai 1995–2002 m. laikotarpiu deklaravo gavę 425 905 Lt pajamas (darbo užmokestis, dovanų gautos piniginės lėšos, nekilnojamojo turto pardavimo pajamos) bei patyrę 397 953 Lt išlaidas (pirktas nekilnojamasis turtas, investuotos lėšos į UAB „Helena“, suteikta paskola UAB „Frolana“). Šiuos pačių pareiškėjų nurodytose deklaracijose teiktus duomenis mokesčių administratorius ir vertino kaip pagrindą nustatant pareiškėjų galbūt 2004 m. sausio 1 d. turėtų santaupų grynaisiais pinigais likutį. Patys pareiškėjai neįvykdė mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti informaciją apie turėtus grynųjų pinigų likučius 2003 m. gruodžio 31 d. ir 2012 m. sausio 1 d. bei nurodyti pajamų šaltinius, panaudotus santaupoms grynaisiais pinigais sukaupti, apsiribodami bendro pobūdžio paaiškinimais, jog 2003 m. gruodžio 31 d. buvo sukaupę grynųjų piniginių lėšų likutį – 505 000 Lt. VMI, įvertinusi brangaus turto deklaracijų duomenis, kurias teikė patys pareiškėjai už 1995–2002 m. laikotarpį, apskaičiavo, kad sutuoktiniai pagal jų pačių iš oficialių pajamų šaltinių gautas pajamas 2002 m. gruodžio 31 d. galėjo turėti ne didesnį kaip 75 452 Lt grynųjų pinigų likutį (425 905 Lt brangaus turto deklaracijose deklaruota pajamų suma – 350 453 Lt faktiškai patirtos išlaidos).

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai mokesčių administratoriui neteikė vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos. Be to, pakartotinio mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad sutuoktiniai 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo 46,04 Lt piniginių lėšų likutį banke ir faktiškai galėjo disponuoti 230 452 Lt grynųjų pinigų suma, kuri turėjo būti deklaruota vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje. Tačiau nors pareiškėjai nurodytos deklaracijos nepateikė bei nedeklaravo grynųjų pinigų sumos, patikrinimo metu vertinta, jog pareiškėjai 2004 m. sausio 1 d. galėjo turėti ne daugiau kaip 230 452 Lt santaupų grynaisiais pinigais. Be to, nors pareiškėjai skunde nurodo, jog patikrinimo metu nebuvo įvertintos 2007 m. liepos 17 d. gautos 14 500 Lt garažo (bokso) (duomenys neskelbtini), pardavimo pajamos, tačiau su šiuo pareiškėjų argumentu teismas taip pat nesutiko, nes minėto turto pardavimo pajamos buvo įvertintos patikrinimo metu.

12. Teismas pritarė atsakovo argumentui, jog pareiškėjai, siekdami objektyviai ir per kuo trumpesnį laiką išspręsti ginčą, privalėjo laikytis ir MAĮ 40 straipsnyje numatytų mokesčių mokėtojo pareigų ir pateikti visus papildomus dokumentus bei įrodymus, galinčius turėti įtakos pareiškėjų mokestinės prievolės dydžiui. Pareiškėjai be deklaratyvių teiginių, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjų dėstomus skundo argumentus ir paneigtų VMI patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei tų aplinkybių rezultate padarytas išvadas. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo prie išvados, kad mokesčių administratorius atliko išsamų mokestinį patikrinimą bei surinko pakankamai faktinių duomenų priimtiems sprendimams pagrįsti, o pareiškėjai mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių ir mokėtinų sumų apskaičiavimo objektyviais įrodymais nepaneigė, todėl ginčijami VMI ir Komisijos sprendimai priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

III. 13. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują procesinį sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti; pridėti prie bylos naują įrodymą – antstolio I. G. 2021 m. birželio 28 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Pagrindiniai nesutikimo su ginčijamais atsakovo sprendimais argumentai buvo tokie, kad pareiškėjai gavo 7 000 Lt padovanotų lėšų, taip pat 112 479,30 Lt žemės ūkio produkcijos pardavimo pajamų ir 332 797 Lt pajamų už nekilnojamojo turto pardavimą, kurių atsakovas nevertino. Mokesčių administratorius be pagrindo nepripažino pareiškėjų pajamų už 452 276,30 Lt (7 000 Lt padovanotos pajamos pareiškėjui, 332 797 Lt nekilnojamo turto pardavimo pajamų ir 112 479,30 Lt žemės ūkio produkcijos pardavimo pajamų). 452 276,30 Lt sumą pridėjus prie mokesčių administratoriaus pripažintų 230 452 Lt grynųjų pinigų santaupų, 2004 m. sausio 1 d. pareiškėjai galėjo turėti 682 728,30 Lt (452 276,30 + 230 452) santaupų grynaisiais pinigais. Pareiškėjai pateikė specialistės R. J. M. lokalines sąmatas, kuriose paskaičiuota, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pastatymo kainą sudarė 94 772,39 Lt (27 447,98 Eur), o gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pastatymo kainą sudarė 61 891,23 Lt (17 924,94 Eur). Šios sumos minimos ir Komisijos sprendimuose, tačiau Komisija jomis nesivadovavo, nes jos buvo pateiktos „po pakartotinio patikrinimo akto surašymo“, be to, pateiktos lokalinės sąmatos „nepagrindžia aplinkybės, jog sutuoktiniai patyrė būtent tokio dydžio išlaidas statybos darbams atlikti“.

13.2. Teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Vertinimų skirtumas atsirado ne dėl pačios „Sistelos“ sistemos ir juose esančių duomenų, o kokiais jos duomenimis ir kaip naudojosi tiek atsakovas, tiek ir specialistė. Specialistė buvo atvykusi į vietą, apžiūrėjo pastatus natūroje, atliko matavimus, vadovavosi šių statinių projektine dokumentacija, kadastrinių matavimų bylomis, atliko objektų apžiūrą vietoje, pilną fotofiksaciją ir matavimus vietoje, t. y. įvertino medinių rąstinių konstrukcijų storius, formą ir montavimo technologiją, vertino tą aplinkybę, kad statytojai (pareiškėjai) darbus atliko savo jėgomis, todėl skaičiuojamieji darbų įkainiai nebuvo aktualūs, buvo svarbu nustatyti tik statybos leidimo metu pirktų statybinių medžiagų kainą, išskyrus medieną, kurią pareiškėjai buvo įsigiję anksčiau. Atsakovas statybos išlaidas nustatė remdamasis UAB „Sistela“ parengtu nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybinės vertės) kainynu. Tačiau toks skaičiavimo metodas nagrinėjamu atveju yra neteisingas. Skaičiuojant šiuo metodu, kaip tai atliko VMI, įvertinama ir projektavimas, taip pat ne tik tiesioginės, bet ir netiesioginės išlaidos, taip pat pridėtinės vertės mokestis. Atsakovas be pagrindo priskaičiavo netiesiogines išlaidas, pridėtinės vertės mokestį, taip pat ir dalį tiesioginių išlaidų (mechanizmai, darbo užmokestis, socialinis draudimas), kurių pareiškėjai nepatyrė ir dėl to VMI paskaičiavimai yra netikslūs ir jais negalima remtis. Specialistė apžiūrėjo objektą, o VMI specialistai vertino jo net ir nematę. „Sistelos“ lokalinės sąmatos nėra skirtos tik būsimų išlaidų paskaičiavimui ar juo labiau tik projektavimui, tačiau jomis galima paskaičiuoti patirtas statybos išlaidas kito praeito laikotarpio datai.

13.3. Teismas kritiškai vertino specialistės atliktą gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) lokalinę sąmatą sudaryta pagal 2010 m. kovo mėn. kainas, nes patys pareiškėjai mokesčių administratoriui yra nurodę šio gyvenamojo namo statybas vykdę 2010–2012 m. Atsikirsdami į tai, pareiškėjai nurodo, kad visos statybinės medžiagos buvo nupirktos 2010 metais, tada ir buvo atlikti statybos darbai (specialistė teigė, kad tokius darbus galima atlikti per 6 mėnesius), o 2012 metais tik atliko teisinę registraciją, kad pastatų baigtumas yra 100 proc.

Todėl specialistė ir skaičiavo, pasirinkdama 2010 m. įkainius. Pareiškėja teismo posėdyje teigė, kad visus dokumentus išsiuntė ir pati asmeniškai skambino atsakingai VMI darbuotojai, kuri iš pradžių teigė gavusi tik 4 lokalinių sąmatų lapus, o vėliau patvirtino, kad vėlesniais elektroniniais laiškais gavo visus lapus (2021 m. balandžio 22 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 23:50), tačiau teismas tokių parodymų nevertino ir sprendime padarė išvadą, jog atsakovui buvo pateikta tik dalis sąmatų, o visos (pilnos) sąmatos tik po ginčijamų VMI sprendimų priėmimų, nagrinėjant bylą MGK, tai yra pavėluotai.

Kad įrodyti, jog VMI darbuotoja gavo visus abiejų objektų lokalinių sąmatų lapus, kreipėsi į antstolį I. G., kuris 2021 m. birželio 28 d. užfiksavo faktines aplinkybes (priedas Nr. 1), kad 2020 m. kovo 18 d. siuntė elektroninius laiškus, tarp jų 15 val. 3 min, 15 val. 11 min., 15 val. 15 min.,15 val. 25 min. Jais buvo atsiųstos abi lokalinės sąmatos (kiekviename laiške 4–6 lapai) ir du specialistės kvalifikaciniai pažymėjimai. Laiškų buvo siųsta ir daugiau, juose kartojosi tie patys sąmatų lapai, nes jų apimtis yra didelė ir jie buvo siunčiami po kelis kartus, tačiau minėtais keturiais laiškais buvo nusiųstos abi vientisos lokalinės sąmatos, kurių viena turi 9 lapus, o kita 10 lapų.

Šios dvi lokalinės sąmatos yra analogiškos toms, kurias pareiškėjai pridėjo prie savo skundo teismui. Siunčiama buvo atsakovo atstovei D. K. į jos elektroninį paštą (duomenys neskelbtini), tai padarė pareiškėja iš savo asmeninės pašto paskyros (duomenys neskelbtini). Svarbu ir tai, kad sąmatos buvo išsiųstos laiku, tai yra po patikrinimo aktų pateikimo pareiškėjams, tačiau dar nepriėmus ginčijamų VMI sprendimų. Ta aplinkybė, kad nagrinėjant skundą Komisijoje pareiškėja pateikė sąmatas pakartotinai, nepaneigia fakto, jog jos jau buvo pateiktos laiku ir VMI.

Be to, net ir padarius prielaidą, kad pareiškėjai nepateikė lokalinių sąmatų pilna apimtimi, nesutinka ir su teismo argumentacija, jog vėliau pateiktos sąmatos neturi būti vertinamos.

13.4. Pareiškėjai nesutinka ir su tuo, kaip buvo paskaičiuotas likutis 2004 m. sausio 1 d. Apie tai yra nurodę savo skunde teismui ir pridėjo tai patvirtinančius įrodymus (notarinės formos sutartis). Pareiškėjai dovanotos lėšos patikrinimo aktuose yra nurodytos teisingos, tačiau pareiškėjui buvo dovanota ne 136 800 Lt, tačiau 142 800 Lt, tai yra 7 000 Lt daugiau. Nei VMI, nei MGK nevertino dar kelių nekilnojamojo turto pardavimo sandorių, kurių pagrindu pareiškėjai įgijo lėšas, ir kuriuos patvirtino prie skundo teismui pridėtos notarinės formos sutartys, o būtent: 1994 m. spalio 6 d. trijų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo už 53 577 Lt; 1999 m. gegužės 28 d. žemės sklypo su sodo pastatu, esančių (duomenys neskelbtini) pardavimo už 35 000 Lt; 2000 m. sausio 18 d. žemės sklypo su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo už 214 220 Lt; 2000 m. gruodžio 1 d. žemės sklypo ir pastatu, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo už 30 000 Lt. Viso už nekilnojamo turto pardavimą 1994–2000 metais pareiškėjai gavo 332 797 Lt pajamų.

13.5. Šios klaidos (pradinio likučio neteisingas paskaičiavimas) ir neteisingai paskaičiuotos sąnaudos gyvenamojo namo statybai turėjo įtakos tai, kad atsakovas netinkamai paskaičiavo gautas neapskaičiuotas („kitas“) pajamas, nuo kurių turi būti skaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis. Tokios pajamos turi būti lygios 5 160,84 Eur. Detaliau tai patvirtinančius savo paskaičiavimus pareiškėjai yra pateikę skunde teismui, todėl jų nekartoja.

13.6. Pareiškėjai prašo priimti naują įrodymą – antstolio I. G. 2021 m. birželio 28 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame užfiksuota tai, kad pareiškėja siuntė laiškus su specialistės sąmatomis VMI darbuotojai D. K., tačiau pastaroji neteisingai nurodė, neva gavusi tik keturis lapus. Todėl tiek VMI, tiek MGK, tiek ir teismas padarė klaidingas išvadas. Be kita ko, keltinas klausimas ir dėl minėtos darbuotojos atsakomybės už neteisingą informaciją ir dokumentų nuslėpimą. Neprijungus šių dokumentų ir nevertinus jų, būtų paneigtas sąžiningumo ir silpnesnės pusės saugojimo principas, kai sąmoningai nuslepiami dokumentai.

14. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui. Dėl lokalinės sąmatos pateikimo momento atsakovas pažymi, kad su pastabomis buvo pateikti 4 lapai iš kurių matyti, jog šiuose lapuose nurodyti darbų ir išlaidų aprašymai, mato vienetai, normos, kiekiai ir kainos. Dokumentą sudarė ir pasirašė R. M. Iš pateiktų duomenų negalima suprasti kokiam objektui turėtų būti priskirti šie darbai, kokia apimtimi juos reikėtų vertinti ir pan. Ginčo nagrinėjimo Komisijoje metu pareiškėjai buvo paaiškinta, kad su pastabomis gauti dokumentai nėra pakankami ir paaiškėjus, jog jų turėjo būti daugiau, pareiškėjai įsipareigojo ir visus dokumentus pateikė Komisijai iki sprendimo priėmimo. Komisija įvertinusi pateiktas lokalines sąmatas vertino, jog jos negali pagrįsti pareiškėjų statyboms patirtų išlaidų. Su tokia pozicija sutiko ir teismas. Nors pareiškėjai ir ginčija lokalinės sąmatos pateikimo laiką, tačiau, atsakovo nuomone, ši aplinkybė neturi įtakos pareiškėjų mokesčių bazės nustatymui, nes šias sąmatas vertino tiek Komisija, tiek ir teismas. Teismo posėdžio metu taip pat buvo apklausta lokalines sąmatas sudariusi specialistė ir jos paaiškinimus teismas įvertino priimdamas sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jei teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

17. Prie administracinės bylos prašomas pridėti naujas įrodymas (žr. nutarties 13 p.) sietinas su įrodinėjimu bylai aktualių kitų dokumentų pateikimo momentu, kuris, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisiškai reikšmingas. Pareiškėjams aktualūs dokumentai vertinti, todėl faktinis pastarųjų pateikimo momento fiksavimas dokumentų turinio nekeičia – prašymas dėl naujo įrodymo pridėjimo prie administracinės bylos atmestinas.

18. Pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės yra keliamas tik įrodymų vertinimo klausimas, kuris, pareiškėjų nuomone, buvo išspręstas netinkamai: mokesčių administratorius neatsižvelgė į pareiškėjų (apeliantų) paaiškinimus bei jų pateiktus faktinius duomenis; teismas turėjo šią klaidą ištaisyti, tačiau nepagrįstai paliko galioti VMI ir Komisijos sprendimus.

19. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

20. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia analogiškais argumentais, kurie buvo išdėstyti skunde pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pasisakė dėl visų esminių pareiškėjų skundo argumentų, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus.

21. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šias MAĮ nuostatas įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Pirmiausia būtent mokesčių administratorius turi pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisingumą. Tik nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas neįvykdė pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010, 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012, 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-438/2017, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-514-968/2019, 2019 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1007-556/2019).

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi mokesčių administratorių sprendimuose išdėstytas aplinkybes dėl pareiškėjų santaupų grynaisiais pinigais likučio 2004 m. sausio 1 d., ginčo nekilnojamojo turto statybos išlaidų, ir jas pagrindžiančius objektyvius įrodymus, nekartodama tų pačių argumentų, sutinka su mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, vertinimu, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius jam tenkančią įrodinėjamą pareigą įvykdė (MAĮ 67 str. 1 d.), t. y. objektyviai pagrindė nustatytą mokesčio bazę ir papildomai apskaičiuotą GPM. Tokio vertinimo nepaneigia ir pareiškėjų argumentai, jog mokesčių administratorius neįvertino visų aplinkybių, kurios buvo jų paminėtos, nes, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju surinktų įrodymų pakanka faktinėms aplinkybėms konstatuoti (ABTĮ 56 str. 7 d.).

23. Taigi MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalių teisės normų kontekste darytina išvada, kad mokesčių administratoriui įvykdžius pareigą MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje aptariamu aspektu, vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi, paneigti mokesčių administratoriaus vertinimą tenka pačiam mokesčių mokėtojui (šiuo atveju mokėtojams). Pareiškėjai nepaneigė mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų bei jų pagrindu padarytų išvadų. Net ir pakartotinio mokestinio ginčo nagrinėjimo metu naujų faktinių duomenų, suponuojančių kitokio sprendimo priėmimą, nebuvo pateikta, t. y. iš pareiškėjų negauta duomenų, kurių visumos pagrindu būtų galima nuginčyti mokesčių administratoriaus poziciją, pagrįstą administracinėje byloje surinktais įrodymais.

24. Pavyzdžiui, reiktų pažymėti, kad pareiškėjams tvirtinant, jog 2003 m. gruodžio 31 d. jie turėjo 505 000 Lt, tai iš esmės nebuvo pagrįsta. Apsiribota labiau bendro pobūdžio paaiškinimais, kurie nebuvo patvirtinti objektyviais faktiniais duomenimis, galėjusiais nulemti kitokio sprendimo priėmimą šiuo klausimu. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai neteikė vienkartinės šeimos 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos, taip paneigdami galimybę įrodyti turėtą pajamų šaltinį, kuriuo būtų galėję grįsti ateityje patirtas išlaidas.

25. Nebuvo pagrįstos ir pareiškėjų patirtos bei jų nurodomos statybos išlaidos, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į statinių kvadratūrą, jų paskirtį bei kitas aplinkybes, sutiktina – per mažos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo lokalinėmis sąmatomis, kadangi, tai, visų pirma, tik numatomas statybų išlaidų planavimas, kuris taip ir nebuvo patvirtintas jokiais dokumentais. Pridėti keli dokumentai – 151, 75 Lt ir 140 Lt vertės dėl pirktų prekių niekaip nepatvirtina, kad lokalinėse sąmatose nurodytų sumų visiškai pakako pastatyti ginčo statinius ir juos naudoti pagal paskirtį. Siekiant paneigti mokesčių administratoriaus atliktą skaičiavimą, grįstą UAB „Sistela“ parengtu nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų kainynu ir statistiniais duomenimis, buvo reikalinga gauti tokius įrodymus, kurie aiškiai būtų galėję pagrįsti, kad vykdant statybą mokesčių administratoriaus nurodomi statybos kaštai nesuderinami su patirtomis išlaidomis, bet tokių negauta. Reikia pabrėžti ir tą aplinkybę, kad pareiškėjai keitė savo paaiškinimus dėl statybos metu patirtų išlaidų (jas padidino), o tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų nuomone, leidžia spręsti apie jų siekį klaidinti, trukdymą išsiaiškinti tikrąsias bylos aplinkybes.

26. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjų skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas laikėsi šių taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, taip pat proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

27. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir likusius pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, kurie pakankamai detaliai ir išsamiai jau buvo įvertinti apygardos administracinio teismo bei nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčo situaciją. Šiame kontekste pabrėžtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

28. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų F. K. ir H. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Neringa Švedienė