2019-05-15 Nr. AB-11310-3-62-3-02525-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1240-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02525-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 37.3; 37.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, ir Laisvės atėmimo vietų ligoninei (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl nutarimo, rašto, sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (V. K.) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) direktoriaus 2016 m. spalio 13 d. nutarimą Nr. LVB-PER-184 „Dėl nuteistojo nubaudimo“; 2) panaikinti LAVL direktoriaus 2016 m. spalio 13 d. raštą Nr. 7-PER-790; 3) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 2S-6127; 4) įpareigoti LAVL sudaryti sąlygas pareiškėjui naudotis internetu, leisti naudotis ir įsigyti modemą, kuriuo galima būtų naudotis naudojimosi kompiuteriu metu be apribojimų, teisę į riboto interneto prieigą, jei neturėtų asmeninio kompiuterio, sąlygas prisijungti prie savo EPP paskyros, kitu aktualiu laikotarpiu įstaigos sudarytomis priemonėmis, bendrauti su kitais asmenimis bei sudaryti sąlygas parūkyti; 5) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2016 m. spalio 7 d. atvyko į LAVL, kartu su savimi pasiėmė tik tuos daiktus, kurie buvo leidžiami (įskaitant ir druską su saldiklio granulėmis). Vėliau, kratos metu pareigūnai rado tabako gaminių ir saldiklio granules, kurios buvo atimtos kaip draudžiamas cukrus. Įbaugintas ir patyręs pareigūnų smurtą, pareiškėjas pasirašė ant kratos protokolo, kad pretenzijų neturi, tačiau 2016 m. spalio 10 d. LAVL pranešė apie įvykį. Pareiškėjo teigimu, jis cukraus su savimi neturėjo, o tabako gaminių krepšelyje, kurį norėjo pasiimti, neslėpė. Pareigūnas kratą darė vienas ir tokiu būdu pažeidė Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 154 punktą. Be to, pareigūnas kratą vykdė kito nuteistojo akivaizdoje. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog neaišku, iš kur atsirado antras tarnybinis pranešimas pareigūno, kuris kratoje net nedalyvavo. Pareiškėjas pažymėjo, jog atitinkamų specialistų nebuvo nustatyta, kad jo turimos saldiklio granulės yra cukrus. Be to, pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 18 priedą cukrus nėra draudžiamas.

3. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 110 straipsnio 2 dalies 9 punktas kertasi su Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir TKĮ) 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 3 daliai bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui.

4. Atvykęs į LAVL 2016 m. spalio 10 d. būrio viršininkui pareiškėjas pateikė prašymą sudaryti jam sąlygas pasinaudoti riboto interneto prieiga, nes norėjo susirasti ir susipažinti su įsigaliojusias teisės aktais, svarstomais projektais ir kita aktualia viešai prieinama informacija, tačiau minėtas prašymas nebuvo užregistruotas. Dėl to su analogiško turinio prašymu 2016 m. spalio 11 d. pareiškėjas pateikė LAVL atitinkamą skundą Nr. 69-PR-1398, tačiau šis buvo nepagrįstai ir neteisėtai atmestas, išnagrinėtas neobjektyviai, formaliai bei šališkai. Pareiškėjo nuomone, būtina ir tikslinga iškelti norminę bylą ir ištirti poįstatyminio teisės akto „Dėl elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo“, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr.V-125, 8 punkto teisėtumo klausimą, taip pat poįstatyminio teisės akto - „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims parduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausimo bei laikymo“ tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-124 16 punkto teisėtumo klausimą. Aukščiau nurodyti poįstatyminių teisės aktų punktai akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, kitoks susižinojimas iš esmės yra varžomas draudimu naudotis internetu, kaip ir asmens susirašinėjimas internetu.

5. Taip pat nurodė, kad 2016 m. spalio 12 d. pareiškėjas pateikė LAVL prašymą Nr. 24-PR-1161 sudaryti jam sąlygas į pokalbį pagal internete skelbiamą 2016 m. rugsėjo 13 d. 15.46 val. atnaujintą sąrašą Kalėjimų departamento tinklalapyje su medicinos psichologėmis, tačiau buvo nepagrįstai atmesta teisė į pagalbos suteikimą. Dėl šių aplinkybių teikė skundą Kalėjimų departamentui, tačiau šis formaliai išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir 2016 m. lapkričio 22 d. priėmė neteisingą, nepagrįstą, neobjektyvų sprendimą Nr. 2S-6127.

6. Atsakovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad LAVL savo veikloje vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, kurie nustato, kad sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose rūkyti draudžiama. LAVL direktoriaus 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. V-255 „Dėl tabako gaminių vartojimo bei įsinešimo į Laisvės atėmimo vietų ligoninę draudimo“ nustatyta, kad asmenims draudžiama rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) LAVL ir jos teritorijoje, taip pat draudžiama įsinešti bei turėti tabako gaminius ir elektronines cigaretes visose šios įstaigos teritorijose, kuriose laikomi nuteistieji ir suimtieji.

8. 2016 m. spalio 7 d., pareiškėjui atvykus į LAVL, jam buvo atlikta visuminė asmens krata. Prieš atliekant kratą, pareiškėjas buvo supažindintas su rūkymo bei tabako ir jo gaminių turėjimo LAVL tvarka, taip pat jam buvo pasiūlyta atiduoti nuteistiesiems turėti draudžiamus daiktus. Pareiškėjas paaiškino, kad draudžiamų daiktų neturi, tačiau kratos metu buvo aptikti ir iš pareiškėjo paimti daiktai, kurie neįtraukti į Taisyklėse pateiktą „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų“ sąrašą, tai: cukrus 307 g, tabakas 30 g ir penkios cigaretės. Šios cigaretės buvo rastos pareiškėjo apatiniuose baltiniuose (glaudėse). Pareiškėjas skundėsi, kad kratos atlikimo metu patyrė pareigūno fizinį ir psichologinį smurtą, buvo įbaugintas susidorojimu su juo LAVL, tačiau LAVL suimtojo (nuteistojo) asmens kratos protokole 2016 m. spalio 7 d. Nr. PS-PR-5490 pasirašė, kad jokių pretenzijų dėl kratos neturi. Kita vertus, pareiškėjas skunde teigė, jog perspėjo kratą darantį pareigūną, kad pastarojo veiksmus apskųs įstaigos direktoriui, o 2016 m. spalio 10 d. gydantis LAVL, pateikė LAVL direktoriui pareiškimą dėl neteisėtų šio pareigūno veiksmų. Atsižvelgus į tai, LAVL kelia pagrįstų abejonių pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis bijojo pareigūno ir jautė realią grėsmę dėl savo saugumo šioje įstaigoje. Pareiškėjo paaiškinimai, kad jis LAVL suimtojo (nuteistojo) asmens kratos protokole 2016 m. spalio 7 d. Nr. PS-PR-5490 pasirašė iš baimės prieš savo valią yra prieštaringi ir neatitinka faktinių aplinkybių visumos.

9. Pareiškėjas, atvykęs į LAVL, tam tikrus savo asmeninius daiktus perdavė saugoti į LAVL sandėlį. Perduotų daiktų sąrašas buvo užfiksuotas LAVL suimtojo (nuteistojo) asmens kratos protokole 2016 m. spalio 7 d Nr. PS-PR 5489. Pareiškėjas šių aplinkybių taip pat neneigė. Taigi, šiuo atveju pareiškėjas vienoje patalpoje su nuteistuoju galėjo būti tuo metu, kuomet buvo perduoti jo asmeniniai daiktai ir drabužiai saugojimui į LAVL sandėlį, tačiau asmens kratos metu nuteistasis pareigūno nurodymu iš patalpos išeina.

10. Dėl LAVL direktoriaus 2016 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. LVB-PR-184 panaikinimo atsakovas nurodė, kad draudžiamų daiktų suradimo faktas užfiksuotas dviejų Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnų 2016 m. spalio 7 d. tarnybiniuose pranešimuose. Pareiškėjo padarytas režimo reikalavimų pažeidimas 2016 m. spalio 7 d. buvo apsvarstytas Drausmės komisijos 2016 m. spalio 12 d. ir 2016 m. spalio 13 d. posėdžių metu. LAVL direktorius, atsižvelgęs į padaryto pažeidimo aplinkybes ir surinktą dokumentinę medžiagą bei vadovaudamasis BVK 142 ir 143 straipsnių nuostatomis, 2016 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. LVB-PR-184 skyrė pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui drausminę nuobaudą - papeikimą. Nuobauda buvo skirta neviršijant įgaliojimų, ji atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį, todėl nėra teisinio pagrindo jos naikinti.

11. Atsakovas paaiškino, jog BVK nėra numatyta pataisos įstaigų administracijos pareiga suteikti galimybę nuteistiesiems naudotis internetu, taip pat nėra numatyta tokia nuteistųjų teisė. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2016 m. gruodžio 23 d. pažymoje Nr. 4D-2016/112 yra pateiktos rekomendacijos dėl riboto interneto prieigos prieinamumo ir jo plėtros galimybių laisvės atėmimo vietų įstaigose. LAVL, reaguodama į minėtoje Seimo kontrolieriaus pažymoje pateiktas rekomendacijas, svarsto dėl galimybės suimtiesiems ir nuteistiesiems naudotis internetu per riboto interneto prieigą, taip pat svarstoma dėl optimalaus leistinų lankytis suimtiesiems ir nuteistiesiems svetainių sąrašo. Priešingai, laisva ir neribota ar kitaip nevaržoma interneto prieiga nuteistiesiems ir suimtiesiems būtų nesuderinama su pataisos įstaigų veiklos principais. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme ir BVK suimtiesiems ir nuteistiesiems numatyta susirašinėjimo teisė, teisė skambinti telefonu, taip pat šie asmenys turi teisę į trumpalaikius bei ilgalaikius pasimatymus, tokiu būdu užtikrinant jiems galimybes bendrauti ir neprarasti socialinių ryšių su artimais giminaičiais ar kitais asmenimis.

II. 12. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą tenkino iš dalies: panaikino LAVL 2016 m. spalio 13 d. rašto Nr. 7-PER-790 dalį, kuria atsisakyta suteikti pareiškėjui ribotą interneto prieigą, taip pat panaikino Kalėjimų departamento 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 2S-6127 dalį, kuria konstatuotas LAVL veiksmų nesuteikiant pareiškėjui ribotos internetinės prieigos, teisėtumas.

13. Teismas nustatė, kad 2016 m. spalio 7 d. apie 14.30 val. atvykusiam pareiškėjui prieš atliekant visuminę kratą, buvo pasiūlyta atiduoti nuteistiesiems turėti draudžiamus daiktus bei nuteistasis buvo supažindintas su rūkymo bei tabako ir jo gaminių turėjimo įstaigoje tvarka. Kratos metu pas nuteistąjį indelyje su druska buvo rastas paslėptas maišelis su cukrumi (307 g), tabakas (30 g) ir 5 cigaretės buvo rastos glaudėse. 2016 m. spalio 12 d. įvyko LAVL Drausmės komisijos posėdis, kurio metu buvo svarstytas pareiškėjo drausmės pažeidimas. Drausmės komisija minėtame posėdyje nutarė atidėti pareiškėjo padaryto pažeidimo klausimo svarstymą dėl aplinkybių patikslinimo. 2016 m. spalio 13 d. vėl vyko Drausmės komisijos posėdis, kuriame buvo nutarta pasiūlyti LAVL direktoriui, kad pareiškėjui būtų skirta nuobauda – papeikimas. LAVL direktorius 2016 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. LVB-PR-184 (toliau – ir Nutarimas) paskyrė pareiškėjui drausminę nuobaudą papeikimą už tai, kad 2016 m. spalio 7 d., pareiškėjui planiniu konvojumi atvykus į LAVL, atlikus jam visuminę kratą, jos metu iš nuteistojo paimti daiktai, kurių nėra leidžiamų su savimi turėti daiktų sąraše - t. y. 307 g cukraus ir draudžiami tabako gaminiai. Kalėjimų departamentas 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 2S-6127 pareiškėjo skundą atmetė, nurodydamas, jog drausminė nuobauda jam buvo paskirta pagrįstai.

14. Faktą, kad pareiškėjo visuminės kratos metu iš jo paimti daiktai, kurių nėra leidžiamų su savimi turėti daiktų sąraše - t. y. cukrus 307 g ir draudžiami tabako gaminiai: tabakas 30 g, 5 cigaretės, patvirtino 2016 m. spalio 7 d. kratos protokolas Nr. PSPR-5490, LAVL Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnų D. V. ir T. B. 2016 m. spalio 7 d. tarnybiniai pranešimai. 2016 m. spalio 7d. suimtojo (nuteistojo) kratos protokole Nr. PSPR-5490 pareiškėjas yra pasirašęs, kad visi iš jo paimti daiktai į protokolą įrašyti, padarytų įrašų atitikimą patvirtino savo parašu. Taip pat 2016 m. spalio 7 d. Suimtojo (nuteistojo) kratos protokole Nr. PSPR- 5489 (b. l. 89) pareiškėjas pasirašė, jog pretenzijų neturi. Pareiškėjo argumentą, jog jis kratos protokolą pasirašė būdamas įbaugintas, pareigūno sumuštas ir siekdamas išvengti papildomų neigiamų pasekmių, teismas vertino kaip pareiškėjo siekimą išvengti drausminės nuobaudos paskyrimo. Teisme apklaustas liudytojas D. V. paaiškino, kad konflikto su pareiškėju kratos metu nebuvo. Pareiškėjas savo poziciją taip pat grindė tuo, kad jo turimos saldiklio granulės yra cukrus nebuvo nustatyta specialistų. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog cukrus yra visuotinai naudojama medžiaga, visiems yra žinomos jo savybės (išvaizda, spalva, skonis ir kt.), todėl, teismo vertinimu, kratą atliekantis LAVL pareigūnas pareiškėjo turimą cukrų galėjo identifikuoti organoleptiškai. Atsižvelgęs, kad pareiškėjo turimas cukrus buvo rastas indelyje su druska, teismas sprendė, kad jis buvo slepiamas. Teismas, išanalizavęs administracinėje byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti visapusiškai pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas buvo pagrįstai nubaustas už teisės aktuose nustatytų imperatyvių draudimų tyčinį nevykdymą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo ginčijamų Nutarimo ir Kalėjimų departamento 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 2S-6127 dalies, kurioje konstatuotas ginčijamo Nutarimo teisėtumas, turinį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio kontekste, sprendė, jog panaikinti minėtų aktų nėra pagrindo.

15. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su interneto prieigos nesuteikimu ir galimybės susitikti su medicinos psichologe I. M. arba A. B., teismas pažymėjo, jog nacionaliniais teisės aktais nuteistųjų interneto prieiga iš esmės nereglamentuojama. Teismo vertinimu, pataisos įstaiga turi imtis priemonių, kad nuteistieji galėtų susipažinti su galiojančiais teisės aktais, valstybės institucijų kompetencija, turėtų galimybę mokytis ir pan. Tarp minėtų priemonių yra ir asmens (nuteistojo) konstitucinės teisės ieškoti, gauti informaciją įgyvendinimas. Tačiau nagrinėjamu atveju taip pat svarbu pažymėti, kad pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikrų nuteistojo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas ir pateisinamas. Teismas nurodė, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nuteistojo teisė ieškoti, gauti informaciją, įskaitant ir internetu, turi būti suteikiama su tam tikromis išlygomis, jog ši informacija būtų gaunama per ribotas ar kontroliuojamas interneto prieigas iš tam tikrų nustatytų šaltinių, pavyzdžiui, valstybinių institucijų. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas LAVL nepagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui teisę naudotis ribota interneto prieiga, todėl 2016 m. spalio 13 d. LAVL rašto Nr. 7-PR-790 dalį, kuria atsisakyta suteikti pareiškėjui ribotą interneto prieigą, panaikino.

16. Atsakovas LAVL nepagrįstai nesuteikė pareiškėjui teisės į ribotą internetinę prieigą, tačiau pareiškėjas konkrečiai nedetalizavo, kokios informacijos jis negalėjo gauti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nebuvo užkirtas kelias teikti ir gauti dokumentus paprastu paštu. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui būtų uždrausta siųsti ir gauti dokumentus paminėtu būdu. Įvertinęs aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto. Nenustačius žalos atsiradimo fakto valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL (ABTĮ 88 str. 1 p.).

17. Teismo nuomone, neteisėtų LAVL administracijos veiksmų, dėl pareiškėjui nesudarytos galimybės rūkyti, nenustatyta, kadangi draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) LAVL ir jos teritorijoje yra įtvirtintas teisės aktuose, o pateikti į bylą įrodymai patvirtina, jog LAVL administracija tinkamai užtikrina minėtą draudimą. Todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tabako gaminių (taip pat ir elektroninių cigarečių, kurių vartojimo sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose draudimas įtvirtintas Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1dalies 1 punkte) vartojimas ir jų turėjimo draudimas LAVL yra pagrįstas ir nepažeidžiantis pareiškėjo teisių. Taip pat pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų dėl kratos atlikimo.

18. Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti LAVL sudaryti sąlygas į internetinę prieigą, teismas nurodė, jog šiuo metu pareiškėjo nuolatinė laisvės atėmimo bausmės atlikimo vieta yra Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas, o ne LAVL. Akivaizdžių duomenų apie tai, jog pareiškėjo sveikatos būklė yra tokia, jog jis nuolat būtų gydomas stacionare ir ateityje bus ar galėtų būti laikomas LAVL, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad paminėto pareiškėjo reikalavimo patenkinimas nesukeltų jam jokių realių teisinių pasekmių. Šis pareiškėjo reikalavimas grindžiamas į ateitį nukreiptomis prielaidomis ir yra sąlyginis, todėl jo netenkino.

III. 19. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo iškelti norminę bylą dėl BVK 110 straipsnio 2 dalies 9 punkto, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto teisėtumo patikros.

20. Pareiškėjas pažymi, kad direktoriaus budintysis padėjėjas T. B. prisipažino, jog tarnybinį pranešimą surašė, t. y. pačio įvykio nematė. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad cukrus nėra visiškai draudžiamas produktas. Teismas neteisingai ir formaliai išnagrinėjo aplinkybes dėl tabako gaminių naudojimo ir turėjimo. Draudimas rūkyti prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui. Atsakovo pateikti duomenys yra neteisingi, nes tiek psichologė I. M., tiek A. B. turėjo galimybę priimti pareiškėją pokalbiui. Atsakovas nesudarė galimybės pareiškėjui pabendrauti su artimiausiais socialinių tinklų pagalba.

21. Atsakovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovo nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus, priimtą sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas ir teisingas.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

24. Kalėjimų departamentas nurodo, kad nacionaliniais teisės aktais nuteistųjų interneto prieiga iš esmės nereglamentuojama. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, BVK 96 straipsnyje numatyta teisė naudotis kompiuteriu, taisyklės apima ir teisę naudotis internetine paslauga. Pastaroji teisė, lemianti tam tikras pareigas pataisos įstaigų administracijoms BVK nėra atskirai numatyta bei išskirta. EŽTT praktikoje nuteistojo teisė ieškoti, gauti informaciją, įskaitant ir internetu, turi būti suteikiama su tam tikromis išlygomis, jog ši informacija būtų gaunama per ribotas ar kontroliuojamas interneto prieigas iš tam tikrų nustatytų šaltinių.

25. Be kitų reikalavimų, pareiškėjas reikalavo įpareigoti LAVL sudaryti jam sąlygas prisijungti prie EPP paskyros. Tačiau pareiškėjas savo reikalavimo nesiejo su konkrečia byla ar bylomis, nedetalizavo kokią konkrečią informaciją ar dokumentus jis siekia siųsti ar gauti. Pažymėtina, kad toks draudimas neužkirto kelio pareiškėjui teikti ir gauti dokumentus paprastu paštu bei nenustatyta, kad jam būtų uždrausta gauti ir siųsti dokumentus. Kalėjimų departamento nuomone, pareiškėjui nenurodžius būtinumo naudotis EPP paskyra, neargumentavus kodėl prieiga prie konkrečios svetainės jam yra būtina, tokie jo argumentai laikytini abstrakčiais ir nepagrįstais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl LAVL direktoriaus 2016 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. LVB-PER-184 „Dėl nuteistojo nubaudimo“, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – papeikimas, ir LAVL direktoriaus 2016 m. spalio 13 d. rašto Nr. 7-PER-790, kuriuo išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl interneto prieigos neužtikrinimo ir asmeninio pokalbio su psichologėmis nesuteikimo, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti Kalėjimų departamento 2016 m. lapkričio 22 d, sprendimą Nr. 2S-6127 bei priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

27. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė pareiškėjui suteikti teisę naudotis ribota interneto prieiga, todėl panaikino LAVL 2016 m. spalio 13 d. rašto Nr. 7-PER-790 dalį, kuria atsisakyta suteikti pareiškėjui ribotą interneto prieigą, taip pat panaikino Kalėjimų departamento 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 2S-6127 dalį, kuria konstatuotas LAVL veiksmų nesuteikiant pareiškėjui ribotos internetinės prieigos, teisėtumas. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

28. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jo skundas atmestas, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad cukrus nėra visiškai draudžiamas produktas, taip pat neteisingai ir formaliai išnagrinėjo aplinkybes dėl tabako gaminių naudojimo ir turėjimo. Be to, atsakovo pateikti duomenys yra neteisingi, nes psichologės turėjo galimybę priimti pareiškėją pokalbiui.

29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

30. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

32. Nagrinėdama pareiškėjui V. K. paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuteistieji privalo laikytis pataisos įstaigų tvarkos. Pagal BVK 110 straipsnio 2 dalies 9 punktą Laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama turėti tabako gaminių kamerų tipo patalpose, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninių stacionaruose ir pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros padaliniuose. Taisyklių 18 priedas nustato Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausiu reikmenų ir kitų daiktų sąrašą. Minėtame sąraše neįtvirtinta nuteistųjų teisė laikyti cukrų ar jo gaminius.

33. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. spalio 7 d. pareiškėjas atvyko į LAVL ir jam buvo atlikta visuminė krata. Prieš tai buvo pasiūlyta atiduoti nuteistiesiems turėti draudžiamus daiktus, tačiau kratos metu pas pareiškėją buvo rasti: 307 g cukraus, 30 g tabako ir 5 cigaretės. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas laikė draudžiamus daiktus ir tokiu būdu pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto, 2 dalies 9 punkto bei Taisyklių 18 priedo nuostatos, LVAL direktorius 2016 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. LVB-PER-184 pareiškėjui paskyrė drausminę nuobaudą – papeikimą.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad nuteistajam apskundus sprendimą dėl nuobaudos paskyrimo, bylą nagrinėjančiam teismui turi būti pateikiami išsamūs įrodymai, jog šis asmuo iš tiesų atliko teisės aktais draudžiamą veiką; be to, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos taisyklę asmens kaltę turi įrodyti būtent nuobaudą skirianti institucija, o pagal bendrąjį in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) principą visi neaiškumai traktuojami asmens, kuriam yra inkriminuojami pažeidimai, naudai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1233/2014). Sprendžiant dėl nuobaudų, nustatytų BVK 142 straipsnyje, paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar nuteistojo veikoje yra atitinkamo nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti surinkti įrodymai, galintys patvirtinti ar paneigti nusižengimo faktą, nuteistojo kaltę, kitus nusižengimo sudėties elementus; asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2891-575/2016).

35. Patikrinus bylą įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti visapusiškai pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas buvo pagrįstai nubaustas už teisės aktuose nustatytų imperatyvių pareigų tyčinį nevykdymą. Pareiškėjui paskirta nuobauda (paveikimas) buvo paskirta neviršijant įgaliojimų, ji atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui LAVL direktoriaus 2016 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. LVB-PER-184 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo naikinti ginčijamą LAVL direktoriaus 2016 m. spalio 13 d. nutarimą Nr. LVB-PER-184 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ ir Kalėjimų departamento 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 2S-6127 dalį, kurioje išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl paskirtos nuobaudos pagrįstumo.

36. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad teismas neteisingai ir formaliai išnagrinėjo aplinkybes dėl tabako gaminių naudojimo ir turėjimo. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas draudimas rūkyti visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialinės priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos higienos normos 14 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama turėti tabako gaminių kamerų tipo patalpose, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninių stacionaruose ir pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros padaliniuose. Atsižvelgus į minėtą teisinį reguliavimą, LAVL esantiems nuteistiesiems draudžiama ne tik turėti, bet ir rūkyti tabako gaminius, todėl atmestini pareiškėjo argumentai dėl tabako gaminių turėjimo ir naudojimo.

37. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

38. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jas detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina bylos duomenys, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pateiktame apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis deklaratyvūs argumentai yra vertintini kaip pareiškėjo bylos aplinkybių subjektyvus traktavimas, todėl nėra pakankami pagrįsti teismo sprendimo neteisėtumui ir nepagrįstumui.

39. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas prašo iškelti norminę bylą dėl BVK 110 straipsnio 2 dalies 9 punkto, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto teisėtumo patikros, tačiau ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami ABTĮ II skyriaus I skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikros rūšis: pagal abstraktų pareiškimą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai tai susiję su individualia byla (ABTĮ 113 str.). Pagal šį teisinį reguliavimą, privatiems fiziniams asmenims, taigi – ir pareiškėjui, nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui nesuteikta teisė kreiptis dėl norminės bylos iškėlimo, o bylą nagrinėjančiam teismui pagrįstų abejonių dėl byloje taikytino norminio teisės akto teisėtumo nekyla, teisėjų kolegija šio pareiškėjo prašymo netenkina.

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl paliekamas nepakeistas. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė