2013-08-20 Nr. AB-4228-3-62-3-00884-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A444-1393/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00884-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), Dalios Višinskienės, Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė)

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui E. G. dėl žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir pareiškėjas, AB „Lietuvos draudimas“) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti AB „Lietuvos draudimas“ naudai iš Kauno miesto savivaldybės 2 886, 03 Lt turtinės žalos atlyginimo, 5 % dydžio metinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 200 Lt išlaidų už teisines paslaugas ( b. l. 4-7).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog 2010 m. kovo 24 d. trečiasis suinteresuotas asmuo E. G., vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį automobilį „Mercedes Benz E320“(toliau – ir transporto priemonė), v/n (duomenys neskelbtini) Tvirtovės al. 33A, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje buvusią neaptvertą ir kelio ženklais ar atitvarais nepažymėtą duobę. Transporto priemonė buvo apgadinta. Pareiškėjas teigė, kad transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu, todėl AB „Lietuvos draudimas“ atlygino trečiojo suinteresuoto asmens dėl eismo įvykio patirtą 2 886, 03 Lt turtinę žalą. Išmokėjęs draudimo išmoką, pareiškėjas, remdamasis Lietuvos respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsniu, teigė įgijęs atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Skunde nurodė, jog, pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą, vietinės reikšmės kelių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra savivaldybės pareiga. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtintu Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir parašas) 12.1 punktu, pareiškėjas teigė, kad vietinės reikšmės keliai ir gatvės priklauso Kauno miesto savivaldybei, todėl ji turi pareigą atlyginti trečiojo suinteresuoto asmens patirtą žalą pagal CK 6.266 ir 6.271 straipsnius.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė, atstovaujama Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į skundą (b. l. 31-34) su pareiškėjo reikalavimais nesutiko ir teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta viešosios atsakomybės sąlygų visuma, todėl savivaldybei nekyla deliktinė atsakomybė.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario14 d. sprendimu pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui AB „Lietuvos draudimas“iš Kauno miesto savivaldybės 2 886, 03 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 % dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2012 m. rugsėjo 5 d.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas. Nurodė, jog kelio duobė Tvirtovės alėjoje ties namu Nr. 33A, Kaune, dėl kurios buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, aptverta ar kitaip pažymėta. Taip pat byloje nėra objektyvių duomenų, kad pats asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių nuostatas.

Konstatavo, kad savivaldybė neužtikrino Tvirtovės alėjos tinkamos priežiūros, jos remonto ir saugaus eismo, ir dėl šio neveikimo buvo apgadinta trečiajam suinteresuotam asmeniui E. G. nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Teigė, jog tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys, todėl pareiškėjo prašymą dėl turtinės žalos atlyginimo laikė pagrįstu.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu ( b. l. 75-83) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta AB „Lietuvos draudimas“ naudai iš Kauno miesto savivaldybės priteisti 2 886, 03 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5% dydžio metines palūkanas, o pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, neatsižvelgė į Lietuvos teismų suformuotą praktiką. Teigia, jog teismas nustatė ne visas faktines aplinkybes. Atsakovas pabrėžia, kad nebuvo tirti paties vairuotojo veiksmai, esą jis būdamas atsakingas ir atidus, pasirinkęs saugų greitį, galėjo išvengti eismo įvykio. Atkreipia dėmesį, jog būtent tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012).

Atsakovas nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas prieštarauja CK 6. 279 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatoms, nes atsakovo teigimu, ir transporto priemonės vairuoto veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui.

Atsakovas teigia, jog byloje nėra pateikta vienareikšmių įrodymų, kurie patvirtintų priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos buvimą. Atkreipia dėmesį, kad duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto transporto priemonei, o užfiksuoti ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, jog jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę.

Atsakovas nurodo, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas nepagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas ir tenkino pareiškėjo skundą dalyje dėl 5 % dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atkreipė dėmesį, jog teismų praktikoje ne kartą nustatyta, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos, ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju, netaikytinos. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatyta, kad savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų, tačiau šio įstatymo normos nenumato palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo, todėl palūkanos priteistos nepagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų savivaldybės institucijos veiksmų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo pareiškėjo prašomą žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011).

Šioje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Pažymėtina, kad Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Taigi pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (2002 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. IX–1113 redakcija) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1–3 punktus, kelio savininkas (valdytojas) privalo:

1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus;

2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus;

3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X–1722 redakcija) 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, jog savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X–1337 redakcija) 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 15 straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas.

Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Aprašo 12.1 punkte reglamentuota, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Kelių įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Aprašo nuostatų pagrindu, Kauno miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus, t. y. veikti taip kaip numatyta pagal teisės aktus. Tačiau nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybė tinkamai neįvykdė šių pareigų. Iš bylos medžiagos matyti, kad trečiojo suinteresuoto asmens valdytas automobilis įvažiavo į važiuojamoje kelio dalyje buvusią, jokiais kelio ženklais nepaženklintą duobę, dėl ko buvo apgadintas. Važiuojamoji kelio dalis kėlė pavojų eismo saugumui, bet siekiant išvengti galimų neigiamų pasekmių atsakingas asmuo jokių veiksmų neatliko: neapribojo eismo kliūties zonoje, nepažymėjo kliūties ar pan. Pažymėtina, kad minėtų teisės normų analizė lemia išvadą, kad būtent Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga už tinkamą gatvės, kurioje įvyko eismo įvykis priežiūrą, ir nėra pagrindo teigti, kad dalį atsakomybė turėtų prisiimti Kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ir/ar Kelių policija.

Atsakovo teiginys, kad teismas tinkamai neištyrė ir nevertino, ar E. G., vairuodamas automobilį, buvo pakankami atsargus ir atidus, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis, įvyko 2010 m. kovo 24 d. 19.30 val., tačiau byloje nėra duomenų, kad tuo metu įvykio vietoje automobilių srautai nebuvo dideli ir vairuotojas galėjo lengvai pastebėti duobę. Akcentuotina tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad šiuo atveju būta kokių nors automobilį vairavusio asmens veiksmų, dėl kurių atsirado nuostoliai. Atsakovo teiginiai, kad E. G., vairuodamas automobilį, buvo nepakankami atsargus ir atidus, grindžiami tik prielaidomis.

Atsakovo apeliaciniame skunde minima CK 6.270 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Tačiau šioje byloje ginčas yra kilęs ne dėl didesnio pavojaus šaltinio (šiuo atveju – transporto priemonės) padarytos žalos, o dėl žalos (automobilio apgadinimo), atsiradusios fiziniam asmeniui dėl savivaldybės pareigų, susijusių su kelių ir gatvių priežiūra, netinkamu vykdymu.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, jog byloje surinkti įrodymai nepatvirtina priežastinio ryšio tarp patirtos žalos ir atsakovo veiksmų, teisėjų kolegija pažymi, kad priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas įvykio aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-464/2007; 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2956/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr. pvz., 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas, ar šioje byloje egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos, vertino byloje surinktų įrodymų visumą. Pažymėtina, jog atsakovas, teigdamas, jog abejotina, kad iki eismo įvykio transporto priemonė buvo tvarkinga, atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, turėtų pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Atsakovas savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų pagrindą abejoti byloje surinktų įrodymų (ar jų dalies), patvirtinančių priežastį ryšį ir žalos dydį, patikimumu ir jais nesiremti.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas anksčiau nurodytų teisės aktų nuostatas ir remdamasis byloje surinktais įrodymais bei atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, tinkamai nustatė sąlygas savivaldybės atsakomybei už žalą kilti ir pareiškėjui padarytos žalos atlyginimo dydį bei konstatavo, jog atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, kaip nepagrįsti atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad byloje nėra pateiktas teisės aktuose numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą transporto priemonės būklę iki tariamo eismo įvykio, pateiktas techninės apžiūros aktas, kuriuo remiamasi teismo sprendime, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir neturi juridinės galios, nepateikta jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų kad įvykis tikrai buvo.

Atsakovas nurodė, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas nepagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas ir tenkino pareiškėjo skundą dalyje dėl 5 % dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teisėjų kolegija šiuo aspektu atkreipia dėmesį, jog administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr. pvz., 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-73/2009; 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑2195/2010; 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011). Vertindama byloje pateiktą pareiškėjo prašymą priteisti metines procesines palūkanas, teisėjų kolegija nurodo, jog vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi ir 6.37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už piniginę prievolę atlyginti nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas. Naikinti šį sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Virgilijus Valančius

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė