2013-07-22 Nr. AB-3780-3-61-3-03379-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1925/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03370-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija: 6.6.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. A. K. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, VRM) 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 1D-8513(11) (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti solidariai iš atsakovų neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 7 297,4 Lt; 3) priteisti solidariai iš atsakovų 5 procentus metinių palūkanų nuo minėtos sumos už 2010–2012 metus, iš viso 836,30 Lt; 4) priteisti 6 000 Lt moralinei žalai atlyginti. Taip pat pareiškėjas prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje numatyta, kad paskirta 1 191,55 Lt ir nustatyta tvarka apribota iki 831,55 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojama taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę (konkrečiai pareiškėjui), neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui; ar Laikinasis įstatymas tiek, kiek nenumato valstybinių pareigūnų pensijų kompensavimo mechanizmo, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas paaiškino, kad VRM 1994 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 12756 jam paskirta pareigūnų valstybinė pensija. Iki 2010 m. sausio 1 d. kas mėnesį pareiškėjas gaudavo 1 191,55 Lt dydžio valstybinę pareigūnų pensiją (kartu su mokamu valstybinio socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu). Nuo 2010 m. sausio 1 d. jo valstybinė pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnį. Pareiškėjas manė, kad teisinis reguliavimas, kuriuo remiantis sumažinta valstybinė pensija, pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Pareiškėjo teigimu, pensija sumažinta neteisėtai ir nepagrįstai, tačiau atsakovas atsisako grąžinti valstybinės pensijos nepriemoką ir toliau mokėti paskirtą pensiją, todėl ji turi būti priteisiama. Priėmusio Laikinąjį įstatymą Seimo veiksmai pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Valstybei nustačius nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Tai reiškia, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį ir 6.249 straipsnio 1 dalį, valstybės veiksmai nulėmė tai, kad jis patyrė nuostolių, kurių dydis yra lygus negautoms pajamoms – neišmokėtai valstybinės pensijos daliai. Pareiškėjas manė, kad yra visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos ir yra pagrindas Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Vidaus reikalų ministerija, atstovaudama ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad VRM pensiją pareiškėjui mokėjo ir moka pagal teisę į pensiją reguliuojančią teisę, pagal galiojančius teisės aktus perskaičiuodama ir mokėdama sumažintą valstybinę pensiją, nepažeidė pareiškėjo teisių. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu prieštaraujančia Konstitucijai pripažino tik Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, o Konstitucinio Teismo nutarimas galioja tik į ateitį (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas) ir negali būti taikomas ginčijamam sprendimui, nes santykių iki nutarimo įsigaliojimo nutarimas teisiškai neveikia.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies, panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 1D-8513(11) dalį, kuria atsisakyta grąžinti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančia pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, įpareigojo atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti pareiškėjui 2 085,55 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 300 Lt moralinei žalai atlyginti, kitus reikalavimus atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 dalį. Nurodytų teisės aktų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime padarė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui ir pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Nurodė Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo prašymas dėl valstybinės pensijos VRM gautas 2012 m. lapkričio 30 d., o dėl šio prašymo 2012 m. gruodžio 12 d. priimto sprendimo skundas teismui paduotas 2012 m. gruodžio 27 d. Taigi į teismą pareiškėjas kreipėsi nepažeidęs pagal analogiją taikytino trejų metų termino, nustatyto tokiems reikalavimams pareikšti, ir turi teisę reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su neišmokėta valstybinės pensijos nepriemoka. Padaryta išvada, kad pareiškėjo valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas ir dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjui turi būti grąžinta. Teismui pateikta 2012 m. gruodžio 10 d. pažyma Nr. 11D(P)-6068 apie pareiškėjo pensijos dydį. Pareiškėjas neginčijo šios pažymos duomenų teisingumo, teismui taip pat nebuvo pagrindo abejoti pažymos teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino valstybinę pensiją apskaičiuojančios ir mokančios institucijos atsakingi darbuotojai. Taigi dėl Konstitucijai prieštaraujančia pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo pareiškėjui neišmokėta 2 085,55 Lt (iš turėtos gauti perskaičiuotos tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pensijos sumos atėmus realiai gautą pensijos sumą). Pareiškėjo valstybinės pensijos ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo apskaičiuota neišmokėtos valstybinės pensijos suma yra neteisinga, nes jis skaičiavo ir dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos sumą.

Pareiškėjo skundo argumentai, kad dėl valstybinės pensijos dalies neišmokėjimo jam buvo padaryta turtinė žala, yra nepagrįsti. Pareiškėjui neišmokėta valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, nes pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Seimas, netinkamai sureglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Siekiant nepakenti veiksmingai pareiškėjo teisių apsaugai, įpareigojimas išmokėti nustatytą nepriemoką turi būti įgyvendintas per konkretų protingą terminą, kuris, teismo nuomone, būtų 4 mėnesiai nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Negali būti tenkinamas pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo neišmokėtos valstybinės pensijos sumos, nes viešosios teisės normos, reglamentuojančios valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl neišmokėjimo nenustato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ar pan., todėl jos negali būti priteisiamos.

Teismas sprendė, kad skundžiamas Sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas tiek, kiek atsisakyta grąžinti pareiškėjui pensijos nepriemoką, kuri susidarė dėl Konstitucijai prieštaraujančia pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo. Nors priimdama ginčijamą Sprendimą VRM iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

Sprendžiant iš skundo turinio, moralinę žalą pareiškėjas kildino iš neteisėtų Lietuvos valstybės ir VRM veiksmų. Žalos atlyginimą reglamentuoja CK, kurio 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalis teismas nurodė. Dėl Lietuvos valstybės, nustačiusios Konstitucinio Teismo vėliau pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai teisinį reguliavimą, atsakomybės pasakyta, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį bei Administracinių bylų teisenos įstatymą, atlyginama turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, t. y. žala turi būti padaroma viešojo administravimo srityje, o valstybės (Seimo) įstatymų leidybos veikla negali būti laikoma viešuoju administravimu, todėl šiuo atveju Lietuvos valstybės deliktinė atsakomybė negalima. VRM iki kol Konstitucinis Teismas pripažino nurodytas teisės normas prieštaraujančiomis Konstitucijai, privalėjo jas vykdyti ir pareiškėjui pensiją apskaičiuoti ir išmokėti pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau jau minėta, kad VRM 2012 m. gruodžio 12 d. sprendime Nr. 1D-8513(11) suformuluotas atsisakymas išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Neturtinę žalą apibrėžia CK 6.250 straipsnio 1 dalis. Akivaizdu, kad dėl VRM atsisakymo grąžinti valstybinės pensijos nepriemokos dalį pareiškėjas patyrė tam tikrų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų ir kt. Todėl tarp VRM veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys. Kriterijus, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, įtvirtina CK 6.250 straipsnio 2 dalis. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsižvelgdamas į neteisėtų atsakovo VRM veiksmų apimtį ir trukmę, nustatytos pensijos nepriemokos dydį, į tai, kad pensijas mokanti institucija privalėjo vykdyti teisės aktus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, teismas sprendė, kad pareiškėjui priteistina 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas, pareiškėjo nuomone, prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatų atitiktį jau ištyrė 2012 m. vasario 6 d. nutarime, konstatavo, jog pakartotinai tuo pačiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 46) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį, kuria priteista 300 Lt moralinei žalai atlyginti, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde teigia, kad nesutinka su priteistu neturtinės žalos atlyginimu. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais. Pažymi, kad pareiškėją ir valstybę sieja valstybinių pensijų, o ne civiliniai teisiniai santykiai, todėl CK ginčui netaikytinas, o Valstybinių pensijų įstatymas, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, Laikinasis įstatymas tokios teisės nenumato.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prisidėjimą prie atsakovų apeliacinio skundo (b. l. 53).

Pareiškėjas A. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 51) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, jog moralinė žala atlyginta pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas, be kita ko, kilo dėl pareiškėjui A. K. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies. Kaip matyti iš bylos duomenų, A. K. skundu prašė priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį ir, be kita ko, priteisti neturtinę žalą.

Nustatyta, kad pareiškėjui A. K. buvo paskirta 831,55 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (be bazinės pensijos 360 Lt dydžio priedo), kuri buvo perskaičiuota vadovaujantis 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. padauginta iš koeficiento, nustatyto pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Taikant šį socialinių išmokų perskaičiavimo būdą pareiškėjo gaunama valstybinė pensija sumažėjo, o pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėtinos pensijos dalis dar sumažėjo (b. l. 22, 20-21).

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios, be kita ko, buvo taikomos perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Tai taikytina ir valstybinėms pensijoms. Ginčo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuota, be kita ko, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra. Atsakovas, gavęs duomenų, jog pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, taikė Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą pensijos apskaičiavimo formulę ir pareiškėjui mokamą pensiją sumažino. Dėl Konstitucijai prieštaraujančia pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo pareiškėjui neišmokėta 2 085,55 Lt, todėl šią sumą pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui. Be to, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog dėl VRM atsisakymo grąžinti valstybinės pensijos nepriemokos dalį pareiškėjas patyrė tam tikrų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų ir kt., priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 300 Lt moralinei žalai atlyginti.

Atsakovas VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, apeliaciniame skunde nesutinka tik su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjui priteista 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Lietuvos Respublikos CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (Lietuvos Respublikos CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (Lietuvos Respublikos CK 6.249 straipsnis), tačiau Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai objektyvių duomenų, įrodančių jam padarytos neturtinės žalos realumą bei priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Jo abstraktūs teiginiai apie dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, vaistų vartojimą, sveikatos pablogėjimą, diskomfortą nėra pakankami galimai padarytai žalai įrodyti, ypač atsižvelgiant į tai, kad dėl netinkamo teisinio reglamentavimo jis netekdavo tik dalies valstybinės pensijos, o jo tuo pačiu metu gaunamos draudžiamosios pajamos viršijo vidutinį mėnesinį darbo užmokestį šalies ūkyje. Dėl šios priežasties pareiškėjo reikalavimas Lietuvos valstybei ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl neturtinės žalos atlyginimo laikytinas nepagrįstu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pažeistos teisės apgintos kitu pareiškėjo prašomu būdu, t. y. įpareigojant atsakovą išmokėti už visą ginčo laikotarpį pareiškėjui neišmokėtą pensijos dalį, susidariusią dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl apeliacinis skundas tenkintinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjui priteistas 300 Lt neturtinės žalos atlyginimas, naikintina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą pakeisti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, priteista 300 Lt moralinei žalai atlyginti, panaikinti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Ramūnas Gadliauskas Skirgailė Žalimienė