2020-12-09 Nr. AB-23370-3-61-3-03405-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2064-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03405-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. S. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja I. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su prašymu į teismą, prašydama atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

2. Pareiškėja nurodė, kad po tėvo Z. D. (Z. D.) mirties paveldėjo jo turtą. Pareiškėjos teigimu, jos tėvas Z. D. apytikriai 2013 metais buvo pateikęs prašymą Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus rajono skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pareiškėja 2018 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į NŽT Vilniaus rajono skyrių, prašydama suteikti jai, kaip paveldėtojai, informaciją apie tai, kokioje vykdymo stadijoje šiuo metu yra jos mirusio tėvo prašymas, bei kada galėtų tikėtis nuosavybės teisių atkūrimo. NŽT Vilniaus rajono skyrius nurodė, kad į 2015 m. gegužės 20 d. analogišką prašymą atsakė 2015 m. birželio 4 d. raštu ir informavo, kad tik tuo atveju, jeigu bus pateikta įsiteisėjusi teismo nutartis dėl termino atnaujinimo, pateikti prašymas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises, pilietybę patvirtinantys dokumentai bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantys dokumentai, galės būti pradėta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra ir, nustačius, kad S. D. (S. D.) iki 1940 m. nacionalizacijos valdyta žemė pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnį yra nepriskirta valstybės išperkamai žemei, ši žemė galėtų būti grąžinama natūra turėtoje vietoje, o už žemę pagal minėtą Atkūrimo įstatymo straipsnį, priskirtą valstybės išperkamai žemei, jai galėtų būti atlyginta Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nurodytais būdais.

3. Pareiškėjos teigimu, ji NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2015 m. birželio 4 d. rašto nebuvo gavusi ir apie priimtą NŽT Vilniaus rajono skyriaus sprendimą dėl jos tėvo pareikšto prašymo atkurti nuosavybės teises nieko nežinojo. Jeigu šią informaciją būtų žinojusi, tai ji anksčiau būtų kreipusi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo.

4. Pareiškėjos teigimu, jos tėvui Z. D. teikiant prašymą NŽT Vilniaus rajono skyriui atkurti nuosavybės teises į S. D. priklausiusį 3,0490 ha žemės sklypą, buvo pateikti visi įrodymai, patvirtinantys jos tėvo Z. D. ir jo tėvo S. D. giminystės ryšius bei duomenys apie S. D. turėtą iki nacionalizacijos turtą, iš viso 14 lapų. Teikiant prašymą NŽT Vilniaus rajono skyriui buvo pateikti ir minėtų dokumentų vertimai. Taip pat jos tėvas, Z. D., kuriam įstatymo suteikta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, siekdamas tapti pretendentu į grąžintiną turtą, išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. pateikė prašymą ir jo lydimuosius dokumentus įgaliotai valstybės institucijai – NŽT Vilniaus rajono skyriui.

5. Pareiškėjos teigimu, kiek ji pamena, jos tėvas, Z. D. nuolat sirgo ir visi šeimos rūpesčiai atiteko mamai, kuri vėliau pasiligojo ir mirė. Nurodo, kad tėvas Z. D. buvo patyręs (duomenys neskelbtini), nuolat gydėsi VŠĮ Vilniaus rajono centrinėje poliklinikoje, įrašytas į (duomenys neskelbtini), negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės bei jų valdyti. Dėl sveikatos būklės tėvui nuo 2007 m. kovo 13 d. buvo nustatytas specialus nuolatinės slaugos poreikis. Pažymi, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1414-562/2007 pripažino Z. D. neveiksniu, o pareiškėją paskyrė globėja. Teismo sprendimas motyvuojamas Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2007 m. gegužės 24 d. – 2007 m. birželio 22 d. ekspertizės aktu, kuriame Z. D. konstatuojamas (duomenys neskelbtini), sergant kitomis ligomis, jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės bei jų valdyti. Pareiškėjos teigimu, tokia tėvo sveikatos būklė išliko iki pat mirties, todėl pastarasis negalėjo aiškiai atsiminti įvykių, buvusių prieš septyniasdešimt metų ir suprasti svarbos surasti jo tėvo S. D. turėto nekilnojamojo turto dokumentų kopijų ir juos pateikti įgaliotai valstybės institucijai.

6. Pareiškėja nurodė, kad Z. D. buvo praleidęs terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą dėl svarbių priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios – sunkios, tęstinės ligos, kuomet negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės bei jų valdyti ir sekusio neveiksnumo.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT Vilniaus rajono skyrius atsiliepime į pareiškėjos prašymą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Z. D. 2001 m. gruodžio 29 d. su prašymu grąžinti S. D. 3,00 ha žemės kreipėsi į (duomenys neskelbtini) seniūnijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių. Pareiškime nurodė, kad S. D. nuosavybės teisėmis iki 1940 m. liepos 22 d. Vilniaus – Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) valdė 3,00 ha žemės. Prašymo padavimo metu pastabose nurodyta, kad trūksta S. D. mirties liudijimo, Z. D. gimimo liudijimo. NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius siuntė Z. D. raštus (2003 m. lapkričio 12 d. pranešimas Nr. 597, 2005 m. sausio 6 d. raštas Nr. 16) dėl įstatymu nustatytu terminu nepateiktų nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų.

9. NŽT Vilniaus rajono skyrius pažymėjo, kad kokios būtent priežastys minėto įstatymo prasme gali būti pripažintomis svarbiomis, kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas. Klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į įstatyme nustatyto termino tikslus, konkrečias faktines bylos aplinkybes, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, taip pat į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnis aiškiai apibrėžtas prašymo bei nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas. Šis terminas nustatytas siekiant užtikrinti teisingą ir greitą nuosavybės teisių atkūrimo proceso įgyvendinimą bei visuomeninių santykių stabilumą, todėl termino pateikti numatytus dokumentus praleidimas gali būti pateisinamas tik esant itin svarbioms šio termino praleidimo priežastims, t. y. asmuo, prašantis atnaujinti terminą, turi savo prašymą pagrįsti tokiomis aplinkybėmis, kurios objektyviai kliudė jam laiku ir tinkamai pateikti įstatyme nurodytoms institucijoms prašymą bei nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus.

10. NŽT Vilniaus rajono skyrius nurodė, kad pareiškėja nuosavybės teisių atkūrimo procese į S. D. iki nacionalizacijos 3,300 ha valdytą žemę pasirinko kitokio elgesio variantus, nebuvo aktyvi ir nerūpestinga procese, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą pateikti NŽT Vilniaus rajono skyriui giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

11. NŽT Vilniaus rajono skyrius pažymėjo, kad pareiškėja teismo prašo tik atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau, kaip minėtas prašymas buvo pateiktas, bet nebuvo pateikti giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai su buvusiu savininku ir nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. NŽT vertinimu, be pareiškėjos pateiktų giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku ir nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo teismui, bylos nagrinėjimas negalimas. Nors pareiškėja nurodė, kad buvo pateikti minėti dokumentai, tačiau NŽT Vilniaus rajono skyrius jų neturi, o teismui taip pat nebuvo pateikti.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjos prašymą (pareiškimą) atmetė.

13. Teismas nustatė, kad NŽT Vilniaus rajono skyrius 2015 m. gegužės 4 d. rašte pareiškėjai nurodė, kad pareiškėja Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pilietybę patvirtinančio dokumento ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų dėl S. D. iki nacionalizacijos valdytos žemės, nepateikė. NŽT nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į buvusio savininko S. D. valdytą žemę nevykdoma. Taip pat pažymėjo, kad tik tuo atveju, jeigu bus pateikta įsiteisėjusi teismo nutartis dėl termino atnaujinimo, prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises, pilietybę patvirtinantį dokumentą bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, galės būti pradėta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra ir, nustačius, kad S. D. iki 1940 m. nacionalizacijos valdyta žemė pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį yra nepriskirta valstybės išperkamai žemei, ši žemė galėtų būti grąžinama natūra turėtoje vietoje, o už žemę pagal minėtą Atkūrimo įstatymo straipsnį, priskirtą valstybės išperkamai žemei, jai galėtų būti atlyginta Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nurodytais būdais.

14. Teismas taip pat nustatė, kad Z. D. mirė (duomenys neskelbtini). NŽT Vilniaus rajono skyrius 2018 m. rugsėjo 5 d. raštu atsakė pareiškėjai, kad į 2015 m. gegužės 20 d. analogišką prašymą atsakė 2015 m. birželio 4 d. raštu ir informavo, kad tik tuo atveju, jeigu bus pateikta įsiteisėjusi teismo nutartis dėl termino atnaujinimo, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises, pilietybę patvirtinantį dokumentą bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, galės būti pradėta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra ir sprendžiama, kokiu būdu būtų atkuriamos nuosavybės teisės.

15. Bylos medžiaga patvirtino, kad pareiškėja paveldėjo Z. D. turtą.

16. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 5 ir 11 punktais, piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistą terminą atnaujina teismas.

17. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, kaip Z. D. turto paveldėtoja, pretenduoja atkurti nuosavybės teises į S. D. nuosavybės teisėmis iki 1940 m. liepos 22 d. Vilniaus – Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) valdytą 3,00 ha žemės. Byloje nebuvo ginčo, kad pareiškėjos tėvas Z. D. turėjo teisę išreikšti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. D. iki nacionalizacijos 3,00 ha valdytą žemę. Teismas nurodė, kad pareiškėja prašymą atnaujinti terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą grindė tuo, kad jos tėvas jau ilgą laiką sirgo, jo globa paskirta pareiškėjai 2007 m. rugsėjo 10 d. teismo nutartimi, pripažinus tėvą neveiksniu.

18. Bylos medžiaga patvirtino, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1414-562/2007 Z. D. pripažintas neveiksniu. Pareiškėjos tėvas Z. D. mirė (duomenys neskelbtini). Tačiau teismui nebuvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys, nuo kada pareiškėjos tėvas sunkiai sirgo, ar Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių ir pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. D. iki nacionalizacijos 3,00 ha valdytą žemę. Teismo vertinimu, vien abstraktaus pobūdžio teiginiai negalėjo būti vertinami objektyviomis nuo asmens valios nepriklausančiomis priežastimis.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja iš esmės neginčijo, jog apie S. D. iki nacionalizacijos valdytą žemę ji nežinojo. Byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, įrodymų ar svarių argumentų, kad pareiškėja iki 2018 m. spalio mėn. (kreipimosi į teismą dienos) buvo pakankamai rūpestinga ir aktyvi, siekdama inicijuoti nuosavybės teisių atkūrimo procesą į S. D. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Priešingai, byloje esanti medžiaga patvirtino, kad pareiškėja pasirinko pasyvų elgesio modelį, nes dėl nuosavybės teisių atkūrimo į NŽT kreipėsi tik 2015 m. Kodėl pareiškėja nesikreipė į NŽT Vilniaus rajono skyrių iki 2015 m., skunde argumentų nenurodė. Pareiškėjos teigimu, ji nebuvo gavusi NŽT Vilniaus rajono skyrius 2015 m. birželio 4 d. rašto, tačiau net ir tuo atveju, jei vertinti šią aplinkybę kaip pagrįstą, pareiškėja nenurodė ir visiškai neargumentavo, dėl kokių objektyvių priežasčių nesiėmė aktyvių veiksmų, siekiant gauti atsakymą į 2015 m. gegužės 20 d. pateiktą prašymą, t. y. pareiškėja turėjo būti pati pakankamai aktyvi ir domėtis pateiktu prašymo išnagrinėjimu. Tai, kad pareiškėja į NŽT Vilniaus rajono skyrių kreipėsi pakartotinai tik 2018 m. rugpjūčio 8 d. prašymu, teismo nuomone, patvirtino, kad pareiškėja nebuvo pakankamai aktyvi ir nerūpestinga, siekiant atkurti nuosavybės teises į S. D. iki nacionalizacijos valdytą žemę.

20. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėja teismo prašo tik atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tačiau atsakovas atsiliepime į pareiškimą nurodo, kad Z. D. 2001 m. gruodžio 29 d. su prašymu grąžinti S. D. 3,00 ha žemės kreipėsi į (duomenys neskelbtini) Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių. Pareiškime nurodė, kad S. D. nuosavybės teisėmis iki 1940 m. liepos 22 d. Vilniaus – Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) valdė 3,00 ha žemės. Prašymo padavimo metu pastabose nurodyta, kad trūksta S. D. mirties liudijimo, Z. D. gimimo liudijimo. Teismas sprendė, kad prašymas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo pateiktas laiku, tačiau nebuvo pateikti giminystės ryšio dokumentai su buvusiu savininku ir nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Pareiškėja, susipažinusi su atsakovo pateiktu atsiliepimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 3 dalimi, turėjo teisę tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos, tačiau šia teise nepasinaudojo.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja teismui pateikė dokumentus, kuriais turėtų būti grindžiamas prašymas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tačiau šioje byloje nebuvo sprendžiamas žemės grąžinimo klausimas iš esmės, o tik sprendžiamas klausimas dėl galimybės kreiptis į NŽT dėl žemės grąžinimo, t. y. paduoti prašymą bei reikiamus dokumentus, siekiant atkurti nuosavybės teises į S. D. iki nacionalizacijos 3,00 ha valdytą žemę.

22. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad pareiškėjos išvardintos priežastys dėl termino atnaujinimo yra subjektyvaus pobūdžio, tai, kad pati pareiškėja pasirinko kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei savo šeimos istorija ir buvusia turtine padėtimi), nebuvo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą pateikti NŽT Vilniaus rajono skyriui giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Prašymo nepagrindus jokiomis objektyviomis nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis priežastimis, nebuvo galima teigti, kad pareiškėja buvo aktyvi nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus teismui nebuvo pagrindo.

III. 23. Pareiškėja I. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos prašymą bei atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduoti.

24. Pareiškėjos įsitikinimu, jos tėvui Z. D. teikiant prašymą NŽT Vilniaus rajono skyriui atkurti nuosavybės teises į S. D. priklausiusį 3,0490 ha žemės sklypą, buvo pateikti visi įrodymai, patvirtinantys jos tėvo Z. D. ir jo tėvo S. D. giminystės ryšius bei duomenys apie S. D. turėtą iki nacionalizacijos turtą. Pareiškėjos tėvo Z. D. ir jo tėvo S. D. giminystės ryšius patvirtino pateikti gimimo liudijimai. S. D. turėtą iki nacionalizacijos turtą patvirtino Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduota pažyma apie nekilnojamąjį turtą, reg. Nr. R4-357, kurioje nurodyta, kad 5-osios mokesčių inspekcijos Vilniuje Apskrities žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde, Vilniaus – Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) gromados žemės sklypų 1938 m. rugpjūčio 12 d. sąraše įrašytas (duomenys neskelbtini) kolonijoje turėjęs 3 ha žemės (pavardė, vardas, vietovės pavadinimas – taip dokumente; dokumentas lenkų kalba). Su minėta pažyma pateiktos nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų lenkų kalba kopijos, o, būtent, Vilniaus apygardos žemės valdybos archyviniame fonde, Vilniaus – Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) dvaro parceliacijos bylose esančių 1927 m. lapkričio 4 d. užpardavimo sutarties (F. 147, ap. 8, b. 254,1. 151–152 a. p.), 1936 m. gegužės 16 d. anketos (F. 147, ap. 8, b. 252, 1. 187, 187 a. p.), Vilniaus apygardos teismo ipotekos skyriaus archyviniame fonde, Vilniaus – Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) dvaro nekilnojamojo turto ipotekos knygos Nr. 18 IV tome esančių 1936 m. lapkričio 4 d. pirkimo-pardavimo sutarties, 1936 m. lapkričio 25 d. sprendimo, 1935 m. plano (F. 130, ap. 1, b. 19289,1. 2 - 4 a. p., 49) , iš viso 14 lapų. Teikiant prašymą NŽT Vilniaus rajono skyriui buvo pateikti ir minėtų dokumentų vertimai. Pareiškėjos tvirtinimu, tokiu būdu, su jos tėvo prašymu atkurti nuosavybės teises, buvo pateikti trečiajam asmeniui dokumentai patvirtinantys, kaip to reikalauja įstatymas, S. D. nuosavybės teises į iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą turtą. Taip pat jos tėvas, Z. D., kuriam įstatymo suteikta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, siekdamas tapti pretendentu į grąžintiną turtą, išreiškė valią dėl nuosavybes teisių atkūrimo, t. y. pateikė prašymą ir jo lydimuosius dokumentus įgaliotai valstybės institucijai – NŽT Vilniaus rajono skyriui.

25. Pareiškėja nurodo, kad susipažinusi su NŽT Vilniaus rajono skyriaus pridėta 2015 m. birželio 4 d. rašto, reg. Nr. 48SD-5984-(14.48.104.), „Dėl prašymo nagrinėjimo“ kopija, sužinojo, jog jos tėvas pretendavo būti įrašytas į pretendentų, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į S. D. priklausiusį 3,0490 ha žemės sklypą, sąrašą. Ši aplinkybė patvirtina, kad NŽT Vilniaus rajono skyriuje yra pretendentų, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į S. D. 3,0490 ha žemės sklypą, sąrašas. Jeigu yra pretendentų sąrašas tai reiškia, kad NŽT Vilniaus rajono skyriuje yra pradėta nuosavybės teisių į S. D. 3,0490 ha žemės sklypą atkūrimo byla.

26. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad savo teisių gynimo būdą ji pasirinko būtent pagal valstybės institucijos raštišką išaiškinimą. Teismas nevertino, jog NŽT Vilniaus rajono skyrius nuolat klaidino tiek pareiškėją, tiek teismą. Pareiškėjos neinformavo, kad jos tėvas Z. D. 2001 m. gruodžio 29 d. su prašymu grąžinti S. D. 3,00 ha ploto žemę kreipėsi į (duomenys neskelbtini) seniūnijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių ir termino prašymui paduoti nepraleido, bei savo rašte nurodė, kad terminas prašymui paduoti yra praleistas ir reikia pateikti įsiteisėjusią teismo nutartį dėl termino atnaujinimo bei pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises, pilietybę patvirtinantį dokumentą bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, nes tik tuomet galės būti pradėta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Teismui NŽT Vilniaus rajono skyrius, savo atsiliepime taip pat yra nurodęs, jog jis nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų neturi. Atsižvelgdama į tai, kad NŽT klaidina teismą, pareiškėja pateikė pirmosios instancijos teismui Z. D. gimimo liudijimo kopiją, testamento su vertimu į lietuvių kalbą kopiją ir Lietuvos Centrinio valstybės archyvo pažymos Nr. R4-357 ir jos priedų su vertimais į lietuvių kalbą kopijas, kurių originalus buvo pateikusi trečiajam suinteresuotam asmeniui. Ši aplinkybė parodo, jog NŽT klaidino tiek pareiškėją, tiek teismą, todėl trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimas ir jo argumentai turėjo būti vertinami kritiškai.

27. Pareiškėja teigia, kad nors pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje praleisti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios, priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki nustatyto termino, tačiau neatsižvelgė į pareiškėjos termino praleidimo priežasčių svarbumą, kurios iš esmės nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio, kurios sudarė objektyvias kliūtis paduoti prašymą. Pareiškėja tvirtino, kad tėvui iki pat mirties buvo reikalinga nuolatinė slauga, todėl ji, siekdama užtikrinti tėvui kuo geresnes gyvenimo sąlygas, objektyviai negalėjo nuo jo atsitraukti ir rūpintis turto sugrąžinimo reikalais bei teikti prioritetą turto grąžinimo klausimams. Tuo tarpu pareiškėjos, pasirinkusios moralinį elgesio modelį, veiksmus teismas vertino jos nenaudai, kaip pasyvų elgesį ir nesidomėjimą turto sugrąžinimo klausimu ir tuo pagrindu pareiškėjos prašymo netenkino. Todėl toks teismo sprendimas, kuomet dorovinis asmens elgesys vertinamas jo ne naudai ir tuo pagrindu suvaržomos asmens teisės susigrąžinti jo šeimos turėtą bei neteisėtai nacionalizuotą turtą, neatitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijų.

28. Pareiškėja pastebi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi NŽT Vilniaus rajono skyriaus atsiliepime nurodytais raštais, kurie neva buvo siunčiami pareiškėjos tėvui ir pareiškėjai. Tuo tarpu įrodymų, kad NŽT Vilniaus rajono skyrius atsiliepime minimi raštai adresatams buvo išsiųsti, nepateikta. Kadangi NŽT Vilniaus rajono skyriaus raštuose nurodyti sprendimai, galėjo būti skundžiami teismui, todėl jie turėjo būti siunčiami registruotais laiškais, nuo kurių įteikimo momento turėjo būti skaičiuojamas terminas skundui paduoti. Galimai trečiasis suinteresuotas asmuo apskritai jokių raštų nei pareiškėjos tėvui, nei pareiškėjai nesiuntė. Tačiau ir į šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir be jokio pagrindo laikė trečiojo asmens nurodytas aplinkybes įrodytomis. Todėl toks teismo įrodymų vertinimas turėjo įtakos neteisingo ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimui.

29. Pareiškėja pažymi, kad jos tėvas Z. D. 2001 m. gruodžio 29 d. pateikė prašymą grąžinti S. D. 3,00 ha žemės, kreipdamasis į (duomenys neskelbtini) seniūnijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, o NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius siuntė Z. D. raštus į jo prašymą tik 2003 m. lapkričio 12 d. (pranešimas Nr. 597) ir 2005 m. sausio 6 d. (raštas Nr. 16). Tokiu būdu, tik atsakymai buvo siunčiami praėjus dviem – keturiems metams nuo prašymo gavimo dienos. Tačiau pirmosios instancijos teismas trečiojo suinteresuoto asmens veiksmų, kuriais buvo vilkinama pateikti net atsakymą, nevertino kaip objektyvių aplinkybių, kurios savo ruožtu įtakojo pareiškėjos elgesį.

30. Pareiškėjos vertinimu, kadangi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą, nevertino visų byloje surinktų įrodymų viseto principu ir NŽT Vilniaus rajono skyriaus argumentus, nepagrįstus leistinais įrodymais, vertino atsietai, kaip besąlygiškai teisingus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl praleisto termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises atnaujinimo.

32. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė, konstatavęs, kad pareiškėja terminą praleido dėl subjektyvaus pobūdžio priežasčių, tai yra, kad pati pareiškėja pasirinko kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei savo šeimos istorija ir buvusia turtine padėtimi), todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo ir atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus.

33. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad teismas išvadas padarė, neištyręs ir neįvertinęs pareiškėjos nurodytų bylai reikšmingų aplinkybių. Pareiškėjos teigimu, jai aktyviai domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir jame dalyvauti trukdė tėvo liga, be to, NŽT Vilniaus rajono skyrius raštuose pareiškėją klaidino, nurodydamas, kad reikia pateikti įsiteisėjusią teismo nutartį dėl termino atnaujinimo, prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises, pilietybę patvirtinantį dokumentą bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, nes tik tuomet galės būti pradėta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Tačiau pareiškėja teigia, kad nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantys dokumentai buvo pateikti. Pareiškėja sužinojimo momentą, kad ji turi pateikti teismo sprendimą, kuriuo atnaujinamas terminas pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises, sieja su NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2018 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. 48SD-9524-(14.48.104.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“, kurį gavusi, nedelsdama kreipėsi į teismą.

34. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

35. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, plačiau pasisako tik tais aspektais, kurie yra aktualūs sprendžiant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo bei nurodomų jame argumentų reikšmės tarp šalių kilusiame ginče.

36. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje yra nustatytos prielaidos, kurioms esant asmuo gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą: Lietuvos Respublikos pilietybė, giminystės ryšys su savininku arba paveldėjimo santykių egzistavimas. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas asmenų, galinčių pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, ratas, tarp jų nurodant patį turto savininką (1 p.) ir asmenis, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą (2 p.). Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pačių prielaidų egzistavimas (pvz., buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, be kita ko, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1437-2012). Taigi, šiai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų) nebuvimas yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

37. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos tėvas Z. D. pateikė (duomenys neskelbtini) seniūnijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui 2001 m. gruodžio 29 d. prašymą atkurti nuosavybės teises, kuriame nurodė, kad jo tėvas S. D. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teisėmis Vilniaus – Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) valdė 3,00 ha žemės. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjos tėvas Z. D. turėjo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises į S. D. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Pabrėžtina, kad pareiškėja iki tėvo Z. D. mirties nebuvo tarp asmenų, galinčių pretenduoti atkurti nuosavybės teises į senelio S. D. žemę, todėl negalėjo ir negali pateikti atskiro savarankiško prašymo atkurti nuosavybės teises. Pareiškėja nagrinėjamu atveju yra Z. D. turto paveldėtoja ir po jo mirties perėmė tėvo teises. Taigi pareiškėjai nereikėjo ir nereikia paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises, nes Z. D. prašymas buvo paduotas laiku.

38. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjos tėvas iki savo mirties arba pati pareiškėja turėjo prašyti atnaujinti terminą giminystės ryšius ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Nors to pareiškėja nepadarė, tačiau atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvaciją ir galimą pareiškėjos teisinio išprusimo stoką, kolegija aptars pareiškėjos elgesį ir termino praleidimo priežastis ir šiuo požiūriu.

39. Nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas, laikantis Atkūrimo įstatyme įtvirtintų nuostatų. Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra akcentuojama, kad svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015). Terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje Nr. A525-984/2014). Svarbiomis termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises priežastimis pripažįstamos ne tik objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises, bet atsižvelgiama į pareiškėjo elgesio atitikimą įprastai rūpestingo ir apdairaus asmens standartui, vertinami individualūs asmens gebėjimai suvokti tam tikru laikotarpiu visuomenėje vykstančius procesus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-112-492/2018).

41. Kaip minėta, pareiškėja tiek pareiškime pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde pagrindine termino pateikti prašymą praleidimo priežastimi nurodo tai, kad ilgą laiką jos tėvas sunkiai sirgo, o NŽT Vilniaus rajono skyrius pareiškėjai laiku nepateikė atsakymo, o ir pateiktuose raštuose klaidino, jog ji turi pateikti teismo sprendimą dėl prašymo susigrąžinti žemę termino atnaujinimo.

42. Tai, kad pareiškėjos tėvas sirgo, patvirtina į bylą pateiktas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1414-562/2007, kuriuo Z. D. pripažintas neveiksniu (b. l. 20). Pareiškėjos tėvas Z. D. mirė (duomenys neskelbtini). (b. l. 21). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismui nepateikti įrodymai, pagrindžiantys, nuo kada pareiškėjos tėvas sunkiai sirgo, ar Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių ir pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. D. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Vien abstraktaus pobūdžio teiginiai negali būti vertinami objektyviomis nuo asmens valios nepriklausančiomis priežastimis. Teisėjų kolegija, sutinka su tokiu pirmosios instancijos vertinimu ir pažymi, kad būtent nuo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 10 d. sprendimo pareiškėja turėjo oficialią teisę ir galėjo domėtis nuosavybės teisių atkūrimu, kaip savo tėvo interesams atstovaujantis asmuo, jo globėja. Tačiau ir pati pareiškėja patvirtino, kad tik 2015 metais pirmą kartą kreipėsi į NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, o nesulaukusi atsakymo, po trejų metų dar kartą pateikė prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui. Tokie pasyvūs pareiškėjos veiksmai nagrinėjamu atveju tik patvirtina, jog pareiškėja nebuvo aktyvi ir / ar rūpestinga nuosavybės teisių atkūrimo procedūros dalyvė.

43. Nors pareiškėja tvirtina kreipusis dėl reikiamos informacijos pateikimo, bet buvusi suklaidinta valstybės institucijos, tai siejama tik su NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2015 m. birželio 4 d. ir 2018 m. rugsėjo 5 d. raštuose pateiktais duomenimis, neinformuojant jos apie tai, kad jos tėvas Z. D. pateikė 2001 m. gruodžio 29 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau ši aplinkybė nelaikytina turinčia esminę reikšmę sprendžiant dėl objektyvių ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių kliūčių, sutrukdžiusių jai nuo 2007 m. iki 2015 m. domėtis nuosavybės teisių atkūrimu jos tėvui į senelio iki nacionalizacijos valdytą žemę ir rinkti bei teikti turimus giminystės ryšį su buvusiu savininku ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, o gavus pirmosios instancijos teismui trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime pateiktą informaciją, patikslinti skundo reikalavimus, prašant atnaujinti terminą minėtų dokumentų pateikimui.

44. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjos argumentai yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio, iš esmės nepagrįsti objektyviais duomenimis. Aptartos aplinkybės patvirtina tai, kad termino dokumentams paduoti praleidimą šiuo atveju lėmė pareiškėjos subjektyvus situacijos vertinimas bei jo pačios pasirinktas pasyvus elgesio modelis, ir tai nelaikytina objektyviomis ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, pakankamai svarbiomis praleistam terminui atnaujinti.

45. Pareiškėjos teigimu, jos tėvas Z. D. kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikė giminystės ryšį su buvusiu savininku ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, šiuos dokumentus pareiškėja nurodo teikusi NŽT Vilniaus rajono skyriui ir pati. Minėtų dokumentų kopijos yra pateiktos nagrinėjamoje byloje (b. l. 43–75). Byloje yra pateikti šie dokumentai: Z. D. gimimo liudijimas, išduotas 2014 m. birželio 3 d.; Testamentas ir jo vertimas, kurio nuorašas išduotas 2014 m. gegužės 30 d.; Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015 m. kovo 24 d. pažymą Nr. R4-357 „Apie nekilnojamąjį turtą“, prie kurios pridedama Vilniaus apygardos žemės valdybos archyviniame fonde, Vilniaus – Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) dvaro parceliacijos bylose esančių 1927 m. lapkričio 4 d. užpardavimo sutarties (F. 147, ap. 8, b. 254,1. 151–152 a. p.), 1936 m. gegužės 16 d. anketos (F. 147, ap. 8, b. 252, 1. 187, 187 a. p.), Vilniaus apygardos teismo ipotekos skyriaus archyviniame fonde, Vilniaus – Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) dvaro nekilnojamojo turto ipotekos knygos Nr. 18 IV tome esančių 1936 m. lapkričio 4 d. pirkimo-pardavimo sutarties, 1936 m. lapkričio 25 d. sprendimo, 1935 m. plano (F. 130, ap. 1, b. 19289,1. 2–4 a. p., 49) kopijos, iš viso 14 lapų ir jų vertimai. Kaip matyti iš šių dokumentų, visi jie buvo surinkti 2014–2015 metais, taigi, nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad giminystės ryšį su buvusiu savininku ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus jos tėvas Z. D. (duomenys neskelbtini) seniūnijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė su 2001 m. gruodžio 29 d. prašymu atkurti nuosavybės teises, kadangi šiuos dokumentus pareiškėja gavo vėliau. Tačiau ir pareiškėja nenurodo, kada ir kaip ji pati teikė minėtus dokumentus NŽT Vilniaus rajono skyriui ir jie nebuvo priimti. Pareiškėjos aiškinimai nėra nuoseklūs, nes pradiniame prašyme ji nurodė, jog jos tėvas prašymą padavė 2013 metais, vėliau - kad 2001 metais, tik ji apie tai nežinojo. Sugretinus šiuos paaiškinimus su ta aplinkybe, kad nuo 2007 metų pareiškėja rūpinosi savo tėvu ir buvo jo globėja, tinkamai vykdydama savo pareigas pareiškėja privalėjo anksčiau ir aktyviau rūpintis dokumentų gavimu ir pateikimu NŽT Vilniaus rajono skyriui.

46. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino termino praleidimo priežastis, tinkamai taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, bei padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos nurodytos priežastys laikytinos subjektyviomis, t. y. priklausiusiomis nuo jos valios. Pareiškėja po Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1414-562/2007, nebuvo pakankamai aktyvi, rūpestinga ir apdairi bei neatliko jokių veiksmų, kurie patvirtintų pareiškėjos pastangas atkurti jos tėvui nuosavybės teises į S. D. valdytą turtą. Taigi, pareiškėjos nurodytos aplinkybės pagrįstai nebuvo pripažintos svarbiomis įstatyme nustatyto termino praleidimo priežastimis, kitokio pobūdžio aplinkybės – kad su prašymu buvo pateikti ir visi reikalingi dokumentai, byloje neįrodytos, todėl netenkindamas pareiškėjos prašymo, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų apeliaciniam skundui tenkinti, jį atmeta, pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius