A-442-1601-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1601/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01403-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04)-K3-218 patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti 30 925 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 18 664 Lt GPM delspinigių ir 3 092 Lt GPM baudos.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 68-272 patvirtino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. (04)-K3-218. Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2011 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. S-132(7-356/2010) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 68-272.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. (04)-K3-218, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 68-272 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2011 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. S-132(7-356/2010).

Pareiškėjas nurodė, kad ginčas vyksta dėl tarptautiniais pavedimais jo gautų piniginių lėšų apmokestinimo. Į jo sąskaitą per tikrintą laikotarpį (2004-2006 metais) iš viso buvo pervesta 111 787 Lt. Šios tarptautiniais pavedimais gautos lėšos buvo paskolų, suteiktų Rusijos piliečiams, grąžinimas, o mokesčių administratorius nepagrįstai jas traktavo kaip pajamas ir apmokestino. Mokesčių administratorius rėmėsi tik abejotina informacija, gauta iš užsienio valstybių institucijų. Pastaroji informacija yra paremta tik V. T. ir K. N. parodymais, o šie asmenys nesuinteresuoti sakyti tiesą, nes, paaiškėjus sandoriams tarp jų ir pareiškėjo, jiems galimai atsirastų mokestinių prievolių Rusijos Federacijoje. Tie patys asmenys yra davę ir kitokius paaiškinimus, tiesiogiai adresuotus Lietuvos mokesčių administratoriui, kuriais patvirtino paskolų grąžinimo faktą. Vien ta aplinkybė, kad pervedant pinigus nebuvo nurodytas mokėjimo pagrindas, nepaneigia paskolos santykių buvimo. Tuo tarpu atitinkamų paskolos sutarčių pareiškėjas neišsaugojo, nes įsipareigojimai pagal jas buvo įvykdyti.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad į pareiškėjo sąskaitą banke tarptautiniais pavedimais buvo pervedamos piniginės lėšos. Iš viso per 2004-2006 metų laikotarpį pervesta 111 787 Lt iš JAV įmonės „Terminala LLC“, JAV įmonės „Harney trade house“, įmonės „Lowrence LTD“, įmonės OSOO „VIP Systems LTD“, K. N.. Pareiškėjas aiškino, jog tarptautiniais pavedimais gautos piniginės lėšos buvo suteiktų Rusijos piliečiams (V. T. ir K. N.) paskolų grąžinimas, o ne jo pajamos. Tačiau JAV Iždo departamento Vidaus pajamų tarnyba informavo, kad kompanijos „Terminala LLC“ bei „Harney trade house“ realiai veiklos JAV vykdyti negalėjo ir neturėjo banko sąskaitų šioje valstybėje. Rusijos Federacijos valstybinė mokesčių administracija pateikė V. T. ir K. N. paaiškinimus, kuriuose minėti asmenys parodė, kad pareiškėjo nepažįsta, ginčo operacijose nedalyvavo, pareiškėjo Lietuvos mokesčių administratoriui pateiktų rašytinių paaiškinimų nerašė ir ant jų uždėti ne jų parašai. Minėta informacija iš užsienio valstybių buvo gauta pagal Mokesčių administravimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės sutarties dėl pajamų dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo 27 straipsnį bei Rusijos Federacijos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo 27 straipsnį, todėl nėra pagrindo abejoti šios oficialios informacijos pagrįstumu. Pareiškėjas nei patikrinimo, nei mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad jam pervestos lėšos susijusios su suteiktų paskolų grąžinimu. Todėl pagrįstai į pareiškėjo sąskaitą gautos 111 787 Lt piniginės lėšas priskirtos kitoms su darbo santykiais ir jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusioms bei ne individualios veiklos pajamoms iš nenustatytų šaltinių ir apmokestintos GPM.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčija, jog į jo sąskaitą banke tarptautiniais pavedimais buvo pervedamos piniginės lėšos (iš viso per 2004-2006 metų laikotarpį pervesti 111 787 Lt). Pareiškėjas taip pat neginčija, kad tarptautinių pavedimų mokėjimų paskirtis nei karto nebuvo įvardinta kaip paskolos grąžinimas, o nurodyti kiti pagrindai. Pareiškėjas nesutinka, kad į jo sąskaitą banke tarptautiniais pavedimais pervestos lėšos buvo pajamos, nesusijusios su darbo santykiais, ir aiškina, kad šios lėšos – jo Rusijos piliečiams suteiktų paskolų grąžinimas.

Pareiškėjas tokią poziciją grindžia savo paaiškinimais bei savo paties pateiktais Rusijos piliečių K. N. ir V. T. paaiškinimais. Tuo tarpu mokesčių administratorius gavo informaciją iš JAV ir Rusijos Federacijos tarnybų, iš kurios matyti, kad pavedimuose nurodytos JAV įmonės realios veiklos šioje valstybėje nevykdė ir neturėjo banko sąskaitų, o apklausti V. T. ir K. N. tvirtino, jog pareiškėjo nepažįsta ir finansinių ryšių su juo neturėjo. Teismas nurodė, kad sutinka su mokesčių administratoriaus išvadomis, jog pareiškėjo gautos ginčo piniginės sumos yra jo pajamos ir jog nėra įrodymų, kad šios sumos susijusios su kokių nors paskolų grąžinimu.

Pareiškėjas nepateikė juridinę galią turinčių dokumentų, patvirtinančių lėšų kilmę ir rūšį, negalėjo nurodyti aiškių ir konkrečių sandorio (paskolos) sudarymo aplinkybių. Jis nepateikė tiesioginių įrodymų (sutarčių, paskolos raštelių, deklaracijų, kuriose būtų deklaravęs suteiktas paskolas ir jų atgavimą, ir pan.), kad apskritai būtų suteikęs paskolas ir į jo sąskaitą pervestos lėšos būtų susijusios būtent su suteiktų paskolų grąžinimu. Tarptautinių pavedimų paskirtis įvardinta visai kitaip, o ne kaip paskolos grąžinimas.

Pareiškėjo pateiktus V. T. ir K. N. paaiškinimus paneigia iš užsienio kompetentingų institucijų gauti įrodymai. Šiuos įrodymus mokesčių administratorius gavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės sutarties dėl pajamų dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties pagrindu, kaip yra nustatyta Mokesčių administravimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje. Taigi įrodymus mokesčių administratorius gavo įstatymo nustatyta tvarka ir abejoti jais nėra pagrindo.

Teismas nurodė, kad, pareiškėjui nepaneigus mokesčių administratoriaus surinktų duomenų objektyviais įrodymais, darytina išvada, jog ginčo piniginės lėšos pagrįstai apmokestintos GPM.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą ir patenkinti jo skundo reikalavimus.

Pareiškėjas nurodo, kad jo tarptautiniais pavedimais gautos lėšos buvo paskolų, suteiktų Rusijos piliečiams, grąžinimas. Paskolos sutarčių ir kitų susijusių dokumentų pareiškėjas pateikti negali, nes visi paskolos šalių įsipareigojimai įvykdyti ir sutartys nėra išsaugotos. Mokesčių administratorius, 2004-2006 metais tarptautiniais pavedimais gautas pinigines lėšas priskirdamas kitoms su darbo santykiais nesusijusioms apmokestinamoms pajamoms, rėmėsi tik abejotina informacija, gauta iš užsienio valstybių. Tuo tarpu mokesčių administratorius turėtų surinkti pakankamai įrodymų apmokestinimo pagrindimui. Pareiškėjas nurodo, kad užsienio valstybių institucijų pateikta informacija yra paremta tik V. T. ir K. N. parodymais, o šie asmenys nesuinteresuoti sakyti tiesą, nes, paaiškėjus atitinkamiems sandoriams, jiems galimai atsirastų mokestinės prievolės Rusijos Federacijoje. Tie patys asmenys jau buvo davę paaiškinimus tiesiogiai Lietuvos mokesčių administratoriui, kuriais patvirtino pareiškėjo poziciją. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad vien ta aplinkybė, kad pervedant pinigus nebuvo nurodyta, kokiu pagrindu tai daroma, nepaneigia jo paaiškinimų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad iš JAV Iždo departamento Vidaus pajamų tarnybos ir Rusijos Federacijos valstybinės mokesčių administracijos atitinkama informacija buvo gauta vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės sutarties dėl pajamų dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo 27 straipsniu bei Rusijos Federacijos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo 27 straipsniu, todėl nėra pagrindo abejoti šios oficialios informacijos pagrįstumu. Pareiškėjas nei patikrinimo, nei mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad jam pervestos lėšos susijusios su suteiktų paskolų grąžinimu. Pareiškėjo teiginiai, taip pat pateikti V. T. ir K. N. paaiškinimai apie paskolų suteikimą ir grąžinimą per ofšorines kompanijas yra paneigti patikrinimo metu surinktais rašytiniais įrodymais, gauta informacija iš užsienio valstybių institucijų. Todėl pagrįstai pareiškėjo gautos ginčo piniginės lėšos priskirtos kitoms su darbo santykiais ir jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusioms bei ne individualios veiklos pajamoms iš nenustatytų šaltinių ir apmokestintos GPM.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai leidžia tvirtinti, jog ginčo piniginės lėšos priskirtinos pareiškėjo pajamoms. Pareiškėjo tvirtinimas, kad šios piniginės lėšos buvo jo anksčiau suteiktų paskolų grąžinimas, nėra pagrįstas įrodymais (sutartimis, paskolos rašteliais ir pan.). Tuo tarpu iš JAV ir Rusijos Federacijos institucijų gauta oficiali informacija paneigia jo versiją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs mokestinis ginčas dėl to, ar mokesčių administratorius laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 18 d. iki 2006 m. gegužės 31 d. į pareiškėjo asmeninę sąskaitą tarptautiniais pavedimais pervestus 111 787 Lt pagrįstai priskyrė pajamoms ir jas apmokestino gyventojų pajamų mokesčiu.

Pareiškėjas teigia, kad šios piniginės lėšos buvo jo anksčiau suteiktų paskolų grąžinimas. Todėl šioje byloje esminis klausimas yra mokestinio ginčo byloje surinktų įrodymų įvertinimas.

Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, prieina išvadą, kad mokesčių administratoriai, priimdami skundžiamus sprendimus, surinko pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog į pareiškėjo sąskaitą banke tarptautiniais pavedimais pervestos minėtos lėšos buvo pajamos, nesusijusios su darbo santykiais.

Pareiškėjo paaiškinimai, kad gautos lėšos buvo suteiktų paskolų gražinimas, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, todėl detaliai jų nevertina, nes pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių papildomų argumentų, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas.

Pareiškėjas savo poziciją dėl lėšų gavimo grindžia V. T. ir K. N. rašytiniais paaiškinimais (Mokestinių ginčų komisijos b. l. 58-63, 65, 67-71).

Tačiau šie asmenys, Rusijos Federacijos Federalinės mokesčių tarnybos pareigūnų apklausti liudytojais, paneigė rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, paaiškino, kad pareiškėjo pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose yra ne jų parašas (Mokestinių ginčų komisijos b. l. 77-92). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog šiuos įrodymus mokesčių administratorius gavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties pagrindu, kaip yra nustatyta Mokesčių administravimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje, todėl abejoti jais nėra pagrindo.

Vertinant byloje pareiškėjo pateiktus V. T. ir K. N. rašytinius paaiškinimus, atsižvelgtina ir į tai, kad šiuose paaiškinimuose nėra patvirtintas juos pasirašiusių asmenų parašų autentiškumas. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog minėti asmenys oficialių apklausų metu paneigė savo parašų minėtuose paaiškinimuose autentiškumą, pareiškėjo pateikti V. T. ir K. N. rašytiniai paaiškinimai negali būti pripažinti patikimais įrodymais, patvirtinančiais, jog pareiškėjui tarptautiniais pavedimais pervestos lėšos buvo paskolų grąžinimas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, pareiškėjui nepaneigus mokesčių administratoriaus surinktų duomenų objektyviais įrodymais, darytina išvada, jog ginčo piniginės lėšos pagrįstai apmokestintos GPM.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė mokesčius bei mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė