2018-03-15 Nr. AB-5427-3-65-3-00464-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-100-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00464-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 28.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus (toliau – ir VGTPT Panevėžio skyrius), priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl neteisėtų VGTPT Panevėžio skyriaus veiksmų, atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis ne kartą kreipėsi į VGTPT Panevėžio skyrių dėl teisinės pagalbos, kuri jam buvo reikalinga Panevėžio apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-956-283/2015, suteikimo.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad VGTPT Panevėžio skyrius sprendimą teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą (toliau – ir antrinė teisinė pagalba) priėmė tik po to, kai jis inicijavo administracinę bylą Nr. I-1401-320/2015, kurioje skundė VGTPT Panevėžio skyriaus 2015 m. liepos 23 d. sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta jam teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-956-283/2015.

4. Pareiškėjas tvirtino, kad VGTPT Panevėžio skyrius, laiku nesuteikdamas antrinės teisinės pagalbos, padarė jam daug žalos, kadangi nepaskyrus advokato, ne kartą turėjo būti atidedamas administracinės bylos Nr. I-956-283/2015 nagrinėjimas. Tai jam sukeldavo didelius nepatogumus, nes jį iš Vilniaus pataisos namų konvojuodavo į teismo posėdžius, kurie neįvykdavo. Konvojavimas vykdavo nežmoniškomis sąlygomis. Iš Vilniaus pataisos namų į Lukiškių tardymo izoliatorių - kalėjimą konvojavimas vykdomas tik penktadieniais, todėl iki pirmadienio jis būdavo priverstas būti šioje kalinimo įstaigoje. Konvojavimas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę (toliau – ir Panevėžio AVPK areštinė) užtrunka penkias valandas, kadangi konvojus pakeliui dar užvažiuoja į kitas įkalinimo įstaigas, todėl yra varginantis ir nežmoniškas.

5. Pareiškėjas akcentavo, kad Vilniaus pataisos namuose ir Panevėžio AVPK areštinėje nustatyti skirtingi laikymo režimai bendrauti su artimaisiais, būti gryname ore, sportuoti, mokytis, lankytis psichologinėse konsultacijose ir pan., todėl jo turimų teisių ir laisvių apimtis Panevėžio AVPK areštinėje nežmoniškai susiaurėdavo.

6. Pareiškėjas nurodė, kad dėl dalyvavimo 2015 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdyje, kuriame buvo nagrinėta administracinė byla Nr. I-1401-320/2015, jis negalėjo dalyvauti Vilniaus pataisos namuose 2015 m. rugsėjo 17 d. numatytame lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos svarstyme, todėl jis įvyko be jo.

7. Pareiškėjas vertino, kad jeigu VGTPT Panevėžio skyrius būtų rūpestingai ir atidžiai veikęs bei laiku suteikęs antrinę teisinę pagalbą, jam nebūtų tekę būti ištisai konvojuojamam ir dalyvauti teismo posėdžiuose, kurie būdavo atidedami. Dėl neteisėtų VGTPT Panevėžio skyriaus veiksmų patyrė diskomfortą, baimę, fizines ir dvasines kančias, pažeminimą, kankinimą, buvo sutrikdyta jo sveikata. Visa tai sudarė neturtinę žalą, kurią prašė atlyginti.

8. Pareiškėjas papildomu prašymu prašė priteisti iš VGTPT Panevėžio skyriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su kanceliarinių prekių įsigijimu, dokumentų kopijų parengimu, korespondencijos išsiuntimu, detaliai išvardintas išlaidų apskaičiavimo plane, kelionės išlaidas ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

9. VGTPT Panevėžio skyrius atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

10. VGTPT Panevėžio skyrius nurodė, kad 2015 m. gegužės 14 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas suteikti jam valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-965-283/2015. VGTPT Panevėžio skyrius, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, nustatė, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba buvo teikiama dvejose bylose. VGTPT Panevėžio skyrius, atsižvelgęs į šias aplinkybes, į tai, kad pareiškėjas nesutiko apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Teisinės pagalbos įstatymas) 14 straipsnio 7 dalimi ir 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-965-283/2015.

11. VGTPT Panevėžio skyrius pažymėjo, kad 2015 m. liepos 9 d. buvo gautas naujas pareiškėjo prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tačiau ir šis prašymas buvo netenkintas – VGTPT Panevėžio skyrius, vadovaudamasis Teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalimi ir 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, 2015 m. liepos 23 d. sprendimu atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą.

12. VGTPT Panevėžio skyrius nurodė, kad, gavęs duomenų, jog Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjui suteiktos antrinės teisinės pagalbos teikimas 2015 m. liepos 27 d. yra užbaigtas bei nustatęs, kad yra galimybė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, pakeitė 2015 m. liepos 23 d. sprendimą ir suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-965-283/2015.

13. VGTPT Panevėžio skyrius pažymėjo, kad 2015 m. liepos 23 d. sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas apskundė Panevėžio apygardos administraciniam teismui, kuris administracinėje byloje Nr. I-1401-320/2015 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Akcentavo, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kad dėl VGTPT Panevėžio skyriaus atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą būtų patyręs žalą ir žalos atlyginimo teismo neprašė.

14. VGTPT Panevėžio skyrius akcentavo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnis numato pareiškėjo teisę, bet ne pareigą dalyvauti teismo posėdyje. Siekiant užtikrinti nuteistųjų procesines teises, nuteistieji asmenys iš įkalinimo įstaigų į teismo posėdžius yra perkeliami teismo nutarčių pagrindu. Pareiškėjas į teismo posėdžius administracinėje byloje Nr. I-965-283/2015 buvo konvojuotas ne VGTPT Panevėžio skyriaus sprendimu, bet teismo nutarčių pagrindu.

15. VGTPT Panevėžio skyrius nurodė, kad nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-1401-320/2015 dėl VGTPT Panevėžio skyriaus 2015 m. liepos 23 d. sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas į 2015 m. rugsėjo 21 d. vykusį teismo posėdį taip pat buvo konvojuotas teismo nutarties pagrindu. Pažymėjo, kad VGTPT Panevėžio skyriui 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu pakeitus 2015 m. liepos 23 d. sprendimą ir suteikus pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, išnyko administracinės bylos Nr. I-1401-320/2015 ginčo objektas, tačiau pareiškėjas savo skundo neatsisakė, o, priešingai, toliau savo valia siekė tęsti bylos nagrinėjimą.

16. VGTPT Panevėžio skyrius nurodė, kad nesant neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp institucijos veiksmų ir pareiškėjo konvojavimo į administracinių bylų Nr. I-965-283/2015 ir Nr. I-1401-320/2015 teismo posėdžius bei VGTPT Panevėžio skyriaus kaltės, nėra būtinųjų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, dėl ko pareiškėjo skundas ir prašymas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų ir procesinių palūkanų priteisimo neturėtų būti tenkinamas.

II. 17. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

18. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad VGTPT Panevėžio skyriuje 2015 m. gegužės 14 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-956-283/2015. VGTPT Panevėžio skyrius, atsižvelgęs į tai, kad yra priimti sprendimai, kuriais pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama dviejose bylose, bei į tai, kad pareiškėjas nesutiko apmokėti dalies antrinės teisinės pagalbos išlaidų, vadovaudamasis Teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalimi ir 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-15-NT-1038-01212 atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-956-283/2015. Pareiškėjas 2015 m. liepos 7 d. prašymu dar kartą kreipėsi į VGTPT Panevėžio skyrių, prašė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-956-283/2015. VGTPT Panevėžio skyrius 2015 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-15-NT-1397-1524 atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-956-283/2015, konstatavęs, jog sprendimo priėmimo metu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama dviejose bylose, o pareiškėjas nesutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. VGTPT Panevėžio skyrius 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr.(1.2)-SP1-15-T-1397-1627 pripažino 2015 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-15-NT-1397-1524 netekusiu galios ir nutarė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-956-283/2015 bei paskyrė advokatą I. T.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėjui pateikiant 2015 m. gegužės 14 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, pareiškėjo turtas ir pajamos atitiko pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti. Pareiškėjas prašymo dalyje, kurioje prašymą teikiantis asmuo pagal Teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies reikalavimus turi pažymėti, ar jis sutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (atitinkamai 50 ar 75 proc.), jeigu pagal Teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio nuostatas valstybės garantuojama ir apmokama antrinė teisinė pagalba sudarys atitinkamai 50 ar 25 proc., pažymėjo, kad apmokėti nesutinka, ir prašė suteikti 100 proc. apmokamą pagalbą. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtino, kad 2015 m. gegužės 14 d. pareiškėjo prašymo pateikimo metu galiojo VGTPT Panevėžio skyriaus 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimas Nr. (1.2)-SP1-02660 su 2015 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP1-14-P-2678-353, 2015 m. balandžio 3 d. sprendimų Nr. (1.2)-SP1-14-P-2678-0810 ir Nr. (1.2)-SP1-14-P-2678-0818 patikslinimais, kuriais pareiškėjui buvo paskirta antrinė teisinė pagalba Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-86-320/2015 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-350-261/2016, bei Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. kovo 23 d. sprendimas Nr. (1.7)-S-895-1080-15, kuriuo pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, parengiant peticiją Europos Žmogaus Teisių Teismui (toliau – ir EŽTT) administracinėje byloje Nr. A-442-1188/2014. Teismas, įvertinęs išvardintus rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad byloje nustatyti duomenys patvirtina VGTPT Panevėžio skyriaus 2015 m. gegužės 27 d. sprendime Nr. (1.2)-SP1-15-NT-1038-01212 nurodytas faktines aplinkybes, jog pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitose dviejose bylose ir pareiškėjas yra išreiškęs nesutikimą apmokėti dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

20. Teismas nustatytų faktinių aplinkybių kontekste sprendė, kad VGTPT Panevėžio skyrius, vadovaudamasis Teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 7 dalies ir 11 straipsnio 7 dalies 9 punkto nuostatomis, teisėtai ir pagrįstai 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-15-NT-1038-01212 atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-956-283/2015. Tai reiškia, kad valstybės valdžios institucija veikė taip, kaip pagal Teisinės pagalbos įstatymo nuostatas privalėjo veikti.

21. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje 2015 m. gegužės 29 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal VGTPT Panevėžio skyriaus 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-14-P-2678-0810 (juo buvo patikslintas VGTPT Panevėžio skyriaus 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimas Nr. (1.2)-SP1-02660) ir nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. (1.7)-S-895-1080-15. Pareiškėjas tokį savo prašymą motyvavo tuo, kad advokatai, paskirti teikti jam antrinę teisinę pagalbą, savo funkcijas atliko. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pareiškėjo prašymo dalį dėl VGTPT Panevėžio skyriaus 2015 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP1-14-P-2678-0810 nutraukimo 2015 m. birželio 5 d. raštu Nr. SD-1289-15 persiuntė VGTPT Panevėžio skyriui. VGTPT Panevėžio skyrius, 2015 m. birželio 12 d. gavęs nurodytą pareiškėjo prašymą, 2015 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-14-N-2678-01380 nutraukė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal pirminį VGTPT Panevėžio skyriaus 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-02660 ir vėlesnius 2015 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP1-14-P-2678-353, 2015 m. balandžio 3 d. sprendimų Nr.(1.2)-SP1-14-P-2678-0810 ir Nr.(1.2)-SP1-14-P-2678-0818 patikslinimus.

22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 7 d. prašymu pakartotinai kreipėsi į VGTPT Panevėžio skyrių prašydamas suteikti jam antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-956-283/2015. VGTPT Panevėžio skyrius 2015 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-15-NT-1397-1524 atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, motyvuodamas tuo, kad sprendimo priėmimo metu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba pagal VGTPT Panevėžio skyriaus 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-02660 ir Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. (1.7)-S-895-1080-15) yra teikiama dvejose bylose, o pareiškėjas nesutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. Teismas, išanalizavęs VGTPT Panevėžio skyriaus 2015 m. liepos 23 d. sprendime Nr. (1.2)-SP1-15-NT-1397-1524 nurodytus atsisakymo suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą motyvus, sprendė, kad VGTPT Panevėžio skyrius nepagrįstai 2015 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-15-NT-1397-1524 nustatė, jog sprendimo priėmimo dieną pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama dviejose bylose. Dėl šios priežasties VGTPT Panevėžio skyriaus 2015 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-15-NT-1397-1524 pareiškėjui antrinė teisinė pagalba administracinėje byloje Nr. I-956-283/2015 buvo nesuteikta be pagrindo.

23. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes sprendė, ar 2015 m. liepos 23 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP1-15-NT-1397-1524 priėmimas sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6. 250 straipsnio 1 dalyje.

24. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo, pažymėjo, kad VGTPT Panevėžio skyrius 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-15-T-1397-1627 pripažino 2015 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-15-NT-1397-1524 netekusiu galios ir nutarė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-956-283/2015. Atsižvelgdamas į tai bei pripažinus VGTPT Panevėžio skyriaus 2015 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-15-NT-1397-1524, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-956-283/2015, nepagrįstu, teismas sprendė dėl neturtinės žalos pasireiškimo laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 23 d. (kai VGTPT Panevėžio skyrius nepagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą) iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. (kai VGTPT Panevėžio skyrius suteikė šią pagalbą).

25. Teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad nurodytu laikotarpiu teismo posėdžiai administracinėje byloje Nr. I-965-283/2015 nebuvo paskirti, todėl pareiškėjas iš Vilniaus pataisos namų į Panevėžio AVPK areštinę dalyvauti administracinės bylos Nr. I-965-283/2015 nagrinėjime nebuvo konvojuojamas. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtino, kad administracinėje byloje Nr. I-965-283/2015 vykusiame 2015 m. rugsėjo 1 d. posėdyje pareiškėjas iš Vilniaus pataisos namų į teismą buvo pristatytas ir šios bylos nagrinėjime dalyvavo kartu su advokatu I. T., paskirtu teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui pagal VGTPT Panevėžio skyriaus 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr.(1.2)-SP1-15-T-1397-1627. Nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, nesudarė pagrindo konstatuoti neturtinės žalos atsiradimo faktą.

26. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl dalyvavimo administracinės bylos Nr. I-1401-320/2015, kurioje buvo skundžiamas VGTPT Panevėžio skyriaus 2015 m. liepos 23 d. sprendimas Nr. (1.2)-SP1-15-NT-1397-1524, nagrinėjime pareiškėjas patyrė neturtinės žalos. Teismo vertinimu, administracinėje byloje Nr. I-1401-320/2015 vykusiame 2015 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdyje pareiškėjui buvo žinoma, kad VGTPT Panevėžio skyrius 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr.(1.2)-SP1-15-T-1397-1627 pripažino netekusiu galios 2015 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-15-NT-1397-1524 ir nutarė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-956-283/2015. Tačiau pareiškėjas, nepaisydamas to, kad nebelikus administracinėje byloje Nr. I-1401-320/2015 nagrinėjamo ginčo dalyko, išnyko ir pareiškėjo teisinis suinteresuotumas, toliau savo valia ir apsisprendimu tęsė bylos procesą su VGTPT Panevėžio skyriumi. Teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą, kuriuo jis prašė panaikinti VGTPT Panevėžio skyriaus 2015 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-15-NT-1397-1524 ir įpareigoti skirti jam antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-956-283/2015, atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 25 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, nurodytą sprendimą paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. I-1401-320/2015).

27. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta faktinių aplinkybių, vertintinų kaip pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl jo skundo reikalavimus priteisti neturtinės žalos atlyginimą ir procesines palūkanas atmetė kaip nepagrįstus. Atmetęs kaip nepagrįstą pareiškėjo materialinį reikalavimą, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti jo procesinio reikalavimo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

III. 28. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo bylą peržiūrėti visa apimtimi, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti bei priteisti iš VGTPT Panevėžio skyriaus 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti arba dėl procesinių ir materialinių teisės normų pažeidimų ir būtinybės vertinti naujus įrodymus, vadovaujantis ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 142 straipsnio 1 dalimi, 143 straipsniu, grąžinti administracinę bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

29. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai, nešališkai neišaiškino bei neįvertino visų byloje reikšmingų aplinkybių. Iš teismo posėdyje ištirtų ir neištirtų duomenų, kuriuos pirmosios instancijos teismas laikė įrodymais ir juos išdėstė teismo sprendimo aprašomojoje dalyje, galima teigti, kad pirmosios instancijos teismas siekė tik bylos baigties. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas ir neteisėtas, nes jeigu pirmosios instancijos teismas būtų išsamiai, objektyviai ir nešališkai ištyręs byloje esančius skunde keliamus nusiskundimus, reikalavimus, įrodymus ir pateiktus skundo patikslinimus, prašymus ir tinkamai juos įvertinęs taip, kaip to reikalauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, tada neabejotinai pirmosios instancijos teismas būtų padaręs pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą.

30. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas aplaidžiai, nerūpestingai vykdė teisingumą ir toks sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsniui. VGTPT Panevėžio skyrius vengė motyvuotai atsakyti į skundo argumentus, nors pateikti įrodymus ir paneigti visus skunde išdėstytus nusiskundimus ir keliamus reikalavimus, o ne cituoti įstatymus ir teisės aktų reikalavimus, kurie nebuvo vykdomi ir įgyvendinami, yra VGTPT Panevėžio skyriaus pareiga. Pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė, nepasisakė ir netikrino daugybės pareiškėjo išdėstytų aplinkybių, rėmėsi išimtinai VGTPT Panevėžio skyriaus nurodytomis aplinkybėmis, t. y. pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą, nešališką, objektyvų, nepriklausomą bylos išnagrinėjimą. Tokius teismo veiksmus pareiškėjas vertina kaip neteisėtus, pažeidžiančius ABTĮ 57 straipsnio, 79 straipsnio, 81 straipsnio ir 86 straipsnio 1, 2, 3 dalių, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatas bei teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus.

31. Pareiškėjas nurodo, kad byloje yra būtinybė rinkti ir vertinti naujus įrodymus.

32. Pareiškėjas akcentuoja, kad neturtinė žala jam kilo įkalinimo metu. Neturtinės žalos atlyginimo klausimas nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime suformuluotais neturtinės žalos atlyginimo principais.

33. Pareiškėjas teigia, kad VGTPT Panevėžio skyriaus veiksmų/neveikimo neteisėtumas, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir suteiktomis diskrecijos ribomis suponuoja reikalavimo teisę į neturtinės žalos atlyginimą, nes VGTPT Panevėžio skyriaus veiksmai/neveikimas yra priežastiniame ryšyje su jo turėtais neigiamais išgyvenimais, konvojuojant jį iš Vilniaus pataisos namų į Panevėžio apygardos administracinį teismą.

34. Pareiškėjas pažymi, kad jo teisė į nemokamą teisinę pagalbą buvo nepagrįstai suvaržyta, o neteisėtas VGTPT Panevėžio skyriaus atsisakymas suteikti teisinę pagalbą buvo peržiūrėtas ir panaikintas tik tuomet, kai dėl neteisėto VGTPT Panevėžio skyriaus sprendimo nuginčijimo kreipėsi į teismą. VGTPT Panevėžio skyrius tik gavęs teismo pranešimą dėl atsiliepimo į skundą pateikimo, atkūrė teisme ginčijamu sprendimu pažeistas teises.

35. Atsakovas VGTPT Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

36. Atsakovas palaiko poziciją, motyvus ir argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų VGTPT Panevėžio skyriaus veiksmų, neužtikrinant jam antrinės teisinės pagalbos, atlyginimo.

39. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

40. Pareiškėjas apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pažymėdamas, kad teismas išsamiai neišnagrinėjo jo skunde nurodytų aplinkybių, dėl ko prašo apeliacinės instancijos teismo bylą peržiūrėti visa apimtimi ir naujai įvertinti byloje esančius ir į bylą nepateiktus įrodymus.

41. Akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017; 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017 ir kt.).

42. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

43. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Akcentuotina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

44. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde klaidingai nurodė administracinės bylos, kurioje, pareiškėjo teigimu, jam nesuteikta laiku antrinė teisinė pagalba, numerį, t. y. Nr. I-956-283/2015. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su VGTPT Panevėžio skyriaus veiksmais, laiku nesuteikiant antrinės teisinės pagalbos būtent administracinėje byloje Nr. I-965-283/2015.

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju VGTPT Panevėžio skyriaus 2015 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-15-NT-1397-1524, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-965-283/2015, buvo pažeista pareiškėjo teisė į antrinę teisinę pagalbą nurodytoje byloje. Šią pirmosios instancijos teismo konstatuotą faktinę aplinkybę patvirtina VGTPT Panevėžio skyriaus veiksmai, 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-15-T-1397-1627 pripažįstant 2015 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-15-NT-1397-1524 netekusiu galios ir priimant sprendimą teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-965-283/2015. Be to, nustatyta, kad VGTPT Panevėžio skyriaus 2015 m. liepos 23 d. sprendimas Nr. (1.2)-SP1-15-NT-1397-1524 pareiškėjo buvo ginčijamas Panevėžio apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-1401-320/2015, kurioje teismas, atsižvelgęs į tai, kad VGTPT Panevėžio skyrius teismą informavo bei pateikė įrodymus apie ginčijamo sprendimo panaikinimą, ir įvertinęs, kad pareiškėjo skundu keliami tikslai yra pasiekti ir skundo objekto nebeliko, pareiškėjo skundą atmetė.

46. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad konstatavus VGTPT Panevėžio skyriaus 2015 m. liepos 23 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP1-15-NT-1397-1524 neteisėtumą, byloje turi būti sprendžiama, ar šio sprendimo priėmimas sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą, nustatytą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

47. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju apibrėžtinas neturtinės žalos pasireiškimo laikotarpis, kuris skaičiuotinas nuo pareiškėjo teisę pažeidžiančio sprendimo priėmimo, t. y. nuo 2015 m. liepos 23 d., iki 2015 m. rugpjūčio 13 d., t. y. sprendimo, atkuriančio pareiškėjo teisę į antrinę teisinę pagalbą, priėmimo.

48. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad VGTPT Panevėžio skyrius, laiku nesuteikdamas antrinės teisinės pagalbos, padarė jam žalos, kadangi nepaskyrus advokato, ne kartą turėjo būti atidedamas administracinės bylos Nr. I-965-283/2015 nagrinėjimas. Tai pareiškėjui sukeldavo didelius nepatogumus, nes jį iš Vilniaus pataisos namų konvojuodavo į teismo posėdžius, kurie neįvykdavo. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas įvertinti pareiškėjo argumentų pagrįstumą, tikrino Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančius duomenis apie administracinėje byloje Nr. I-965-283/2015 paskirtus posėdžius. Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO pateikta informacija apie administracinės bylos Nr. I-965-283/2015 eigą patvirtina pirmosios instancijos teismo konstatuotą aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. administracinėje byloje Nr. I-965-283/2015 teismo posėdžiai nebuvo organizuojami. Tokiu būdu pareiškėjo argumentas, kad jis buvo konvojuojamas į teismo posėdžius, paneigtas Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertintas kaip neatitinkantis tikrovės.

49. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl to, jog dėl dalyvavimo 2015 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdyje, kuriame buvo nagrinėta administracinė byla Nr. I-1401-320-2015, jis negalėjo dalyvauti Vilniaus pataisos namuose 2015 m. rugsėjo 17 d. numatytame lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos svarstyme, todėl jis įvyko be jo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, 2015 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjui buvo žinoma, kad VGTPT Panevėžio skyriaus 2015 m. liepos 23 d. priimtas jo teises pažeidžiantis sprendimas nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. neteko galios, o tai reiškia, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nebeliko ginčo dalyko ir pareiškėjo teisės buvo atstatytos, tačiau pareiškėjas ir toliau tęsė procesą pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose, apskųsdamas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1401-320-2015 Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2016 m. sausio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2257-520/2016 teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą paliko nepakeistą ir pareiškėjo skundą atmetė. Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas, nepaisant to, kad nebeliko administracinėje byloje Nr. I-1401-320/2015 nagrinėjamo ginčo dalyko, toliau savo valia ir apsisprendimu tęsė bylos procesą su VGTPT Panevėžio skyriumi. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir vertina, kad tokiu būdu pareiškėjas veikė savo rizika, todėl turi prisiimti jo atžvilgiu kilusias neigiamas teisines pasekmes, t. y. pripažinimą, jog jo akcentuojama neturtinė žala yra priežastiniame ryšyje su paties pareiškėjo veiksmais. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neturtinės žalos atsiradimo dėl VGTPT Panevėžio skyriaus kaltės faktą.

50. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, 142 straipsnio 1 dalyje, 143 straipsnyje nustatytais pagrindais. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad: sprendimas panaikinamas dėl šio įstatymo 142 straipsnyje nurodytų pagrindų; bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų. ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis nustato, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. ABTĮ 143 straipsnis reglamentuoja, jog materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino.

51. Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas, patikrinęs VGTPT Panevėžio skyriaus veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių ir pakankamų šiam ginčui išnagrinėti įrodymų, kurie, be kita ko, teismo buvo išreikalauti ir pareiškėjo prašymu, įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo, materialinių ir procesinių normų pažeidimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo bei reikalingumo panaikinti pirmosios instancijos sprendimą ir grąžinti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija nenustatė nei vieno ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, 142 straipsnio 1 dalyje, 143 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo pagrindų.

52. Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, kad teismo padarytos išvados nėra objektyvios, priimtos atsižvelgiant išimtinai į atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra objektyvus ir priimtas ginant išimtinai VGTPT Panevėžio skyriaus interesus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių ir įrodymų taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino byloje surinktų įrodymų.

53. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė