2013-06-18 Nr. AB-2881-3-61-3-02174-2010-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-1307/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02174-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.6.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Č. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. D. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Č. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2010 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 1D-5170(2); 2) įpareigoti VRM ateityje mokėti pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių pensiją (430 Lt);

3) priteisti Č. D. iš atsakovo VRM neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį (1 845,36 Lt) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 1 d.;

4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neturtinę žalą – 5 000 Lt;

5) priteisti penkių procentų metines palūkanas nuo skundo priėmimo dienos teisme iki 2010 m. spalio 1 d. nuo neišmokėtos pareigūnų ir karių pensijos dalies sumos – 1 845,36 Lt;

6) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti: ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) (2009 m. gruodžio 9 d. Nr. XI-537, Žin., 2009-12-24 Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad „paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių kartu su mokamu valstybinės socialinės draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę <...> jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 48 ir 52 straipsniams bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui; ar Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d.

Nr. XI-537, Žin., 2009-12-24 Nr. 152-6820) 16 straipsnio 4 punktas „Lietuvos Respublikos Vyriausybės iki 2010-07-01 parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą“, kuriame nenumatyta tvarka pareigūnams ir kariams kompensuoti nesumokėtų valstybinių pensijų dalis, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48 ir 52 straipsniams bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui; ar Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d Nr. XI-531, Žin., 2009-12-22 Nr. 151-6778) 1 straipsnio (3 straipsnio pakeitimas) 3 punkto nuostata, kad „nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48 ir 52 straipsniams bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Skunde nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui mokėjo sumažintą – 378,74 Lt pensiją. Pabrėžė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 1 d. pareiškėjui nebuvo išmokėta 1 845,36 Lt bei palūkanos nuo neišmokėtos pensijos dalies. Pažymėjo, kad ginčą siekė išspręsti taikiai, tačiau atsakovas atsisakė tai padaryti ir toliau nemoka paskirtos pensijos, todėl tvirtino, kad patyrė turtinę ir neturtinę žalą.

Tokį VRM sprendimą laikė neteisėtu, nes mokant sumažintą valstybinę pensiją buvo pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės. Teigė, jog nurodytos teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaudamasi VRM perskaičiavo pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48 ir 52 straipsniams bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo manymu, dėl neteisėtai sumažintos jam mokamos valstybinės pensijos jis patyrė neturtinę žalą, kurią vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis privalo atlyginti valstybė. Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, taikant Konstitucijai prieštaraujančias teisės aktų nuostatas ir mokant sumažintą valstybinę pensiją, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją. Neteisėti veiksmai buvo ilgalaikio pobūdžio, nes pensija buvo apribota nuo 2010 m. sausio 1 d. Teigė, jog atsakovas atsisakė geranoriškai išmokėti susidariusį pensijos skirtumą, todėl privalo atlyginti ne tik nuostolius, bet ir palūkanas.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, jog mokėdamas Č. D. sumažintą valstybinę pensiją nepažeidė teisės aktų reikalavimų, nes vadovavosi ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiomis Valstybinių pensijų įstatymo ir Laikinojo įstatymo nuostatomis, įsigaliojusiomis nuo 2010 m. sausio 1 d. Nurodė, kad vienintelis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo įstatymo pagrindas – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kuri Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba nurodė, kad vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir pareiškėjui mokėjo tokio dydžio pensiją, kuri atitiko teisės aktų nuostatas. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų (tarp jų pareigūnų ir karių) perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo Č. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) 12 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. galiojusio Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.). Nurodė, jog iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Rėmėsi Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kol minėtos normos neteko galios.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Darė išvadą, jog Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Sprendė, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Nustatė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui Č. D. paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pažymėjęs, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, darė išvadą, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. ribojant Č. D. mokamos valstybinės pensijos dydį nurodytu mastu pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo, todėl teismas neturi teisinio pagrindo tenkinti Č. D. reikalavimą ir priteisti jam neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Taip pat nurodė, jog, Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, teismas neturi teisinio pagrindo įpareigoti VRM nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjui mokėti neperskaičiuotą valstybinę pensiją. Pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis yra galiojanti, todėl privalomai taikoma.

Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 1D-5170(2) nurodė, kad nagrinėdama pareiškėjo skundą dėl netinkamo pensijos perskaičiavimo, VRM vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl veikė pagal kompetenciją ir teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo ribojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Darė išvadą, kad VRM neturėjo jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, todėl jį atmetė pagrįstai.

Dėl pareiškėjo prašymo atlyginti 5 000 Lt neturtinę žalą teismas nurodė, jog VRM veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl nenustačius neteisėtų veiksmų fakto valstybei nekyla civilinė atsakomybė, o pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, nuo skundo priėmimo teisme dienos 5 procentų metines palūkanas nuo neišmokėtos pareigūnų ir karių pensijos dalies (1 845,36 Lt), nurodė, jog nagrinėjamo ginčo atveju dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę, reglamentuojančios teisės normos. Viešosios teisės normos, reglamentuojančios ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo, nenumato procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų dėl pensijų neišmokėjimo, todėl jos negali būti priteisiamos. Nurodė, jog minėto pobūdžio sankcijų ginčą reglamentuojantys teisės aktai nenustato, teismas neturtinės žalos pareiškėjui nepriteisė, todėl reikalavimo priteisti palūkanas, delspinigius netenkino.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime išsprendė pareiškėjo prašomų ištirti teisės aktų nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimą, todėl teismas pakartotinai nesikreipė į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo prašomų teisės normų konstitucingumo ir pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

Teismas rėmėsi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi ir nurodęs, jog pareiškėjo skundo reikalavimai atmesti, pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovų jo patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkino.

III. Pareiškėjas Č. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde iš esmės išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Taip pat nurodo:

1) Teismas sprendime nemotyvavo dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti atsakovo VRM 2010 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. ID-5170-(2). Teigia, jog teismas netinkamai rėmėsi Konstitucija, įstatymais, Vyriausybės aktais ir kitais galiojančiais teisės aktais bei teisės principais, netinkamai išsiaiškino taikomų įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimą ginčo teisiniams santykiams ir teismo sprendimas nėra motyvuotas, nes nebuvo teismo atsakyta į kiekvieną proceso dalyvių argumentą ir iškeltus klausimus. Mano, kad teismas nesilaikė vienodos administracinių teismų praktikos formavimo ir taip nebuvo užtikrintas Konstitucijoje įtvirtinti teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principai. Nurodo, kad teismas pareiškėjo teisių ir interesų nesistengė apginti, jo skundo dalis liko praktiškai netirta ir nevertinta, nes tuomet keitėsi Valstybinių pensijų įstatymo nuostatos ir 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatos, galiojusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Teigia, kad atsakovas VRM turėjo pateikti įstatymų projektus dėl priimtų teisės aktų panaikinimo, tačiau to nedarė ir nesiekė ištaisyti pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių, diskriminavo pareiškėją.

2) Teismas nekomentavo pareiškėjo reikalavimo įpareigoti VRM ateityje mokėti pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių pensiją (430 Lt) ir nėra jokių teisinių argumentų šios pensijos nemokėti. Teigia, jog jam yra taikomos varžančios teisinės normos pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, o kitoms pensijų grupėms ne. Mano, jog teismui nepagrįstai nekilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pagrįstumo ir jo atitikties Konstitucijai. Teigia, jog teismas tinkamai nekomentavo Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo. Nurodo, kad visa paskirtoji pensija – 430 Lt, nuo jos paskyrimo dienos jam nebuvo mokama, kadangi ją VRM neteisėtai ribojo, vadovaudamasi Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi.

3) Teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti jam iš atsakovo VRM nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį (1 845,36 Lt). Teigia, jog teismas nesirėmė Konstitucija, Konstitucinio Teismo doktrina. Mano, kad teismas privalo taikyti Konstitucijos 30 straipsnio normas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, nurodo, jog šioje byloje buvo priteista neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos dalis bei 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo teismo sprendimo įsigaliojimo iki visiško jo įvykdymo.

4) Nepagrįstai netenkintas reikalavimas priteisti pareiškėjui 1 000 Lt neturtinę žalą. Nurodo, jog pareigūnų ir karių pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir toliau yra tęsiamas jo diskriminavimas priimant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio l dalį, 15 straipsniu pratęsiant jo galiojimą dar vieneriems metams, atsakovų VRM, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai yra neteisėti ir nepagrįsti. Teigia, jog negavo ir negauna pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas diskriminuojantis valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Paaiškina, jog nemokėjimas pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies sukėlė jam sunkius išgyvenimus, paūmėjo ligos, dėl turimos skolos patyrė nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, tai pažemino jį kaip pensininką, jo orumą, garbę, verčia jaustis nereikalingu savo valstybėje ir tai patvirtina pareiškėjo pridėti rašytiniai dokumentai, kurių teismas tinkamai nevertino. Teigia, jog tarp teismo sprendimo ir Konstitucinio Teismo nutarimais konstatuotų neteisėtų įstatymų nuostatų taikymo ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Pažymi, kad tam tikri pareiškėjo nurodyti patirti neigiami padariniai – bylinėjimasis teisme, vaikščiojimas po institucijas, ieškojimas pažymų, patirtas nepriteklius – buvo nulemtas atsakovų neteisėtų veiksmų. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, nurodo, jog šioje byloje buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

5) Reikalavimas priteisti pareiškėjui penkių procentų metines palūkanas iš atsakovo VRM nuo neišmokėtos pareigūnų ir karių pensijos dalies – 1 845,36 Lt, nuo skundo priėmimo teisme dienos iki teismo priėmimo sprendimo dienos grindžiamas tuo, kad pareiškėjas turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius iš atsakovo, o atsakovas VRM turi pareigą atlyginti nuostolius, padarytus prievolės neįvykdymu.

6) Teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų, nors byloje yra visi reikalingi dokumentai, atstovavimo sutartis ir sąskaita už teisines paslaugas.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė šiai administracinei bylai aktualias materialiosios teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriame teismas aiškiai pasisakė, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, jog teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo šalių pateiktus įrodymus ir argumentus bei faktines bylos aplinkybes. Mano, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes byla buvo išnagrinėta iš esmės, teismui nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialiosios bei proceso teisės normas, o visos teismo sprendime padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui Č. D. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.

Iš bylos medžiagos matyti, jog vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas 2010 m. gegužės 25 d. prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas mokėti jam paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką (b. l. 49). Vidaus reikalų ministerija 2010 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. 1D-5170-(2) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą (b. l. 47–48). Iš Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 1D-5170-(2) matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija – 430 Lt, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8808) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 378,74 Lt. Pareiškėjas 2010 m. liepos 15 d. kreipėsi į teismą prašydamas: panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 1D-5170-(2); įpareigoti VRM ateityje mokėti pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių pensiją (430 Lt); priteisti Č. D. iš atsakovo VRM neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį (1 845,36 Lt) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 1 d.; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neturtinę žalą – 5 000 Lt; priteisti penkių procentų metines palūkanas nuo skundo priėmimo dienos teisme iki 2010 m. spalio 1 d. nuo neišmokėtos pareigūnų ir karių pensijos dalies sumos – 1 845,36 Lt; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo Č. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Pažymėtina, jog, nagrinėdamas iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013, 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-660/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-316/2013, 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013, kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (11,92 proc.) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog buvo pažeistos Č. D. teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti jam neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį bei įpareigoti atsakovą mokėti jam konkretaus dydžio pensiją. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui buvo taikomi ir kitokie jam paskirtos pensijos dydžio ribojimai.

Konstituciniam Teismui pripažinus, kad įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatydamas socialinių išmokų mažinimo mechanizmą siekė teisėto tikslo ir paisė iš teisinės valstybės kylančio proporcingumo principo reikalavimų, Lietuvos valstybei nekyla pareiga atlyginti neturtinę žalą, asmens patirtą dėl minėtos teisės normos įgyvendinimo. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą bei kitų pareiškėjo reikalavimų dėl palūkanų ir delspinigių mokėjimo pareiškėjui ir jam, kaip pralaimėjusiai bylos šaliai, nepriteisė bylinėjimosi išlaidų. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, nurodo, jog šioje byloje buvo priteista neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos dalis bei 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo teismo sprendimo įsigaliojimo iki visiško jo įvykdymo, neturtinės žalos atlyginimas. Pažymėtina, jog pareiškėjo nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra tapačios. Nurodytoje byloje ginčas buvo sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatomis, o nagrinėjamu atveju taikytinos Laikinojo įstatymo normos. Be to, priešingai nei nurodo pareiškėjas, atnaujinus nurodytos bylos procesą 2012 m. liepos 23 d. nutartimi reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimo įsigaliojimo iki jo visiško įvykdymo buvo atmestas kaip nepagrįstas, neturtinės žalos atlyginimas taip pat nebuvo priteistas.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė pirmosios instancijos teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 4 punkto, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnio (3 straipsnio pakeitimas) 3 punkto nuostatų konstitucingumą. Pirmosios instancijos teismas prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą, kad teismui nepagrįstai nekilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pagrįstumo ir jo atitikties Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nurodė, jog Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimas buvo išspręstas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Kaip savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-678/2013). Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog ir kitose analogiškose bylose teismui nekilus abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatų konstitucingumo prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą nebuvo tenkinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-316/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-930/2013).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, teismas atsakė ne į kiekvieną proceso dalyvių argumentą ir iškeltus klausimus. Pažymėtina, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-8/2012). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo bylas Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją, Higgins ir kiti prieš Prancūziją). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012, 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šiais aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai išsprendė pareiškėjo skunde suformuluotus reikalavimus. Teismo sprendime aiškiai nurodyti teisės aktai, teismų praktika ir motyvai, kuriais remdamasis teismas netenkino pareiškėjo skundo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Konstatuotina, jog pareiškėjo Č. D. apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo Č. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė