2022-04-27 Nr. AB-10030-3-62-3-03132-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2107-781/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03132-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(N)

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. W. T. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. W. T. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis A. W. T. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 21S33455 (toliau – ir Departamento sprendimas); panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 6K-1818 (toliau – ir Komisijos sprendimas), įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atvyko iš (duomenys neskelbtini), kur buvo patyręs grasinimus iš(duomenys neskelbtini) grupuotės, kadangi tapo jų vykdomos nusikalstamos veikos liudytoju ir pranešė apie tai policijai.

3. Atsakovas Migracijos departamentas sprendimu nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nusprendė išsiųsti jį į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. Komisija pareiškėjo skundą atmetė, laikė, kad ginčijamame sprendime padaryta teisinga ir pagrįsta išvada, jog pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

4. Pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos argumentais, pažymėjo, kad jis nurodė konkrečias individualias aplinkybes, politines priežastis, dėl kurių jam kyla pavojus gyvybei, ir baimę dėl keršto kaip liudytojui. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, kad(duomenys neskelbtini) yra paplitę nužudymai dėl politinių priežasčių bei keršto. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą. Taip pat Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek jie susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo, kad sprendimas teisėtas, nes pareiškėjas neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informavo neturinti duomenų, kad pareiškėjo buvimas (gyvenimas) keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės ir, atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

8. Atsakovas surinko kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, kad(duomenys neskelbtini) grupuotė taikytųsi į pavienius, atskirus(duomenys neskelbtini) piliečius, ypač į tokius, kurie neturi sąsajų su(duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašytojas neturi sąsajų su minėtomis šalimis, nėra tų šalių verslo atstovas ir pan. Nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo pasakojimas neleidžia identifikuoti tariamo persekiotojo, persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją bei, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės. Pareiškėjas nurodė nepriklausantis politinei partijai ir apklausos metu neteikė paaiškinimų, susijusių su politiniais įsitikinimais. Be to, tariamas pareiškėjo persekiotojas (teroristinė organizacija) yra nevalstybinis subjektas, todėl pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, turėtų kreiptis į savo kilmės valstybės teisėsaugos institucijas.

9. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, ar kad vien dėl buvimo kilmės šalyje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui, laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

10. Dėl draudimo atvykti atsakovas pažymėjo, kad pagal UTPĮ 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pakeitė Departamento Sprendimo 3 punktą, uždraudžiant pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 23 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį, kuriame nurodė, kad nori gyventi taikiai ir saugiai, kilmės šalyje liudijo byloje, susijusioje su politine partija, kuri jam grasina.

13. 2021 m. spalio 13 d. apklausos metu pareiškėjas paaiškino, kad bėga iš kilmės šalies, nes ten patiria karinės grupuotės persekiojimą. Prisistatė esantis arabas musulmonas(duomenys neskelbtini) iš(duomenys neskelbtini) miesto, (duomenys neskelbtini). Detalizavo, kad savo kilmės valstybėje jis 2021 m. sausio 24 d. tapo ginkluotos grupuotės įvykdyto nusikaltimo liudytoju. Tądien anksti ryte prie savo namų pastebėjęs automobilį su ginkluotais asmenimis, jis pranešė apie tai policijai. Vėliau tie patys asmenys įsiveržė į kaimyno namus ir užpuolimo metu jį nužudė. Asmuo policijai papasakojo viską, ką jis matė, nurodė užpuolikų automobilio valstybinius numerius. Vėliau nusikaltėliai buvo areštuoti. Paaiškėjo, kad tai buvo grupuotės(duomenys neskelbtini) nariai. Grupuotė, sužinojusi, kas apie nusikaltimą pranešė policijai, ėmė persekioti pareiškėją. 2021 m. birželio 25 d. pareiškėjas (per tėvą) gavo šios grupuotės laišką, kuriame jis buvo kviečiamas atvykti į jų būstinę, kad galėtų padiskutuoti apie religiją.

14. Pagal atsakovo surinktą informaciją apie padėtį(duomenys neskelbtini)teroristinės grupuotės taikiniai, kuriuos ji pati skelbia, yra: (duomenys neskelbtini). Nėra informacijos, kad(duomenys neskelbtini) grupuotė taikytųsi į pavienius, atskirus (duomenys neskelbtini) piliečius, ypač į tokius, kurie neturi sąsajų su minėtomis valstybėmis. Pareiškėjas nėra viešas asmuo, nepriklausė opozicinei ar pozicinei politinei partijai, organizacijai ar ginkluotai grupuotei, nevykdė veiklos prieš(duomenys neskelbtini) ar veiklos, kuri galėtų patraukti(duomenys neskelbtini) atstovų dėmesį, todėl nėra tikėtina, kad(duomenys neskelbtini) turėjo tikslą susidoroti su asmeniu dėl to, jog jis pranešė policijai apie įtartinus asmenis, sėdinčius automobilyje šalia jo namų.

15. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nei kilmės valstybės informacija, nei prieglobsčio prašytojo pasakojimas neleidžia identifikuoti tariamo persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti asmenį bei, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, sutiko su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjas šioje dalyje nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį.

16. Pirmosios instancijos teismas byloje nenustatė aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Tariamas persekiotojas yra nevalstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas tokiomis priežastimis, kaip jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, pareiškėjas nepateikė, taigi, jo nuogąstavimai teismo vertintini kaip subjektyvus situacijos suvokimas ir laikytini nepagrįstais.

17. Pareiškėjas teisiniais ar faktiniais argumentais nepaneigė naujausių Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EPPB) 2021 m. sausio mėnesio duomenų, pagal kuriuos įvairiose(duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis, tačiau nė vienoje(duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

18. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrįstos tikimybės esą kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

19. Teismo vertinimu, Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, kad atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti visi jo nurodyti argumentai. Atsakovas apklausoje siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį.

20. Pareiškėjo skundo argumentai neteikė pagrindo teismui abejoti Migracijos departamento sprendimuose padarytų išvadų pagrįstumu ir dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal UTPĮ 87 straipsnio nuostatas. Teismas įvertintino ir tai, kad pareiškėjas nesiekė teisėtu būdu patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją, Lietuvos Respublikos sieną kirto nelegaliai, prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai buvo sulaikytas. Todėl negalima sutikti, kad pareiškėjas elgėsi teisėtai, rūpestingai ir atsakingai.

21. Apskųstame sprendime nurodyta, kad pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka atsakovui nebuvo privalomas. Pareiškėjas skunde nenurodė ir atsakovas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

22. Pasisakydamas dėl Departamento sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiųstas į(duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas (6 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 1, 2, 4 dalysis).

23. Teismas įvertino pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvą pareiškėjas atvyko neteisėtai kirtęs Lietuvos-Baltarusijos sieną, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikytas pareigūnų, nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvoje bei neturi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, o Lietuvos Respublikoje buvo tik prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo laikotarpiu). Vadovaudamasis nustatytais faktais, teismas pritarė Departamento išvadai, kad tikėtina, jog, atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, jis, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Todėl pareiškėjui taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo.

24. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų taikyti pareiškėjui maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Teismas konstatavo, kad Departamento sprendimo dalis uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl šią dalį pakeitė ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atsižvelgęs į tai, teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimą.

25. Teismas pripažino, kad sumažinus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki dvejų metų, yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai; skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

27. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

28. Pareiškėjo manymu, jis įrodė jo individualaus pobūdžio persekiojimo grėsmę. Jis negali pasilikti kilmės šalyje, nes jį persekioja(duomenys neskelbtini) karinė(duomenys neskelbtini) grupuotė dėl to, kad pareiškėjas pranešė policijai apie šios grupuotės įvykdytą nusikaltimą. Dėl persekiojimo kyla grėsmė pareiškėjo saugumui, įskaitant laisvę, gyvybę ir sveikatą. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad(duomenys neskelbtini) didžiulę įtaką turi radikalios dažniausiai(duomenys neskelbtini) remiamos(duomenys neskelbtini) karinės grupuotės ir organizacijos, kurių veikla yra nukreipta į demonstrantų prieš(duomenys neskelbtini) valdžią ir asmenų bent kiek susijusių su vakarų kultūra ir vertybėmis persekiojimą.

Pareiškėją persekioja(duomenys neskelbtini) karinė grupuotė(duomenys neskelbtini), tačiau kilmės šalies informacija patvirtina, kad jį gali persekioti bet kuri(duomenys neskelbtini) karinė grupuotė, veikianti pareiškėjo gyvenamojoje vietoje –(duomenys neskelbtini) mieste, kuris laikomas šventa(duomenys neskelbtini) vieta. Todėl neatmestina, kad pareiškėjui gali keršyti bet kuri(duomenys neskelbtini) karinė grupuotė už tai, kad jis pranešė policijai apie(duomenys neskelbtini) karinės grupuotės padarytą nusikaltimą. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad(duomenys neskelbtini) dvasininkas(duomenys neskelbtini) 2003 m.

įkūrė(duomenys neskelbtini) armiją, kuri laikoma viena pavojingiausių karinių grupuočių(duomenys neskelbtini). Dvasininkas(duomenys neskelbtini)2014 m. įkūrė ir kitą ginkluotą grupuotę(duomenys neskelbtini), kuri buvo išformuota ir prijungta prie (duomenys neskelbtini) karinių dalinių. Tas pats dvasininkas 2020 m. įkūrė dar vieną grupuotę (duomenys neskelbtini), kuriai nurodė malšinti demonstracijas ir protestus. Protestus taip pat jėga malšino (duomenys neskelbtini) saugumo pajėgos ir kitos pajėgos, tokios kaip (duomenys neskelbtini) remiamos milicijos ir (duomenys neskelbtini) daliniai, naudoję perteklinę jėgą. (duomenys neskelbtini) vykstančio vidinio karinio konflikto, ginkluotų užpuolimų, žmonių grobimų ir kitų nusikaltimų kontekste, kurių nekontroliuoja valdžios struktūros arba net prie jų prisideda, visiškai tikėtina, kad pareiškėjui dėl jo pranešimo apie(duomenys neskelbtini) padarytą nusikaltimą kyla reali persekiojimo grėsmė, dėl kurios pareiškėjas gali prarasti laisvę, gyvybę ir sveikatą.

29. Atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto.

30. Migracijos Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

31. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

32. Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atnaujinti atsiliepimo padavimo terminą, su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

33. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, nurodydamas, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyti. Kitų tokį prašymą pagrindžiančių aplinkybių pareiškėjai nenurodo.

35. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

36. Apeliaciniame skunde apeliuojama į pareiškėjo teisę būti tiesiogiai išklausytam. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši teisė pareiškėjui buvo užtikrinta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu duoti paaiškinimus dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta ir raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

37. Atsakovas Departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, praleidęs ABTĮ 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Atsakovas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi dėl padidėjusio darbo krūvio neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjo skundą per teismo nustatytą terminą, todėl prašo teismo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti.

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra tikslinga praleistą terminą atnaujinti ir atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą priimti (ABTĮ 66 straipsnio 3 dalis).

V. 39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

40. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, kad jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.

42. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

43. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, tyrimą atliko neišsamiai, netinkamai įvertino(duomenys neskelbtini) padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, todėl nepagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio ir papildomos apsaugos.

44. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja UTPĮ, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio UTPĮ 88 straipsnio 1, 2 dalyse (UTPĮ 86 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (UTPĮ 86 straipsnio 2 dalis).

45. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta UTPĮ 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (UTPĮ 87 straipsnio 2 dalis).

46. Aiškindamas aptariamas UTPĮ nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

47. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

48. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti UTPĮ 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą UTPĮ taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

49. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) UTPĮ 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

50. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad jis buvo nusikaltimo, įvykdyto teroristinės grupuotės(duomenys neskelbtini) liudytojas; grupuotės nariai, sužinoję, kad pareiškėjas liudijo prieš juos, ėmė jį persekioti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentavo bendrą nestabilią politinę situaciją, esančią jo kilmės valstybėje, ginkluotų grupuočių steigimą, kas, jo vertinimu, sąlygoja išvadą, kad jam jo kilmės valstybėje kyla pavojus dėl beatodairiško smurto.

51. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Departamentas padarė išvadą, kad, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

52. Įvertinusi Departamento sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje (teroristinių, karinių grupuočių(duomenys neskelbtini) armija sukūrimas) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėjas grėsmę sieja su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pareiškėjas nepateikė konkrečių duomenų, leidžiančių identifikuoti jį persekiojančius asmenis, detalizuoti tariamo persekiojimo tikėtinus motyvus, kurie galėtų pagrįsti rizikos patirti persekiojimą tikimybę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

53. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad nė vienoje(duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

54. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Departamento sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. pažeidė Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina faktinių duomenų, pagrindžiančių persekiojimo grėsmę, o tai yra būtina sąlyga norint gauti prieglobstį Lietuvoje.

55. Pareiškėjas skunde kritikuoja Departamento surinktus duomenis apie jo kilmės šalį (EPPB duomenys). Šiuo aspektu nurodytina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

56. Nepaisant to, kad EPPB duomenys yra vienerių metų senumo, tai negali sąlygoti išvados apie šios informacijos neaktualumą. Be to, kvestionuodamas šią informaciją, pareiškėjas teisiniais argumentais ir bylos faktais jos nepaneigė. Todėl pripažintina, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas šiais duomenimis rėmėsi pagrįstai.

57. Pažymėtina ir tai, kad nors tam, jog tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Departamentas turi surinkti informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti šio asmens norimais aspektais ir remtis tik prieglobsčio prašytojo pageidaujama informacija apie jo kilmės šalį.

58. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

59. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

60. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. W. T. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Jūratė Varanauskaitė