2022-05-19 Nr. AB-13550-3-61-3-05157-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2421-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05157-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių A. M. B. A., S. H. F. B. ir A. A. M. A., atstovaujamos A. M. B. A. ir S. H. F. B., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. M. B. A., S. H. F. B. ir A. A. M. A., atstovaujamos A. M. B. A. ir S. H. F. B., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai A. M. B. A. (toliau – ir pareiškėjas), S. H. F. B. (toliau – ir pareiškėja) ir A. A. M. A., atstovaujama A. M. B. A. ir S. H. F. B., (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 21M410660 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 6K-2427 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad jie prašė jiems suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir buvo nurodę, jog (duomenys neskelbtini).

3. Nesutikdami su skundžiamais atsakovo sprendimais ir vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsniais, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) prieglobsčio bylose suformuota praktika, pareiškėjai nurodė, kad prieglobstis jiems nesuteiktas nepagrįstai. Atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas EŽTT suformuluotą praktiką, Įstatyme ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintame Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nustatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjų įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjų savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

4. Nesutikdami su atsakovo vertinimu, kad paaiškinimas apie pasitraukimo iš kilmės valstybės priežastis, buvo nenuoseklus, pareiškėjai pabrėžė, jog jie yra paprasti žmonės, užaugę ne europietiškoje kultūroje, neturintys gyvenimiškos patirties ir išsilavinimo. Jie nuoširdžiai papasakojo savo istoriją ir visas aplinkybes, kurias subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui.

5. Atsižvelgdami į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjai teigė, kad Departamentas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo klausimą, turėjo atsakyti, ar pareiškėjai gali laisvai reikšti savo nuomonę dėl (duomenys neskelbtini) režimo, ar tai gresia sankcijomis ir rizikomis tiesiogiai iš (duomenys neskelbtini) vyriausybės ar iš sukarintų ir jėgos politiką vykdančių politinių partijų.

6. Pareiškėjų įsitikinimu, tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, jog Departamentas pagrįstai nesuteikė jiems prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita ginčijamo sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos nesuteikimo. Iš skunde pateiktos informacijos bei pareiškėjų apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjų išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jų orumas bei nekils grėsmė sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėjus išsiuntus į kilmės valstybę, jų teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

7. Pareiškėjai nurodė, kad atsakovo padaryti pažeidimai (padarytos logiškai neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir paviršutiniškas patikrinamų faktinių aplinkybių nustatymas) negali būti ištaisyti pareiškėjų skundą nagrinėsiančio administracinio teismo, ginčijami sprendimai turi būti panaikinti, o Departamentas įpareigotas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjų prieglobsčio prašymą ir byloje esančius įrodymus, esant poreikiui atlikti papildomus procedūrinius veiksmus bei priimti naują sprendimą.

8. Dėl Sprendimo dalies, kuria uždrausta pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką, pareiškėjai nurodė, kad šis sprendimas yra išvestinis, tiesiogiai susijęs su kitais sprendimais, kuriuos panaikinus, turi būti taip pat panaikintas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padarę kokių nors teisės pažeidimų. Nėra duomenų, jog pareiškėjai iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiami jau ne pirmą kartą, taip pat nėra duomenų, kad jie keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas. Tuo pačiu aspektu būtina įvertinti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį.

9. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Departamentas nesutiko su skundo argumentais, kad nagrinėdamas pareiškėjų prieglobsčio prašymą pažeidė teisės aktus, neatsižvelgė į teismų praktiką, kadangi pareiškėjai skunde tik deklaratyviai tai nurodė, tačiau savo teiginių nekonkretizavo.

11. Atsakovas surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją. Šiuo atveju tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjams kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės. Pareiškėjų pasakojimas dėl jiems kylančių grėsmių nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis (pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini)). Be to, tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija patvirtino, kad grupuotės (duomenys neskelbtini) siekia susidoroti su aktyvistais, žurnalistais, kitais asmenimis, kurie reikšmingai prisideda prie protestų ir yra įtakingi, o pareiškėjas teigė buvęs (duomenys neskelbtini) ir nepriklauso nei vienai grupei asmenų, kuriems kyla padidinta persekiojimo rizika. Pareiškėjų nurodytas tikslas dirbti, išlaikyti šeimą ir pan. yra suprantamas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis (ekonominio pobūdžio) nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Tyrimo metu pareiškėjai nepateikė duomenų, kad kilmės valstybė prieš juos naudoja ekonominio poveikio priemones dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Dėl nurodytų priežasčių Departamentas konstatavo, kad pareiškėjams kilmės valstybėje negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

12. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo atsakovas nurodė, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, t. y. pareiškėjai neatitinka minėtose nuostatose įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Departamentas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

13. Departamentas akcentavo, kad Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Jas paneigiančių argumentų pareiškėjai skunde nepateikė. Pareiškėjams (išskyrus nepilnametį vaiką) draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie legaliai atvyko į Baltarusiją, tačiau ten dėl prieglobsčio suteikimo nesikreipė, į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai. Šie veiksmai nepatvirtina, kad pareiškėjai kuo greičiau siekė gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo kilmės valstybėje.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti A. M. B. A. ir S. H. F. B. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; Komisijos sprendimo dalį dėl Sprendimo rezoliucinės dalis 3 punkto, o kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

15. Teismas nustatė, kad:

15.1. Pareiškėjai 2021 m. liepos 23 d. pateikė prieglobsčio prašymus. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

15.2. 2021 m. rugpjūčio 1 d. apklausos metu pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

15.3. Pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 1 d. apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

15.4. 2021 m. lapkričio 8 d. apklausos metu pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

15.5. 2021 m. lapkričio 8 d. apklausos metu pareiškėja nurodė, kad (duomenys) neskelbtini.

16. Vertindamas skundžiamų sprendimų teisėtumą, teismas vadovavosi Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, analizavo teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, aptarė Aprašo nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus. Teismas pažymėjo, kad baimė būti persekiojamam dėl asmens rasės, religijos, pilietybės, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais; persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

17. Teismas, įvertinęs pareiškėjų pasakojimus, apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

18. Teismas pažymėjo, kad nepagrįsti pareiškėjų teiginiai, jog tyrimas dėl prieglobsčio prašymo buvo atliktas paviršutiniškai, apsiribota bendru situacijos vertinimu, neužtikrintas įrodymų visapusiškas tyrimas. Teismo vertinimu, Departamentas surinko išsamią informaciją, susijusią su pareiškėjų individualia situacija kilmės valstybėje, remdamasis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) ataskaita nustatė, kad pareiškėjų kilmės valstybėje protestuotojai ir politinės opozicijos aktyvistai priklauso padidintos rizikos grupei, kuri gali susidurti su persekiojimo grėsme, tačiau vien fakto, kad asmuo praeityje (duomenys neskelbtini), gali nepakakti pagrįstai persekiojimo baimei nustatyti. Teismas nurodė, kad Departamentas nenustatė tokių pareiškėjo individualių savybių, dėl kurių jis galėtų patirti persekiojimą, t. y. nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini), kurių, tikėtina, buvo tūkstančiai. Pareiškėjas nei teismui, nei Departamentui nepateikė įrodymų, kad jis individualiai būtų persekiojamas dėl (duomenys neskelbtini).

19. Įvertinęs Sprendimo turinį, teismas darė išvadą, kad atsakovas įvertino pareiškėjų paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, tačiau pareiškėjų pasakojimą apie galbūt patirtą persekiojimą atmetė. Pažymėjęs, kad pareiškėjai išvykimo iš kilmės valstybės priežastį nurodė (duomenys neskelbtini), teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nei teismui, nei Departamentui nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini). Departamento tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija patvirtino, kad grupuotės (duomenys neskelbtini) siekia susidoroti su aktyvistais, žurnalistais, kitais asmenimis, kurie reikšmingai prisideda prie protestų ir yra įtakingi, tačiau Departamentas nenustatė (o pareiškėjas pats neteigė) kad būtų buvęs (duomenys neskelbtini), be to, pareiškėjas nurodė, kad nepriklauso jokioms politinėms partijomis. Teismo vertinimu, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepriklauso nei vienai grupei asmenų, kuriems kyla padidinta persekiojimo rizika.

20. Teismas pažymėjo, kad Departamentas Sprendime rėmėsi EPPB informacija ir nustatė, kad pareiškėjo gyvenamasis miestas kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini) – yra vienas iš trijų miestų, kuriame valstybė gali apsaugoti civilį nuo persekiojimo. Be to, pats prieglobsčio prašytojas nurodė bei pateikė įrodymus, kad kilmės valstybėje kreipėsi į policiją, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir toliau tęsiasi.

21. Teismas konstatavo, kad Departamentas, įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojų pasakojimą, taip pat atsižvelgęs į surinktą kilmės valstybės informaciją, pagrįstai nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojams suteikimo poreikį. Pareiškėjų deklaruojama baimė grįžti buvo įvertinta kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta. Teismo vertinimu, nebuvo pagrindo abejoti išvada, jog pareiškėjams negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjų subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negalėjo paneigti Departamento padarytos išvados, todėl Departamentas pagrįstai jiems nesuteikė pabėgėlio statuso.

22. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjams Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, teismas sprendė, kad pareiškėjai be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nei Departamentui, nei teismui neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjų pasakojimas apie gresiantį pavojų atmestas. Teismo vertinimu, Departamentas, priimdamas Sprendimą, nagrinėjo pareiškėjų nurodytas aplinkybes, tyrė pareiškėjų pateiktus dokumentus, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus pareiškėjams. Teismas darė išvadą, kad pagrįstai nenustatyta tikimybė, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

23. Teismas konstatavo, kad Departamentas, įvertinęs surinktą informaciją, EPPB ataskaitos išvadas apie bendrą situaciją (duomenys neskelbtini), pagrįstai nenustatė aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių prieglobsčio prašytojui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Todėl pagrįstai buvo konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų kriterijų dėl papildomos apsaugos suteikimo.

24. Teismas pripažino pagrįsta Sprendimo dalį, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos.

25. Įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio nuostatas, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 ir 44 punkto nuostatas, pareiškėjų individualią situaciją, teismas nesutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjams pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jų padarytam pažeidimui. Byloje nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ar pareiškėja praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padarę kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas ir pareiškėja būtų išsiunčiami jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios darytų įtaką maksimalaus draudimo atvykti termino taikymui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ir pareiškėja atitinka dvi aplinkybes, nurodytas Tvarkos 44.3 punkte. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, kad Sprendimo dalis dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino nustatymo keistina, nustatant, kad pareiškėjui ir pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

26. Teismas pripažino teisėta ir pagrįsta Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 27. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

28. Pareiškėjai vadovaujasi Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, teismų praktika, suformuota prieglobsčio bylose, ir laikosi pozicijos, kad teismas neįvertino tinkamai pareiškėjų akcentuotų argumentų dėl netinkamo bylos nagrinėjimo proceso pradinėje stadijoje užtikrinimo, konkrečiai – dėl apklausos netinkamo ir neišsamaus atlikimo. Nors atsakovas vertino, kad pareiškėjų pasakojimas nenuoseklus, tačiau pareiškėjų pasakojimo nuoseklumas ir išsamumas tiesiogiai priklauso nuo apklausą atliekančio specialisto kompetencijos bei geranoriškumo, nuo vertėjų tinkamai ar atmestinai atliekamo darbo. Apklausos transkripcija patvirtina, kad apklausos atliktos itin neprofesionaliai ir formaliai, turint ir demonstruojant išankstinį nusistatymą ir nesistengiant gilintis į reikšmingas faktines aplinkybes, pažeidžiant Aprašo 6 ir 89 punktus, kuriuose nustatyta atsakovo pareiga išsiaiškinti netikslumus, renkant duomenis bendradarbiauti su prieglobsčio prašytoju.

29. Pareiškėjai nurodo, kad asmuo, prašantis prieglobsčio dėl (duomenys neskelbtini), neprivalo įrodyti, kad kilmės valstybės institucijoms šios pažiūros buvo žinomos. Nagrinėjamu atveju atsakovas ir teismas pernelyg sukoncentravo dėmesį į praeities įvykius, kurie tik leistų preziumuoti apie grėsmės pareiškėjams realumą. Pareiškėjų įvardytos aplinkybės tik lemia Įstatymo 83 straipsnyje numatytos prezumpcijos konstatavimą arba ne, bet nepatvirtina fakto apie pareiškėjo teisę ir galimybę reikšti savo politinius įsitikinimus, priešingus vyraujančiai (duomenys neskelbtini) vyriausybės pozicijai, viešai. Šis pareiškėjų skundo aspektas nebuvo tinkamai įvertintas. Pareiškėjai pabrėžia, kad spręsdamas prieglobsčio suteikimo klausimą atsakovas turėjo atsakyti, ar pareiškėjai gali laisvai reikšti savo nuomonę dėl (duomenys neskelbtini) režimo, ar dėl to jiems gresia sankcijos, rizika iš (duomenys neskelbtini) vyriausybės ar sukarintų ir jėgos politiką vykdančių politinių partijų.

30. Pareiškėjų teigimu, tarptautinėje pabėgėlių teisėje nenustatytas joks reikalavimas galutinai ir neabejotinai įrodyti, kad prieglobsčio prašytojo baimė yra pagrįsta arba kad persekiojimas yra labiau tikėtinas nei nėra tikėtinas. Iš atsakovo pateiktos informacijos apie kilmės šalį, akivaizdu, jog pareiškėjų persekiojimas yra labiau tikėtinas nei netikėtinas, todėl atsakovas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes.

31. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo, pareiškėjai nurodo, kad atsakovas akivaizdžiai nesivadovavo aktualia naujausia kilmės šalies informacija, kuri vienareikšmiškai patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) šiaurėje (pareiškėjų kilmės vietovėse) vyksta karas. Logiškai nepaaiškinama, kaip konstatavus, kad (duomenys neskelbtini), galima teigti, jog pareiškėjams grįžti į savo šalį yra saugu. Vertinant pareiškėjų galimybę persikelti šalies viduje, visų pirma teismas turėjo įvertinti, kiek tokia galimybė reali ir kiek ji užtikrina orias gyvenimo sąlygas. Byloje nėra jokių faktinių duomenų apie vidinio persikėlimo galimybę, todėl tokie atsakovo teiginiai yra formalūs ir nepagrįsti įrodymais, o įrodymų pagrindimo našta tenka atsakovui. Pareiškėjų nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei jų apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjų išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jų orumas bei nekils grėsmė sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėjus išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jų teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

32. Pareiškėjai laikos pozicijos, kad jiems turėjo būti suteiktas prieglobstis ir papildoma apsauga. Ginčijamas Sprendimas priimtas skubotai, atsakovas neįvertino visų pareiškėjų prašymui išnagrinėti reikšmingų aplinkybių ir jų pateiktos informacijos dėl kilmės valstybėje galbūt kylančios grėsmės, todėl skundo argumentai, jog nagrinėjant prašymą nebuvo užtikrintas išsamus ir visapusiškas tyrimas, pripažintini pagrįstais. Atsakovo surinkti duomenys ir jų vertinimas neleidžia daryti nekvestionuotinos išvados, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų, t. y. kad nėra tikimybės, jog pareiškėjus išsiuntus į kilmės šalį nebus pažeistos jų teisės ir pagrindinės laisvės, todėl Departamento Sprendimas, neatlikus išsamaus aplinkybių tyrimo ir įrodymų vertinimo, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

33. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

34. Departamentas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija. Departamentas ir pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Byloje esminis ginčas kilo dėl atsakovo Departamento 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 21M410660, kuriuo pareiškėjams (duomenys neskelbtini) piliečiams A. M. B. A. ir S. H. F. B. bei jų nepilnametei dukrai A. A. M. A., gimusiai (duomenys neskelbtini), nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlių statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjams A. M. B. A. ir S. H. F. B. 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo A. M. B. A. ir S. H. F. B. 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjai skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 6K-2427 ir įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

36. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai iš esmės yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų, nurodytų 1951 metų Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjams A. M. B. A. ir S. H. F. B. nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė atsakovo Sprendimą, t. y. nustatė, kad šiems pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

37. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su atsakovo Sprendimu bei pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydami, kad padaryta nepagrįsta išvada, jog jiems negresia individualaus pobūdžio persekiojimas ir jie neatitinka sąlygų pabėgėlių statusui ir papildomai apsaugai gauti. Pareiškėjai teigia, kad atsakovas neįvertino visų pareiškėjų prašymui išnagrinėti reikšmingų aplinkybių ir jų pateiktos informacijos dėl kilmės valstybėje galbūt kylančios grėsmės, atsakovo surinkti duomenys ir jų vertinimas neleidžia daryti nekvestionuotinos išvados, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų, t. y. kad nėra tikimybės, jog pareiškėjus išsiuntus į kilmės šalį nebus pažeistos jų teisės ir pagrindinės laisvės. Apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės apie pareiškėjo teisę ir galimybę reikšti savo politinius įsitikinimus, priešingus vyraujančiai (duomenys neskelbtini) vyriausybės pozicijai, tai, kad (duomenys neskelbtini) šiaurėje (pareiškėjų kilmės vietovėse) vyksta karas.

38. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

39. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

40. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

41. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

42. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį iš esmės grindė tuo, kad pareiškėjas patyrė grasinimų dėl (duomenys neskelbtini).

43. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjų argumentų, pažymi, kad tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3467-520/2021; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1790-602/2022; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1913-556/2022; 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1978-502/2022; 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2000-520/2022; 2022 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2460-881/2022; kt.).

44. Įstatymo normose yra įgyvendintos, be kita ko, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES).

45. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas „pabėgėliu“, kaip tai yra apibrėžta Konvencijoje, pagal Įstatymą, jo normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus.

46. Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamoje dalyje nustatyta: „<...> (18) įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą; (19) būtina išplėsti šeimos narių sąvoką, atsižvelgiant į tam tikras skirtingas priklausomumo aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams; <...>“.

47. Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nustatyta: „Persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje“. Šios Direktyvos 7 straipsnyje nustatyta, kad: „1. Apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik: a) valstybės arba b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį. 2. Apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos turi būti veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio. Tokia apsauga paprastai suteikiama, kai 1 dalies a ir b punktuose minimi apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, inter alia, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo ar didelei žalai nustatyti, persekioti dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga“.

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad Departamento Sprendimu nuspręsta pareiškėjus išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Ši Sprendimo dalis priimta vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

49. Minėtame ir kituose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta, kad: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų“.

50. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo“. Pagal Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąją dalį, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (žr., pvz., ESTT 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.). Be to, taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (ESTT 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.). Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, jos aiškinimą ESTT praktikoje.

51. Nagrinėjamu atveju Departamento Sprendimo dalis dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nepatvirtina, kad šiuo atveju buvo atsižvelgta į užsieniečių vaiko interesus, šeimos gyvenimą, taip pat ir į tai, ar šiuo požiūriu buvo atsižvelgta į negrąžinimo principą. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta tik į užsieniečių neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje, o tai neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kurioje akcentuojama, jog sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Pirmosios instancijos teismas atsakovo Sprendimo šiuo aspektu iš esmės nevertino.

52. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad iš atsakovo vykdytų pareiškėjų apklausų turinio (ypač iš pareiškėjos apklausos turinio) nustatyta, jog pareiškėjams nebuvo suteikta veiksminga galimybė pateikti argumentus, susijusius su vaiko padėtimi. Kaip jau minėta, pareiškėjai buvo nurodę, kad (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovas nesiaiškino, ar šie (duomenys neskelbtini) buvo susiję ir su grasinimais vaikui, kaip susiklosčiusi individuali situacija kilmės šalyje paveikė (ar gali paveikti) vaiko fizinę ir psichologinę raidą ir gerovę; kt.

53. Kaip matyti iš Europos Žmogaus Teisių Teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimo byloje Moustahi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 9347/14), pareiga tinkamai įvertinti asmenų individualią situaciją yra neatsiejama nuo galimybės jiems prasmingai ir veiksmingai pateikti savo argumentus sudarymo. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje vertinant galimybę veiksmingai pateikti argumentus taip pat atsižvelgiama į tai, ar inicijuotų procedūrų metu kompetentingos valstybės institucijos darbuotojai eksplicitiškai nenurodo susilaikyti nuo argumentų, susijusių su nagrinėjama situacija kilmės šalyje, pateikimo (šiuo klausimu žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2022 m. kovo 22 d. sprendimo byloje T. K. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 55978/20) 88 p.).

54. Akcentuotina, kad vykdant prieglobsčio prašytojų apklausas turi būti laikomasi gero administravimo principo bei užtikrinta iš šio principo kylanti prieglobsčio prašytojų teisė būti išklausytiems (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1282-552/2022).

55. Klausimas, ar suinteresuotiems asmenims buvo sudaryta veiksminga galimybė pateikti susijusius argumentus, be kita ko, gali būti sprendžiamas atsižvelgiant ir į tai, ar tėvai suvokė prieglobsčio procedūros esmę ir tikslą bei turėjo pakankamai žinių, kad galėtų pateikti argumentus ne tik dėl savo šeimos (bendrąja prasme), bet ir ją sudarančio vaiko padėties.

56. Atsižvelgdama į šiame sprendime aptartą ginčo teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, į šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių, todėl yra neteisėtas ir naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1303-602/2022; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1913-556/2022 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, pritardamas esminėms Sprendimo išvadoms, netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 str.). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimamas naujas sprendimas, kuriuo atsakovo Sprendimas ir Komisijos sprendimas yra naikinami, o atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

57. Pareiškėjai apeliaciniame skunde suformulavo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau įvertinus jų nurodytus teisiškai nepagrįstus argumentus dėl žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme būtinumo, tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 141 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių A. M. B. A., S. H. F. B. ir A. A. M. A., atstovaujamos A. M. B. A. ir S. H. F. B., apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 21M410660, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 6K-2427 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių A. M. B. A., S. H. F. B. ir A. A. M. A., atstovaujamos A. M. B. A. ir S. H. F. B., prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė