2017-12-13 Nr. AB-23368-3-61-3-00612-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2827-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00612-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 57.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas D. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5, 48–49), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2011 m. gegužės 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 7 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose buvo drėgna, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, temperatūra ir ventiliacija, rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, nebuvo įrengta pakankamai baldų ir kito inventoriaus. Kamerų būklė buvo prasta, jose buvo pelėsio, atsilupę dažai. Asmens ir jo daiktų apžiūros Lukiškių TI-K buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, depresiją. Pareiškėjo įsitikinimu, jo prašymui priteisti neturtinę žalą netaikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas senaties terminas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–16) prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

4. Nurodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl tariamų pažeidimų, padarytų 2011 m. gegužės 9 d. – 2011 m. rugsėjo 7 d. laikotarpiu, o jo skundas surašytas tik 2016 m. sausio 15 d., t. y. praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovo atstovas pateikė duomenis apie laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose. Paaiškino, kad kameros įrengiamos pagal teisės aktuose nustatytas normas, vėdinamos natūraliai per langus. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, tačiau būtina nustatyti, kad toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Atsiliepime taip pat pažymėta, jog Lukiškių TI-K patyrė 1,50 Eur dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų, kurias prašė priteisti iš pareiškėjo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimu (b. l. 71–73) pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2011 m. gegužės 9 d. iki 2011 m. rugsėjo 7 d., o į teismą su skundu kreipėsi tik 2016 m. vasario 11 d.

7. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, kurios, pasak pareiškėjo, prilygsta kankinimui, teismas sprendė, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai jie pasireiškė. Pareiškėjas teismo prašė netaikyti 3 metų ieškinio senaties termino, nurodydamas, kad savo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą kildina iš savo prigimtinių, asmeninių neturtinių teisių į sveikatą ir orumą pažeidimo, tačiau teismas tokius pareiškėjo argumentus laikė nepagrįstais, nes pareiškėjo neturtinės žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, t. y. netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas teismui nenurodė objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams.

8. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 str. 8 d., 1.131 str. 1 d.), todėl teisiškai nėra svarbu, kaip šioje byloje būtų spręstas pareiškėjo galbūt patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo klausimas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas nenagrinėjo kitų skundo bei atsiliepimo argumentų dėl viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų.

9. Pirmosios instancijos teismas netenkino Lukiškių TI-K prašymo iš pareiškėjo priteisti 1,50 Eur už dokumentų kopijų parengimą, kadangi Lukiškių TI-K teismui dokumentų kopijų nepateikė. Medžiaga (dokumentų suskaitmenintos kopijos) teismui buvo pateikta per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą. Šiuos dokumentus teismas atspausdino savo lėšomis.

III. 10. Pareiškėjas D. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 80–88), kuriame prašo priteisti jam 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

11. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

11.1. Apie pažeidžiamas savo teises ir orumo pažeminimą jis sužinojo tik 2015 m. pabaigoje iš televizijos bei spaudos ir iš karto kreipėsi į teismą. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) senaties terminas nenustatytas. Vadovaujantis CK 1.134 straipsnio 1 punktu, ieškinio senatis netaikoma ir iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems santykiams. Be to, pareiškėjas yra teisiškai neišprusęs, EŽTT nutarimai, aiškinantys Konvencijos 3 straipsnio taikymą, pareiškėjui buvo nežinomi.

11.2. Pareiškėjas nuo 2011 m. gegužės 9 d, iki 2011 m. rugpjūčio 7 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas perpildytose kamerose, kurių plotą dar labiau ribojo jose esantys baldai, kamerose buvo įrengtas sanitarinis mazgas, neužtikrinantis privatumo. Kamerose taip pat nebuvo užtikrinta tinkama ventiliacija, temperatūra bei apšvietimas, jose buvo drėgna, buvo pelėsio ir buitinių kenkėjų. Kameros buvo neremontuotos, nuo sienų atsilupę dažai. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių programų įgyvendinimas. Kamerose nebuvo iškvietimo mygtukų. Pasivaikščioti gryname ore pareiškėjas galėjo tik 1 val. per dieną, kiemeliai neatitiko higienos reikalavimų, juose buvo asbesto. Pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, jam nebuvo sudarytos galimybės išsiskalbti viršutinius ir apatinius drabužius. Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo šilto vandens, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės nusiprausti. Nebuvo užtikrinamas tinkamas maitinimas bei sąlygos pavalgyti. Pareiškėjui nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai su žmona.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 93–96) prašo jį atmesti.

13. Nurodo, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą ar kitus analogiškus nepatogumus. Pabrėžia, jog vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį, Lukiškių TI-K patyrė dokumentų rengimo išlaidų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas ir pareiškėjo apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas nagrinėjamas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/201 ir kt.).

17. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. dėl buitinių kenkėjų buvimo, socialinių programų įgyvendinimo neužtikrinimo, iškvietimo mygtukų nebuvimo, pasivaikščiojimo tvarkos ir kiemelių būklės, aprūpinimo patalyne, galimybės išsiskalbti viršutinius ir apatinius drabužius nesudarymo, šilto vandens nebuvimo, tinkamo maitinimo ir sąlygų pavalgyti neužtikrinimo, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, bei su tuo susijusius reikalavimus. Šiuo aspektu skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas, todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme taip pat nenagrinėtini. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, plačiau pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su senaties termino taikymu, t. y. ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu pritaikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ieškinio senaties terminą, nenagrinėdamas pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad yra teisiškai neišprusęs, EŽTT išaiškinimai jam nebuvo žinomi, o apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2015 m. pabaigoje iš televizijos bei spaudos. Vadovaujantis CK 1.134 straipsnio 1 punktu, ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems santykiams. Konvencijoje senaties terminas taip pat nenustatytas. Šie pareiškėjo argumentai vertinti kritiškai.

19. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Šios teisės normos paskirtis yra užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę bei palengvinti ginčo šalių įrodinėjimo procesą. Šios bylos ginčui taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimams atlyginti padarytą žalą, kuris taikytinas taip pat ir reikalavimams atlyginti neturtinę žalą. Praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.), o ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 str. 2 d.).

20. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojant pažeidimo pabaigą nuo 2011 m. rugsėjo 7 d. iki skundo pateikimo (išsiuntimo) teismui dienos – 2016 m. vasario 11 d. (žr. Kauno tardymo izoliatoriaus išsiuntimo spaudą ir datą ant voko (b. l. 6)). Atsakovas prašė taikyti senaties terminą ir teismas senaties terminą pritaikė, prieš tai ex officio patikrinęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka ir neturi pagrindo pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertinti iš naujo.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog teisės aktai, reglamentuojantys laikymo sąlygas ir nustatantys sulaikytų asmenų teises bei pareigas, yra lietuvių kalba ir viešai prieinami. Be to, kaip skunde nurodė pareiškėjas, jis laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpiu jautė neigiamus išgyvenimus, todėl manytina, kad net ir nesusipažinęs su konkrečiais teisės aktų reikalavimais bei teismų išaiškinimais pareiškėjas galėjo suvokti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Kita vertus, pareiškėjas ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu, savo teises ginti teisme ar kreiptis teisinės pagalbos į kvalifikuotus teisės specialistus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2016 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-662/2016, 2017 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-102-525/2017 ir kt.). Atitinkamai pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jis nėra teisiškai išprusęs, todėl nežinojo apie EŽTT išaiškinimus bei nesuprato, kad jo teisės buvo pažeidžiamos, negali būti laikomi pagrindu konstatuoti, jog pareiškėjas senaties terminą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido dėl svarbių priežasčių, ir tokį terminą atnaujinti.

22. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi CK 1.134 straipsnio 1 punktu, kuris nustato, kad ieškinio senatis, be kita ko, netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, tačiau iš nurodyto reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.). Tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (žr. CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Pareiškėjas būtent ir siekia neturtinės žalos atlyginimo, todėl darytina išvada, jog nagrinėjamam ginčui ieškinio senatis pagal pirmiau minėtą reguliavimą yra taikoma.

23. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė į teismą (vienas jos aspektų – teisė kreiptis į teismą) nėra absoliuti, galimi tam tikri šios teisės apribojimai (nes teisės kreiptis į teismą prigimtis (pobūdis) reikalauja valstybės reglamentavimo); svarbu, kad šie apribojimai nesuvaržytų ir „nesusilpnintų“ asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė ir kad jie atitiktų teisėtą tikslą ir egzistuotų pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių bei siekiamo tikslo (žr. 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kt. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pripažinęs, kad senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie pritaikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. 2009 m. liepos 7 d. sprendimą byloje Stagno prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1062/07)). Ši teismo praktika patvirtina, kad, remiantis nacionalinės teisės nustatyta tvarka, reikalavimui dėl Konvencijos pažeidimo gali būti taikomas senaties terminas ir jo taikymo pagrįstumas vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.

24. Byloje nustatyta, kad nuo pareiškėjo nurodyto teisės pažeidimo pabaigos (2011 m. rugsėjo 7 d.) iki skundo pateikimo teismui (2016 m. vasario 11 d.) praėjo pakankamai ilgas laikotarpis, per kurį pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo aktyvus, siekdamas apginti jo nurodomą teisės pažeidimą, nėra, todėl nesant aplinkybių, pateisinančių tokį neveikimą arba jo teisės į gynybą ribojimą, daroma išvada, jog senaties terminas šiuo atveju yra proporcinga priemonė, atitinkanti ieškinio senaties tikslus.

25. Kadangi pareiškėjo skundą atsisakyta tenkinti pritaikius ieškinio senaties terminą, byla pagrįstai iš esmės nenagrinėta, todėl nevertintini pareiškėjo argumentai dėl jo kalinimo sąlygų pažeidimų ir tai patvirtinantys nauji įrodymai nerinktini.

26. Dėl Lukiškių TI-K prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi Lukiškių TI-K, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Todėl Lukiškių TI-K prašymas dėl dokumentų rengimo išlaidų priteisimo iš pareiškėjo pagrįstai buvo netenkintas.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius