2020-06-10 Nr. AB-11673-3-61-3-00757-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-368-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00757-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. B. ir E. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. ir E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Generalinės prokuratūros, Nacionalinės teismų administracijos, Lietuvos Prezidentūros, Lietuvos administracinių ginčų komisijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Z. B., E. G., R. S., A. B. ir I. P. A., dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai A. B. ir E. S. su skundu kreipėsi į teismą, kuriame suformulavo šiuos materialinio pobūdžio reikalavimus:

1) pripažinti niekiniu ir panaikinti skundžiamą Nacionalinės teismų administracijos (toliau – ir NTA) raštą ir įpareigoti atsakovą priimti procesinį sprendimą dėl pareiškimuose nurodomų nusikalstamų veikų prieš Lietuvą ir pareiškėjus;

2) pripažinti negaliojančiu ir panaikinti 2015 m. Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pasirašytą potvarkį 2010 m. spalio 12 d. Nr. PTV-240 baudžiamojoje byloje Nr. 1A-1-574/2016, teisminio proceso Nr. 1-10-9-00013-2010-8, procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.5.2; 2.12.4, baudžiamojoje byloje Nr. 1-1110-869/2010 (1-10-9-00013-2010-8), kuriuo paskyrė O. Z. neturintį teisėjo priesaikos asmenį „Skiriu kolegijos pirmininku“;

3) pripažinti negaliojančia 1992 m. birželio 22 d. teisėjo priesaiką, surašytą asmens be Lietuvos pilietybės, vardu O. Z.;

4) pripažinti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas O. Z. nuo 1992 m. birželio 22 d. skiriamas nagrinėti bylas, neturintis teisėjo priesaikos, atitinkančios Lietuvos Konstituciją ir Teismų įstatymo 59 straipsnio reikalavimams;

5) kreiptis į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) pirmininką dėl baudžiamųjų bylų, kuriose apkaltinamieji nuosprendžiai priimti 2014 m. sausio 6 d. ir 2016 m. lapkričio 16 d. peržiūrėjimo 7 teisėjų kolegijoje (baudžiamoji byla Nr. 1A-1-574/2016, teisminio proceso Nr. 1-10-9-00013-2010-8, procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.5.2; 2.12.4, (2016 m. lapkričio 16 d. nuosprendis)), baudžiamoji byla Nr. 1-28-851/2014 (teisminio proceso Nr. 1-10-9-00013-2010-8), (2014 m. sausio 6 d. nuosprendis)) ir LAT 2017 m. gruodžio 15 d. nutarties (teisėjų E. G. (kolegijos pirmininkas), A. R. ir T. Š.), baudžiamoji byla Nr. 2PA-106/2017, teisminio proceso Nr. 1-10-9-00013-2010-8, procesinio sprendimo kategorija 2.15.2.3.1;

6) pripažinti pareiškėjams teisę moralinei žalai atlyginti ir iš atsakovo priteisti kiekvienam po 1 000 000 Eur piniginę kompensaciją moralinei žalai atlyginti. Pareiškėjai taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinimų skunde nurodytais klausimais. Skunde pareiškėjai taip pat prašė atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo, kadangi dėl skunde nurodytų išgyvenimų jie patyrė daug emocinės depresijos, pasiligojo ir tapo neįgaliais, nurodydami, kad įrodymai pridedami.

Kadangi pareiškėjų paduotas skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 ir 35 straipsnyje nustatytų reikalavimų, teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartimi pareiškėjams buvo nustatytas terminas iki 2020 m. kovo 31 d. skundo trūkumams, nurodytiems nutarties motyvuojamojoje dalyje pašalinti: pateikti abiejų pareiškėjų tinkamai pasirašytą skundą; nurodyti konkrečius atsakovus dėl kiekvieno iš skunde keliamų reikalavimų; tinkamai suformuluoti reikalavimus, atitinkančius ABTĮ 88 straipsnio nuostatas, ir juos pagrįsti aiškiomis aplinkybėmis; pareiškėjams pasiūlyta nereikšti reikalavimų, kurie nėra priskirti administracinio teismo kompetencijai; patikslinti skundo reikalavimą dėl NTA rašto panaikinimo, formuluojant reikalavimą (panaikinus Raštą) prašyti įpareigoti NTA pareiškėjų prašymą išnagrinėti iš naujo bei pridėti dokumentą, patvirtinantį jų kreipimąsi į NTA, ir kt. Dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti kiekvienam iš jų iš atsakovo (skunde nebuvo nurodytas) po 1 000 000 Eur piniginę kompensaciją moralinei žalai atlyginti, teismas nutartimi įpareigojo pareiškėjus šį reikalavimą pagrįsti konkrečiais atsakovo (atsakovų) veiksmais (neveikimu), taip pat įpareigojo pareiškėjus nurodyti kiekvienam iš jų asmeniškai kilusias neigiamas pasekmes, taip pat pateikti neturtinės žalos patyrimo faktą patvirtinančius atitinkamus įrodymus. Taip pat kiekvienas iš pareiškėjų įpareigotas pateikti išsamius įrodymus apie savo pajamas, santaupas ir turimą turtą, kad teismas turėtų galimybę objektyviai išspręsti klausimą dėl abiejų pareiškėjų atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Pareiškėjams išaiškinta, kad nepateikus įrodymų, pagrindžiančių jų turtinę padėtį, jie turi sumokėti 22,50 Eur žyminį mokestį ir teismui pateikti jo sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Pareiškėjai, vykdydami teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartį, 2020 m. kovo 27 d. pateikė teismui patikslintą skundą, kuriame atsakovais nurodė Lietuvos valstybę, atstovaujamą: Teisingumo ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Generalinės prokuratūros, Nacionalinės teismų administracijos, Prezidentūros, Lietuvos administracinių ginčų komisijos, kuriame prašė: 1) pripažinti niekiniu ir panaikinti skundžiamą NTA raštą, o atsakovą įpareigoti įstatymo nustatyta tvarka išspręsti teisėjo O. Z. ir O. Z. 1992 m. birželio 22 d. teisėjo priesaikos atitikimą Konstitucijai, Teismų įstatymui ir galėjimą eiti teisėjo pareigas; 2) pranešti Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui ir Lietuvos Respublikos valstybės gynimo tarybai apie iškilusią grėsmę Lietuvai dėl psichotroninio ginklo taikymo per Lietuvos teismus, NTA, prokuratūrą, policiją, valstybės tarnybą siekiant sunaikinti Lietuvą ir jos tautą; 3) pripažinti negaliojančiu ir panaikinti 2015 metų Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pasirašytą potvarkį 2010 m. spalio 12 d. Nr. PTV-240 baudžiamosiose bylose Nr. 1A-1-574/2016, Nr. 1-1110- 869/2010, kuriuo paskyrė O. Z. neturintį teisėjo priesaikos asmenį „Skiriu kolegijos pirmininku“; 4) pripažinti negaliojančią 1992 m. birželio 22 d. teisėjo priesaiką, surašytą asmens be Lietuvos pilietybės vardu O. Z.; 5) pripažinti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas O. Z. nuo 1992 m. birželio 22 d. skiriamas nagrinėti bylas, neturintis teisėjo priesaikos, atitinkančios Konstituciją ir Teismų įstatymo 59 straipsnio reikalavimams; 6) kreiptis į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir Lietuvos Respublikos valstybės gynimo tarybą dėl baudžiamųjų bylų, kuriuose apkaltinamieji nuosprendžiai priimti 2014 m. sausio 6 d. ir 2016 m. lapkričio 16 d. peržiūrėjimo 7 teisėjų kolegijoje (baudžiamoji byla Nr. 1A-1-574/2016, Nr. 1-28- 851/2014 ir LAT 2017 m. gruodžio 15 d. nutartis (teisėjų E. G. (kolegijos pirmininkas), A. R. ir T. Š.) baudžiamoji byla Nr. 2PA-106/2017); 8) pripažinti pareiškėjams teisę moralinei žalai atlyginti ir iš atsakovo priteisti kiekvienam po 1 000 000 Eur piniginę kompensaciją moralinei žalai atlyginti.

Pareiškėjai taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinimų skunde nurodytais klausimais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 6 d. nutartimi pareiškėjų skundą laikė nepaduotu.

Teismas nurodė, kad viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (ABTĮ 34 str.). ABTĮ imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį (ABTĮ 35 str.), o asmenims, kurie negali sumokėti ABTĮ nustatyto dydžio žyminio mokesčio, yra numatyta galimybė visiškai ar iš dalies būti atleistiems nuo žyminio mokesčio mokėjimo (ABTĮ 37 str.), taip neužkertant kelio asmeniui, neturinčiam pakankamai lėšų, kreiptis į teismą dėl savo teisių teisminės gynybos. Tačiau įstatymas numato, kad prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais.

Kadangi pareiškėjai pirminiame skunde prašė juos atleisti nuo žyminio mokesčio šį prašymą grįsdami tuo, kad patyrė daug emocinės depresijos, pasiligojo ir tapo neįgaliais, teismas 2020 m. kovo 12 d. nutartimi, kuria buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, kiekvieną iš pareiškėjų – tiek A. B., tiek E. S. įpareigojo atskirai pateikti išsamius įrodymus apie savo pajamas, santaupas ir turimą turtą tam, kad teismas turėtų galimybę objektyviai išspręsti klausimą dėl abiejų pareiškėjų atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.

Pareiškėjams buvo išaiškinta, kad nepateikus įrodymų, pagrindžiančių jų turtinę padėtį, jie turi sumokėti 22,50 Eur žyminį mokestį ir teismui pateikti jo sumokėjimą patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjai šio teismo įpareigojimo neįvykdė, patikslintame skunde apsiribodami ta pačia fraze apie patirtą didelę emocinę depresiją pasiligojimą ir tapimą neįgaliais, tačiau jokių įrodymų apie savo pajamas, santaupas, turimą turtą nepateikė ir žyminio mokesčio nesumokėjo. Prie skundo yra pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog: pareiškėjui A.

B. 2018 m. sausio, birželio ir rugsėjo mėnesiais, 2019 m. sausio, kovo, gegužės ir birželio mėnesį buvo skirtos atitinkamo dydžio tikslinės pašalpos; 2019 m. liepos mėnesį tikslinė pašalpa nebuvo skirta; jam 2017 m. vasario mėn. ir 2019 m. lapkričio mėn. kitose bylose buvo skirta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba; jam iki 2024 m. lapkričio 12 d. jam nustatytas neįgalumas, nuo 2019 m. birželio 14 d. yra registruotas kaip darbo ieškantis asmuo. Tačiau, teismo vertinimu, šie duomenys nepagrindžia pareiškėjo dabartinės turtinės padėties ir šiuo metu gaunamų pajamų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad skundo pateikimo teismui metu jis neturi galimybės sumokėti žyminio mokesčio.

Pažymėtina, kad skundą yra pateikę du pareiškėjai, tačiau antrasis pareiškėjas E. S. teismui duomenų, pagrindžiančių, jog egzistuoja aplinkybės jį atleisti nuo žyminio mokesčio, nepateikė. Teismas vertino, kad pareiškėjai, nepateikdami teismui nei motyvuoto ir įrodymais pagrįsto prašymo dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio (apsiribodami tik abstraktaus pobūdžio frazėmis), nei sumokėdami žyminį mokestį, teismo nutarties šiuo aspektu neįvykdė ir šio skundo trūkumo nepašalino, todėl yra pagrindas skundą laikyti nepaduotu dėl tų reikalavimų, kurie pagal ABTĮ nepatenka į neapmokestinamų skundo reikalavimų kategoriją, atskirai nesprendžiant dėl šių reikalavimų priskirtinumo administraciniams teismams ar atitikties ABTĮ reikalavimams.

Teismas taip pat nurodė, kad 2020 m. kovo 12 d. nutartimi dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti kiekvienam iš jų iš atsakovo, kuris skunde nebuvo nurodytas, po 1 000 000 Eur piniginę kompensaciją moralinei žalai atlyginti, įpareigojo pareiškėjus šį reikalavimą pagrįsti konkrečiais atsakovo (atsakovų) veiksmais (neveikimu), taip pat įpareigojo pareiškėjus nurodyti kiekvienam iš jų asmeniškai kilusias neigiamas pasekmes, taip pat pateikti neturtinės žalos patyrimo faktą patvirtinančius atitinkamus įrodymus. Šį reikalavimą pareiškėjai įvykdė tik iš dalies, t. y. patikslintame skunde nurodė, kad byloje atsakovu laikytina Lietuvos valstybė, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Nacionalinė teismų administracija, Prezidentūra (galimai turima minty Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija), Lietuvos administracinių ginčų komisija. Skundo dalyje, susijusioje su 1 000 000 Eur kiekvienam iš pareiškėjų priteisimu, pareiškėjai apsiribojo deklaratyviais teiginiais apie tai, kad žala yra kildinama iš to, jog jie pasiligojo, tapo iš dalies nedarbingais, patyrė emocinę depresiją bei teisės aktų nuostatų citavimu. Teismas vertino, kad pareiškėjai skundo trūkumų dėl šio reikalavimo nepašalino, nes reikalavimas nėra pakankamai aiškus, jame nėra nurodyta, po kokią sumą kiekvienam iš pareiškėjų yra prašoma priteisti iš kiekvieno iš nurodytų atsakovo – Lietuvos valstybės – atstovų, šis reikalavimas patikslintame skunde taip pat yra neindividualizuotas ir nepagrįstas individualiomis aplinkybėmis. Teismas pažymėjo, kad skundo reikalavimas, ypač dėl neturtinės žalos atlyginimo, yra individualus procesinis dokumentas, jame turi atsispindėti konkrečios, individualios, tik su kiekvieno iš pareiškėjų asmeniu susijusios faktinės aplinkybės, nes neturtinė žala nėra priskirtina prie aplinkybių, teismo pripažintų visuotinai žinomomis, kurių nereikia įrodinėti.

Teismas, remdamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjamu atveju aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, jeigu skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti; jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai pašalinami, skundas laikomas paduotu pradinio jo padavimo teismui dieną; jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Taigi teismo nutartyje nurodytų skundo trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjai nepašalino 2020 m. kovo 12 d. teismo nutartyje nurodytų trūkumų, todėl pareiškėjų skundą laikė nepaduotu. Išaiškino, kad ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjams pakartotinai paduoti skundą, atitinkantį ABTĮ nustatytus reikalavimus.

III. Pareiškėjai A. B. ir E. S. padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 6 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjai atskirajame skunde dėsto argumentus, susijusius su teismų priimtais nuosprendžiais, kitais procesiniais dokumentais, nurodo asmenų padarytas nusikalstamas veikas, cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl nešališko teismo, teisės aktų nuostatas, susijusias su teise kreiptis į teismą, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl teismų nešališkumo.

Nurodo, kad E. S. teikė teismui skundą per Valdžios vartus el. paštu sistemoje https://www.epaslaugos.lt/adoc/signer, tai reiškia, kad skundas buvo pasirašytas, priešingas teismo teiginys yra nepagrįstas. Taip pat teigia, kad teisėja, priėmusi nutartį, yra šališka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjai atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 6 d. nutartį, kuria pareiškėjų skundas laikytas nepaduotu nepašalinus teismo nustatytų skundo trūkumų.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatęs, kad pareiškėjai nepašalino teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartyje nustatytų trūkumų, t. y. nesumokėjo žyminio mokesčio ir nepašalino nustatytų trūkumų, susijusių su neturtinės žalos atlyginimu pareiškėjams, patikslintą skundą laikė nepaduotu.

Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde kelia abejones dėl teisėjos nešališkumo, taip pat teigia, kad pareiškėjas E. S. skundą pasirašė elektroniniu parašu, todėl šis trūkumas nustatytas nepagrįstai.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Administraciniam teismui paduodamas skundas turi atitikti ABTĮ 9 straipsnio 2 dalies, 24, 25 ir 35 straipsnių reikalavimus. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismui paduotas skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, 24, 25 ir 35 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti; jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Taigi, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, teismo nutartyje nurodytų skundo trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui.

Pagal ABTĮ 34 straipsnį, skundai (prašymai, pareiškimai) administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis, išskyrus šio įstatymo nustatytus atvejus. ABTĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 eurų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje nurodytus skundus (prašymus, pareiškimus) paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos.

Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimą) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2155-520/2016; 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1942-502/2016).

Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartimi pareiškėjams buvo nustatytas terminas iki 2020 m. kovo 31 d. skundo trūkumams, nurodytiems nutarties motyvuojamojoje dalyje, pašalinti.

Teisėjų kolegija, nagrinėjamu atveju įvertinusi pareiškėjų pateiktų procesinių dokumentų, kuriais jie kreipėsi į administracinį teismą dėl galbūt pažeistų teisių gynimo – skundo ir šalinant teismo nutartyje nustatytus trūkumus pateikto patikslinto skundo – turinys neatitinka aptartų ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktų reikalavimų, pareiškėjai nepateikė žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančių įrodymų, taip pat įrodymų apie savo pajamas, santaupas ir turimą turtą, kad teismas galėtų spręsti klausimą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2020 m. kovo 12 d. nutartimi nustatęs pareiškėjams terminą skundo trūkumams pašalinti, skundžiama 2020 m. balandžio 6 d. nutartimi pareiškėjų skundą laikė nepaduotu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai atskirajame skunde iš esmės jokių motyvų, susijusių su skundžiama teismo nutartimi, nenurodo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Tačiau pareiškėjai savo procesiniuose dokumentuose dėsto aplinkybes, susijusias su, jų teigimu, suburta iniciatyvine grupe nusikaltimams daryti, nusikalstamiems tikslams panaudojant pareiškėjų duomenis, advokato profesinę veiklą bei paslaptį sudarančią informaciją, policininkų, prokurorų ir teisėjų nusikalstamas veikas ir kt. Tokio pobūdžio aplinkybių tyrimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, o jomis remiantis kildinami reikalavimai – administracinių bylų ginčo dalyku, todėl toks skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, vertindama atskirojo skundo argumentus, susijusius su teisėjos šališkumu, pažymi, kad asmens teisė į nešališką teismą numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, ABTĮ 44 straipsnyje, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (pvz., Piersack prieš Belgiją, Nr. 8692/79, 1982 m. spalio 1 d. sprendimas; Micallef prieš Maltą, Nr. 17056/06, 2009 m. spalio 15 d. sprendimas). Pirmiausiai, teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. EŽTT praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., Micallef prieš Maltą; Lavents prieš Lettonie, Nr. 58442/00, 2002 m. lapkričio 28 d. sprendimas). Nurodyta prezumpcija dažnai yra sunkiai paneigiama, taigi svarbias tolimesnes garantijas užtikrina objektyvaus nešališkumo reikalavimas (Micallef prieš Maltą, Nr. 17056/06, 2009 m. spalio 15 d. sprendimas).

Teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., Daktaras prieš Lietuvą, Nr. 42095/98, 2000 m. spalio 10 d. sprendimas; Neštak prieš Slovakiją, Nr. 65559/01, 2007 m. vasario 27 d. sprendimas; a contrario Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją, 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas, Nr. 30342/96; Lindon, Otchakovsky - Laurens ir July prieš Prancūziją, Nr. 21279/02 ir 36448/02, 2007 m. spalio 22 d. sprendimas; Poppe prieš Nyderlandus, Nr. 32271/04, 2009 m. kovo 24 d. sprendimas).

Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad abejonės dėl teisėjo (teisėjų) nešališkumo turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne dalyvaujančių byloje asmenų spėjimais, samprotavimais, prielaidomis ar su nušalinimo pagrindais nesusijusiais pageidavimais. Pažymėtina, kad pagal suformuotą teismų praktiką, teisėjui (teisėjams) pareikštas nušalinimas laikomas pagrįstu tik tuomet, kai egzistuoja aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėti paskirto ar ją nagrinėjančio teisėjo (teisėjų) nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi (ABTĮ 44 str. 1 d. ir 2 d.). Įstatymas nenustato baigtinio tokių aplinkybių sąrašo, tačiau visais atvejais abejonės dėl teisėjo (teisėjų) nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais faktiniais duomenimis, o ne tų asmenų samprotavimais, prielaidomis. Teisėjas (teisėjai) gali būti nušalinamas (nušalinami) nuo jam priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimui, o tik tuomet, kai egzistuoja įrodymais pagrįstos abejonės dėl jo (jų) nešališkumo. EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją; 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje a contrario Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją; 2007 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (pvz., EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją). Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos (pagrįstos) priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr. EŽTT 1998 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Castillo Algar prieš Ispaniją).

Pareiškėjai atskirajame skunde neįvardija konkrečių priežasčių, kurios, jų nuomone, sudaro pagrindą abejoti teisėjos, priėmusios skundžiamą nutartį, nešališkumu. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjai nepagrindė teisėjos šališkumo tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju aspektu. Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Pareiškėjų atskirajame skunde nurodyti argumentai dėl teisėjos šališkumo nepagrįsti, todėl atmetami.

Teisėjų kolegija dėl pareiškėjų atskirojo skundo argumento, susijusio su skundo pasirašymu nepasisako, nes šio klausimo išsprendimas, nustačius prieš tai išdėstytas aplinkybes, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui.

Pareiškėjai atskirajame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar įvairūs aktai neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Kaip jau buvo minėta, šios bylos nagrinėjimo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria pareiškėjų skundas laikytas nepaduotu, teisėtumas ir pagrįstumas. Skundžiama nutartimi pareiškėjų skundas nebuvo išnagrinėtas iš esmės, dėl jame keliamų klausimų administracinės bylos teisena nepradėta, o šio ginčo išsprendimui nebuvo taikomas joks įstatymas ar kitas teisės aktas, kurio konstitucingumu būtų galima abejoti. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nėra jokių teisinių prielaidų tenkinti pareiškėjų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl jis netenkinamas.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas. Tenkinti pareiškėjų atskirąjį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjams su procesiniu dokumentu, atitinkančiu įstatymų nustatytus turinio reikalavimus, bendra tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų teisių gynimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, 155 straipsniu,

n u t a r i a :

Pareiškėjų A. B. ir E. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė