2015-12-15 Nr. BB-5185-1-30-1-00143-2012-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-577-788/201

Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00143-2012

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. gynėjo advokato Irmanto Motužio kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžio dalies, kuria S. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 181 straipsnio 1 dalį.

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžiu S. J. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, BK 307 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, BK 307 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams, BK 302 straipsnio 1 dalį – areštu keturiasdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nuosprendis, kuriuo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendis pakeistas: S. J. dvi nusikalstamos veikos, numatytos BK 307 straipsnio 2 dalyje, perkvalifikuotos į vieną tęstinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 307 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams; iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta aplinkybę, kad 2012 m. balandžio 11 d., apie 14.00 val., bendraudamas mobiliojo ryšio telefonu su K. U., S. J. panaudojo kitokią psichinę prievartą; panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl S. J. paskirtų bausmių bendrinimo; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas R. T. (R. T.), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

S. J. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, žinodamas, jog Švedijos Karalystės teisėsaugos pareigūnai 2012 m. grąžino K. U., kaip savininkei, 10 300 Švedijos kronų (pagal 2012 m. balandžio mėn. oficialų Lietuvos banko valiutų kursą – apie 4000 Lt (1158,48 Eur), kurias ji buvo gavusi iš S. J. organizuotos jos prostitucijos Švedijos Karalystėje nuo 2012 m. balandžio 11 d. iki 25 d., būdamas Lietuvoje ir bendraudamas mobiliojo ryšio telefonu su K. U., neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas psichinę prievartą, reikalavo perduoti jam 32 000 Švedijos kronų (pagal 2012 m. balandžio mėn. oficialų Lietuvos banko valiutų kursą apie 12 400 Lt (3591,29 Eur), kuriuos, jo teigimu, jis išleido, organizuodamas K. U. ir V. L. prostituciją Švedijos Karalystėje:

2012 m. balandžio 11 d., apie 14.00 val., bendraudamas mobiliojo ryšio telefonu su K. U., pareikalavo jam perduoti 10 300 Švedijos kronų, pasakydamas, kad greitai atvyks pas ją ir ji turi paruošti jam pinigus;

2012 m. balandžio 18 d., apie 11.25 val., bendraudamas mobiliojo ryšio telefonu su K. U., tęsdamas turto prievartavimą, pareikalavo jam perduoti 32 000 Švedijos kronų, kurias jis išleido organizuodamas K. U. ir V. L. prostituciją, grasindamas K. U., jeigu ji neperduos reikalaujamų pinigų, privers ją užsiimti prostitucija tam, kad jis galėtų atgauti ne tik dalį – 10 300 Švedijos kronų, bet visus jo organizuotai nusikalstamai veikai išleistus pinigus;

2012 m. balandžio 24 d., apie 9.39 val., ir 2012 m. balandžio 25 d., apie 10.29 val., bendraudamas mobiliojo ryšio telefonu su K. U., tęsdamas turto prievartavimą, naudodamas kitokią psichinę prievartą – pasakydamas, kad K. U. ruoštų pinigus, nes privers ją susitikti su juo ir perduoti reikalaujamus pinigus, pakartojo savo reikalavimus ir nurodė K. U. artimiausiu metu perduoti jam dalį reikalaujamų pinigų – 10 300 Švedijos kronų.

S. J. taip pat nuteistas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį už tai, kad bendrininkų grupe gabeno du asmenis jų sutikimu prostitucijai iš Lietuvos Respublikos, ir pagal BK 302 straipsnio 1 dalį už tai, kad, neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo ir laikė dokumentą, tačiau šios pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalys kasacine tvarka neskundžiamos.

Kasaciniu skundu nuteistojo S. J. gynėjas advokatas I. Motužis prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl S. J. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jo gynėjo advokato apeliacinis skundas dėl BK 181 straipsnio 1 dalies atmestas, ir baudžiamąją bylą S. J. nutraukti, nepadarius nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 1 dalyje.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 181 straipsnio 1 dalį, nes bylos duomenys nepatvirtina, jog S. J. suvokė savo turtinio reikalavimo, turinčio realų faktinį pagrindą, neteisėtumą. Kasatorius pažymi, kad reikalavimas turto prievartavimo atveju visada yra neteisėtas, jis nėra susijęs su reikalaujančiojo ar asmens, kurio interesais reikalaujantysis veikia, ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais ar kitomis aplinkybėmis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę, tačiau šioje byloje nustatytos aplinkybės paneigia S. J. veiksmuose buvus turto prievartavimo sudėtį, nes tarp S. J. ir nukentėjusiųjų K. U. bei V. L., dar iki S. J. pareiškiant turtines pretenzijas, buvo susiklostę turtiniai santykiai ir susitarimai, kurių pagrindu S. J. manė turintis teisę reikalauti savo išleistų pinigų grąžinimo. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad S. J. išlaidos, patirtos organizuojant prostitucijos „verslą“, yra neteisėtos, jis turėjo suprasti savo išlaidų nusikalstamą pobūdį, dėl to neturėjo teisėto pagrindo reikalauti jų atlyginimo, teigia, jog visos S. J. patirtos išlaidos, kurių atlyginimo jis reikalavo, buvo patirtos iš teisėtų S. J. sandorių, kurie buvo sudaromi ir nukentėjusiųjų interesais bendru susitarimu su juo dėl kelionės, būsto, skirto prostitucijos paslaugoms teikti, nuomos, maisto ir ryšio priemonių išlaidų.

Kasatorius skunde taip pat teigia, kad teismas, spręsdamas apie S. J. reikalavimų nepagrįstumą, neatsižvelgė į tai, kad S. J. išlaidas, kurių grąžinimo reikalavo, patyrė, nors ir įgyvendindamas nusikalstamą veiką, tačiau ne vien dėl savo valios, bet būtent dėl bendro jo ir nukentėjusiųjų susitarimo užsiimti prostitucijos „verslu“ Švedijoje. Kasatorius pažymi ir tai, kad S. J. dėl jo nusikaltimų, susijusių su nukentėjusiųjų K. U. ir V. L. prostitucija Švedijoje, tiek skundžiamais nuosprendžiais, tiek Stokholmo teismo buvo nuteistas pagal įstatymus, kurie numato atsakomybę už sąvadavimą ir gabenimą būtent laisva valia prostitucija tiesiogiai užsiimančio asmens. S. J. patyrus išlaidas teisėtų sandorių, sudarytų ir nukentėjusiųjų interesais bei valia, pagrindu (dėl to nukentėjusiosios išlaidų laikinai išvengė), esant jo ir nukentėjusiųjų išankstiniam susitarimui dėl tokių išlaidų atlyginimo, o tai savo turiniu atitinka susitarimą dėl lėšų, reikalingų sąlygoms užsiimti prostitucija sukurti, paskolinimą nukentėjusiosioms, jis turėjo pagrindą manyti, kad turi teisę reikalauti pinigų grąžinimo. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė, jog sprendžiant, ar S. J. turėjo teisę ir pagrindą reikalauti iš K. U. pinigų, yra svarbu įvertinti 10 300 Švedijos kronų įgijimo ir atsiradimo K. U. žinioje aplinkybes, nes tai, kad K. U. Stokholmo teismo sprendimu pinigai buvo pervesti kaip jai teisėtai priklausantys, nėra reikšminga aplinkybė. Kasatoriaus manymu, ši aplinkybė nepaneigia S. J. suvokimo apie jo turtinio reikalavimo faktinį pagrindą – jo patirtas išlaidas nukentėjusiųjų interesais bendro su nukentėjusiomis „verslo“ metu, jo susitarimą su nukentėjusiosiomis dėl šių išlaidų atlyginimo S. J..

Kasatoriaus nuomone, S. J., siekdamas susigrąžinti savo išleistus pinigus, o nebe jokio pagrindo įgyti svetimą turtą, ir nereikalavo būtent tų pačių pinigų, kuriuos K. U. buvo įgijusi savo nuosavybėn, t. y. jo reikalavimas nebuvo nukreiptas į konkrečias kupiūras, tačiau šią sumą (10 300 Švedijos kronų) jis įvardijo kaip sumą, kuria, jo supratimu, realiai disponavo K. U., o jo turtinės pretenzijos buvo nukreiptos į sumą, kurią sudarė jo išlaidos, t. y. didesnę nei 10 300 Švedijos kronų, tai nustatyta ir skundžiamais teismų nuosprendžiais. Būtent dėl šių aplinkybių, pasak kasatoriaus, nėra reikšminga aplinkybė, kad S. J. Švedijos baudžiamajame procese neginčijo 10 300 Švedijos kronų perdavimo K. U.. Tai, jog S. J. nesikreipė turėtų išlaidų išieškojimo įstatymuose nustatyta tvarka, t. y. pasirinko uždraustą savo turtinio reikalavimo realizavimo kelią, ir yra savavaldžiavimo sudėties požymis, o ne įrodymas, jog kaltininkas suvokia reikalavimo neteisėtumą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Ona Rojutė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo S. J. gynėjo advokato I. Motužio kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad šioje byloje, priešingai nei teigia kasatorius, nenustatyta aplinkybių, kurios rodytų, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų buvo susiklostę turtiniai santykiai ir susitarimai, kurių pagrindu nuteistasis manė turintis teisę reikalauti savo išleistų pinigų grąžinimo. Nuteistojo turtinės pretenzijos nėra pagrįstos jokiais objektyviais įrodymais, o tik nuteistojo subjektyviais skaičiavimais, taip pat nukentėjusioji nepripažino esanti skolinga nuteistajam kokią nors pinigų sumą.

Prokurorė, sutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, teigia, kad kasatoriaus minimos aplinkybės, jog išlaidos, organizuojant prostitucijos „verslą“, buvo patirtos sudarant teisėtus sandorius, nukentėjusiosios sutiko prisidėti prie šio „verslo“ savo valia, įsipareigodamos atlyginti nuteistajam jo patirtas išlaidas, neįrodo, kad nuteistasis pagrįstai galėjo manyti turįs teisėtą pagrindą reikalauti šių išlaidų atlyginimo iš nukentėjusiųjų, be to, prieštarauja civilinės teisės nuostatoms.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.3 straipsnis reglamentuoja prievolių dalykui keliamus bendruosius reikalavimus. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prievolės dalyku gali būti bet kokie veiksmai (veikimas ar neveikimas), kurių nedraudžia įstatymai ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Taigi, CK normos imperatyviai reikalauja, kad prievolės dalyku gali būti tik teisėti, visuomenėje nustatytas normas atitinkantys veiksmai, todėl bet kokios kaltininko, išnaudojančio kitą asmenį jo sutikimu prostitucijai, patiriamos išlaidos ar gaunamos pajamos savaime laikomos neteisėtomis.

Nagrinėjamu atveju tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų susiklosčiusi nusikalstamų santykių prigimtis rodo, kad nuteistojo bet koks reikalavimas nukentėjusiosioms grąžinti patirtas išlaidas yra neteisėtas, neatitinkantis CK 6.3 straipsnio 1 dalyje numatytų prievolės dalykui keliamų reikalavimų. Be to, nuteistasis nesikreipė dėl turėtų išlaidų išieškojimo įstatymuose nustatyta tvarka, neginčijo 10 300 Švedijos kronų perdavimo nukentėjusiajai Švedijos baudžiamajame procese, o tai rodo, kad nuteistasis suprato savo išlaidų neteisėtą pobūdį ir kad jis neturi teisėto pagrindo reikalauti šių išlaidų atlyginimo.

Priešingai, anot prokurorės, nuteistasis, panaudodamas kitokią psichinę prievartą, kaip vienintelį būdą įgyvendinti savo reikalavimą, kreipėsi į nukentėjusiąją dėl tariamų išlaidų, susijusių su prostitucijos „verslo“ įgyvendinimu, sugrąžinimo, ir tai nesudaro pagrindo teigti, kad nuteistasis galėjo sąžiningai klysti dėl reiškiamo reikalavimo prigimties. Prokurorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad pinigų, kurių reikalauta iš nukentėjusiosios, pobūdžio vertinimas yra fakto, o ne teisės klausimas, juo labiau kad nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų teisiniam vertinimui neturi reikšmės tai, ar reikalavimas buvo nukreiptas į Švedijos baudžiamajame procese grąžintas nukentėjusiajai lėšas, ar į nuteistojo faktiškai patirtas išlaidas organizuojant prostitucijos „verslą“.

Nuteistojo S. J. gynėjo advokato I. Motužio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 181 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius nesutinka su jo ginamojo veikos kvalifikavimu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, viena vertus, nurodydamas, kad jo ginamojo veiksmuose nebuvo turto prievartavimo nusikalstamos veikos požymių, o tik turtiniai santykiai, kilę iš jo ir nukentėjusiosios susitarimo užsiimti prostitucijos „verslu“, taip pat teigdamas, kad jo ginamojo veiksmai atitinka savavaldžiavimo sudėtį, numatytą BK 294 straipsnyje.

Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už turto prievartavimą atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Nusikaltimo sudėtis yra formali, turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos. Pagal turto prievartavimo teisinį apibrėžimą šiuo nusikaltimu gali būti pripažinti tik be teisėto pagrindo reiškiami reikalavimai. Klausimas, ar kaltininkas turėjo teisinį pagrindą reikšti turtines pretenzijas, sprendžiamas, atsižvelgiant į CK 1.136 straipsnyje nustatytus civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus. Tais atvejais, kai kaltininkas prievarta įgyvendina jam ar kitam asmeniui priklausančią turtinę teisę (tikrą ar tariamą), veika nekvalifikuojama kaip turto prievartavimas, tačiau gali sudaryti savavaldžiavimo požymius (BK 294 straipsnis). Savavaldžiavimo atveju asmuo ne siekia užvaldyti svetimą turtą, bet reikalauja patenkinti ar kitaip vykdo savo ar kito asmens turtines pretenzijas, turėdamas tam tikrą ar tariamą teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-562/2011, 2K-296/2013, 2K-133-677/2015). Pažymėtina, kad tikra yra tokia teisė, kuri realiai egzistuoja ir pagrįsta sandoriu ar kitu juridiniu faktu, o tariama – tokia, kai asmuo, sąžiningai klysdamas, laiko teisę priklausančią jam ar kitam asmeniui, kurio interesams jis atstovauja, nors iš tikrųjų tokios teisės nėra. Pripažįstant tariamos teisės įgyvendinimo faktą, negalima vertinti vien tik kaltininko subjektyvų gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimą, bet būtina nustatyti, kad jis negalėjo arba neturėjo suprasti, jog jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–509/2008, 2K-65/2009 ir kt).

Nagrinėjamu atveju teismai, įvertinę visas reikšmingas BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties taikymui aplinkybes, nustatė, kad nuteistasis S. J. kelis kartu telefonu iš nukentėjusiosios K. U. pareikalavo jam perduoti 32 000 Švedijos kronų, kurias, pasak jo, jis išleido, organizuodamas jos ir V. L. prostituciją Švedijos Karalystėje (dėl kelionės, būsto, skirto prostitucijos paslaugų teikimui, nuomos, maisto ir ryšio priemonių joms pirkimo). Priešingu atveju S. J. grasino priversti ją užsiimti prostitucija tam, kad atgautų minėtas išlaidas, taip pat priversti ją su juo susitikti. Atsižvelgę į šias aplinkybes, teismai konstatavo, kad tokie S. J. veiksmai – atkaklus elgesys reikalaujant nukentėjusiąją perduoti turtą (pinigus) už prostitucijos organizavimą (sąvadavimą), kuris tiek Lietuvos Respublikoje, tiek Švedijos Karalystėje laikomas nusikaltimu ir už kurį jis buvo nuteistas Švedijos Karalystės Stokholmo apygardos teismo nuosprendžiu, naudojant psichinę prievartą, – rodo akivaizdų S. J. pareikšto reikalavimo neteisėtumą, kurį nuteistasis suvokė, o jo turtinės pretenzijos nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamo įvykio aplinkybių ir daryti priešingų išvadų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes, priešingai nei teigia kasatorius, S. J. reikalavimas nukentėjusiajai perduoti pinigus dėl jo patirtų prostitucijos organizavimo Švedijos Karalystėje išlaidų atlyginimo neturėjo jokio teisinio pagrindo, kadangi šios išlaidos susijusios su nusikalstamos veikos įgyvendinimu – nukentėjusiųjų jų sutikimu gabenimu prostitucijai iš Lietuvos Respublikos, kurį apėmė nuteistojo nusikalstamas sumanymas pasipelnyti iš nukentėjusiųjų prostitucijos. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiąją K. U. ir S. J. būtų sieję teisėti, t. y. sandorio ar kito juridinio fakto pagrindu kilę, turtiniai santykiai. Be to, S. J. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas Švedijos Karalystės Stokholmo apygardos teismo nuosprendžiu už sąvadavimą, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžiu – už asmenų jų sutikimu gabenimą prostitucijai iš Lietuvos Respublikos, t. y. jo veiksmai, kurių pagrindu jis reikalavo nukentėjusiosios perduoti pinigus, buvo pripažinti nusikalstamais, todėl taip pat tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų susidariusių santykių negalima vertinti kaip civilinių turtinių. Pažymėtina ir tai, kad pagal visuotinai pripažįstamą principą – „iš neteisės teisė neatsiranda“, todėl išlaidos, kurias patyrė nuteistasis, nusikalstamu būdu įtraukęs nukentėjusiąsias į prostituciją, negali būti laikomos teisėto reikalavimo perduoti turtą pagrindu, negali atsirasti nei tikra, nei tariama teisė reikalauti, kad nukentėjusioji, kurią prostitucijai gabeno nuteistasis, turėdamas tikslą pasipelnyti, atlygintų dėl nusikalstamos veikos vykdymo atsiradusias nuteistojo išlaidas. Be to, S. J. buvo žinoma, kad Švedijos Karalystės institucijų pareigūnų sprendimu pinigai, rasti bute kratos metu Stokholme, buvo pripažinti K. U. teisėta nuosavybe ir dėl to jai grąžinti, nuteistasis šio fakto Švedijos teisminiuose procesuose neginčijo, dėl jo turėtų išlaidų, organizuojant nukentėjusiųjų prostituciją, išieškojimo įstatymuose nustatyta tvarka nesikreipė, todėl nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis nesuvokė savo reikalavimo nukentėjusiajai neteisėtumo. Priešingai, šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis suprato savo išlaidų neteisėtą pobūdį ir kad jis neturi teisėto pagrindo reikalauti šių išlaidų atlyginimo.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. J. veikai baudžiamasis įstatymas – BK 181 straipsnio 1 dalis – pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes pritaikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo S. J. gynėjo advokato Irmanto Motužio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Audronė Kartanienė

Olegas Fedosiukas