2016-05-05 Nr. AB-9957-3-61-3-02555-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-704-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02555-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.5.; 16.8.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, trečiajam suinteresuotam asmeniui Mažeikių rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja S. P. (toliau – ir pareiškėja) 2013 m. liepos 4 d. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–6), kurį patikslino (I t., b. l. 75–76), prašydama priteisti jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė), kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir atsakovas, Lietuvos valstybė), 10 331,24 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią už darbą poilsio ir švenčių dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1d. iki 2013 m. birželio 30 d.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. ji 20 dienų namuose budėjo poilsio ir švenčių dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką, tačiau už dirbtą laiką su ja nebuvo tinkamai atsiskaityta. Ginčui aktualiu laikotarpiu 2011 m. gruodžio mėn. buvo išmokėta 416,00 Lt vienkartinė metinė priemoka, o 2012 m. gruodžio mėnesį – 1 092,00 Lt priemoka. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. vasario 14 d. nutarimu (toliau – ir 2011 m. vasario 14 d. nutarimas) „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 5 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija)“ pripažino, kad Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Neišmokėta darbo užmokesčio dalis skaičiuotina vadovaujantis Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 194 straipsnio 2 dalies nuostatomis, t. y. už darbą švenčių dienomis pagal grafiką mokamas ne mažesnis nei dvigubas darbuotojo darbo užmokestis.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 135–136) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pagal Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimą pareiškėjos skundas galėtų būti tenkinamas tik tuomet, jeigu budėjimo metu ji būtų atlikusi tam tikrus konkrečius veiksmus, t. y. sprendusi suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus ar kt. Tokių duomenų byloje nėra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Mažeikių rajono apylinkės teismas (toliau – ir Teismas) atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 82–83) prašė jį tenkinti.

Atsiliepime informavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėja pagal iš anksto patvirtintus grafikus namuose budėjo 20 dienų. Už jas turėtų būti atlyginta Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu (II t., b. l. 83–86) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjai S. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 838,77 eurų (aštuonių šimtų trisdešimt aštuonių eurų ir 77 euro centų) (2 896,11 Lt) dydžio darbo užmokestį už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1d. iki 2013 m. birželio 30 d.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje ginčas yra keliamas dėl pareiškėjai neišmokėtos kompensacijos už budėjimą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėja minėtu laikotarpiu budėjo poilsio ir švenčių dienomis pagal teismo pirmininko patvirtintus grafikus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir Baudžiamojo proceso kodeksas, BPK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir Civilinio proceso kodeksas, CPK) numatytoms funkcijoms atlikti, tačiau jai už darbą poilsio ir švenčių dienomis nebuvo tinkamai kompensuota (I t., b. l. 7–14, 16–34).

Teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato Teisėjų atlyginimų įstatymas. Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Teisėjų atlyginimo įstatymo nuostatos nebuvo pakeistos, taip pat nebuvo priimtas kitas teisės aktas, kuriuo būtų nustatytas kompensavimas teisėjams už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, todėl minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodeksą.

Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014.

Teismas, remdamasis Darbo kodekso 144 straipsnio 1 dalimi, 193 straipsniu, 194 straipsnio 2 dalies nuostatomis, konstatavo, kad apskaičiuojant mokėtiną darbo užmokestį už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis, atsižvelgtina į tai, ar budėjimas vyko namuose ar darbe, kokia buvo poilsio (švenčių) dienomis darbo laiko trukmė per savaitę.

Bylos duomenimis nustatyta, kad darbo laiko trukmė neviršijo nustatytos 40 valandų per savaitę darbo laiko trukmės tuomet, kai pareiškėja budėjo 2010 m. rugpjūčio 14 d. (II t., b. l. 9–10), 2011 m. kovo 26 d. (II t., b. l. 23–24), 2011 m. liepos 30 d. (II t., b. l. 31–32), 2011 m. lapkričio 19 d. (II t., b. l. 39–40), 2012 m. liepos 7 d. ( II t., b. l. 55–56), 2013 m. vasario 9 d. (II t., b. l. 69–70) ir 2013 m. balandžio 6 d. (II t., b. l. 73–74). Bylos duomenys (II t., b. l. 1–3) taip pat patvirtina, kad nurodytomis dienomis, išskyrus 2012 m. liepos 7 d., pareiškėja budėjo namuose, o 2012 m. liepos 7 d. namuose budėjo 5 valandas, darbo vietoje – 3 valandas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjai vadovaujantis Darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalies nuostatomis už budėjimą poilsio dienomis pagal patvirtintą grafiką apskaičiuotinas vidutinis darbo užmokestis, t. y. už 2010 m. rugpjūčio 14 d. – 42,31 eurai (146,10 Lt) (292,16 Lt (VDU)×0,5 (4 val.)), už 2011 m. kovo 26 d. – 42,30 eurai (146,04 Lt) (292,07 Lt (VDU)×0,5 (4 val.)), už 2011 m. liepos 30 d. – 43,39 eurai (149,81 Lt) (299,62 Lt (VDU)×0,5 (4 val.)), už 2011 m. lapkričio 19 d. – 42,62 eurai (147,15 Lt) (294,30 Lt (VDU)×0,5 (4 val.)), 2012 m. liepos 7 d. – 59,66 eurai (205,98 Lt) (112,35 Lt (v. 1 val. d. u.× 3 val.) + 93,63 Lt (187,25 Lt ( v. 5 val. d. u.)×0,5 (2,5 val.)), už 2013 m. vasario 9 d. – 44,50 eurai (153,64,45 Lt) (307,27 Lt (VDU)×0,5 (4 val.)), už 2013 m. balandžio 6 d. – 44,05 eurai (152,08 Lt) (304,15 Lt (VDU)×0,5 (4 val.)), iš viso – 318,83 eurai. Budint kitomis 2015 m. kovo 26 d. pažymoje Nr. S3-4357 (II t., b. l.

4) nurodytomis poilsio dienomis pagal iš anksto patvirtintą grafiką buvo viršyta 40 val. per savaitę darbo laiko trukmė. Visomis dienomis pareiškėja budėjo namuose, išskyrus 2012 m. balandžio 21 d. (dirbo darbo vietoje) ir 2013 m. gegužės 25 d. (namuose budėjo 5 valandas, darbo vietoje – 3 valandas) (II t., b. l. 1–3). Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalimi, 155 straipsnio 3 dalimi ir 193 straipsnio nuostatomis, apskaičiuotinas ne mažesnis kaip 1,5 vidutinis darbo užmokestis, t. y. už 2010 m. liepos 3 d.– 63,47 eurai (219,14 Lt) (438,28 Lt (1,5 VDU)×0,5 (4 val.)), už 2010 m. spalio 9 d.

– 61,61 eurai (212,72 Lt) (425,43 Lt (1,5 VDU)×0,5 (4 val.)), už 2010 m. gruodžio 4 d. – 62,75 eurai (216,66 Lt) (433,31 Lt (1,5 VDU)×0,5 (4 val.)), 2011 m. sausio 29 d. – 62,64 eurai (216,27 Lt) (432,54 Lt (1,5 VDU)×0,5 (4 val.)), 2011 m. gegužės 28 d. – 65,39 eurai (225,78 Lt) (451,56 Lt (1,5 VDU)×0,5 (4 val.)), už 2011 m. rugsėjo 17 d. – 63,22 eurai (218,30 Lt) (436,59 Lt (1,5 VDU)×0,5 (4 val.)), už 2012 m. balandžio 21 d. – 141,38 eurų (488,16 Lt), už 2012 m. gegužės 26 d. – 65,51 eurai (226,20 Lt) (452,40 Lt (1,5 VDU)×0,5 (4 val.)), už 2012 m. rugsėjo 1 d.

– 63,79 eurai (220,25 Lt) (440,49 Lt (1,5 VDU)×0,5 (4 val.)), už 2012 m. spalio 27 d. – 65,63 eurai (226,62 Lt) (453,23 Lt (1,5 VDU)×0,5 (4 val.)), už 2013 m. sausio 19 d. – 65,28 eurai (225,40 Lt) (450,80 Lt (1,5 VDU)×0,5 (4 val.)) ir už 2013 m. gegužės 25 d. – 92,23 eurai (318,45 Lt) ((173,7 Lt (1,5 v. 3 val. d. u.))+(144,75 Lt (289,50 (1,5 v. 5 val. d. u.) ×0,5 (2,5 val.)), iš viso – 872,90 eurai.

Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja 2012 m. balandžio 9 d. (švenčių dieną) budėjo namuose pagal nustatytą grafiką, todėl mokėtinas darbo užmokestis apskaičiuotinas vadovaujantis Darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalies, 186 straipsnio 2 dalies ir 196 straipsnio 2 dalies nuostatomis, t. y. 83,78 eurai (289,27 Lt) (578,54 Lt (2 VDU) ×0,5 (4 val.)).

Teismas nurodė, kad pareiškėjai už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. apskaičiuotina darbo užmokesčio suma yra 1 275,51 eurai (4 410,97 Lt). Pažymėjo, kad už budėjimus pareiškėjai nebuvo suteiktos papildomos poilsio dienos ar kasmetinės atostogos, tačiau buvo išmokėtos 436,74 eurų (1 508 Lt) dydžio vienkartinės priemokos. Teismas konstatavo, kad pareiškėja yra įgijusi teisę į 838,77 eurų (2 896,11 Lt) dydžio darbo užmokestį už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, kurioje konstatuota, jog tinkamu atsakovu tokio pobūdžio bylose pripažintina Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, sprendė, kad pareiškėjai neišmokėta 838,77 eurų (2 896,11 Lt) darbo užmokesčio dalis už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės.

III. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 88–90), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teisėjų taryba 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtino „Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašą" (toliau – ir Tvarkos aprašas Nr. 13P-211-(7.1.2)), o 2009 m. balandžio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 13P-71- (7.1.2) Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas Nr. 13P-71-(7.1.2)). Šiuose Tvarkų aprašuose viršvalandinio darbo apmokėjimo nuostatos yra tapačios – vienkartinė priemoka išmokama neviršijant teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui kalendorinių metų gruodžio mėnesį; dydis yra nustatomas atsižvelgiant į teisėjo teisme dirbtą laiką per kalendorinius metus, viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, išnagrinėtų bylų skaičių ir bendrą krūvį. Konstitucinis teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime išvardino atvejus, kai teisėjas privalo vykdyti įstatymuose nustatytas funkcijas po darbo valandų.

2. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kokius procesinius veiksmus atliko pareiškėja poilsio dienomis ir ar apskritai ji juos atliko. Pateikti budėjimo grafikai nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėja būtų atlikusi procesinius veiksmus nurodytomis poilsio dienomis. Tik tokiu atveju, jeigu pareiškėja būtų atlikusi konkrečias aukščiau išvardintas funkcijas: sprendusi suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus ar kt., priimtas teismo sprendimas būtų pagrįstas.

Pareiškėja pateikė atsiliepimą (b. l. 94–96) į apeliacinį skundą, prašydama apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Atsakovo pozicija dėl apmokėjimo už darbą švenčių ir poilsio dienomis yra nenuosekli, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimai dėl analogiškų ginčų, t. y. dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjams nesumokėtos atlyginimo dalies už darbą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką, atsakovo nebuvo apskųsti ir jau įsiteisėjo bei yra vykdomi.

2. Lietuvos Respublikos Seimas jokių reikalingų teisinio reguliavimo pakeitimų dėl susidariusios teisės spragos, t. y. teisėjų atlyginimų už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo, neatliko. Reglamentuojantys teisės aktai nebuvo suderinti su Konstitucijos imperatyvais. Teisėjų atlyginimų įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nėra pakeistos iki šiol. Kompensacija už budėjimą poilsio dienomis pareiškėjai nebuvo mokama būtent dėl tinkamo teisinio reguliavimo nebuvimo, t. y. dėl to, jog valstybė nesukūrė tinkamo teisinio mechanizmo tokiam apmokėjimui atlikti.

4. Teisėjui atlyginimą teisės aktais nustato būtent valstybė, o teismas, kuriame dirba teisėjas, tokios galios neturi. Konkrečioje situacijoje aptartas įstatymų leidėjo neveikimas, suponuoja tai, kad valstybė laikytina atsakinga ir už tokių garantijų realų įvykdymą. Įstatymų leidėjui nesureguliavus ginčo teisinių santykių, nagrinėjant skundus dėl darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, teisinio reguliavimo spraga taisytina taikant Darbo kodekso nuostatas (ABTĮ 4 str. 6 d.).

5. Teisėjų budėjimas poilsio bei švenčių dienomis pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų, kurių negalima atlikti teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytu darbo laiku (darbo dienomis), atlikimą. Įvertinus minėtus teisėjo budėjimo pagal grafiką poilsio bei švenčių dienomis užtikrinamus tikslus bei tai, kad pagal Darbo kodekso 142, 143 straipsniuose ir 155 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas budėjimas yra priskiriamas darbo laikui, darytina išvada, jog negalima tokia situacija, kad už teisėjo budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis nebūtų kompensuojama jokiomis priemonėmis. Teisėjui budint pagal grafiką poilsio ar švenčių dienomis, neatidėliotini procesiniai veiksmai, neiškilus tam poreikio, neatliekami.

6. Apeliaciniame skunde nurodyta, jog teismas nevertino aplinkybės, ar poilsio dienomis, pareiškėja atliko kokius nors procesinius veiksmus. Tačiau sprendime nurodyta, kada teisėja budėjo namuose, kada – darbo vietoje. Duomenys apie atliktus procesinius veiksmus būnant darbo vietoje yra byloje.

7. Netinkamas apeliacinio skundo argumentas, kad už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis būtų galima apmokėti tik tuo atveju, jeigu pareiškėja būtų atlikusi kokius nors procesinius veiksmus. Jeigu darbuotojas paskirto budėjimo metu galėtų išvykti iš namų kur nori, tai iškilus būtinybei atlikti procesinius veiksmus, galėtų nesuspėti grįžti į darbo vietą ir atlikti tuos veiksmus per įstatyme numatytą terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje kilęs ginčas dėl apmokėjimo pareiškėjai (Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjai) už darbą poilsio ir švenčių dienomis pagal grafiką už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, priteisęs pareiškėjai už minėtą laikotarpį 838,77 Eur, t. y. mažesnę sumą nei prašė pareiškėja.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašydamas jį panaikinti bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinį skundą grindžia pagrindiniu argumentu, kad teismas nevertino aplinkybės, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų realiai vykdžiusi įstatymuose nustatytas teisėjo funkcijas poilsio dienomis

Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2008, Nr. 131-5022) tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, kurios aplinkybės yra panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad nors Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, tačiau po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatymų leidėjas nėra priėmęs teisės akto, kuriuo būtų nustatytas kompensavimas teisėjams už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, be to, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje pažymėta, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas galima užpildyti ad hoc teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę, konstatavo, kad minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias apmokėjimą už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad teismai turi užtikrinti įstatymuose numatytų teismų kompetencijai priskirtų neatidėliotinų veiksmų atlikimą poilsio ir švenčių dienoms. Veiksmų atlikimo neatidėliotinumą lemia įstatymų nustatyti itin trumpi kai kurių veiksmų atlikimo terminai, dėl kurių atitinkamų veiksmų atlikimas negali būti perkeltas į teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą teismo darbo laiką (pvz., BPK 123 str. 4 d., 173 str. 1 d. 1 p. ir kt.). Taigi teisėjų budėjimas poilsio bei švenčių dienomis pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų, kurių negalima atlikti teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytu darbo laiku (darbo dienomis), atlikimą. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad teisėjo budėjimas pagal grafiką poilsio dieną neturėtų būti tapatinamas su teisėjo darbu poilsio dieną, atliekamu teismo pirmininko nustatyta tvarka ne pagal budėjimo grafiką, nes teisėjui budint pagal grafiką poilsio ar švenčių dienomis, neatidėliotini procesiniai veiksmai, neiškilus tam poreikio, neatliekami.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant individualiai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir galiojantį teisinį reguliavimą nėra pagrindo kurti naują precedentą ir nukrypti nuo LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A146-1252/2014) suformuotos praktikos, į kurią atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, ir kuri nuosekliai plėtojama kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1466/2014, 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį Nr. A438-1438/2014, 2015 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2504-261/2015, 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1318-146/2015 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2010 m. rugpjūčio 14 d., 2011 m. kovo 26 d., 2011 m. liepos 30 d., 2011 m. lapkričio 19 d., 2012 m. liepos 7 d., 2013 m. vasario 9 d. ir 2013 m. balandžio 6 d., budėjo namuose poilsio dienomis pagal teismo pirmininkės įsakymu patvirtintą budėjimo grafiką, kuomet nebuvo viršyta 40 valandų per savaitę darbo laiko trukmė, išskyrus 2012 m. liepos 7 d., kuomet pareiškėja namuose budėjo 5 valandas, darbo vietoje – 3 valandas. Už šias dienas, teismas pagrįstai priteisė pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį.

Pareiškėjai budint namuose pagal teismo pirmininkės įsakymu patvirtintą budėjimo grafiką poilsio dienomis: 2010 m. liepos 3 d., 2010 m. spalio 9 d., 2010 m. gruodžio 4 d., 2011 m. sausio 29 d., 2011 m. gegužės 28 d., 2011 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. balandžio 21 d., 2012 m. gegužės 26 d., 2012 m. rugsėjo 1 d., 2012 m. spalio 27 d., 2013 m. sausio 19 d., 2013 m. gegužės 25 d., išskyrus 2012 m. balandžio 21 d. (dirbo darbo vietoje) ir 2013 m. gegužės 25 d. (namuose budėjo 5 valandas, darbo vietoje – 3 valandas) buvo viršyta 40 val. per savaitę darbo laiko trukmė, todėl teismas, vadovaudamasis Darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalimi, 155 straipsnio 3 dalimi ir 193 straipsnio nuostatomis, priteisė pareiškėjai 1,5 vidutinį darbo užmokestį. Už budėjimą namuose pagal nustatytą grafiką švenčių dieną (2012 m. balandžio 9 d.) pareiškėjai remiantis Darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalies, 186 straipsnio 2 dalies ir 194 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priteistas dvigubas darbo užmokestis.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčo atveju nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir jas išsamiai ištyrė. Atsižvelgdamas į po Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo priėmimo susidariusią teisinio reguliavimo spragą, teismas Darbo kodekso normas pagal analogiją (ABTĮ 4 str. 6 d.) taikė pagrįstai ir pagal faktines bylos aplinkybes teisingai. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, be kita ko, pažymėjo, kad įvertinus teisėjų budėjimo pagal grafiką poilsio bei švenčių dienomis užtikrinamus tikslus bei paskirtį, taip pat tai, kad pagal Darbo kodekso nuostatas budėjimas yra priskiriamas darbo laikui, darytina išvada, jog negalima tokia situacija, kad už teisėjo budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis nebūtų kompensuojama jokiomis priemonėmis. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu budėjo pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis ir jai nebuvo kompensuota kitu galimu pagal įstatymą būdu (suteikiant kitą poilsio dieną ar pridedant prie atostogų), o aplinkybę, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo pirmininkės 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-113, 2012 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. V-94 pareiškėjai buvo išmokėtos vienkartinės 120,48 Eur ir 316,27 Eur priemokos, pirmosios instancijos teismas įvertino šia suma sumažindamas pareiškėjai priteistiną sumą. Teismas, spręsdamas pareiškėjos reikalavimą nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pagrįstai atsižvelgė į Darbo kodekse numatytus apmokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis pagal grafiką ypatumus (DK 155 str. 3 d., 193 str., 194 str. 2 d.).

Pažymėtina, jog šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovo atstovo apeliacinio skundo pozicija, jog pareiškėjai kompensacija už budėjimą poilsio dienomis galėjo būti priteista tik tokiu atveju, jei pareiškėja tomis dienomis būtų atlikusi konkrečias teisėjo funkcijas. Pagal DK 155 straipsnį, budėjimas gali būti vykdomas įmonėje arba namuose. Pagal DK 155 straipsnio 2 dalį, budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Taigi, budėjimo vertinimas skiriasi tik pagal tai, kur jis yra atliekamas, jokie kiti vertinimo kriterijai, tame tarpe – ir aplinkybė, ar budėjimo metu realiai buvo atliekamos tam tikros darbo funkcijos ar nebuvo atliekamos, šiame straipsnyje nėra nustatyti.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovo atstovo apeliacinį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė