2016-03-08 Nr. AB-5204-3-63-3-01684-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-125-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01684-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos teritorinės muitinės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. K. ir V. R. skundą atsakovui Klaipėdos teritorinei muitinei (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjos V. K. ir V. R. (toliau – ir pareiškėjos) kartu su G. D., G. F., R. Š., R. V. ir G. Ž. (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir atsakovas) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dėl neteisėtai sumažintų koeficientų nesumokėtą darbo užmokesčio dalį ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjai nurodė, jog jie yra Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnai, kurie eina 12–14 kategorijos valstybės tarnautojų pareigas Klaipėdos teritorinėje muitinėje. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas) 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo sumažinti pareiškėjams taikytini pareiginių algų koeficientai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino nurodytą teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis buvo sumažintas pareiškėjų darbo užmokestis, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pagal prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintą įstatymą skaičiuojant bei mokant pareiškėjams darbo užmokestį buvo pažeista pareiškėjų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas, todėl pareiškėjai yra priversti savo pažeistas teises ginti teisme. Pareiškėjai nurodė, kad nėra pagrindo nepriteisti jiems procesinių palūkanų, nes pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio prašo kaip žalos.

Atsakovas Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad jis, vykdydamas įstatymų nuostatas, teisėtai taikė sumažintus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. Atsakovas pažymėjo, jog įstatymų leidėjas turėtų nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Atsakovas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymu Nr. XII-523 pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjai į teismą kreipėsi praleidę šiuo atveju taikytiną Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Be to, pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas) 54 straipsnio 5 dalį muitinės pareigūnui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su tarnybos santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo savo poziciją grindė iš esmės tokiais pat argumentais, kokius nurodė atsakovas atsiliepime į pareiškėjų skundą. Trečiasis suinteresuotas asmuo papildomai paaiškino, kad pareiškėjų prašymas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas yra nepagrįstas, nes valstybės tarnybos ir darbo teisiniams santykiams Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 ir 6.210 straipsniuose įtvirtintas procesinių palūkanų institutas netaikytinas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 3 d. sprendimu patenkino pareiškėjų V. K. ir V. R. skundą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo ir priteisė iš Klaipėdos teritorinės muitinės V. K. 735,06 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, V. R. – 115,77 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, V. K. ir V. R. prašymą dėl palūkanų priteisimo atmetė. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 69 straipsnio 2 dalimi, išskyrė į atskirą bylą administracinės bylos dalį pagal pareiškėjų G. D., G. F., R. Š., R. V., G. Ž. skundą atsakovui Klaipėdos teritorinei muitinei dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir palūkanų priteisimo.

Pagal bylos duomenis teismas nustatė, jog pareiškėja V. K. A lygio 12 kategorijos pareigas ėjo nuo 2011 m. gruodžio 29 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., o V. R. – nuo 2013 m. birželio 6 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Teismas konstatavo, jog atsakovui pritaikius Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatas, buvo sumažintas pareiškėjų pareiginės algos koeficientas, o pritaikius Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas, toks teisinis reguliavimas buvo pratęstas ir pareiškėjoms buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis. Taikant nurodytas teisės normas, pareiškėjai V. K. nuo 2011 m. gruodžio 29 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo neišmokėta 735,06 Lt darbo užmokesčio, o V. R. nuo 2013 m. birželio 6 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – 115,77 Lt darbo užmokesčio.

Teismas sprendė, jog pareiškėjos V. K. ir V. R. į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi 2013 m. lapkričio 15 d., t. y. nepažeisdamos terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti ir jų reikalavimo laikotarpis taip pat neviršija Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnyje nustatyto piniginių reikalavimų tenkinimo laikotarpio, todėl jų reikalavimams netaikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio ir 301 straipsnių nuostatos.

Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, „Valstybės žiniose“ paskelbtu 2013 m. spalio 1 d., teismas darė išvadą, jog dėl prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka yra pareiškėjų V. K. ir V. R. turtinis praradimas, kuris pripažintinas pareiškėjų teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Veiksmingas pareiškėjų teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas. Teismas pažymėjo, jog būtent darbdaviui, nagrinėjamu atveju – Klaipėdos teritorinei muitinei, tenka pareiga tinkamai atlyginti valstybės tarnautojui už jo atliktą darbą, todėl pareiškėjoms V. K. ir V. R. susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka priteistina iš Klaipėdos teritorinės muitinės. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra keliamas žalos atlyginimo klausimas, o sprendžiama dėl reikalavimo priteisti ginčo laikotarpiu neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Teismas netenkino pareiškėjų reikalavimo dėl palūkanų priteisimo, nes reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Palūkanų priteisimas siejamas su atsakovo kalte, o apskaičiuodamas pareiškėjoms darbo užmokestį atsakovas vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais, t. y. nėra jo kaltės dėl ne viso darbo užmokesčio sumokėjimo.

III. Atsakovas Klaipėdos teritorinė muitinė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjų V. K. ir V. R. reikalavimų ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas paaiškina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime patvirtino Lietuvos Respublikos Seimo įgaliojimus spręsti, kaip ir kada turės būti kompensuoti patirti praradimai, bei iš esmės nurodė, jog šie praradimai neturi būti pradėti kompensuoti nedelsiant po minėto nutarimo paskelbimo, t. y. turi būti kompensuota per protingą laikotarpį. Atsakovo teigimu, valstybei įsipareigojus sukurti kompensavimo mechanizmą ir pradėjus šio kompensavimo mechanizmo rengimą, aptariamų teisinių santykių kvalifikacija nėra baigta. Atsakovas, vykdydamas įstatymų nuostatas, teisėtai taikė sumažintus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus ir negali būti atsakingas už darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimą pareiškėjoms. Atsakovas neturi galimybės išmokėti teismo sprendimu priteistą darbo užmokesčio nepriemoką, kadangi atsakovo 2014 metų darbo užmokesčio fonde nėra tam numatytų lėšų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą ir pareiškėjų skundą atmesti.

Trečiojo suinteresuoto asmens pozicija grindžiama argumentais, iš esmės tapačiais nurodytiems atsakovo apeliaciniame skunde. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo priteisti neišmokėtos darbo užmokesčio dalies tol, kol nėra įstatymų leidėjo nustatyto kompensavimo mechanizmo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjoms V. K. ir V. R. (valstybės tarnautojoms) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, jog šiuo atveju yra kilęs tarnybinis ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą), o ne ginčas dėl žalos atlyginimo, kaip teigė pareiškėjos skunde. Ši pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė apeliacinės instancijos teisme nėra ginčijama.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjos ginčo laikotarpiu ėjo 10 (V. R.) ir 11 (V. K.) kategorijos valstybės tarnautojų pareigas Klaipėdos teritorinėje muitinėje, tačiau V. K. nuo 2011 m. gruodžio 29 d., o V. R. nuo 2013 m. birželio 6 d. buvo perkeltos į 12 kategorijos pareigas. Muitinės pareigūnų darbo apmokėjimo tvarką nustato Valstybės tarnybos įstatymas (Statuto 45 str.). Pagal Įstatymo 23 straipsnį valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties Įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Statuto 46–48 straipsniuose įtvirtintos muitinės pareigūnams mokamų priedų ir priemokų rūšys, dydžiai ir apskaičiavimo tvarka.

Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami.

Pažymėtina, kad sumažinti pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Taigi nuo 2011 m. gruodžio 29 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažintas pareiškėjos V. K., kuri tuo metu ėjo 12 kategorijos pareigas, darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientą, o V. R. darbo užmokestis buvo sumažintas nuo 2013 m. birželio 6 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., nes tuo metu ji taip pat ėjo 12 kategorijos pareigas.

Byloje nėra ginčo, kad atsakovas, vadovaudamasis tuo metu galiojusia Įstatymo redakcija, ginčo laikotarpiu pareiškėjoms mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Konstitucinis Teismas 2013 m. birželio 18 d. posėdyje išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą bei 2013 m. liepos 1 d. priėmė nutarimą, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pažymėjo, kad Statuto 47 straipsnio 2 dalyje nustatyti muitinės pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją nebuvo mažinami. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Pareiškėjos, manydamos, kad jų teisės gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeistos ir turi būti ginamos priteisiant joms visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kartu su kitais pareiškėjais kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėjos iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjų (valstybės tarnautojų) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjų darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjų pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant joms visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjoms susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką tiesiogiai taikydamas Konstituciją.

Atsakovas neginčija aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu susidarė pareiškėjoms pirmosios instancijos teismo priteista darbo užmokesčio nepriemoka, tačiau tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjų skundas yra nepagrįstas, nes jų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjos skunde laikėsi pozicijos, kad joms nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją, nes patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjų teisės yra gintinos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant joms visą darbo užmokesčio nepriemoką, nepripažintina pagrįsta.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, kad tam tikros Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

Vertindama atsakovo, pareiškėjų ir trečiojo suinteresuoto asmens išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek karjeros valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams, todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjų skundą ir priteisti joms visą darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 1 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Klaipėdos teritorinei muitinei) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjų pažeistų teisių gynimo būdą – visos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Klaipėdos teritorinės muitinės. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016; 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. vasario 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-730-520/2016; 2016 m. vasario 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-883-520/2016; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors atsakovas apeliaciniame skunde prašo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tačiau atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė jokio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnyje įtvirtinto bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindo, kuris šiuo atveju galėtų ir turėtų būti taikomas.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pagrindinį ginčą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Dėl šiame sprendime nurodytų argumentų atsakovo apeliacinis skundas iš esmės tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Klaipėdos teritorinės muitinės apeliacinį skundą iš esmės tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjų V. K. ir V. R. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė