2017-01-12 Nr. AB-979-3-61-3-04057-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-189-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04057-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 5.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir Vyriausioji rinkimų komisija, ir VRK) 2015 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. Sp-257 „Dėl rinkimų užstato 2015 m. kovo 1 d. savivaldybių tarybų rinkimuose grąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kurioje nuspręsta negrąžinti rinkimų užstatų už A. G., J. Č., V. R., ir įpareigoti Vyriausiąją rinkimų komisiją minėtus užstatus grąžinti juos sumokėjusiam A. G. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas, ir STRĮ) 39 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 metų pabaigoje A. G. ir jo kolegos J. Č. bei V. R. nusprendė dalyvauti 2015 metų Alytaus miesto savivaldybės tarybos rinkimuose (toliau – ir Alytaus m. savivaldybės tarybos rinkimai). Kadangi asmenų pareigos pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 91 straipsnio 1 dalį yra nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis, jie, vadovaudamiesi STRĮ 39 straipsnio 3 dalimi, privalėjo sumokėti paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų dviejų vidutinių mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – ir VMDU) dydžio (1 364,7 Eur) rinkimų užstatus. 2015 m. sausio 9 d. pareiškėjas į Vyriausiosios rinkimų komisijos banko sąskaitą pervedė 4 094,07 Eur rinkimų užstatus už save, J.

Č. ir V. R. 2015 m. kovo 1 d. įvykus 2015 metų rinkimams į Alytaus m. savivaldybės tarybą, minėti asmenys negavo Alytaus miesto rinkėjų pasitikėjimo ir nebuvo išrinkti į Alytaus m. savivaldybės tarybą. Pareiškėjas pažymėjo, kad pasibaigus 2015 metų savivaldybių tarybų rinkimams, atsakovas priėmė Sprendimą, kurio 7 punkte nurodė, jog A. G. ir jo kolegoms J. Č. bei V. R., už kuriuos pareiškėjas iš savo sąskaitos sumokėjo rinkimų užstatus, rinkimų užstatai nėra grąžinami, nors jie net nebuvo išrinkti į Alytaus m. savivaldybės tarybą ir STRĮ nuostatų, susijusių su prievole eiti atstovauti rinkėjus, gavus jų pasitikėjimą, nepažeidė.

VRK nurodė, kad užstato negrąžina dėl to, jog sąrašas nesurinko 3 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjui ir kitiems dviem minėtiems asmenims taiko papildomas sankcijas – negrąžina iš viso 4 094,07 Eur, nors jų sumokėtų užstatų paskirtis buvo prievolės eiti atstovauti rinkėjus (dirbti savivaldybes tarybos nariu), gavus jų pasitikėjimą, užtikrinimui, bet ne 3 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų surinkimo prievolės užtikrinimui. Atsakovas dėl partijos „Tvarka ir teisingumas“ Alytaus miesto kandidatų sąrašo nesurinktų 3 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų pagal Sprendimo 6 punktą taiko sankciją ir negrąžina partijos sumokėto 682,34 Eur rinkimų užstato.

Pareiškėjas jautė diskriminaciją dėl savo užimamų pareigų, nes kiti rinkimuose dalyvavę kandidatai, neužimantys pareigų, nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario pareigomis, ir kurių sąrašai nesurinko 3 procentų rinkėjų balsų, papildomų išlaidų nepatyrė. Taip buvo pažeistas lygios rinkimų teisės principas bei iš Konstitucijos 29 straipsnio kylantis lygiateisiškumo principas, o atsakovas formuoja ydingą rinkimų praktiką. Pareiškėjas teigė, jog asmenims einantiems pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, galimybės įgyvendinti iš Konstitucijos kylančią rinkimų teisę yra neadekvačiai pasunkinamos, palyginus su asmenimis, kurie tokių pareigų neina.

Vyriausioji rinkimų komisija du skirtingus teisės institutus – užstatą dėl einamų pareigų, nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario pareigomis, ir užstatą už rinkimų sąrašą – sujungia į visumą, nors jie turėtų būti atskiri, nes taikomi esant skirtingoms aplinkybėms. Vienu atveju užtikrinama prievolė dėl apsisprendimo atsisakyti / neatsisakyti savivaldybės tarybos nario pareigų, dėl kurios sprendžia vienas asmuo, kitu atveju, dėl sąrašo surinktų / nesurinktų 3 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, dėl kurios sprendžia visas kandidatų sąrašas.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 6 dalis draudžia kitus, nei nurodyta šio įstatymo 2 straipsnio 1–5 dalyse, tiesioginius ar netiesioginius rinkimų teisės apribojimus dėl kilmės, politinių pažiūrų, socialinės ir turtinės padėties, nacionalinės priklausomybės, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio. To paties įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad visi kandidatai į savivaldybių tarybų narius yra lygūs. Pagal Konstituciją, įstatymu reguliuojant rinkimų santykius turėjo būti užtikrinta lygi visų kandidatų pasyvioji rinkimų teisė.

Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai. Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme nustatydamas rinkimų užstatą asmenims, einantiems pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, naudoja užstato institutą, norėdamas sulaikyti nerimtus kandidatus nuo dalyvavimo rinkimuose ir sudaryti sąlygas dalyvauti rinkimuose atsakingiems kandidatams. Nerimti yra tie kandidatai, kurie gavę savivaldybės tarybos nario mandatą, jo atsisako.

Pareiškėjas ir jo nurodyti kolegos mandatų neatsisakė, jie nebuvo išrinkti į savivaldybės tarybą. Negavus rinkėjų pasitikėjimo, minėtiems asmenims neatsirado prievolės atstovauti rinkėjus bei prievolės, susijusios su jos užtikrinimu, t. y. su užstato praradimu. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktika ir nurodė, kad neatsiradus pagrindinei prievolei, neatsiranda ir prievolės, susijusios su užtikrinimu. Pareiškėjas teigė, kad teisėkūroje dalyvaujantys subjektai pažeidė proporcingumo, pagarbos asmens teisėms ir laisvėms, aiškumo bei sistemiškumo principus.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Seime svarstant STRĮ 39 straipsnio pakeitimo įstatymą, Seimo Kanceliarijos Teisės departamentas nepritarė nuostatai, susijusiai su užstato dėl einamų pareigų, nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario pareigomis, grąžinimo sąlygų perkėlimu į keičiamo straipsnio 5 dalį bei pažymėjo, kad tokia užstatų grąžinimo tvarka gali sukelti įstatymo taikymo problemas. Konstitucinio Teismo doktrina, susijusi su valstybės pareiga užtikrinti teisinio reguliavimo stabilumą, yra svarbi, į ją turi būti atsižvelgiama prieš priimant sprendimą dėl rinkimų įstatymų keitimo prasidėjus rinkimų procesui. 2014 m. spalio 1 d. prasidėjus savivaldos rinkimų politinei kampanijai, rinkimų įstatymų pakeitimai buvo priimti paskubomis, o tai negarantavo Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 39 straipsnio turinio kokybės, jį pakeitus 2014 metų gruodžio mėnesį. 2014 m. gruodžio 6 d. jau buvo prasidėjęs pareiškimų dokumentų įteikimas Vyriausiajai rinkimų komisijai ir savivaldybių rinkimų komisijoms, o tai teoriškai leido kitiems kandidatams pasinaudoti ankstesne Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 39 straipsnio redakcija.

Pareiškėjas akcentavo, kad, paskambinęs Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkui, jis sužinojo, kad komisija, tikėtina, vadovaujasi Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo nuostatomis, o ne demokratinių rinkimų principais, nes pareiškėjui telefonu diskutuojant apie nelygias sąlygas savivaldos rinkimuose, pareiškėjas, kaip kandidatas, negavęs savivaldybės tarybos nario mandato, buvo prilygintas asmeniui, kuris „prapylė“ kazino. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko pozicija dėl savivaldos rinkimų atitiko Sprendimo turinį, tačiau prasilenkia su demokratijos, lygybės, nediskriminavimo ir teisingumo principais.

Atsakovas Vyriausioji rinkimų komisija atsiliepimu į skundą (b. l. 18–25) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad STRĮ 39 straipsnio 3 dalies nuostata reglamentuoja rinkimų užstato dydį asmenims, kurie eina pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis. Kandidatais keliamiems asmenims, kurių pareigos yra nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 91 straipsnį, turi būti žinoma, kad jie tuo pačiu metu negalės eiti užimamų pareigų ir savivaldybės tarybos nario pareigų. Ši įstatymo nuostata nustatė, kad 2 VMDU dydžio rinkimų užstatas grąžinamas, jeigu rinkimų užstatas tampa grąžintinas pagal šio straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus.

STRĮ 39 straipsnio 5 dalyje yra išvardytos 3 sąlygos, kurioms visoms esant įvykdytoms, rinkimų užstatas grąžinamas. Viena sąlygų – reikalavimas surinkti ne mažiau kaip 3 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Pareiškėjas šios sąlygos neįvykdė. Kitos dvi sąlygos įvykdytos – pateikta įstatymo nustatyta ataskaita ir nėra nustatyta rinkimų įstatymo pažeidimų. Atsakovas akcentavo, jog pareiškėjas dalyvavo 2015 m. kovo 1 d. savivaldybių tarybų rinkimuose – buvo iškeltas kandidatu į Alytaus m. savivaldybės tarybos narius politinės partijos „Tvarka ir teisingumas“ kandidatų sąraše. Šios politinės partijos jis buvo iškeltas kandidatu į Alytaus miesto savivaldybės merus.

Pareiškėjo kandidato anketoje buvo nurodyta, kad jis eina su savivaldybės tarybos nario statusu nesuderinamas pareigas ir buvo sumokėtas 2 VMDU rinkimų užstatas. 2015 m. kovo 1 d. savivaldybių tarybų rinkimuose Alytaus miesto savivaldybėje politinės partijos „Tvarka ir teisingumas“ kandidatų sąrašas surinko 2,93 procentus, o kandidatas į merus A. G. – 1,43 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų ir neįvykdė STRĮ 39 straipsnio 5 dalies 3 punkto sąlygos, todėl jo sumokėtas 2 VMDU rinkimų užstatas tapo negrąžintinu pagal STRĮ 39 straipsnio 5 dalį ir negalėjo būti grąžintas šio įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

Sprendimo 7 priede buvo nurodyta, kad A. G. sumokėtas rinkimų užstatas už A. G., J. Č. ir V. R. yra negrąžinamas, kadangi sąrašas nesurinko 3 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Pareiškėjas su 2015 m. liepos 27 d. skundu „Dėl diskriminacinių sąlygų 2015 m. kovo 1 d. savivaldybių tarybų rinkimuose ir jiems pasibaigus taikymo“ kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, kuri, ištyrusi jo skundą, 2015 m. rugpjūčio 31 d. pažymoje Nr. (15)SN-189)SP-134 „Dėl galimos diskriminacijos socialinės padėties pagrindu sprendžiant rinkimų užstato grąžinimo klausimą“ (toliau – ir 2015 m. rugpjūčio 31 d. pažyma) nusprendė skundą atmesti, kadangi nepasitvirtino jame nurodyti pažeidimai.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokias konkrečias STRĮ ar kitas viešojo administravimą reglamentuojančias teisės normas atsakovas pažeidė, priimdamas Sprendimą, rėmėsi bendraisiais teisės principais. Pareiškėjas buvo iškeltas kandidatu ir davė sutikimą kandidatuoti į Alytaus m. savivaldybės tarybos narius politinės partijos „Tvarka ir teisingumas“ kandidatų sąraše. Jis pats savo noru pateikė dokumentus ir sumokėjo rinkimų užstatą ir buvo registruotas kandidatu. Pareiškėjas, siekdamas būti įregistruotas kandidatu, neskundė tariamai diskriminacinių Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatų.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatos taikomos visiems asmenims vienodai – visi kandidatai, einantys pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, mokėjo 2 VMDU rinkimų užstatą. Kandidatas pats sprendžia, ar jis eina pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, bei pats sumoka įstatymo nustatytą rinkimų užstatą. Atsakovas nurodė, jog negalėjo netaikyti STRĮ 39 straipsnio 3 ir 5 dalies nuostatų pareiškėjo atžvilgiu, kadangi tam nebuvo teisinio pagrindo. Vyriausioji rinkimų komisija įstatymus visų rinkimų dalyvių atžvilgių taikė vienodai ir formuoja vienodą rinkimų praktiką, ji neturi diskrecijos nevykdyti įstatymo selektyviai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. priėmė nutarimą konstitucinės justicijos byloje Nr. 21/2010-30/2010, kuriame buvo išsamiai nagrinėjamas rinkimų užstato institutas. Konstitucinis Teismas sprendė dėl Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija), Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo, STRĮ (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostatų, kuriomis įtvirtintas rinkimų užstato institutas, atitikties Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nepripažino, kad rinkimų užstato institutas prieštarauja Konstitucijai, ištyrė tokio instituto reglamentavimo pagrindus ir principus, nurodė, jog rinkimų užstatas yra rinkimų procedūros dalis, o joje dalyvaujantys asmenys turi turėti rimtus ketinimus.

Atsakovo nuomone, nebuvo pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl STRĮ 39 straipsnio atitikties Konstitucijai, kadangi Konstitucinis Teismas yra išsamiai pasisakęs apie rinkimų užstato instituto reikalingumą ir paskirtį. Kadangi atsakovas nepažeidė įstatymų, reglamentuojančių rinkimų užstato sumokėjimą, nuostatų bei bendrųjų teisės principų, nėra pagrindo naikinti Sprendimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu (b. l. 41–47) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl VRK Sprendimo dalies, kuria nuspręsta negrąžinti rinkimų užstatų už A. G., J. Č., V. R., teisėtumo ir pagrįstumo, bei atsakovo įpareigojimo minėtus užstatus grąžinti juos sumokėjusiam asmeniui.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas dalyvavo 2015 m. kovo 1 d. savivaldybių tarybų rinkimuose – buvo iškeltas kandidatu į Alytaus m. savivaldybės tarybos narius politinės partijos „Tvarka ir teisingumas“ kandidatų sąraše. Šios politinės partijos jis taip pat buvo iškeltas kandidatu į Alytaus m. savivaldybės tarybos narius – merus. Kadangi pareiškėjas ėjo su savivaldybės tarybos nario statusu nesuderinamas pareigas, jis, remdamasis STRĮ 39 straipsnio 3 dalimi, sumokėjo 2 VMDU. Užstatą sumokėjo ir už J. Č., V. R. 2015 m. kovo 1 d. savivaldybių tarybų rinkimuose Alytaus m. savivaldybėje politinės partijos „Tvarka ir teisingumas“ iškeltas kandidatų sąrašas nesurinko 3 procentų, o šio sąrašo kandidatas į savivaldybės tarybos narius – merus A. G. taip pat nesurinko 3 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Ginčo dėl to administracinėje byloje nekilo. Atsakovas Sprendimo 7 punkte nusprendė negrąžinti pareiškėjui už jį, J. Č. bei V. R. sumokėtų rinkimų užstatų, iš viso – 4 094,1 Eur. Pareiškėjas su 2015 m. liepos 27 d. skundu kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą ir prašė atlikti tyrimą bei panaikinti diskriminacinio pobūdžio VRK sprendimus dėl rinkimų užstatų negrąžinimo ir / arba diskriminacinio pobūdžio teisės normas. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba 2015 rugpjūčio 31 d. pažymoje padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodyti pažeidimai nepasitvirtino ir jo skundą atmetė.

Teismas vadovavosi STRĮ 39 straipsnio 1, 3 ir 5 dalimis. Teismas nurodė, jog STRĮ 39 straipsnio 3 dalis numato papildomą užstatą kandidatų sąrašui, jeigu jame įrašyti asmenys, einantys pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis. Pareiškėjas teigė, kad STRĮ 39 straipsnio 3 dalies keitimo metu jau buvo prasidėjęs pareiškinių dokumentų įteikimas, todėl šio straipsnio pakeitimas prasidėjusiems rinkimams neturėjo būti taikomas. STRĮ 36 straipsnio 1 dalis nurodė, kad iki rinkimų likus 85 dienoms, prasideda kandidatų pareiškinių dokumentų įteikimo laikas.

Pareiškiniai dokumentai į 2015 metų savivaldybių tarybų rinkimus buvo teikiami nuo 2014 m. gruodžio 6 d. iki 2014 m. gruodžio 26 d. Politinės kampanijos dalyvių registracija prasidėjo 2014 m. spalio 1 d. (Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 5 straipsnis). STRĮ 39 straipsnio 3 dalyje nurodytas papildomas rinkimų užstatas buvo nustatytas 2014 m. birželio 26 d. įstatymu Nr. XII-966, kuris galioja nuo 2014 m. liepos 12 d. 2014 m. gruodžio 4 d. įstatymu Nr. XII-1385, įsigaliojusiu nuo 2014 m. gruodžio 16 d., buvo nustatyta tik papildomo rinkimų užstato, mokamo pagal STRĮ 39 straipsnio 3 dalį, grąžinimo tvarka. 2014 m. gruodžio 4 d.

įstatymo Nr. XII-1385 aiškinamajame rašte buvo nurodyta, kad daromo pakeitimo tikslas padaryti teisinį reguliavimą aiškesnį, kad nuostata, reglamentuojanti rinkimų užstato grąžinimą, gali būti interpretuojama tokiu būdu, jog, jeigu partijos ar rinkimų komiteto keliamame kandidatų sąraše nors vienas išrinktas kandidatas, einantis pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, atsisako savo mandato, negrąžinamas visas tos partijos ar rinkimų komiteto sumokėtas užstatas. Tuo tarpu projekte įtvirtinti teisinio reglamentavimo pakeitimai aiškiai nustatė, kad rinkimų užstatas partijai ar rinkimų komitetui grąžinamas už kiekvieną sąraše esantį kandidatą atskirai, atsižvelgiant į tai, ar išrinktas kandidatas, einantis pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, neatsisakė savo mandato. 2014 m. gruodžio 4 d.

įstatymas Nr. XII-1385, kuriuo pakeistas STRĮ 39 straipsnis, neturėjo įgyvendinimo nuostatų, todėl įsigaliojo pagal įprastas taisykles – nuo paskelbimo dienos. 2015 metų savivaldybių tarybų rinkimai buvo vykdomi atsižvelgiant į 2014 m. gruodžio 4 d. įstatymu Nr. XII-1385 padarytus STRĮ 39 straipsnio pakeitimus. Pareiškėjas pats sumokėjo padidintą užstatą ir užstato teisėtumo klausimo nekėlė. Pareiškėjas neatitiko STRĮ 39 straipsnio 5 dalies 3 punkto reikalavimų. Ši teisės norma galiojo iki 2014 m. gruodžio 4 d.

įstatymo Nr. XII-1385 įsigaliojimo ir iki savivaldybių tarybų rinkimų pradžios. 2014 m. gruodžio 4 d. įstatymas Nr. XII-1385 negalėjo būti laikomas bloginančiu pareiškėjo padėtį šioje byloje ginčijamu aspektu, kad jis trukdė pareiškėjui atgauti sumokėtą rinkimų užstatą, nes STRĮ 39 straipsnio 3 dalimi buvo tik patikslinta rinkimų užstato grąžinimo asmenims, kurie eina pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, tvarka, o byloje aktuali sąlyga dėl užstato negrąžinimo nesurinkus 3 procentų balsų numatyta ir ankstesnėse įstatymo redakcijose.

Teismas padarė išvadą, kad, pasibaigus politinės kampanijos laikotarpiui, atsakovas grąžina rinkimų užstatus juos sumokėjusiems asmenims esant trims sąlygoms, t. y. kandidatas turi būti pateikęs politinės kampanijos finansavimo ataskaitą bei jo priedus, nepadaręs teisės aktų reikalavimų bei surinkęs ne mažiaus kaip 3 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Be to, šis užstatas grąžinamas tik tuo atveju, jeigu kandidatas nebuvo išrinktas arba jis buvo išrinktas ar pripažintas išrinktu ir atsisakė pareigų, nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario pareigomis. Ginčo dėl to, kad politinės partijos „Tvarka ir teisingumas“ kandidatų sąrašas, kuriame buvo A. G., J. Č. ir V. R., nesurinko 3 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, nekilo. Taikydamas STRĮ 39 straipsnio 3 ir 5 dalies nuostatas, atsakovas pagrįstai negrąžino už juos sumokėtų rinkimų užstatų.

Teismas akcentavo, jog pareiškėjas kėlė abejones dėl nustatyto teisinio reguliavimo tinkamumo. Skunde buvo pažymėta, kad negrąžinant rinkimų užstato, sumokėto už asmenis, kurie eina pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, taikoma dviguba sankcija, kadangi taip pat negrąžinamas ir užstatas už partijos sąrašą. Be to, tam tikras pareigas einantys asmenys diskriminuojami tokių pareigų neinančių asmenų atžvilgiu. STRĮ 39 straipsnio 3 dalyje numatyto užstato paskirtį užtikrinti, kad į savivaldybės tarybos narius išrinktas asmuo atsisakytų su savivaldybės tarybos nario statusu nesuderinamų pareigų, tuo tarpu, jei asmuo neišrenkamas, jam nereikia vykdyti pareigos apsispręsti dėl pareigų atsisakymo ir prievolė, kurios užtikrinimui sumokėtas užstatas, nėra vykdoma. Pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl STRĮ 39 straipsnio atitikties Konstitucijai.

Teismas nurodė, kad Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atitinkama nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalyje. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje. Proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009).

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo kai kurių nuostatų, kuriomis reguliuojami su rinkimų užstato sumokėjimu, kandidatų deklaracijų pateikimu, rinkimų slenksčio pasiekimu, sutarties su politinės kampanijos iždininku sudarymu ir valstybės biudžeto lėšų politinėms partijoms paskirstymu susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame buvo pasisakyta, jog rinkimų užstato nustatymas atitinka Konstituciją. Iš esmės pareiškėjas ginčijo ne rinkimo užstato nustatymo mechanizmą, jo nurodomos abejonės yra susijusios su užstato grąžinimo tvarka.

Teismas pažymėjo, kad STRĮ 39 straipsnio 1 ir 3 dalys nustato dviejų atskirų rinkimų užstatų mokėjimą – už kandidatų sąrašą ir už kandidatus, kurie eina pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis. Abiejų užstatų paskirtis užtikrinti kandidatų į savivaldybės tarybos narius ketinimų rimtumą. Užstatas už kandidatus, kurie eina pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, taip pat užtikrina, kad rinkėjai nebūtų klaidinami kandidato pasiryžimo eiti savivaldybės tarybos nario pareigas ir įsipareigojimą atsisakyti su tarybos nario statusu nesuderinamų pareigų. Konstitucijos 29 straipsnis nurodo, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Pareiškėjo argumentai dėl jo diskriminavimo dėl socialinės padėties, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo nepagrįsti, kadangi didesnis užstatas šiai asmenų kategorijai nustatytas dėl jų skirtingos padėties lyginant su kitas pareigas užimančiais asmenimis. Rinkimų metu nesuderinamas su tarybos nario pareigas einantys asmenys turi papildomą pareigą apsispręsti dėl pareigų ėjimo. Gana dažna padėtis, kai nesuderinamas pareigas einantis asmuo kandidatuoja rinkimuose, tačiau išrinktas atsisako tarybos nario, o ne einamų pareigų. Tokiu būdu būna klaidinami rinkėjai, kuriems trukdoma tinkamai pasinaudoti rinkimų teise. Dėl to laikoma, kad papildomo užstato nustatymas teisės aktuose yra pagrįstas. Užstato grąžinimo reguliavimas yra susijęs su užstato paskirties nustatymu. Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimo 37.4 punkte parašyta, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas rinkimų santykius, turi diskreciją nustatyti procedūrinius reikalavimus, tame tarpe ir susijusius su rinkimų užstato dydžiais ar jų atitinkamam padidėjimui įtakos galinčiu turėti rinkimų kampanijų finansavimo kontrolės reikalavimų laikymusi. Ši diskrecija, teisėjų kolegijos vertinimu, apėmė ir kitus su rinkimų užstato grąžinimu susijusius klausimus. Įsitikinus papildomo užstato pagal STRĮ 39 straipsnio 3 dalį nustatymo teisėtumu, laikoma, kad ir pasekmių atsiradimas dėl netinkamo ar nesėkmingo pasinaudojimo pasyviąja rinkimų teise Konstitucijai neprieštarauja.

Teismas atsižvelgė į nurodytas teisės normas bei aptartas šioje byloje teisės normų aiškinimo ir taikymo analizes, į tai, kad kandidatų, užimančių pareigas, nesuderintas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, padėtis skiriasi nuo kandidatų, kurie tokių pareigų neužima, padėties. Teismui pagrįstų abejonių dėl prašomo ištirti STRĮ 39 straipsnio konstitucingumo pareiškėjo nurodytu aspektu nekilo, todėl jis padarė išvadą, jog nebuvo pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teismas konstatavo, jog prašoma panaikinti Sprendimo dalis teisėta ir pagrįsta, todėl nebuvo pagrindo jos panaikinti. Teismui pripažinus Sprendimą teisėtu ir pagrįstu, negali būti tenkinamas ir A. G. reikalavimas įpareigoti atsakovą grąžinti jo sumokėtus rinkimų užstatus.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 57) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjas pakartojo skundo argumentus ir papildomai nurodė:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisingas, nepagrįstas, neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas. Teismas neteisingai vertino bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, pažeisdamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo, lygiateisiškumo principus, be to, teismas pritaikė įstatymą, kuris, tikėtina, prieštarauja Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui (toliau – ir CK) ir Konstitucijai bei pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija). Teismas bylos aplinkybes vertino neatsižvelgdamas į ABTĮ 6 straipsnio nuostatas ir nepaneigė, kad rinkimų užstatų grąžinimo tvarka, kuri yra reglamentuota STRĮ 39 straipsnyje, neprieštarauja Konstitucijai.

2. Teismas neįvertino pareiškėjo ir jo kolegų patirtų neadekvačių rinkimų teisės apribojimų, praradimų proporcingumo. Demokratinėje valstybėje labai svarbu, kad apribojimais (tiesioginiais ar netiesioginiais) būtų siekiama teisėtų tikslų. Įgyvendinant lygių rinkimų principą, rinkimų įstatymuose turi būti numatytos tos pačios sąlygos ir reikalavimai kandidatams iškelti, registruoti, priešrinkiminei agitacijai, balsavimui, rinkimų rezultatams bei rinkimų užstatų praradimams nustatyti. Pagal Konstituciją, įstatymu reguliuojant rinkimų santykius turi būti užtikrinta lygi visų kandidatų pasyvioji rinkimų teisė.

Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalį „Teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai“, yra inter alia (be kita ko) konstatavęs, kad, pagal Konstituciją, įstatymu reguliuojant rinkimų santykius turi būti užtikrinta lygi visų rinkėjų aktyvioji rinkimų teisė, taip pat lygi visų kandidatų pasyvioji rinkimų teisė (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas).

Šiuo metu galiojanti STRĮ 39 straipsnyje nustatyta rinkimų užstatų grąžinimo tvarka iš dalies riboja pareiškėjo ir jo kolegų pasyviąją rinkimų teisę, nes rinkimų užstato praradimo dydis STRĮ įtvirtintas taip, kad tam tikriems asmenims, kurie buvo iškelti kandidatais (pretendentais), ir tam tikriems iškeltų kandidatų sąrašus pateikusiems subjektams, kurie laikėsi STRĮ, yra skirtingas. Įstatymų leidėjas STRĮ 39 straipsnyje dėl vienodoje situacijoje esančių subjektų (sąrašas nesurinko 3 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų) nustatė nevienodus rinkimų užstato negrąžinimo dydžius, nes jeigu kandidatų sąraše nėra asmenų, einančių pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, ir sąrašas nesurenka 3 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, tai toks sąrašas praranda 682,34 Eur (0,5 VMDU), o jeigu kandidatų sąraše yra asmenų, einančių pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, ir sąrašas nesurenka 3 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, tai toks sąrašas praranda 682,34 Eur ir po 1364,70 Eur (2 VMDU) už kiekvieną sąraše esantį asmenį, einantį pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis.

Maksimalus praradimų skirtumas kandidatų sąrašams pagal STRĮ 39 straipsnyje taikomą teisinį reglamentavimą gali būti net 139 199,4 Eur (kandidatų sąrašas turintis maksimalų kandidatuojančių skaičių – 102 kandidatus, Vilniaus mieste). Jų kandidatų sąrašo atveju nelygybė yra 4 094,07 Eur. Konstitucinis Teismas jau yra konstatavęs, kad rinkimų sistema neturi būti palanki tik kai kuriems pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems subjektams, taip pat neturi būti sudaroma prielaidų neatspindėti daugumos rinkėjų valios.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintas rinkimų proceso sąžiningumas ir skaidrumas – būtinos prielaidos rinkėjams pasitikėti atstovaujamąja institucija. Esant tokiam savivaldybių tarybų rinkimų užstatų grąžinimo reglamentavimui, pareiškėjas ir kiti kolegos greičiausiai kituose savivaldos rinkimuose nedalyvaus, nes jų rinkimų teisė neadekvačiai ribojama, jie yra iš dalies diskriminuojami dėl to, kad eina pareigas nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, jiems esant vienodose sąlygose su kitais kandidatais (nesurinkus 3 procentų rinkiniuose dalyvavusių rinkėjų balsų) jų praradimai yra didesni, kiekvienam po 1 364,70 Eur.

Konvencija draudžia diskriminaciją: „Naudojimasis bet kuria įstatyme įtvirtinta teise yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokios padėties. Niekas negali būti diskriminuojamas jokios viešosios valdžios nė vienu paminėtu pagrindu“. Jie yra moraliai pažeminti, nes pavardės yra rinkėjus apgavusių kandidatų sąraše (Sprendimo 7 priedas).

3. Rinkimų teisė, kaip normų visuma, reguliuojanti visą rinkimų procedūrą, yra glaudžiai susijusi su visais kitais demokratiniais institutais, o visų pirma – su piliečio teisėmis ir laisvėmis. Rinkimų teisės demokratiškumas priklauso nuo teisių ir laisvių demokratiškumo. Viena pagrindinių žmogaus teisių yra rinkimų teisė. Konvencija nustato žmogaus teisių apribojimų ribas: „Pagal šią Konvenciją joje skelbiamų teisių ir laisvių apribojimai netaikomi jokiais kitais tikslais, išskyrus tuos, kurių siekiant šie apribojimai buvo nustatyti“. Taigi, rinkimų užstatas, rinkimų teisės apribojimas 2 VMDU dydžiu, už einamas pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, negali būti naudojamas prievolės susijusios su 3 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų surinkimu užtikrinimui, nes rinkimų užstato dėl einamų pareigų, nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario pareigomis, tikslas yra sulaikyti nerimtus kandidatus nuo dalyvavimo rinkimuose ir sudaryti sąlygas rinkimuose dalyvauti atsakingiems kandidatams. Pareiškėjas ir kolegos nebuvo išrinkti į savivaldybės tarybą, todėl, akivaizdu, kad eiti atstovauti rinkėjams, tai yra eiti dirbti savivaldybės tarybos nariu, prievolės neatsirado, nes pareiškėjas ir jo kolegos negavo rinkėjų pasitikėjimo, todėl neatsirado ir prievolės, susijusios su jos užtikrinimu, tai yra su užstato praradimu. Teismas atmesdamas pareiškėjo skundą vadovavosi 2012 m. kovo 29 d. Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriame iš esmės nagrinėjami rinkimų užstato sumokėjimo, o ne rinkimų užstato grąžinimo teisiniai aspektai. Savivaldybių tarybų rinkimuose rinkimų užstato instituto, asmenims einantiems pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, naudojimas yra novela, taigi Konstitucinis Teismas šiuo klausimu nėra pasisakęs. Daugelyje demokratinio pasaulio valstybių ginčų susijusių su rinkimais sprendimas yra Konstitucinio Teismo prerogatyva, todėl pareiškėjas prašo teismo nagrinėjamu klausiniu kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes pareiškėjas kreiptis tiesiogiai negali. Pareiškėjas remiasi LAT nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-707/2013.

Atsakovas Vyriausioji rinkimų komisija atsiliepimu (b. l. 62–69) į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas pakartojo atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus ir papildomai nurodė:

1. Pareiškėjas nenurodo, kokios konkrečiai materialinės ir procesinės teisės normos buvo pažeistos. Dėl STRĮ 39 straipsnio taikymo atsakovas išsamiai pasisakė anksčiau ir nurodė, kad kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo, kadangi minėtos teisės normos taikomos visiems asmenims, dalyvaujantiems savivaldybių tarybų rinkimuose. Pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atsakovas vertina kaip gynybinę poziciją, taip siekiant išvengti STRĮ 39 straipsnio taikymo pareiškėjo atžvilgiu.

2. ABTĮ 6 straipsnis nustato: „Teisingumų administracinėse bylose vykdo tik teismai, vadovaudamiesi visų asmenų lygybe įstatymui ir teismui, nepaisant lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių“. Nei Lygių galimybių kontrolierius (pažyma yra byloje), nei bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas pats pasirinko tokį veikimo būdą – kelti savo kandidatūrą einant nesuderinamas pareigas, iš anksto žinant įstatymo reikalavimus, juos įvykdant – kai pagal STRĮ 39 straipsnio 3 dalį yra taikomi papildomi apribojimai. Pareiškėjas turėjo žinoti, kad, eidamas nesuderinamas pareigas, jis negalės tapti savivaldybės tarybos nariu, jeigu įstatymo nustatyta tvarka neatsisakys nesuderinamų pareigų, ir sutiko sumokėti įstatyme numatytą rinkimų užstatą. Sprendžiant užstato grąžinimo klausimą buvo keliamas ne jo teisinės padėties klausimas, o tai, ar jis surinko 3 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Iš esmės šioje byloje pareiškėjas kelia ne užstato grąžinimo, o užstato sumokėjimo klausimą, nors skundžiamas Sprendimas liečia tik rinkimų užstato grąžinimą.

3. Pareiškėjas šioje byloje daro nuorodas į CK, LAT nutartį civilinėje byloje, tačiau CK nereguliuoja rinkimų užstato sumokėjimo ir grąžinimo klausimų savivaldybių tarybų rinkimuose ir negali būti taikomas.

4. Pareiškėjas šioje byloje prašo taikyti Konvenciją, kuri draudžia diskriminaciją. Diskriminacija pareiškėjo atžvilgiu nustatyta nebuvo, jis pasinaudojo teise būti renkamam ir dalyvavo savivaldybių tarybų rinkimuose lygiais pagrindais kartu su kitais kandidatais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti VRK 2015 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. Sp-257 „Dėl rinkimų užstato 2015 m. kovo 1 d. savivaldybių tarybų rinkimuose grąžinimo“ dalį, kurioje nuspręsta negrąžinti rinkimų užstatų už A. G., J. Č., V. R., ir įpareigoti Vyriausiąją rinkimų komisiją minėtus užstatus grąžinti juos sumokėjusiam A. G.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl VRK Sprendimo dalies, kuria nuspręsta negrąžinti rinkimų užstatų už A. G., J. Č., V. R., teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo minėtus užstatus grąžinti juos sumokėjusiam asmeniui. Nurodė, jog atsakovas ginčijamo Sprendimo 7 punktu nusprendęs negrąžinti pareiškėjui už jį, J. Č. bei V. R. sumokėtų rinkimų užstatų, iš viso – 4 094,1 Eur, pasielgė teisėtai bei pagrįstai, todėl skundžiamą Sprendimo dalį paliko galioti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, atmesdamas A. G. reikalavimą, iš esmės pasisakė ir dėl kitų asmenų teisių ir pareigų, kurie į administracinės bylos nagrinėjimo procesą nebuvo įtraukti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, kad tik pareiškėjas sumokėjo užstatą už save ir kitus du asmenis. Principinis momentas - atmetant reikalavimą dėl užstato grąžinimo A. G. buvo nuspręsta ir dėl J. Č. bei V. R. teisių bei pareigų, kurie neturėjo galimybės išdėstyti savo pozicijos vykusio teisminio proceso metu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje buvo pasisakyta, kad administracinės bylos proceso šalys yra: pareiškėjas (skundą, prašymą padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį); atsakovas (institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys (t. y. tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos). Vadinasi, procese turėjo dalyvauti tiek J. Č., tiek V. R., bet tokia teisinė galimybė jiems nebuvo suteikta, todėl apskųstas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, taip pat turint omenyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą nuostatą, turi būti naikinamas, visą administracinę bylą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

A. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius