2020-09-30 Nr. AB-18020-3-64-3-00429-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4630-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00439-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.8; 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės I. G. ir trečiojo suinteresuoto asmens J. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos patikslintą prašymą atsakovei I. G. (trečiasis suinteresuotas asmuo – J. G.) dėl socialinės pašalpos ir paramos mokinio reikmenims įsigyti permokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Šiaulių miesto savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas, Savivaldybė) kreipėsi į teismą su prašymu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovės I. G. 2 236,37 Eur dydžio socialinės paramos permoką, tai yra 2 100,80 Eur socialinės pašalpos permoką ir 135,54 Eur paramos mokinio reikmenims įsigyti permoką, bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovės šeimai buvo skiriama socialinė pašalpa ir parama mokinio reikmenims įsigyti nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius (toliau – ir Socialinės paramos skyrius) 2015 m. birželio 12 d. gavo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) raštą Nr. (43.6)S-5124, iš kurio paaiškėjo, kad atsakovė ir jos sutuoktinis J. G. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2010 metų pradžioje turėjo 87 970 Lt piniginių lėšų ne banke, kurios iki 2014 metų pabaigos sumažėjo iki 39 235 Lt, ir 2010–2014 metais gavo didesnes pajamas, nei nurodyta atsakovės prašymuose-paraiškose dėl socialinės paramos gavimo. Atsižvelgiant į naujai paaiškėjusius duomenis apie atsakovės šeimos turėtas kitokias pajamas, pareiškėjas privalėjo perskaičiuoti paskirtų išmokų pagrįstumą ir iš naujo įvertinti atsakovės teisę į piniginę socialinę paramą. Dėl šios priežasties atsakovė buvo kviečiama atvykti į Socialinės paramos skyrių, jos buvo prašoma patikslinti gautas šeimos pajamas, tačiau atsakovė to nedarė ir su pareiškėju nebendradarbiavo. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 26 straipsnio 1 punktu, pareiškėjas nustatė atsakovei ir jos šeimai išmokėtos socialinės pašalpos ir paramos mokinio reikmenims įsigyti permoką.

3. Pareiškėjo teigimu, 2010–2014 metais, skiriant piniginę socialinę paramą atsakovės šeimai, nekilo jokių įtarimų dėl prašymuose-paraiškose pateiktų duomenų apie pajamas ir turtą teisingumo, todėl nebuvo reikalauta, kad atsakovė deklaruotų turtą (įskaitant gaunamas pajamas) Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjo atstovė rašytiniame paaiškinime teismui nurodė, kad gavęs prašymą-paraišką socialinei paramai gauti, Socialinių išmokų ir kompensacijų skyrius (ginčui aktualiu laikotarpiu šis skyrius vadinosi Socialinės paramos skyriumi) tikrina šiuos valstybės ir žinybinių registrų bei valstybės informacinių sistemų duomenis: „Sodra”, Užimtumo tarnybos, Gyventojų registro, Mokinių, studentų registro, VĮ „Regitra”, VĮ Registrų centro. Tik nuo 2015 m. gruodžio 14 d. Socialinių išmokų ir kompensacijų skyrius turėjo galimybę tikrinti Valstybinės mokesčių inspekcijos registro duomenis.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad remdamasis Šiaulių AVMI rašte pateikta informacija, jog atsakovės šeima 2010 m. pradžioje turėjo 87 970 Lt lėšų, laikytų ne bankuose, kurios iki 2014 m. pabaigos sumažėjo ir siekė 39 235 Lt, Savivaldybė nustatė, jog atsakovės šeimos piniginių lėšų dydis viršijo Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatytą piniginių lėšų normatyvą, todėl atsakovė ir jos šeima nuo 2013 m. liepos 1 d. nebeturėjo teisės į socialinę pašalpą ir socialinė pašalpa už 2013 m. liepos 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. laikotarpį jai buvo skiriama neteisėtai, buvo laikytina permoka bei iš atsakovės turėjo būti priteista. Pareiškėjas paaiškino, kad parama mokinio reikmenims įsigyti 2010 metų liepos mėnesį atsakovės šeimai buvo skirta nepagrįstai, nes įvertinus realias šeimos pajamas socialinei paramai gauti, paaiškėjo, kad šeima tokios teisės neturėjo ir tai buvo reikšminga aplinkybė, dėl kurios atsakovei negalėjo būti skiriama parama mokinio reikmenims įsigyti. Be to, kadangi parama mokinio reikmenims įsigyti 2013 m. liepos mėnesį ir 2014 m. liepos mėnesį atsakovės šeimai buvo paskirta kaip gaunančiai socialinę pašalpą, kurią, kaip paaiškėjo vėliau, atsakovė gavo neteisėtai, ši parama mokinio reikmenims įsigyti taip pat buvo skirta neteisėtai, todėl laikyta permoka ir iš atsakovės turėjo būti priteista nustačius, kad permokėta parama mokinio reikmenims įsigyti sudarė 156 Lt x 3 metai = 468 Lt (135,54 Eur).

5. Pareiškėjo teigimu, tik gavus duomenis apie: 2010–2014 metais J. G. iš šeimos narių ir artimųjų gautas 3 289,19 Lt pajamas; J. G. Valstybinės mokesčių inspekcijos grąžintas 12 77 Lt dydžio gyventojų pajamų mokesčio permokas; I. G. iš šeimos narių ir artimųjų gautas 1 890 Lt pajamas; 2011–2012 metais I. G. Valstybinės mokesčių inspekcijos gražintą 351 Lt gyventojų pajamų mokesčio permoką; 2010 m. gegužės 27 d. J. G. Ūkio banko lizingo grąžintą 2 299 Lt sumą; 2011 m. gegužės 17 d. I. G. iš klebono G. G. gautą 1 300 Lt paramą; pareiškėjas galėjo atlikti detalius, kiekvieną atskirą laikotarpį apimančius paskaičiavimus, kurie buvo įforminti dokumentuose, pareiškėjo pavadintuose sprendimais. Pareiškėjas, įvertinęs paramos skyrimui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. reikšmingą prieš tai įvardintą informaciją, nusprendė, kad atsakovės ir jos šeimos turimos ir gautos piniginės lėšos privalėjo būti pareiškėjui atskleistos atsakovei teikiant prašymus-paraiškas dėl socialinės paramos gavimo ir turėjo būti įskaičiuotos į atsakovės šeimos pajamas, todėl perskaičiavo atsakovei nurodytu laikotarpiu paskirtą paramą ir nustatė, kad 2010 m. balandžio–rugsėjo mėnesiais atsakovei neteisėtai buvo išmokėta 2 258,99 Lt (645,25 Eur); 2011 m. birželio–gruodžio mėnesiais neteisėtai buvo išmokėta 1 371,81 Lt (397,30 Eur); 2012 m balandžio–liepos ir spalio–gruodžio mėnesiais neteisėtai buvo išmokėta 734,55 Lt (212,74 Eur); 2013 m. sausio–gegužės mėnesiais atsakovei buvo neteisėtai išmokėta 1 536,23 Eur (444,92 Eur); 2013 m. liepos–gruodžio mėnesiais neteisėtai buvo išmokėta 428,25 Lt (124,03 Eur); 2014 m. sausio–liepos ir spalio–gruodžio mėnesiais neteisėtai buvo išmokėta 923,73 Lt (267,53 Eur).

6. Pareiškėjas, prašydamas priteisti neteisėtai gautas socialinės pašalpos ir paramos mokinio reikmenims įsigyti sumas, rėmėsi Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo ir Lietuvos Respublikos socialinės paramos mokiniams įstatymo nuostatomis, byloje surinktais įrodymais, pareiškėjo atliktais paskaičiavimais. Pareiškėjas nepripažino, kad yra praleidęs ieškinio senatį prašymui pareikšti ir nurodė, kad senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo pareiškėjo sužinojimo apie jo teisių pažeidimą dienos. Pareiškėjo tvirtinimu, jokių duomenų apie tai, kad atsakovė nepranešė apie visas jos ir sutuoktinio gautas pajamas ar turimas pinigines lėšas, pareiškėjas neturėjo, o tokia informacija jam paaiškėjo tik iš Šiaulių AVMI 2015 m. birželio 15 d. gavus raštą apie atsakovės šeimos 2010–2014 metais turėtas, bet nuo pareiškėjo nuslėptas pajamas ir pinigines lėšas. Todėl kreipdamasis į teismą 2017 m. balandžio 13 d. pareiškėjas ieškinio senaties termino nepraleido.

7. Atsakovė I. G. ir trečiasis suinteresuotas asmuo J. G. atsiliepimais į pareiškėjo prašymą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti ieškinio senatį.

8. Atsakovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose akcentavo, kad pareiškėjas socialinės pašalpos ir paramos mokinio reikmenims įgyti permokas nustatė Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus sprendimais: 2015 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 184 „Dėl permokos nustatymo“ ir 2015 m. liepos 14 d. sprendimu „Dėl permokos nustatymo“, kurie neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo keliamų reikalavimų viešojo administravimo subjekto priimamiems individualiems administraciniams aktams. Šie sprendimai buvo nemotyvuoti ir nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis, todėl juose nurodytos sumos iš atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens negalėjo būti priteistos. Be to, pareiškėjas turėjo priimti sprendimą dėl permokos išieškojimo civilinio proceso nustatyta tvarka. Atsakovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškėjo prašymo teiginiais, kad atsakovė neteikė pareiškėjui duomenų apie šeimos turėtas pajamas, nes pareiškėjas atsakovei nenurodė, kokius konkrečius duomenis pareiškėjas siekė gauti.

9. Atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismas neturėjo priimti pareiškėjo galutinio prašymo, nes pareiškėjas praleido teismo nustatytą terminą jam pateikti. Pareiškėjo teismui pateikti paskaičiavimai dėl permokos nustatymo buvo neaiškūs, nes duomenys apie atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens tam tikrą mėnesį gautas pajamas pareiškėjo buvo įrašyti, apskaičiuojant pajamas tiek už tą mėnesį, kurį jos buvo gautos, tiek ir apskaičiuojant pajamas, gautas per sekančius tris mėnesius, einančius po to mėnesio, kurį pajamos buvo gautos. Atsakovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad jų šeima Šiaulių AVMI teiktame paaiškinime įvardintų piniginių lėšų ne banke 2010 m. pradžioje ir 2014 m. pabaigoje realiai neturėjo, o duomenys apie šias lėšas paaiškinime buvo įrašytos paskatinus Šiaulių AVMI darbuotojai, kai trečiasis suinteresuotas asmuo užsiminė, kad šeima nori įsigyti jų nuomojamą socialinį būstą, o Šiaulių AVMI darbuotoja, paaiškino, jog turi būti įrodyta, kad šeima turi tam lėšų, nors faktiškai butui išpirkti jie tikėjosi gauti lėšų iš atsakovės dukros, gyvenančios užsienyje. Be to, teigė, kad Šiaulių AVMI pateiktame paaiškinime nurodytos lėšos negalėjo daryti įtakos socialinės pašalpos skyrimui iki 2013 m. birželio 1 d., nes ne banke turimų lėšų 87 970 Lt suma neviršijo įstatyme nustatyto bendro turto normatyvo.

10. Atsakovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko, kad 3 289,19 Lt suma, kurią trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių AVMI nurodė kaip gautą iš šeimos narių ir artimųjų ir 1 890 Lt suma, kuri buvo nurodyta kaip atsakovės gauta iš šeimos narių ir artimųjų, būtų vertinamos kaip privalomos nurodyti kreipiantis dėl paramos skyrimo bei darančios įtaką atsakovės teisei į socialinės pašalpos ir paramos mokinio reikmenims įgyti gavimą, nes šios pinigų sumos buvo šeimos narių ir artimųjų, gyvenančių ir užsienyje, pervestos jiems sumos, prašant nupirkti dovanas, daiktus, produktus, skirtus jiems patiems, atsakovės motinos slaugai, paskola atsakovei ir pan. Klebono G. G. parama buvo skirta atsakovės šeimai pagelbėti, nes sutriko trečiojo suinteresuoto asmens sveikata, jis buvo operuojamas, gydėsi. Todėl atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, ši suma turėjo būti įvertinta kaip labdara piniginėmis lėšomis, ir neturėjo būti įskaitoma į atsakovės gautas pajamas, nes neviršijo 4 valstybės remiamų pajamų dydžio. 2 299 Lt suma, kuri buvo gauta 2010 m. gegužės 27 d. iš Ūkio banko lizingo, buvo panaudota naujo šaldytuvo įsigijimui, nes ji buvo grąžinta kaip sumokėta įmoka už dėl gedimo garantiniu laikotarpiu pardavėjui sugrąžintą šaldytuvą. Taip pat atsakovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo, remdamiesi ieškiniams dėl žalos atlyginimo Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintu trejų metų senaties terminu, prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir jį atmesti šiuo pagrindu.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo patikslintą prašymą tenkino iš dalies, priteisė Savivaldybei iš atsakovės 1 027,02 Eur socialinės pašalpos permoką ir 90,36 Eur socialinės paramos mokinio reikmenims įsigyti permoką, iš viso 1 117,38 Eur, o kitoje dalyje patikslintą prašymą atmetė. Taip pat priteisė iš Savivaldybės I. G. 343,64 Eur išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti, atlyginimą, bei priteisė iš Savivaldybės J. G., 226,88 Eur išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti, atlyginimą, o kitą I. G. prašymo dalį dėl 363 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje (dėl apeliacinio skundo surašymo), perdavė spręsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

12. Teismas nustatė, kad atsakovė pirmą kartą dėl socialinės paramos mokiniams į Savivaldybės Socialinės paramos skyrių kreipėsi 2009 m. liepos 27 d., o dėl socialinės pašalpos skyrimo – 2009 m. spalio 22 d. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje aktualus piniginės socialinės paramos, t. y. socialinės pašalpos ir paramos mokinio reikmenims įsigyti (toliau – kartu gali būti vadinama socialine parama) skyrimo atsakovės šeimai 2010 m. sausio 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu bei paskirtos socialinės paramos išmokėjimo pagrįstumas ir teisėtumas. Atsakovės šeimą sudarė ji pati ir bendrai gyvenantys: sutuoktinis J. G., nepilnametė duktė.

13. Teismas nustatė, kad 2015 m. birželio 15 d. Savivaldybės gavo Šiaulių AVMI 2015 m. birželio 12 d. raštą Nr. (43.6)S-5124, kuriame buvo nurodyta, jog turėdama tikslą nustatyti ar šeimos patirtos išlaidos neviršija gautų pajamų, Šiaulių AVMI atliko J. G. ir jo sutuoktinės I. G. operatyvų patikrinimą, kurio metu J. G. pateikė paaiškinimus, kad 2010 m. pradžioje šeima turėjo 87 970 Lt grynųjų pinigų, o 2014 m. pabaigoje ne banke turimos piniginės lėšos sudarė 39 235 Lt sumą. Šiaulių AVMI pažymėjo, kad I. G. 2011–2012 m. metinėse šeimos turto deklaracijose FR0001 piniginių lėšų deklaravo – 0 Lt. Savivaldybės Socialinės paramos skyrius 2015 m. birželio 19 d. raštu Nr. (28.4.40)SSP-1953 ir 2015 m. birželio 29 d. raštu Nr. (28.4.40)SSP-2028 prašė atsakovę atvykti patikslinti duomenis apie gautas pajamas, tačiau atsakovė gautų pajamų netikslino.

14. Socialinės paramos skyriaus 2015 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 184 „Dėl permokos nustatymo“ nustatė, kad laikotarpiais: 2010 m. sausio – 2010m. rugsėjo mėn., 2011 m. sausio – 2013 m. gegužės mėn., 2013 m. liepos – 2014 m. liepos mėn., 2014 m. spalio – 2014 m. lapkričio mėn. dėl atsakovės klaidingai pateiktų duomenų susidarė 3 179,29 Eur socialinės pašalpos permoka. Socialinės paramos skyriaus 2015 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 185 „Dėl permokos nustatymo“ nustatė, kad dėl atsakovės 2010 m. rugpjūčio mėn., 2011 m. liepos mėn., 2012 m. rugpjūčio mėn., 2013 m. rugpjūčio mėn., 2014 m. rugpjūčio mėn. klaidingai pateiktų duomenų susidarė 225,90 Eur paramos mokinio reikmenims įsigyti permoka. Savivaldybės 2015 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. SG-477 ir kitais raštais atsakovė buvo informuojama, kad turi grąžinti socialinės pašalpos ir paramos mokinio reikmenims įsigyti permokas, tačiau atsakovė pareiškėjo nustatytos socialinės pašalpos ir paramos mokinio reikmenims įsigyti negrąžino. Pareiškėjui nutraukus socialinės pašalpos mokėjimą atsakovės šeimai, nebuvo galimybės išskaičiuoti socialinės pašalpos ir paramos mokinio reikmenims permokos iš atsakovės gaunamos socialinės pašalpos. Iš pareiškėjo galutinai suformuluoto 2020 m. balandžio 27 d. patikslinto prašymo ir prie jo pridėtos papildomos informacijos, kurioje atskleista kaip 2010–2014 metų atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens turėtos ir gautos piniginės lėšos ir pajamos, apie kurias atsakovė pareiškėjui nepranešė, darė įtaką šeimos teisei į socialinę pašalpą ir socialinę paramą mokinio reikmenims įsigyti bei šios socialinės paramos dydį ir byloje esančių duomenų apie socialinės pašalpos ir socialinės paramos mokinio reikmenims įsigyti išmokėjimą teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė iš atsakovės priteisti: 135,54 Eur socialinės paramos mokinio reikmenims įsigyti ir 2 100,80 Eur socialinės pašalpos, paskirtų atsakovės šeimai 2010–2014 metais, o atsakovei išmokėtų 2010–2014 metais bei 2017 m. vasario 1 d. (48,63 Eur dydžio socialinės pašalpos už 2014 m gruodžio mėnesį suma atsakovei buvo išmokėta 2017 m. vasario 1 d.).

15. Teismas sprendė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (toliau – ir Socialinės paramos įstatymas) ir Socialinės paramos mokiniams įstatymas (toliau – ir Paramos mokiniams įstatymas).

16. Teismas detaliai aptarė Šiaulių AVMI atlikto J. G. ir jo sutuoktinės I. G. operatyvaus patikrinimo rezultatus bei Atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimuose nurodytus duomenis apie jų turėtas pinigines lėšas, pajamas ir turtą..

17. Teismas nustatė, kad atsakovė pirmą kartą prašymą-paraišką socialinei pašalpai gauti pareiškėjui pateikė 2009 m. spalio 22 d. ir užpildė prašymo-paraiškos socialinei pašalpai gauti priedus, Šeimos duomenų socialinei paramai gauti SP-1 formą bei Duomenų apie asmens ir jo šeimos narių veiklos pobūdį ir socialinę padėtį SP-2 formą, pateikė kitus dokumentus. Atsakovė nurodė, kad šeimos, susidedančios iš jos, sutuoktinio J. G. ir 1998 m. gimusio vaiko, pajamas sudaro tik sutuoktinio darbo užmokestis, pati atsakovė nedirbanti, registruota darbo biržoje, šeima nekilnojamojo turto, finansinio turto (obligacijų, vertybinių popierių, meno kūrinių, piniginių lėšų banke ir ne banke, santaupų, kurių suma viršija 2 000 Lt) neturi, nurodė turimus 3 automobilius. Vėliau, tai yra 2010 metais atsakovė pakartotinai teikė prašymus-paraiškas socialinei pašalpai: 2010 m. sausio 7 d. Nr. 1376; 2010 m. balandžio 15 d. Nr. 17339; 2010 m. liepos 13 d. Nr. 26205 ir nurodė, kad jokie duomenys nuo 2009 m. spalio 22 d. prašymo-paraiškos pateikimo momento nėra pasikeitę. 2009 m. spalio 22 d. atsakovės prašymo-paraiškos pateikimo metu atsakovės šeimai buvo nustatytas 43 3980 Lt bendras turto normatyvas, o pagal atsakovės pareiškėjui pateiktus duomenis, atsakovės šeima turėjo 13 000 Lt vertės kilnojamąjį turtą – automobilius.

18. Iš Šiaulių AVMI atlikto operatyvaus patikrinimo metu surinktų duomenų paaiškėjo, kad atsakovė nepateikė pareiškėjui duomenų apie atsakovės šeimos 2010 m. ne banke turėtas 87 970 Lt santaupas, kurios 2014 m pabaigoje sumažėjo iki 39 235 Lt. Nors atsiliepime į patikslintą prašymą, atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens teismui pateiktuose paaiškinimuose buvo neigiama, kad šeima turėjo Šiaulių AVMI teiktame J. G. paaiškinime nurodytas pinigines lėšas, tačiau teismas rėmėsi 2015 m. kovo 17 d. ir 2015 m. kovo 24 d. J. G. paaiškinimais, kurie buvo pateikti Šiaulių AVMI.

19. Teismas sprendė, kad buvo įrodyta, jog 2010 m. pradžioje atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens šeima turėjo 87 970 Lt ne banke laikomas pinigines lėšas, apie kurias nepranešė pareiškėjui. Tačiau, teismas nurodė, kad skiriant atsakovės šeimai socialinę pašalpą 2010 metais, prieš tai nurodytos ne banke laikomos piniginės lėšos neturėjo įtakos atsakovės ir jos šeimos teisei į socialinę pašalpą, nes nebuvo viršytas bendras turto normatyvas, o šeimos gautos pajamos neviršijo valstybės remiamų pajamų šeimai. Todėl teismo buvo sprendžiama, kad pagal 2010 m. sausio 7 d. atsakovės prašymą-paraišką, Socialinės paramos skyriaus 2010 m. sausio 11d. sprendimu Nr.483 atsakovės šeimai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. balandžio 1 d. per mėnesį po 430, 20 Lt paskirta socialinė pašalpa buvo paskirta ir išmokėta teisėtai.

20. Atsakovė 2010 m. balandžio 15 d. su prašymu-paraiška kreipėsi į Socialinės paramos skyrių dėl socialinės pašalpos skyrimo ir patvirtino, jog anksčiau pateikti duomenys, reikšmingi socialinės pašalpos skyrimui nepasikeitė ir, kad yra pateikti visi duomenys. Todėl 2010 m. balandžio 16 d. Socialinės paramos skyriaus sprendimu Nr. 10605, atsakovės šeimai nuo 2010 m. balandžio 1 d iki 2010 m. liepos 1 d. buvo paskirta ir išmokėta socialinė pašalpa kas mėnesį po 430,20 Lt. Teismas nustatė, kad nors bendras turto normatyvas šiuo laikotarpiu nepasikeitė, tačiau priimant minėtą sprendimą, nebuvo įvertintos atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens gautos pajamos, kurias atsakovė nuo pareiškėjo nuslėpė.

Skiriant socialinę pašalpą, pareiškėjui nebuvo žinoma, jog 2010 m. kovo 26 d. bankiniu pavedimu R. G. trečiajam suinteresuotam asmeniui J. G. pervedė 1 287,50 Lt. Ši pinigų suma, pavedime įvardinta dovana, yra atsakovės šeimos nario – J. G. gautos pajamos. Nors atsakovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo rašytiniuose paaiškinimuose teismui dėl dokumentų pateikimo tvirtino, jog nurodyta suma buvo skirta nupirkti televizorių J. G. mamai, tačiau įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę į bylą pateikta nebuvo. Be to, teismas sprendė, kad atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens tvirtinimus dėl gautų pinigų paskirties paneigė prie J.

G. Šiaulių AVMI paaiškinimo pridėti duomenys, pagal kuriuos J. G. brolio pervesta 1 287,50 Lt suma įtraukta į atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens šeimos pajamas. Taigi, teismo vertinimu, ši pinigų suma turėjo būti įskaičiuota, apskaičiuojant atsakovės šeimos pajamas ir nustatant socialinės pašalpos už 2010 m. balandžio, gegužės ir birželio mėnesius dydį (Socialinės paramos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 17, 23 punktai, 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, 2010 m. gegužės 18 d. atsakovei buvo grąžinta 154 Lt gyventojų pajamų mokesčio permoka, o 2010 m. gegužės 27 d. trečiajam suinteresuotam asmeniui J.

G. UAB Ūkio banko lizingas grąžino 2 299 Lt įmokas, kurios, nepriklausomai nuo to, kad, kaip teigė atsakovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo, buvo grąžintos už nekokybišką šaldytuvą, atsakovės šeimos siekiamą išpirkti lizingo sutarties pagrindu, kuris buvo grąžintas pardavėjui, o vėliau buvo sumokėtos už kitą įsigyjamą šaldytuvą, buvo teismo laikomos šeimos pajamomis (Socialinės paramos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 23 punktas, 7 dalis).

21. Teismas nurodė, kad apie visas prieš tai nurodytas atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens gautas pinigines lėšas turėjo būti pranešta pareiškėjui, nes jos turėjo įtakos šeimai skiriamos pašalpos dydžiui ir šeimos teisei į socialinę pašalpą. Todėl 2010 m. balandžio 16 d. Socialinio skyriaus sprendimu Nr. 10605 atsakovės šeimai neteisėtai buvo paskirta per didelė socialinė pašalpa, nes nustačius, kad J. G. 2010 m. kovo 26 d. vienkartine išmoka buvo pervesta 1 287,50 Lt pinigų suma (dovana), socialinė pašalpa už 2010 m. balandžio ir gegužės mėnesius turėjo būti apskaičiuota ne po 430,20 Lt per mėnesį, o po 44,08Lt (Socialinės paramos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis 1 punktas). Įvertinus visas šeimos gautas pajamas bei 2010m. gegužės mėnesį gautas pinigų sumas, 2010 m. birželio mėnesį socialinė pašalpa atsakovės šeimai iš viso negalėjo būti paskirta, nes šeimos pajamos viršijo valstybės remiamas pajamas šeimai (valstybės remiamos pajamos vienam asmeniui buvo 350 Lt) (Socialinės paramos įstatymo 5 straipsnis, 16 straipsnio 1 dalis). Todėl, teismo vertinimu, pagal Socialinės paramos skyriaus sprendimą Nr. 10605, atsakovei neteisėtai buvo išmokėta 1 202,44 Lt socialinės pašalpos sumos dalis.

22. Atsakovė 2010 m. liepos 13 d. prašymu-paraiška prašė jos šeimai skirti socialinę pašalpą ir nurodė, jog jokie anksčiau pateikti duomenys nėra pasikeitę, bei pateikė duomenis apie J. G. 2010 m. balandžio, gegužės ir birželio darbo užmokestį. Socialinės paramos skyriaus 2010 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 18159 atsakovės šeimai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d. paskirta ir išmokėta po 352,21 Lt socialinė pašalpa kas mėnesį. Sprendimas buvo priimtas neįvertinus nuo pareiškėjo nuslėptų: pačios atsakovės 2010 m. gegužės mėn. gautos 154 Lt gyventojų pajamų mokesčio permokos, J. G. iš UAB Ūkio banko lizingo 2010 m. gegužės mėnesį gautos 2 299 Lt sumos, 2010 m. birželio mėnesį gautų 148 Lt ir 184 Lt gyventojų pajamų mokesčio permokų, dėl kurių bendra šeimos gautų pajamų suma viršijo valstybės remiamas pajamas šeimai, todėl sprendimu Nr. 18159 atsakovei neteisėtai buvo išmokėta 1 056,63 Lt socialinė pašalpa (Socialinės paramos įstatymo 5 straipsnis, 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kadangi pareiškėjui neatskleisti duomenys apie atsakovės šeimos ne banke turėtas santaupas neturėjo įtakos atsakovės šeimos teisei į socialinę pašalpą, nes nebuvo viršytas bendras atsakovės šeimai apskaičiuotas 269 400 Lt normatyvas (šeimos deklaruoto turto vertė 13 000 Lt), o šeimos gautos pajamos neviršijo valstybės remiamų pajamų šeimai, buvo sprendžiama, kad Socialinės paramos skyriaus 2011 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 3356 atsakovės šeimai socialinė pašalpa paskirta ir išmokėta teisėtai.

23. Atsakovė 2011 m. balandžio 11 d. prašymu-paraiška prašė jos šeimai skirti socialinę pašalpą ir nurodė, jog jokie anksčiau pateikti duomenys nėra pasikeitę, pateikė duomenis apie J. G. 2011 m. sausio, vasario ir kovo užmokestį, automobilio pardavimą, turimas 2 200 Lt pinigines lėšas. Socialinės paramos skyrius nustatė šeimai bendrą turto vertės normatyvą 227 700 Lt, kurio šeimos deklaruotas turtas (19 600 Lt vertės) neviršijo, todėl padarė išvadą, kad atsakovės šeima turi teisę į socialinę paramą ir 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 10493 paskyrė 196,20 Lt socialinę pašalpą kas mėnesį nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d. ir ją išmokėjo.

Tačiau 2011 m. gegužės mėnesį atsakovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo gavo pajamas: 2011 m. gegužės 9 d. atsakovei pervestą 197 Lt ir 2011 m. gegužės 17 d. trečiajam suinteresuotam asmeniui pervestą 92 Lt gyventojų pajamų mokesčio permokos, kurios turėjo būti įskaičiuotos į šeimos gaunamas pajamas, bei atsakovė 2011 m. gegužės 17 d. iš klebono G. G. gavo 1 300 Lt paramą. Atsakovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad 1 300 Lt paramą klebonas suteikė dėl J. G. sveikatos pablogėjimo ir kad ši suma turėjo būti vertinama kaip labdara, neviršijanti 4 valstybės remiamų pajamų dydžio.

Tačiau, teismo vertinimu, byloje nebuvo įrodymų, patvirtinančių, kad J. G. suteikta 1 300 Lt parama atitinka labdaros sąvoką, taip, kaip ją apibrėžia Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymas, todėl teismas padarė išvadą, kad 1 300 Lt parama taip pat turėjo būti įskaičiuota į šeimos gautas pajamas kaip kitos faktiškai gautos pajamos (Socialinės paramos įstatymo 15 straipsnio (2011m. vasario 1d. redakcijos) 1 dalies 23 punktas). Nors atsakovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad atsakovę suklaidino pareiškėjo darbuotoja, kuri paaiškino, kad apie gautą labdarą nereikia pranešti, tačiau šie paaiškinimai nebuvo patvirtinti kitais bylos įrodymais, byloje nėra duomenų, kad atsakovės gauta 1 300 Lt suma galėtų būti priskirta labdarai, o pats J.

G. iš klebono G. G. gautą 1 300 Lt sumą priskyrė savo šeimos pajamoms, pateisinančioms šeimos išlaidas. Teismas, atsižvelgdamas į J. G. kovo–gegužės mėnesiais gautą darbo užmokestį bei prieš tai nurodytas 2011 m. gegužės mėnesį atsakovės šeimos gautas pajamas, nustatė, kad 196,20 Lt socialinė pašalpa už 2011 m. birželio mėnesį buvo paskirta ir išmokėta neteisėtai, nes šeimos gautos pajamos viršijo valstybės remiamas šeimos pajamas (Socialinės paramos įstatymo 5 straipsnis, 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

24. Atsakovė 2011 m. liepos 4 d. prašymu-paraiška prašė jos šeimai skirti socialinę pašalpą ir nurodė, jog jokie anksčiau pateikti duomenys nėra pasikeitę, pateikė duomenis apie J. G. 2011 m. balandžio, gegužės ir birželio darbo užmokestį. 2011 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. 18048 Socialinis skyrius atsakovės šeimai nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d. paskyrė ir išmokėjo po 196,20 Lt socialinę pašalpą kas mėnesį. Sprendimas buvo priimtas atsakovei nepranešus apie jos ir trečiojo suinteresuoto asmens 2011 m. gegužės mėn. gautas pajamas dėl kurių bendra šeimos gautų pajamų suma viršijo valstybės remiamas pajamas šeimai (Socialinės paramos įstatymo 5 straipsnis, 15 straipsnio 1 dalies 17, 23 punktai; 16 straipsnio 1 dalis 1 punktas), todėl, teismas nustatė, kad sprendimu Nr.18048 atsakovei neteisėtai buvo paskirta ir išmokėta 588,6 Lt socialinė pašalpa. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė nevykdė pareigos per mėnesį pareiškėjui pranešti apie visas šeimos gautas pajamas, kurios turėjo įtakos teisei į socialinę paramą arba piniginės paramos dydžiui. Pareiškėjas socialinės pašalpos atsakovei nebūtų skyręs, turėdamas duomenis, jog pareiškėjui sprendimu Nr. 18048 skiriant atsakovei socialinę pašalpą, atsakovė nuslėpė 2011 m. gegužės mėnesį šeimos gautas pajamas. Todėl pagal 2011 m. spalio 17 d. atsakovės prašymą-paraišką pareiškėjo priimtas 2011 m. spalio 17 d. sprendimas Nr. 29193 dėl socialinės pašalpos atsakovei ir jos šeimai skyrimo po 195,67 Lt per mėnesį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. buvo nepagrįstas, 587,01 Lt socialinė pašalpa neturėjo būti išmokėta. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjui neatskleisti duomenys apie atsakovės šeimos ne banke turėtas santaupas neturėjo įtakos atsakovės šeimos teisės į socialinę pašalpą, nes nebuvo viršytas bendras turto atsakovės šeimai apskaičiuotas 227 700 Lt normatyvas (šeimos deklaruoto turto vertė 50 469), o šeimos gautos pajamos neviršijo valstybės remiamų pajamų šeimai, buvo sprendžiama, kad Socialinės paramos skyriaus 2012 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 930 atsakovės šeimai nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. teisėtai paskirta ir kas mėnesį po 181,68 Lt išmokėta socialinė pašalpa.

25. Atsakovė 2012 m. balandžio 23 d. prašymu-paraiška prašydama jos šeimai skirti socialinę pašalpą pateikė duomenis apie J. G. 2012 m. sausio, vasario ir kovo darbo užmokestį. 2011 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 12200 Socialinės paramos skyrius atsakovės šeimai nuo 2012 m. balandžio 1 d iki 2012 m. liepos 1 d. paskyrė ir išmokėjo po 181,68 Lt socialinę pašalpą kas mėnesį. Sprendimas buvo priimtas neįvertinus J. G. 2012 m. balandžio 12 d. bankiniu pavedimu pervestos 92 Lt gyventojų pajamų mokesčio permokos, apie kurią pareiškėjui nebuvo pranešta ir kuri turėjo įtakos šeimai skiriamos socialinės pašalpos dydžiui bei turėjo būti įskaityta apskaičiuojant šeimos pajamas už 2012 m. balandžio mėnesį (Socialinės paramos įstatymo 21 straipsnio 10 dalis). Todėl pareiškėjas paskyrė ir išmokėjo atsakovei 76,68 litais didesnę pašalpos sumą už 2012 m. balandžio mėnesį. Be to, atsižvelgus į J. G. darbo užmokestį ir 2012 m. balandžio 12 d. J. G. išmokėtą gyventojų pajamų mokesčio permoką, atsakovei 2012 m. gegužės ir birželio mėnesiais buvo išmokėtos didesnės socialinės pašalpos sumos, negu turėjo būti išmokėtos (Socialinės paramos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas nustatė, kad Socialinės paramos skyriaus sprendimu Nr. 12200 atsakovei neteisėtai buvo paskirta ir išmokėta dalis socialinės pašalpos – 315,16 Lt.

26. Atsakovė 2012 m. rugpjūčio 30 d. prašymu-paraiška prašė jos šeimai skirti socialinę pašalpą, pateikė duomenis apie J. G. 2012 m. balandžio, gegužės ir birželio darbo užmokestį ir I. G. 2011–2012 m. metinę šeimos turto deklaraciją FR0001. I. G. 2011–2012 m. metinėse šeimos turto deklaracijose FR0001 piniginių lėšų deklaravo 0 Lt. Socialinės paramos skyrius 2012 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 25427 atsakovės šeimai nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2012 m. spalio 1 d. paskyrė ir išmokėjo po 181,68 Lt socialinę pašalpą kas mėnesį. Sprendimas buvo priimtas neįvertinus trečiojo suinteresuoto asmens 2012 m. balandžio mėnesį gautų 92 Lt dydžio pajamų, todėl, teismo vertinimu, sprendimu Nr. 25427 atsakovei neteisėtai buvo paskirta ir išmokėta 119,24 Lt dydžio socialinės pašalpos dalis.

27. Atsakovė 2012 m. spalio 25 d. prašymu-paraiška prašė jos šeimai skirti socialinę pašalpą, patvirtino, kad šeimos duomenys socialinei pašalpai gauti ir duomenys apie asmens ir jo šeimos narių veiklos pobūdį ir socialinę padėtį (formos SP-1 ir SP-2) nepasikeitė, pateikė duomenis apie J. G. 2012 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo darbo užmokestį, gautą ligos pašalpą. 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 34564 Socialinės paramos skyrius atsakovės šeimai nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. paskyrė ir išmokėjo po 189,05 Lt socialinę pašalpą kas mėnesį. Sprendimas buvo priimtas, neįvertinus visų duomenų apie šeimos gautas pajamas, nes 2012 m. rugsėjo 28 d. A. Z. bankiniu pavedimu atsakovei pervedė 200 Lt, o 2012 m. lapkričio 29 d. D. Ž. bankiniu pavedimu atsakovei pervedė 490 Lt sumą, įvardintą „skola“. Nors atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens aiškinimu 200 Lt iš atsakovės brolio A. Z. buvo gauti jo paties reikmėms – maisto produktų jam pirkimui, o 490 Lt jai skolino D. Ž. dėl J. G. ligos, tačiau, teismo nuomone, šiais aiškinimais nebuvo paneigta, kad atsakovė gavo pinigines pajamas, kurios turėjo būti įskaičiuotos į šeimos pajamas. Be to, atsakovė neįrodė, jog jos šeima faktiškai nepanaudojo gautų 200 Lt litų. Tačiau prieš tai nurodytos atsakovės gautos piniginės lėšos Šiaulių AVMI buvo įvardintos kaip atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens šeimos pajamos, kuriomis buvo pateisinamos šeimos išlaidos. Todėl atsakovės ir trečiojo asmens teismui pateikti paaiškinimai dėl pinigų panaudojimo ne tik kad nėra įrodyti, bet ir prieštarauja J. G. anksčiau Šiaulių AVMI duotiems paaiškinimams, kas sudarė pagrindą teismui daryti išvadą, kad nurodytų piniginių lėšų gavimas turėjo įtakos atsakovės šeimos teisei į socialinę pašalpą (Socialinės paramos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis 21, 22 punktai). Tačiau apie gautas pajamas atsakovė pareiškėjui nepranešė, todėl jos nebuvo įskaičiuotos, pareiškėjui apskaičiuojant šeimos vidutines pajamas socialinei pašalpai gauti ir sprendimu Nr. 34564 atsakovei neteisėtai buvo paskirta ir išmokėta dalis socialinės pašalpos: 55,55 Lt už spalio mėnesį, 55,55 Lt už lapkričio mėnesį ir 189,05 Lt už gruodžio mėnesį, iš viso atsakovei buvo neteisėtai išmokėti 300,15 Lt.

28. Atsakovė 2013 m. sausio 17 d. prašymu-paraiška prašė jos šeimai skirti socialinę pašalpą, patvirtino, kad šeimos duomenys socialinei pašalpai gauti ir duomenys apie asmens ir jo šeimos narių veiklos pobūdį ir socialinę padėtį (formos SP-1 ir SP-2) nepasikeitė, pateikė duomenis apie J. G. 2012 m. spalio, lapkričio ir gruodžio darbo užmokestį, ligos pašalpą. 2013 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 3046 Socialinis skyrius atsakovės šeimai nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. paskyrė ir išmokėjo po 269,07 Lt socialinę pašalpą kas mėnesį. Teismo vertinimu, sprendimas dėl socialinės pašalpos skyrimo buvo neteisėtas, nes atsakovė iš D. Ž. gavo, tačiau pareiškėjui nepranešė apie gautą 490 Lt sumą 2012 m. lapkričio mėnesį ir 300 Lt gavimą pagal 2013 m. sausio 25 d. bankinį pavedimą iš A. Z.. Nors A. Z. pavedime nurodyta, kad atsakovei pervedamų 300 Lt paskirtis yra „mamos slaugai“, tačiau byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių, kam atsakovės šeima panaudojo gautas pinigines lėšas. Kita vertus, teismas nurodė, kad nepriklausomai nuo to, kam buvo panaudotos gautos piniginės lėšos, jos įskaičiuotinos į šeimos pajamas, nes neabejotinai pagerino atsakovės, kuri pagal įstatymą turi pareigą remti paramos būtinus savo tėvus, jeigu išgali tą daryti (CK 3.205 str. 1 d.), turtinę padėtį, kadangi nagrinėjamu atveju šiam tikslui naudojo ne savas, bet papildomai gautas lėšas. Be to, teismas aptarė ir vadovavosi J. G. paaiškinimais Šiaulių AVMI, kuriuose iš A. Z. gautos piniginės sumos buvo įvardintos kaip atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens šeimos gautos pajamos ir jomis buvo grindžiamos šeimos išlaidos. Atsižvelgus į visas atsakovės šeimos pajamas ir jas įvertinus, teismas nustatė, kad jos viršijo valstybės remiamų šeimos pajamų dydį, todėl atsakovei neteisėtai buvo paskirta ir išmokėta 807,21 Lt socialinė pašalpa (Socialinės paramos įstatymo 6 straipsnio 2 punktas, 17 straipsnio 21, 22 punktai).

29. Atsakovė 2013 m. gegužės 8 d. prašymu-paraiška prašydama jos šeimai skirti socialinę pašalpą, patvirtino, kad šeimos duomenys socialinei pašalpai gauti ir duomenys apie asmens ir jo šeimos narių veiklos pobūdį ir socialinę padėtį (formos SP-1 ir SP-2) nepasikeitė, pateikė duomenis apie J. G. 2013 m. sausio, vasario ir kovo darbo užmokestį bei ligos pašalpą. 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 13271 Socialinis paramos skyrius atsakovės šeimai nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d. paskyrė ir išmokėjo po 381,18 Lt socialinę pašalpą kas mėnesį.

Teismas įvertino, kad sprendimas dėl dalies socialinės pašalpos skyrimo yra neteisėtas, nes atsakovė pareiškėjui nepranešė apie: pagal 2013 m. sausio 3 d. iš G. G. gautą 172,14 Lt sumą, kuri buvo įmokėta į J. G. sąskaitą, konvertuojant 40,90 svarų į 172,14 Lt; pagal 2013 m. sausio 25 d., 2013 m. vasario 24 d. ir 2013 m. kovo 24 d. pavedimus iš A. Z. gautas 900 Lt dydžio pajamas. A. Z. pavedimuose esant nurodytai paskirčiai: „mamos slaugai“, byloje nėra įrodyta, kam atsakovės šeima panaudojo gautas pinigines lėšas, be to, teismo teigimu, gautos piniginės lėšos įskaičiuotinos į šeimos pajamas, nes neabejotinai padėjo šeimai ir pagerino atsakovės turtinę padėtį ir šiomis pajamomis šeima grindė savo išlaidas.

Atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimai, kad G. G. atsakovei davė 172,14 Lt sergančios atsakovės motinos reikmėms, nepaneigė, kad atsakovė gavo šias pajamas, tačiau nepatvirtino gautų pajamų panaudojimo konkrečiai paskirčiai. Kita vertus, nėra paneigta ir tai, kad gaudama 172,14 Lt atsakovė pagerino savo materialinę padėtį net ir tuo atveju, jeigu jas skyrė sergančios ir reikalingos paramos motinos reikmėms. Teismas nurodė, kad dėl įskaitytinų į šeimos pajamas gavimo, sprendimu Nr. 13271 atsakovei ir jos šeimai neteisėtai buvo paskirta 347, 84 Lt socialinės pašalpos dalis už 2013 m. balandžio mėnesį.

Be to, teismas įvertinęs J. G. gautą darbo užmokestį 2013 m. vasario, kovo ir balandžio mėnesiais, ligos pašalpą, 2013 m. vasario, kovo ir balandžio mėnesiais A. Z. bankiniais pavedimais atsakovei pervestus 900 Lt ir 2013 m. balandžio 9 d. atsakovės iš G. G. gautą bankiniu pavedimu pervestą 750 Lt sumą, įvardintą „senelio dovanai“, nustatė, kad už 2013 m. gegužės mėnesį atsakovė neteisėtai gavo 381,18 Lt socialinę pašalpą, nes šeimos pajamos viršijo valstybės remiamų pajamų dydį bendrai gyvenantiems asmenims (Socialinės paramos įstatymo 6 straipsnio 2 punktas).

Be jau įvardintų argumentų dėl piniginių lėšų įskaitymo į atsakovės šeimos pajamas, teismo vertinimu, 750 Lt suma, kuri bankiniame mokėjimo pavedime įvardinta dovana seneliui, taip pat įskaitytina į atsakovės šeimos pajamas (Socialinės paramos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis 22 punktas), nes bylos įrodymai nepatvirtino, kam šie pinigai buvo panaudoti. Be to, J. G. šią sumą Šiaulių AVMĮ įvardijo kaip šeimos gautas pajamas, pateisinančias padarytas išlaidas. Todėl byloje surinktų įrodymų teismui pakako išvadai, kad ši suma turėjo būti įskaityta į atsakovės šeimos pajamas ir apie ją turėjo būti pranešta pareiškėjui.

30. Pagal atsakovės 2013 m. liepos 31 d. prašymą-paraišką, 2013 m. spalio 28 d. prašymą-paraišką, 2014 m. sausio 23 d. prašymą-paraišką, 2014 m. gegužės 9 d. prašymus-paraiškas, 2014 m. spalio 28 d. prašymą paraišką, jai ir jos šeimai Socialinio paramos skyriaus sprendimais paskirtos socialinės pašalpos: 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 19783 paskirta socialinė pašalpa nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. po 67,95 Lt kas mėnesį (iš viso 203,85 Lt); 2013 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 27447 paskirta socialinė pašalpa nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. po 74,80 Eur per mėnesį (iš viso 224,4 Lt); 2014 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 1923 paskirta socialinė pašalpa nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. po 57,43 Lt kas mėnesį (iš viso 172,29 Lt); 2014 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. 9797, 2014 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 12001; 2014 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 13411 ir 2014 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 14900 atsakovei paskirtos 61,95 Lt dydžio papildomos socialinės pašalpos už 2014 metų balandžio, gegužės, birželio ir liepos mėnesius (iš viso 247,8 Lt), atsakovei įsidarbinus; 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 22107 paskirta socialinė pašalpa nuo 2014 m. spalio 1 d iki 2015 m. sausio 1 d. po 167,88 Lt (48,63 Eur) kas mėnesį (iš viso 503,64 Lt).

31. 2013 m. birželio 1d. įsigaliojusios redakcijos Socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas nustatė, kad Savivaldybės administracija gali neteikti piniginės socialinės paramos, jeigu bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens turimų piniginių lėšų dydis viršija įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatytą piniginių lėšų normatyvą, kuris 2013–2014 metais buvo 10 500 Lt. Teismas nustatė, kad atsakovės šeima iki 2014 metų pabaigos turėjo ne mažiau kaip 39 235 Lt, todėl jos turimų piniginių lėšų suma viršijo Socialinės paramos įstatymo nustatytą normatyvą ir 428,25 Lt socialinė pašalpa už 2013 m. liepos–gruodžio mėnesius atsakovės šeimai buvo išmokėta be pagrindo.

32. 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas nustatė, kad Savivaldybės administracija gali 6 mėnesius neteikti piniginės socialinės paramos Savivaldybės tarybos patvirtintame tvarkos apraše nustatytų aplinkybių pagrindu. Šiaulių miesto tarybos 2014 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. T-24 patvirtinto Socialinės pašalpos teikimo nepasiturintiems Šiaulių miesto savivaldybės gyventojams tvarkos aprašo 19.6 punkte buvo numatyta, kad Savivaldybės administracija 6 mėnesius neteikia socialinės pašalpos, jeigu bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens turimų piniginių lėšų dydis viršija Socialinės paramos įstatymo nustatytą piniginių lėšų normatyvą, išskyrus tuos atvejus, kai asmuo, pardavęs turtą, per 6 mėnesius nespėjo įsigyti naujo turto. Todėl, teismas sprendė, kad byloje nustačius aplinkybę, jog atsakovės šeima iki 2014 metų pabaigos turėjo ne mažiau kaip 39 235 Lt ir jos turimų piniginių lėšų suma viršijo Socialinės paramos įstatymo nustatytą normatyvą (10 500 Lt), daroma išvada, kad 172,29 Lt socialinė pašalpa už 2014m. sausio–kovo mėnesius atsakovės šeimai buvo išmokėta be pagrindo.

33. 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Socialinės paramos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustatė, kad papildoma socialinė pašalpa įsidarbinus skiriama, jei bendrai gyvenantys asmenys gavo socialinę pašalpą bent vieną mėnesį per paskutinius 3 mėnesius prieš įsidarbinimą. Teismas nustatė, kad atsakovė įsidarbino 2014 m. balandžio 1 d. ir dirbo iki 2014 m. liepos 30 d., todėl Socialinės paramos skyrius jai 2014m. balandžio–liepos mėnesiais skyrė papildomą 61,95 Lt kas mėnesį socialinės pašalpos dalį kaip įsidarbinusiam asmeniui, atitinkančiam Socialinės paramos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Tačiau byloje nustačius, kad pagal nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusią Socialinės paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punkto redakciją ir atsižvelgiant į Šiaulių miesto savivaldybės tarybos patvirtinto tvarkos aprašo 19.6 punkto nuostatą dėl socialinės pašalpos neteikimo aplinkybių bei teismo išvadą dėl socialinės pašalpos už 2014 m. sausio–kovo mėnesius nepagrįsto išmokėjimo, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo sprendimai dėl socialinės pašalpos atsakovei skyrimo buvo neteisėti, nes nebuvo pagrindo nustatyti Socialinės paramos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą sąlygą, kuri buvo būtina papildomos socialinės pašalpos dalies skyrimui. Todėl teismas konstatavo, kad socialinė pašalpa, iš viso 247,8 Lt, atsakovei paskirta ir išmokėta nepagrįstai.

34. Teismo vertinimu, socialinė pašalpa, iš viso 503,64 Lt, taip pat yra paskirta ir išmokėta atsakovei nepagrįstai. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-168-621/2016 panaikino Socialinės paramos skyriaus 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą, kuriuo buvo nutrauktas Socialinės paramos skyriaus 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 22107 atsakovei paskirtos socialinės pašalpos už 2014 m. gruodžio mėnesį mokėjimas, nereiškė, kad socialinė pašalpa atsakovei už 2014 m. gruodžio mėnesį buvo paskirta ir išmokėta teisėtai. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendime nurodė, kad nevertina aplinkybių dėl atsakovės šeimos piniginių lėšų, o 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą dėl socialinės pašalpos už 2014 m. gruodį mokėjimo nutraukimo naikina dėl to, kad jis neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiama dėl socialinės pašalpos skyrimo ir išmokėjimo atsakovei pagal 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 22107 sprendimą pagrįstumo ir konstatuota, jog remiantis nurodytomis aplinkybėmis ir teisiniu reguliavimu, socialinė pašalpa už 2014 m. spalį–gruodį paskirta ir išmokėta nepagrįstai.

35. Atsakovė, vadovaudamasi Paramos mokiniams įstatymu, pirmą kartą 2009 m. liepos 27 d. teikdama prašymą-paraišką socialinę paramą mokiniams gauti nurodė, kad šeimos pajamas sudarė 1 755,14 Lt vyro darbo užmokestis, gautas per tris mėnesius iki kreipimosi, bei šeimos gaunama 52 Lt išmoka už vaiką. Ji pasirašytinai patvirtino, kad pateikta informacija yra teisinga ir įsipareigojo informuoti pareiškėją apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į socialinę paramą mokiniams, t. y. žinojo ir sutiko, kad turi pateikti teisingą informaciją, o nuslėpusi ar pateikusi neteisingus duomenis, reikalingus socialinei paramai mokiniams gauti, ir dėl to neteisingai ją gavusi, privalės gražinti neteisėtai gautos paramos dydžio lėšas arba jos bus išieškotos įstatymų nustatyta tvarka.

36. Teismas nurodė, kad 2010 m. liepos 27 d., 2011 m. liepos 1 d., 2012 m. rugpjūčio 22 d. ir 2014 m. liepos 31 d. teikdama prašymus-paraiškas socialinei paramai mokiniams gauti atsakovė taip pat pasirašytinai patvirtino, kad pateikta informacija yra teisinga ir įsipareigojo informuoti apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į socialinę paramą mokiniams, nurodė, jog šeimos pajamas sudaro vyro darbo užmokestis, teikė pažymas apie vyro darbo užmokestį, gautą per tris mėnesius iki kreipimosi dėl paramos mėnesio ir / ar jokių duomenų apie šeimos pajamų pasikeitimus nenurodė. Socialinės paramos skyrius, neturėdamas duomenų apie kitas, tai yra nuo jo nuslėptas atsakovės šeimos pajamas, nustatė, kad pajamų suma, per mėnesį tenkanti vienam šeimos nariui, yra mažesnė, negu 1,5 valstybės remiamų pajamų (valstybės remiamos pajamos vienam asmeniui buvo 350 Lt) ir atsakovei pagal visus keturis prieš tai nurodytus prašymus buvo paskirta bei išmokėta 156 Lt dydžio socialinė parama mokinio reikmenims įsigyti. O 2013 m. liepos 31 d. prašymu atsakovė prašė skirti socialinę paramą mokiniams, nes jos šeima yra socialinės paramos gavėja, todėl jai taip pat buvo paskirta ir išmokėta 156 Lt socialinė parama mokinio reikmenims įsigyti.

37. Byloje surinkti duomenys patvirtino, kad 2010 m. balandžio–gegužės mėnesiais atsakovės šeima gavo kitas pajamas, apie kurias pareiškėjui nepranešė: 2010 m. birželio 16 d. J. G. buvo grąžinta 184 Lt gyventojų pajamų mokesčio permoka, o atsakovei 2010 m. gegužės 18 d. buvo grąžinta 154 Lt gyventojų pajamų mokesčio permoka. Be to, J. G. 2010 m. gegužės 27 d. UAB „Ūkio banko lizingas“ išmokėjo 2 299 Lt išmoką. Paaiškėjus, kad atsakovė nuslėpė duomenis apie kitas šeimos pajamas, bei atsižvelgiant į tai, kad jos turėjo įtakos atsakovės šeimos teisei į socialinę paramą mokiniams, nes pareiškėjas, neturėdamas duomenų apie kitas faktines šeimos pajamas, 2010 m. rugpjūčio 11 d. išvadoje nustatė, jog pajamų suma, tenkanti vienam šeimos nariui per mėnesį, yra 3 36,96 Lt, tačiau įvertinus atsakovės nuslėptas kitas faktiškai šeimos gautas pajamas, pajamų suma, tenkanti vienam šeimos nariui, viršijo 1,5 valstybės remiamų pajamų dydį vienam asmeniui, todėl teismas padarė išvadą, kad 156 Lt socialinė parama mokinio reikmenims įsigyti 2010 m. rugpjūčio 13 d. atsakovės šeimai buvo išmokėta nepagrįstai.

38. Pagal atsakovės 2013 m. liepos 31 d. prašymą pagrindas skirti socialinę paramą mokiniams buvo ta aplinkybė, kad atsakovės šeimai buvo skiriama socialinė pašalpa. Kadangi socialinė pašalpa atsakovės šeimai 2013 m. liepos–gruodžio mėnesiais buvo išmokėta nepagrįstai, atsakovei nuslėpus duomenis apie šeimos turėtas ne banke laikomas pinigines lėšas, teismas padarė išvadą, jog 156 Lt socialinė parama mokinio reikmenims įsigyti pagal 2013 m. liepos 31 d. atsakovės prašymą 2013 m. rugpjūčio 13 d. atsakovei buvo išmokėta nepagrįstai.

39. Teismas nurodė, kad byloje surinkti duomenys patvirtino, jog 2014 m. gegužės 7 d. J. G. buvo grąžinta 464 Lt gyventojų pajamų mokesčio permoka, tačiau šie duomenys nuo pareiškėjo taip pat buvo nuslėpti. Pareiškėjas, neturėdamas duomenų apie kitas faktines šeimos pajamas, 2014 m. rugpjūčio 8 d. išvadoje nustatė, jog pajamų suma, tenkanti vienam šeimos nariui per mėnesį, buvo 325,7 Lt, ir neviršijo 1,5 valstybės remiamų pajamų vienam asmeniui dydžio. Tačiau įvertinus atsakovės nuslėptas kitas faktiškai šeimos gautas pajamas, pajamų suma, tenkanti vienam šeimos nariui, faktiškai viršijo 1,5 valstybės remiamų pajamų dydį vienam asmeniui, todėl teismas padarė išvadą, kad 156 Lt socialinė parama mokinio reikmenims įsigyti 2014 m. rugpjūčio 1 d. atsakovės šeimai buvo išmokėta nepagrįstai.

40. Teismas nustatė, kad atsakovė kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu pareiškėjui pateikė neteisingus duomenis apie turtą, nes nuslėpė duomenis apie atsakovės šeimos ne banke turimas pinigines lėšas, kurios 2010 metų pradžioje sudarė 87 970 Lt sumą, o iki 2014 metų pabaigoje – 39 235 Lt ir kurios turėjo įtakos atsakovės šeimos teisei į socialinę paramą, taip pat nustatė, kad atsakovė kreipimosi dėl socialinės paramos metu nuslėpė duomenis apie 2010–2014 metais faktiškai gautas didesnes pajamas, nei buvo nurodyta atsakovės prašymuose-paraiškose dėl socialinės paramos gavimo, kurios turėjo įtakos atsakovės šeimos teisei į piniginę socialinę paramą ar skiriamos piniginės socialinės paramos dydžiui.

Bylos duomenys patvirtino, kad atsakovė nevykdė Socialinės paramos įstatyme jai nustatytos pareigos socialinės paramos teikimo laikotarpiu pateikti teisingus duomenis apie turtą – turimas ne banke laikomas pinigines lėšas, pateikti teisingus duomenis apie šeimos gaunamas pajamas, pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ir apie faktiškai gautas pajamas, turinčias įtakos atsakovės šeimos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui. Todėl, teismo vertinimu, dalį piniginės socialinės paramos sumų atsakovė dėl jos kaltės gavo neteisėtai.

Bylos medžiaga patvirtino, kad pareiškėjas, spręsdamas dėl socialinės paramos atsakovei skyrimo, vadovavosi visų jai pasiekiamų duomenų bazių duomenimis: Sodra duomenų bazės, Lietuvos darbo biržos (Užimtumo tarnybos) duomenų bazės, Gyventojų registro, Mokinių, studentų registro, VĮ Registrų centro, VĮ Regitra duomenų bazių duomenimis ir atsakovės pateiktais duomenimis, kurių tikrumą ir išsamumą ji patvirtino savo parašais. Teismas neturėjo pagrindo netikėti pareiškėjo paaiškinimais, kad galimybė naudotis Valstybinės mokesčių inspekcijos registro duomenimis jam buvo suteikta tik nuo 2015 m. gruodžio 14 d.

Todėl pareiškėjas negalėjo patikrinti duomenų apie atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens gautas gyventojų pajamų mokesčio permokas, kurias atsakovė nuo pareiškėjo nuslėpė. Be to, aplinkybę, kad atsakovė nevykdė Socialinės paramos įstatyme nustatytos pareigos teikti duomenis apie turimas pinigines lėšas patvirtina ir pareiškėjai pateikta atsakovės Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracija (forma FR0001) už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d., kuri Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo teikiama su deklaracijoje nurodytu tikslu – gauti piniginę socialinę paramą ir kurioje atsakovė deklaravo, kad piniginių lėšų neturi.

41. Teismas sprendė, kad byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog atsakovei 2010–2014 m. laikotarpiu buvo neteisėtai išmokėta 2 052,17 Eur (7085,76 Lt) socialinės pašalpos. Taip pat nustatyta, kad 48,63 Eur (167,88 Lt) socialinė pašalpa už 2014 m. gruodžio mėnesį jai neteisėtai buvo išmokėta 2017 m. vasario 1 d. Atsakovei 2010–2014 metais neteisėtai buvo išmokėta 135,54 Eur (468 Lt) socialinė parama mokinio reikmenims įsigyti. Iš viso atsakovė neteisėtai gavo 2 236,34 Eur piniginės socialinės paramos. Byloje nustatyta, kad atsakovė socialinės paramos nebegauna, todėl nebuvo galimybės išieškoti neteisėtai gautą piniginę socialinę paramą iš atsakovei paskirtos piniginės socialinės paramos sumos Socialinės paramos įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, todėl neteisėtai gauta piniginė socialinė parama iš atsakovės turėjo būti teismo priteisiama ( Socialinės paramos įstatymo 26 straipsnio 3 dalis).

42. Teismas įvertino, kad nors atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovė atsiliepime į prašymą teigė, kad nagrinėjama byla dėl piniginės socialinės paramos priteisimo priskirtina bendros kompetencijos teismui, tačiau šis argumentas buvo nepagrįstas. Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2015 m gegužės 4 d. nutartyje Nr. T-76/2015, 2018 m. vasario 8 d. nutartyje Nr. T-11/2018, nustatė, kad reikalavimas priteisti permokėtą ir negrąžintą socialinės paramos sumą yra administracinio teisinio pobūdžio ir turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau daug metų formuoja administracinių teismų praktiką bylose dėl permokėtų piniginės socialinės paramos sumų priteisimo.

43. Teismo vertinimu, nereikšmingi buvo atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentai dėl Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus 2015 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 184 „Dėl permokos nustatymo“ ir 2015 m. liepos 14 d. sprendimo „Dėl permokos nustatymo“ neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo keliamų reikalavimų viešojo administravimo subjekto priimamiems individualiems administraciniams aktams, kadangi, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, šie sprendimai nelaikomi sukeliančiais savarankiškas materialines teisines pasekmes atsakovei (pvz., žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1803-502/2018). Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad iki priimant prieš tai nurodytus sprendimus, pareiškėjas keletą kartų prašė, kad atsakovė pateiktų duomenis apie šeimos pajamas 2010–2014 metais, patikslintų duomenis apie šeimos pajamas pagal iš Šiaulių AVMI gautą 2015 m. birželio 12 d. raštą Nr. (43.6)S-5124, tačiau atsakovė jokių duomenų pareiškėjui neteikė, todėl prieš tai nurodytais sprendimais buvo nustatyta didesnė piniginės socialinės paramos permoka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reikalavimo pagrįstumą įrodinėjo teismui pateiktais dokumentais, rašytiniais paaiškinimais, atliktais paskaičiavimais, kurie, nepriklausomai nuo jų įforminimo, atsakovei patys savaime nesukėlė materialinių teisinių pasekmių, tačiau buvo įrodinėjimo priemonėmis administracinėje byloje (ABTĮ 56 straipsnis).

44. Teismas sprendė, kad nepagrįsti atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentai, jog teismas neturėjo priimti pareiškėjos galutinai suformuluoto 2020 m. balandžio 27 d. patikslinto prašymo, nes pareiškėjas praleido teismo nustatytą terminą jam pateikti. Nagrinėjamoje byloje galutiniai visi įrodymai, kuriuos pareiškėjas prašė atsakovės pateikti, atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovės teismui buvo pateikti tik 2020 m. kovo 31 d, o teisme gauti 2020 m. balandžio 1 d. Teismas, manydamas, kad bylai teisingai išspręsti buvo būtina gauti pareiškėjo patikslintą prašymą, kuriame pareiškėjas, galėdamas atsižvelgti į visus byloje surinktus įrodymus, galutinai suformuluotų savo prašymo pagrindą ir dalyką, tokį galutinai suformuluotą pareiškėjo patikslintą prašymą priėmė, vadovaudamasis ABTĮ 50 straipsnio 3 dalimi.

45. Atsakovė teismo prašė pareiškėjo patikslintam prašymui taikyti ieškinio senatį ir jį šiuo pagrindu atmesti. Teismas, atsižvelgdamas į CK įtvirtintą ieškinio senaties termino taikymo reglamentavimą ir nagrinėjamai administracinei bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisminę praktiką, padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui dėl piniginės socialinės paramos permokos priteisimo taikomas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas.

46. Byloje surinktų įrodymų pagrindu teismas konstatavo, kad atsakovei 2010–2014 m. laikotarpiu buvo neteisėtai išmokėta 2 052,17 Eur (7085,76 Lt) socialinės pašalpos bei 2017 m. vasario 1 d. neteisėtai išmokėta 48,63 Eur socialinė pašalpa už 2014 m. gruodžio mėnesį. Taip pat nustatė, kad atsakovei 2010–2014 metais neteisėtai buvo išmokėta 135,54 Eur (468 Lt) socialinė parama mokinio reikmenims įsigyti. Tačiau pareiškėjas į teismą dėl piniginės socialinės paramos permokos priteisimo kreipėsi 2017 m. balandžio 13 d., o reikalavimą dėl už 2014 m. gruodžio mėnesį paskirtos 48,63 Eur socialinės pašalpos, atsakovei išmokėtos 2017 m. vasario 1 d., priteisimo pareiškėjas teisme pareiškė 2020 m. balandžio 27 d. patikslintu prašymu. Todėl, esant atsakovės reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 9 dalimi, teismui taikant sutrumpintą 5 metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjo patikslintas prašymas dėl piniginės socialinės paramos permokos išieškojimo galėjo būti tenkinamas tik dėl tos piniginės socialinės paramos, kuri atsakovei buvo neteisėtai išmokėta per penkerius metus iki pareiškėjo prašymo pareiškimo teisme, priteisimo, o toje dalyje, kurioje reikalaujama priteisti 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. balandžio 12 d. laikotarpiu neteisėtai išmokėtą piniginę socialinę paramą, teismo atmestas.

47. Teismas akcentavo, pareiškėjui priteistina jo 2012 m. balandžio 13 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu atsakovei nepagrįstai išmokėta piniginės socialinės paramos permoka. Taip pat teismas sprendė, kad 2020 m. balandžio 27 d. patikslintu prašymu papildomai pareikalavusi priteisti 48,63 Eur dydžio 2017 m. vasario 1 d. išmokėtą socialinės pašalpos už 2014 m. gruodžio mėnesį permoką, pareiškėjas šiam reikalavimui pareikšti teisme ieškinio senaties termino nepraleido.

48. Remdamasis aptartu, teismas padarė išvadą, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas priteisti iš atsakovės: 1 027,02 Eur (3 546,08 Lt) socialinės pašalpos, išmokėtos 2012 m. balandžio 13d. – 2014 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu bei 2017 m. vasario 1 d., permoką ir 90,36 Eur (312 Lt) socialinės paramos mokinio reikmenims įsigyti permoką, atsakovei išmokėtą 2013 m. liepos 31 d. ir 2014 m. liepos 31 d., iš viso 1 117,38 Eur, kaip nepagrįstai gautas piniginės socialinės paramos išmokas (Socialinės paramos įstatymo 26 straipsnis, CK 6.237 straipsnio 1 dalis).

III. 49. Atsakovė I. G. ir trečiasis suinteresuotas asmuo J. G. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Šiaulių miesto savivaldybės administracijos patikslintą prašymą atmesti. Taip pat prašo priteisti atsakovei ir trečiajam suinteresuotam asmeniui proceso išlaidas, jų patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Atsakovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo savo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

49.1. Pagrindu atsakovei išmokėtą socialinę pašalpą ir paramą mokinio reikmėms įsigyti laikyti nepagrįstai išmokėta ir priteisti jų permoką, teismas laikė šiuos duomenis: J. G. paaiškinimas Šiaulių AVMI atliekant operatyvų patikrinimą, kad šeima 2010 m. ne banke turėjo 87 970 Lt santaupas, kurios 2014 m. pabaigoje sumažėjo iki 39 235 Lt (viršytas nuo 2013 m. birželio 1 d. galiojantis 10 500 Lt piniginių lėšų normatyvas), bei į šeimos pajamas įtrauktos sumos, apie kurias nepranešta pareiškėjui; I. G. ir J. G. grąžintos GPM permokos, apie kurias nepranešta pareiškėjui; I. G. brolio A. Z. bankiniai pavedimai į atsakovės sąskaitą: 200 Lt, mokėjimo paskirtis „Pervedimas“, ir 900 Lt (3 pavedimai po 300 Lt), mokėjimo paskirtis „mamos slaugai“; D. Ž. bankinis pavedimas į atsakovės sąskaitą 490 Lt, mokėjimo paskirtis „skola“; iš atsakovės dukros G. G. gautą 172,14 Lt sumą, kuri buvo įmokėta į J. G. sąskaitą, konvertuojant 40,90 svarų į 172,14 Lt; atsakovės dukros G. G. bankinis pavedimas į atsakovės sąskaitą 750 Lt, mokėjimo paskirtis „senelio dovanai“; J. G. 2010 m. gegužės 27 d. UAB „Ūkio banko lizingas“ pavedimas 2 299 Lt. Apeliantų tvirtinimu, teismo sprendimas nepagrįstas ir naikintinas dėl netinkamo aukščiau nurodytų duomenų vertinimo, kaip paneigiančių atsakovės teisę į socialinę paramą (socialinę pašalpą ir paramą mokinio reikmėms įsigyti), dėl netinkamo teismo sprendimo motyvavimo. Tam įtakos turėjo ir tai, kad pareiškėjo reikalavimų pagrindas, nors ne vieną kartą tikslinamas, nebuvo suformuluotas taip, kad apeliantai galėtų jį suprasti ir tinkamai gintis.

49.2. Teismui pateikto pareiškėjo patikslinto prašymo pagrindas suformuluotas taip, kad atsakovei buvo neįmanoma suprasti pareiškėjo reikalavimų turinio. Pareiškėjas patikslintame prašyme, o vėliau ir teismas skundžiamame sprendime, ne kartą nurodė, kad permokos susidarė dėl to, kad šeimos pajamos viršijo valstybės remiamų pajamų dydį, valstybės remiamų pajamų dydį nagrinėjamu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos vyriausybės 2008 m. birželio 5 d. nutarimas Nr. 538 (nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.

– 350 Lt), tačiau nei viename pareiškėjo procesiniame dokumente, nei viename priede nėra paskaičiavimo, pagal kokias konkrečiai pajamas ir kokios atsakovės šeimos pajamos buvo paskaičiuotos jai kiekvienu ginčo atveju skiriant socialinę pašalpą ir paramą mokinio reikmėms įsigyti ir kaip šių pajamų dydį pakeitė sumos, kurias pareiškėjas vertino kaip nuo jo nuslėptas atsakovės šeimos pajamas. Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose tik nurodė permokos dydį (paskaičiavimo, kuris žinomas jai vienai, rezultatą), todėl teismas neturėjo galimybės ir nepatikrino pareiškėjo paskaičiavimų pagrįstumo ir teisingumo.

Nėra paneigta, kad kai kurios labai nedidelės sumos, pvz. apeliantams ginčo laikotarpiu gražintos GPM permokos, nepadidino atsakovės šeimos pajamų tiek, kad jai nepriklausytu socialinė pašalpa ir parama mokinio reikmėms įsigyti. Pareiškėjo reikalavimas pagrįstas atsakovės šeimos pajamų ir socialinės paramos paskaičiavimais, tačiau tokių paskaičiavimų pareiškėjas nepateikė, nors atsakovė ne kartą tai akcentavo savo procesiniuose dokumentuose. Proceso metu susidarė įspūdis, kad teikdamas didelės apimties, bet aiškiai nemotyvuotus, procesinius dokumentus, pareiškėjas tiesiog siekia suklaidinti ne tik atsakovę, bet ir teismą.

Tai užkirto kelią atsakovei gintis teisme nuo pareikštų reikalavimų, teismas sprendimą pagrindė nepatikrintomis, tik pareiškėjo nurodytomis tariamų permokų sumomis. Pareiškėjas turėjo aiškiais paskaičiavimais pagrįsti, kad jam nepateikti duomenys turėjo įtakos atsakovės teisei į socialinę paramą ir turėjo įtakos paramos dydžiui. Nepateikęs paramos permokų paskaičiavimų pareiškėjas neįrodė, kad kurios nors pinigų sumos, pareiškėjo vertinamos kaip atsakovės pajamos, apie kurias atsakovė nepranešė, turėjo įtakos atsakovės teisei į socialinę paramą ir įtakos jos dydžiui, o to neįrodžius, nebuvo pagrindo priteisti permokas.

49.3. Teismas nepagrįstai atmetė apeliantų paaiškinimus, nesirėmė jų pateiktais rašytiniais įrodymais ir pinigines lėšas, pervestas į atsakovės ar trečiojo suinteresuoto asmens sąskaitas vertino kaip atsakovės šeimos pajamas. Teismui pateiktame 2020 m. vasario 21 d. prašyme dėl papildomų duomenų pateikimo bei kituose procesiniuose dokumentuos atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens buvo išsamiai paaiškinta, kam buvo skirti atsakovės gauti pinigai. Atsakovė turi kasos kvitus, kiek buvo išleista mamos priežiūrai ir gydymui (dalis turimų kvitų ir mokėjimų iš atsakovės sąskaitos pridedama prie apeliacinio skundo).

Šioje situacijoje teismo motyvai, kad nepriklausomai nuo to, kam buvo panaudotos gautos piniginės lėšos, jos neabejotinai pagerino atsakovės turtinę padėtį, neatitinka sąžiningumo ir protingumo kriterijų, tiesiog balansuoja ant ciniškumo ribos. Pagal teismo cituotą CK 3.205 str. 1 d. ne tik atsakovė, bet ir jos brolis turėjo pareigą paremti mamą ir tą padarė. Būtent atsakovės mamai patyrus insultą, iš užsienio buvo grįžusi atsakovės dukra, 2013 m. sausio 3 d. išvažiuodama atgal paliko svarų, kad atsakovė juos panaudotų močiutės labui.

Teismo vertinimas, kad atsakovės šeima patyrė turtinę naudą dėl mamos nelaimės, prieštarauja protingumo principui. Kaip atsakovės šeimos pajamas, turėjusias įtakos paramos mokinio reikmėms įsigyti paskaičiavimui, teismas vertino UAB „Ūkio banko lizingas“ į J. G. sąskaitą 2010 m. gegužės 27 d. pervestus 2 299 Lt. Tai buvo garantiniu laikotarpiu nepataisomai sugedusio šaldytuvo pakeitimas kitu, o tai, kad pinigai buvo pervesti į J. G. sąskaitą, ir po to įsigytas kitas šaldytuvas, buvo tik juridinių asmenų buhalterinės operacijos, be kurių nebuvo galima atlikti garantiniu laikotarpiu nepataisomai sugedusio šaldytuvo pakeitimo kitu, todėl už sugedusį šaldytuvą grąžintas įmokas vertinti kaip pajamas tiesiog nelogiška, neteisinga ir nesąžininga.

Teismas sprendime teigia, kad nurodytos sumos yra šeimos pajamos ir todėl, kad jas J. G. nurodė paaiškinime Šiaulių AVMI kaip šeimos pajamas, pateisinančias padarytas išlaidas. Toks vertinimas yra nepagrįstas, nes operatyvaus mokestinio patikrinimo metu J. G. buvo nurodyta paaiškinime surašyti visas sumas, kurias šeima gavo patikrinimo laikotarpiu (2010–2014 m.), įskaitant ir visus į banko sąskaitas gautus pavedimus, ką jis ir padarė, o ne tam, kad pagrįsti išlaidas. Dėl nepranešimo pareiškėjui apie apeliantų gautas GPM permokas apeliantai pažymi, kad GPM permokos grąžinamos deklaravus pajamas, apie tai, kad deklaruoja pajamas tikslu gauti GPM permoką, atsakovė ne kartą informavo pareiškėjo Socialinės paramos skyriaus atsakingas darbuotojas ir gavo patikinimą, kad visus duomenis jos mato registruose, taigi GPM permokos į atsakovės šeimos pajamas nebuvo įtrauktos tik dėl nekvalifikuotų pareiškėjo darbuotojų konsultacijos.

Dėl atsakovės Šiaulių AVMI teiktame paaiškinime nurodytų piniginių lėšų ne banke tikrinimo periodo pradžioje – 2010 m. sausio 1 d. ir tikrinimo periodo pabaigoje – 2014 m. gruodžio 31 d. apeliantai teismui paaiškino, kad tokių pinigų natūroje šeima neturėjo, šios sumos buvo įrašytos suklaidinus mokesčių administratoriaus darbuotojai. Teismas nenurodė jokių pagrįstų motyvų, kodėl J. G. Šiaulių AVMI teiktą paaiškinimą apie lėšas ne banke laikė svaresniu įrodymu, nei atsakovės mokesčių administratoriui teiktas deklaracijas, juolab kad Šiaulių AVMI, atlikusi atsakovės šeimos operatyvų mokestinį patikrinimą, nepateikė informacijos, kad būtų nustačiusi šaltinį, iš kur atsakovės šeima 2010 m. pradžioje galėjo būti sukaupusi 87 970 Lt santaupų.

49.4. Pareiškėjas nurodo nuostolius patyręs dėl 2010–2014 metais atsakovei išmokėtos socialinės paramos, įskaitant ir paramą mokinio reikmėms įsigyti (po 156 Lt 2010 m. liepos mėn., 2013 m. liepos mėn. ir 2014 m. liepos mėn., viso 468 Lt (135,54 Eur)). Nuostoliai yra piniginė žalos išraiška (CK 6.249 str. 1 d.), o reikalavimams atlyginti žalą taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu pareiškėjo reikalavimą atmesti. Teismas taikė CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą 5 metų ieškinio senaties terminą, kaip periodinių išmokų išieškojimui, tačiau parama mokinio reikmėms įsigyti yra ne periodinės, o vienkartinės išmokos, atsakovei išmokėtos kiekvienais metais vieną kartą pagal atskirą paraišką, todėl taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas.

49.5. Teismui buvo pateiktas atsakovės prašymas atlyginti išlaidas advokato pagalbai byloje apmokėti. Šioje byloje priimtas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartimi buvo panaikintas ir byla grąžinta iš naujo nagrinėti. Bylą nagrinėjant iš naujo, į procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu teismas įtraukė atsakovės sutuoktinį J. G., dėl jo atstovavimo 2019 m. gruodžio 4 d. buvo sudaryta teisinių paslaugų sutartis su atsakovę byloje atstovaujančia advokate. Už teisines paslaugas bylą nagrinėjant iš naujo PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta J. G. vardu, bet teisinės paslaugos buvo teikiamos abiem sutuoktiniams, byla buvo nagrinėjama iš naujo. Pareiškėjas tris kartus tikslino reikalavimus, buvo pateikti trys atsiliepimai, teikti kiti procesiniai dokumentai, byla buvo nagrinėjama teismo posėdyje, todėl teismo išvados, kad 121 Eur su PVM už atsakovės atstovavimą teisme yra per didelės, o J. G. sumokėtos išlaidos už advokato pagalbą dalintinos per pusę, nes buvo atstovaujama ir jo sutuoktinė atsakovė, kuri atskirai už teisines paslaugas bylą nagrinėjant iš naujo nemokėjo, yra netinkamas proceso dalyvių patirtų išlaidų vertinimas ir nepagrįstas mažinimas. Apeliantų byloje patirtos išlaidos advokato pagalbai yra pagrįstos dokumentais, gerokai mažesnės už Rekomendacijose numatytus dydžius, todėl jas dar mažinti yra neteisinga.

50. Pareiškėjas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliantų apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

50.1. Pareiškėjas viso teisminio proceso metu nuosekliai laikėsi savo pozicijos dėl permokos fakto. Teismo itin detaliai išanalizuotas kiekvienas išmokos laikotarpis atskirai, ir pateiktas aiškus ir motyvuotas naujai paaiškėjusių duomenų įvertinimas, kaip reikšmingas permokos fakto konstatavimui, kad išmokėta parama apeliantų šeimai nepriklausė ir turi būti gražinta valstybei.

50.2. Nėra teisinio pagrindo atsiliepimuose teismui ir apeliaciniame skunde remtis apeliantų aiškinimu, kad pavedimai į jų banko sąskaitas negali būti įskaitomi į gaunamas pajamas piniginei socialinei paramai apskaičiuoti, nes, jų teigimu, tai nėra jų pajamos, o kitiems asmenims skirtos piniginės lėšos, tik pervestos į jų sąskaitas bankuose. Nepaneigiama aplinkybė, kad 2015 metais Valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvinio patikrinimo metu sutuoktiniai visas šias gautas pajamas (apie kurias jie turėjo pranešti Socialinės paramos skyriui) nurodė kaip savo šeimos pajamas, kuriomis pagrindė turėtas šeimos išlaidas, nors šiuo metu jie nurodo priešingai. Nepagrįstais laikytini ir atsakovės teiginiai, neva pareiškėjo atsakingi darbuotojai netinkamai informavo, jog grąžintas gyventojų pajamų mokesčio permokas reikia nurodyti pildant prašymus paramai gauti, nes atsakingiems specialistams visi reikšmingi duomenys yra pasiekiami, dėl ko, jų nenurodė. Pareiškėjas ne kartą teismui yra nurodęs, kad ginčui reikšmingu laikotarpiu duomenys iš Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškėjo specialistams nebuvo teikiami.

50.3. Parama mokinio reikmėms įsigyti skiriama įstatymo nustatyta tvarka, jos periodiškumas 1 metai. Matyti, kad pagal ginčui reikšmingu laikotarpiu galiojusią tvarką mokslo metų pradžioje vadovaujantis Paramos mokiniams įstatymu, vaikams besimokantiems bendrojo ugdymo mokyklose, įvertinus šeimos turimas pajamas gali būti skiriama parama mokiniams, jei šeimos pajamos nesiekia Valstybės nustatytų remiamų pajamų dydžio. Taigi, parama mokinio reikmėms įsigyti priskirtina periodinėms išmokoms, kurių išieškojimui taikytinas 5 metų senaties terminas, remiantis CK 1.125 straipsnio 9 dalimi. Lietuvos teismų praktikoje nuosekliai pasisakoma, dėl piniginės socialinės paramos kaip periodinių išmokų išieškojimo. Pareiškėjas sutinka su teismo vertinimu, kad socialinės pašalpos ir parama mokinio reikmėms įsigyti priskirtinos periodinėms išmokoms, kurioms taikomas 5 metų senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 9 dalis). Tačiau pastebi, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl senaties taikymo šioje byloje, neįvertino reikšmingos aplinkybės, kad nuo informacijos gavimo dienos (2015 m. birželio 12 d.) iš Šiaulių AVMI, tik po 2 metų kreipėsi į teismą su prašymu dėl išmokėtos piniginės socialinės paramos priteisimo, kadangi pareiškėjas vykstant teisminiams ginčams su I. G. dėl jos pateikto skundo, negalėjo kreiptis į teismą. Pasibaigus ankstesniems teisminiams ginčams administracinėje byloje Nr. I-168-621/2016 pareiškėjas 2017 m. balandžio 13 d. pateikė prašymą Šiaulių apygardos administraciniam teismui dėl permokos priteisimo.

50.4. Atsakovė ilgą laiką vengė teikti tikslius prašomus duomenis ir paaiškinimus, kas labai apsunkino šį teisminį ginčą, kurio galėjo ir nebūti, jeigu atsakovė nuo informacijos gavimo iš Šiaulių AVMI, pareiškėjui paprašius pateikti reikalingą informaciją, ją būtų pateikusi. Teismas ne kartą principingai reikalavo iš atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens trūkstamų duomenų. Teismui išreikalaujant iš apeliantų įrodymus ir paaiškinimus, pareiškėjas privalėjo tikslinti savo prašymus paaiškėjus naujiems reikšmingiems faktams ir aplinkybėms, kad tinkamai pagrįstų prašomos priteisti sumos dydį, kurios turėtų būti gražintos pareiškėjui. Pareiškėjas neturėdamas informacijos kada (metai, mėnuo), kokio dydžio nurodytos sumos gautos, negalėjo įvertinti kuriems konkretiems sprendimams tai būtų turėję įtakos, ir kokio dydžio išmokos būtų paskirtos ir išmokėtos atsakovei. Šiuos duomenis apie konkretų pajamų gavimo laiką galėjo pateikti tik pati atsakovė ir jos sutuoktinis. Sutrinkti faktai rodo, kad apeliantų šeima turėjo kitokias pajamas nei nurodė teikdama paraiškas- prašymus, tačiau šio teisminio ginčo metu siekia paneigti savo pačių teiktus 2015 m. kovo 17 d. rašytinius paaiškinimus Šiaulių AVMI, kad šioje byloje nereikėtų gražinti valstybei priteistų piniginės socialinės paramos išmokų.

50.5. Nagrinėjamu atveju teismas pareiškėjo skundą, kuriuo jis kreipėsi į teismą, tenkino dėl dalies ieškinio sumos, pritaikęs ieškinio senatį, tačiau iš esmės pasisakė dėl visų mokėjimo laikotarpių ir prašomų priteisti sumų. Akivaizdu, kad iš esmės teismas pareiškėjo prašymą tenkino, labai detaliai ir pagrįstai konstatuodamas permokos faktus. Matyti, kad teismo nuomone ir vertinimu pareiškėjo reikalavimas prašomai priteisti sumai yra pagrįstas, tik neteisingai pritaikius ieškinio senatį, prašoma priteisti suma buvo sumažinta per pusę. Atsižvelgiant į tai, bei į bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcijas, kurios neturi prieštarauti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, teismas tinkamai paskirstė procesines išlaidas.

50.6. Teismo sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, teismas atsižvelgė į bylos faktines ir teisines aplinkybes, tinkamai vertino pateiktus šalių dokumentus ir paaiškinimus, jais rėmėsi vertindamas permokos faktą, kaip nepriklausiusią piniginę paramą už tam tikrą laikotarpį atsižvelgė į ginčo metu galiojusią įstatyminę bazę, pritaikė aktualią teismų praktiką, taigi priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 51. Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos reikalavimo priteisti iš atsakovės socialinės pašalpos permoką ir paramos mokinio reikmėms įsigyti permoką.

52. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo patikslintą prašymą tenkino iš dalies, priteisė Savivaldybei iš atsakovės 1 027,02 Eur socialinės pašalpos permoką ir 90,36 Eur socialinės paramos mokinio reikmenims įsigyti permoką, o kitoje dalyje patikslintą prašymą atmetė. Taip pat išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

53. Apeliantai, nesutikdami su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame tvirtino, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, bei iš esmės ginčijo senaties termino taikymą, nesutiko su įrodymų vertinimu ir tvirtino, kad pareiškėjo prašymo reikalavimai buvo nesuprantami. Taip pat apeliantai nesutiko su teismo nustatytu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu.

54. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo prašyme ir jo patikslinime išdėstytų teiginių teisingumą, detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Apeliaciniame skunde apeliantai iš esmės pakartoja daugelį pirmosios instancijos teismui jau išdėstytų aplinkybių ir argumentų, nesutikimą su teismo išvadomis grindžia savo subjektyviu įsitikinimu ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

56. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

57. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje surinktais įrodymais ir pateikdamas motyvus, kuriais grindžia savo poziciją dėl įrodinėjamų aplinkybių, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Aiškindamasis dėl pareiškėjo prašymo, teismas atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y., ar jie patvirtina socialinės pašalpos ir paramos mokinio reikmėms įsigyti permokas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas priteisti iš atsakovės pareiškėjui: 1 027,02 Eur (3 546,08 Lt) socialinės pašalpos, išmokėtos 2012 m. balandžio 13 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu bei 2017 m. vasario 1 d., permoką ir 90,36 Eur (312 Lt) socialinės paramos mokinio reikmenims įsigyti permoką, atsakovei išmokėtą 2013 m. liepos 31 d. ir 2014 m. liepos 31 d., iš viso 1 117,38 Eur, kaip nepagrįstai gautas piniginės socialinės paramos išmokas (Socialinės paramos įstatymo 26 straipsnis, CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Byloje surinktais ir teismo patikrintais įrodymais nustatyta, kad atsakovė ir jos šeimos nariai nuslėpė 2010-2014 metais turėtas pinigines lėšas bei papildomai gautas pajamas, kurių buvimą įvertinus prieš skiriant socialinės paramos išmokas, šios būtų nepaskirtos.

58. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą 5 metų ieškinio senaties terminą periodinių išmokų išieškojimui, kadangi parama mokinio reikmėms įsigyti yra ne periodinės, o vienkartinės išmokos, atsakovei išmokėtos kiekvienais metais vieną kartą pagal atskirą paraišką, todėl turėjo būti taikytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas.

59. Neteisėtai gautos paramos mokinio reikmėms įsigyti išieškojimas reglamentuotas Paramos mokiniams įstatymo 4 skyriuje, kurio 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokiniai turi teisę į nemokamą maitinimą ir į paramą mokinio reikmenims įsigyti, jeigu vidutinės pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį yra mažesnės kaip 1,5 valstybės remiamų pajamų dydžio. Paramos mokiniams įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatyta, kad pareiškėjas privalo pateikti visą teisingą informaciją, reikalingą teisei į socialinę paramą mokiniams nustatyti ir informuoti apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į socialinę paramą mokiniams. Paramos mokiniams įstatymo 17 straipsnyje numatyta, kad pareiškėjas, nuslėpęs ar pateikęs neteisingus duomenis, reikalingus socialinei paramai mokiniams gauti, ir dėl to neteisėtai ją gavęs, privalo šią paramą suteikusiai institucijai grąžinti neteisėtai gautos socialinės paramos mokiniams dydžio pinigines lėšas. Neteisėtai gautos ir negrąžintos socialinės paramos mokiniams dydžio piniginės lėšos išieškomos teisės aktų nustatyta tvarka.

60. Neteisėtai gautos piniginės socialinės paramos išieškojimas reglamentuotas Socialinės paramos įstatymo 8 skirsnyje, kurio 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nustačius, jog bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo piniginę socialinę paramą gavo neteisėtai, nes kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos metu pateikė neteisingus duomenis apie turtą, gaunamas pajamas, bendrai gyvenančius asmenis arba kitus duomenis, reikalingus piniginei socialinei paramai skirti, arba paramos teikimo laikotarpiu per mėnesį nepranešė apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui, bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi grąžinti neteisėtai gautą pinigų sumą arba ją sumokėti dalimis. Jeigu neteisėtai gauta piniginė socialinė parama negrąžinta arba neišskaičiuota, likusi skola išieškoma CK nustatyta tvarka, jeigu su išieškojimu susijusios administravimo išlaidos neviršija išieškotinos sumos (Socialinės paramos įstatymo 26 straipsnio 3 dalis).

61. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nes pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Nurodyta taisyklė taikoma tada, kai kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu arba turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą, bet iki teisės pažeidimo tai yra objektyviojo momento ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti. Pažymėtina , jog ieškinio senatis tampa teisiškai reikšminga tik tuo atveju, kai teisė yra pažeista. Galimi atvejai, kai asmuo apie teisės pažeidimą sužino vėliau nei turėjo tai padaryti, jeigu būtų buvęs pakankamai apdairus ir rūpestingas, kiek to galėtų tikėtis kita ginčo šalis arba bet kuris kitas asmuo. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais (2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

62. Atkreipiamas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti, o CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, jog sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Pažymėtina, kad parama mokinio reikmėms įsigyti taip pat yra priskirtina periodinėms, kiekvienais metais mokamoms, išmokoms. Kadangi šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl piniginės socialinės pašalpos ir paramos mokinio reikmenims įsigyti permokų išieškojimo iš atsakovės, numatyto specialiose teisės normose, tai ir yra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl šioms permokoms turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, CK 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatos riboja pareiškėjo teisę tiek į susidariusios socialinės pašalpos, tiek ir į paramos mokinio reikmenims įsigyti permokas, t. y. pareiškėjas turi teisę išieškoti permoką ne daugiau kaip už penkerius metus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovei 2010–2014 m. laikotarpiu buvo neteisėtai išmokėta 2 052,17 Eur (7085,76 Lt) socialinės pašalpos bei 2017 m. vasario 1 d. neteisėtai išmokėta 48,63 Eur socialinė pašalpa už 2014 m. gruodžio mėnesį. Taip pat nustatė, kad atsakovei 2010–2014 metais neteisėtai buvo išmokėta 135,54 Eur (468 Lt) socialinė parama mokinio reikmenims įsigyti. Tačiau pareiškėjas į teismą dėl piniginės socialinės paramos permokos priteisimo kreipėsi 2017 m. balandžio 13 d., o reikalavimą dėl už 2014 m. gruodžio mėnesį paskirtos 48,63 Eur socialinės pašalpos, atsakovei išmokėtos 2017 m. vasario 1 d., priteisimo pareiškėjas teisme pareiškė 2020 m. balandžio 27 d. patikslintu prašymu. Todėl, esant atsakovės reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 9 dalimi, teismui taikant sutrumpintą 5 metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjo patikslintas prašymas dėl piniginės socialinės paramos permokos išieškojimo turėjo būti tenkinamas dėl tos piniginės socialinės paramos, kuri atsakovei buvo neteisėtai išmokėta per penkerius metus iki pareiškėjo prašymo pareiškimo teisme, priteisimo.

63. Apeliantų teigimu, pareiškėjo reikalavimų pagrindas, nors ne vieną kartą tikslintas, nebuvo suformuluotas taip, kad atsakovė galėtų jį suprasti ir tinkamai gintis.

64. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą nustatė, kad pareiškėjas tikslino prašymo reikalavimus, atsižvelgdamas į teismui atsakovės pateiktus duomenis apie apeliantų gautas lėšas iš kitų asmenų, kurių atsakovė nebuvo pateikusi iki kreipimosi į teismą ir tik teismui pavyko iš apeliantų išreikalauti paaiškinimus ir įrodymus. Pirmosios instancijos teismui kiekvienas atliktas pareiškėjo perskaičiavimas, pateiktas kartu su patikslintais prašymais kaip priedais, kurie buvo pakankamai detalūs ir išsamūs, juose nurodytos konkrečios sumos ir jų paskaičiavimo pagrindai. Apeliantai ir jų atstovė advokatė dalyvavo teismo posėdžių metu, teikė paaiškinimus, procesinius dokumentus ir įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, nėra jokio pagrindo teigti, jog atsakovė negalėjo suprasti prašymo reikalavimų ir tinkamai gintis, kadangi ji pati dalyvavo teismo posėdžiuose, naudojosi profesionalaus teisininko pagalba, rinko ir teikė teismui dokumentus ir įrodymus. Iš atsakovės pateiktų procesinių dokumentų turinio matyti, kad jai buvo suprantami prašymo reikalavimai ir ji su jais nesutiko, bei ginčijo kiekvieną iš prašymo reikalavimų ir teikė susijusius papildomus dokumentus.

65. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir detaliai išnagrinėjo bylos proceso dalyvių esminius argumentus, kuriems teisėjų kolegija pritaria. Apeliantai apeliaciniame skunde iš esmės pakartojo pirmosios instancijos teismui jau anksčiau išdėstytus argumentus; likę ginčo šalių argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi esminės reikšmės bylai teisingai išspręsti, todėl atskirai dėl jų nepasisakoma.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

66. Pažymėtina, kad teismo išlaidų atlyginimą reguliuoja ABTĮ 40 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnis ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (įsakymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos).

67. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (ABTĮ 40 str. 3 d.). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

68. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

69. Nagrinėjamoje byloje apeliantai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog 121 Eur už atsakovės atstovavimą teisme yra per didelės, o J. G. sumokėtos išlaidos už advokato pagalbą dalintinos per pusę, nes buvo atstovaujama ir jo sutuoktinė atsakovė, kuri atskirai už teisines paslaugas bylą nagrinėjant iš naujo nemokėjo.

70. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, tik dėl advokatės dalyvavo 2017 m. birželio 1 d. teismo posėdyje, kurio trukmė buvo 54 min. ir atsakovė sumokėjo 121 Eur, nurodė, kad ši suma viršija Rekomendacijų 8.19 punkte numatytą sumą už 1 val. atstovavimo teismo posėdyje, todėl vadovavosi Rekomendacijose numatytu apmokėjimo už atstovavimą teismo posėdyje dydžiu – 82,28 Eur ir nemažindamas kitų patirtų išlaidų pagrįstumo, nurodė, kad atsakovei atlygintina 50 proc. jos patirtų išlaidų pirmos instancijos teisme, t. y. 343,64 (687,28 / 2) Eur. Dėl trečiojo suinteresuoto asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad advokatė susipažino su bylos dokumentais, konsultavo ir už tai jai buvo sumokėta 60,5 Eur, bei 726 Eur sumokėta suma už procesinių dokumentų surašymą neviršijo Rekomendacijose numatyto dydžio. Tačiau atsižvelgdamas, kad visi procesiniai dokumentai, už kuriuos sumokėjo J. G., buvo rengiami ne tik jo, bet ir atsakovės vardu, todėl galutinai nustatant J. G. atlygintiną sumą proporcingai atmestai pareiškėjos reikalaujamos sumos daliai, teismas vadovavosi ½ už procesinių dokumentų rengimą sumokėta suma, tai yra 363 (726 / 2) Eur. Teismas nustatė, kad advokatė dalyvavo 2020 m. sausio 30 d. teismo posėdyje, kurio trukmė buvo 1 val. 35 min. ir už atstovavimą teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo sumokėjo 60,5 Eur, tačiau sprendžiant dėl J. G. atlygintinos atstovavimo išlaidų dalies, atsižvelgta į ½ už atstovavimą teismo posėdyje sumokėtos sumos, tai yra 30,25 Eur, kadangi advokatė atstovavo ne tik J. G., bet ir atsakovei. Taigi, trečiajam suinteresuotam asmeniui atlyginta 50 proc. dydžio dalis, apskaičiuojama nuo 453,75 Eur (60,5+363+30,25 Eur) jo patirtų išlaidų pirmos instancijos teisme, kuri sudaro 226,88 Eur sumą.

71. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje pateiktus dokumentus, įrodančius apeliantų patirtas išlaidas už advokatės teisines paslaugas nustatė, kad atsakovė pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog ji bylinėjimosi išlaidas patyrė sumokėjusi už advokatės susipažinimą su bylos dokumentais ir konsultaciją – 60,5 Eur; už parengtą 2017 m. gegužės 12 d. atsiliepimą Šaulių apygardos administraciniam teismui – 544,5 Eur; už atstovavimą 2017 m. birželio 1 d. teismo posėdyje (54 min.) – 121 Eur. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas pirmosios instancijos teisme už advokatės susipažinimą su bylos dokumentais ir konsultaciją – 60,5 Eur; už procesinių dokumentų (2019 m. gruodžio 13 d. atsiliepimą, 2019 m. spalio 21 d. patikslintą prašymą ir prašymą atlyginti J. G. turėtas atstovavimo išlaidas) surašymą – 726 Eur. Byloje yra pateikti visų šių išlaidų patyrimą ir apmokėjimą patvirtinantys dokumentai.

72. Atsakovę ir trečiąjį suinteresuotą asmenį pagal 2017 m. balandžio 28 d. ir 2019 m. gruodžio 4 d. teisinių paslaugų sutartis atstovavo ta pati advokatė D. B..

73. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad už advokatės atstovavimą atsakovei 2017 m. birželio 1 d. teismo posėdyje, kurio trukmė buvo 54 min., sumokėta 121 Eur suma viršija Rekomendacijų 8.19 punkte numatytą sumą už 1 val. atstovavimo teismo posėdyje. Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą, už vieną atstovavimo teisme valandą maksimaliai gali būti priteisiama 0,1 užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių).

74. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad turėtų būti priteisiama visa 121 Eur suma už advokatės atstovavimą teisme, nesutinka su atsakovės pozicija, kadangi ši suma viršija Rekomendacijose (8.19 punkte) nurodytus rekomenduojamus maksimalius dydžius, todėl pirmosios instancijos teismo pagrįstai sumažinta iki 82,28 Eur (822,8 Eur x 0,1).

75. Dėl kito apeliacinio skundo argumento, kad atsakovė atskirai už teisines paslaugas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nemokėjo ir sąskaitos buvo išrašomos tik trečiojo suinteresuoto asmens vardu, teisėjų kolegija nustatė, kad 2017 m. balandžio 28 d. PVM sąskaita už teisines paslaugas Nr. ADB 2321 išrašyta atsakovės vardu, už atsakovei suteiktas teisines paslaugas ir ji pagal 2017 m. balandžio 28 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 912351 sumokėjo advokatei 726 Eur, o 2019 m. gruodžio 4 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ADB 2747 išrašyta trečiojo suinteresuoto vardu už jam suteiktas teisines paslaugas ir jis pagal 2019 m. gruodžio 4 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 912291 sumokėjo advokatei 847 Eur.

76. Pažymėtina ir tai, kad laimėjusiai proceso šaliai atlyginamos jos bylinėjimosi išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; kt.).

77. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovei ir trečiajam suinteresuotam asmeniui priteistinos tik tos išlaidos, kurias konkrečiai jie kiekvienas atskirai patyrė ir pateikė jų sumokėjimą patvirtinančius dokumentus. Nagrinėjamu atveju, jau anksčiau nurodyta jog atsakovė sumokėjo 726 Eur, o trečiasis suinteresuotas asmuo 847 Eur advokatei už teisines paslaugas. Todėl nėra pagrindo teigti, jog trečiojo suinteresuoto asmens patirtos išlaidos yra ir atsakovės patirtos išlaidos už advokatės suteiktas paslaugas, o kadangi atsakovė nepateikė duomenų, patvirtinančių patirtas išlaidas, jos ir nebuvo vertinamos.

78. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas sumažino trečiojo suinteresuoto asmens advokatei sumokėtą 726 Eur sumą už procesinių dokumentų surašymą ir 60,5 Eur sumą už atstovavimą teismo posėdyje, įvertinusi trečiojo suinteresuoto asmens atstovės atliktus veiksmus, reikalingus parengti procesiniams dokumentams, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą ir pobūdį, taip pat bylos trukmę ir tai, kad advokatė ilgą laiką atstovavo atsakovei ir visus procesinius dokumentus rengė ir atsakovės vardu, vadovaudamasi aptartomis teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis realiai patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimą, protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, daro išvadą, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad priteistina ½ už procesinių dokumentų rengimą sumokėta suma yra 363 (726 / 2) Eur, o teismo posėdžio metu advokatei atstovaujant ir atsakovei priteistina ½ suma – 30.25 (60,5 / 2) Eur. Dėl apeliantų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų šių sumų didinti nėra pagrindo.

79. Tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017).

80. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas išsamiai įvertino priteistinų atitinkamų bylinėjimosi išlaidų ryšį su nagrinėta administracine byla, vadovavosi Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintais kriterijais ir tinkamai paskirstė atsakovei ir trečiajam suinteresuotam asmeniui priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumas patirtas pirmosios instancijos teisme.

81. Pirmosios instancijos teismas sprendimu nusprendė atsakovės prašymo dalį dėl 363 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje (dėl apeliacinio skundo surašymo), perduoti nagrinėti apeliaciniam teismui.

82. Nagrinėjamoje byloje atsakovė 2017 m. liepos 7 d. kreipėsi į apeliacinį teismą su 2017 m. liepos 5 d. apeliaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 20 d. nutartimi atsakovės apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir pirmosios instancijos teismą panaikino, bei perdavė bylą nagrinėti Regionų apygardos administraciniam teismui iš naujo. Atsakovės byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad ji už apeliacinio skundo parengimą ir pateikimą advokatei sumokėjo 363 Eur (2017 m. liepos 5 d. PVM sąskaita už teisines paslaugas Nr. ADB 2359 ir 2017 m. liepos 5 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 912369).

83. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad maksimali už 2017 m. liepos 5 d. apeliacinio skundo parengimą priteistina suma yra 1 389,92 Eur (1,7 × 817,6 Eur) (Rekomendacijų 8.10 punktas). Prašoma atlyginti už apeliacinio skundo parengimą (363 Eur) suma neviršija maksimalios priteistinos sumos. Kadangi atsakovės minėtas apeliacinis skundas buvo tenkintas tik iš dalies, priteistinos bylinėjimosi išlaidos sumažinamos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ir atsakovei iš pareiškėjo priteistina ½ prašomų priteisti išlaidų už apeliacinio skundo parengimą, t. y. priteisiama 181,5 (363 / 2) Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme 2017 m. atlyginti.

84. Nagrinėjamu atveju atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas atmetamas, taigi galutinis sprendimas šioje byloje yra priimamas ne atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens naudai, todėl bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme 2020 m., nepriteisiamos.

85. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, apeliantų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovės I. G. ir trečiojo suinteresuoto asmens J. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti I. G. iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 181,50 ( vieną šimtą aštuoniasdešimt vieną eurą 50 centų) teismo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme 2017 metais, atlyginimui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė