Legislator Case Law & Legislation
2020-03-10 Nr. AB-5315-3-61-3-04333-2016-5 AI generated

2020-03-10 Nr. AB-5315-3-61-3-04333-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2020-03-10 Nr. AB-5315-3-61-3-04333-2016-5
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Legislator headnote

AI generated

2020-03-10 Nr. AB-5315-3-61-3-04333-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėjas P. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2016 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (11.1)I-5833; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą; 3) įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjui priklausančią tėvystės pašalpą nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. iki 2018 m. rugsėjo 2 d.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. eA-84-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04333-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2016 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (11.1)I-5833; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą; 3) įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjui priklausančią tėvystės pašalpą nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. iki 2018 m. rugsėjo 2 d.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 6-24-15149 nusprendė skirti pareiškėjui motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. iki 2018 m. rugsėjo 2 d. (iki vaikui sukaks dveji metai): 996,81 Eur per mėnesį iki 2017 m. rugsėjo 2 d.) ir 569.60 Eur per mėnesį iki 2018 m. rugsėjo 2 d.).

3. Pareiškėjas nurodė, kad jam paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa buvo paskaičiuota pritaikant ne pareiškėjo kompensuojamąjį dienos uždarbį pagal turėtas draudžiamąsias pajamas (177,09 Eur), o maksimalų kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2016 m. kovo 15 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalies nuostatos, kurios nustatė maksimalų kompensuojamąjį darbo užmokestį apskaičiuojant motinystės pašalpą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 39 straipsnio 2 daliai. Pareiškėjas vadovaujasi šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad Įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustato, jog motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, jeigu apdraustasis pasirenka gauti šią pašalpą, kol vaikui sueis vieni metai. Jeigu apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Motinystės (tėvystės) pašalpos dydis vaiko priežiūros atostogų, suteiktų pagal Darbo kodekso 180 straipsnio 2 dalį, laikotarpiu yra 70 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Nors pareiškėjo dienos kompensuojamasis uždarbis (teisės i pašalpą atsiradimo datai) buvo 177,09 Eur, tačiau pašalpa buvo apskaičiuota pagal maksimalų 67,81 Eur kompensuojamąjį uždarbį, nes Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis nustato, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.

5. Pareiškėjo nuomone, vadovaujantis Konstitucijos nuostatomis, jam paskirta tėvystės pašalpa turi būti apskaičiuota netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio.

6. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punkto bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 10 punkto konstitucingumo.

7. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

8. Atsiliepime nurodė, kad tėvystės pašalpa pareiškėjui iki vaikui sueis dveji metai buvo apskaičiuota vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu. Ginčijamu VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 6-24-15149, pritaikius teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur), pareiškėjui paskirta 996,81 Eur dydžio per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sueis vieni metai ir 569,60 Eur per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sueis dveji metai.

9. Atsakovas nesutinka, kad pareiškėjas yra diskriminuojamas, lyginant su tais asmenimis, kurių pajamos yra mažesnės, taip pat su motinomis nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu. Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms, atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laiką iki gimdymo ir po jo bei ypatingą motinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo. Kita vertus, motinystės (tėvystės) išmokos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu yra skirtingo pobūdžio išmokos, kurios Konstitucijoje nėra įtvirtintos, ir jos tiek tėvui, tiek motinai apskaičiuojamos vienodai. Įstatyme nustatyta tiek minimali, tiek maksimali kompensuojamojo uždarbio dydžio riba, kuri yra solidarumo principo, kuriuo remiasi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo modelis, išraiška. Toks teisinis reguliavimas užtikrina socialinį teisingumą, taikant perskirstymo principą, taip pat socialinio draudimo išmokoms mokėti būtinų lėšų surinkimą, nieko nediskriminuoja ir niekam neteikia privilegijų.

10. Pažymėjo, kad pareiškėjas jam paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą painioja su tėvystės pašalpa, mokama apdraustajam asmeniui tėvystės atostogų metu, kol vaikui sueis vienas mėnuo. Skundžiamu VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu pareiškėjui buvo paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, mokama vaiko priežiūros atostogų iki jam sueis dveji metai metu, o ne tėvystės pašalpa. Motinystės (tėvystės) pašalpa gali būti mokama vienam iš vaiko tėvų, t. y. tiek motinai, tiek tėvui, o kompensuojamojo darbo užmokesčio maksimalaus dydžio ribojimas skiriant minėtą pašalpą nepriklauso nuo to, ar minėta pašalpa paskirta vaiko tėvui ar motinai.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė argumentus, iš esmės analogiškus atsakovo atsiliepime nurodytiems argumentams. Papildomai nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8-N5/2016 Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (toliau – ir Nuostatai), 7, 10 punktai buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai tik ta apimtimi, kiek jie yra taikomi motinystės pašalpų apskaičiavimui. Šių nuostatų taikymas apskaičiuojant tėvystės ar motinystės (tėvystės) pašalpas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydamas skirti jam motinystės (tėvystės) pašalpą laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. iki 2018 m. rugsėjo 2 d., t. y. iki vaikui sueis dveji metai. VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 6-24-15149, pritaikius teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur), pareiškėjui paskirta 996,81 Eur dydžio per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sueis vieneri metai ir 569,60 Eur per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sueis dveji metai. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2016 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (11.1)I-5833 atsisakė jį tenkinti, nurodydama, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimas Nr. 6-24-15149 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

15. Teismas nurodė, kad iš skundžiamų sprendimų matyti, jog pareiškėjui mokėtina motinystės (tėvystės) pašalpa apskaičiuota, be kita ko, vadovaujantis Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 6 straipsnio 2 ir 5 dalimis bei Nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 21 d.) 7 ir 10 punktais. Remdamasis Įstatymo 6 straipsnio 2 ir 5 dalimis, Nuostatų 7 ir 10 punktais, teismas nurodė, kadangi pareiškėjo kompensuojamasis uždarbis sudarė 177,09 Eur ir buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, todėl, vadovaujantis minėtomis Įstatymo ir Nuostatų nuostatomis, pareiškėjui motinystės (tėvystės) pašalpa apskaičiuota taikant maksimalų – 67,81 Eur dienos kompensuojamąjį uždarbį.

16. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad toks motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio ribojimas prieštarauja Konstitucijai, teismas nurodė, jog pareiškėjo skunde nurodytas Konstitucinio Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarimas Nr. KT8-N5/2016 nėra aktualus nagrinėjamam ginčui, kadangi jame Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis bei Nuostatų 7, 10 punktai buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai tik ta apimtimi, kiek jie yra taikomi motinystės pašalpų apskaičiavimui. Šių nuostatų taikymas apskaičiuojant tėvystės ar motinystės (tėvystės) pašalpas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Šiuo konkrečiu atveju yra aktualus Konstitucinio Teismo 2018 m. sausio 24 d. nutarimas, kuriame pripažinta, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7569) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, Nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 99-5052) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti atostogų vaikui prižiūrėti pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, bei Nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija;

Žin., 2011, Nr. 164-7820) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, ginčijamoje Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nustatęs maksimalų atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos, grindžiamos socialiniu draudimu, dydį, įgyvendino iš Konstitucijos, inter alia (be kita ko) jos 38 straipsnio 1, 2 dalių, 39 straipsnio 1 dalies, kylančią diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus finansuojama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama, ir nustatyti šios paramos dydžius, inter alia tokius, kurie nebūtinai atitiktų jos gavėjo iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį.

Nustatęs maksimalų atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos dydį, kai nenustatyta pajamų riba, nuo kurios valstybinio socialinio draudimo įmokos nemokamos, įstatymų leidėjas, vadovaudamasis konstituciniais valstybės socialinės orientacijos ir socialinio solidarumo principais (be kita ko, tuo, kad didesnį atlyginimą gaunantys asmenys gali daugiau prisidėti prie socialinei paramai reikalingų lėšų sukaupimo), siekė užtikrinti valstybinio socialinio draudimo sistemos finansinį stabilumą ir visų šioje sistemoje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyrą, taip pat tam tikra apimtimi paskirstyti įsipareigojimų vykdymo naštą visuomenės nariams.

Nėra pagrindo teigti, kad toks paskirstymas buvo konstituciškai nepagrįstas, neproporcingas ar paneigė valstybės socialinę orientaciją ir iš Konstitucijos valstybei kylančius įpareigojimus. Vadinasi, Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeisti iš Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių, 39 straipsnio 1 dalies įstatymų leidėjui kylantys šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos reikalavimai.

17. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai apie jam netinkamai apskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą yra nepagrįsti. VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai vadovavosi sprendimo priėmimo metu galiojusiomis Nuostatų bei Įstatymo nuostatomis ir motinystės (tėvystės) pašalpą apskaičiavo pagal tuo metu galiojusį 67,81 Eur dydžio kompensuojamąjį uždarbį. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą bei VSDFV 2016 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (11.1)I-5833, todėl pareiškėjo reikalavimus dėl VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų panaikinimo atmetė. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjui priklausančią tėvystės pašalpą nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. iki 2018 m. rugsėjo 2 d. yra išvestinis reikalavimas, kylantis iš pagrindinių reikalavimų, todėl atsisakius tenkinti pagrindinius reikalavimus – panaikinti VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, kaip nepagrįstas atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas.

18. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo ir Nuostatų prieštaravimo lygiateisiškumo principui, nurodė, kad Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Kartu pažymėtina, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Pažymėjo, kad teismo 2018 m. vasario 26 d. nutartimi buvo išnagrinėtas pareiškėjo 2018 m. vasario 23 d. prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, kuris yra iš esmės analogiškas pareiškėjo 2017 m. gegužės 18 ir 19 d. teismui pateiktiems prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą. Minėtoje nutartyje konstatuota, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartyje išdėstytas prašymas ištirti Įstatymo ir Nuostatų nuostatas buvo susijęs su jų atitiktimi konstituciniam lygiateisiškumo principui, todėl atsisakyta priimti pareiškėjo 2018 m. vasario 23 d. prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Teismui nagrinėjamu atveju jokių pagrįstų abejonių dėl Įstatymo ir Nuostatų konstitucingumo nekilo, todėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

III. 19. Pareiškėjas P. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą dalyje dėl tėvystės išmokos apskaičiavimo pagal maksimalų 67,81 Eur kompensuojamąjį uždarbį ir priimti naują sprendimą šioje dalyje dėl tėvystės išmokos apskaičiavimo pagal pareiškėjo 177,09 Eur dienos kompensuojamąjį uždarbį (teisės į pašalpą atsiradimo datai).

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. KT8-N5/2016 pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7569) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Be to, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 99-5052) tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 164-7820) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

21. Pareiškėjas nurodo, kad Įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustato, jog motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, jeigu apdraustasis pasirenka gauti šią pašalpą, kol vaikui sueis vieni metai. Jeigu apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Motinystės (tėvystės) pašalpos dydis vaiko priežiūros atostogų, suteiktų pagal Darbo kodekso 180 straipsnio 2 dalį, laikotarpiu yra 70 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Nors pareiškėjo dienos kompensuojamasis uždarbis (teisės į pašalpą atsiradimo datai) buvo 177,09 Eur, tačiau pašalpa buvo apskaičiuota pagal maksimalų 67,81 Eur kompensuojamąjį uždarbį, nes Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis nustato, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.

22. Pareiškėjas apeliacinį skundą taip pat grindžia Konstitucinio Teismo jurisprudencija, Konstitucijos 38 ir 39 straipsnių nuostatomis. Atkreipia dėmesį, kad Konstitucija buvo priimta 1992 metais, kai tėvystės mokamų atostogų institutas apskritai neegzistavo, o tėvai negalėjo rinktis, kuris iš jų išeis mokamų vaiko priežiūros atostogų.

23. Pareiškėjas nurodo, kad Įstatymo 2 straipsnyje (2006 m. birželio 8 d. redakcija) nustatyta, jog ligos ir motinystės socialiniu draudimu įstatymų nustatytais atvejais kompensuojama šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims ne tik inter alia (be kita ko) dėl motinystės, motinystės (tėvystės), bet ir dėl tėvystės prarastų darbo pajamų dalis. Pagal šį teisinį reguliavimą tėvystės pašalpa, kaip ir motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpos, skiriama siekiant kompensuoti asmenims atitinkamai dėl tėvystės, motinystės ar motinystės (tėvystės) prarastų darbo pajamų dalį. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apdraustojo asmens draudžiamosioms pajamoms, nuo kurių mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, priskiriamos ne tik šio įstatymo nustatytos ir apdraustajam priskaičiuotos inter alia motinystės, motinystės (tėvystės), bet ir tėvystės pašalpos.

24. Pareiškėjas tvirtina, kad visos šios pašalpos po vaiko gimimo, mokamos pagal Įstatymo 5 straipsnio 1, 2, 3 dalis, yra iš esmės vienodos, todėl jas gaunantys asmenys turėtų būti traktuojami vienodai, kad būtų užtikrintas konstitucinis lygiateisiškumo principas, kuris būtų pažeistas, jei motinoms, kurioms būtų suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos 2 mėnesiai iki vaiko gimimo ir 2 mėnesiai po vaiko gimimo, išmokos nebūtų ribojamos, o motinoms ir tėvams, kuriems po vaiko gimimo būtų suteikiamos motinystės ir tėvystės atostogos, išmokos būtų ribojamos, nes tokiu atveju motinos, kurioms būtų suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, įgytų privilegijuotą padėtį motinų ir tėvų, kuriems yra suteiktos motinystės ir tėvystės atostogos po vaiko gimimo, atžvilgiu.

Jei Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. sprendimu pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7569) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų, skirtų Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą, pagal gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai, tuomet Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija;

Žin., 2011, Nr. 160-7569) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį po vaiko gimimo tėvystės atostogų, skirtų Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktus, pagal gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visiems dirbantiems tėvams, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 1,2 dalims, bet ir Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 29 straipsnio 1, 2 dalims ir konstituciniam teisinės valstybės principui, nes pagal minėtą reglamentavimą po Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. sprendimo dirbančios motinos po vaiko gimimo mokamoms išmokoms nėra taikomas išmokos dydžio apribojimas, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, tačiau dirbantiems tėvams po vaiko gimimo mokamoms išmokoms yra taikomas apribojimas, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis tėvystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, nors pašalpa yra skiriama tam pačiam vaikui prižiūrėti, o tėvo ir motinos padėtis po vaiko gimimo yra vienoda vaiko išlaikymo atžvilgiu, ypač įvertinus, kad pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punktą pašalpa yra skiriama tik vienam iš tėvų, jų pasirinkimu.

Priešingas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies aiškinimas reikštų, kad šis straipsnis prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 29 straipsnio 1, 2 dalims ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

25. Pareiškėjas nurodo, kad įstatymų leidėjas turi išimtinius konstitucinius įgaliojimus skirti paramą šeimoms, vaikus auginantiems dirbantiems tėvams ir vaikams, todėl finansinė parama, teikiama dirbantiems tėvams atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu, turi būti teikiama laikantis Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, konstitucinio teisinės valstybės principo. Įstatymų leidėjas pasirinko tokį finansinės paramos tėvams, auginantiems ir auklėjantiems vaikus šeimoje, teikimo modelį, pagal kurį motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir yra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu. 2006 m. birželio 8 d. Įstatyme buvo nustatyta naują socialinio draudimo pašalpų rūšis – tėvystės pašalpa, kuriai po Lietuvos Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. sprendimo taikomas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7569) įtvirtintas apribojimas kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, kai tuo tarpu motinystės pašalpai, skiriamai pagal Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą, toks apribojimas nėra taikomas, nors tarp šių pašalpų nėra esminio skirtumo. Taigi asmenys, gaunantys nėštumo ir gimdymo atostogų pašalpą, ir asmenys, gaunantys motinystės ir tėvystės pašalpas, šių pašalpų dydžio apribojimo aspektu buvo traktuojami skirtingai, taip pat nebuvo užtikrinamas prarastų pajamų, proporcingų asmens uždarbiui, kompensavimas, o išmoka buvo mažinama pažeidžiant konstitucinius lygiateisiškumo principus nesant tam objektyvaus pagrindo ir poreikio.

26. Pareiškėjas nurodo, kad tėvystės ir motinystės pašalpos, kaip ir nėštumo ir gimdymo atostogų pašalpos, skiriamos siekiant kompensuoti asmenims atitinkamai dėl tėvystės, motinystės ar motinystės (tėvystės) prarastų darbo pajamų dalį; jos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto. Vadinasi, tarp asmenų, gaunančių motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas, ir asmenų, gaunančių tėvystės pašalpas, nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas šių asmenų traktavimas, kai nėštumo ir gimdymo atostogų pašalpų išmokoms nėra taikomas išmokos dydžio apribojimas, o tėvystės ir motinystės pašalpoms toks išmokos dydžio apribojimas yra taikomas, būtų objektyviai pateisinamas. Taigi įstatymu nustačius motinystės ir tėvystės pašalpą, Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu tiek, kiek nėštumo ir gimdymo atostogų pašalpoms nebuvo taikomas išmokos dydžio apribojimas, o motinystės ir tėvystės pašalpai buvo taikomas išmokos dydžio apribojimas, buvo skirtingai traktuojami asmenys, gaunantys nėštumo ir gimdymo atostogų išmokas, ir asmenys, gaunantys tėvystės ir motinystės pašalpas, skirtas tam, kad socialiniu draudimu apdraustiems asmenims būtų kompensuota atitinkamai tiek dėl nėštumo ir gimdymo atostogų, tiek dėl tėvystės ar motinystės prarastų darbo pajamų dalis, buvo pažeista Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta formali visų asmenų lygybė, nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.

27. Pareiškėjas, remdamasis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, atkreipia dėmesį, kad tėvams, kurių pajamos neviršija teisės į tėvystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, skiriama išmoka, kuri yra proporcinga jų pajamoms, gautoms iki tėvystės pašalpos paskyrimo ir sudaro 70 proc. arba 100 proc. jų atlyginimo, gauto iki pašalpos paskyrimo pirmaisiais vaiko metais. Tačiau tėvai, kurių pajamos viršija teisės į tėvystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumą, yra tiesiogiai diskriminuojami, nes jie gauna išmoką, kuri nėra proporcinga jų pajamoms, gautoms iki tėvystės pašalpos paskyrimo, o šiuo nagrinėjimu atveju buvo skaičiuojama nuo 67,81 Eur kompensuojamąjį uždarbio, nors turėjo būti skaičiuojama nuo 177,09 Eur kompensuojamojo uždarbio.

Todėl pirmaisiais vaiko auginimo metais siekė ne 70 proc. pareiškėjo atlyginimo, o tik 30 proc. pareiškėjo atlyginimo, kai tuo tarpu kiti tėvai, kurių pajamos neviršija teisės į tėvystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, pirmaisiais vaiko priežiūros metais gauna 100 proc. arba 70 proc. atlyginimo dydžio išmoką. Pareiškėjas sutinka, kad susiklosčius itin sunkiai finansinei padėčiai šalyje, ši parama gali būti mažinama, tačiau pareiškėjas turi teisėtą lūkestį, kad mažinant minėtą paramą valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai bus laikomasi inter alia konstitucinių lygiateisiškumo ir proporcingumo principų – t. y. parama bus mažinama visiems ir proporcingai.

Pareiškėjas nurodo, kad, pirma, tėvystės pašalpos paskyrimo metu šalyje nebuvo ir nėra susiklosčiusi itin sunki finansinė padėtis, o, antra, pareiškėjui skirtos finansinės paramos mažinimas tik todėl, kad jo pajamos viršijo teisės į tėvystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumą, pažeidžia konstitucinius lygiateisiškumo principą tais atvejais, kai tėvams ir motinoms, kurių pajamos neviršija teisės į tėvystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, finansinė parama nėra mažinama apskritai, o motinoms skiriamai paramai apskritai nėra taikomas minėtas Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos apribojimas.

Pareiškėjas tvirtina, kad minėta finansinė parama turėtų būti mažinama visoms motinoms ir tėvams proporcingai, ir tik tada, kai valstybėje susidaro itin sunki finansinė padėtis. Pavyzdžiui, motinystės ir tėvystės pašalpos gali būti susietos ne su gaunamu atlyginimu, o, pavyzdžiui, su valstybės remiamomis pajamos, kurių dydis nebūtų susietas su atlyginimu. Todėl ginčijamu reglamentavimu susiejus tėvystės pašalpos išmokas su gaunamu atlyginimu, tačiau tik tėvams (vyrams) pritaikius draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos apribojimą, išmokos yra mažinamos ne visiems išmokų gavėjams ir neproporcingai.

Laikytina, kad įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reglamentavimu pareiškėjui paskirdamas tik 30 proc. jo turėtų pajamų dydžio tėvystės pašalpą, kai tuo tarpu kiti tėvai gaudavo 70 proc. jų turėtų pajamų dydžio tėvystės pašalpos, o motinoms išmokamoms motinystės pašalpoms apskritai nebuvo taikomas joks apribojimas dėl išmokų dydžio, pažeidė savo priedermę nustatyti tolygų, nediskriminacinį skirtos finansinės paramos mažinimo mastą, kuriuo parama būtų mažinama taip, kad nebūtų pažeistos valstybėje nustatytos paramos dydžių proporcijos.

28. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis tėvystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki tėvystės atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visiems dirbantiems tėvams, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 1, 2 dalims, Konstitucijos 29 straipsnio 1, 2 dalims, Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

29. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

30. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad atmesdamas pareiškėjo skundą, teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2018 m. sausio 24 d. nutarimu, kuriuo buvo pripažinta, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti atostogų vaikui prižiūrėti pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo dar kartą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Nuostatų 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) ir 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) atitiktį konstituciniam lygiateisiškumo principui, atsižvelgiant į tai, kad motinų po vaiko gimimo gaunamoms nėštumo ir gimdymo atostogų pašalpoms nebuvo taikomas išmokos dydžio apribojimas, o motinų ir tėvų gaunamoms motinystės (tėvystės) pašalpoms po vaiko gimimo buvo taikomas išmokos dydžio apribojimas. Pirmosios instancijos teismas atmesdamas pareiškėjo skundą pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2018 m. sausio 24 d. nutarimu, o pareiškėjo nurodyti argumentai dėl ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikties konstituciniam lygiateisiškumo principui, VSDFV Vilniaus skyriaus įsitikinimu, nesudaro pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2018 m. sausio 24 d. nutarime, pasisakydamas dėl kompensuojamojo uždarbio dydžio ribojimo didesnes valstybinio socialinio draudimo įmokas mokėjusiems asmenims, nurodė, jog minėtas ribojimas atitinka Lietuvoje pasirinktą konstitucinio socialinio solidarumo principu paremtą valstybinio socialinio draudimo modelį.

31. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo nuomone, kadangi jam motinystės (tėvystės) pašalpa yra paskirta nuo vaiko gimimo dienos, pritaikius kompensuojamojo uždarbio dydžio ribojimą, jis yra diskriminuojamas moterų, kurioms motinystės pašalpos, mokamos nėštumo ir gimdymo atostogų metu, dalis nuo vaiko gimimo iki šių atostogų pabaigos nėra apribota, atžvilgiu. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, remiantis Įstatymo 17 straipsniu, moterims motinystės pašalpa (nuo 2017 m. sausio 1 d. motinystės išmoka), mokama nėštumo ir gimdymo atostogų metu, po gimdymo mokama tik 56 (tam tikrais atvejais 70) dienų, taigi pareiškėjo prašymas perskaičiuoti visą už dvejus vaiko priežiūros atostogų metus jam išmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpą, kadangi, pasak jo, nuo vaiko gimimo dienos vaiko motinos ir tėvo padėtis tampa vienoda, yra visiškai nelogiškas.

32. Pažymi, kad motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų paskirtis yra skirtinga. Konstitucinis Teismas 2018 m. sausio 24 d. nutarime yra nurodęs, kad Konstitucija tik dirbančiai motinai iki gimdymo ir po jo garantuoja mokamas atostogos. Motinystės (tėvystės) pašalpa, mokama vaiko priežiūros atostogų metu, skirtingai nei motinystės pašalpa, mokama nėštumo ir gimdymo atostogų metu, yra tik viena iš Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės paramos šeimoms formų ir įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti šių atostogų teikimo pagrindus, sąlygas, trukmę, jų metu teikiamos finansinės paramos dydžius ir neprivalo nustatyti tokio šios paramos dydžio, kuris atitiktų jos gavėjo iki vaiko priežiūros atostogų gauto atlyginimo vidurkį.

33. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neturėjo teisinio pagrindo Konstitucinio Teismo 2018 m. sausio 24 d. nutarimą pareiškėjo atžvilgiu traktuoti kitaip nei juo yra išaiškintos pareiškėjui taikytos Įstatymo nuostatos. Teismas tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas bei objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl teismo sprendimas yra teisėtas.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

35. Atsiliepime nurodo, kad sutinka su VSDFV Vilniaus skyriaus atsiliepime nurodytais argumentais, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

37. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas su prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydamas skirti jam motinystės (tėvystės) pašalpą laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. iki 2018 m. rugsėjo 2 d., t. y. iki vaikui sueis dveji metai.

38. VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 6-24-15149 nusprendė skirti pareiškėjui P. M. motinystės (tėvystės) pašalpą laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. iki 2018 m. rugsėjo 2 d. (iki vaikui sukaks dveji metai), t. y. 996,81 Eur per mėnesį iki 2017 m. rugsėjo 2 d. ir 569,60 Eur iki 2018 m. rugsėjo 2 d. VSDFV Vilniaus skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjui motinystės (tėvystės) pašalpą, taikė teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur).

39. Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, su skundu 2016 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į VSDFV, kuri 2016 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (11.1)1-5833 pareiškėjo skundo netenkino ir paliko galioti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą.

VI. 40. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d., t. y. sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, priėmimo metu) 5 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmenims, privalomai draudžiamiems ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpoms, ir asmenims, nurodytiems šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, motinystės (tėvystės) pašalpa skiriama kol vaikui sueis vieni arba dveji metai arba vaiko priežiūros atostogų, suteiktų pagal Darbo kodekso 180 straipsnio 2 dalį, metu (Įstatymo 5 str. 5 d. 3 p.). Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, o šio straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.

41. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7 punkte numatyta, kad pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis pašalpoms skaičiuoti negali viršyti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių laikinojo nedarbingumo atsiradimo, profesinės reabilitacijos programos pradžios, nėštumo ir gimdymo, tėvystės atostogų ar atostogų vaikui prižiūrėti pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumos, o pagal Nuostatų 10 punktą, maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių laikinojo nedarbingumo atsiradimo, profesinės reabilitacijos programos pradžios, nėštumo ir gimdymo, tėvystės atostogų ar vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė).

42. Konstitucinis Teismas 2018 m. sausio 24 d. nutarime pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7569) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, Nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 99-5052) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti atostogų vaikui prižiūrėti pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, bei Nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 164-7820) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, neprieštaravo Konstitucijai.

43. Konstitucinis Teismas 2018 m. sausio 24 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, ginčijamoje Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nustatęs maksimalų atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos, grindžiamos socialiniu draudimu, dydį, įgyvendino iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 1, 2 dalių, 39 straipsnio 1 dalies, kylančią diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus finansuojama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama, ir nustatyti šios paramos dydžius, inter alia tokius, kurie nebūtinai atitiktų jos gavėjo iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį. Nustatęs maksimalų atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos dydį, kai nenustatyta pajamų riba, nuo kurios valstybinio socialinio draudimo įmokos nemokamos, įstatymų leidėjas, vadovaudamasis konstituciniais valstybės socialinės orientacijos ir socialinio solidarumo principais (be kita ko, tuo, kad didesnį atlyginimą gaunantys asmenys gali daugiau prisidėti prie socialinei paramai reikalingų lėšų sukaupimo), siekė užtikrinti valstybinio socialinio draudimo sistemos finansinį stabilumą ir visų šioje sistemoje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyrą, taip pat tam tikra apimtimi paskirstyti įsipareigojimų vykdymo naštą visuomenės nariams. Nėra pagrindo teigti, kad toks paskirstymas buvo konstituciškai nepagrįstas, neproporcingas ar paneigė valstybės socialinę orientaciją ir iš Konstitucijos valstybei kylančius įpareigojimus.

44. Konstitucinis Teismas šiame nutarime, be kita ko, pažymėjo, kad Įstatymo (2016 m. birželio 28 d. redakcija) 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu vaiko priežiūros išmokos (ankstesnės redakcijos Įstatyme vadintos motinytės (tėvystės) pašalpa) dydis taip pat ribojamas: maksimalus kompensuojamasis uždarbis šiai išmokai apskaičiuoti negali viršyti dviejų šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, galiojusių užpraeitą ketvirtį iki teisės gauti vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos, dydžio. Palyginus 2016 m. birželio 28 d. redakcijos Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje, išdėstytoje 2011 m. gruodžio 15 d. redakcija, pažymėta, kad nors pasikeitė atostogų vaikui prižiūrėti metu mokamos išmokos pavadinimas (ji vadinama nebe motinystės (tėvystės) pašalpa, o vaiko priežiūros išmoka) ir jos maksimalaus dydžio nustatymo kriterijus (atostogų vaikui prižiūrėti metu mokamos išmokos apribojimas yra susietas ne su draudžiamosiomis pajamomis, o su šalies vidutiniu mėnesiniu darbo užmokesčiu), joje nustatyto teisinio reguliavimo esmė šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu nepakito: kompensuojamojo uždarbio, pagal kurį apskaičiuojama vaiko priežiūros išmoka (buvusi motinystės (tėvystės) pašalpa), dydis yra ribojamas.

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde iš esmės remiasi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai, bei 10 punkto pirmoji pastraipa tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2017 m. sausio 2 d.

46. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde reikalavimus grindžia iš esmės Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, kuris, kaip matyti iš Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo, priimtas dėl motinystės pašalpų, skiriamų moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, bet ne dėl motinystės (tėvystės) pašalpų, skiriamų apdraustiesiems vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai, apskaičiavimo.

47. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas šiuo atveju skundžia atsakovo sprendimą, kuriuo jam paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, kuri, kaip minėta, skiriama apdraustiesiems vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai, Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomas, kadangi nagrinėjamu atveju tikrinamai bylai yra neaktualus. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo aiškinimu, tėvystės pašalpų skyrimu ir mokėjimu, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, todėl nevertinami ir plačiau dėl jų nepasisakoma.

48. Iš pareiškėjo skundžiamų sprendimų matyti, kad pareiškėjui mokėtina motinystės (tėvystės) pašalpa apskaičiuota vadovaujantis Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 6 straipsnio 2 ir 5 dalimis bei Nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 21 d.) 7 ir 10 punktais. VSDFV Vilniaus skyrius skundžiamame sprendime nurodė, kad pareiškėjo kompensuojamas uždarbis sudaro 177,09 Eur, t. y. viršijo teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, todėl vadovaujantis minėtomis Įstatymo ir Nuostatų nuostatomis, pareiškėjui motinystės (tėvystės) pašalpa apskaičiuota taikant maksimalų – 67,81 Eur dienos kompensuojamąjį uždarbį.

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, Konstitucinio Teismo jurisprudenciją bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog VSDFV Vilniaus skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjui motinystės (tėvystės) pašalpą, pagrįstai vadovavosi sprendimo priėmimo metu galiojusiomis Nuostatų bei Įstatymo nuostatomis ir motinystės (tėvystės) pašalpą apskaičiavo pagal tuo metu galiojusį 67,81 Eur dydžio kompensuojamąjį uždarbį, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo.

50. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo ir Nuostatų prieštaravimo lygiateisiškumo principui, pažymi, kad pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.

51. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

52. Taigi pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016; 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1650-502/2018).

53. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymėjo, kad teismo 2018 m. vasario 26 d. nutartimi buvo išnagrinėtas pareiškėjo 2018 m. vasario 23 d. prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, kuris yra iš esmės analogiškas pareiškėjo teismui 2017 m. gegužės 18 ir 19 d. pateiktiems prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą. Minėtoje nutartyje konstatuota, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartyje išdėstytas prašymas ištirti Įstatymo ir Nuostatų nuostatas buvo susijęs su jų atitiktimi konstituciniam lygiateisiškumo principui, todėl atsisakyta priimti pareiškėjo 2018 m. vasario 23 d. prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

54. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo motyvus, ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir su jomis susijusius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, šioje nutartyje išdėstytus motyvus, nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo nurodytų Įstatymo ir Nuostatų prieštaravimo lygiateisiškumo principui, jokių teisėjų kolegijai jokių pagrįstų abejonių dėl Įstatymo ir Nuostatų konstitucingumo nekilo, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

55. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan