2016-04-20 Nr. AB-8817-3-61-3-02649-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-938-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02649-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. Ž. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui dėl termino atnaujinimo, sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja J. Ž. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–4), kurį patikslino (I t., b. l. 82–84), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, apeliantas) 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3337 „Dėl 2014 m. kovo 21 d. prašymo“; 3) panaikinti atsakovo VSDFV 2014 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5132 „Dėl 2014 m. birželio 2 d. skundo“; 4) priteisti iš atsakovo VSDFV 12 888,16 Lt neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 5) priteisti iš atsakovo VSDFV 200 Lt patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Skuodo skyriaus (toliau – ir VSDFV Skuodo skyrius) 2010 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. P-42-114 nuspręsta skirti jai 979,13 Lt per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. iki gyvos galvos. VSDFV Skuodo skyrius 2011 m. sausio 13 d. priėmė sprendimą Nr. P42-82 skirti jai 1 005,14 Lt per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2011 m. sausio 1 d. iki gyvos galvos. Kadangi ji dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, remiantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalimi, 2010–2011 m. buvo mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 2 priede pateiktą formulę, atsižvelgiant į praėjusių mėnesių draudžiamųjų pajamų dydį.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reglamentuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą ir verslą“. 2012 m. rugsėjo 21 d.

šis nutarimas buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“. Pareiškėjos nuomone, paskirta senatvės pensija buvo neteisėtai sumažinta. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo 2010–2011 m. laikotarpiu susidarė 12 888,16 Lt nepriemoka. Pažymėjo, jog užtarnautos pensijos ženklus sumažinimas, remiantis Laikinojo įstatymo nustatytu teisiniu reguliavimu, reiškė teisinį netikrumą, teisėtų lūkesčių paneigimą, įdėjus pastangų, turėti adekvačias pajamas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą.

Nepagrįstai atsisakyta išmokėti negautą valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyto valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų dydžio sumažinimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, ir be teisėto pagrindo neatnaujintas terminas prašomoms nepriemokoms išmokėti. Laikinajame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo principus, asmens teisę gauti užtarnautą pensiją, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę.

Pareiškėjos manymu, 12 888,16 Lt pensijos nepriemokos, susidariusios 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, priteisimas užtikrins veiksmingą jos teisių teisminę gynybą, socialinį teisingumą ir teisės viršenybę. Atsižvelgiant į tai, kad Konstituciniam Teismui pripažinus, jog Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas, turintiems po pensijos paskyrimo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas, taip pat tai, kad Konstitucijai prieštaraujanti teisės norma negali sukelti neigiamų padarinių asmeniui, kuris dėl savo pažeistų teisių gynimo jau po to, kai priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kreipiasi į teismą, nes kitu atveju būtų pažeistas lygiateisiškumo principas, jai priteistina pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažinta pensijos dalis, kuri sudaro 12 888,16 Lt.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, buvo perskaičiuota ir sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja pabrėžė, jog tuo metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti, kad sumažinta pensija mokama neteisėtai, t. y. pagal prieštaraujantį Konstitucijai įstatymą. Taigi pagrindo skųsti VSDFV Skuodo skyriaus veiksmus neturėjo. Apie tai, kad sumažinta pensija mokama neteisėtai, sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d., kai „Valstybės žiniose“ oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Būtent nuo šios datos turėtų būti skaičiuojamas ginčo laikotarpiui, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., aktualus 3 metų senaties terminas.

Kol nebuvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, ji negalėjo žinoti, kad jos teisės yra pažeistos, be to, Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas galiojo iki 2010 m. gruodžio 31 d., vėliau buvo pakeistas jo galiojimo terminas – iki 2011 m. gruodžio 31 d. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, pareiškėjos nuomone, būtina vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, nes šis teismas yra nurodęs, kad ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonominės krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus paminėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, asmenys įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jiems kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-403/2014).

Pareiškėja nurodė, jog jos sutuoktinis A. Ž. yra neįgalus, jam nustatytas vidutinis specialiųjų poreikių lygis, 20 proc. darbingumo lygis. 2011–2012 m. laikotarpiu jis nuolat buvo gydomas stacionariai, jam buvo atliekamos sudėtingos operacijos. Tai patvirtina prie prašymo pateikiami išrašai iš medicininių dokumentų. Dėl tokios sunkios jo sveikatos būklės buvo būtina jį slaugyti ir prižiūrėti, dėl to buvo priversta palikti darbą valstybinėje institucijoje. Be to, šios priežastys sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą VSDFV.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 71–74, 104–107, 135–138) prašė nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti skundo padavimo terminą, o kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi pareiškėja apie tai, jog mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn. VSDFV, įvertinusi tai, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius (toliau – ir VSDFV Mažeikių skyrius) pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 m. sausio mėn., tad apie VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimą mokėti ne visą paskirtą senatvės pensiją ji sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., nustatė, kad, kreipdamasi į VSDFV Mažeikių skyrių su 2013 m. gruodžio 3 d. pareiškimu, kuris, remiantis pirmiau nurodytais motyvais, turėjo būti persiųstas nagrinėti VSDFV, ir į VSDFV su 2014 m. sausio 22 d. skundu dėl VSDFV Mažeikių skyriaus įpareigojimo išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalį, pareiškėja praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą.

Dėl šios priežasties VSDFV 2014 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1470, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. sausio 22 d. skundą ir nurodė, kad jei iki 2014 m. vasario 25 d. bus pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Pareiškėja, prašydama atnaujinti skundo dėl neišmokėtos pensijos grąžinimo padavimo terminą, 2014 m. kovo 21 d. prašymu kreipėsi į VSDFV. Pareiškėja nurodė, kad praleido kreipimosi į VSDFV terminą, nes iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nežinojo, jog senatvės pensija jai sumažinta neteisėtai, ir 2011–2012 m. slaugė bei prižiūrėjo neįgalų vyrą. VSDFV, įvertinusi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota pozicija, jog apskundimo terminas skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo, bei tai, kad pareiškėja 2010 m. sausio mėn.–2012 m. sausio mėn. dirbo, taigi nors ir slaugė savo vyrą, turėjo galimybę pateikti skundą dėl VSDFV Mažeikių skyriaus mokamos sumažintos senatvės pensijos, todėl nusprendė, jog pareiškėjos pateikti argumentai negali būti laikomi pakankamu pagrindu atnaujinti terminą skundui paduoti, ir, remdamasi Taisyklių 31 punktu, 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3337 atsisakė atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti.

Pareiškėja 2014 m. birželio 2 d. skundu trečią kartą kreipėsi į VSDFV, reikalaudama išmokėti negautą senatvės pensijos dalį. Skunde nebuvo pateikti jokie nauji faktiniai duomenys, turintys įtakos neišmokėtos 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu senatvės pensijos dalies grąžinimui, taip pat nebuvo pateikti objektyvūs įrodymai, kuriais remiantis būtų galima atnaujinti praleistą terminą VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimui dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskųsti. Į šį pareiškėjos skundą atsakyta VSDFV 2014 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5132, kuriame nurodyta, kad VSDFV jau yra priėmusi 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3337 senatvės pensijos išmokėjimo klausimu (atsisakyta šį klausimą nagrinėti, nes praleistas kreipimosi į VSDFV terminas), todėl, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi ir Taisyklių 30 punktu, paminėtą klausimą nagrinėti pakartotinai atsisakyta.

Pareiškėjos reikalavimas dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo VSDFV nebuvo išnagrinėtas, todėl padarė išvadą, kad pareiškėja išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nepasinaudojo, dėl to jos reikalavimas priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalį teisme negali būti nagrinėjamas iš esmės. Pareiškėja skundą grindė ir Pensijų įstatymo 44 straipsniu, pagal kurį pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. 2010–2011 m.

Laikinasis įstatymas buvo galiojantis, viešojo administravimo įstaigoms, taigi ir VSDFV Mažeikių skyriui bei VSDFV, privalomas vykdyti, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensiją 2010–2011 m. gavo dėl VSDFV Mažeikių skyriaus ar VSDFV kaltės. Remiantis tuo, darytina išvada, kad Pensijų įstatymo 44 straipsnis nagrinėjamu atveju negali būti taikomas.

Atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 139–142) prašė nutraukti administracinę bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą; jeigu skundo reikalavimas priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalies sumą būtų patenkintas visiškai ar iš dalies, prašė priteisti šią sumą išmokėti dalimis.

VSDFV Mažeikių skyrius nurodė, kad pareiškėja 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, VSDFV Mažeikių skyrius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. teisėtai ir pagrįstai mokėjo senatvės pensijos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjos praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Pažymėjo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad dėl šio įstatymo taikymo neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo mechanizmą turi parengti Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Pensijų įstatymo 45 straipsnis ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnis neabejotinai patvirtina, kad valstybinio socialinio draudimo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma ikiteisminė tvarka skundžiant šiuos sprendimus VSDFV bei kad terminas dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad į teismą pareiškėja kreipėsi praėjus 3 metų apskundimo terminui, prašė nutraukti bylą. Pabrėžė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos galiojo ir pareiškėjai turėjo būti ir buvo taikomos iki 2011 m. gruodžio 31 d., kad teisės akto, numatančio išmokėti 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį (sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 8 str.), nėra, todėl nei VSDFV Mažeikių skyriui, nei VSDFV nebuvo ir nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu (I t., b. l. 162–169) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino VSDFV 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3337; priteisė iš VSDFV Mažeikių skyriaus pareiškėjai 3 732,67 Eur valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai; kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą; priteisė iš atsakovų VSDFV ir VSDFV Mažeikių skyriaus lygiomis dalimis pareiškėjai po 27,50 Eur teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., susidariusios dėl 2009 m. gruodžio 9 d. priimto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, priteisimo, priimtų tais klausimais aktų teisėtumo.

Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnis nuo 2012 m. liepos 13 d. neteko galios (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2195 redakcija). Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą (paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.), kuriuo pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai; pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-6717) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Teismas nustatė, kad pareiškėja prašė priteisti 12 888,16 Lt neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Remdamasis VSDFV Mažeikių skyriaus pateiktais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjos prašoma išmokėti senatvės pensijos dalis susidarė 2010 m. sausio–2011 m. gruodžio mėn. dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013.

Teismas nurodė, kad, VSDFV teigimu, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. VSDFV nusprendė, jog pareiškėjos pateikti argumentai negali būti laikomi pakankamu pagrindu atnaujinti terminą skundui paduoti, todėl, remdamasi Taisyklių 31 punktu, 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3337 atsisakė atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis, taip pat vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, kur teismas yra nurodęs, kad ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, konstatavo, kad VSDFV be teisėto pagrindo pareiškėjai neatnaujino termino. Akcentavo, kad pareiškėjos nurodytos priežastys, jog slaugė bei prižiūrėjo sunkios sveikatos būklės vyrą, pripažintinos svarbiomis ir objektyviomis, nuo jos valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, todėl terminas skundui paduoti atnaujintinas. Teismas padarė išvadą, kad vis dėlto šios priežastys sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą. Tai patvirtino prie prašymo pateikti išrašai iš medicininių dokumentų. Teismo nuomone, yra pagrindas panaikinti VSDFV 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3337 ir priteisti pareiškėjai visą pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Tai nepažeis Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyros, be to, bus užtikrinta veiksminga pareiškėjos teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei asmenų lygiateisiškumo principu, padarė išvadą, kad pareiškėjai išlieka teisė ginti savo pažeistas teises ir reikalauti išmokėti neišmokėtą pensijos nepriemoką dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, taikymo.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstituciniam Teismui pripažinus, jog Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas, turintiems po pensijos paskyrimo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas, bei tai, kad Konstitucijai prieštaraujanti teisės norma negali sukelti neigiamų padarinių asmeniui, kuris dėl savo pažeistų teisių gynimo jau po to, kai priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kreipiasi į teismą, nes kitu atveju būtų pažeistas lygiateisiškumo principas, padarė išvadą kad pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažinta pensijos dalis, kuri sudaro 3 732,67 Eur, priteistina pareiškėjai.

Teismas taip pat vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi ir konstatavo, kad pareiškėjai neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį turi išmokėti VSDFV Mažeikių skyrius.

Teismas nustatė, kad pareiškėja skundu prašė panaikinti VSDFV 2014 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5132, kuriuo atsisakyta nagrinėti 2014 m. birželio 2 d. skundą. Teismas su šiuo sprendimu sutiko, kadangi VSDFV jau buvo priėmusi 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3337 senatvės pensijos išmokėjimo klausimu (atsisakyta šį klausimą nagrinėti, nes praleistas kreipimosi į VSDFV terminas), todėl, atsakovas VSDFV teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi ir Taisyklių 30 punktu, paminėtą klausimą nagrinėti pakartotinai atsisakė. Teismas padarė išvadą, kad ši pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Teismas nustatė, kad pareiškėja taip pat prašė priteisti 200 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos skundas patenkintas iš dalies, pažymėjo, jog pareiškėja turi teisę į savo išlaidų atlyginimą šioje byloje. Į bylą yra pateikta atstovavimo sutartis, pagal kurią advokatei Virginijai Pargaliauskienei pavedama parengti pareiškėjos skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Nustatė, kad pareiškėja sumokėjo advokatei 200 Lt už skundo dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir termino skundui paduoti atnaujinimo parengimą. Teismas taip pat vadovavosi Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi. Atsižvelgęs į patenkintų reikalavimų apimtį, prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo teismas patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovų lygiomis dalimis pareiškėjos naudai po 27,50 Eur teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (I t., b. l. 171–176) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodo, kad teismas, spręsdamas ginčą šioje administracinėje byloje, nusprendė nesivadovauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų dalies, negautos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, suformuota praktika ir nusprendė vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose dėl valstybinių pensijų dalies, negautos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, suformuota praktika. Atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-870-146/2015 pateiktą išaiškinimą. Teismas grindė skundžiamą sprendimą ginčui neaktualia teismų praktika, kuri suformuota sprendžiant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų. Atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-31-822/2015. Pareiškėja iki 2012 m. sausio 23 d. dirbo, laikinai nedarbinga buvo tik šiuo laikotarpiu: 2010 m. vasario 11 d.–2010 m. kovo 3 d., t. y. 21 dieną. Taigi pareiškėjai vyro slaugymas 2010 m. sausio–2012 m. sausio mėn. neužkirto kelio dirbti. Be to, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad ir vėliau, t. y. po atleidimo iš darbo nuo 2012 m. sausio 23 d., sunkios sveikatos būklės vyro slaugymas jai objektyviai užkirto kelią išreikšti savo valią, fiziškai trukdė pareiškėjai kreiptis į VSDFV pačiai ar per atstovą. VSDFV teigimu, teismas, atnaujindamas pareiškėjai terminą skundui VSDFV paduoti, panaikindamas VSDFV 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3337 ir priteisdamas pareiškėjai iš VSDFV Mažeikių skyriaus 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį, priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–3) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėja nurodo, kad, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. 2013 m. gruodžio 3 d. paduodama skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pirmą kartą buvo pervesta Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Teigia, jog teismas, įvertinęs skunde nurodytus motyvus, kilusio ginčo pobūdį, taip pat tai, kad ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, atsižvelgęs į pažeistos teisinės vertybės svarbą, į tai, kad skundo padavimo metu egzistavo objektyvios, nuo jos valios nepriklausiusios aplinkybės, t. y. sutuoktinio sunki liga ir jo slaugymo būtinybė, vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais ir siekdamas užtikrinti jos teisę į pažeistų teisių gynybą, nurodytas priežastis pripažino svarbiomis, todėl terminą skundui paduoti atnaujino. Nesutinka su teiginiais, kad, nutraukus darbą valstybinėje tarnyboje, niekas netrukdė ginti savo pažeistas teises. Prie prašymo, pateikto VSDFV, buvo pridėti medicininių dokumentų išrašai apie sutuoktinio sveikatos būklę. Prie šio atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikiami medicininių dokumentų išrašai patvirtina, kad 2011–2012 m. laikotarpiu sutuoktinis nuolat buvo gydomas stacionariai, jam buvo atliekamos sudėtingos operacijos. Jo sveikatos būklė nepakitusi iki šiol. Pareiškėjos nuomone, teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylai išspręsti svarbias aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (I t., b. l. 180–183, 185–188) prašo patenkinti apeliacinį skundą.

VSDFV Mažeikių skyrius nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuri aktuali sprendžiant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos išmokėjimo. Teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, tačiau valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo, nes Pensijų įstatyme aiškiai sureglamentuota ginčų valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimais nagrinėjimo tvarka, nustatant kreipimosi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją 3 metų procedūrinį terminą. Teismas visiškai neatsižvelgė ir netaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos nagrinėjant bylas dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų priteisimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas. VSDFV Mažeikių skyrius sutinka, kad teismas, atnaujindamas terminą skundui paduoti, visiškai neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-31-822/2015 pateiktą išaiškinimą dėl kito asmens slaugymo pripažinimo svarbia priežastimi praleistam terminui atnaujinti. Sprendimų pensijų klausimais apskundimui įstatymai nustato aiškią tvarką bei įtvirtina pakankamai ilgą terminą ginčui inicijuoti, taigi termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). VSDFV 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3337 teisėtai ir pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą bei teisingai nusprendė, kad pareiškėjos skunde nurodytos termino praleidimo priežastys nėra svarbios ir objektyvios, be to, pareiškėja neįrodė, jog įstatymo nustatytą pakankamai ilgą terminą ji praleido dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių. Teismas nepagrįstai pareiškėjai atnaujino terminą skundui paduoti. Skundžiamas teismo sprendimas turi būti panaikintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam (Mažeikių) skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėja gaudavo jai iki gyvos galvos paskirtą 979,13 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjai paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2011-01-01) buvo padidintas iki 1 005,14 Lt, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2013 m. gruodžio 3 d. pareiškėja padavė VSDFV Mažeikių skyriui prašymą išmokėti sumažintos pensijos dalį (I t., b. l. 143-144);

3) VSDFV 2014 m. vasario 17 d. rašte (sprendime, kuris nėra nagrinėjamas šioje administracinėje byloje) pareiškėjai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko), 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jos skundą, ir jai pasiūlyta iki 2014 m. vasario 25 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (I t., b. l. 46-47);

4) 2014 m. kovo 21 d. prašyme pareiškėja, reaguodama į paminėtą VSDFV pasiūlymą, nurodė, kad apie savo teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją pažeidimą sužinojo tik po paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, iki tol nebuvo prasminga kreiptis į teismą. Be to, nurodė, kad 2011-2012 m. nuolat buvo gydomas stacionariai jos sutuoktinis A. Ž., kuris yra neįgalus, dėl to buvo būtina jį slaugyti ir prižiūrėti. Tai, pareiškėjos teigimu, sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą VSDFV. Šios aplinkybės, pareiškėjos manymu, sudaro pagrindą atnaujinti paminėtą 3 metų terminą (I t., b. l. 75-77);

5) pareiškėjos šioje administracinėje byloje skundžiamame VSDFV 2014 m. balandžio 9 d. sprendime šis atsakovas, nurodęs argumentus, kad paminėtas 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, jog pareiškėja nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą ir nagrinėti iš esmės pareiškėjos paduotus prašymus (I t., b. l. 78-79);

6) 2014 m. birželio 2 d., t. y. jau po to, kai pirmosios instancijos teismui buvo paduotas šioje byloje nagrinėjamas skundas (2014-05-12), pareiškėja dar kartą kreipėsi į VSDFV su prašymu išmokėti jai paminėtą senatvės pensijos nepriemoką. Tačiau VSDFV 2014 m. birželio 6 d. sprendimu (kuris pareiškėjos taip pat buvo skundžiamas šioje administracinėje byloje), konstatavęs, kad pareiškėjos keliamu klausimu jau buvo priimtas administracinis sprendimas, atsisakė nagrinėti šį skundą Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies pagrindu (I t., b. l. 85-88).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Kalbant apie aptariamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutarties reikšmę nagrinėjamai bylai, pažymėtina ir tai, kad, skirtingai nuo pareiškėjos ir pirmosios instancijos teismo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 (kuri buvo skirta teisiniams santykiams dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo), šioje (2014-04-22) nutartyje yra pateiktas nagrinėjamai bylai aktualus teisės normų, valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokų išmokėjimo klausimu aiškinimas.

Todėl nagrinėjamoje byloje yra (buvo) būtina vadovautis būtent šiuo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje pateiktu, teisės taikymo aiškinimu.

Kolegija, taikydama išvardytas (paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-04-22 nutartyje pateiktas) teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Mažeikių skyriui 2013 m. gruodžio 3 d. paduotas prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai jai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Pasisakydama dėl pareiškėjos VSDFV pateiktų įrodymų dėl jos sutuoktinio sveikatos būklės, kolegija, sutikdama su VSDFV 2014 m. balandžio 9 d. sprendime šiuo klausimu nurodytais argumentais, pažymi, kad, atsižvelgiant į pakankamai ilgą (3 m.) terminą iškelti ginčą dėl paminėto pensijos sumažinimo teisėtumo, šiuose medicininiuose dokumentuose nurodyti pareiškėjos sutuoktinio sveikatos būklės pablogėjimo laikotarpiai negali būti pripažinti reikšmingais ta prasme, kad tai būtų galima pripažinti pakankamu pagrindu atnaujinti pareiškėjai taikytiną aptariamą 3 metų terminą.

Todėl, taikydama išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padaryta išvada ir pripažįsta ją neteisinga.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių reikšmingumo, nukrypo nuo administracinių teismų suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose ir neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus. Todėl teismo priimto sprendimo dalis, kuria patenkinti pareiškėjos reikalavimai dėl VSDFV 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. (6.5) I-3337 panaikinimo, priteisimo iš VSDFV Mažeikių skyriaus pareiškėjai 3 732,67 Eur valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos bei priteisimo iš atsakovų VSDFV ir VSDFV Mažeikių skyriaus lygiomis dalimis pareiškėjai po 27,50 Eur teismo išlaidų, negali būti pripažinta pagrįsta ir yra naikintina, o šie pareiškėjos reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti (ABTĮ 88 str. 1 p.). Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis kolegijos pripažintina teisinga ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti pareiškėjos J. Ž. skundo reikalavimai dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. (6.5) I-3337 panaikinimo, priteisimo iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus pareiškėjai 3 732,67 Eur valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos bei priteisimo iš atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus lygiomis dalimis pareiškėjai po 27,50 Eur teismo išlaidų, ir šiuos pareiškėjos reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė