2018-03-14 Nr. AB-5255-3-61-3-05041-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-684-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05041-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3; 7.9;

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. (D. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. (D. P.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinio apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. P. (D. P.) 2015 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. (1.45)1-6271 (toliau – ir Valdybos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2015 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. SPRE-6271 (toliau – ir Tarnybos Sprendimas); 3) įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. kovo 13 d.; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1–16).

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jis yra Lenkijos Respublikos pilietis ir Lenkijoje dirba savarankiškai, o nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2015 m kovo 13 d. dirbo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, Tarnyba bei Valdyba jam nepagristai atsisakė išduoti socialinio draudimo A1 pažymėjimą. Pareiškėjas teigė, kad Tarnyba neteisingai aiškino bei taikė Europos Sąjungos (toliau – ir ES) ir Lietuvos Respublikos materialinės teisės normas, neatsižvelgė į teisės normų tarpusavio ryšį, nepaisė sisteminio teisės normų aiškinimo taisyklių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba, nustatydama, ar asmens darbas pagal darbo sutartį Lietuvoje, ar Lenkijoje vykdoma veikla yra nedidelės apimties, atsižvelgė į darbo pagal darbo sutarties laiką ir atlyginimą bei savarankiško darbo atveju į veiklos vykdymo laiką ir pajamas. Jo atžvilgiu taikytinas darbo vietos principas (lex loci labori), įtvirtintas Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 883/2004 „Dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo“ (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) 13 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjas teigė, kad Tarnyba ir Valdyba netinkamai apskaičiavo veiklos apimtį pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau –ir Reglamentas Nr. 987/2009) 14 straipsnio 5 b punktą, taikant analogiją pagal Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 punktą. Paaiškino, kad Reglamente Nr. 987/2009 kalbama ne apie tai, kad neatsižvelgiama į nedidelės veiklos apimtį, kaip nurodė Tarnyba, o apie labai nedidelės veiklos apimtį. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b punkto nuostata lietuvių kalba skiriasi nuo kitų to paties straipsnio kalbinių versijų. Lietuvių kalbos versijoje liko paminėtas žodis „labai“, o labiausiai tiktų žodis „nereikšmingos apimties veikla“. Europos Komisijos išleistame praktiniame vadove (toliau – ir Praktinis vadovas) aiškiai nurodyta, kaip reikia skaičiuoti labai nedidelės apimties veiklą bei kaip yra apibrėžiama didelė veiklos dalis. Praktiniame vadove nurodyta, kad labai nedidelės apimties veikla yra skaičiuojama taikant Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį. Praktinio vadovo rekomendacijas taip pat taiko ir Lenkijos kompetentinga įstaiga.

4. Pareiškėjas skunde nurodė, kad labai nedidelės apimties veikla patariama laikyti, pavyzdžiui, veiklą, kuriai skiriama mažiau nei 5 proc. darbuotojo įprasto darbo laiko ir (arba) jeigu už ją gaunama mažiau nei 5 proc. viso darbuotojo atlygio. Pareiškėjo nuomone, Tarnybos sprendime paminėtas Valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 27 punktas yra klaidingai interpretuojamas ir neteisingai taikomas. Tarnyba ir Valdyba netinkamai interpretavo Europos Sąjungos teisės nuostatas bei jas pritaikė priimant sprendimus dėl A1 pažymėjimo pareiškėjui išdavimo ir taip pažeidė Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos materialinę teisę.

5. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 29 d. teismui pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) byloje Nr. C-89/16 priims prejudicinį sprendimą. Taip pat pareiškėjas teismo prašė kreiptis į ESTT su papildomais klausimais.

6. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti.

7. Paaiškino, kad ES socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y., jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus, todėl ES valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Pagrindinis socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų tikslas – užtikrinti asmenų, persikeliančių ES, socialines teises. Reglamentai nesiekia sudaryti sąlygų išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo ar paskatinti socialinį dempingą (b. l. 61–65). Atsakovas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies sąlyga taikoma tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje. Nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu, nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju privalo būti akcentuojamos šios sąlygos, t. y. asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties.

8. Tarnyba nurodė, kad, siekiant nustatyti, ar asmens veikla / darbas yra nedidelės apimties, atsižvelgiama į šiuos kriterijus: 1) darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir atlyginimą; 2) savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir pajamas. Mažiau kaip 25 proc. pirmiau nurodytų kriterijų atitikimas rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą, Tarnyba vertino Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis apie pareiškėjo draudimą valstybiniu socialiniu draudimu, pareiškėjo prašyme nurodytą darbo laiką bei darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis. Tarnybos teigimu, įvertinus minėtus duomenis, buvo nustatyta, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla, todėl pareiškėjui atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo savo poziciją iš esmės grindė Tarnybos atsiliepime išdėstytais argumentais. Papildomai pažymėjo, kad Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktai. Bendra taikytinos teisės nustatymo taisyklė – taikomi tos valstybės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai (lex loci laboris principas). Šis principas įtvirtintas Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punkte, kuris nustato, kad vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės socialinio draudimo teisės aktai. Darbo vietos valstybės socialinio draudimo teisės taikymo principas yra bendrasis principas, kuris turi kelias išimtis, taikomas atitinkamiems asmenims arba esant tam tikroms aplinkybėms. Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnyje yra įtvirtintos taisyklės dėl taikytinos teisės nustatymo paprastai dviejose ar daugiau valstybių narių dirbančiam asmeniui. Šio reglamento 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b punkte nustatyta, kad, siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Tarnyba teisingai nustatė, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su (duomenys neskelbtini), apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, yra nedidelė (b. l. 61–65).

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, gyvenantis Raba Wyzna, Lenkijos Respublika, 2013 m. rugpjūčio 1 d. su (duomenys neskelbtini) sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 4108/13 dėl darbo šioje įmonėje atstovu-konsultantu. Darbo sutartyje nustatyta, kad pareiškėjui mokamas 6,06 lito valandinis atlygis, darbo dienos trukmė – 1 val. (b. l. 98). Nors darbo sutartyje nustatyta pareiškėjo darbo trukmė 1 val. per dieną, dirbant 5 darbo dienas, tačiau pareiškėjas skunde Valdybai nurodė, kad dirbo ne trumpiau nei vieną savaitę per mėnesį Lietuvoje (b. l. 41). Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) 2013 m vidutiniškai gaudavo 44,84 Eur (154,83 Lt) darbo užmokestį per mėnesį (b. l. 165). Iš Lenkijos Respublikos socialinio draudimo įstaigos Naujojo Sončo skyriaus 2014 m. kovo 28 d. rašto matyti, kad pareiškėjas nurodo Lietuvoje dirbęs apie 10 dienų per mėnesį (b. l. 102–103). Savarankiškai dirbdamas Lenkijoje 2014 m. pareiškėjas vidutiniškai per mėnesį uždirbdavo 8 623,87 PLN (apie 1 990 Eur) (b. l. 154). Pareiškėjo 2015 m. sausio 16 d. pažyma apie išlaidas nepaneigė Tarnybos ir Valdybos nustatytų aplinkybių, nes iš jos nėra galimybės nustatyti, kokias išlaidas aktualiu laikotarpiu patyrė pareiškėjas. Iš Valstybinės darbo inspekcijos 2015 m. vasario 27 d. rašto Nr. (25)SD-2582 duomenų matyti, kad (duomenys neskelbtini) buveinės registracijos vietoje nerasta. Vilniaus apygardos teismo nutartimi (duomenys neskelbtini) iškelta bankroto byla (b. l. 176). Administracinėse bylose, kuriose nustatytos iš esmės analogiškos aplinkybės, konstatuota, kad tokia veikla vertintina nedidelės apimties veikla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1357-502/2016). Pareiškėjas byloje nepateikė kitų duomenų, kad tokios apimties asmens veikla valstybėje narėje (šiuo atveju Lietuvoje), kurioje sudaryta darbo sutartis, gyvenamosios vietos valstybėje narėje vykdomos savarankiškos veiklos atžvilgiu galėtų būti vertinama kitaip nei nedidelės apimties veikla.

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad Tarnyba, įvertinusi turimus ir pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su (duomenys neskelbtini), apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertinama kaip nedidelės apimties veikla. Taigi, nagrinėjamu atveju Taryba sprendime išdėstė argumentus, kuriais remdamasi tinkamai įvertino pareiškėjo veiklą kaip nedidelės apimties.

14. Nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl klaidingai išverstos Reglamento Nr. 987/2009 nuostatos, teismas pažymėjo, jog Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Europos teisės departamentas) nagrinėjo pareiškėjo nurodomą netinkamo vertimo klausimą ir 2015 m. rugsėjo 10 d. rašte Nr. SD-115 atkreipė dėmesį, jog 2014 m. sausio 1 d. konsoliduotos redakcijos Reglamento 987/2009 14 straipsnio 5 dalies b punkte jau vartojamas terminas „nedidelės apimties veikla“, t. y. nevartojant žodžio „labai“. Be to, anglų kalbos žodynas terminą „marginal“ aiškina kaip „very small“ ir „amount or effect“ (t. y. labai nedidelės apimties ar poveikio) ar „almost insufficient“ (t. y. beveik nereikšmingas) ir pan. (b. l. 78–80). Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad minėtos Reglamento Nr. 987/2009 nuostatos į lietuvių kalbą išverstos netinkamai.

15. Pirmosios instancijos teismui nekilo abejonės dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo, todėl jis pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT netenkino.

III. 16. Pareiškėjas D. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas teigia, jog nauja darbo sutartis, pasirašyta 2013 m. rugpjūčio 1 d. su (duomenys neskelbtini) negali būti vertinama kaip naujų aplinkybių atsiradimas pagal Reglamento Nr. 883/2004 87 a straipsnį. Pareiškėjo atveju realiai tai buvo senos darbo sutarties pratęsimas, nes pareiškėjas net dienos nebuvo nustojęs dirbti (duomenys neskelbtini), nauja sutartis buvo sudaryta dėl tų pačių darbinių funkcijų ir pasikeitė tik atlyginimo dydis bei nustatytas naujas sutarties galiojimo terminas.

18. Pareiškėjui yra neaišku, kaip teismas skaičiavo darbo apimtį pagal Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punktą. Pareiškėjas nesupranta, kaip galima lyginti darbo užmokestį, kuriuo dydis yra iš anksto žinomas, su savarankiška veikla, kuri priklauso nuo verslo rizikos, klientų skaičiaus, darbų atlikimo kiekio ir pan. Pareiškėjo manymu, tai yra visiškai skirtingos rizikos ir jų negalima lyginti. Taip pat pareiškėjui nesuprantama, ar praktinis vadovas turi privalomąją galią, nes Lenkijos kompetentinga įstaiga veiklos apimtį skaičiuoja vadovaudamasi Praktiniu vadovu, o Tarnyba tvirtina, kad jis yra neprivalomas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kokią teisinę galią šis vadovas turi ir tik pritarė Tarnybai, kad ji tinkamai apskaičiavo veiklos apimtį.

19. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog pažyma apie išlaidas nepaneigia Tarnybos ir Valdybos nustatytų aplinkybių, nes iš jos nėra galimybės nustatyti kokias konkrečiai išlaidas pareiškėjas patyrė. Jis savo pajamų deklaraciją iš savarankiškai verčiamos veiklos pateikinėja pagal valstybės, kurioje jis vykdo savarankišką veiklą (nagrinėjamu atveju Lenkijos Respublikoje) teisės aktus ir taip pat tos valstybės teisės aktai nustato kas yra įplaukų gavimo išlaidos, kurios yra atskaitomos apskaičiuojant pajamų mokestį. Taip pat Lenkijos Respublikai yra mokamas pajamų mokestis, kuris kiekvienoje valstybėje narėje yra skirtingas ir skirtingai yra apskaičiuojamas, o ES teisės aktai pajamų mokesčio apskaičiavimo nereglamentuoja ir palieka tai valstybėms.

20. Pareikėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą motyvuoti savo sprendimą, nes iš skundžiamo sprendimo matyti, jog teismas iš esmės tik perrašė Tarnybos sprendimo turinį. Teismas nemotyvavo, kodėl rėmėsi vien tik Tarnybos sprendime ir atsiliepime išdėstyta pozicija, kaip reikia interpretuoti teisės normos ir jos taikyti vertinant veiklos apimtį, o į pareiškėjo skunde ir teismo posėdžiuose išdėstytus argumentus neatsižvelgė. Be to, teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į ESTT.

21. Pareiškėjas nesutinka su Europos teisės departamento nuomone, kad jei asmens atliekama veikla nelaikoma didelės apimties, tai dar nereiškia, kad ji laikoma nedidelės apimties.

22. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Praktinis vadovas sudaro Reglamentų Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009 galiojančių teisės normų išaiškinimus. Be to, šį vadovą Socialinės apsaugos sistemų administracinėje koordinavimo komisijoje patvirtino valstybių narių atstovai, tad valstybės tuo pačiu jį pripažino ir įsipareigojo jį taikyti. Todėl jis turi privalomąją galią ir juo galima remtis prieš socialinės apsaugos institucijas, kurias kontroliuoja valstybės narės.

23. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

24. Tarnyba nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose taikytinų įstatymų nustatymą neįtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis turėtų būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje pateiktus kriterijus. Reglamento) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje nustatyta Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalių įgyvendinimo tvarka, tačiau Tarnyba mano, kad analogiškais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį. Nustatydama, ar asmens darbas Lietuvos Respublikoje, ar Lenkijos Respublikoje vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) darbo pagal darbo sutartį atveju - darbo laiką ir atlyginimą 2) savarankiško darbo atveju - veiklos vykdymo laiką ir pajamas. Tarnyba laikosi pozicijos, kad atliekant bendrą vertinimą mažiau kaip 25 proc. pirmiau nurodytų kriterijų atitikimas rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla.

25. Tarnybos nuomone, pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių. Tarnyba nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį keisti.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba taip pat pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

27. Valdybos teigimu, Tarnyba, įvertinusi turimus ir pateiktus duomenis, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su (duomenys neskelbtini), apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertinama kaip nedidelės apimties veikla. Valdyba palaiko poziciją dėl analogijos taikymo. Tarnyba pagrįstai taikė Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje nustatytą dydį, vertindama, ar veikla nepriskirtina nedidelės apimties veiklai.

28. Reglamento Nr. 883/2004 87 a straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei įsigaliojus Reglamento Nr. 465 asmeniui pagal šio reglamento II antraštinę dalį taikomi kitos valstybės narės, nei tos, kurios teisės aktai buvo taikomi iki to įsigaliojimo datos, valstybės narės teisės aktai taikyti iki tos datos toliau taikomi asmeniui pereinamuoju laikotarpiu tiek, kiek nepasikeičia atitinkama situacija ir bet kuriuo atveju ne ilgiau nei dešimt metų. Pareiškėjas į Tarnybą dėl A1 pažymėjimų išdavimo kreipėsi 2013 m. t. y. jau po Reglamento (ES) Nr. 465 įsigaliojimo - 2012 m. birželio 28 d. Pareiškėjo nauja darbo sutartis su (duomenys neskelbtini) sudaryta 2013 m. rugpjūčio 1 d. Valdybos nuomone, naujos darbo sutarties sudarymas yra pakankamas pagrindas laikyti, kad pareiškėjo situacija pasikeitė. Netaikant pereinamojo laikotarpio Reglamento Nr. 883/2004 normų jo teisės nėra pažeidžiamos, nes jam sudarant naują darbo sutartį jau buvo žinomas atitinkamas teisinio reglamentavimo pasikeitimas ir jo pasekmės.

29. Tarnybos 2015 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. SPRE-1848 ir Valdybos 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Nr. (1.45)I-6271 yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir priimti vadovaujantis Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi, Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalimi, 14 straipsnio 8 dalimi, Tvarkos aprašo 15, 27, 31 punktais, Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 35 punktu. Minėti sprendimai yra teisingi ir pagrįsti, todėl pagrindo juos naikinti nėra.

30. 2017 m. kovo 12 d. buvo gautas pareiškėjo D. P. apeliacinio skundo papildymas. Jame pareiškėjas nurodo, kad 2017 m. liepos 13 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą byloje C-89/16, kurioje nurodė, kad Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostata turi būti aiškinama, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalyje ir 16 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjas šio klausimo nebekelia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Tarnybos 2015 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. SPRE-6271, kuriuo Tarnyba nusprendė nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. kovo 13 d. neišduoti pareiškėjui D. P. A1 pažymėjimo, kadangi pareiškėjo darbas Lietuvoje, lyginat su savarankišku darbu Lenkijoje, vertintinas kaip nedidelės apimties. Taip pat pareiškėjas prašė panaikinti Valdybos 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. (1.45)1-6271, kuriuo išnagrinėtas jo skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

32. 2017 m. kovo 12 d. gautas pareiškėjo D. P. 2016 m. spalio 19 d. apeliacinio skundo papildymas, susijęs su pareiškėjo pozicija dėl kreipimosi į ESTT. Kadangi pareiškėjas nepateikia naujų reikalavimų ir įrodymų apeliacinio skundo papildyme, tik nurodo naujus argumentus, susijusius su Europos Sąjungos teisės aktų taikymu nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija prijungia šį apeliacinio skundo papildymą prie bylos medžiagos ir pasisakys dėl jame išdėstytų argumentų. Atsižvelgdama į teismo proceso koncentruotumo principą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija mano, kad byla gali būti tinkamai išnagrinėta, ir negavus kitų proceso dalyvių atsiliepimų į minėtą apeliacinio skundo papildymą.

33. Pareiškėjas, kaip matyti iš jo apeliacinio skundo turinio, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jo skundas atmestas, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reglamentas Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, Reglamentas Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką bei Reglamentas Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

35. Valdyba (Reglamento (Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme - valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Reglamento Nr. 883/2004 ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Tvarkos aprašą, taip pat atitinkamų dokumentų formas, taip pat Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

36. Byloje nustatyta, kad Tarnyba 2015 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. SPRE-6271 nusprendė neišduoti pareiškėjui nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. kovo 13 d. A1 pažymėjimo, kadangi pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties.

37. Šiuo atveju aktualios Reglamentų Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiančio Reglamento Nr. 465/2012 nuostatos, reglamentuojančios taikytinų teisės aktų nustatymą, kai asmuo vienoje valstybėje narėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje užsiima savarankiška veikla. Pagal Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktus apibrėžimus šių Reglamentų prasme „darbas pagal darbo sutartį“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus; „savarankiškas darbas“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas socialinės apsaugos įstatymus.

38. Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 11 straipsnyje, įtvirtinančiame bendrąsias taisykles, 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Pagal šio straipsnio 3 dalį laikantis 12–16 straipsnių nuostatų: a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai; b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai; c) asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai; d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai; e) visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus. II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

39. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnis skirtas Reglamento Nr. 883/2004 12 ir 13 straipsnių patikslinimui. Reglamente Nr. 987/2009 iki Reglamento Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsniu Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5b dalį, kurioje nustatyta „5b. Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą“. Iš šio Reglamento Nr. 987/2009 pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai, o ne tik šio straipsnio 1 daliai, kaip teigiama pareiškėjo apeliaciniame skunde. Taigi tiesioginis minėtų Reglamentų taikymas atsakovui suteikė teisę ir tuo pačiu įpareigojo sprendžiant pagal kompetenciją dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų, kurio nustatymui taikytinos šio reglamento 14 straipsnio nuostatos.

40. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lenkijos Respublikoje užsiima savarankiška veikla, o Lietuvos Respublikoje nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo dirbti pagal su (duomenys neskelbtini) sudarytą terminuotą darbo sutartį, kurios terminas baigėsi 2013 m. liepos 31 d. Pareiškėjas su (duomenys neskelbtini) 2013 m. rugpjūčio 1 d. sudarė terminuotą darbo sutartį, kurios terminas, kaip nurodyta minėtoje sutartyje, baigėsi 2016 m. rugpjūčio 31 d. Šioje darbo sutartyje nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. įsipareigojo dirbti 5 darbo dienas per savaitę po 1 val. per dieną atstovu-konsultantu, o darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui 6,06 Lt valandinį atlygį proporcingą faktiškai dirbtam laikui.

41. Byloje taip pat nustatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija 2015 m. kovo 2 d. raštu informavo Tarnybą, kad atlikto tyrimo metu (duomenys neskelbtini) buveinės registracijos adresu: Žalgirio g. 90, Vilniuje, nerasta, pastatą administruojančios įmonės atstovė patikslino, kad patalpų nuomos sutartis su minėta bendrove yra nutraukta nuo 2013 m. gegužės 31 d., o pati bendrovė turi bankrutuojančios įmonės statusą. Tarnyba 2014 m. kovo 28 d. ir 2015 m. vasario 23 d. taip pat gavo Lenkijos socialinio draudimo įstaigos raštus, kuriuose nurodytos pareiškėjo pajamos iš savarankiškos veiklos bei Lenkijoje ir Lietuvoje dirbtas valandų skaičius.

42. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir pagrįstai įvertino faktines bylos aplinkybes, remdamasis ginčui aktualiomis teisės normomis konstatavo, kad pareiškėjo veiklos apimtis Lietuvos Respublikoje, kurioje jis dirbo pagal darbo sutartį, sudarytą su (duomenys neskelbtini) ginčo laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla Lenkijos Respublikoje, yra labai nedidelės apimties veikla. Kaip pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo trečiasis suinteresuotas asmuo, pareiškėjo sudaryta nauja darbo sutartis su (duomenys neskelbtini), sudaryta 2013 m. rugpjūčio 1 d. yra pakankamas pagrindas laikyti, kad pareiškėjo situacija pasikeitė, todėl jam netaikomos pereinamojo laikotarpio nuostatos pagal Reglamento Nr. 883/2004 87 a straipsnį.

43. Kaip jau buvo minėta, Reglamentai, kurie taikytini šioje byloje, yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Europos Komisijos įsteigta Administracinė Komisija parengė praktinį vadovą ir jis turi aukštesnę galią nei rekomendacijos, nepagrįsti. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Reglamento Nr. 987/2009 nuostatų vertimu į lietuvių kalbą, išsamiai pasisakė skundžiamame sprendime, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija jiems pritaria, todėl papildomai jų nekartoja. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos teisės departamentas 2015 m. rugsėjo 10 d. rašte Nr. SD-115 taip pat nurodė, kad minėto Reglamento nuostatos yra tinkamai išverstos į lietuvių kalbą.

44. Pareiškėjas taip pat pateikė teismui prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su nurodytais papildomais prejudiciniais klausimais.

45. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad paminėtu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Taigi iš nurodytų teisės normų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į ESTT kreiptis privalo tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas.

46. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje priimtas sprendimas, būtinybės kreiptis į ESTT nėra. Byloje nustačius, kad pareiškėjo veikla Lietuvoje lyginant su jo savarankiška veikla Lenkijos Respublikoje, yra labai nedidelės apimties, kreipimasis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pareiškėjo prašomais klausimais nebūtų tikslingas, kadangi nedarytų esminės įtakos bylos baigčiai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į ESTT netenkintinas.

47. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas taikė teisingai, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. P. (D. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė