2013-06-25 Nr. AB-3034-3-61-3-00212-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1892/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00212-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnį, – po 191,39 Lt už kiekvieną mėnesį nuo 2012 m. liepos mėn. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 2) įpareigoti atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti visą paskirto dydžio, t. y. 1 144,65 Lt, pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; 3) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 1D-472(11) „Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies paskaičiavimo bei išmokėjimo“.

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. gegužės 22 d. Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus sprendimu buvo paskirta 784,65 Lt dydžio valstybinė pareigūnų pensija už tarnybą. Teisės aktų nustatyta tvarka taip pat buvo mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas 360 Lt, su kuriuo pensijos dydis – 1 144,65 Lt. Nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui jam kiekvieną mėnesį yra mokama sumažinta valstybinė pareigūnų pensija. Teigė, kad įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 1 bei 2 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių kylantys imperatyvai, yra galimas ir civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymas. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas inter alia reiškia, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad įstatymai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 22) nesutiko su skundu.

Atsakovai nurodė, kad pareiškėjui pensija mokama pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo, Laikinojo įstatymo nuostatas. Pareiškėjo pensijos (su priedu) dydis nuo 2012 m. gegužės 12 d. perskaičiuotas taikant koeficientą 0,8328 iš 1 144,65 Lt į 953,26 Lt pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog ši teisės norma neprieštarauja Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 10 d. sprendimu (b. l. 31–34) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Sveikatos priežiūros tarnyba) 2013 m. sausio 8 d. pažyma, nustatė, kad pareiškėjui nuo 2012 m. liepos mėn. mokama sumažinta pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Taigi nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisėtumo. Teismas vadovavosi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija).

Teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 12 d. leidinyje „Valstybės žinios“. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimus dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir įpareigojimo toliau mokėti visą paskirto dydžio pensiją.

Teismas konstatavo, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pareiškėjui valstybinė pensija buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį esant pagrįstoms sąlygoms. Kadangi pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą mokėti pareiškėjui visą paskirto dydžio pensiją.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas dažnai taiko proporcingumo kriterijų, spręsdamas apie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir jos protokoluose numatytų teisių ribojimą. Vadovaudamasis anksčiau nurodytu teisiniu reglamentavimu ir remdamasis byloje esančia medžiaga, teismas padarė išvadą, kad atsakovas teisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, todėl nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo skundo (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 39–41) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui jam kiekvieną mėnesį yra mokama sumažinta valstybinė pareigūno pensija. Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, inter alia į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas. Taigi šiuo atveju teisė reikalauti mokėti pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, Konstitucinio Teismo doktriną, dėl to priėmė neteisėtą sprendimą.

Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 50) nesutinka su apeliaciniu skundu.

Atsakovai nurodo, kad pareiškėjas siekia nurungti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą remdamasis dar ankstesne Konstitucinio Teismo praktika. Tačiau Konstitucinio Teismo įstatymo 59 straipsniu nustatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimai yra galutiniai ir neskundžiami. Todėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir jos taikymas – pareiškėjo pensijos perskaičiavimas yra teisėti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 46–47) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes byla buvo išnagrinėta iš esmės, teismui nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o visos teismo sprendime padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo teisinių santykių. Ginčo esmė - pareiškėjui paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos dydžio sumažinimo teisėtumas. Byloje nėra kvestionuojama, kad toks pensijos sumažinimas buvo pareiškėjui taikomas nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo pagrindu, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (šio straipsnio nuostatos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai). Todėl konstatuotina, kad lemiamą reikšmę nagrinėjamai bylai turi teisės taikymo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau Konstitucinio Teismo taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010-04-20 sprendimą, 2012-02-06 nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju Konstitucijos ginamos pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, administracinių teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes. Todėl teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų, leidžiančių panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis