A-662-1977-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1977/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01797-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjui R. K.,

atsakovo atstovei J. O.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Laisvės atėmimo vietų ligoninei dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymą Nr. 1P-98 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

Paaiškino, kad teisingumo ministro Įsakymu, vadovaujantis Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 24 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 7 dalimi, 26 straipsnio 8 dalimi, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1R-116 (toliau – ir Taisyklės) 80.1, 82 punktais, atsižvelgus į teisingumo ministro 2011 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 1R-9 sudarytos komisijos galimam Pravieniškių gydymo ir pataisos namų direktoriaus R.

K. tarnybiniam nusižengimui tirti 2011 m. birželio 7 d. tarnybinio tyrimo išvadą Nr. (3.14)5R-470, pripažinta, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, ir už Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 6 straipsnio bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 19 punkto nuostatų pažeidimą jam skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Pareiškėjo teigimu, Įsakymu tarnybinė nuobauda paskirta pažeidžiant galimų tarnybinių nusižengimų tyrimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką, numatytą Statuto 26 straipsnyje ir Taisyklių VII, VIII skirsniuose.

Nurodė, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2011 m. sausio 10 d. pažyma informavo Teisingumo ministeriją apie išskirtinų sąlygų sudarymą Pravieniškių gydymo ir pataisos namuose. Darė išvadą, kad Teisingumo ministerija informaciją apie galimus tarnybinius nusižengimus gavo dar 2011 m. sausio 10 d., tačiau nesiėmė jokių veiksmų. Nurodė, kad iki šiol nėra supažindintas su 2011 m. birželio 7 d. tarnybinio patikrinimo išvada, kuria remiantis paskirta ginčijama nuobauda, todėl negalėjo dėl šios išvados pateikti paaiškinimo.

Tvirtino, kad tarnybinio nusižengimo nepadarė, nes veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Paaiškino, kad, susidarius situacijai, kada Pravieniškių gydymo ir pataisos namų nuteistieji iš dviejų remontuojamų gyvenamų pastatų turėjo būti sukelti į vieną, kur visi tilpti negalėjo, apie 20 nuteistųjų buvo perkelti į 4 ūkio aptarnavimo būrį, kur buvo pastatyta papildomai 10 lovų, o likę netilpę 10 nuteistųjų buvo apgyvendinti savo darbo vietose. Nurodė, kad iš pradžių planuota remontuoti visus pastatus vienu metu, rekonstrukcija turėjo būti atlikta iki 2005 m., tačiau Departamento vadovybė nerado sprendimo, kur perkelti tuberkulioze sergančius nuteistuosius, kadangi juos privaloma laikyti atskirai nuo sveikų nuteistųjų.

Be to, kilo problema dėl 150 Pravieniškių gydymo ir pataisos namų darbuotojų. Teigė, kad Pravieniškių gydymo ir pataisos namai ne kartą tikrinti Departamento pareigūnų, pvz., 2010 m. lapkričio 22 d. apžiūrėjus nuteistųjų gyvenamąsias patalpas jokių pastabų nepadaryta, pažeidimų dėl to, kad įstaigos bibliotekoje miega nuteistasis G. Č., o klube miegamos vietos įrengtos nuteistiesiems A. J. S., S. M. ir G. P., nenurodė. Paaiškino, kad po 2011 m. sausio 10 d. patikrinimo Pravieniškių gydymo ir pataisos namuose buvo įsteigtas penktas nuteistųjų būrys, į kurį perkelti visi minėti 10 nuteistųjų, visi jie apgyvendinti pavojingose gyvybei sąlygose, t. y. pastate, kuriame nebaigti statybos ir remonto darbai.

Pažymėjo, kad nuteistojo G. P. byloje nurodyta, jog į jo gyvybę buvo realiai pasikėsinta suėmimo laikotarpiu, todėl jis privalo būti laikomas izoliuotai nuo kitų nuteistųjų. Teigė, kad kitos vietos, be įstaigos klubo patalpų, kuriose būtų galima apgyvendinti izoliuotai ir neatkreipiant į tai kitų nuteistųjų dėmesio, Pravieniškių gydymo ir pataisos namuose nėra. Darė išvadą, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog įstaigoje susidarė išskirtinė situacija, todėl pareiškėjo veiksmai, leidžiant nuteistiesiems laikinai apsigyventi ne tam skirtose patalpose, pareiškėjo manymu, laikytini būtinuoju reikalingumu.

Pareiškėjo nuomone, teisingumo ministras, skirdamas pareiškėjui nuobaudą, siekė pažeminti jį dėl to, kad šis viešai sukritikavo ministro pateiktą Probacijos įstatymo projektą. Teigė, kad teisingumo ministras, gavęs Centrinės medicinos ekspertizės komisijos ligos liudijimą dėl pareiškėjo netinkamumo tarnybai dėl sutrikusios sveikatos, privalėjo nedelsiant atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų, tačiau pareiškėjas tik po penkių dienų buvo nušalintas nuo pareigų tam, kad fiktyviais tarnybiniais tyrimais būtų išmestas iš darbo už tariamus nusižengimus.

Atkreipė dėmesį, kad tuo pačiu metu, kai buvo atliekamas komisijos tyrimas, analogiškas tyrimas buvo atliktas ir kitose pataisos įstaigose, kuriose nustatyta pažeidimų, tačiau niekam neskirta jokia tarnybinė nuobauda. Pažymėjo, kad per 20 tarnybos metų neturėjo drausminių nuobaudų, 25 kartus yra skatintas, nuo 2006 m. jam suteikta pirma kvalifikacinė klasė. Tvirtino, kad tarnybinė nuobauda paskirta pažeidžiant teisės aktų nuostatas bei nesant tarnybinio nusižengimo sudėties būtinojo elemento – tyčios, pažeidžiant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pagal Statuto 26 straipsnio 6 dalį tarnybinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau nei praėjus 3 metams nuo pažeidimo dienos, jei pažeidimas konstatuotas kompetentingos komisijos sprendimu. Kadangi nuteistieji pataisos įstaigoje apgyvendinti 2010 metais, darė išvadą, kad šis terminas nuo 2011 m. sausio 10 d. pažymoje konstatuotų teisės aktų pažeidimų nėra praleistas. Paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2011 m. liepos 8 d. buvo nušalintas nuo pareigų, todėl galimybė jį supažindinti su tarnybinio nusižengimo tyrimo dokumentais atsirado tik 2011 m. gegužės 9 d. pareiškėjui atvykus atsiimti dokumentus, siųstus pareiškėjui. Atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenumato atsakovui pareigos supažindinti pareiškėją su tarnybinį nusižengimą tyrusios komisijos 2011 m. birželio 7 d. išvadomis. Nurodė, kad pareiškėjas 2011 m. gegužės 10 d. pateikė paaiškinimus dėl aplinkybių, susijusių su įtarimais dėl galimo tarnybinio nusižengimo. Komisija pažymėjo, kad nėra įrodymų, jog pareiškėjas būtų informavęs Departamentą apie nuteistiesiems skirtų gyvenamųjų patalpų trūkumą, siūlęs ieškoti galimybių dalį nuteistųjų laikinai perkelti į kitas pataisos įstaigas. Nurodė, kad ūkio darbams atlikti įstaigos administracija įdarbino tokį skaičių nuteistųjų, kuriam neužteko ūkio aptarnavimo būriui skirtų patalpų. Darė išvadą, kad būtinojo reikalingumo laikyti ūkio aptarnavimo būrio nuteistuosius žymiai geresnėmis sąlygomis nei kitus nuteistuosius nebuvo. Pažymėjo, kad tokio sprendimo pareiškėjas nebuvo suderinęs su vadovybe ir nebandė spręsti klausimo kitais būdais. Atsakovo manymu, pareiškėjas pažeidė BVK 6 straipsnį ir Higienos normos 19 punktą tyčia, nes negalėjo nesuprasti, kad atskiriems nuteistiesiems sudaromos daug geresnės faktinės bausmės atlikimo sąlygos ir dėl šio pažeidimo diskredituotas įstaigos vardas bei bausmių vykdymo sistema. Atsakovo manymu, pareiškėjas neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, nes yra atleistas iš tarnybos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir teisingumo ministro Įsakymą panaikino.

Nepagrįstu laikė atsakovo argumentą, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neturi teisinio suinteresuotumo, nes šiuo metu yra atleistas iš Pravieniškių gydymo ir pataisos namų direktoriaus pareigų. Nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad teismų praktikoje asmens suinteresuotumas aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą. Teismo vertinimu, atsakovo nurodoma aplinkybė, kad pareiškėjas teisingumo ministro 2011 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 1P-114 yra atleistas iš tarnybos, vadovaujantis Statuto 31 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 35, 47 straipsniais (kai negali eiti savo kaip pareigūno pareigų Departamente arba jam pavaldžiose įstaigose dėl sveikatos būklės (kai yra atitinkama Medicinos centro išvada), o perkelti pareigūną į kitas pareigas, kurias jis pagal sveikatos būklę ir kvalifikaciją galėtų eiti, nėra galimybės)), todėl neturi teisės teikti skundo teismui su reikalavimu panaikinti ginčijamą įsakymą, atmestina, nes šioje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl pažeistos jo teisės. Pabrėžė, kad pareiškėjui paskirta nuobauda yra susijusi su asmenį charakterizuojančiomis savybėmis, todėl pareiškėjas, manydamas, kad nuobauda paskirta neteisėtai ir nepagrįstai, turi teisę įrodinėti šias aplinkybes. Teismo teigimu, minėta asmenį charakterizuojanti savybė gali būti reikšminga pareiškėjui siekiant įsidarbinti, be to, Statuto 31 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta minėtos aplinkybės konkreti teisinė reikšmė, nes šioje normoje nustatyta, kad pareigūnas gali būti atleistas iš tarnybos, kai nerūpestingai atliko pareigas ar kitaip pažeidė tarnybos drausmę, jei prieš tai jam per paskutinius 12 mėnesių buvo skirtos tarnybinės nuobaudos.

Nurodė Statuto 24 straipsnio 2, 7, 9 dalis, 26 straipsnio 1, 5 dalis, Taisyklių 69, 74, 80, 81 punktus. Pažymėjo, kad ginčo nagrinėjamoje byloje dėl to, kad nuteistieji buvo apgyvendinti ne tam skirtose patalpose, nėra, tačiau pareiškėjas nesutinka, jog nuteistiesiems buvo skirtas žymiai didesnis gyvenamasis plotas. Nustatė, kad, remiantis VĮ Registrų centro Kauno filialo sudaryto Pravieniškių gydymo ir pataisos namų klubo ir jame esančių patalpų plano duomenimis, du iš nuteistųjų gyveno 28,92 m2 ploto patalpoje 5C2/p, pažymėtoje 1-3.

Laisvės atėmimo vietų ligoninės paaiškinimą, kad ši patalpa yra padalinta į dvi dalis, vienoje dalyje šie nuteistieji miegojo, kitoje dalyje buvo laikomi klubo daiktai, stovėjo stalas, kompiuteris, asmeniniai nuteistųjų daiktai, laikė atitinkančiu pareiškėjo teiginį dėl patalpų padalinimo, tačiau kartu pažymėjo, jog nepaisant tokio padalinimo abu nuteistieji galėjo naudotis abiem patalpų dalimis, todėl skaičiuojant bendrą plotą, ši patalpos dalis taip pat įtraukiama, tokiu būdu gaunant 14,46 m2 plotą, tenkantį vienam asmeniui.

Remdamasis VĮ Registrų centro Kauno filialo sudaryto Pravieniškių gydymo ir pataisos namų klubo bei jame esančių patalpų plano duomenimis, teismas nustatė, kad vienas iš nuteistųjų gyveno 14,64 m2 ploto patalpoje 5C2/p, pažymėtoje 1-24. VĮ Registrų centro Kauno filialo pateikto plano duomenimis, šalia minėtos 14,64 m2 ploto jam skirtos patalpos esantis koridorius (patalpa, pažymėta 1-23) sudaro 11,81 m2. Sudėjęs abu minėtus plotus teismas gavo 26,45 m2 bendrą plotą. Dėl to pareiškėjo teiginį, kad skaičiuojant bendrą patalpos plotą jis padidintas pridėjus koridoriaus plotą, laikė nepagrįstu.

Nurodė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11.31 punktą, pažymėjo, kad patikrinimo metu nustatyta ir nėra ginčo dėl to, jog nuteistųjų būrio Nr. 4 patalpos sudarė 227,32 m2 plotą, 2010 m. gruodžio 27 d. čia buvo laikomi 49 nuteistieji, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė apie 4,64 m2. Teismas darė išvadą, kad minėtiems nuteistiesiems tekęs gyvenamasis plotas buvo žymiai didesnis nei kitiems nuteistiesiems, jie turėjo galimybę naudotis keliomis patalpomis.

Nurodė, kad nuteistųjų apgyvendinimas kitose nei priklauso patalpose buvo nulemtas Pravieniškių gydymo ir pataisos namų atliekamos rekonstrukcijos ir statybos darbų, todėl realios galimybės nuteistuosius apgyvendinti kitur, teisės aktų reikalavimus atitinkančiose patalpose, nebuvo. Atkreipė dėmesį, kad jokių rašytinių prašymų dėl nuteistųjų perkėlimo iš Pravieniškių gydymo ir pataisos namų į kitas pataisos įstaigas, kol vyksta statybos ir remonto darbai, nebuvo teikta, todėl pareiškėjo argumentą, kad sprendimas leisti nuteistiesiems gyventi anksčiau byloje nurodytose patalpose nulemtas būtinojo reikalingumo sąlygų, nagrinėjamu atveju vertino kritiškai.

Konstatavo, kad atsakovo išvada, jog pareiškėjas savo veiksmais, t. y. leisdamas nurodytiems nuteistiesiems apsigyventi didesnio ploto tam neskirtose patalpose, sudarė jiems išskirtines sąlygas, yra pagrįsta, todėl atsakovas turėjo faktinį pagrindą skirti pareiškėjui už minėtą pažeidimą tarnybinę nuobaudą.

Nurodė Taisyklių 81 punktą, pažymėjo, kad pareiškėjas yra ne kartą skatintas, galiojančių tarnybinių nuobaudų neturėjo, tačiau kartu vertino tai, kad dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo galėjo būti diskredituotas įstaigos vardas ir bausmių vykdymo sistema. Darė išvadą, kad tarnybinė nuobauda – papeikimas, pareiškėjui parinkta pagrįstai.

Nustatė, kad komisija dėl galimo netinkamo pareiškėjo tarnybinių funkcijų vykdymo paskirta 2011 m. sausio 11 d., šios komisijos išvada surašyta 2011 m. birželio 7 d., sprendimas dėl nuobaudos skyrimo priimtas 2011 m. birželio 13 dieną. Nurodė Statuto 26 straipsnio 2, 6 dalis, nustatė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas tą pačią dieną po to, kai 2011 m. sausio 11 d. gauta Departamento parengta pažyma Nr. LV-71. Nustatė, kad pareiškėjas buvo laikinai nedarbingas dėl ligos laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 25 d. iki 2011 m. balandžio 13 d., tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas pareiškėjo laikino nedarbingumo metu, todėl konstatavo, kad Statuto 26 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas turi būti pradėtas skaičiuoti pasibaigus pareiškėjo nedarbingumo laikotarpiui - nuo 2011 m. balandžio 14 d., šis 30 kalendorinių dienų terminas pasibaigė 2010 m. gegužės 13 d. Darė išvadą, kad atsakovas, paskyręs nuobaudą 2011 m. birželio 13 d., praleido Statuto 26 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą.

Nustatė, kad 2011 m. gegužės 20 d. teisingumo ministras patvirtino viceministro teikimą Nr. (3.14)5R-430, kuriuo buvo siūloma pratęsti tarnybinio nusižengimo tyrimą iki 2011 m. birželio 7 dienos. Teigė, kad nurodyti veiksmai negali būti laikomi tinkamais Statuto 26 straipsnio 2 dalies prasme. Pažymėjo, kad nei Statutas, nei bendrosios neteisminio administracinio proceso normos nenustato procesinių terminų skaičiavimo taisyklių, tačiau tiek ABTĮ, tiek teisės teorijoje nustatyta, kad pratęsti gali būti nepasibaigę procesiniai terminai. Įstatyme nustatyti pasibaigę terminai gali būti atnaujinami, jeigu tokia galimybė yra nustatyta atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančiose bendrose ar specialiose normose. Nurodė, kad šiuo atveju tokia galimybė nėra nustatyta, yra nustatyta tik galimybė pratęsti terminą. Kadangi šiuo atveju buvo pratęstas pasibaigęs terminas, darė išvadą, kad neteisingai buvo išspręstas klausimas pagal Statuto 26 straipsnio 2 dalį. Pažymėjo, kad atsakovo nurodyti kiti motyvai neturi reikšmės šio klausimo išsprendimui, nes termino, per kurį gali būti paskirta nuobauda, taisyklės yra nustatytos Statuto 26 straipsnio 2 dalyje, šis terminas skaičiuojamas kalendorinėmis dienomis, nėra siejamas su konkrečiomis aplinkybėmis dėl atliekamo tyrimo, yra siejamas su galimybe įskaityti tam tikrus laikotarpius į šį terminą bei jį pratęsti. Darė išvadą, kad atsakovas, nustatęs, jog nuobauda negali būti paskirta nustatytu terminu, turėjo spręsti klausimą dėl termino pratęsimo, kol šis terminas nebuvo pasibaigęs. Nustatė, kad atsakovas turėjo pagrindą aplinkybes pripažinti svarbia priežastimi, dėl kurių turi būti pratęstas tyrimo terminas, tačiau termino pratęsimo klausimą sprendė pažeisdamas Statuto 26 straipsnio 2 dalį. Teigė, kad 3 metų terminas tarnybinei nuobaudai skirti nėra praleistas.

Pažymėjo, kad Statuto 26 straipsnio 6 dalyje nustatytas naikinamasis terminas negali būti siejamas su galimybe nesilaikyti Statuto 26 straipsnio 2 dalyje nustatyto 30 kalendorinių dienų termino, per kurį turi būti išspręstas klausimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Konstatavo, kad Statuto 26 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas pradėtas skaičiuoti nuo 2011 m. sausio 11 d., kai sudaryta komisija dėl galimo netinkamo pareiškėjo tarnybinių funkcijų vykdymo. Pažymėjo, kad įstatyme nurodoma, jog terminas skaičiuojamas nuo pavedimo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Kadangi tokio pavedimo šioje byloje nebuvo, darė išvadą, kad rengiant dokumentus dėl atliekamo tyrimo nebuvo aiškiai įvardinami procesiniai veiksmai, kaip to reikalauja įstatymas. Teismas, priimdamas sprendimą dėl nuobaudos panaikinimo, tuo pagrindu, jog praleistas nuobaudos skyrimo terminas, atsižvelgė į aplinkybes, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatytos aplinkybės buvo žinomos ir iki 2011 m. sausio 11 d., iki šios datos buvo rašomi tiek Teisingumo ministerijos, tiek Departamento patikrinimo dokumentai, kuriuose buvo nustatytos minėtos aplinkybės. Darė išvadą, kad minėtų aplinkybių tyrimas pradėtas 2010 lapkričio mėn., t. y. žymiai anksčiau, negu inicijuotas klausimas pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Konstatavo, kad atsakovas paskyrė pareiškėjui nuobaudą pažeisdamas teisės aktų nustatytą terminą, todėl paskirtą nuobaudą panaikino kaip prieštaraujančią aukštesnės galios teisės aktams.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 153-154) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo Statuto 26 straipsnį, Taisyklių 66-82 punktus, ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktus ir teigia, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo termino pratęsimas priskiriamas procedūriniam klausimui, kurio vykdymo tvarka numatyta teisės aktuose, todėl mano, kad skundžiamo akto panaikinimo teisinis pagrindas turėtų būti pakeistas. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-451/2009. Tvirtina, kad tarnybinio nusižengimo termino pratęsimo klausimas buvo išspręstas iš dalies nesilaikant Statuto 26 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos dėl svarbių priežasčių bei dėl paties pareiškėjo nesąžiningo elgesio atsisakant priimti įteikiamus dokumentus.

Paaiškina, kad būtinumas tirti tarnybinį nusižengimą ilgiau iškilo dėl to, jog, įvertinus jau surinktą medžiagą be pareiškėjo paaiškinimų ir papildomai surinktos medžiagos buvo sudėtinga daryti vienareikšmiškas išvadas dėl galimų padarytų pažeidimų. Mano, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo 30 dienų terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2011 m. sausio 11 d., tačiau dėl pareiškėjo ligos skaičiuojamas nuo 2011 m. balandžio 13 d. Nurodo, kad pranešimas apie tarnybinį nusižengimą pareiškėjui po visumos bandymų buvo įteiktas 2011 m. gegužės 9 d., pareiškėjas Teisingumo ministerijai paaiškinimus pateikė 2011 m. gegužės 12 d.

– paskutinę tarnybinio nusižengimo dieną. Teigia, kad, gavus pareiškėjo paaiškinimus, paaiškėjo, jog reikalingi papildomi duomenys, todėl Departamento ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės buvo paprašyta pateikti papildomą informaciją, kurios analizė ir įvertinimas užėmė laiko. Tvirtina, kad pareiškėjas iš pradžių vengė gauti jam siunčiamus dokumentus, iki 2011 m. balandžio 13 d. sirgo, nuo 2010 m. gruodžio 6 d. buvo nušalintas nuo pareigų dėl kito tarnybinio nusižengimo tyrimo, todėl bendradarbiavimas su juo buvo apsunkintas dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių.

Mano, kad savaitės termino praleidimas ir jo nutrūkimas, įvertinus aplinkybę, kad maksimalus pagal Statuto 26 straipsnio 2 dalį numatytas 60 dienų terminas tarnybiniam tyrimui nėra praleistas, tarnybinis tyrimas aptariamu laikotarpiu vyko ir buvo siekiama išsiaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės pareiškėjo atsakomybės klausimui, neturėtų būti vertinamas kaip esminis pažeidimas, dėl kurio atsiranda abejonių teisingumo ministro Įsakymo teisėtumui ir pagrįstumui.

Pareiškėjas R. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 169-172) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Pažymi, kad ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte kalbama ne apie termino nuobaudai skirti pažeidimą ir ne bet kokių procedūrų taisyklių pažeidimą, o tokių, kurios turėjo užtikrinti objektyvų visų tarnybinio nusižengimo aplinkybių įvertinimą ir pagrįstumą. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-736/2004 ir mano, kad šioje byloje teismo teisinis pagrindas kvalifikuojant padarytas išvadas pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą pritaikytas teisingai. Atkreipia dėmesį, kad teismai daugeliu atveju taiko abu pagrindus – tiek ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tiek šios dalies 3 punktą. Teigia, kad apelianto nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-451/2009 negali būti precedentu šioje byloje, nes bylų faktinės aplinkybės yra nepanašios. Pabrėžia, kad atsakovas, paskyręs nuobaudą 2011 m. birželio 13 d., praleido Statuto 26 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Atkreipia dėmesį, kad teisingumo ministras 2011 m. gegužės 20 d. patvirtino viceministro teikimą, kuriuo buvo siūloma pratęsti tarnybinio nusižengimo tyrimą iki 2011 m. birželio 7 d. Mano, kad teismas teisingai konstatavo, jog tokie veiksmai negali būti laikomi tinkamais Statuto 26 straipsnio 2 dalies prasme. Tvirtina, kad netrukdė tyrimui, 2011 m. balandžio 14 d. buvo Teisingumo ministerijoje, todėl jam buvo galima įteikti dokumentus asmeniškai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 1P-98 (b. l. 8, I t.) teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo pareiškėjo skundžiamame Įsakyme nurodytų faktinių aplinkybių ir materialinės teisės normų pažeidimų nustatymo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau panaikino minėtą Įsakymą dėl procedūrinių pažeidimų, nustatytų atsakovui priimant Įsakymą skirti pareiškėjui R. K. tarnybinę nuobaudą. Kaip matyti, atsakovas pripažįsta, jog teikimas pratęsti tarnybinio nusižengimo tyrimo terminą buvo pateiktas savaitę pavėlavus, tuo pažeidžiant Statuto 26 straipsnio 2 dalį. Apelianto manymu, toks termino praleidimas, įvertinus tai, jog buvo atliekamas tarnybinis tyrimas, o maksimalus Statuto 26 straipsnio 2 dalyje numatytas 60 dienų terminas nebuvo praleistas, nelaikytinas esminiu pažeidimu, sudarančiu pagrindą naikinti Įsakymą.

Statuto 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas nedelsiant, kai gaunamas rašytinis šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų pavedimas (įsakymas, rezoliucija) pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Tarnybinio nusižengimo tyrimas atliekamas ir sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo priimamas per 30 kalendorinių dienų nuo pavedimo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą dienos. Laikas, kurį pareigūnas nebuvo tarnyboje dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, taip pat laikas, kurį tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo sustabdytas, neįskaitomas į 30 kalendorinių dienų terminą, nustatytą tarnybinio nusižengimo tyrimui atlikti. Jeigu yra svarbių aplinkybių, tarnybinio nusižengimo tyrimą pradėti pavedęs asmuo gali pratęsti tarnybinio nusižengimo tyrimo terminą dar iki 30 kalendorinių dienų.

Negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jeigu praėjo 6 mėnesiai nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos, išskyrus atvejus, kai tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas šio straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais (kai sustabdomas pradėjus baudžiamąjį procesą ar bylos dėl administracinio teisės pažeidimo teisena) ir kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių inventorizaciją arba kompetentingos institucijos atliekamą tarnybinį ar kitą patikrinimą. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda turi būti skiriama ne vėliau kaip per 3 metus nuo nusižengimo padarymo dienos (Statuto 26 str. 6 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas yra viena iš svarbiausių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinių dalių (pvz., 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1459/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, kad vienų tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimą įstatymų leidėjas besąlygiškai sieja su paskirtosios nuobaudos neteisėtumu (imperatyviai apibrėžti tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai; draudimas už vieną tarnybinį nusižengimą skirti daugiau nei vieną nuobaudą), kitų pažeidimų įtaka paskirtos nuobaudos teisėtumui turi būti vertinama pagal bendrąsias taisykles, įtvirtintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte – administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (pvz., 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-736/2004, 2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011).

Iš paminėtų Statuto nuostatų matyti, jog jose įtvirtintos taisyklės, viena vertus, skirtos reglamentuoti pačią tarnybinių nuobaudų tyrimo ir jų skyrimo tvarką, adresuojant šias taisykles institucijai, atliekančiai tarnybinį tyrimą. Kita vertus, jos yra skirtos apsaugoti pareigūną nuo galimo persekiojimo bei turi užtikrinti objektyvų ir visapusišką tarnybinio nusižengimo tyrimą, o tuo pačiu ir teisingos nuobaudos skyrimą, t. y. jos adresuotos apsaugoti pareigūno subjektines teises. Taisyklių, adresuotų apsaugoti pareigūno subjektines teises, pažeidimas gali sudaryti pagrindą spręsti, jog tiek tarnybinis tyrimas, tiek paskirta tarnybinė nuobauda yra neteisėti.

Tačiau taisyklės, kurios adresuotos institucijai, atliekančiai tarnybinį tyrimą, paprastai yra susijusios su šios institucijos veiklos vidinės kontrolės užtikrinimu, t. y. šios taisyklės yra skirtos užtikrinti tinkamą šios institucijos veiklą tarnybinės drausmės palaikymo srityje, todėl šių taisyklių pažeidimas dažniausiai neįtakoja pareigūno subjektinių teisių šioje srityje, o tuo pačiu neturi įtakos ir paskirtos nuobaudos teisėtumui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-391/2009).

Byloje nustatyta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas iš karto gavus 2011 m. sausio 11 d. Departamento pažymą Nr. LV-71 (b. l. 9-21, I t.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas nuo 2010 m. lapkričio 25 d. iki 2011 m. balandžio 13 d. buvo laikinai nedarbingas dėl ligos (b. l. 81-98, II t.). Todėl pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, kad dėl pareiškėjo laikino nedarbingumo tarnybinio nusižengimo tyrimo 30 kalendorinių dienų terminas, įtvirtintas Statuto 26 straipsnio 2 dalyje, skaičiuotinas nuo 2011 m. balandžio 14 d., t. y. pasibaigus pareiškėjo laikino nedarbingumo laikotarpiui.

Įvertinus šias aplinkybes, tarnybinio nusižengimo tyrimas turėjo būti atliktas ir sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo priimtas arba, esant svarbioms aplinkybėms, terminas pratęstas iki 2011 m. gegužės 13 dienos. Bylos medžiaga rodo, kad 2011 m. gegužės 20 d. teikimu Nr. (3.14)5R-430 Komisijos galimam Pravieniškių gydymo ir pataisos namų direktoriaus R. K. tarnybiniam nusižengimui tirti pirmininkas G. A. kreipėsi į teisingumo ministrą, siūlydamas leisti minėtai komisijai tarnybinio nusižengimo tyrimą atlikti iki 2011 m. birželio 7 d. (b. l. 100, II t.).

Kaip matyti, tarnybinio nusižengimo tyrimą buvo leista pratęsti dar 25 kalendorinėms dienoms (iki 2011 m. birželio 7 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog pratęsiamas gali būti tik nepasibaigęs terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir administracinių teismų praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-3075/2011). Taigi, įvertinus Statuto 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, pagal kurį nagrinėjamu atveju tarnybinio nusižengimo tyrimas turėjo būti baigtas 2011 m. gegužės 13 d., pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, kad buvo kreipiamasi dėl tarnybinio patikrinimo termino pratęsimo ir teisingumo ministro rezoliucija šis terminas buvo pratęstas jau pasibaigus 30 dienų tarnybinio nusižengimo tyrimo terminui.

Pažymėtina, kad atsakovas neginčija nurodytų faktinių aplinkybių dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo termino pratęsimo jau pasibaigus 30 dienų tarnybinio nusižengimo tyrimo terminui. Tačiau, kaip minėta, ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416/2005).

Statutas expressis verbis nenumato pasekmių, kai konstatuojamas tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros pažeidimas, pavyzdžiui, tuomet, kai tarnybinio patikrinimo terminas pratęsiamas tik praėjus savaitei po Statuto 26 straipsnio 2 dalyje nustatyto 30 kalendorinių dienų termino pasibaigimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, ne kartą yra pažymėjęs, kad įsakymas skirti tarnybinę nuobaudą dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos pažeidimų gali būti panaikintas tik konstatavus, jog buvo iš esmės pažeistos tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės, ir tai turėjo (galėjo turėti) įtakos įstatymais bei poįstatyminiais teisės aktais nustatytoms tarnybinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisėms, kai dėl tokio pažeidimo galėjo būti padarytos nepagrįstos ir neteisingos išvados (Administracinių teismų praktika Nr. 9, p. 254-450). Taigi šiuo atveju esminis vertinimo kriterijus yra tai, ar dėl pažeidimo nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių ištyrimas ir ar tai galėjo lemti nepagrįsto sprendimo priėmimą. Vadovaujantis teismų praktika, esminę reikšmę, analizuojant, ar buvo pažeistos pagrindinės procedūros taisyklės, turi: pirma, ar nebuvo pabloginta pareigūno, kuris įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, teisinė padėtis; antra, ar nebuvo suvaržytos jam garantuojamos teisės (pvz., teisė teikti paaiškinimus, prašymus bei įrodymus; baigus tarnybinį patikrinimą, susipažinti su tarnybinio tikrinimo išvada bei tyrimo metu surinkta medžiaga; tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros metu turėti advokatą ar kitą įgaliotą atstovą; pavaldumo tvarka apskųsti tikrintojo veiksmus).

Pirmosios instancijos teismas ginčijamą atsakovo Įsakymą, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda, pripažino neteisėtu tik vienu aspektu, t. y. dėl to, kad atsakovas pratęsė tarnybinio nusižengimo tyrimo terminą esant pasibaigusiam tarnybinės nuobaudos skyrimo 30 kalendorinių dienų terminui. Kaip minėta, ne kiekvienas tarnybinio nusižengimo tyrimo nuostatų pažeidimas yra besąlyginis pagrindas įsakymui dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo panaikinimui. Kadangi galimybė esant svarbioms aplinkybėms pratęsti tarnybinio nusižengimo tyrimo terminą dar iki 30 kalendorinių dienų (tačiau nepasibaigus pirminiam 30 kalendorinių dienų tarnybinio nusižengimo tyrimo ir sprendimo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo priėmimo terminui) yra susijusi su institucijai, atliekančiai tarnybinio nusižengimo tyrimą, nustatytos veiklos pažeidimu, o ne su pareiškėjo subjektinių teisių šioje srityje pažeidimu, todėl nėra pagrindo išvadai, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda yra neteisėta. Minimo termino paskirtis – užtikrinti operatyvų tarnybinio nusižengimo tyrimo atlikimą, kuris gali užsitęsti ne tik dėl pareigūno laikinojo nedarbingumo. Pažymėtina, kad panašios pozicijos laikomasi ir administracinių teismų praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-391/2009, 2009 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-231/2009, 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-3075/2011, 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-26/2012).

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl minėto pažeidimo būtų netekęs galimybės realizuoti savo teisę dalyvauti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūroje: teikti paaiškinimus, apskųsti procedūros rezultatus ir kt. Pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, nes jis turėjo realią galimybę dalyvauti tarnybinio nusižengimo tyrime (teikti paaiškinimus dėl įtariamo nusižengimo, apskųsti paskirtą nuobaudą, kas ir buvo padaryta). Atsakovo padarytas pažeidimas – užsitęsęs tarnybinio nusižengimo tyrimo atlikimas ilgiau negu leista teisėkūros subjekto, nepadarė įtakos skundžiamo atsakovo Įsakymo teisėtumui materialiuoju teisiniu požiūriu.

Atvirkščiai, komisija, neturėdama patikimų ir pakankamų duomenų dėl galimo pareiškėjo tarnybinio nusižengimo padarymo, nepriėmė jokių sprendimų iš esmės. Kaip matyti, pareiškėjas savo paaiškinimus, kuriais nesutiko su jam inkriminuojamais pažeidimais, surašė 2011 m. gegužės 10 d. (b. l. 32-40, I t.), atsakovo teigimu, pateikė tik 2011 m. gegužės 12 d., t. y. paskutinę tarnybinio nusižengimo tyrimo dieną. Gavęs pareiškėjo paaiškinimus, atsakovas rinko papildomus duomenis (2011 m. gegužės 20 d. raštais Nr. (2.41)7R-4210 ir (2.41)7R-4211 kreipėsi atitinkamai į Departamentą ir Laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl papildomos informacijos pateikimo).

Taigi, teisėjų kolegija šį atsakovo padarytą procedūrinį pažeidimą vertinti esminiu nagrinėjamu atveju neturi pagrindo ir laiko minėtą pažeidimą formaliu tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros pažeidimu, kuris negali lemti ginčijamo Įsakymo neteisėtumo. Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, kad atsakovas nagrinėjamu atveju turėjo pagrindą aplinkybes pripažinti svarbia priežastimi, dėl kurios turi būti pratęstas tarnybinio nusižengimo tyrimo terminas. Pažymėtina, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo ir sprendimo dėl tarnybinės nuobaudos priėmimo terminas, įskaitant termino pratęsimą, negali viršyti 60 dienų termino (neįskaitant pareigūno nebuvimo darbe dėl ligos ar atostogų).

Kaip matyti, nagrinėjamu atveju minėtas terminas nebuvo viršytas (tarnybinio patikrinimo pradžia – 2011 m. balandžio 14 d., tarnybinio tyrimo išvada patvirtinta 2011 m. birželio 7 d., Įsakymas priimtas 2011 m. birželio 13 d.). Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino teisės nuostatas, reguliuojančias tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką ir sąlygas, bei jas neteisingai pritaikė, todėl priėmė neteisingą sprendimą.

Statuto 24 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pareigūnams už tarnybinius nusižengimus gali būti skiriamos šios tarnybinės nuobaudos: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) atleidimas iš tarnybos. Teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1R-116 patvirtintų Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisyklių 81 punkte nurodyta, jog skiriant tarnybinę nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį, padarymo priežastis, pareigūno kaltės rūšį ir laipsnį, tarnybinio nusižengimo sukeltas pasekmes ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Skundžiamu Įsakymu tarnybinė nuobauda – papeikimas, pareiškėjui paskirta už Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 6 straipsnio (taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių) bei sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 19 punkto (laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose patalpose) nuostatų pažeidimą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo apygardos administracinio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 136 str. 1 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl Įsakyme nurodytų nuostatų pažeidimo padarymo, yra teisėta ir pagrįsta. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos, teisėjų kolegijos vertinimu, pakankamai argumentuotai ir detaliai aptarus bei įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Teismo išvardinti įrodymai, vertinant juos chronologiško atsiradimo bei jų šaltinių (įrodinėjimo priemonių) įvairumo aspektais, neturi esminių tarpusavio prieštaravimų, todėl pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu pateiktais argumentais ir jų nekartodama sutinka su apygardos administracinio teismo padarytomis išvadomis, jog pareiškėjas savo veiksmais, t. y. leisdamas nuteistiesiems apsigyventi didesnio ploto tam neskirtose patalpose, sudarė jiems išskirtines sąlygas, todėl atsakovas turėjo faktinį pagrindą skirti pareiškėjui už minėtą pažeidimą tarnybinę nuobaudą, tarnybinė nuobauda – papeikimas, pareiškėjui parinkta pagrįstai.

Atkreiptinas dėmesys, kad būtinasis reikalingumas gali būti pripažintas tik išskirtiniais atvejais, kai remiantis objektyviais įrodymais nustatoma, jog susiklostė itin ekstremali situacija, atitinkamai įstatymais saugomai vertybei (gėriui) buvo iškilęs realus pavojus, jį pašalinti buvo privalu nedelsiant ir tai padaryti kitomis priemonėmis nebuvo įmanoma (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-157/2011). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas neginčija nustatytų faktinių aplinkybių, o jo argumentai dėl būtinojo reikalingumo sąlygų pirmosios instancijos teismo atmesti pagrįstai, kadangi byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo kreipimąsi į Departamentą su prašymais perkelti nuteistuosius iš Pravieniškių gydymo ir pataisos namų į kitas pataisos įstaigas, kol vyksta statybos ir remonto darbai, taip pat kitų aplinkybių, reikalingų pagrįsti pareiškėjo poziciją, kad jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog ginčijamas teisingumo ministro Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis turi būti paliktas galioti. Pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą dėl Įsakyme nurodyto pareiškėjo padaryto pažeidimo pagrįstumo, tačiau neteisingai išaiškino ir pritaikė teisės nuostatas, reguliuojančias tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką ir sąlygas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. K. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Sutkevičius Vaida Urmonaitė-Maculevičienė