2022-11-23 Nr. AB-28273-3-64-3-00404-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-434-556/2022

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00404-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.18.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui K. P. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, Šiaulių RATC) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo K. P. (toliau – ir atsakovas) 54 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava) nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Atsakovas K. P. atsiliepimo į prašymą nepateikė, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, specialiame tinklalapyje.

II. 3. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo Šiaulių RATC prašymą atmetė.

4. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. T-885 (2017 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. T-595 redakcija) patvirtintų Radviliškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarką nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 12.2 punktu ir nustatė, kad pareiškėjas nenurodė, kokiose gyvenamosiose patalpose gyveno atsakovas, nevertino, ar atsakovas priskirtinas vienam iš gyventojų, kurie gyveno gyvenamosios paskirties patalpose, kurioms nėra suteiktas adresas arba nėra įregistruota nuosavybės teisė, arba nebaigta jų statyba. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad atsakovas, vadovaujantis Nuostatų 12.2 punktu, laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju, nes nurodytu adresu buvo deklaravęs gyvenamą vietą, nes Nuostatų 12.2 punkte nustatyta pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama ne su asmens gyvenamosios vietos deklaravimu, o su jo gyvenimo Nuostatų 12.2 punkte nurodytose gyvenamosios paskirties patalpose faktu. Teismas sprendė, kad atsakovas nelaikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų 12.2 punktų prasme. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo laikotarpiu iš esmės buvo nekilnojamojo turto objektas, kuris galėtų būti naudojamas kaip gyvenamosios paskirties patalpos, ir kad būtent šiose gyvenamosios paskirties patalpose gyveno atsakovas. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 5. Pareiškėjas Šiaulių RATC apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

6. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamame teismo sprendime suformuota pozicija prieštarauja Nuostatų esmei, Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo, Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nuostatoms bei teismų praktikai, o taip pat Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalies nuostatoms.

7. Pareiškėjas teigia, jog teismas nepagrįstai perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą, pasisakydamas, jog gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys nepagrindžia asmens gyvenimo Nuostatų 12.2 punkte nurodytose gyvenamosios paskirties patalpose fakto. Pareiškėjas vadovaujasi Gyventojų registro įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.16 straipsnio 1 dalimi ir teigia, jog teisės aktų sisteminė analizė patvirtina priešingą, nei konstatavo teismas, situaciją, kad fizinio asmens gyvenamosios vietos deklaravimas leidžia teigti, jog tokia deklaruota asmens gyvenamoji vieta yra jo gyvenamoji vieta arba, kitaip tariant, fizinio asmens faktinio gyvenimo vieta. Pareiškėjui pateikus teismui įrodymus (pažymą), jog atsakovas savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs pažymoje nurodytu adresu, tokie duomenys yra laikytini teisingais, kol šie duomenys nėra nuginčyti arba kol pats asmuo tokios prezumpcijos nepaneigia, todėl teismas privalėjo laikytis prezumpcijos, jog atsakovo gyvenamoji vieta yra jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu.

8. Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, jog bylos duomenys neįrodo, kad iš esmės buvo nekilnojamojo turto objektas, kuris galėtų būti naudojamas kaip gyvenamosios paskirties patalpos, ir kad būtent šiose gyvenamosios paskirties patalpose gyveno atsakovas. Sisteminis Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nuostatų aiškinimas leidžia teigti, kad asmuo savo gyvenamąją vietą gali deklaruoti tik gyvenamosios paskirties patalpose, priešingu atveju asmenys, kurie nėra deklaravę savo gyvenamosios vietos, įtraukiami į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą. Asmuo, deklaruojantis gyvenamąją vietą, įstaigai pateikia dokumentus, patvirtinančius nuosavybės ar kitokio teisėto valdymo, naudojimo ar disponavimo teisę į patalpą ar pastatą, kuriame asmuo gyvena, tai reiškia, kad asmuo savo gyvenamąją vietą gali deklaruoti tik būste arba gyvenamojoje patalpoje. Taigi, iš atsakovo pagrįstai reikalaujama įsiskolinimo suma, kadangi atsakovas nepaneigė fakto, kad jis negyvena jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu.

9. Pareiškėjas nurodo, jog bylai aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija dėl asmenų gyvenamosios vietos nustatymo, kuri buvo išdėstyta 2011 m. balandžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011. Pareiškėjo įsitikinimu, teismo cituota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-388-789/2021 nustatytomis aplinkybėmis iš esmės nėra tapati, kadangi teismo minimoje byloje buvo nustatyta, jog atsakovas atlieka bausmę Alytaus pataisos namuose, taigi jis nelaikytinas ir gyventoju, kuris gyveno gyvenamosios paskirties patalpose. Taigi, nesant duomenų, kad atsakovas gyventų kitur, nei yra jo deklaruota gyvenamoji vieta, deklaruota gyvenamoji vieta objektyviai turi būti laikoma atsakovo faktinė gyvenamoji vieta, kuri gali būti tik gyvenamosios paskirties būste / patalpose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 54 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., priteisimo iš atsakovo K. P. pagal pareiškėjo Šiaulių RATC prašymą.

11. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo prašymą, motyvuodamas tuo, kad pagal Nuostatų 12.2 punktą pareiga mokėti rinkliavą siejama su aplinkybe, jog vietinės rinkliavos mokėtojas gyvena gyvenamosios paskirties patalpose, o byloje nėra įrodymų, kad ginčo laikotarpiu iš esmės buvo nekilnojamojo turto objektas, kuris galėtų būti naudojamas kaip gyvenamosios paskirties patalpos, ir kad būtent jose gyveno atsakovas.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, ir teigia, jog teismas nepagrįstai perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą, nurodydamas, kad gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys nepagrindžia atsakovo gyvenimo Nuostatų 12.2 punkte nurodytose gyvenamosios paskirties patalpose fakto. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog deklaruota atsakovo gyvenamoji vieta yra jo ir faktinė gyvenamoji vieta, taigi, atsakovui nepateikus šias aplinkybes paneigiančių įrodymų, teismas nepagrįstai pareiškėjo prašymą atmetė.

13. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

14. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję teisės aktai.

15. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava suprantama kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 16 str. 2 d.).

16. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Faktinė aplinkybė, jog atitinkamas asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1390-438/2020). Pagal bendrą taisyklę, atliekų turėtojų pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu ir disponavimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2670-442/2017). Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos teisės pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą valdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2020). Jeigu objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pavyzdžiui, valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas atliekų turėtoju, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose (2 str. 17 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-200-662/2018; 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2491-442/20).

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad vietinė rinkliava atsakovui ginčo laikotarpiu skaičiuojama vadovaujantis Nuostatų 12.2 punktu. Šiame Nuostatų punkte (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2019 m. birželio 1 d.) nustatyta, kad „Pastoviąją dedamąją moka visi nekilnojamojo turto savininkai ar jų įgalioti asmenys: gyvenamosios paskirties patalpų (individualių namų), esančių savivaldybės teritorijoje, vienam iš gyventojų (jei šios patalpos nustatyta tvarka nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba)“. Tame pačiame Nuostatų punkte (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d.), įtvirtinta, kad „Pastoviąją dedamąją moka visi nekilnojamojo turto savininkai ar jų įgalioti asmenys: gyvenamosios paskirties patalpų, esančių Savivaldybės teritorijoje, vienas iš gyventojų (jei šios patalpos nustatyta tvarka nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre arba nebaigta jų statyba arba gyventojas lieka deklaruotas po savininko mirties). Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad vietinės rinkliavos mokėtoju, be kita ko, yra nurodytas gyventojas, kuris gyvena gyvenamosios paskirties patalpose.

18. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, teisėjų kolegija pažymi, kad vietinės rinkliavos surinkėjas (šiuo atveju – pareiškėjas), kaip atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti ne tik vietinės rinkliavos dydį, bet ir pagrįstumą; toks įrodinėjimo naštos paskirstymas iš esmės atitiktų mokestinio pobūdžio bylose (kai kyla ginčai tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo), kurios savo pobūdžiu artimos šios bylos kategorijai, formuojamą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir iš to kylančių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012; 2022 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-781-520/2022).

19. Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo laikotarpiu atsakovas gyveno Savivaldybės teritorijoje esančiose gyvenamosios paskirties patalpose, kurios arba nebuvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, arba kurių statyba nebuvo baigta, arba kad atsakovas, gyvenęs gyvenamosios paskirties patalpose, jose liko deklaruotas po savininko mirties. Pareiškėjo pateiktoje 2021 m. vasario 12 d. pažymoje „Apie gyventojų skaičių“ užpildytos abi grafos „Nuolatinės gyvenamosios vietos deklaravimo data“ skiltys (atvyko, išvyko) nepatvirtina aukščiau minėtų aplinkybių, o pagal viešus valstybės įmonės Registrų centro duomenis, atsakovas neturi nekilnojamojo turto Savivaldybės teritorijoje.

20. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nepateikti duomenys, jog atsakovas laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų 12.2 punkto prasme. Pareiškėjas, prašydamas priteisti vietinę rinkliavą iš atsakovo, nepateikė teismui faktinių duomenų, kad atsakovas atitinka Nuostatų 12.2 punkto situaciją, pagal kurią tik Savivaldybės teritorijoje esančių gyvenamosios paskirties patalpų gyventojas yra apmokestinamas vietine rinkliava. Analogiška praktika dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo taikant Nuostatų 12.2 punktą formuojama ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose dėl vietinės rinkliavos priteisimo (žr., pvz., 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-720-624/2022; 2022 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-719-968/2022; 2022 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-781-520/2022).

21. Dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, kiti pareiškėjo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

22. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius