2024-09-25 Nr. AB-13870-3-61-3-00022-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1670-575/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00022-2024-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 8.3.1; 52.1.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Byloje nagrinėjamas ginčas tarp pareiškėjo M. P. (toliau – ir pareiškėjas) ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) dėl Departamento 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 23S214890 (toliau – ir ginčijamas Sprendimas). Departamentas ginčijamu Sprendimu pripažino netekusiu galios Departamento Klaipėdos skyriaus 2023 m. spalio 19 d. sprendimą, kuriuo buvo priimtas nagrinėti pareiškėjo prašymas išduoti leidimą jam laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – Sprendimas dėl prašymo). Priimdamas ginčijamą Sprendimą, atsakovas laikėsi pozicijos, kad Rusijos pilietybę turintis pareiškėjas kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turėjo pateiki Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus, t. y. galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Kadangi tokių dokumentų pareiškėjas nepateikė, jo prašymas negalėjo būti priimtas.

Teisinis pagrindas. Sąjungos teisė

2. 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau – ir Reglamentas 2018/1806), 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad I priede išvardytų trečiųjų šalių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorines sienas, privalo turėti vizą.

3. Reglamento 2018/1806 I priedo, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorines sienas, privalo turėti vizas, sąrašą, 1 dalyje, be kita ko, nurodyta: <...> Rusija <...>.

4. Reglamento 2018/1806 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad II priedo sąraše nurodytų trečiųjų šalių piliečiams netaikomas 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas buvimui, kai jo trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį.

5. Reglamento 2018/1806 II priedo, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiams netaikomas reikalavimas turėti vizą kertant valstybių narių išorines sienas, kai buvimo trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, 1 dalyje, be kita ko, nurodyta: <...> Izraelis <...> Kanada <...>.

6. Reglamento 2018/1806 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad valstybė narė gali numatyti 3 straipsnyje numatyto vizos reikalavimo išimtis arba 4 straipsnyje nurodyto vizos reikalavimo netaikymo išimtis šiems asmenims: a) diplomatinių, tarnybinių ir (arba) pareiginių ar specialių pasų turėtojams; b) civiliams orlaivių ir laivų įgulų nariams, atliekantiems savo pareigas; c) į krantą išlipantiems civiliams laivų įgulų nariams, kurie turi jūrininko tapatybės dokumentą, išduotą remiantis Tarptautinės darbo organizacijos 1958 m. gegužės 13 d. Konvencija Nr. 108 arba 2003 m. birželio 19 d. Konvencija Nr. 185 arba 1965 m. balandžio 9 d. Tarptautinės jūrų organizacijos konvencija dėl tarptautinės jūrų laivybos sąlygų lengvinimo; d) nelaimės arba avarijos atveju – įguloms ir pagalbos ar gelbėjimo misijų nariams; e) laivų, plaukiojančių tarptautiniuose vidaus vandenyse, civiliams įgulos nariams; f) tarptautinių tarpvyriausybinių organizacijų, kurių nare yra bent viena valstybė narė, ar kitų subjektų, kuriuos atitinkama valstybė narė pripažįsta tarptautinės teisės subjektais tų organizacijų ar subjektų pareigūnams išduotų kelionės dokumentų turėtojams.

7. Pagal to paties straipsnio 3 dalį valstybė narė gali numatyti 4 straipsnyje numatyto vizos reikalavimo netaikymo išimtis asmenims, kurie savo buvimo metu užsiima apmokama veikla.

Teisinis pagrindas. Tarptautinė teisė

8. Kanados ir Europos Sąjungos bei jos valstybių narių išsamus ekonomikos ir prekybos susitarimo (toliau – ir IEPS) dešimtas skyrius skirtas reglamentuoti laikiną fizinių asmenų atvykimą ir buvimą verslo reikalais.

9. IEPS 10.2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „šiame skyriuje atsižvelgiama į lengvatinį prekybos režimą, kurį Šalys taiko viena kitai, ir bendrą tikslą lengvinti prekybą paslaugomis ir investicijas, leidžiant verslo reikalais atvykstantiems fiziniams asmenims laikinai atvykti ir būti Šalių teritorijose bei užtikrinant šio proceso skaidrumą“.

10. IEPS 10.7 straipsnio 1 dalis nustato, kad „kiekviena Šalis, laikydamasi 10-B priede išvardytų išlygų ir išimčių, leidžia kitos Šalies pagrindiniam personalui laikinai atvykti ir būti savo teritorijoje“. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad pagrindiniam personalui leidžiama išbūti: a)

bendrovės viduje perkeliamiems asmenims (specialistams ir vadovaujančiajam personalui): trejus metus arba sutarties galiojimo laikotarpį (trumpesnįjį iš šių dviejų), kurį galima pratęsti iki 18 mėnesių Šalies, suteikiančios leidimą laikinai atvykti ir būti, nuožiūra; b) bendrovės viduje perkeliamiems asmenims (absolventams stažuotojams): vienus metus ar sutarties galiojimo laikotarpį (trumpesnįjį iš šių dviejų); c) investuotojams: vienus metus su galimybę pratęsti Šalies, suteikiančios leidimą laikinai atvykti ir būti, nuožiūra; d) investicijų reikalais atvykstantiems verslo svečiams: 90 dienų per bet kurį šešių mėnesių laikotarpį.

11. IEPS 30.6 straipsnis reglamentuoja privačių asmenų teises. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad nė viena šio Susitarimo nuostata nelaikoma nustatančia asmenims teisių ar prievolių, išskyrus Šalių nustatytas tarpusavio teises ir prievoles pagal tarptautinę viešąją teisę, ar leidžiančia tiesiogiai taikyti šį Susitarimą Šalių vidaus teisinėse sistemose. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Šalis nenustato teisės pareikšti ieškinį kitos Šalies atžvilgiu pagal savo vidaus teisės nuostatas, remdamasi tuo, kad kitos Šalies priemonė neatitinka šio Susitarimo.

Teisinis pagrindas. Nacionalinė teisė

12. 2023 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 (TAR, 2023-04-21, Nr. 7804; toliau – ir Ribojamųjų priemonių įstatymas) 1 straipsnyje įtvirtinta, kad šis įstatymas skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (toliau – ribojamosios priemonės).

13. Šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalis nustato, kad sustabdomas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, dėl kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais tarpininkauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, ir Lietuvos Respublikoje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, kurie turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi.

14. To paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad 3 straipsnyje nurodytos ribojamosios priemonės, išskyrus 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą ribojamąją priemonę, taikomos vienus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos.

15. Pagal šio įstatymo 5 straipsnį įstatymas įsigalioja 2023 m. gegužės 3 d. ir galioja iki 2024 m. gegužės 2 d.

16. 2024 m. balandžio 25 d. Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 3, 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-2581 (TAR, 2024-05-02, Nr. 8222; toliau – ir Ribojamųjų priemonių įstatymas Nr. XIV-2581) 2 straipsniu pakeistas Ribojamųjų priemonių įstatymo 4 straipsnis jo 1 dalyje įtvirtinant, kad šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytos ribojamosios priemonės, išskyrus šio įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje nurodytą ribojamąją priemonę, taikomos nuo 2024 m. gegužės 3 d. iki 2025 m. gegužės 2 d.

17. Ribojamųjų priemonių įstatymo Nr. XIV-2581 3 straipsniu pakeistas Ribojamųjų priemonių įstatymo 5 straipsnis, nustatant, kad šis įstatymas galioja iki 2025 m. gegužės 2 d.

18. To paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinama, kad šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 1 straipsnio 5 dalį ir šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2024 m. gegužės 3 d.

19. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 16 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis yra Australijos, Japonijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Naujosios Zelandijos, Pietų Korėjos pilietis, kuris ketina dirbti ar užsiimti kita teisėta veikla Lietuvos Respublikoje.

Reikšmingos faktinės aplinkybės

20. Pareiškėjas yra trijų valstybių – Kanados, Rusijos ir Izraelio – pilietis.

21. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko su Kanados piliečio pasu. Atitinkamai, Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos pareiškėjo atžvilgiu taikė bevizio režimo atvykimo taisykles.

22. 2023 m. spalio 13 d. Departamento Klaipėdos skyriui pareiškėjas asmeniškai pateikė prašymą skubos tvarka išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – Prašymas). Prašymą pareiškėjas grindė UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 16 punktu. Pareiškėjas nurodė esąs Kanados pilietis, Lietuvos Respublikoje veiklą vykdančios įmonės UAB „Wellesley development“ dalyvis, o jo atvykimo tikslas yra darbas šioje įmonėje. Be kitų dokumentų, prie Prašymo pareiškėjas pridėjo Kanados, Rusijos ir Izraelio pasų kopijas pdf formatu.

23. 2023 m. spalio 19 d. Departamento Klaipėdos skyrius priėmė Sprendimą priimti Prašymą, t. y. nusprendė priimti pareiškėjo Prašymą nagrinėti.

24. 2023 m. spalio 20 d. pareiškėjas gavo pranešimą iš atsakovo, kuriuo prašyta patikslinti, pagal kokią pilietybę pareiškėjas prašo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Vykdydamas šį atsakovo prašymą, pareiškėjas dar kartą nurodė, kad leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje prašo išduoti kaip Kanados pilietis.

25. Informacinėje sistemoje MIGRIS pareiškėjas gavo 2023 m. lapkričio 30 d. atsakovo sprendimą (ginčijamą Sprendimą), kuriuo atsakovas pripažino netekusiu galios Departamento Klaipėdos skyriaus Sprendimą priimti Prašymą. Sprendimo priimti Prašymą neteisėtumą atsakovas motyvavo tuo, kad pareiškėjas yra ne tik Kanados, bet ir Rusijos pilietis, todėl kartu su Prašymu turėjo pateiki Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus, t. y. galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėjas tokių dokumentų nepateikė, atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas Prašymo pateikti negalėjo.

26. Pareiškėjas kreipėsi į Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmus su skundu, kuriuo, be kita ko, prašė panaikinti ginčijamą Sprendimą ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymo priėmimo klausimą. Šis teismas 2024 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas su apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

II. 27. Nustatęs, kad pareiškėjas yra ne tik Kanados, bet ir Rusijos pilietis, tačiau su pateiktu prašymu suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra pateikęs Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytų dokumentų (galiojančios Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotos Šengeno ar nacionalinės vizos arba leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje), nagrinėjamoje byloje ginčijamu Sprendimu atsakovas pripažino netekusiu galios Departamento Klaipėdos skyriaus Sprendimą priimti Prašymą.

28. Nesutikdamas su ginčijamu Sprendimu, pareiškėjas pažymi, kad tarp jo ir atsakovo susiklostė dvejopi administraciniai teisiniai santykiai: pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką pagrindu – administraciniai teisiniai santykiai dėl buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje, o jo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindu – administraciniai teisiniai santykiai dėl laikino gyvenimo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl Departamentas buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje teisiniuose santykiuose pripažinęs pareiškėją Kanados piliečiu ir taikęs jam bevizį teisinį režimą, nereikalavęs Šengeno ar nacionalinės vizos bei priėmęs nagrinėti jo, kaip Kanados piliečio, prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vėliau ėmė pareiškėją laikyti ne tik Kanados, bet ir Rusijos piliečiu, atitinkamai taikydamas jam Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas, kuriomis remdamasis priėmė ginčijamą Sprendimą. Pareiškėjo įsitikinimu, nėra teisinio pagrindo, pagal kurį tris pilietybes turintis asmuo neturi teisės Lietuvos Respublikoje pasirinkti, kurios iš tų valstybių piliečiu save laikyti ir kurios valstybės pilietybe naudojantis teikti prašymus Lietuvos Respublikos institucijoms.

29. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad vertinant jį išskirtinai tik kaip Rusijos Federacijos pilietį, visiškai neatsižvelgiama į pareiškėjo turimas kitas pilietybes, kurios pagal tarptautinę teisę suteikia pagrindą pareiškėjui tikėtis tarptautiniuose susitarimuose pareiškėjui garantuojamų teisių apsaugos. Šiuo aspektu pareiškėjas nuosekliai laikosi pozicijos, kad pritaikęs jo atžvilgiu Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, atsakovas pažeidė IEPS. Konkrečiai, pareiškėjas referuoja į IEPS 10.1, 10.6 – 10.9 straipsnių nuostatas, pagal kurias, kaip nurodo pareiškėjas, Susitarimo dalyvėms galioja pareiga leisti Susitarimo valstybių̨ piliečiams (verslininkams, investuotojams, įmonių vadovams, specialistams ir pan.) be apribojimų ar papildomų leidimų atvykti, būti ir dirbti toje šalyje įsteigtose įmonėse ar vykdyti ūkinę veiklą, taikant supaprastintą tvarką. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad IEPS nuostatos įtvirtina Kanados piliečiams teisę gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o atitinkamą reglamentavimą nacionaliniu lygmeniu įgyvendina UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 16 punktas. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad IEPS turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos nacionalinės (ordinarinės) teisės aktus, kai tarp IEPS, kaip tarptautinės sutarties, ir nacionalinio teisės akto, šiuo atveju – Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies – yra kolizija.

30. Atsakovas su pareiškėjo pozicija nesutinka, nurodydamas, kad Ribojamųjų priemonių įstatyme nėra numatyta išimčių, jog šio įstatymo nuostatos gali būti netaikomos asmenims, turintiems ne tik Rusijos Federacijos, bet ir kitos valstybės pilietybę. Taigi, pareiškėjui, kuris, be kitų, turi ir Rusijos Federacijos pilietybę, minėto įstatymo nuostatos turėjo būti taikomos visa apimtimi.

31. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Departamentas nesprendžia, kokia yra prašymą suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikusio asmens pilietybė, tačiau vertina su prašymu pateiktus dokumentus. Tokio vertinimo metu nustatęs, jog asmuo turi ne vieną pilietybę, tačiau viena jų yra Rusijos Federacijos pilietybė, Departamentas privalo įgyvendinti Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas.

32. Kadangi tiek pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtino, tiek pats pareiškėjas pripažino, jog yra Rusijos Federacijos pilietis, atsakovo teigimu, pareiškėjui turėjo būti taikomas Ribojamųjų priemonių įstatymas ir jis privalėjo atitikti šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios laikinai sustabdė Rusijos Federacijos piliečių prašymų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimą. Visgi pareiškėjas su Prašymu nepateikė galiojančios nacionalinės ar Šengeno vizos, ar leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitoje ES valstybėje narėje. Atitinkamai, pareiškėjas neturėjo teisės Prašymo pateikti.

33. Administracinę bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad IEPS 30.6 straipsnio 1 dalis nustato, kad nė viena šio Susitarimo nuostata nelaikoma nustatančia asmenims teisių ar prievolių, išskyrus Šalių nustatytas tarpusavio teises ir prievoles pagal tarptautinę viešąją teisę, ar leidžiančia tiesiogiai taikyti šį Susitarimą Šalių vidaus teisinėse sistemose (angl. nothing in this Agreement shall be construed as conferring rights or imposing obligations on persons other than those created between the Parties under public international law, nor as permitting this Agreement to be directly invoked in the domestic legal systems of the Parties).

34. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir Teisingumo Teismas) Nuomonės 1/17 pateikimo procedūroje dėl 2017 m. rugsėjo 7 d. Belgijos Karalystės prašymo pateikti nuomonę pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį yra nurodęs, kad pagal IEPS nuostatas įsteigtų Ginčų sprendimo kolegijų jurisdikcija „bus privaloma ne tik atsakovui, kuris turės ją pripažinti pagal IEPS 8.25 straipsnį, bet ir investuotojui ieškovui tuo atveju, jeigu jis ketintų tiesiogiai remtis IEPS nuostatomis. Iš tiesų, kadangi pagal IEPS 30.6 straipsnį iš investuotojų atimta galimybė tiesiogiai remtis IEPS nuostatomis susitariančiųjų šalių nacionaliniuose teismuose, bet kokia šio susitarimo nuostatomis tiesiogiai grindžiama pretenzija turės būti pateikta IEPS kolegijoje“ (2019 m. balandžio 30 d. Teisingumo Teismo nuomonė Nr. 1/17, EU:C:2019:341, 198 p.).

35. Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad minėtoje Teisingumo Teismo nuomonėje Nr. 1/17 nagrinėtos situacijos ir teisėjų kolegijos šios nagrinėjamos administracinės bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame, kaip jau minėta, skundžiamasi ir IEPS nuostatų pažeidimu, nagrinėjančiai teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar IEPS 30.6 straipsnis turėtų būti suprantamas, kaip užkertantis kelią pareiškėjui remtis šio susitarimo nuostatomis nagrinėjamoje administracinėje byloje.

36. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Sąjungos sudaryti tarptautiniai susitarimai yra sudedamoji Sąjungos teisės dalis, todėl dėl jų galima pateikti prašymus priimti prejudicinį sprendimą (1974 m. balandžio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Haegeman, 181/73, EU:C:1974:41, 5 ir 6 punktai; 2010 m. vasario 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Brita, C‑386/08, EU:C:2010:91, 39 punktas ir 2017 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aebtri, C‑224/16, EU:C:2017:880, 50 punktas).

37. Kitas, teisėjų kolegijos nuomone, ginčo teisiniuose santykiuose reikšmingas aspektas yra tas, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis aktualus teisinis reguliavimas yra įtvirtintas Reglamente 2018/1806, kuris nustato trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus.

38. Vadovaujantis minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalimi bei I priedu, Rusijos piliečiams, siekiantiems atvykti į Lietuvos Respubliką taikytinas reikalavimas turėti vizą. Jei į Lietuvos Respublikos teritoriją atvykęs Rusijos pilietis siekia pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, jam kyla pareiga pateikti, be kita ko, galiojančią nacionalinę ar Šengeno vizą, ar leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba kitoje ES valstybėje narėje.

39. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko kaip Kanados pilietis, aktualios yra ir Reglamento 2018/1806 4 straipsnio 1 dalies bei II priedo normos, pagal kurias Kanados piliečiams netaikomas 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas vizos reikalavimas buvimui, kai tokių asmenų buvimo trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį.

40. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nekyla ginčas dėl to, kad pareiškėjo įvažiavimo į Lietuvos Respubliką aspektu kompetentingos valdžios institucijos taikė pareiškėjui kaip Kanados piliečiui galiojančius imigracinius reikalavimus (t. y., bevizio režimo suponuojamą reglamentavimą). Nepaisant to, dėl pareiškėjo taip pat turimos Rusijos pilietybės, vadovaujantis Ribojamųjų priemonių įstatymu, prašant leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam kyla pareiga pateikti galiojančią nacionalinę ar Šengeno vizą, ar leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba kitoje ES valstybėje narėje. Kitaip tariant, pareiškėjui, siekiančiam pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taikomas teisinis reguliavimas ir iš jo kylantis reikalavimas pateikti dokumentą, kurio pagal Reglamento 2018/1806 nuostatas besinaudojantis beviziu režimu, pareiškėjas neturi turėti.

41. Be kita ko, šiame kontekste teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad vadovaujantis Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalimis „sustabdomas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių prašymų išduoti vizą priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje, išskyrus atvejus, kai dėl prašymo išduoti vizą pateikimo tarpininkauja Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Sustabdomas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių prašymų išduoti nacionalines vizas priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje“. Kitaip tariant, vadovaujantis minėtu teisiniu reguliavimu, pareiškėjui kaip Rusijos piliečiui negalėtų būti išduodama Lietuvos Respublikos nacionalinė viza.

42. Nagrinėjant pareiškėjui taikyto reikalavimo pateikti galiojančią vizą (ar leidimą gyventi) teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti, kad pagal Reglamento 2018/1806 6 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi diskreciją 4 straipsnyje nurodyto vizos reikalavimo netaikymo išimtis nustatyti tos dalies a – f punktuose nurodytiems asmenims. Vis dėlto nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas nekyla, kad pareiškėjas nepriskirtinas minėtose normose apibrėžtų asmenų grupių kategorijoms.

43. Vadovaudamasi Reglamento 2018/1806 6 straipsnio 3 dalimi teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad minėta norma suteikia valstybėms narėms diskreciją nustatyti 4 straipsnyje numatyto vizos reikalavimo netaikymo išimtis asmenims, kurie savo buvimo metu užsiima apmokama veikla. Vis dėlto šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje aktualaus Ribojamųjų priemonių įstatyme nustatyto reglamentavimo taikymo prasme pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respublikos tikslas neturi reikšmės. Kitaip tariant, Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas reikalavimas turėti galiojančią Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitoje ES valstybėje narėje, siekiant pateikti prašymą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taikytinas neatsižvelgiant į tai, ar tokio leidimo prašantis užsienietis savo buvimo Lietuvos Respublikoje metu užsiims apmokama veikla. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro prielaidą, kad Reglamento 2018/1806 6 straipsnio 3 dalis netaikytina tokiomis, kaip nagrinėjamos bylos, aplinkybėmis.

44. Kitų Reglamento 2018/1806 normų, suteikiančių valstybei narei diskreciją įtvirtinti 4 straipsnyje numatyto vizos reikalavimo netaikymo išimtis, ar šiuo aspektu aktualios Teisingumo Teismo jurisprudencijos, teisėjų kolegija nenustatė.

45. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, reikšmingas ir reglamento, kaip Europos Sąjungos teisės akto, pobūdis. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuoseklią praktiką, Lietuvos teismai ir viešojo administravimo subjektai privalo tiesiogiai taikyti reglamentus, neieškodami jų nuostatas perkeliančių nacionalinių teisės aktų (2009 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I143-18/2009, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-566-662/2017, 2022 m. birželio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-5-502/2022). Tačiau valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, jeigu nepažeidžia jo tiesioginio taikymo, neiškraipo jo, kaip Sąjungos teisės akto, pobūdžio ir jei patikslina šiuo reglamentu joms suteiktos diskrecijos įgyvendinimą, nepažeisdamos jo nuostatų (2016 m. liepos 7 d. Teisingumo Teismo sprendimą Občina Gorje, C-111/15, EU:C:2016:280). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi požiūrio, kad nacionaliniai poįstatyminiai aktai taikytini tiek, kiek reglamentuose apibrėžtos diskrecijos ribose juos papildo ar patikslina (2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014, 2015 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-762-502/2015, 2022 m. birželio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-5-502/2022).

46. Taigi, atsižvelgiant į Reglamento 2018/1806, kaip tiesiogiai taikomo ES teisės akto, pobūdį ir į juo nustatytą reglamentavimą, teisėjų kolegijai nėra aišku, ar šio teisės akto 4 straipsnio 1 dalis, siejant ją su II priedu, turi būti aiškinama, kaip nedraudžianti laikinai galiojančio nacionalinio teisinio reguliavimo, pagal kurį siekiančiam pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos piliečiui taikomas reikalavimas pateikti galiojančią vizą ar leidimą gyventi, neatsižvelgiant į tai, kad toks asmuo į Lietuvos Respubliką atvyko, pasinaudojęs beviziu režimu, kaip Reglamento 2018/1806 II priede nurodytos valstybės pilietis. Be to, atsižvelgiant į IEPS nuostatomis nustatytą teisinį reguliavimą, kuriuo nagrinėjamame ginče nuosekliai remiasi pareiškėjas, akcentuodamas savo teises, kylančias iš atitinkamų Susitarimo nuostatų, tačiau, kita vertus, taip pat turint mintyje šio Susitarimo 30.6 straipsnio turinį, teisėjų kolegijai kyla neaiškumų dėl IEPS, kaip sudedamosios Sąjungos teisės dalies, ir Reglamento 2018/1806 santykio suderinamumo aspektu tokiomis, kaip nagrinėjamos bylos aplinkybėmis.

III. 47. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinės instancijos teismas administracinėms byloms (Administracinių bylų teisenos įstatymo 21 str.), todėl iškilus Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų aiškinimo klausimui, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, jis privalo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (SESV 267 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 str.).

48. Šiomis aplinkybėmis, siekiant išsklaidyti kilusias abejones dėl ginčo teisiniams santykiams aktualių Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo bei taikymo, yra tikslinga kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti aptartas Sąjungos taisykles. Atsakymas į šios nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytus klausimus turėtų esminę reikšmę nagrinėjamai bylai, nes sudarytų prielaidas, be kita ko, užtikrinant Sąjungos teisės viršenybę, vienodai nacionalinių teismų praktikai ir leistų nedviprasmiškai ir aiškiai nuspręsti dėl IEPS nuostatų pažeidimu grindžiamų pareiškėjo argumentų pagrįstumo, taip pat dėl prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje siekiantiems pateikti Rusijos piliečiams, turintiems ir Reglamento 2018/1806 II priede nurodytos valstybės pilietybę, pagal nacionalinę teisę taikomų reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta pirmiau ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 137 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais byloje reikšmingais klausimais:

„1. Ar Kanados ir Europos Sąjungos bei jos valstybių narių išsamus ekonomikos ir prekybos susitarimo 30.6 straipsnis turėtų būti aiškinamas, kaip neleidžiantis Kanados, Izraelio ir Rusijos pilietybes turinčiam asmeniui remtis šio susitarimo nuostatomis, nacionaliniam teismui teikiant skundą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tokiomis, kaip nagrinėjamos bylos, aplinkybėmis?

2. Ar 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus, 4 straipsnio 1 dalis, siejant ją su II priedu, turi būti aiškinama, kaip nedraudžianti laikinai galiojančio nacionalinio teisinio reguliavimo, pagal kurį siekiančiam pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos piliečiui taikomas reikalavimas pateikti galiojančią vizą ar leidimą gyventi, neatsižvelgiant į tai, kad toks asmuo į Lietuvos Respubliką atvyko, pasinaudojęs beviziu režimu, kaip Reglamento 2018/1806 II priede nurodytos valstybės pilietis, kartu atskleidžiant šių Reglamento 2018/1806 nuostatų ir IEPS suderinamumo klausimą tokiomis, kaip nagrinėjamos bylos aplinkybėmis?“

Nagrinėjamą administracinę bylą sustabdyti iki bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan