d9557347-2aed-401b-a4c9-d31ee39c7cd1 · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                                            Baudžiamoji byla Nr. 1A-555/2012                                                                           Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00292-2012-6                                                                             Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.2.3.                                                                                                                                                    (S) LIETUVOS Apeliacinis teismas N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                              2012 m. lapkričio 7 d.                                                         Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),teisėjų:

Valdimaro Bavėjano, RÅ«tos Mickevičienės,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, dalyvaujant prokurorui Liutaurui Rudzevičiui, gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčuk, nuteistajam A. R.,           vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktÄ â€“ laisvės atėmimu septyneriems metams.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.           A. R. pripažintas pavojingu recidyvistu.           IÅ¡ nuteistojo A. R. priteista 5 571,35 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos gydymo iÅ¡laidoms atlyginti.           Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :            A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 4 d. apie 19 val. 50 min., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) rajone, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu su sugyventine A.

L., tyčia nukentėjusiajai vienÄ kartÄ dÅ«rė peiliu į pilvo sritį, taip padarė durtinę-pjautinę žaizdÄ deÅ¡inės paÅ¡onės srityje su kepenų sužalojimu, dėl ko nukentėjusiajai A. L. sunkiai sutrikdė sveikatÄ .           A. R. apeliaciniu skundu praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendį pakeisti ir jo nusikalstamÄ veikÄ iÅ¡ BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktÄ ir paskirti Å¡velnesnę bausmę.

Pažymi, kad nesutinka su priteistu civiliu ieškiniu. Nuteistasis A. R. skunde remiasi baudžiamosios teisės teorija bei teismų praktika ir nurodo, kad teisingumas reiškia ne tik tai, jog byloje turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylos aplinkybės, bet ir paskirta bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai bei atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį.Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui.

Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę neatsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes.            Atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius parodymus, kurie neprieÅ¡taravo kitai bylos medžiagai. Be to, prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi. PraÅ¡o įvertinti ir tai, kad su nukentėjusiÄ ja A. L. kartu gyveno ir vedė bendrÄ Å«kį Å¡eÅ¡erius metus, prieÅ¡ jÄ fizinio smurto nevartojo, alkoholiu nepiktnaudžiavo.

NukentėjusiÄ jÄ sužalojo netyčia, Å¡iuo metu ji neturi jam (apeliantui) jokių pretenzijų, jos sveikata gera, iÅ¡ ligoninės grįžo į jų namus, palaiko Å¡iltus tarpusavio santykius.           A. R. ir jo gynėjas praÅ¡o nuteistojo apeliacinį skundÄ tenkinti, prokuroras – atmesti.           Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį.

A. R. kaltė padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytÄ nusikaltimÄ Ä¯rodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ teismas savo iÅ¡vadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis.

Å iuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikÅ¡mės bei atsižvelgiant į visÄ baudžiamosios bylos medžiagÄ nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtÄ ir nepagrįstÄ nuosprendį.

Pirmosios instancijos teismas nuteistojo parodymus, raÅ¡ytinę medžiagÄ , specialisto iÅ¡vadas vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. PrieÅ¡ingai, nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vertina vienpusiÅ¡kai ir selektyviai, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis.            Apeliantas skunde nurodo, kad nusikalstamÄ veikÄ padarė dėl neatsargumo, tačiau nenurodo jos formos ir konkrečių motyvų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis pateikia savo veiksmų subjektyvų vertinimÄ , to visiÅ¡kai nesiedamas su visomis ir objektyviai nustatytomis bylos aplinkybėmis. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jei asmuo nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, tie padariniai negali bÅ«ti jam inkriminuoti, kaip padaryti esant tyčinei kaltės formai, kuri reikalauja daromos veikos konkretaus pavojingumo suvokimo, konkrečių padarinių (pvz.: sveikatos sutrikdymo, gyvybės atėmimo ar pan.) numatymo ir jų norėjimo ar sÄ moningo leidimo jiems kilti.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ne­at­sar­gus sveikatos sutrikdymas dėl nusikals­ta­mo pasitikėji­mo yra tada, kai kalti­nin­kas nu­ma­to, kad jo vei­ka ga­li su­kel­ti ki­to žmo­gaus sveikatos sutrikdymÄ , ta­Äiau lengvabÅ«diÅ¡­kai ti­ki­si Å¡ių pada­ri­nių iÅ¡­veng­ti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Esant nusikalsta­mam pa­si­ti­kė­ji­mui kaltinin­kas su­pran­ta, kad el­gia­si rizikin­gai, ta­Äiau ti­ki­si sužalojimų iÅ¡­veng­ti. Kal­ti­nin­ko tikė­ji­mas tu­ri bÅ«­ti parem­tas aplin­ky­bė­mis, kurios, jo ma­ny­mu, tu­ri už­kirs­ti ke­liÄ ki­to žmogaus galimam sužalojimui.

Å ios ap­lin­ky­bės tu­ri bÅ«­ti objek­ty­vaus pobÅ«­džio. Ti­kė­ji­mas kon­kre­Äio­mis aplinkybė­mis, ku­rios, kal­ti­nin­ko ma­ny­mu, ob­jek­ty­viai ga­li pa­dė­ti iÅ¡­veng­ti tokių padarinių, yra pagrin­di­nis požymis, pa­gal ku­rį vei­ka atribojama nuo sveikatos sutrikdymo netiesio­gi­ne ty­Äia (BK 15 straips­nio 3 da­lis), kai kal­ti­nin­kas yra abe­jin­gas galimam ki­to žmo­gaus sužalojimui dėl sa­vo veikos, sÄ ­mo­nin­gai leis­da­mas kil­ti numa­to­miems pada­ri­niams.

          Ne­at­sar­gus sveikatos sutrikdymas dėl nu­si­kals­ta­mo nerÅ«pestingumo yra ta­da, kai kaltininkas ne­nu­ma­tė, kad jo vei­ka ga­li sužaloti ki­tÄ Å¾mo­gų, ta­Äiau pa­gal vei­kos aplin­ky­bes ir sa­vo as­me­ni­nes sa­vy­bes tu­rė­jo ir ga­lė­jo tai numaty­ti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Esant nusikals­ta­mam nerÅ«pestingumui, kal­ti­nin­kas nesu­pran­ta, kad da­ry­da­mas vei­kÄ ke­lia pa­vo­jų ki­to žmo­gaus sveikatai. Nusikalstamas pasitikėjimas reikalauja, kad asmuo ne tik suprastų, jog veikia rizikingai žmogaus sveikatai, ir numatytų sužalojimo laipsnį kaip galimus tokios veikos padarinius, bet ir tikėtųsi iÅ¡vengti tų padarinių, t. y. kartu numatytų konkrečias realias aplinkybes, kurios, jo manymu, toje situacijoje paÅ¡alins pavojingų padarinių atsiradimo galimybę.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. R. kaltė dėl A. L. sunkaus sveikatos sutrikdymo grindžiama paties nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojo M. G. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, teismo medicinos specialisto išvadomis. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuteistojo A. R. ir nukentėjusiosios parodymais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl įrodymų vertinimo yra pagrįsti, patikimi ir įtikinami.

Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas, neatitinkantis kaltininko lÅ«kesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neiÅ¡samumÄ patvirtinančios aplinkybės.            Remiantis bylos medžiaga matyti, kad A. R. ir nukentėjusiosios A. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme yra nenuoseklÅ«s. Ikiteisminio tyrimo metu A. R. apklaustas kaip įtariamasis, dalyvaujant gynėjui parodė, kad kartu su A. L. gėrė alkoholinius gėrimus, po to, apeliantas liepė nukentėjusiajai pagaminti valgyti, tačiau Å¡i atsisakė.

Todėl jis pasiėmė peilį, nuėjo iki A. L., kuri gulėjo lovoje ant nugaros ir vienÄ kartÄ peiliu dÅ«rė į pilvÄ (1 t., 70, 72 b. l.). Å iuos savo parodymus nuteistasis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje, dalyvaujant gynėjui (1 t., 73-75 b. l.). Pažymėtina, kad nuteistasis A. R. analogiÅ¡kus parodymus davė teisme skiriant kardomÄ jÄ priemonę – suėmimÄ (1 t., 81-82 b. l.).           Tokius A. R. parodymus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino nukentėjusioji A. L., iÅ¡ kurių matyti, kad nuteistasis priėjo prie jos, kai ji gulėjo lovoje ant nugaros, ir peiliu dÅ«rė jai į pilvÄ (1 t., 21-24 b. l.).

IÅ¡ liudytojo M. G. parodymų matyti, kad jam nuteistasis pasakė, jog „padÅ«rė saviÅ¡kę“. Tačiau pirmosios instancijos teisme A. R. ir A. L. pakeitė parodymus ir teigė, kad nuteistasis nukentėjusiÄ jÄ patraukė už peties, tokiu bÅ«du ji pati užkrito ant peilio, t. y. jÄ sužalojo dėl neatsargumo. Pirmosios instancijos teismas tokiais nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymais pagrįstai nepatikėjo ir vadovavosi parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jie prieÅ¡tarauja teismo medicinos specialisto iÅ¡vadai bei specialisto R.

L. parodymams, duotiems apygardos teismo teisiamajame posėdyje. IÅ¡ teismo medicinos specialisto R. L. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios nurodytas sužalojimo padarymo mechanizmas neįmanomas. PrieÅ¡ingai, nukentėjusiosios pilve padaryta durtinės žaizdos kraÅ¡tai nebÅ«dingi griuvimui. Apygardos teismas A. R. iÅ¡keltÄ versijÄ aptarė ir paneigė, o nuteistasis apeliaciniame skunde jokių naujų argumentų dėl to nenurodo. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nukentėjusioji keisdama parodymus siekia padėti nuteistajam suÅ¡velninti baudžiamÄ jÄ atsakomybę.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad A. R. smÅ«gį A. L. peiliu į pilvÄ sudavė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y.: nuteistasis suduodamas peiliu į gyvybiÅ¡kai svarbiÄ kÅ«no dalį (pilvÄ ) suvokė pavojingÄ savo veiksmų pobÅ«dį, numatė, kad gali sukelti tam tikrus padarinius, tačiau jam nebuvo svarbus jų pobÅ«dis, t. y. jų nekonkretizavo (BK 15 straipsnio 2 dalis). Esant Å¡ioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys.

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog apeliantas sužalojo A. L. dėl neatsargumo.          Skunde nuteistasis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme davė teisingus parodymus, jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, dėl padarytos veikos labai gailisi.            Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamÄ jÄ atsakomybę yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytÄ veikÄ bei nuoÅ¡irdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vadinasi, teismas, norėdamas konstatuoti Å¡iÄ kaltininko atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir kad dėl padarytos veikos nuoÅ¡irdžiai gailisi. Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamÄ veikÄ nustatomas tada, kai asmuo savanoriÅ¡kai prisipažįsta padaręs nusikalstamÄ veikÄ , t. y. veikÄ , kuriÄ jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas.

Kaltininko nuoÅ¡irdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamÄ veikÄ , kritiÅ¡kai vertina savo elgesį, iÅ¡gyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi suÅ¡velninti nusikalstamos veikos padarinius. NuoÅ¡irdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiÅ¡kimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi bÅ«ti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumÄ (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktÄ pagalbÄ ir pan.).

Pažymėtina, kad kaltininko nuoÅ¡irdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali bÅ«ti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamÄ jÄ atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylÄ nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamÄ veikÄ (Kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007,                       2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009).

           Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos iÅ¡nagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iÅ¡ dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimÄ nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali bÅ«ti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ .

Kadangi Å¡iÄ atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamÄ reikÅ¡mę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylÄ Ä¯nešė į teisingo sprendimo byloje priėmimÄ .           Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis A. R. apygardos teisme davė tik iÅ¡ dalies teisingus parodymus, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu juos pakeitė.

Kaip matyti iÅ¡ teisiamojo posėdžio protokolo, nukentėjusioji A. L. taip pat pakeitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Apygardos teismas nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymų pakeitimÄ vertino kritiÅ¡kai, kaip apelianto siekimÄ iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Å ie duomenys rodo, kad A. R. apklausų metu nebuvo visiÅ¡kai nuoÅ¡irdus, iÅ¡samių ir nuoseklių parodymų nedavė, esminių bylos aplinkybių nepripažino. Apygardos teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė nuteistojo argumentus dėl nukentėjusiajai padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo neva dėl neatsargumo. Esant Å¡iems duomenims pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad apelianto parodymai teisme iÅ¡ esmės skiriasi nuo duotų ikiteisminiame tyrime.

Apeliacinis teismas pažymi, kad nors A. R. skunde nurodo, jog prisipažino ir nuoÅ¡irdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomi vidiniai iÅ¡gyvenimai Å¡iuo atveju didžiÄ jÄ dalimi yra susiję su paskirtos bausmės dydžiu. Atsižvelgusi į iÅ¡dėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam A.

R. pagristai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdaus gailėjimosi.Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formÄ ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadijÄ ; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Be to, teismas turi kreipti daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo bÅ«do ir jo ankstesnio elgesio padarinys.Apygardos teismas skirdamas bausmę A. R. vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis, 56 straipsnio 2 dalis, 61 straipsnis), atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (amžių, sveikatÄ , nedirba, piktnaudžiauja alkoholiu), nusikaltimo paskatas ir motyvus, nes nuteistajam pyktis kilo spontaniÅ¡kai ginčo su nukentėjusiÄ ja metu, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ , atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimÄ , vienÄ atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad A. R. padarė tyčinį baigtÄ nusikaltimÄ , kuris pagal savo sunkumÄ priskiriamas prie labai sunkių (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlė labai sunkius padarinius – sunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymÄ , nusikaltimas padarytas esant tiesioginei neapibrėžtai tyčiai, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusioji pretenzijų neturi. Apygardos teismas A. R. teisingai pripažino pavojingu recidyvistu, nes jis anksčiau teistas du kartus, paskutinį kartÄ už labai sunkų smurtinį nusikaltimÄ (BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas), šį nusikaltimÄ padarė teistumui neiÅ¡nykus.

Tokiu bÅ«du, apeliantas iÅ¡vadų nepadarė. Apygardos teismas A. R. paskyrė laisvės atėmimo bausmę įstatymo sankcijos vidurkio ribose. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia bausmė nėra neteisinga ir aiÅ¡kiai per griežta. BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti Å¡velnesnę bausmę. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra iÅ¡imtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas Å¡iam asmeniui už Å¡ios nusikalstamos veikos padarymÄ aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui (Kasacinės bylos Nr. 2K-77/2007, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-226/2010).

Tačiau nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodo jokių iÅ¡imtinių aplinkybių, kurioms esant jam paskirtÄ bausmę bÅ«tų galima Å¡velninti arba skirti su laisvės atėmimu nesusijusiÄ bausmę. Be to, tokių aplinkybių Å¡ioje byloje neįžvelgia ir Apeliacinio teismo teisėjų kolegija. Apygardos teismas motyvuota nurodė, kad visais atvejais turi bÅ«ti įvertinama nukentėjusiojo asmens teisėtų interesų apsauga, todėl nė vieniems iÅ¡ jų negali bÅ«ti suteikiama prioritetinė reikÅ¡mė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Å¡ioje byloje teisingumo principas nepažeistas, o A. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiÅ¡kiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimÄ , BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimÄ . IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareiÅ¡kė 5 571,35 Lt civilinį ieÅ¡kinį už nukentėjusiosios A. L. gydymÄ (1 t., 30 b. l.). Byloje taip pat yra pateiktas gydymo paslaugų apskaitos iÅ¡raÅ¡as (1 t., 35 b. l.).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnio l dalyje numatyta, kad žala, padarytÄ asmeniui, jeigu Å¡is suluoÅ¡intas ar kitaip sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui buvo padaryta 5 571,35 Lt žala, nes tokia suma buvo apmokėta už nukentėjusiajai suteiktas sveikatos priežiÅ«ros paslaugas. Pirmosios instancijos teismas šį ieÅ¡kinį patenkino visiÅ¡kai, nes A. R. padarė tyčinį nusikaltimÄ , o atsiradusi žala yra tiesioginiame priežastiniame ryÅ¡yje su nusikalstamais veiksmais.           Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :

           Nuteistojo A. R. apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkas                                                                              Kęstutis JucysTeisėjai                                                                       Valdimaras Bavėjanas                                                                       RÅ«ta Mickevičienė