2023-08-30 Nr. AB-15436-3-61-3-00168-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1557-442/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00168-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.5; 13.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eveltita“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno teritorinė muitinė) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Eveltita“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir Muitinės departamentas) 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 1A-222 „Dėl UAB „Eveltita“ skundo“ (toliau – ir Sprendimas, ir Muitinės departamento sprendimas); 2) panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM, ir Muitinė) 2020 m. rugsėjo 3 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM19/310503S (toliau – ir Ataskaita). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Kauno TM 2020 m. rugsėjo 3 d. priėmė Ataskaitą, kuria įpareigojo UAB „Eveltita“ per 10 dienų nuo muitinės pranešimo įteikimo dienos įvykdyti 1 741 Eur mokestinę prievolę (1 067 Eur muito bei 674 Eur baudos). 2020 m. spalio 5 d. Bendrovė pateikė skundą Muitinės departamentui dėl Ataskaitos, bet Departamentas Sprendimu patvirtino Ataskaitą. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrįstai nurodė, jog taikyti sandorio vertės metodą muitinei vertei nustatyti nėra pagrindo, kadangi pareiškėjas sandorio vertę įrodė oficialiais buhalteriniais dokumentais, kurių patikimumu nebuvo pagrindo abejoti, o Muitinė nustatė tik menkaverčius ir formalius trūkumus. Nors pagal 2009 m. sausio 10 d. ilgalaikę prekių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. BEN090110 mokėjimas už prekes gali būti vykdomas dalimis arba visa suma, realiai mokėjimai visuomet atliekami dalimis, kadangi nėra žinoma, koks galutinis prekių asortimentas bus pakrautas į konteinerį, o avansinis mokėjimas atliekamas pradedant vykdyti užsakymą. Praktika nerašyti konkrečių duomenų į pavedimo paskirtį Bendrovėje susiformavo jau seniai, nes dažnai sąskaitų ir sutarčių numeriai kinta (jos perrašomos), keičiant užsakomų prekių asortimentą (dalies jų kraunant nebebūna arba užsakoma daugiau), o pagal kitą sutarties ar sąskaitos numerį padarytas pavedimas tikrai nebūtų tinkamu įrodymu dėl sandorio vertės. Iš pareiškėjo pateiktų mokėjimo nurodymų sumų, pateiktų sąskaitų faktūrų ir pirkimo–pardavimo sutarčių aiškiai matyti, jog sumos visiškai sutampa, todėl yra objektyvių duomenų visuma, pagrindžianti sandorio vertę. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog ilgalaikės prekių pirkimo–pardavimo sutarties nuostatos yra prieštaringos bei neišsamios. Tai, kad su pardavėju už deklaracijose Nr. 19LTKC01001M10FAA7 bei Nr. 19LTKC0100IM10D594 nurodytas prekes buvo tinkamai atsiskaityta, patvirtina pateiktos sąskaitos faktūros Nr. BEN191010, Nr. BEN191014, pardavimo sutartys Nr. BEN190930C ir Nr. BEN191008C, 2009 m. sausio 10 d. ilgalaikė prekių pirkimo–pardavimo sutartis, akcinės bendrovės (toliau – ir AB) Swedbank mokėjimo nurodymai (2019 m. rugsėjo 14 d., 2019 m. spalio 1 ir 10 d., 2019 m. gruodžio 2 ir 4 d.).

2.2. Pareiškėjas papildomai pateikė Kinijos įmonės „Guangzhou Bensco Trading Limited“ 2020 m. rugpjūčio 14 d. paaiškinimą, kuris paneigė muitinės abejones dėl netinkamo subjekto, gavusio pavedimus, ir dėl netinkamo atsiskaitymo už prekes. Bendrovė su minėta įmone palaiko prekybinius santykius jau beveik 20 metų. Kiekvienam atskiram užsakymui sudaromos atskiros pardavimo sutartys, jose nurodant tik parduodamų-perkamų prekių sąrašą, pareiškėjas prekes įsigyja už konkurencingą kainą, kuri priklauso nuo šalių sutartų prekių tiekimo sąlygų, kiekio, ekonominės situacijos ir kitų aplinkybių. Pareiškėjas nesutiko su išvada, jog jis mokėjimus atliko fiziniam asmeniui S. S. Y., o ne pardavėjui – įmonei „Guangzhou Bensco Trading Limited“, todėl tai laikytina pažeidimu siekiant nustatyti sandorio vertę. S. S. Y. yra minėtos įmonės savininkas. Iš pardavimo sutarčių Nr. BEN190930C ir Nr. BEN191008C matyti, jog pardavėjas jose nurodė savo banko sąskaitą, į kurią turi būti pervesti pinigai už prekes. Pareiškėjas negalėjo daryti įtakos pardavėjo banko duomenims, pervesti pinigus į kitą banko sąskaitą nei nurodytoji sutartyje, kadangi tokiu atveju jis būtų netinkamai įvykdęs sutarties sąlygas. Pardavėjas pats pasirenka, koks ir kam prievolės įvykdymas jam yra tinkamas, o atsiskaitymo būdas, kai pinigai pervedami įmonės savininkui, yra galimas pagal Kinijos Liaudies Respublikos teisės aktus.

2.3. Pareiškėjas nepritarė pozicijai, kad atsiskaitymas įmonės savininkui galėjo turėti įtakos sandorio vertės dydžiui. Muitinė netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, o priimtą administracinį aktą grindė tik prielaidomis. Pareiškėjas paviešino savo konfidencialią informaciją – įmonės „Guangzhou Bensco Trading Limited“ jam pateiktą kainininką, o muitinės abejonės dėl to, kam jis skirtas, atmestinos, nes pareiškėjas negalėtų turėti ir disponuoti ne jam skirtu prekių kainininku. Pareiškėjui nesuprantami ir argumentai, kuriais remiantis atmesti jo pateikti prekių pavyzdžiai iš internetinės pardavimų platformos www.alibaba.com, nes muitinei pateikti dokumentai (detalūs prekių sąrašai su nuotraukomis) patvirtina, jog buvo pirkti nurodytiesiems pavyzdžiuose tapatūs daiktai. Taigi, siekdamas paneigti muitinės abejones dėl neva per mažų prekių kainų, pareiškėjas pateikė prekių kainų sąrašą, kuriame matyti konkrečios prekių kainos su konkrečiais daiktų išmatavimais, taip pat išrašus iš www.alibaba.com su tokiais pačiais daiktais, patvirtinančius, jog bet koks asmuo gali šias prekes įsigyti iš esmės tokiomis pat kainomis, kokias pareiškėjas mokėjo įmonei „Guangzhou Bensco Trading Limited“, o priešingos muitinės išvados nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis.

2.4. Muitinės parinktas vertės nustatymo metodas netaikytinas dar ir dėl to, kad, muitinės vertę nustatant pagal prekių masę ir taikant ją visai žaislų kategorijai, neaišku, kuo pagrįsta muitinės vertė už prekės vienetą. Vienoje siuntoje gali būti skirtingi ir skirtingą vertę turintys daiktai, šiuo atveju – žaislai. Be to, pareiškėjo įsitikinimu, muitinė nepagrįstai laikė, jog deklaruota sandorio vertė yra žymiai (3–6 kartus) mažesnė nei kitų importuotojų deklaruotų panašių prekių sandorių vertės, sukauptos Prekių muitinio įvertinimo informacinėje sistemoje (toliau – ir PREMI IS), juolab, kad iš Ataskaitos ir Sprendimo nėra aišku, kokiu būdu nustatyta, jog palyginimui parinktų prekių sandorio vertės yra tapačių prekių, ir pareiškėjui nėra žinoma, su kokiomis prekėmis ir jų sandorių vertėmis buvo lyginamos jo įvežtos prekės.

2.5. Departamentas Bendrovės skundą gavo 2020 m. spalio 5 d., tačiau Sprendimą priėmė tik 2020 m. gruodžio 14 d., t. y. daugiau nei dvigubai viršydamas Departamento generalinio direktoriaus 2016 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1B-1074 patvirtintų Skundų pateikimo Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir jų nagrinėjimo nuostatų (toliau – ir Skundų nagrinėjimo nuostatai) 29 punkte įtvirtintą 30 dienų terminą. Sprendimas pareiškėjui įteiktas tik 2020 m. gruodžio 28 d., radus Sprendimą pašto dėžutėje, o ne įteikiant registruotu paštu (Skundų nagrinėjimo nuostatų 34 p. pažeidimas). Taigi Sprendimas priimtas pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas.

3. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:

3.1. Pareiškėjo importuotų prekių sandorio vertė yra 3–6 kartus mažesnė nei kitų importuotojų deklaruotos panašių prekių sandorių vertės, sukauptos PREMI IS, o pareiškėjo pateiktų finansinių atsiskaitymo dokumentų –AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymų – negalima susieti su elektroninėse importo deklaracijose (toliau – ir EID) deklaruotomis prekėmis, nes mokėjimo nurodymo skiltyje „Mokėjimo paskirtis ir kiti mokėtojo papildomai nurodomi duomenys“ nėra įrašyta pagal kokias sąskaitas ar pagal kokią pardavimo sutartį perkamos prekės.

3.2. Pagal pateiktus mokėjimo nurodymus pareiškėjas atliko mokėjimus fiziniam asmeniui S. S. Y., o ne pardavėjui – įmonei „Guangzhou Bensco Trading Limited“. Kadangi nebuvo pateikti dokumentai, pagrindžiantys finansinį atsiskaitymą su pardavėju, Muitinė padarė pagrįstą išvadą, jog ji neturi galimybės įsitikinti, ar atlikti atsiskaitymai už prekes savininkui neturėjo įtakos pareiškėjo importuotų tikrinamų prekių sandorio vertei.

3.3. Muitinės abejones dėl sandorio vertės teisingumo ir atsiskaitymo už įsigyjamas prekes aplinkybių patvirtina ir neaiškios pirkimo–pardavimo sutarties nuostatos: ilgalaikėje prekių pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. BEN090110 (2019 m. rugsėjo 10 d.) nenumatytos išankstinio (avansinio) apmokėjimo už prekes sąlygos, terminai, atsakomybė, delspinigiai už pavėluotą atsiskaitymą ir pan.; vartojamos dvi sąvokos „apmokėjimas“ ir „atsiskaitymas“, iš esmės turinčios tą pačią reikšmę, tačiau nurodyta, kad „atsiskaitymas nebuvo susitartas“. Nors pateiktame įmonės „Guangzhou Bensco Trading Limited“ paaiškinamajame rašte nurodyta, kad pareiškėjas atsiskaitė už įsigytas prekes pagal ilgalaikę prekių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. BEN090110 (2009 m. sausio 10 d., atnaujinta 2019 m. rugsėjo 10 d.), tačiau Muitinė nustatė, jog finansiniuose atsiskaitymo dokumentuose nenurodyta, kad atsiskaitoma pagal minėtą sutartį, nenurodyti sąskaitų (angl. invoice) numeriai ar kiti konkretų pirkimą–pardavimą detalizuojantys rekvizitai; be to, toks paaiškinimas nepaneigia abejonių dėl žemų prekių kainų ir neaiškių sandorių sudarymo aplinkybių.

3.4. Abejonių dėl deklaruotos sandorio vertės nepašalina ir pareiškėjo teiginiai, kad kiekvienas asmuo gali įsigyti tokias pačias prekes analogiškomis jo mokėtosioms kainomis per www.alibaba.com, nes, kaip minėta, kiti importuotojai deklaruoja daug didesnes panašių prekių sandorio vertes. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad Muitinė sandorio vertės muitinio įvertinimo metodą atsisakė taikyti išskirtinai dėl menkaverčių trūkumų.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TM atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:

4.1. Muitinė nepripažino pareiškėjo pateiktų finansinio atsiskaitymo dokumentų (AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymų) kaip dokumentų, pagrindžiančių tikrinamomis EID deklaruotą prekių muitinę vertę, nes minėtų mokėjimo nurodymų negalima susieti su EID deklaruotomis prekėmis, t. y. mokėjimo nurodymo skiltyje „Mokėjimo paskirtis ir kiti mokėtojo papildomai nurodomi duomenys“ nėra įrašyta pagal kokias sąskaitas ar pagal kokią pardavimo sutartį ir kokia mokėtinos sumos dalis yra mokama, nes mokėta dalimis, o įrašyta tik „Už prekes“, ir todėl nebuvo galimybės nustatyti sumokėtos ar mokėtinos kainos už įsigytas prekes. Nors pareiškėjas tvirtino, kad už prekes, deklaruotas EID Nr. 19LTKC0100IM10D594, įsigytas pagal sąskaitą Nr. BEN191010, atliktas dalinis mokėjimas ilgalaikės prekių pirkimo–pardavimo sutarties Nr. BEN090110 pagrindu, tačiau AB „Swedbank“ mokėjimo nurodyme (be numerio, 2019 m. rugsėjo 14 d.) minėta sutartis nenurodyta, todėl nėra galimybės nustatyti, kad mokėta būtent šios sutarties pagrindu. Kadangi prekių pirkimo–pardavimo sutartis Nr. BEN090110 yra ilgalaikė ir konkrečių mokėjimų negalima susieti su konkrečiomis sąskaitomis, sutartimis, ginčui aktualiomis deklaruotomis prekėmis, tokie mokėjimai galėjo būti atlikti už bet kurias kitas prekes ar užsakymus ilgalaikiuose sutartiniuose santykiuose. Be to, mokant už prekes ilgalaikiuose sutartiniuose santykiuose, nesusiejant mokėjimo ir nenurodant konkrečių rekvizitų, nėra galimybės identifikuoti buhalterinių dokumentų, ūkinių operacijų, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme. Ilgalaikė prekių pirkimo–pardavimo sutartis Nr. BEN090110 buvo pateikta tik Departamentui (teikiant skundą). Minėtoje sutartyje nenumatyta galimybė mokėti avansu, o pareiškėjas skunde mokėjimą dalimis tapatina su avansu.

4.2. Pareiškėjas finansiniam atsiskaitymui už įsigytas prekes pagrįsti pateikė AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymus, kuriuose įrašyta „Už prekes“ bei nurodyta, kad pareiškėjas atliko mokėjimus fiziniam asmeniui S. S. Y., o ne pardavėjui – įmonei „Guangzhou Bensco Trading Limited“. Pareiškėjas vėliau patvirtino, kad jis visus mokėjimus atliko į asmeninę S. S. Y. sąskaitą, kuri buvo nurodyta sutartyse, ir paaiškino, jog šis asmuo yra minėtos įmonės savininkas. Muitinei nepateikti dokumentai, pagrindžiantys finansinį atsiskaitymą su pardavėju už konkrečias prekes, pagal konkrečius dokumentus, todėl nebuvo galimybės įsitikinti, ar atlikti atsiskaitymai už prekes neturėjo įtakos Bendrovės importuotų tikrinamų prekių deklaruotai sumažintai sandorio vertei. Pareiškėjo pateikti mokėjimo nurodymai negali būti laikomi dokumentais, pagrindžiančiais deklaruotą prekių muitinę vertę, nes jų negalima susieti su deklaruotomis prekėmis, t. y. Muitinė neturi galimybės nustatyti sumokėtos ar mokėtinos kainos už prekes, nes apmokėjimo už prekes sąlygos nėra aiškios ir pagrįstos konkrečiais įrodymais bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o tikrinamomis EID deklaruota sandorio vertė yra žymiai (3–6 kartus) mažesnė nei kitų importuotojų deklaruotos panašių prekių sandorių vertės, nurodytos PREMI IS.

4.3. Bendrovė atsiskaitymui už įsigytas prekes pagrįsti papildomai pateikė įmonės „Guangzhou Bensco Trading Limited“ paaiškinamąjį raštą (be numerio, 2020 m. rugpjūčio 14 d.), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas visiškai atsiskaitė už įsigytas prekes pagal ilgalaikę prekių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. BEN090110 (2009 m. sausio 10 d., atnaujinta 2019 m. rugsėjo 10 d.). Tačiau pateiktuose finansinio atsiskaitymo dokumentuose (mokėjimo nurodymuose) jokia sutartis nenurodyta. Pareiškėjas taip pat pateikė prekių kainų sąrašą (kainininką), iš kurio, jo teigimu, galima matyti konkrečių prekių kainas su konkrečiais daiktų išmatavimais. Tačiau šiame prekių kainų sąraše nenurodyta įmonė, kuriai skirtas minėtas kainininkas, bei dokumento sudarymo data, o, vadovaujantis 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas, ir SMK), 74 straipsnio 3 dalies (a) punktu ir 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas), 144 straipsniu, nustatant muitinę vertę negalima remtis prekių kaina eksportuojančioje šalyje. Pareiškėjas pateikė ir išrašus iš www.alibaba.com, kuriuose, jo teigimu, matyti tokios pačios prekės kaip jo įsigytosios. Tačiau iš pateiktų išrašų neįmanoma nustatyti, ar juose matomos prekės yra tokios pačios kaip deklaruotosios EID Nr. 19LTKC0100IM10D594 bei Nr. 19LTKC0100IM10FAA7. Pareiškėjas taip pat pateikė dokumentus, susijusius su 2014 m. atliktu patikrinimu, ir tvirtino, kad anksčiau Muitinė nenustatė pažeidimo dėl to, jog pinigai už prekes buvo pervedami ne pardavėjui (įmonei), o fiziniam asmeniui, todėl dabar negali būti priimti vienas kitam prieštaraujantys sprendimai. Tačiau 2014 m. liepos 10 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 4KM19/48-0517S buvo nustatyti Bendrovės importuotų prekių klasifikavimo pažeidimai (ne vertės, kaip nagrinėjamu atveju) ir tai lėmė mokesčių apskaičiavimą; minėta ataskaita nėra šio ginčo dalykas, o anksčiau tikrintos EID deklaruotos prekės nesusijusios su EID Nr. 19LTKC0100IM10D594 ir Nr. 19LTKC0100IM10FAA7 deklaruotomis prekėmis.

4.4. Nesutinka su skundo argumentais, kad nėra aišku, su kokiomis prekėmis ir jų sandorio vertėmis buvo lyginamos pareiškėjo įvežtos prekės. Sandorio vertės metodas negalėjo būti taikomas ne tik dėl to, kad deklaruota sandorio vertė yra žymiai mažesnė nei kitų importuotojų deklaruotos panašių prekių sandorių vertės, bet dėl to, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių deklaruotą muitinę vertę. Vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalies a) punktu, Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo 7 straipsniu bei šio straipsnio pastabose išdėstytomis nuostatomis, Departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintų Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių (2016 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 1B-1027 redakcija) 42 punktu, Bendrovės importuotų prekių, deklaruotų tikrinamomis EID, muitinė vertė nustatyta naudojant duomenis, kuriuos galima gauti importuojančioje šalyje. Remiantis PREMI IS sukauptais duomenimis, pritaikyta mažiausia vertė iš atrinktų alternatyvių verčių. Pareiškėjui kartu su Ataskaita buvo pateiktas jos 1 priedas, kuriame nurodyti duomenys apie jo importuotoms prekėms tikrinamose EID nustatytą konkrečią prekių kainą. Išrašai iš PREMI IS duomenų bazės yra naudojami siekiant nustatyti potencialią riziką dėl prekių muitinės vertės galimo neteisėto sumažinimo arba padidinimo, lyginant tikrinamų ir anksčiau importuotų prekių sandorio vertes, ir atrinkti informaciją apie prekių sandorio vertes antrinių muitinio įvertinimo metodų taikymui. Ši informacija viešai neskelbtina ir neteiktina.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Muitinės departamento 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 1A-222 „Dėl UAB „Eveltita“ skundo“ ir Kauno TM 2020 m. rugsėjo 3 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM19/310503S. Teismas priteisė pareiškėjo UAB „Eveltita“ naudai iš atsakovo Muitinės departamento 1 331 Eur atstovavimo išlaidų.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl Sprendimo ir Ataskaitos pagrįstumo ir teisėtumo.

7. Teismas byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatė šias esmines bylos aplinkybes:

7.1. Pareiškėjas gavo Kauno TM 2020 m. sausio 6 d. nurodymą Nr. (9.6/31)-1B-67, kuriame buvo nurodyta, jog Kauno TM atlieka mokestinį patikrinimą dėl importuotų prekių, deklaruotų elektronine importo deklaracija Nr. 19LTKC01001M10FAA7, muitinės vertės teisingumo, buvo prašoma per 10 dienų nuo pranešimo gavimo dienos pateikti muitinę vertę pagrindžiančius dokumentus. 2020 m. vasario 20 d. Bendrovė Kauno TM pateikė paaiškinimus ir dokumentus dėl EID Nr. 19LTKC01001M10FAA71. Kauno TM 2020 m. vasario 8 d. surašė pranešimą Nr. (9.6/31)-1B-2104 apie galimą nepalankų sprendimą vykdant supaprastintą patikrinimą dėl importuotų prekių deklaruotų elektroninėmis importo deklaracijomis Nr. 19LTKC0100IM10D594 (2019 m. gruodžio 3 d.) ir Nr. 19LTKC01001M10FAA7.

Kauno TM 2020 m. gegužės 6 d. priėmė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM19/310266S, kuria įpareigojo pareiškėją per 10 dienų nuo muitinės pranešimo įteikimo dienos įvykdyti 1 741 Eur mokestinę prievolę – sumokėti 1 067 Eur muito bei 674 Eur baudos. Bendrovė 2020 m. birželio 1 d. pateikė skundą Muitinės departamentui dėl Kauno TM supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 0KM19/310266S (2020 m. gegužės 6 d.) panaikinimo. Muitinės departamentas, išnagrinėjęs skundą, 2020 m. birželio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 1A-101, kuriuo panaikino Kauno TM 2020 m. gegužės 6 d. ataskaitą Nr. 0KM19/310266S ir pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.

Kauno TM Bendrovei atsiuntė 2020 m. liepos 21 d. pranešimą Nr. (9.6/31)- 1B-6384 tikrinamam asmeniui apie galimą nepalankų sprendimą vykdant supaprastintą patikrinimą pagal atliekamo pakartotinio supaprastinto patikrinimo metu nustatytus teisės aktų pažeidimus, t. y. apie tai, kad EID Nr. 19LTKC0100IM10D594 (2019 m. gruodžio 3 d.) ir Nr. 19LTKC01001M10FAA7 (2019 m. gruodžio 5 d.) deklaruotai muitinei vertei pagrįsti pateikti dokumentai nepagrindžia deklaruotos sandorio vertės. UAB „Eveltita“, 2020 m. rugpjūčio 24 d. atsakydama į Kauno TM pranešimą, pateikė Kauno TM raštą „Nuomonė dėl 2020 m. liepos 21 d. pranešime Nr. (9.6/32)-1B-6384 nurodytų aplinkybių“, su kuriuo kartu papildomai, be kita ko, dar pateikė Kinijos įmonės „Guangzhou Bensco Trading Limited” (toliau – ir Kinijos įmonė) paaiškinamąjį raštą ir jo vertimą į lietuvių kalbą, prekių sąrašą (kainininką) bei išrašus iš internetinio puslapio „www.alibaba.com“.

7.2. Kauno TM 2020 m. rugsėjo 3 d. priėmė ginčijamą Ataskaitą, kuria papildomai nustatė 1 741 Eur mokestinę prievolę – 1 067 Eur muito bei 674 Eur baudos. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, ginčijamu Sprendimu atmetė Bendrovės skundą ir patvirtino Ataskaitą.

7.3. Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT), apeliacine tvarka išnagrinėjęs šią bylą, 2022 m. birželio 8 d. nutartyje pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog muitinė pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo importuotų prekių vertei nustatyti negalėjo būti taikomas sandorio vertės metodas, sprendimą motyvavo iš esmės tuo, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų patvirtinančių jo finansinį atsiskaitymą būtent su Kinijos įmone, o ilgalaikės prekių pirkimo–pardavimo sutarties (2009 m. sausio 10 d., atnaujinta 2019 m. rugsėjo 10 d.) nuostatos nenumato išankstinio apmokėjimo už prekes, tačiau neįvertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo pateikto pardavėjo 2020 m. balandžio 10 d. paaiškinimo ir jame nurodytų aplinkybių dėl 2019 m. rugsėjo 10 d. sutarties perrašymo, taip pat pareiškėjo argumentų dėl sutampančių pateiktų mokėjimo nurodymų, sąskaitų-faktūrų ir pirkimo–pardavimo sutarčių sumų bei ilgą laiką įmonės taikomos praktikos nerašyti konkrečių duomenų į pavedimo paskirtį, taip pat, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo atsiskaitymo už prekes su įmonės savininku, nenurodė kaip šis atsiskaitymo būdas turėjo įtakos sandorio vertei, nepasisakė kaip vertina pareiškėjo argumentus ir pateiktus įrodymus, jog toks atsiskaitymo būdas (kai pinigai pervedami nekito ilgą pareiškėjo ir pardavėjo bendradarbiavimo laikotarpį, o muitinė atliktų patikrinimų metu neturėjo dėl jo pastabų). LVAT minėtoje nutartyje taip pat pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl SMK 70 straipsnio 1 dalies taikymo, nepasisakė dėl SMK 74 straipsnio 2 dalyje nurodytų metodų taikymo galimybės, kurie ir turėtų būti taikomi pirma muitinės pritaikyto SMK 74 straipsnio 3 dalies būdo.

8. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1, 3 dalimis, 74 straipsnio 1, 3 dalimis, Įgyvendinimo reglamento 140 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismas nurodė, kad šiuo atveju muitinė, pareiškėjo importuotoms prekėms netaikydama sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo, vadovavosi tuo, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių prekių įsigijimo kainas ir neatskleidė visų sandorio aplinkybių deklaruotai sandorio vertei pagrįsti, o pateiktuose dokumentuose nurodyta prieštaringa ir neišsami informacija, vadovavosi Įgyvendinimo reglamento 140 straipsniu ir sprendė, jog, pareiškėjui nepašalinus abejonių dėl deklaruotos sandorio vertės, SMK 70 straipsnio 1 dalyje numatytas sandorio vertės metodas netaikytinas.

Muitinė prekių muitinei vertei apskaičiuoti taikė antrinį metodą, numatytą SMK 74 straipsnio 3 dalies a) punkte (pagal duomenis, kuriuos galima gauti importuojančioje šalyje). Ataskaitoje nurodyta, kad SMK 74 straipsnio 2 dalies metodai (nuo „a“ punkto iki „d“ punkto) netaikytini, nes Bendrovės prekės nėra pakankamai apibūdintos, jog būtų galima rasti tapačias ar panašias prekes (kaip tai suprantama pagal SMK). Muitinė skundžiamoje Ataskaitoje rėmėsi Įgyvendinimo reglamento 140 straipsniu ir jo aiškinimu ESTT jurisprudencijoje, konkrečiai imant, ESTT 2016 m. birželio 16 d. sprendime byloje Nr. C-291/15 (toliau – ir ESTT sprendimas).

ESTT sprendime pažymėjo, jog 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas 181a straipsnyje (kuris atitinka Įgyvendinimo reglamento 140 straipsnį) numatyta, kad kai muitinei kyla pagrįstų abejonių, jog deklaruojama importuojamų prekių vertė atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą, tokių prekių muitinės vertės ji neprivalo nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu. Todėl ji gali nepatvirtinti deklaruotos vertės, jeigu šių abejonių išlieka po to, kai ji galbūt paprašė papildomos informacijos arba papildomų dokumentų ir atitinkam asmeniui suteikė priimtiną galimybę išdėstyti savo nuomonę dėl motyvų, kuriais grindžiamos minėtos abejonės. Dar daugiau, jeigu muitinės abejonės dėl importuojamų prekių sandorio vertės išlieka po to, kai ji paprašė papildomos informacijos arba papildomų dokumentų ir atitinkam asmeniui suteikė tinkamą galimybę išdėstyti savo nuomonę dėl motyvų, kuriais grindžiamos minėtos abejonės, siekdama nustatyti muitinę vertę, muitinė gali nepritarti deklaruotai importuojamų prekių kainai ir taikyti antraeilius importuotų prekių muitinės vertės nustatymo metodus, numatytus Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnyje (kas atitiktų ginčui taikytino dabar galiojančio SMK 74 straipsnį ir Įgyvendinimo reglamento 144 straipsnį).

9. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju muitinė savo abejones dėl deklaruotos sandorio vertės metodo taikymo sieja su tuo, jog jos neįtikino pareiškėjo pateikti įrodymai apie sandorio vertę, konkrečiai imant, atsiskaitymą įrodantys dokumentai (banko pavedimai nesusieti su sutartimis, mokėjimai atlikti Kinijos fiziniam asmeniui (S. S. Y.), o ne Kinijos įmonei, o ilgalaikės prekių pirkimo–pardavimo sutarties (2009 m. sausio 10 d., atnaujinta 2019 m. rugsėjo 10 d.) nuostatos nenumato išankstinio apmokėjimo už prekes, atsiskaityta su fiziniu asmeniu, o ne su pačia Kinijos įmone.

Tuo metu Bendrovė nuo pat patikrinimo pradžios nuosekliai teikė paaiškinimus, kad jos ilgalaikėje prekybos praktikoje su ta pačia Kinijos įmone (mokėdavo avansus, mokėjimo pavedimuose nenurodydavo konkrečių sutarčių ar sąskaitų faktūrų ir mokėdavo dalimis, nes užsakymo procese prekių asortimentas kisdavo (kai kurių nelikdavo ir būdavo keičiamos kitomis). Bendrovė, reaguodama į Kauno TM 2020 m. sausio 6 d. nurodymą pateikti dokumentus dėl EID Nr. 19LTKC0100IM10D594 (supaprastintas patikrinimas buvo inicijuotas būtent dėl šios deklaracijos), be kita ko, pateikė 2019 m. spalio 14 d. sąskaitą faktūrą (4 967,40 Eur sumai), 2019 m. pardavimo sutartį Nr. BEN191008C, pakavimo lapą, mokėjimo pavedimus (2019 m. spalio 10 d. 4 800 Eur sumai (Departamento atsiliepimo priedo 78 lapas) ir 2019 m. gruodžio 4 d. 167,40 Eur sumai (Departamento atsiliepimo priedo 79 lapas)), paaiškinimus, buhalterinės apskaitos apyvartų žiniaraštį.

Muitinė neginčija, kad sutarčių, sąskaitų faktūrų ir apmokėjimo sumos (bendra suma) sutampa ir lieka nepaneigtas Bendrovės paaiškinimais, kad keli mokėjimai atliekami dėl to, jog tik vėliau paaiškėja konkretus asortimentas. Muitinė patikrinimo metu išplėtė tikrinimą ir tikrino papildomai dėl EID Nr. 19LTKC01001M10FAA7 (2019 m. gruodžio 5 d. deklaracija). Bendrovė pateikė ir su šia deklaracija susijusią sutartį Nr. BEN190930C, 2019 m. spalio 10 d. sąskaitą – faktūrą 18 057 Eur sumai, AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymus (2019 m. rugsėjo 14 d. 8 000 Eur sumai (Departamento atsiliepimo priedo 205 lapas), 2019 m. spalio 1 d. 10 000 Eur sumai (Departamento atsiliepimo priedo 206 lapas), 2019 m. gruodžio 12 d. 57 Eur sumai (Departamento atsiliepimo priedo 203 lapas).

Bendrovė taip pat pateikė pardavėjo Kinijos įmonės 2020 m. balandžio 10 d. paaiškinimą, kad su Bendrovė visiškai atsiskaitė (Departamento atsiliepimo priedo 99 lapas). Nei Kauno TM, nei Departamentas neįvertino Bendrovės teiktų paaiškinimų ir įrodymų apie sandorių sudarymo eigą (kodėl buvo atliekami keli mokėjimai), įskaitant ir Bendrovės pateiktą pardavėjo 2020 m. balandžio 10 d. paaiškinimą ir jame nurodytas aplinkybes dėl 2019 m. rugsėjo 10 d. sutarties surašymo. Muitinė nenustatė neatitikimų tarp pateiktų mokėjimo nurodymų ir susitarimų dėl prekių tiekimo, t. y. muitinė neginčija, kad atliktų mokėjimų sumos ir susitarimuose nurodytos sumos sutampa.

Taip pat, nors Bendrovė patikrinimo metu su 2020 m. sausio 6 d. paaiškinimais teikė finansinės apskaitos dokumentus (apyvartos žiniaraščius), muitinė neatliko apskaitos patikrinimo ir nevertino kaip ginčo operacijos buvo atspindėtos Bendrovės finansinėje apskaitoje (pavyzdžiui, kaip kinta įsiskolinimai, atsargos, kitos kategorijos, susijusios su ginčo deklaracijose nurodytomis prekėmis, ar nėra neatitikimų). Šiuo atveju muitinė neginčija, kad mokėjimo nurodymų suma sutampa su kituose dokumentuose (sutartyse, sąskaitose faktūros) nurodytomis sumomis, todėl šiuo atveju aplinkybė, kad mokėjimo nurodymuose nėra nurodytos konkrečios sutartys, nebuvo pakankama daryti išvadą, jog jų negalima susieti su sutartimis.

Teismas pažymėjo, kad su EID Nr. 19LTKC0100IM10D594 buvo susiję vos du mokėjimai, o su EID Nr. 19LTKC01001M10FAA7 – trys, t. y. mokėjimų kiekis nėra didelis ir sąsajumas su pirkimo susitarimais galėjo būti patikrintas. Nors 2009 m. sausio 10 d. sutartis nenumato ir atskirai neaptaria avansinių mokėjimų, įvertinus jos lakonišką turinį (sutartis vieno lapo), apie atsiskaitymus pasisakyta tik tiek, kad gali būti mokama dalimis arba iš karto, todėl negalima daryti išvados, jog šalys nenumatė avansinių mokėjimų galimybės. Praktika, kad su tiekėju atsiskaitoma prieš atiduodant (išsiunčiant) prekes, atrodo visiškai racionali ir to muitinė nepaneigia.

Departamentas ir Kauno TM rėmėsi tuo, kad 2009 m. sausio 10 d. sutartis kelia abejonių, nes galėjo Kauno TM būti pateikta ir anksčiau, dar iki surašant pirmąją, 2020 m. gegužės 6 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą, o ne su skundu Departamentui. Visgi iš bylos medžiagos matyti, kad Bendrovė teikė skundą Departamentui dėl 2020 m. gegužės 6 d. ataskaitos būtent tuo pagrindu, jog negavo pranešimo ir negalėjo pateikti papildomų dokumentų, o Departamentas panaikino 2020 m. gegužės 6 d. ataskaitą dėl to, jog neįvertinti Bendrovės su skundu Departamentui pateikti dokumentai.

10. Teismas nurodė, kad vien tik aplinkybė, jog Bendrovė mokėjo ne pačiai Kinijos įmonei, o jos savininkui (kaip nurodo Bendrovė) savaime nereiškia, kad Bendrovė neatsiskaitė su Kinijos įmone. Muitinė neįvertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo pateikto Kinijos įmonės 2020 m. balandžio 10 d. paaiškinimo, kuriame nurodyta, kad Bendrovė visiškai atsiskaitė su pardavėju. Taip pat muitinė nevertino to, kad 2009 m. sausio 9 d. sutartyje (Departamento atsiliepimo priedo 103 lapas) prie pardavėjo rekvizitų kaip gavėjas prie sąskaitos nurodytas įmonės savininkas S. S. Y.. Be to, Departamentas ir Kauno TM šioje byloje nepaneigė, kad ir ankstesnių tikrinimų (pavyzdžiui, įforminta 2014 m. liepos 10 d. ataskaita) metu buvo pastebėta aplinkybė, jog Bendrovė, atsiskaitydama su Kinijos įmone, mokėjimus atlieka ne įmonei, o fiziniam asmeniui (dėl to pasisakyta Ataskaitos 6 lape ir Kauno TM atsiliepimo 5 lape), tačiau dėl šių aplinkybių pretenzijų Bendrovei neturėjo.

11. Teismas pabrėžė, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog siekdama paneigti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo taikymą, vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalies b punktu, muitinė turi pagrįsti, jog egzistavo aplinkybės ar sąlygos, kurios turėjo įtakos importuojamų prekių pardavimui ar jų kainai ir kurių poveikio prekių pardavimui ar kainai neįmanoma įvertinti. Taigi, įrodinėjimo našta dėl sandorio vertės metodo netaikymo pirmiausia tenka muitinei, kuri turi išdėstyti nustatytas faktines aplinkybes, taip pat pakankamai aiškiai nurodyti pačias aplinkybes ar sąlygas, kurios, muitinės nuomone, lėmė prekių pardavimą ar kainą, bei pagrįsti, kad šių aplinkybių ar sąlygų daromo poveikio prekių vertei neįmanoma nustatyti. Deklarantas, siekdamas paneigti muitinės abejones dėl sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo taikymo, turi pateikti papildomą informaciją, kad deklaruota prekių vertė pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnį yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją (LVAT 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2722-442/2021; 2021 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2614-968/2021). Šiuo atveju muitinė objektyviomis aplinkybėmis nepagrindė savo abejonių dėl deklaruotos sandorio vertės netaikymo, taip pat nenurodė ir neįrodė, kad egzistavo aplinkybės ar sąlygos, kurios turėjo įtakos importuojamų prekių pardavimui ar jų kainai ir kurių poveikio prekių pardavimui ar kainai neįmanoma įvertinti, t. y. nepagrindė, kodėl reikėtų nukrypti nuo SMK 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorio vertės taikymo prioriteto. Teismas priėjo prie išvados, kad Ataskaita negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, ji, kaip ir Departamento sprendimas, panaikinta kaip prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų eisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.).

12. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas: 786,50 Eur atstovavimo išlaidas už skundo LVAT parengimą, taip pat 544,50 Eur už 2022 m. rugsėjo 20 d. prašymą dėl papildomų įrodymų išreikalavimo, kainoraščių vertimus, susipažinimą su įrodymais ir 2022 m. spalio 10 d. lydraščio rengimą, atstovavimą 2023 m. sausio 9 d. posėdyje, vadovavosi ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 40 straipsnio 1, 5 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos) 7, 8.9, 8.19 punktais, atsižvelgė, kad byloje nagrinėjami klausimai susiję tiek su Europos Sąjungos, tiek su nacionaline teise, vadovavosi protingumo ir teisingumo kriterijais ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 331 Eur (786,50 Eur + 544,50 Eur) atstovavimo išlaidų.

III. 13. Atsakovas Muitinės departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Muitinės departamento Sprendimą, kuriuo patvirtinta Ataskaita. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, jog nustačius išskirtinai mažą palyginti su vidutinėmis statistinėmis pirkimo kainomis deklaruotą importuotų prekių sandorio vertę (jei deklaruota prekių vertė daugiau kaip 50 procentų mažesnė už vidutinę statistinę vertę), to pakanka, kad būtų pagrįstos muitinės abejonės ir jos sprendimas nepatvirtinti deklaruotos prekių muitinės vertės (2016 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Nr. C-291/15). Aptariamoje Teisingumo Teismo byloje Nr. C-291/15 faktinės aplinkybės yra praktiškai identiškos kaip ir nagrinėjamo ginčo atveju.

Tiek minėtoje Teisingumo Teismo byloje, tiek nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad dokumentuose (sąskaitose, mokėjimo pavedimuose) nurodytos mokėtinos sumos sutampa; Teisingumo Teismo nagrinėtu atveju buvo tikrinamos netgi ir buhalterijos knygos, apskaitos dokumentai ir neatitikimų dėl mokėtinų sumų nebuvo nustatyta, tačiau sandorio vertė vis tiek nebuvo pritaikyta, o muitinės vertė perskaičiuota. Priešingai nei aptartoje byloje, Vilniaus apygardos administracinis teismas, panaikindamas tiek Muitinės departamento, tiek vietos mokesčių administratoriaus sprendimus, skundžiamą sprendimą iš esmės motyvavo tuo, kad atliktų mokėjimų sumos ir susitarimuose nurodytos sumos sutapo bei nurodė, jog muitinė neatliko apskaitos patikrinimo ir nevertino kaip ginčo operacijos buvo atspindėtos Bendrovės finansinėje apskaitoje (pavyzdžiui, kaip kinta skoliniai įsipareigojimai, atsargos, kitos kategorijos, susijusios su ginčo deklaracijose nurodytomis prekėmis, ar nėra neatitikimų); tačiau teismas dėl nustatytos išskirtinai žemos importuojamų prekių kainos ir muitinės vertės teisingumo nepasisakė, nors nagrinėjamo ginčo atveju vietos mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėjo importuotų prekių sandorio vertė yra nuo 3 iki 6 kartų mažesnė lyginant su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis, sukauptomis PREMI IS.

Teisingumo Teismas aptariamoje byloje (40 p.) taip pat nurodė, jog muitinei abejonių kilo ne dėl komercinės sąskaitos faktūros autentiškumo, o dėl importuotų prekių muitinės vertės teisingumo; importuotų prekių sandorio vertę patvirtinančių dokumentų autentiškumas nėra lemiamas elementas; tai tik vienas iš veiksnių, į kuriuos gali atsižvelgti muitinė; nepaisant iš dokumentų autentiškumo, muitinė gali abejoti importuotų prekių muitinės vertės teisingumu (41 p.). Šiame ginče taip pat nebuvo ginčytas muitinio įforminimo metu teiktų sąskaitų autentiškumas.

Kaip nurodė Teisingumo Teismas, nepaisant sąskaitų autentiškumo muitinė vis tiek gali abejoti importuotų prekių muitinės vertės teisingumu. Šiame ginče tiek vietos mokesčių administratoriui, tiek Muitinės departamentui ir kilo abejonių dėl deklaruotos prekių vertės teisingumo, tačiau teismas, konstatavęs ginčo medžiagoje esančių sąskaitų bei mokėjimo pavedimuose nurodytų sumų sutapimus, nevertino ir nepasisakė dėl muitinei kilusių abejonių pagrįstumo, kurios, remiantis Teisingumo Teismo praktika, yra grindžiamos žema kaina lyginant su kitų importuotojų deklaruotomis kainomis.

13.2. Muitinės abejonės deklaruotos vertės teisingumu šiame ginče nebuvo išsklaidytos ir įmonės paprašius muitinei pateikti papildomus dokumentus. Pareiškėjo pateiktų finansinių atsiskaitymo dokumentų (AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymų) tiesiogiai negalima susieti su EID deklaruotomis prekėmis, nes mokėjimo nurodymo skiltyje „Mokėjimo paskirtis ir kiti mokėtojo papildomai nurodomi duomenys“ nėra įrašyta pagal kokias sąskaitas ar pagal kokią pardavimo sutartį perkamos prekės (mokėjimo paskirtyje lietuvių kalba nurodoma „Už prekes“).

Muitinės abejones dėl sandorio vertės teisingumo ir atsiskaitymo už įsigyjamas prekes aplinkybių patvirtino ir neaiškios ilgalaikės pirkimo–pardavimo sutarties nuostatos. Teismas pripažino, jog 2009 m. sausio 10 d. sutartis yra lakoniško turinio, tačiau konstatavo, kad negalima daryti išvados, jog šalys nenumatė avansinių mokėjimų galimybės. Ilgalaikės prekių pirkimo–pardavimo sutarties Nr. BEN090110 (2019 m. rugsėjo 10 d.) 5 punkte numatyta, kad „apmokėjimas už prekes gali būti vykdomas dalimis arba iškart; atsiskaitymas nebuvo susitartas“.

Taigi sutartyje nenumatytos išankstinio (avansinio) apmokėjimo už prekes sąlygos, terminai, atsakomybė, delspinigiai už pavėluotą atsiskaitymą ir pan.; vartojamos dvi sąvokos „apmokėjimas“ ir „atsiskaitymas“, iš esmės turinčios tą pačią reikšmę, tačiau nurodyta, kad „apmokėjimas gali būti vykdomas dalimis arba iškart“ ir greta prieštaraujanti nuostata - „atsiskaitymas nebuvo susitartas“. Kaip matyti, šios nuostatos nėra išsamios, aiškios ir pakankamos, jog abi sutarties šalys būtų apsaugotos nuo neigiamų finansinių pasekmių, vėlavimo atsiskaityti už prekes ir pan.; priešingai, atsiskaitymo turinys neatskleistas ir atsiskaitymą reglamentuojančios nuostatos, kaip matyti, yra praktiškai niekinės. Taigi, ilgalaikės (pabrėžtina – ne vienkartinės, o neapibrėžto termino) sutarties nuostatos yra prieštaringos, neišsamios bei neatitinkančios verslo logikos.

Tokiu būdu muitinės abejonės šiame ginče nebuvo išsklaidytos, priešingai, atsirado dar daugiau pagrindo manyti, kad sandorio vertė importuojant ginčo prekes buvo deklaruota nepagrįstai, o tikrasis susitarimas su Kinijos įmone muitinei neatskleidžiamas. Be to, pareiškėjas šioje byloje nurodė, kad praktika nerašyti konkrečių duomenų į pavedimo paskirtį įmonėje yra susiformavusi jau ilgą laiką, kadangi neretai sąskaitų ir sutarčių numeriai kinta (jos perrašomos), užsakomų prekių (dalies jų kraunant nebebūna arba užsakoma daugiau) asortimentą.

Nurodytos aplinkybės tik patvirtina muitinės poziciją, jog nagrinėjamu atveju neatskleidžiamos visos sandorio sudarymo aplinkybės: pirkimo–pardavimo komerciniai santykiai tarp šalių nėra aiškiai teisiškai sureguliuoti ir nuoseklūs, neatskleistas atsiskaitymo už prekes turinys, vyrauja praktika perrašinėti sutartis, sąskaitas, mokėjimo pavedimuose nekonkretizuojama už ką vykdomas apmokėjimas. Teismas pažymėjo, jog praktika, kad su tiekėju atsiskaitoma prieš atiduodant (išsiunčiant) prekes, atrodo visiškai racionali, tačiau šiame ginče nėra pateikta jokios informacijos kokiu būdu vykdomi susitarimai konkrečiais prekių užsakymų atvejais, kaip derinamas asortimentas, kokiu būdu komunikuojama su prekių pardavėju Kinijos įmone, kai dalies prekių nebebūna jas atkraunant ar užsakoma daugiau prekių.

Teismui paprašius paaiškinti šias aplinkybes bylos nagrinėjimo metu (posėdis vyko nuotoliniu būdu žodine tvarka), pareiškėjas jų paaiškinti negalėjo.

13.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A438-290/2009 pažymėjo, jog prekių muitinės vertės nustatymo pagrindas yra sandorio vertė, tačiau, norint taikyti sandorio vertės metodą, būtina nustatyti faktiškai už prekes sumokėtą (mokėtiną) kainą. Tai viena iš esminių sandorio vertės metodo taikymo sąlygų, t. y. sandorio vertės metodas taikomas tik tuo atveju, kai apmokėjimo už prekes sąlygos yra aiškios ir pagrįstos konkrečiais įrodymais bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nesant jokių sandorį identifikuojančių duomenų, muitinė neturi galimybės patikrinti konkrečių prekių pirkimo–pardavimo sekos. Nagrinėjamo ginčo atveju sandorio vertei pagrįsti pateikti dokumentai nėra tikslūs, išsamūs, susieti juos tarpusavyje galimybės nėra, todėl šiame ginče muitinės abejonių dėl deklaruotos sandorio vertės teisingumo neišsklaidė (SMK 15 str. 2 d.). Pareiškėjas teikė prekių pardavėjo (Kinijos įmonės) paaiškinamąjį raštą, kuriame nurodyta, kad UAB „Eveltita“ yra atsiskaičiusi už įsigytas prekes pagal ilgalaikę prekių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. BEN090110 (2009 m. sausio 10 d., atnaujinta 2019 m. rugsėjo 10 d.), tačiau prekių pardavėjo paaiškinimas, jog pareiškėjas yra visiškai su juo atsiskaitęs, niekaip nepaneigia abejonių dėl žemų prekių kainų, neaiškių sandorių sudarymo aplinkybių, neatskleidžia kokias sumas UAB „Eveltita“ buvo skolinga ir yra sumokėjusi. Muitinės turimais duomenimis, t. y. PREMI IS kiti importuotojai deklaruoja nuo 3 iki 6 kartų didesnes panašių prekių sandorio vertes. Šių aplinkybių teismas nevertino bei dėl jų nepasisakė.

13.4. Teisingumo Teismas 2022 m. birželio 9 d. byloje Nr. C-599/20 (46 p.) išskyrė du savarankiškus pagrindus, kuriais remdamasi muitinė gali netaikyti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo, t. y.: 1) remiantis galiojusio 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 29 straipsnio 2 dalimi (atitinkamai taikytinos Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 3 dalies nuostatos), arba 2) remiantis galiojusio 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Reglamento (EEB) Nr. 2913/92 įgyvendinimo nuostatas, 181 a straipsniu (atitinkamai reglamentavimas išdėstytas Įgyvendinimo reglamento 140 straipsnyje). Skirtingi teisiniai pagrindai buvo numatyti ir skolos muitinei atsiradimo metu galiojusių Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431, 10 punkte, kuriame įtvirtinta, jog importuojamų prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas netaikomas, kai netenkinamos Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 3 dalyje nurodytos sąlygos, taip pat Įgyvendinimo reglamento 140 straipsnyje nurodytu atveju.

13.5. Nagrinėjamo ginčo atveju Kauno TM sprendimas netaikyti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo grindžiamas Įgyvendinimo reglamento 140 straipsnio nuostatomis bei suformuota Teisingumo Teismo praktika byloje Nr. C-291/15, konstatavus, jog pareiškėjo importuotų prekių sandorio vertė yra nuo 3 iki 6 kartų mažesnė lyginant su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis, sukauptomis PREMI IS, tačiau teismas skundžiamus sprendimus panaikino kitu pagrindu, t. y. remdamasis Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 3 dalies b punktu. Kauno TM, atmesdama prekių sandorio vertę, šiame ginče Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 3 dalies b punkte numatytų aplinkybių (ar prekių pardavimui arba jų kainai neturi įtakos jokios sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamoms prekėms neįmanoma nustatyti), neįrodinėjo. Tokiu būdu teismas, panaikindamas ginčijamus sprendimus, iš esmės vadovavosi ne tuo teisiniu pagrindu, kuriuo grindžiamas Kauno TM sprendimas atmesti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodą.

13.6. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, akcentuotini pagrindiniai šio apeliacinio skundo argumentai: 1) teismas nevertino muitinei kilusių abejonių dėl deklaruotos sandorio vertės pagrįstumo pagal Įgyvendinimo reglamento 140 straipsnio nuostatas bei neatsižvelgė į Teisingumo Teismo praktiką byloje Nr. C-291/15, kurioje suformuotos reikšmingos šio ginčo teisiniams santykiams taikytinos taisyklės; 2) teismas netinkamai vertino pareiškėjo papildomai po muitinio įforminimo bei mokestinio ginčo metu pateiktus dokumentus sandorio vertei pagrįsti; Muitinės departamento nuomone, šie dokumentai muitinei kilusių abejonių neišsklaidė, priešingai, sustiprino poziciją, kad visos sandorio sudarymo aplinkybės nebuvo atskleistos; 3) teismas panaikindamas Muitinės departamento bei Kauno TM sprendimus nepagrįstai vadovavosi Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 3 dalies b punktu, kadangi šiose nuostatose numatytų aplinkybių vietos mokesčių administratorius šiame ginče neįrodinėjo; atmetant sandorio vertės muitinio įvertinimo metodą Kauno TM rėmėsi Įgyvendinimo reglamento 140 straipsniu, o šių nuostatų taikymo pagrįstumo teismas sprendime nevertino.

14. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; iš Muitinės departamento priteisti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

14.1. Savo sprendimuose tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė argumentus, kodėl netaikė sandorio vertės metodo, taigi būtent juos ir analizavo pirmosios instancijos teismas ir pagrįstai priėjo išvados, jog pagal visus bylos duomenis muitinė sandorio vertės netaikė nepagrįstai, jos abejonės dėl sandorio vertės metodo nepagrįstos.

14.2. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas nukrypo nuo Teisingumo Teismo byloje Nr. C-291/15 suformuotos praktikos, tačiau tokie argumentai nepagrįsti. Teismas labai aiškiai skundžiamame sprendime pasisakė, kodėl ši teismų praktika nėra taikoma. Apelianto nurodomas teismo sprendimas negali būti taikomas ginčo situacijoje ir todėl, kad teismas toje byloje nustatė, jog tik esant daugiau kaip 50 procentų mažesnei vertei tokia teisės taikymo taisyklė gali būti taikoma, ko nėra nagrinėjamo ginčo atveju dėl visų prekių pozicijų (netgi jeigu ir remtis muitinės pateiktomis neaišku kokiu būdu atrinktomis vertinimo reikšmėmis). Negana to, skirtingai nei nurodo apeliantas, teismas pasisakė, jog pareiškėjas, pagrįsdamas argumentus, kad sandorio vertė nėra 3–6 kartus mažesnė lyginant su kitomis panašių prekių sandorio vertėmis, pateikė prekių sąrašą (kainininką) bei išrašus iš internetinio puslapio „www.alibaba.com“. Dėl to teismas padarė išvadą visų įrodymų kontekste, jog muitinė neturėjo objektyvių argumentų sandorio vertės metodo netaikymui. Vien apelianto deklaratyviai nurodomi neatitikimai tarp deklaruotos muitinės vertės ir palyginamųjų verčių PREMI IS duomenų bazėje, nėra laikytini pakankamais pagrįsti sandorio vertės metodo netaikymą ir teismas tą įvertino.

14.3. Rinkos sąlygomis sudaromi sandoriai pirmiausiai turi būti vertinami atsižvelgiant į individualius požymius, o ne pagal muitinio įvertinimo duomenų bazėje surinktus duomenis. Prekių muitinė vertė ir visa importuojamų prekių sandorio grandinė turi būti apskaičiuojama ir vertinama remiantis individualaus prekių pardavimo sąlygomis, net jeigu jos neatitinka prekybos praktikos ar gali atrodyti neįprastos tokios rūšies sutarčiai (žr. Teisingumo Teismo 2000 m. spalio 19 d. sprendimo byloje C-15/99 22 p.). Be to, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija panašioje byloje taip pat yra pažymėjusi, kad „muitinė vertė nustatoma atsižvelgiant į konkretaus (individualaus) prekių pardavimo eksportui į Bendrijos muitų teritoriją sąlygas ir aplinkybes, kad sandorio vertės esmė yra asmeniškai pirkėjo ir pardavėjo sutarta (suderinta) kaina, o ne normali (įprasta) kaina“ (LVAT 2013 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-709-13). Minėtoje byloje LVAT taip pat akcentavo, jog vien žymus skirtumas tarp deklaruotos ir duomenų bazėje esančios vertės pats savaime negali paneigti sandorio vertės metodo taikymo. Taigi cituojama LVAT praktika tik patvirtina, jog vien PREM IS duomenų bazės duomenys nėra vienintelis duomuo ir eliminuojantis sandorio vertės taikymo metodą.

14.4. Tiek muitinei, tiek teismui buvo pateikti dokumentai sandorio vertei pagrįsti, todėl teismas įvertinęs aplinkybes, jog pirkimo–pardavimo susitarimas buvo vienodas, nekito, ko ir reikalauja sandorio vertės metodo taikymas, pagrįstai konstatavo, jog nors 2009 m. sausio 10 d. sutartis nenumato ir atskirai neaptaria avansinių mokėjimų, o pats sutarties turinys yra gana lakoniškas, tačiau vien iš to negalima daryti išvados, kad šalys nenumatė avansinių mokėjimų galimybės, nes iš esmės dalinis mokėjimas ir gali apimti avansinius mokėjimus. Muitinė nesurinko jokių įrodymų, patvirtinančių, kad realiai ginčo prekės buvo įsigytos ir ūkinės operacijos įvyko kitomis sąlygomis nei nurodyta pareiškėjo pateiktuose dokumentuose.

14.5. LVAT praktikoje pripažįstama, jog, siekdama paneigti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo taikymą, vadovaudamasi SMK 74 straipsnio 3 dalies b punktu, muitinė turi pagrįsti, kad egzistavo aplinkybės ar sąlygos, kurios turėjo įtakos importuojamų prekių pardavimui ar jų kainai ir kurių poveikio prekių pardavimui ar kainai neįmanoma įvertinti. Taigi įrodinėjimo našta dėl sandorio vertės metodo netaikymo pirmiausia tenka muitinei, kuri turi išdėstyti nustatytas faktines aplinkybes, taip pat pakankamai aiškiai nurodyti pačias aplinkybes ar sąlygas, kurios, muitinės nuomone, lėmė prekių pardavimą ar kainą, bei pagrįsti, kad šių aplinkybių ar sąlygų daromo poveikio prekių vertei neįmanoma nustatyti. Deklarantas, siekdamas paneigti muitinės abejones dėl sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo taikymo, turi pateikti papildomą informaciją, kad deklaruota prekių vertė pagal SMK 70 straipsnį yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją (LVAT 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2722-442/2021; 2021 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2614-968/2021). Svarbu pažymėti, kad būtent nacionalinis teismas, kuris tiesiogiai žino visas jo nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi nustatyti, ar nagrinėjamos muitinės abejonės yra pagrįstos, jog būtų galima netaikyti sandorio vertės metodo (žr. Teisingumo Teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimo byloje EURO 2004. Hungary, C-291/15, EU:C:2016:455, 36 p.). Nagrinėjamu atveju teismas atliko minėtą vertinimą, dėl ko, atsižvelgdamas tiek į byloje esančius įrodymus, tiek į proceso šalių paaiškinimus, konstatavo, jog apeliantas objektyviomis aplinkybėmis nepagrindė savo abejonių dėl deklaruotos sandorio vertės netaikymo, t. y nepagrindė kodėl reikėtų nukrypti nuo SMK 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorio vertės taikymo prioriteto. Teismas nuosekliai išanalizavo SMK 70 ir 74 straipsniuose nustatytų muitinio įvertinimo metodų taikymo galimybes bei eiliškumą, todėl visiškai nepagrįstas apelianto teiginys, jog priimant skundžiamą sprendimą buvo vadovautasi ne tuo teisiniu pagrindu.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TM atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Muitinės departamento Sprendimą, kuriuo patvirtinta Ataskaita.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pritaria Muitinės departamento apeliaciniame skunde padarytai išvadai, jog ginčo atveju Kauno TM teritorinės muitinės sprendimas netaikyti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo grindžiamas Įgyvendinimo reglamento 140 straipsnio nuostatomis bei suformuota Teisingumo Teismo praktika byloje Nr. C-291/15, konstatavus, jog pareiškėjo importuotų prekių sandorio vertė yra nuo 3 iki 6 kartų mažesnė lyginant su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis, sukauptomis PREMI IS, tačiau teismas skundžiamus sprendimus panaikino kitu pagrindu, vadovaudamasis SMK 70 straipsnio 3 dalies b punktu, t. y. iš esmės vadovavosi ne tuo teisiniu pagrindu, kuriuo grindžiamas Kauno TM sprendimas atmesti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodą. Kauno TM sutinka su Muitinės departamento apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, jog teismas, panaikindamas tiek Muitinės departamento, tiek vietos mokesčių administratoriaus sprendimus, skundžiamą sprendimą iš esmės motyvavo tuo, kad atliktų mokėjimų sumos ir susitarimuose nurodytos sumos sutapo bei nurodė, jog muitinė neatliko apskaitos patikrinimo ir nevertino kaip ginčo operacijos buvo atspindėtos Bendrovės finansinėje apskaitoje (pavyzdžiui, kaip kinta skoliniai įsipareigojimai, atsargos, kitos kategorijos, susijusios su ginčo deklaracijose nurodytomis prekėmis, ar nėra neatitikimų), tačiau teismas dėl nustatytos išskirtinai žemos importuojamų prekių kainos ir muitinės vertės teisingumo nepasisakė, nors nagrinėjamo ginčo atveju vietos mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėjo importuotų prekių sandorio vertė yra nuo 3 iki 6 kartų mažesnė lyginant su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis, sukauptomis PREMI IS. Taip pat tai, jog teismas netinkamai vertino pareiškėjo papildomai po muitinio įforminimo bei mokestinio ginčo metu pateiktus dokumentus sandorio vertei pagrįsti, kurie muitinei kilusių abejonių neišsklaidė, priešingai, sustiprino poziciją, kad visos sandorio sudarymo aplinkybės nebuvo atskleistos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 1A-222 „Dėl UAB „Eveltita“ skundo“ ir Kauno teritorinės muitinės 2020 m. rugsėjo 3 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 0KM19/310503S teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Kauno teritorinė muitinė 2020 m. gegužės 6 d. priėmė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM19/310266S, kuria įpareigojo pareiškėją per 10 dienų nuo muitinės pranešimo įteikimo dienos įvykdyti 1 741 Eur mokestinę prievolę – sumokėti 1 067 Eur muito bei 674 Eur baudos.

19. Muitinės departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2020 m. birželio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 1A-101, kuriuo panaikino Kauno TM 2020 m. gegužės 6 d. ataskaitą Nr. 0KM19/310266S ir pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą.

20. Kauno TM 2020 m. rugsėjo 3 d. priėmė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM19/310503S, kuria papildomai nustatė 1 741 Eur mokestinę prievolę – 1 067 Eur muito bei 674 Eur baudos.

21. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 1A-222 patvirtino Ataskaitą.

22. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

23. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24. Kaip matyti iš skundžiamų administracinių sprendimų turinio, muitinė, netaikydama pareiškėjo importuotoms prekėms sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo, sprendė, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių prekių įsigijimo kainas ir neatskleidė visų sandorio aplinkybių; pateiktuose dokumentuose nurodyta informacija yra prieštaringa ir neišsami, o deklaruota prekių vertė yra nuo 3 iki 6 kartų mažesnė lyginant su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis, sukauptomis Prekių muitinio įvertinimo informacinėje sistemoje.

25. Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. spalio 9 d. reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prekių muitinės vertės pagrindas visų pirma yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama.

26. Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 3 dalis nustato, kad sandorio vertė taikoma, jeigu įvykdomos visos šios sąlygos: a) pirkėjui netaikomi disponavimo prekėmis arba jų naudojimo apribojimai, išskyrus šiuos: i) įstatymo arba Sąjungos valdžios institucijų nustatytus arba reikalaujamus nustatyti apribojimus; ii) geografinės srities, kurioje prekės gali būti perparduotos, apribojimus; iii) prekių muitinei vertei didelės įtakos neturinčius apribojimus; b) prekių pardavimui arba jų kainai neturi įtakos jokios sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamoms prekėms neįmanoma įvertinti; c) jokia pajamų, gautų pirkėjui toliau perparduodant prekes, disponuojant jomis ar jas naudojant, dalis tiesiogiai ar netiesiogiai neatitenka pardavėjui, išskyrus atvejus, kai galima padaryti atitinkamus patikslinimus; d) pirkėjas ir pardavėjas nėra susiję arba jų ryšys neturėjo įtakos kainai.

27. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447 2015 m. lapkričio 24 d., kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, jei muitinė turi pagrįstų abejonių dėl to, ar deklaruota sandorio vertė atspindi visą sumokėtą arba mokėtiną sumą, kaip nurodyta Kodekso 70 straipsnio 1 dalyje, ji gali paprašyti, kad deklarantas pateiktų papildomos informacijos. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad, jei abejonių nepavyksta išsklaidyti, muitinė gali nuspręsti, kad prekių vertė negali būti nustatoma pagal Kodekso 70 straipsnio 1 dalį.

28. Pažymėtina, jog įrodinėjimo našta dėl sandorio vertės metodo netaikymo pirmiausia tenka muitinei. Deklarantas, siekdamas paneigti muitinės abejones dėl sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo taikymo, turi pateikti papildomą informaciją, kad deklaruota prekių vertė pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnį yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją.

29. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, skundžiamame sprendime išdėstė argumentus dėl pagrindų, kuriais remiantis panaikino ginčijamus administracinius aktus.

31. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Bendrovė nuo pat patikrinimo pradžios nuosekliai teikė paaiškinimus, kad jos ilgalaikėje prekybos praktikoje su ta pačia Kinijos įmone (mokėdavo avansus, mokėjimo pavedimuose nenurodydavo konkrečių sutarčių ar sąskaitų faktūrų ir mokėdavo dalimis, nes užsakymo procese prekių asortimentas kisdavo (kai kurių nelikdavo ir būdavo keičiamos kitomis). Tačiau, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nei Kauno TM, nei Departamentas neįvertino Bendrovės teiktų paaiškinimų ir įrodymų apie sandorių sudarymo eigą.

32. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai ištyręs bylai reikšmingas aplinkybes, priėjo prie pagrįstos išvados, kad šiuo atveju muitinė objektyviomis aplinkybėmis nepagrindė savo abejonių dėl deklaruotos sandorio vertės netaikymo, taip pat nenurodė ir neįrodė, kad egzistavo aplinkybės ar sąlygos, kurios turėjo įtakos importuojamų prekių pardavimui ar jų kainai ir kurių poveikio prekių pardavimui ar kainai neįmanoma įvertinti, t. y. nepagrindė kodėl reikėtų nukrypti nuo SMK 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorio vertės taikymo.

33. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, iš esmės pritaria skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams, todėl jų nekartoja, nes atsakovas apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

34. Taigi nustačius, kad, nagrinėjamu atveju, muitinė nevykdė įrodinėjimo pareigos dėl sandorio vertės metodo netaikymo, t. y. nepagrindė dėl ko importuotoms ginčo prekėms neturėtų būti taikomas sandorio vertės metodas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ginčijamus Kauno teritorinės muitinės ir Departamento administracinius sprendimus.

35. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

36. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo iš Muitinės departamento priteisti 847 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, teisines konsultacijas, ir pateikė tai pagrindžiančius įrodymus.

37. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmestas, pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

38. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

39. Atsižvelgiant į pareiškėjo rengto procesinio dokumento turinį, pateiktus įrodymus dėl byloje patirtų išlaidų, kilusio ginčo pobūdį, taip pat atsižvelgiant į Rekomendacijose įtvirtintus principus, pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Eveltita“ iš atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys