2020-02-19 Nr. AB-3740-3-64-3-01231-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-34-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01231-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 17.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. E. E. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. E. E. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. E. E. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Šiaulių departamentas) 2017 m. liepos 11 d. raštą Nr. 2D-9718-(19.2) (toliau – ir Skundžiamas raštas); 2) įpareigoti Inspekcijos Šiaulių departamentą pateikti atsakymą, savo forma ir turiniu atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) imperatyvius reikalavimus; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2017 m. balandžio 24 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimamąjį jam rūpimu klausimu ir skundė Panevėžyje įsikūrusių dviejų institucijų veiksmus (ne vienos, kaip klaidingai mano atsakovas), nes Nacionalinės žemės tarnybos (toliau – ir NŽT) Panevėžio skyriaus ir Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros Panevėžio skyriaus pareigūnai ne tik toleravo, bet ir savo neveikimu skatino neteisėtą valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomą ir neteisėtą statybą jame. Skunde keliami faktai patikrinimui buvo persiųsti NŽT ir Inspekcijai, kuri skundą ištirti iš esmės persiuntė Šiaulių skyriui.

3. Nurodė, kad Inspekcijos Šiaulių departamentas (toliau – ir atsakovas) teisingai suprato ir tai fiksavo skundžiamame rašte, kad „Skunde abejojama minėtame žemės sklype esančių statinių statybos teisėtumu“, todėl atsakovas privalėjo visa apimtimi patikrinti skunde keliamus teisės aktų, reglamentuojančių statybos procesą, pažeidimo faktus ir dėl jų pateikti profesionalią išvadą. Teritorijų planavimo ir statybos priežiūros skyrius savo funkcijų apskritai neatliko, pateiktas atsakymas atitiko pačias blogiausias biurokratinio atsirašinėjimo taisykles ir tradicijas, todėl Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2017 m. gegužės 11 d. raštas Nr. 2D-6455-(19.2), pasirašytas A. D., buvo apskųstas Inspekcijos Šiaulių departamento direktorei.

4. Pareiškėjo įsitikinimu, Skundžiamas raštas savo informatyvumu, nuoseklumu, profesionalumu yra dar blogesnis už atsakymą, surašytą A. D.. Pareiškėjo nuomone, jį surašęs asmuo neturi jokio supratimo apie tai, kaip turi būti dirbama su piliečių skundais, kas tai yra statybų proceso teisinis reglamentavimas, kuo skiriasi savavališkos statybos nuo neteisėtų, kaip šalinami neteisėtų statybų padariniai ir t. t. Šiaulių valdininkai nei pirmuoju, nei antruoju atveju pareiškėjo skundo apskritai netyrė, tyrimo imitaciją atliko Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros Panevėžio skyriaus valdininkės: pirmuoju atveju – R.

T., antruoju atveju – A. T.. Esant tokiai situacijai, pagrindiniai skundo motyvai ir teisiniai argumentai, galintys turėti įtakos Skundžiamo rašto panaikinimui, yra šie: pažeistas viešosios teisės imperatyvas, draudžiantis pavesti skundo tyrimą pareigūnams, kurių veiksmai yra skundžiami. Tai yra absoliutus pagrindas naikinti Skundžiamą raštą. VAĮ 14 straipsnio 4 dalis imperatyviai nustato, kad draudžiama persiųsti skundą nagrinėti viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami.

Tiek pačiame skunde, tiek pokalbiuose priėmimo metu pas ministerijos vadovus akcentavo, kad visą netvarką, neteisėtai išnuomodami valstybinę žemę, esančią (duomenys neskelbtini), galbūt sąmoningai, nepastebėdami statybos procesą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų šiurkščiausių pažeidimų, juos toleruodami ir galbūt piktnaudžiaudami valstybės suteiktais įgalinimais, padarė Teritorijų planavimo ir valstybinės priežiūros Panevėžio skyriaus ir NŽT Panevėžio skyriaus vadovaujantys pareigūnai, todėl nei šiems skyriams, nei tuose skyriuose dirbantiems valdininkams ir specialistams negalėjo būti pavestas pareiškėjo skundo tyrimas.

Šio įstatymo imperatyvo įvykdymą bandyta imituoti, bet tai padaryta labai atmestinai. Nors formaliai skundas nukreiptas tirti Šiaulių padaliniams, raštus pasirašo būtent Šiaulių pareigūnai, tačiau per neapsižiūrėjimą patys užrašė, kad tuos skundus tyrė Panevėžio skyriaus pareigūnės – A. T. ir A. T.. Ji netyrė pareiškėjo skundo nuosekliai pagal skundo turinį, bet surašė nelogiškų minčių santraukas, daugeliu atveju prasilenkiančias ne tik su teisės normomis, bet ir su elementariais logikos dėsniais.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Skundžiamame rašte nėra jokios teisinės argumentacijos. A. T. ribotos žinios ir A. D. ir V. Š. neatsakingas požiūris į tiesiogines pareigas laikytinas objektyviu faktoriumi, neužtikrinusiu pareigos išsamiai ir tinkamai ištirti skundą. Tai sudaro pagrindą panaikinti Skundžiamą raštą, nes juo pažeidžiamos pareiškėjo konstitucinės teisės, nurodytos VAĮ, Konstitucinio Teismo praktikoje, taip pat atsakingo valdymo principas. Be to, šiurkščiausiai pažeistas išsamumo principas, įtvirtintas VAĮ 3 straipsnio 13 punkte, reiškiantis, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį, bei VAĮ 34 straipsnio 1 dalis, įpareigojanti sprendime (atsakyme) nurodyti faktines aplinkybes, nustatytas skundo nagrinėjimo metu, teisės aktus, kuriais vadovaujantis priimtas administracinės procedūros sprendimas. Pareiškėjo vertinimu, pažeidimas esminis, kurį pašalinus, atsakymas turėjo būti visai kitokio (priešingo) pobūdžio. Pažymėjo, kad skundas visiškai nenagrinėtas, todėl pageidavo, kad būtų ištirtos visos faktinės aplinkybės, išdėstytos skunde.

6. Pareiškėjas nurodė kokia eiliškumo tvarka turėtų būti nagrinėjimas jo skundas, t. y. pirmiausiai turėtų būti iškelta ir atsakyta į šiuos klausimus: ar imperatyvios teisės normos leidžia 121 kv. m sklype statyti gyvenamąjį namą, jeigu leidžia, tai kokios tos normos; ar imperatyvios teisės normos leidžia 121 kv. m sklype statyti administracinės paskirties statinį be automobilių stovėjimo aikštelės prie jo, jei leidžia, tai kokios; ar yra teisinė ir faktinė galimybė pašalinti pažeidimus nenugriaunat viso ar dalies statinio ir paaiškino, kad surinkus tris neigiamus atsakymus „ne“, darytina išvada, kad skundas išspręstas teisingai, todėl visi kiti faktai tampa mažareikšmiais, nebetrukdančiais institucijai pradėti teismines procedūras neteisėtos statybos padariniams pašalinti. Tačiau į pareiškėjo pageidavimus ir geranoriškus pasiūlymus nebuvo reaguota, jie buvo atmesti arba palikti nevertintais. Skundžiamame rašte teiginiai sugrupuoti į kelias sąlyginai savarankiškas grupes, todėl tokio eiliškumo laikomasi argumentuojant šį skundą.

7. Pareiškėjo nuomone, Skundžiamas raštas naikintinas todėl, kad apskritai nenagrinėtas pareiškėjo argumentas dėl VAĮ 14 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Galiojantys teisės aktai nesuteikia galimybės institucijai netirti dalies argumentų, nenurodant priežasčių, taip pat teisės aktai nesuteikia teismui teisės atlikti institucijos neatliktų visų ar dalies jos kompetencijai priskirtų funkcijų. Atsakovas, aiškindamas kodėl pareiškėjo skundas nepagrįstas, savo aiškinimus suskirsto į keturias sąlyginai savarankiškas grupes. Tačiau jas sieja Panevėžio valdininkės A. T. per keturis metus sukurtas ir ištobulintas metodas į skunde iškeltus faktus atsakyti daug, bet nepasakant nieko konkretaus, nevengiant pateikti aiškinimus klausimais, kurių pareiškėjas nekėlė ir nesirengė kelti. Esmines faktines aplinkybes, kurių neištyrus, apskritai neįmanoma paruošti įstatymų nustatytos formos ir turinio atsakymą, palieka nevertintomis, arba tiesiog jų nenurodo, tarytum jos neegzistuotų. Pažymėjo, kad pareiškėjas nekėlė klausimo dėl neteisėtų veiksmų skiriant sklypą 1992 m., jam visiškai neįdomus statybos leidimų išdavimas remiantis 1976 m. normatyviniu teisės aktu, taip pat nekėlė klausimo dėl 1992 m. gegužės 4 d. išduoto statybos leidimo teisėtumo ir t. t., tačiau visiškai nepaliesti aktualūs klausimai (faktinės aplinkybės), kodėl išduotas leidimas, jeigu apskritai nebuvo padarytas statinio projektas, netirta, kokie dokumentai leidžia teigti, jog statomas administracinis-gamybinis pastatas, netirta ir nevertinta, kokie konkretūs dokumentai leidžia tvirtinti, kad tai ne gyvenamasis namas, ir kokie dokumentai patvirtina, kokiai konkrečiai gamybai buvo statomas pastatas. Nurodydama apie 2012 m. leidimus statyti, sąmoningai nuslepia esmines faktines šio turinio aplinkybes, galėjusias daryti įtaką kitokio sprendimo priėmimui. Kaip pasibaigus statybos leidimui 1993 m. ir jo nepratęsus (nesant projekto), buvo galima statinį įregistruoti viešajame registre, kaip nesant projekto, buvo galima nustatyti, kad statinio baigtumas 17 procentų (kodėl ne 18 arba 16,5), kodėl nuomojama valstybės žemė akivaizdžiai neteisėtai statybai vykdyti ir t. t. Neatlikus tyrimo ir nenurodant konkretaus teisės akto teigiama, kad detaliojo plano nereikia. Tokiu būdu pažeistas išsamumo principas.

8. Pareiškėjas akcentavo, kad Skundžiamame rašte visiškai nemotyvuojama, kodėl neskiriamas sklypo detalusis projektas nuo saugomos teritorijos plano. Nepasisakoma, kodėl apskritai toks klausimas keliamas, nes leidimas statyti nesuteikia teisės statyti bent vieno kvadratinio metro gyvenamųjų patalpų. Be to, vėl netiriama aplinkybė, kad nėra paties projekto, yra tik jo eskizas, nes nėra privalomos projekto architektūrinės dalies. Ją pakeičia valdininko, turinčio teisę išduoti leidimus statyti pabraukymai, reiškiantys jo nuomonę, kad tokie architektūriniai sprendimai galimi. Nenurodytas teisės aktas, tariamai leidžiantis statyti gyvenamąsias patalpas visiškai nesilaikant sklypo dydžio reikalavimų. Nesiremta ir nenurodytas teisės aktas, leidžiantis statytojui statybos proceso eigoje pakeisti statinio paskirtį, nesurinkus iš naujo visų sutikimų ir leidimų, būtinų tokiai statybai. Teismų praktikoje nėra pasakyta, kad gyvenamasis namas gali būti statomas ir mažesniame plote, o jeigu taip nuspręsta, tai atsakovas nenurodė, kokiu teisės aktu tai leidžiama daryti. Atsakovas nepaaiškino, kas jam trukdo skaityti statinio projekto eskizus, kuriuose aiškiai parašyta, kad tariamų administracinių patalpų yra vos 40 kv. m, o gyvenamųjų – virš 80 kv. m. Aiškinimas, kad jei bus nustatyta, jog statinys pastatytas nesilaikant projekto sprendinių (iki šios dienos tokio projekto ir tokių sprendinių nėra), deklaracijos tvirtinimo procedūra nebus atliekama, paimtas iš naujai paskirtos vyriausiosios architektės pasisakymų. Todėl ir šioje dalyje konstatuotinas absoliutus išsamumo principo pažeidimas.

9. Skundžiamame rašte nepagrįstai teigiama, kad privatiems statiniams aptarnauti valstybinė žemė automobilių aikštelėms neskiriama. Tačiau jei skiriama, tuomet atsakovas privalėjo nurodyti teisės aktą, turintį ne mažesnę kaip įstatymas galią, kuris tą daryti leidžia. Atsakovas teisingai nurodo, kad šiuo ir susijusiais su šiuo klausimu klausimais į jį kreipėsi ne vieną kartą, tačiau jis nenustatė nei vieno neteisėtos statybos fakto adresu (duomenys neskelbtini). Pasisakydamas apie Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimus, atsakovas privalėjo nurodyti, koks sprendimas ir kokią įtaką daro šio skundo tyrimui. Kadangi atsakovas tenurodė teismo sprendimo numerį, nenurodydamas, koks konkretus klausimas jame išspręstas, tokiu būdu taip pat pažeidė išsamumo principą. Apie kitus skunde keltus klausimus atsakovas nieko Skundžiamame rašte nepasisakė, tai taip pat laikytina šiurkščiu išsamumo principo pažeidimu. Ilgametė kova su aiškiausiomis biurokratizmo apraiškomis pareiškėjui kainavo sveikatą. Jie jį specialiai laiko pastovioje nervinėje įtampoje, su tokio pobūdžio raštais visiškai išveda iš pusiausvyros. Pasekmė – visiškas pareiškėjo nusivylimas Lietuva ir jos nesugebėjimu pasipriešinti valdininkų savivalei ir valstybės turto grobstymui. Tokiais veiksmais (daugiau kaip keturi metai) pareiškėjui padaryta didžiulė neturtinė žala, kurią jis vertina 2 000 Eur suma ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės.

10. Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad gyvenamas namas negali būti, tai buvo pakeistas pavadinimas nurodant, kad administracinis pastatas su gyvenamosiomis patalpomis. Pradžioje buvo gamybinis pastatas, po to keletą kartų jo pavadinimas keitėsi. Pareiškėjo sutikimas buvo vykdyti statybą, jei viskas bus daroma pagal statybos techninį reglamentą. Jis neprieštaravo, kad būtų pagal projektą. Davė sutikimą administracinės paskirties pastatui nesilaikyti 3 metrų atstumo. Buvo pasiruošęs kaip statybininkas, kad turės derinti jų projektą. Ten nieko nebuvo ir nereikėjo nieko derinti. Sklypo komercinė paskirtis, bet nereiškia, kad galima bet ką ir bet kaip statyti. Neatitinka brėžiniai, pareiškėjas turi daug nepatogumų.

11. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad ginčas vyksta dėl kaimyniniame sklype statomo objekto, kuris pažeidžia visas įmanomas taisykles, norminius aktus. Pareiškėjas iki šiol nėra gavęs jokio dalykinio atsakymo. Išvardinti pažeidimai tiesiogiai daro įtaką pareiškėjo teisėtiems interesams, blogina jo gyvenimo kokybę, palyginus su ta padėtimi, jei nebūtų pažeisti įstatymai. Teigė, kad pareiškėjas negavo aiškaus atsakymo nei į vieną paklausimą. Faktinių aplinkybių niekas netyrė, skunde keliami klausimai nebuvo nagrinėjami. Valstybės institucijos visiškai ignoruoja žmogaus teises, slepiami akivaizdūs statybos pažeidimai. Skundžiamas raštas naikintinas, nes jame neatsakyta nei į vieną klausimą, nenurodyta, kodėl statinys laikomas gyvenamuoju namu.

12. Atsakovas Inspekcijos Šiaulių departamentas, atstovaudamas ir Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

13. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas neišreiškė nuomonės dėl nušalinimo nei vienam iš Inspekcijos darbuotojų. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kurie rodytų, kad yra kilęs interesų konfliktas, nepateikė jokių duomenų, rodančių Inspekcijos darbuotojų nešališkumą ar suinteresuotumą. Pakeitus Inspekcijos struktūrą, nuo 2017 m. sausio 2 d. Šiaulių ir Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriai laikomi Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentu, todėl Skundžiamą raštą rengė ir pasirašė Šiaulių departamento darbuotojai.

14. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad statybos valstybinę priežiūrą atlieka Inspekcija, šio straipsnio 2 dalyje nurodytas baigtinis statybos valstybinės priežiūros funkcijų sąrašas, tarp jų – ir asmenų prašymų, skundų ar pranešimų, susijusių su statybos procesu, nagrinėjimas. Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad skundų ar pranešimų dėl pažeidimų statybos srityje nagrinėjimo tvarką, atvejus, kai šie skundai ar pranešimai nenagrinėjami arba jų nagrinėjimas nutraukiamas, nustato Inspekcija.

Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo Inspekcijoje tvarką nustato Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklės, patvirtintos Inspekcijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5 (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 48 punkte nurodyti skundų ir pranešimų nagrinėjimo nutraukimo atvejai. Vadovaujantis Taisyklių 48 punkto 48.1 papunkčiu, skundo nagrinėjimas nutraukiamas, kai pradėjus nagrinėti skundą paaiškėja, kad egzistuoja Taisyklių 46 punkte nurodytos aplinkybės - teismas ar Inspekcija jau yra priėmę sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą (46.1 papunktis).

VAĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinė procedūra baigiama administracinės procedūros sprendimo priėmimu. Asmeniui, dėl kurio pradėta procedūra, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo administracinės procedūros sprendimo priėmimo dienos raštu pranešama apie priimtą administracinės procedūros sprendimą ir įrodomos faktinės aplinkybės, nustatytos skundo nagrinėjimo metu, teisės aktai, kuriais vadovaujantis priimtas administracinės procedūros sprendimas, ir sprendimo apskundimo tvarka. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo skundo, adresuoto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrui, turinį ir paminėtų teisės aktų nuostatas, Skundžiamame rašte nurodė, kad pareiškėjo skundo nagrinėjimas nutrauktas pagrįstai, jo panaikinti neturi pagrindo.

Inspekcija sprendimą pareiškėjui išsiuntė nepažeisdama VAĮ 23 straipsnio 6 dalies nuostatų. Skundžiamame rašte buvo nurodę teismines bylas, kuriose buvo nagrinėjami pareiškėjui aktualūs klausimai, išsamius, teisės aktais pagrįstus paaiškinimus dėl pareiškėjo skunde nurodytų motyvų ir išdėstytų faktinių aplinkybių, taip pat ir sprendimo apskundimo tvarką. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Skundžiamą raštą, pasirašytą Šiaulių departamento direktorės V.

Š., ir įpareigoti atsakovą pateikti atsakymą, savo forma ir turiniu atitinkantį VAĮ imperatyvius reikalavimus, yra nepagrįstas iš esmės. Inspekcijos Šiaulių departamentas veikė nustatyta tvarka, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį galiojančių teisės aktų nuostatas.

15. Pažymėjo, kad teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką, skundžiamo sprendimo teisėtumo klausimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į pareiškėjo ginamų teisių ar teisėtų interesų kontekstą, t. y., turi būti įvertinta, ar tenkinant pareiškėjo reikalavimus bus apgintos kokios nors jo pažeistos teisės ar įstatymų saugomi interesai, ar tai turės įtakos kokioms nors jo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Šioje byloje nėra pateiktų įrodymų, kad Skundžiamas raštas pažeidžia pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, skundas paremtas subjektyvia pareiškėjo nuomone. Pareiškėjas piktnaudžiauja jam suteiktomis konstitucinėmis teisėmis, teikdamas nepagrįstus skundus Inspekcijai ir versdamas atsakovą priimti išimtinai pareiškėją patenkinančius, tačiau neteisėtus sprendimus.

16. Nurodė, kad pareiškėjas nėra subjektas, galintis atstovauti kitus asmenis, visuomenės grupių interesus, o taip pat ir valstybės interesus. Skunde nenurodoma ir kokios konkrečios pareiškėjo teisės yra pažeistos, nepateikti tai patvirtinantys įrodymai.

17. Atsakovas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą nurodė, kad reikalavimas dėl žalos (turtinės ir / ar neturtinės) atlyginimo, kildinamas iš valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, teismo gali būti patenkintas tik tuo atveju, kai nustatoma minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visuma: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėti veiksmai (neveikimas), žalos pareiškėjui padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Kadangi pareiškėjo nurodyta neturtinė žala yra grindžiama tik prielaidomis, nėra pateikta jokių duomenų ar įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos atsiradimą, reikalavimas priteisti 2 000 Eur neturtinę žalą iš atsakovo Lietuvos valstybės negali būti patenkintas.

18. Atsakovų atstovas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad pateikė projektus, jog tai administracinės paskirties pastatas su gyvenamosiomis patalpomis. Administracinių patalpų plotas didesnis nei gyvenamųjų patalpų. Toliau spręs, ar statinys pastatytas pagal projektą, t. y. jei gyvenamosios patalpos viršys administracines patalpas, statinys negalės būti įregistruotas registre.

II. 19. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

20. Teismas nustatė, kad atsakovas 2017 m. birželio 16 d. gavo pareiškėjo 2017 m. birželio 8 d. skundą „Dėl 2017 m. gegužės 11 d. rašto Nr. 2D-6455-(19.2) panaikinimo“, kuriame prašoma panaikinti 2017 m. gegužės 11 d. raštą Nr. 2D-6455-(19.2), pasirašytą A. D., skundą išnagrinėti visą iš esmės ir pateikti atsakymą, atitinkantį VAĮ ir kitų įstatymų imperatyvius reikalavimus. Pareiškėjas 2017 m. birželio 8 d. skunde nurodė, kad pažeistas VAĮ 14 straipsnio 4 punktas, kadangi skundą tyrė viešojo administravimo subjektas – Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus pareigūnai, kurių veiksmai, neveikimas buvo skundžiami. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrui adresuotame 2017 m. balandžio 22 d. skunde, kuriuo kreipiamasi dėl neleistinos ir nebetęstinos situacijos, susidariusios nuomojant valstybei priklausantį gretimą su pareiškėjo valda sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nurodoma, kad pareiškėjas niekam nedavė sutikimo, jog šiame žemės sklype būtų statinys, pastatytas nesilaikant jokių teisės aktų reikalavimų, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Sigitos balansai“, ignoruodama visus statybos procesą reglamentuojančius teisės aktus, pakeitė sklypo paskirtį ir vietoje administracinės paskirties statinio pasistatė gyvenamąjį namą, tačiau minėtame 2017 m. balandžio 22 d. skunde nebuvo skundžiami Inspekcijos Šiaulių departamento / Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus konkrečių valstybės tarnautojų (darbuotojų) veiksmai (neveikimas). Teismas sprendė, kad Skundžiamame rašte pagrįstai nurodoma, jog Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, vadovaudamasi VAĮ ir atsižvelgdama į NŽT ir Inspekcijos nuostatus bei vykdomas funkcijas, persiuntė skundą nagrinėti pagal kompetenciją NŽT ir Inspekcijai.

21. Teismas nurodė, kad 2017 m. balandžio 22 d. skunde žemės ūkio ministrui (persiųstame Inspekcijai ir NŽT) nurodoma, jog šioje vietoje apskritai negali stovėti gyvenamasis namas, o jeigu čia stovėtų visuomeninės paskirties pastatas, tuomet jis turėtų būti bent tris kartus mažesnis už esamą; negali būti šiame sklype ir visuomeninės paskirties statinys, nes nesuprojektuota stovėjimo aikštelė. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad sutikimo, jog toje vietoje būtų pastatytas gyvenamasis namas niekada niekam nedavė ir neduos; nedavė sutikimo blokavimuisi prie savo garažo, nedavė sutikimo, kad šiame žemės sklype būtų statinys, pastatytas nesilaikant jokių teisės aktų reikalavimų.

22. Teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-10-755/2016 nurodyta, kad 2011 m. rugpjūčio 2 d. A. B. atvyko pas ieškovą ir paprašė pasirašyti jo parengtą tekstą: „Aš, G. E., gyv. (duomenys neskelbtini), sutinku, kad A. B. statytųsi dviejų aukštų pastatą ant esamų pamatų (duomenys neskelbtini)“. Minėtoje nutartyje sutinkama su Panevėžio miesto apylinkės teismo nuomone, kad apeliantas neįrodė, jog 2011 m. rugpjūčio 2 d. sutikimas yra negaliojantis (niekinis). Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-105-812/2015 (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys) nurodoma, kad vadovaujantis statinio projekte nurodytais bendraisiais statinio rodikliais, nustatyta, kad pastato gyvenamųjų patalpų plotas yra 80,29 kv. m, bendras ir naudingas patalpų plotas yra 161,15 kv. m, likęs patalpų plotas, priskirtinas administracinės paskirties patalpoms – 80,86 kv. m. Norminiai aktai nenumato, kokiu dydžiu turi skirtis skirtingos paskirties patalpų plotai, todėl, nors iš esmės statinyje suprojektuotų patalpų plotai skiriasi tik šimtosiomis dalimis, pastato paskirties apibrėžimas formaliai atitinka STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 6.1 p. reikalavimus: „kai pastatą sudaro įvairių paskirčių patalpos, formuojamos kaip atskiri nekilnojamieji daiktai (<...>), pastato naudojimo paskirtis nustatoma pagal didžiausio bendrojo ploto patalpos, kaip atskiro nekilnojamojo daikto, paskirtį.“

23. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-105-812/2015 nurodoma, kad „nurodytais motyvais teismas atmeta ieškovo argumentus, kad atsakovės statomas statinys neturi administracinių pastatų požymių, projektas neatitinka parametrų, keliamų administraciniam pastatui, kad statinį gali statyti tik juridinis asmuo, o ne fizinis asmuo, kad negauti ar netinkamai gauti gretimų valstybinės žemės sklypų naudotojų sutikimai, kad statinys nepritaikytas žmonių su negalia reikmėms, nėra pandusų, per mažas tambūras, statinyje nesuprojektuoti atskiri tualetai vyrams ir moterims, rūkymo patalpos, atsarginis išėjimas, kad statinio sklype nesuprojektuota automobilių stovėjimo aikštelė, nėra spausdintinio statinio projekto varianto su visais atsakingų pareigūnų parašais; taip pat nurodoma, kad ieškovo nurodytos aplinkybės, kad vykdoma statyba fiziškai įtakoja ieškovo turimą statinį - ūkinį pastatą-garažą, nes statybos eigoje sutrūkinėjo jo sienos, statybinės atliekos krenta ant stogo, kad dėl pastato eksploatavimo ieškovas neteks privatumo, padidės užterštumas, ieškovo turimas turtas praras komercinį patrauklumą, nepagrįstos priežastinį ryšį tarp vykdomos statybos ir ieškovo nurodytų pasekmių įrodančiais įrodymais, ieškovas byloje nekėlė reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, be to, pats ieškovas, nors ir nurodė šias aplinkybes, tačiau jų neįrodinėjo, teigdamas, kad ieškinį grindžia vien norminių teisės aktų pažeidimais.”.

24. Teismas pažymėjo, kad Skundžiamu raštu revizuojamame 2017 m. gegužės 11 d. rašte (b. l. 53-54) nurodoma, jog vadovaujantis Taisyklių 48 punktu, skundo nagrinėjimas nutrauktas paaiškėjus, kad egzistuoja Taisyklių 46 punkte nurodytos aplinkybės – teismai ir Inspekcija jau yra priėmę sprendimus tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą. Pareiškėjo 2017 m. birželio 8 d. skunde nurodoma, kad į konkretų skundo faktą 2017 m. gegužės 11 d. atsakyme atsakoma bendro pobūdžio fraze, jog šis klausimas išspręstas teismo ar Inspekcijos, nenurodant, nei kada tas teismas ar Inspekcija sprendė, nei kaip, tariamai išsprendė; atsakyme nurodytas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-105-812/2015 ir Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-10-755/2016 neužkerta kelio visapusiškam skundo faktinių aplinkybių tyrimui.

25. Teismas nesutiko su aukščiau nurodytu pareiškėjo skundo argumentu, kadangi susipažinus su minėtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais, akivaizdu, kad 2017 m. gegužės 11 d. sprendime ir 2017 m. liepos 11 d. rašte Nr. 2D-9718-(19.2) teisėtai ir pagrįstai taikytos Taisyklių 46.1 papunkčio ir 48 punkto nuostatos. Taisyklių 5 punkte numatyta, kad prašymo, skundo ar pranešimo nagrinėjimas – inspekcijos darbuotojo (-ų) veikla, apimanti asmens prašymo, skundo ar pranešimo priėmimą, įregistravimą, esmės nustatymą, faktinių duomenų patikrinimą (jeigu to reikia), faktų ir aplinkybių atitikties teisės aktų reikalavimams įvertinimą, atsakymo parengimą ir išsiuntimą (įteikimą) asmeniui. Teismas pažymėjo, kad būtent pagal Taisyklių 5 punkte numatytus reikalavimus prieš parengiant atsakymą į pareiškėjo skundą, 2017 m. gegužės 10 d. atliktas statybos vietos patikrinimas gavus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos persiųstą E. E. skundą žemės ūkio ministrui dėl (duomenys neskelbtini) vykdomų statinių statybos teisėtumo.

26. Teismas sprendė, kad atsakovas pagal savo kompetenciją įvykdė pareigą ir pateikė pareiškėjui tinkamą 2017 m. gegužės 11 d. atsakymą į 2017 m. gegužės 2 d. gautą skundą, todėl ir 2017 m. liepos 11 d. raštas Nr. 2D-9718-(19.2), kuriuo atsisakyta panaikinti 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 2D-6455-(19.2), yra motyvuotas ir teisėtas bei atitinkantis VAĮ nuostatas. Teismas pažymėjo, kad atsakovas skundžiamame 2017 m. liepos 11 d. rašte Nr. 2D-9718-(19.2) ne tik išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo 2017 m. birželio 8 d. skundą ir motyvuotai revizavo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 2D-9718-(19.2), bet taip pat papildomai, išsamiai nurodė revizuojame 2017 m. gegužės 11 d. sprendime Nr. 2D-9718-(19.2) nurodytų įsiteisėjusių teismų sprendimų turinį, teismų sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes ir teismų sprendimuose taikytas ginčui aktualias teisės normas. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo reikalavimą panaikinti Inspekcijos Šiaulių departamento 2017 m. liepos 11 d. raštą Nr. 2D-9718-(19.2) ir išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą pateikti atsakymą, savo forma ir turiniu atitinkantį VAĮ imperatyvius reikalavimus, atmetė.

27. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes bei ginčui taikytinas teisės normas, nenustatė, kad Inspekcijos Šiaulių departamentas būtų atlikęs neteisėtus veiksmus, iš kurių pareiškėjas kildina galbūt patirtą neturinę žalą. Nenustačius vieno iš civilinės atsakomybės elemento – neteisėtų veiksmų – teisė į neturtinės žalos atlyginimą negalima.

III. 28. Pareiškėjas G. E. E. apeliaciniame skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 1 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

29. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas nelogiškas, neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas atmestinai susipažinus su skundo turiniu ir materialiosiomis teisės normomis, reglamentuojančiomis skunde aprašomą teisinį santykį, neatskleidus bylos esmės.

30. Teigia, kad asmuo į viešojo administravimo instituciją gali kreiptis tiek su jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijusiu klausimu (VAĮ 2 str. 14 p.), tiek dėl teisių ar jo teisėtų interesų pažeidimo (VAĮ 2 str. 15 p.). Abiem atvejais asmuo turi teisę į VAĮ ir kitų įstatymų pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą. Asmuo, pateikęs pareiškimą ar skundą, iš viešojo administravimo subjekto gauna ne bet kokį, bet nustatytos formos ir turinio atsakymą, kuriame nurodoma ne tik apskundimo tvarka, bet ir tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės bei teisės aktai, kuriais remiantis viešojo administravimo subjektas išsprendė klausimą (VAĮ 34 str. 1 d.). Visa viešojo administravimo subjekto veikla tiriant asmens skundą turi atitikti VAĮ 3 straipsnyje nurodytus principus, ypač lygiateisiškumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus, o ypač išsamumo, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį, principus. Tokiu būdu, pareiškėjui turi būti atsakyta į tai, ko jis klausė, o ne parašyta tai, kas yra patogu institucijai.

31. Pareiškėjas pažymi, kad teismas privalo patikrinti ir įvertinti, ar institucijos procedūros baigimo aktas (skundžiamas raštas) surašytas (atitinka) nepažeidžiant VAĮ nuostatų, yra teisėtas ir išsamus. Tai jokiu būdu nereiškia, kad tik pareiškėjui palankus institucijos priimtas sprendimas atitiks VAĮ nuostatas. Nagrinėjamu atveju byloje teismas net nebandė išsiaiškinti esminių bylos aplinkybių, todėl konstatuotinas šiurkščiausias Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies, VAĮ imperatyvių nuostatų pažeidimas.

32. Akcentuoja, kad teismo sprendimas neatitinka Konstitucijos reikalavimų, keliamų baigiamojo teismo akto turinio aiškumui. Pirmosios instancijos teismas nepatikrino skundo argumentų, kad pažeista VAĮ 14 straipsnio 4 dalis, draudžianti skundą pavesti nagrinėti pareigūnams, kurių veiksmai skundžiami. Pavedimas atsakovui ištirti pareiškėjo skundą reiškia ne negalėjimą pavesti tyrimo šiai institucijai apskritai, bet negalėjimas pavesti skundo tyrimo tiems savo darbuotojams, kurių veiksmai skundžiami. Skunde aiškiai nurodyta, kad pareiškėjo skundo negali tirti atsakovo darbuotojos A. T. ir A. T., dirbančios Panevėžyje, nes jos atliko ankstesnių jo skundų tyrimus, tiksliau, ankstesniuose skunduose iškeltų pažeidimų maskavimą. Kadangi klausimas skunde suformuluotas konkrečiai, todėl atsakymas turėjo būti konkretus – galėjo jos dalyvauti tyrime, jeigu galėjo, kodėl, o jeigu negalėjo, tai kodėl dalyvavo. Todėl konstatuotinas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalies šiurkštus pažeidimas.

33. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-105-812/2015 ir Panevėžio apygardos teismas 2016 m. kovo 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-10-755/2016 išsprendė visus aktualius klausimus ir neišspręstų nebeliko, yra atsakovo sugalvotas, be jokios analizės ir vertinimo teismo perkeltas į skundžiamą sprendimą. Norint konstatuoti, kad civilinėje byloje nustatytas faktas turi prejudicinę galią administracinėje byloje, būtina, jog bendrosios kompetencijos teismas tokią išvadą padarytų remdamasis Civilinio proceso kodekso 270 straipsnio 4 dalies reikalavimais. Tokių aplinkybių bendrosios kompetencijos teismai nenustatė. Administracinis teismas, manydamas, kad yra nustatytas prejudicinis faktas, iki baigiamųjų kalbų privalo nurodyti jį proceso dalyviams, jog juo remsis tam, kad bylos dalyviai galėtų baigiamosiose kalbose pasisakyti dėl jo įrodomosios galios. Šią taisyklę pirmosios instancijos teismas irgi pažeidė. Todėl konstatuotinas ABTĮ 57 straipsnio 2 dalies absoliutus pažeidimas, nulėmęs neteisingą bylos išsprendimą.

34. Teigia, kad skundžiamame sprendime nėra pasisakyta dėl argumentų, jog atsakovas nenagrinėjo skundo argumentų dėl to, kad nei gyvenamasis namas, nei administracinės paskirties statinys šiame sklype negali stovėti, skundo dalies dėl statybos leidimo teisėtumo ir detaliojo plano nebuvimo, dėl statinio paskirties kvalifikavimo, dėl negalimumo statiniui funkcionuoti be automobilių stovėjimo aikštelės, dėl neteisėtos statybos ir padarinių šalinimo ir t. t. Pažymi, kad teismo sprendimas yra nenuoseklus. Argumentas, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, ir tai suteikia teisę pirmosios instancijos teismui nenagrinėti didelės dalies pareiškėjo skundo argumentų, laikytinas nesusipratimu, atskleidžiančiu bylą nagrinėjusio teismo visišką nekompetenciją. Lietuvos Respublikos teisėje nėra nuostatos, leidžiančios teismui nenagrinėti šalies argumentų arba nagrinėti juos pasirinktinai.

35. Atsakovas Inspekcijos Šiaulių departamentas, atstovaudamas ir Lietuvos valstybę, atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

36. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, aiškus, atitinka teisinį reguliavimą ir faktines aplinkybes, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, atlikęs įsiteisėjusių teismų procesinių dokumentų analizę, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog atsakovas pagal kompetenciją įvykdė pareigą ir pateikė pareiškėjui tinkamą atsakymą į 2017 m. gegužės 2 d. gautą skundą, todėl ir 2017 m. liepos 11 d. raštas, kuriuo atsisakyta panaikinti 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 2D-6455-(19.2), yra motyvuotas ir teisėtas, atitinkantis VAĮ nuostatas. Teismas pažymėjo, kad atsakovas Skundžiamame rašte ne tik išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo 2017 m. birželio 8 d. skundą ir motyvuotai revizavo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 2D- 9718-(19.2), bet taip pat papildomai nurodė revizuojamame 2017 m. gegužės 11 d. sprendime Nr. 2D-9718- (19.2) nurodytų įsiteisėjusių teismų sprendimų turinį, teismų sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes ir teismų sprendimuose taikytas ginčui aktualias teisės normas.

37. Pažymi, kad kaip matyti iš apeliacinio skundo, būtent apeliacinio skundo motyvai nėra aiškūs, jis grindžiamas ne teisiniais argumentais, bet emocijomis, subjektyvia pareiškėjo nuomone, niekuo nepagrįstais teiginiais, įvertinus faktą, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nelogiškas, neteisėtas ir nepagrįstas, tačiau nepateikia tai patvirtinančių faktų ar įrodymų, jie laikytini neįrodytais ir yra atmestini. Teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, išnagrinėjęs bylą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir nėra pagrindo jį panaikinti nepagrįstais apeliacinio skundo argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, nenustatė pagrindų keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

41. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 22 d. su skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrą dėl neleistinos ir nebetęstinos situacijos, susidariusios nuomojant valstybei priklausantį gretimą su pareiškėjo namų valda sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini) (b. l. 39–43). Žemės ūkio ministerija pareiškėjo skundą persiuntė Inspekcijos Šiaulių departamentui nagrinėti pagal kompetenciją. Inspekcijos Šiaulių departamentas, atsakydamas į pareiškėjo 2017 m. gegužės 2 d. Žemės ūkio ministerijos persiųstą skundą, dalyje dėl statinio statybos teisėtumo (duomenys neskelbtini), 2017 m. gegužės 11 d. rašte Nr. 2D-6455-(19.2) nurodė, kad pagal Priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, statybos valstybinę priežiūrą atlieka Inspekcija, o šio straipsnio 2 dalyje nurodytas baigtinis statybos valstybinės priežiūros funkcijų sąrašas. Nurodė, kad Inspekcija atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje ir surašė aktą. Patikrinimo metu statybos darbai (duomenys neskelbtini)nebuvo vykdomi. Taip pat nurodė, kad šiuo adresu Panevėžio miesto savivaldybės administracija yra išdavusi leidimą statyti naują statinį, šio statybą leidžiančio dokumento galiojimas nėra panaikintas. Be to, statybos nurodytu adresu teisėtumo klausimas buvo nagrinėtas teisme ir yra priimtas sprendimas (Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimas civ. byloje Nr. 2-105-812/2015 ir Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civ. byloje Nr. 2A-10-755/2016). Be to, Panevėžio apygardos administracinis teismas yra išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Inspekcijos skyriaus 2016 m. lapkričio 14 d. rašto Nr. 2D-16478-(18.2) ir 2017 m. balandžio 12 d. priėmęs sprendimą, tačiau sprendimas neįsiteisėjęs. Inspekcijos Šiaulių departamentas, vadovaudamasis Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Inspekcijoje taisyklių, patvirtintų Inspekcijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5 (toliau – ir Taisyklės), 48 punktu skundo nagrinėjimą nutraukė, kadangi teismai ir Inspekcija jau yra priėmę sprendimus tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą (b. l. 53–54).

42. Pareiškėjas su skundu 2017 m. birželio 8 d. (gautas 2017 m. birželio 16 d.) kreipėsi į Inspekcijos Šiaulių departamento direktorių, kuriame prašė panaikinti 2017 m. gegužės 11 d. raštą Nr. 2D-6455-(19.2), pasirašytą A. D., pareiškėjo skundą išnagrinėti visą iš esmės ir pateikti atsakymą, atitinkantį VAĮ ir kitų įstatymų imperatyvius reikalavimus (b. l. 55–57).

43. Inspekcijos Šiaulių departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, skundžiamame 2017 m. liepos 11 d. sprendime Nr. 2D-9718-(19.2) nurodė, kad pareiškėjo skundo nagrinėjimas 2017 m. gegužės 11 d. raštu Nr. 2D-6455-(19.2), pasirašytu Inspekcijos Šiaulių departamento skyriaus vedėjo A. D., nutrauktas pagrįstai remiantis Taisyklių 48 punktu. Atsakovas taip pat minėtame sprendime pareiškėjui paaiškino dėl statybos leidimų teisėtumo ir detaliojo plano nebuvimo, statinio paskirties kvalifikavimo, statinio funkcionavimo be automobilių stovėjimo aikštelės bei dėl neteisėtos statybos ir padarinių šalinimo. Nurodė, kad teismai jau yra pasisakę dėl statybos (duomenys neskelbtini) teisėtumo (b. l. 58–63).

44. VAĮ 14 straipsnio, reglamentuojančio asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą, 1 dalyje nustatyta, kad prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Vyriausybė. VAĮ 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudžiama persiųsti skundą nagrinėti viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami. Šio straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatyta, kad prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą. VAĮ 14 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jeigu viešojo administravimo subjektas pagal kompetenciją negali spręsti prašyme išdėstytų klausimų ar priimti administracinės procedūros sprendimo dėl skunde išdėstyto klausimo, jis jo nenagrinėja ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos persiunčia jį kompetentingam viešojo administravimo subjektui, ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu nėra kito viešojo administravimo subjekto, kuriam galėtų perduoti prašymą ar skundą nagrinėti pagal kompetenciją, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos apie tai praneša asmeniui paaiškindamas jo prašymo ar skundo nenagrinėjimo priežastis.

45. VAĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinė procedūra baigiama administracinės procedūros sprendimo priėmimu. Asmeniui, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo administracinės procedūros sprendimo priėmimo dienos raštu pranešama apie priimtą administracinės procedūros sprendimą ir nurodomos faktinės aplinkybės, nustatytos skundo nagrinėjimo metu, teisės aktai, kuriais vadovaujantis priimtas administracinės procedūros sprendimas, ir sprendimo apskundimo tvarka. Asmeniui, kuris kreipėsi dėl administracinės procedūros pradėjimo, per 3 darbo dienas nuo administracinės procedūros sprendimo priėmimo dienos, laikantis asmens duomenų teisinę apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, raštu pateikiama informacija apie priimtą administracinės procedūros sprendimą.

46. Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jeigu šiame įstatyme nenustatyta kitaip, skundai ir pranešimai išnagrinėjami ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo visų privalomų pateikti dokumentų ir informacijos gavimo dienos; dėl objektyvių priežasčių šis terminas gali būti pratęsiamas iki 20 darbo dienų, apie tai raštu informuojant skundą ar pranešimą pateikusį asmenį ir tikrinamus subjektus ir nurodant patikrinimo termino pratęsimo priežastis. Skundai ir pranešimai, kiek to nereglamentuoja šis įstatymas, nagrinėjami Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Teikiant skundą ir (ar) pranešimą, jame turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis asmuo grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys dokumentai. Šio įstatymo 25 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad skundai ar pranešimai dėl kitų, negu nurodyti šio straipsnio 2 dalyje, su teritorijų planavimo procesu susijusių administracinių sprendimų nenagrinėjami, jeigu administracinio sprendimo teisėtumo klausimas dėl tų pačių aplinkybių nagrinėjamas arba išnagrinėtas teisme. Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad skundai ar pranešimai dėl viešojo administravimo subjekto išduoto statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo nenagrinėjami, apie tai raštu informuojant skundą ar pranešimą pateikusį asmenį, jeigu statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo klausimas dėl tų pačių aplinkybių nagrinėjamas arba išnagrinėtas teisme. Šio įstatymo 25 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad skundų ar pranešimų dėl pažeidimų teritorijų planavimo srityje nagrinėjimo tvarką nustato teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucijos. Skundų ar pranešimų dėl pažeidimų statybos srityje nagrinėjimo tvarką, atvejus, kai šie skundai ar pranešimai nenagrinėjami arba jų nagrinėjimas nutraukiamas, nustato Inspekcija.

47. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5 patvirtintų Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 46 punkte numatyti skundų ir pranešimų nenagrinėjimo atvejai. Taisyklių 46.1 papunktyje numatyta, kad skundas ir pranešimas nenagrinėjamas, jeigu teismas nagrinėja skundą tuo pačiu klausimu, taip pat kai teismas ar Inspekcija jau yra priėmę sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą. Taisyklių 48 punkte nustatyti atvejai, kuomet skundų ir pranešimų nagrinėjimas Inspekcijoje nutraukiamas, o 48.1 papunktyje numatyta, kad skundo nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu pradėjus nagrinėti skundą ar pranešimą, paaiškėja, kad egzistuoja Taisyklių 46 punkte nurodytos aplinkybės.

48. Pareiškėjas žemės ūkio ministrui pateiktame skunde, kuris buvo persiųstas pagal kompetenciją nagrinėti Inspekcijai ir NŽT, be kita ko, nurodė, kad kreipiasi dėl neleistinos ir nebetęstinos situacijos, susidariusios nuomojant valstybei priklausantį gretimą su jo namų valda sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat skunde kėlė klausimus, susijusius su valstybinės žemės sklypo nuoma, statybos leidimo išdavimu, sklypo paskirties pakeitimu, nesuprojektuota automobilių stovėjimo aikštele, sklypo užstatymu, sutikimo statyti arčiau pareiškėjo sklypo ribų davimu, statybos reikalavimų pažeidimais, prašė įpareigoti inicijuoti valstybinės žemės sklypo susigrąžinimo valstybei procedūras.

49. Pareiškėjas skunde Inspekcijos Šiaulių departamento direktoriui nurodė, kad tiriant jo skundą, buvo pažeistos VAĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostatos, skunde nurodytos aplinkybės nebuvo ištirtos, neatsakyti klausimai, susiję su statybomis 121 kv. m sklype (ar teisės normos leidžia sklype statyti gyvenamąjį namą, administracinės paskirties statinį be automobilių stovėjimo aikštelės prie jo, ar yra galimybė pašalinti pažeidimus nenugriaunant viso ar dalies statinio).

50. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įsiteisėjusiais teismo sprendimais (Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-10-755/2016, kuria paliktas nepakeistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-105-812/2015 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2149-502/2015, kuria paliktas nepakeistas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-89-320/2015) buvo sprendžiama dėl statybų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), teisėtumo (statybą leidžiančio dokumento panaikinimo, statinio nugriovimo ir statybvietės sutvarkymo, savavališkos statybos fakto nustatymo ir akto surašymo). Šie sprendimai buvo nurodyti ir pareiškėjui pateiktame Inspekcijos Šiaulių departamento 2017 m. gegužės 11 d. rašte. Atsakovas skundžiamame sprendime, kaip jau buvo minėta, papildomai pareiškėjui atsakydamas į jo skunde keliamus klausimus, paaiškino dėl statybos leidimų teisėtumo ir detaliojo plano nebuvimo, statinio paskirties kvalifikavimo, statinio funkcionavimo be automobilių stovėjimo aikštelės bei dėl neteisėtos statybos ir padarinių šalinimo. Nurodė, kad teismai jau yra pasisakę dėl statybos A. (duomenys neskelbtini), teisėtumo.

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pareiškėjo apeliacinio skundo ir atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstų išvadų, jog atsakovas, įvertinęs pareiškėjo skundo dėl statybos darbų (duomenys neskelbtini) neteisėtumo turinį, ir ginče, išspręsto įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-105-812/2015, spęstus klausimus, pagrįstai pareiškėjo skundo nagrinėjimą nutraukė remdamasis Taisyklių 48 punktu, o Inspekcijos 2017 m. liepos 11 d. sprendimas atitinka VAĮ administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame išsamiai atsakyta į pareiškėjo skunde keliamus klausimus, papildomai nurodytas įsiteisėjusių teismų sprendimų turinys, nurodyta jo apskundimo tvarka.

52. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neatskleidė bylos esmės, kadangi iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų. Teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, kurios taikymo negali saistyti bylos proceso dalyvių nuomonė dėl įrodymų vertinimo. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pasirinkdamas bylos nagrinėjimo modelį nepalankų ar nesuprantamą pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių pareiškėjo pateiktų aplinkybių.

53. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl VAĮ 14 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, kad 2017 m. gegužės 11 d. raštą pasirašė Inspekcijos Šiaulių departamento Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjas A. D., o skundžiamą Inspekcijos Šiaulių departamento 2017 m. liepos 11 d. sprendimą – departamento direktorė V. Š.. Pareiškėjas skunduose žemės ūkio ministrui bei Inspekcijos Šiaulių departamento direktoriui tarnautojų, kurie gali būti šališki nagrinėjant pareiškėjo skunduose keliamus klausimus, konkrečiai neįvardijo, tik nurodė, kad pažeistos VAĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostatos, kadangi skundą tyrė Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus pareigūnai, kurių veiksmai (neveikimas) buvo skundžiami. Aplinkybė, kad rengiant minėtus raštą ir sprendimą dalyvavo pareiškėjo nurodytos tarnautojos (R. T. ir A. T.) ir tokiu būdu buvo pažeistos VAĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostatos, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad dėl to pareiškėjo skundai buvo išnagrinėti neobjektyviai ar šališkai, atitinkamai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Inspekcijos Šiaulių departamento 2017 m. liepos 11 d. sprendimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 22 d. skunde ir 2017 m. birželio 8 d. skunde nekėlė klausimo dėl Inspekcijos Šiaulių departamento / Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus konkrečių valstybės tarnautojų (darbuotojų) veiksmų (neveikimo). Be to, pareiškėjas skunde Inspekcijos Šiaulių departamento direktoriui nenurodė, kokie minėtų tarnautojų veiksmai (neveikimas) galėjo turėti įtakos pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių tyrimui ar vertinimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju buvo pažeistos VAĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostatos.

54. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. E. E. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius