2017-01-11 Nr. AB-769-3-61-3-02619-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-27-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02619-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovo atstovas), priteisti 35 220 Eur neturtinei žalai atlyginti už nežmoniškas kalinimo sąlygas nuo 2011 m. gruodžio 9 d. iki 2015 m. vasario pabaigos.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m ploto, kurį papildomai ribojo kamerose įrengti baldai ir sanitarinis mazgas. Kamerose buvo bloga ventiliacija ir nuolat trūko gryno oro. Dėl prasto vėdinimo kamerose jautėsi nuolatinis rūkalų, sanitarinio mazgo kvapas, nuolatinė drėgmė. Atidarius langą vasaros metu, dėl šalia esančių konteinerių, sklisdavo nemalonus kvapas, priskrisdavo vabzdžių, žiemos metu buvo galima sušalti. Esant stipresniam vėjui, pro langą patalpose labai pridulkėdavo. Kamerose nuo sienų ir lubų luposi tinkas su dažais, veisėsi kenkėjai. Dėl per mažų staliukų nebuvo galimybės pavalgyti. Pareigūnai elgėsi sadistiškai. Pareiškėjas teigė, kad gyvendamas netinkamomis sąlygomis, patyrė didelių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės ir sveikatos pablogėjimą, tapo dirglus, nervingas, prarado pasitikėjimą savimi.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą suimtųjų laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui priteisė 3 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, teismas sprendė, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2012 m. gegužės 6 d. įskaitytinai pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą – teismas nenustatė pagrindų praleistą terminą atnaujinti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 951 parų ir 15 kartų dalį paros buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai, teismo vertinimu, patvirtino pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, jog jis Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, toks elgesys pažeidžia pareiškėjo orumą ir laikytinas nežmonišku.

Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. spalio 24 d. patikrinimo akto teismas nustatė, kad santykinė oro drėgmė buvo viršyta kameroje Nr. 296, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2013 m. spalio 2 d. –2013 m. spalio 3 d. laikotarpiu. Duomenų apie santykinę oro drėgmę kitose pareiškėjo kamerose byloje nenustatyta, todėl teismas laikė, kad yra pagrindas konstatuoti HN 76:2010 26 punkto pažeidimo faktą aptartu laikotarpiu.

Atsižvelgęs į byloje esančius duomenis, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamo vėdinimo būdo.

Teismo vertinimu, vien teiginys, kad nuo kamerų lubų krisdavo tinkas, yra pernelyg abstraktus ir negali patvirtinti HN 76:2010 62 punkto pažeidimo fakto, o Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose HN 76:2010 62 punkto pažeidimas, kamerose, kuriose tikrinimui panašiu laikotarpiu buvo apgyvendintas pareiškėjas, neužfiksuotas.

Byloje teismas nustatė, kad nuo 2009 m. gruodžio 24 d. iki 2016 m. sausio 2 d. Lukiškių TI-K yra tinkamai užtikrintas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, pareiškėjas jokių priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių TI-K pažeidė HN 76:2010 60 punkto reikalavimus.

Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nepripažino, kad Lukiškių TI-K neužtikrinus pareiškėjui tinkamo dydžio stalo, buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad Lukiškių TI-K pareigūnai su juo elgėsi sadistiškai, teismas nurodė, kad pareiškėjas nedetalizavo, nei kuo pasireiškė pareigūnų netinkamas elgesys, nei konkrečių datų, kuriomis buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės šiuo pagrindu, todėl nurodytą pareiškėjo argumentą teismas vertino kaip abstraktaus pobūdžio, deklaratyvų teiginį.

Atsižvelgęs į bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis, todėl pareiškėjui priteisė 3 600 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą, pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tas pačias faktines ir teisines aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė senaties terminą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas minimalų kameros plotą, turėjo atsižvelgti į kameroje buvusių baldų užimtą plotą. Nesutinka su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

Atsakovo atstovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui V. J., jo teigimu, padarytos jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis nuo 2011 m. gruodžio 9 d. iki 2015 m. vasario pabaigos, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti ieškinio senatį, nusprendė, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos laikant jį Lukiškių TI-K galbūt netinkamomis sąlygomis, iki 2012 m. gegužės 6 d.; dalį pareiškėjo reikalavimų tenkino ir priteisė 3 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su ieškinio senaties termino taikymu ir teismo atliktu pareiškėjo nurodytų Lukiškių TI-K pažeidimų vertinimu, priteistos sumos dydžiu.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Ieškinio senaties taikymo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.): Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas.

Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balto print“ v.

UAB „Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A.

V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį.

Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v.

UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2015 m. gegužės 7 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 4) dėl 2011 m. gruodžio 9 d. – 2015 m. vasario laikotarpiu atsakovo atstovo galbūt padarytų pažeidimų, t. y. iki 2012 m. gegužės 6 d. praleidęs ieškinio senaties terminą, kurį taikyti prašė atsakovo atstovas.

Sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais, teisėjų kolegija akcentuoja, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, atitinkamai – leidžiančių kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (kamerose trūko vietos, gryno oro, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu ir kt.), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigia pareiškėjas, iki 2012 m. gegužės 7 d.

Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pažeidimų

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą nagrinėjamu atveju aktualių teisės aktų kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis tinkamai ir detaliai įvertinus aktualų teisinį reguliavimą bei bylos faktines aplinkybes, dėl nustatytų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pažeidimų, todėl jų nekartoja.

Teisėjų kolegija plačiau pasisako dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pakankamo ploto kameroje neužtikrinimu.

Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto – šis reikalavimas nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).

Taigi, šio ginčo atveju byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo sąlygų minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui aspektu (ne mažiau kaip 3,6 m2) neužtikrino maždaug 966 paras (keliolika jų – nevisą parą; b. l. 8–19), t. y. neveikė taip, kaip to reikalavo Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas. Šie Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjui atitinkamų neigiamų pasekmių (kamerų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus, galimybės judėti apribojimą, žmogaus orumo pažeminimą, kuris turko itin ilgą laiką), kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-1686-502/2016). Ši pozicija remiasi EŽTT praktika panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06). Taigi baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šia praktika ir vertindama pareiškėjo patirtų išgyvenimų ir nepatogumų mastą, atsižvelgia ne tik į tai, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo laikomas itin ilgą laiką, taip pat į tai, jog nepatogumus dar labiau sunkino kamerose esantys baldai, dėl kurių kamerų erdvės trūkumas galėjo daryti dar didesnę įtaką pareiškėjo savijautai.

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs, kad suėmimo ar bausmės vykdymo įstaigos administracijos argumentai, jog ji dėl atitinkamų priežasčių tam tikrą laiką neturi galimybės suimtam (kalinamam) asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų nustatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti dėl to atsiradusią neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. A438-121/2009, 2010 m. kovo 22 d. nutartį Nr. A756-122/2010, 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį Nr. A858-890/2013, 2014 m. sausio 6 d. nutartį Nr. A858-1655/2013).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į neteisėtų veiksmų itin ilgą trukmę ir intensyvumą bei kitų pirmosios instancijos teismo detaliai aptartų aplinkybių visumą, taip pat į tai, jog kamerose tam tikrais epizodais galėjo būti neužtikrinamas tinkamas drėgmės santykis, pabrėždama, kad byloje nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nedetalizavo konkrečių sveikatos sutrikimų, nulemtų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, taip pat nepateikė įrodymų apie tai, kad dėl netinkamų sąlygų būtų kreipęsis į atsakovo atstovą (b. l. 24), vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdama į pareiškėjo teisių pažeidimo metu buvusias Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pagal faktines bylos aplinkybes teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už neturtinę žalą laikytina 7 500 Eur suma. Pareiškėjo prašomos sumos (35 220 Eur) priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, neatitinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija.

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir priteisia pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 7 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui V. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 7 500 Eur (septynis tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas