2017-12-13 Nr. AB-23414-3-65-3-00054-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1465-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00054-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4; 20.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja A. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–5), prašydama priteisti jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų (toliau – ir Panevėžio PN), 150 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad nuo 2008 m. gruodžio 7 d. iki 2011 m. kovo 7 d. ir nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. iki skundo teismui padavimo dienos ji Panevėžio PN buvo laikoma nežmoniškomis, žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidžiant jos teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ginamas žmogaus teises. Pareiškėja paaiškino, kad ji gyveno gyvenamojoje patalpoje Nr. 58, kurios dydis yra 32,24 kv. m, šioje patalpoje buvo laikoma 12–14 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko tik po 2,5 kv. m ploto, be to, dalį ploto užėmė baldai.

Nuo 2010 m. spalio 22 d. iki 2011 m. sausio 22 d. pareiškėja buvo išvykusi į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL), o grįžusi buvo perkelta į gyvenamąją patalpą Nr. 18, kurios dydis – 11,62 kv. m, šioje patalpoje gyveno 5 nuteistosios. Pareiškėja taip pat tvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra labai maži, vienu metu I korpuso pasivaikščiojimo kiemeliu naudojasi 10–15 nuteistųjų, o II korpuso pasivaikščiojimo kiemeliu – apie 100 nuteistųjų. Be to, I korpuso tualete yra įrengtos 2 tupimos vietos, nėra jokių durų, kurias būtų galima užsirakinti, vanduo nusileidžia labai blogai, II korpuse tualete įrengtos 3 sėdimosios vietos, nėra atskiros prausyklos.

Pažymėjo, kad karštas vanduo įjungiamas tik 7.00–8.40 val. ryte ir 19.40–21.40 val. vakare, dušu galima naudotis 2 kartus per savaitę, kamerų sienos, lubos bei grindys avarinės ir antisanitarinės būklės. Pareiškėja kartu akcentavo, jog kamerose baldai labai seni, langas yra vienintelis ventiliacijos šaltinis, patalpose drėgna, išskalbti rūbai nedžiūsta, lovos patalynė prastos būklės, šiltus pledus draudžiama turėti. Gyvenamojoje patalpoje Nr. 18 yra pelių, lovos čiužinyje – šimtai parazitų. Pareiškėja taip pat pabrėžė, kad uždarius ją į baudos izoliatorių (2 kartus po 10 parų ir 3 kartus po 15 parų), ji turėjo teisę tik į 1 val. pasivaikščiojimą lauke.

Kadangi gyveno drėgnoje, blogai vėdinamoje patalpoje, valgė nevisavertį maistą, jai 2010 m. spalio 22 d. buvo diagnozuota infiltracinė plaučių tuberkuliozė. Pareiškėja papildomai nurodė, kad Panevėžio PN gyvenamųjų pastatų konstrukcijose yra asbesto, kuris kenkia sveikatai. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėja teigė, kad minėtos netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė jai didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo jos sveikatą, t. y. ji patyrė neturtinę žalą. Pareiškėja kartu nurodė, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl ji ilgai negalėjo su jais susipažinti ir suprasti, kad jos teisės pažeidžiamos.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio PN atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 47–59) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė pareiškėjos reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant jį nuo pareiškėjos kreipimosi į teismą dienos, bei priteisti iš pareiškėjos visas turėtas atstovavimo išlaidas, t. y. 90 Eur.

4. Visų pirma, Panevėžio PN pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo siejami su laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. vasario 29 d., o pareiškėja skundą teismui surašė tik 2016 m. vasario 29 d. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgę į tai, Panevėžio PN prašė teismo nagrinėti tik pareiškėjos reikalavimus dėl laikotarpio nuo 2013 m. vasario 29 d. iki 2016 m. vasario 29 d.

Panevėžio PN kartu nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 111.1 punktą pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Šiame kontekste paaiškino, kad pareiškėja nuo 2009 m. gegužės 23 d. gyveno II korpuso 58 gyvenamojoje patalpoje, nuo 2010 m. sausio 6 d. iki 2010 m. liepos 6 d. buvo laikoma drausmės grupėje, nuo 2010 m. liepos 19 d.

– II korpuso 56 gyvenamojoje patalpoje. 2010 m. spalio 26 d. pareiškėja išvyko į LAVL, iš kurios grįžo 2011 m. sausio 14 d. ir nuo šios datos gyveno Priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos centre Nr. 1 (I korpuse). Nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. iki 2016 m. vasario 29 d. pareiškėja gyveno skirtingose patalpose: 2012 m. rugpjūčio 22 d. ji buvo apgyvendinta gyvenamojoje patalpoje Nr. 18, nuo 2012 m. rugpjūčio 23 d. iki 2013 m. rugsėjo 3 d. gyveno Priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos centre Nr. 1 (I korpuse), šiuo metu (apytiksliai nuo 2015 m. sausio 26 d.) gyvena I korpuso gyvenamojoje patalpoje Nr.

17. Gyvenamosios patalpos Nr. 18 plotas yra 15,66 kv. m, be to, joje dar yra 5,9 kv. m ploto prieškambaris. Nustatyti, kiek asmenų kartu su pareiškėja buvo minėtose patalpose, nėra galimybės. Tačiau sprendžiant iš duomenų, kad I būriui priklauso 8 gyvenamosios patalpos (tarp jų gyvenamosios patalpos Nr. 17 ir Nr. 18), kuriose yra 59 miegamosios vietos, laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 23 d. iki 2016 m. kovo 1 d. I būryje buvo mažiau nuteistųjų, nei gali gyventi šiame būryje. Šiuo aspektu Panevėžio PN patikino teismą, jog įstaigoje nėra buvę atvejų, kad nuteistosios būtų apgyvendintos gyvenamosiose patalpose, viršijant vienam asmeniui nustatytą ploto normą.

Kartu atkreipė dėmesį į tai, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatytas gyvenamojo ploto normos pažeidimas, negali būti konstatuojama, jog nuteistoji dėl to patyrė žalą, kadangi nuteistosios yra patalpintos atskiruose lokaliniuose sektoriuose, gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, joms skiriama atskira miegamoji vieta, kiekvieno būrio gyvenamosios patalpos sujungtos bendru koridoriumi, šioje erdvėje yra tualetas, virtuvė ir prausykla, įrengti poilsio kambariai arba bibliotekos, o dienos metu (nuo 7 val. iki 21 val., vasaros laiku – iki 22 val.) nuteistosios gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, dienotvarkėje numatytu laiku gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, dirbti, mokytis, lankyti socialinės reabilitacijos programas, lankytis koplyčioje, bibliotekoje, sportui skirtose patalpose.

Dėl gyvenamųjų patalpų būklės Panevėžio PN nurodė, jog įstaigos gyvenamųjų patalpų sienų, lubų, grindų paviršius nėra avarinės ar antisanitarinės būklės, čia nuolat atliekami būtiniausi remonto darbai, patalpos nuolat valomos ir dezinfekuojamos, o Priklausomybės ligų gydymo ir psichologinės reabilitacijos centre suremontuotos ne tik gyvenamosios, bet ir bendro naudojimo patalpos. Baldų naudojimo terminas teisės aktais nėra nustatytas, jie nurašomi pagal Inventorizacijos komisijos išvadas, be to, baldai nuolat atnaujinami bei remontuojami.

Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir orlaides, kaip numatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kuri galiojo iki 2015 m. spalio 31 d., 24 punkte. Analogiška norma perkelta ir į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).

Panevėžio PN pažeidimai dėl santykinės oro drėgmės neatitikimo ginčui aktualiu laikotarpiu nustatyti nebuvo. Nors bylai aktualiu laikotarpiu buvo konstatuotas oro judėjimo greičio neatitikimas, Panevėžio PN pabrėžė, kad mechaninės oro vėdinimo ar kondicionavimo sistemos įrengimui reikalinga patalpų rekonstrukcija. Taip pat akcentavo, kad dezinsekcija ir deratizacija įstaigoje atliekama periodiškai ir esant poreikiui, ją atlieka sutartį su įstaiga sudariusi UAB „Utenos deratizacija“, čiužiniai nuteistosioms išduodami dezinfekuoti.

Gyvenamųjų patalpų švara rūpinasi pačios nuteistosios, šiam tikslui jos aprūpinamos valymo inventoriumi ir valymo priemonėmis. Tualetai yra atkirti nuo gyvenamųjų patalpų. Priklausomybės ligų gydymo ir psichologinės reabilitacijos centre yra įrengti 2 tupimieji klozetai, taip pat vienas unitazas įrengtas šalia dušo patalpų. Tualetuose sudarytos sąlygos jais besinaudojančių moterų privatumui (įrengtos pertvaros, užuolaidėlės). Dėl pasivaikščiojimų kiemelių paaiškino, jog jų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas pasivaikščiojimo kiemų dydžiui, o Panevėžio PN jie yra pakankamai erdvūs. Šiuo aspektu pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemelio, kuriuo naudojasi I korpuso gyvenamosiose patalpose Nr. 17 ir Nr. 18 gyvenantys asmenys, plotas yra 211 kv. m, juo naudojasi daugiausiai 24 nuteistosios, šiltuoju metų laiku nuteistosioms taip pat sudaryta galimybė naudotis rekreaciniu kiemeliu (277 kv. m ploto).

Taisyklių 258 punktas numato, kad galimybė pasinaudoti dušu nuteistiesiems suteikiama ne rečiau kaip kartą per savaitę, toks reglamentavimas nustatytas ir Higienos normoje HN 76:2010 bei Higienos normoje HN 134:2015. Tuo tarpu pareiškėjai ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudaryta galimybė naudotis dušu 2 kartus per savaitę. Karšto vandens tiekimo į gyvenamąsias patalpas teisės aktai nenumato, tačiau Panevėžio PN, atsižvelgiant į bausmę atliekančių moterų higienos poreikius ir siekiant pagerinti jų gyvenimo sąlygas, karštas vanduo tiekiamas ir į gyvenamųjų patalpų korpusų prausyklas, kuriose įrengtos bide.

Nuteistosioms turėti nuosavą antklodę draudžia Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 95 straipsnio 4 dalies nuostatos, o baudos izoliatoriuose laikomiems asmenims galimybė pasivaikščioti kasdien 1 val. numatyta BVK 146 straipsnio 2 dalyje. Dėl nekokybiško maitinimo pareiškėja nepateikė jokių konkrečių faktų ar aplinkybių, o Panevėžio PN tiekiamas maistas atitinka fiziologines mitybos normas.

II. 5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 17 d. sprendimu (b. l. 155–162) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Visų pirma, teismas nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėja Panevėžio PN terminuotą laisvės atėmimo bausmę atliko laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2011 m. kovo 7 d. ir atlieka nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. iki šiol, o skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2016 m. kovo 1 d., tai patvirtina žyma ant voko. Tuo tarpu CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimą, teismas sprendė, kad asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdomus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, jog jie kelia suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius išgyvenimus (rėmėsi LVAT 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-307/2013).

Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jog tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodė, jog negalėjo susipažinti su į lietuvių kalbą neišverstais Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimais, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, be to, šis Konvencijos straipsnis nenumato jokio senaties termino.

Tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjos skunde nurodytus paaiškinimus, sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu nežinojo ir negalėjo žinoti apie daromus jos teisių pažeidimus ir iš jų kylančius žalingus padarinius. Teismas akcentavo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų apie egzistavusias objektyvias aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, o jos nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti laikomos svarbiomis bei objektyviomis aplinkybėmis, galinčiomis lemti senaties termino atnaujinimą.

Teismas kartu pažymėjo, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (rėmėsi EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimu byloje Scordino prieš Italiją). Taigi, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė duomenų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas taip pat pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjos reikalavimams.

Todėl, esant Panevėžio PN prašymui, teismas pareiškėjos reikalavimo atlyginti neturtinę žalą daliai už laikotarpius nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2011 m. kovo 7 d. ir nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. iki 2013 m. kovo 1 d. taikė ieškinio senatį ir šią reikalavimo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Atitinkamai teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjos teisės į žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

7. Pasisakydamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjai tekusios gyvenamųjų patalpų ploto normos, teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovo pateiktais duomenimis pareiškėja nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. buvo apgyvendinta Priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos centro, esančio I gyvenamajame korpuse, I būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 18. Pateiktas Panevėžio PN I aukšto planas patvirtina, kad patalpos Nr. 18 plotas – 15,66 kv. m ir 5,90 kv. m prieškambaris, joje yra 5 gulimos vietos, taigi joje gyventi gali daugiausiai 5 nuteistosios, ką patvirtina ir pati pareiškėja. Todėl patalpoje Nr. 18 net ir apgyvendinus galimą maksimalų asmenų skaičių (5), vienam asmeniui tektų 3,13 kv. m gyvenamojo ploto. Be to, atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, tai patvirtina ir 2016 m. kovo 21 d. pažyma Nr. 01/7-889, jog ginčo laikotarpiu I būryje gyveno mažiau nuteistųjų, nei gali gyventi vienu metu, nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančios teisės aktais nustatytos gyvenamojo ploto normos. Taigi, teismas konstatavo, kad šiuo atveju teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, pareiškėją laikant Panevėžio PN, ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Teismas papildomai akcentavo, kad Panevėžio PN pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu gyveno ne tik gyvenamojoje patalpoje Nr. 18, bet ir gyvenamojoje patalpoje Nr. 17. Tačiau pareiškėja savo skunde nenurodė ir neteikė jokių argumentų, kad sąlygos, jai gyvenant patalpoje Nr. 17, būtų buvusios netinkamos, pažeidžiančios jos teises, ir prašomos priteisti žalos iš to nekildino, todėl teismas pareiškėjos gyvenimo sąlygų gyvenamojoje patalpoje Nr. 17 neanalizavo.

8. Dėl patalpų drėgmės, vėdinimo, patalpų būklės teismas nurodė, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 17 punktą gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Panevėžio visuomenės sveikatos centras, atlikęs Panevėžio PN patikrinimus, ne kartą konstatavo, kad įstaigos apgyvendinimui skirtose patalpose yra skaidraus stiklo langai, sudaryta galimybė patalpas vėdinti per juos, nes visose patikrintose gyvenamosiose patalpose dalis langų buvo varstoma (2013 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo aktas Nr. H5-477, 2015 m. kovo 3 d. patikrinimo aktas Nr. H5-59). Kadangi, kaip nurodė Panevėžio visuomenės sveikatos centras, Panevėžio PN gyvenamųjų patalpų langai vėdinimui yra pritaikyti, o pareiškėja skunde nenurodė, jog jai buvo sudarytos kliūtys tokiu būdu vėdinti gyvenamąją patalpą, įsileisti oro ar to nebuvo galima atlikti dėl kitų priežasčių, teismas pažymėjo, kad šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjos teisių pažeidimą. Nors Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyriaus ginčo laikotarpiui aktualių atliktų šiluminės aplinkos matavimų metu santykinė gyvenamųjų patalpų oro drėgmė atitiko normas, o oro judėjimo greitis buvo mažesnis už nustatytą normą (2013 m. rugsėjo 17 d. protokolas Nr. F-S-M-88), teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo akte Nr. H5-477 konstatuota, kad norint padidinti oro judėjimo greitį reikia įrengti mechaninę oro vėdinimo ar kondicionavimo sistemą, o šių darbų atlikimui reikalinga patalpų rekonstrukcija. Tuo tarpu pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 3 punktą veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais.

9. Be to, teismas pažymėjo, kad higienos normos nenustato reikalavimų, kokiu periodiškumu ir kokiu mastu pataisos įstaigoje turi būti atliekami remonto darbai. Higienos normos HN 76:2010 62 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį, o 54, 56 punktai nustatė, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu. Higienos normos HN 314:2015 35 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka.

Atitinkamai Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais konstatuota, kad Panevėžio PN gyvenamosios patalpos švarios, švaros palaikymui nuteistosios aprūpintos švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, gyvenamųjų patalpų grindų ir lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos lengvai valomos ir dezinfekuojamos – grindys medinės ar padengtos linoleumu, lubos tinkuotos, dažytos ar dengtos plastikinėmis lentelėmis. Lubų, grindų avarinė būklė patikrinimo laikotarpiais nebuvo nustatyta, o Panevėžio PN direktoriaus 2014 m. birželio 27 d.

įsakymu Nr. V-57 patvirtintas Gyvenamųjų patalpų pagrindinio valymo tvarkos aprašas, kurio 10 punkte nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų sanitarinę būklę ne rečiau kaip vieną kartą per ketvirtį tikrina atsakingas Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojas. Tačiau Panevėžio PN gyvenamųjų patalpų sanitarinės būklės trūkumai nebuvo nustatyti, o išrašai iš Informacijos apie gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą registravimo žurnalo patvirtina, kad gyvenamosios patalpos nuolat valomos. Be to, Panevėžio PN pateikti sunaudotų medžiagų nurašymo aktai patvirtina, kad įstaigoje buvo pagal galimybę atliekami einamieji remonto darbai, tarp jų – sienų, lubų, grindų remontas.

Nors pareiškėja nurodė, jog Panevėžio PN pastato konstrukcijoje yra asbesto, darančio neigiamą įtaką jos sveikatai, tokius teiginius paneigia Panevėžio PN 2013 m. spalio 8 d. raštas pareiškėjai, kuriame nurodyta, kad asbesto pastato konstrukcijoje nėra. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog ginčo laikotarpiu Panevėžio PN neužtikrino pareiškėjai gyvenamojoje patalpoje tinkamų vėdinimo, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio sąlygų, o pareiškėja gyveno netinkamos būklės gyvenamosiose patalpose.

10. Vertindamas pareiškėjos skundo argumentus dėl kenkėjų gyvenamosiose patalpose, patalynės, pledų naudojimo, teismas pažymėjo, kad byloje pateikti rašytiniai duomenys patvirtina, jog Panevėžio PN patalpų dezinsekcija atliekama periodiškai ir esant poreikiui. Šiuos darbus pagal sutartis (2016 m. sausio 4 d., 2013 m. sausio 11 d., 2011 m. kovo 4 d.) atlieka UAB „Utenos deratizacija“, kuri yra įsipareigojusi Panevėžio PN lankytis ne račiau kaip vieną kartą per mėnesį ir atlikti inspekciją bei monitoringą užkrėtimo kenkėjais atžvilgiu, o ne rečiau kaip vieną kartą per kalendorinį ketvirtį, taip pat ir atsiradus poreikiui, vykdyti kenkėjų naikinimus. Panevėžio visuomenės sveikatos centras pažeidimų dėl Higienos normos HN 76:2010 60 punkto bei Higienos normos HN 134:2015 20 punkto, reglamentuojančių kenkėjų kontrolę laisvės atėmimo vietose, nėra nustatęs. Be to, Panevėžio PN nurodė, kad įstaigoje nuteistosioms išduodamas dezinfekavimo kameroje dezinfekuotas čiužinys, kaip tai nustatyta Higienos normos HN 76:2010 65 punkte bei Higienos normos HN 134:2015 41 punkte. Atitinkamai Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. balandžio 4 d. patikrinimo aktas Nr. H5-152 patvirtina, kad Panevėžio PN yra 2 dezinfekcinės kameros, pildomas minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas. Dėl pareiškėjos argumento, kad jai draudžiama turėti šiltą antklodę, teismas pažymėjo, jog draudimas nuteistajam perduoti (siuntiniu) antklodę yra įtvirtintas BVK 95 straipsnio 1 dalyje bei Taisyklių 83 punkte, o pati pareiškėja neneigia, jog antklode ją aprūpino Panevėžio PN. Taigi, įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nustatyti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog Panevėžio PN vykdė Higienos normos HN 76:2010 60 ir 65 punktų bei Higienos normos HN 134:2015 20 ir 41 punktų reikalavimus bei pareiškėją ginčo laikotarpiu laikė higienos reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, todėl jai neturtinės žalos nesukėlė.

11. Dėl tualetų įrengimo, šilto vandens, naudojimosi dušu teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog Panevėžio PN pareiškėja gyvena bendrabučio tipo patalpose, tualetas įrengtas ne gyvenamojoje (bendrabučio tipo kambaryje), o atskiroje patalpoje, t. y. atskirtas nuo gyvenamųjų patalpų. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad Higienos norma HN 76:2010 ir Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja tualetų įrengimo bendrabučio tipo patalpose, o atsakovo atstovas nurodė, jog tualete įrengtos pertvaros bei užuolaidėlės, tai, teismo vertinimu, yra pakankama priemonė besinaudojančių tualetu nuteistųjų privatumui užtikrinti. Be to, Higienos normos HN 76:2010 21 punktas numatė prievolę į gyvenamąsias kameras tiekti tik šaltą vandenį ir tik tada, kai joje įrengtas sanitarinis mazgas, o Higienos normos HN 134:2015 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi, nors šios teisės normos atsakovo atstovui nenumato prievolės tiekti karštą vandenį į kitas patalpas, tiek pagal pareiškėjos, tiek pagal Panevėžio PN paaiškinimus, karštas vanduo nustatytomis valandomis tiekiamas ir į gyvenamųjų korpusų prausyklas. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 68 punktą, Higienos normos HN 134:2015 44 punktą ir Taisyklių 258 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Tuo tarpu tiek pareiškėja, tiek atsakovo atstovas nurodė, jog Panevėžio PN nuteistosioms sudaryta galimybė dušu naudotis du kartus per savaitę. Taigi, šių aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad Panevėžio PN, teikdami daugiau paslaugų, nei jie privalo pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, pareiškėjos teisių pažeisti negalėjo.

12. Iš pareiškėjos skundo teismas nustatė, kad ji skundžiasi ir per mažu pasivaikščiojimo kiemelių plotu. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto, o iš atsakovo atstovo pateiktos informacijos matyti, jog I korpuso gyventojų naudojamas kiemelis yra 211 kv. m ploto, juo gali naudotis daugiausiai 24 nuteistosios, be to, nuteistosioms šiltuoju metų laiku sudaryta galimybė naudotis ir rekreaciniu kiemeliu (277 kv. m ploto). Tuo tarpu atsakovo atstovo paaiškinimai patvirtina, o pati pareiškėja neneigia, kad jai buvo suteikta teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjos teisė į pasivaikščiojimus gryname ore pažeista nebuvo.

13. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjos nurodytų pažeidimų, t. y., kad gyvenamosiose patalpose buvo seni baldai, tualete nenusileido vanduo, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog šiuo aspektu pareiškėja iš esmės tik konstatuoja faktą, tačiau šių argumentų nedetalizavo, t. y. nenurodė, kokių konkrečiai teisės aktais keliamų reikalavimų ginčo laikotarpiu gyvenamosios patalpos Nr. 18 bei Nr. 17 ir sanitarinis mazgas neatitiko, kokius nepatogumus tai sukėlė pareiškėjai, kaip nurodytos aplinkybės pažeidė jos teises, sukeldamos jai neturtinę žalą.

14. Atitinkamai teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjos teiginius. Be to, atsakovo atstovas, teikdamas duomenis byloje, nurodė, jog Panevėžio PN inventorius nurašomas pagal Inventorizacijos komisijos išvadas, o baldų naudojimo laikas nėra besąlygiškas pagrindas inventorių nurašyti, baldai yra remontuojami ir periodiškai atnaujinami. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti šiais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Taip pat pažymėjo, kad byloje pateikti Visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktai leidžia spręsti, jog ši institucija ne kartą atliko Panevėžio PN gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų būklės atitikties nustatytoms higienos normoms vertinimą ir pažeidimų, susijusių su gyvenamųjų patalpų, tualeto įrengimui keliamais reikalavimais, ginčui aktualiu laikotarpiu nenustatė. Bylos duomenimis, be kita ko, nustatyta, jog pareiškėja buvimo Panevėžio PN metu su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų į šios įstaigos administraciją nesikreipė, o duomenų apie tai, jog dėl jos įvardytų trūkumų būtų reiškusi pretenzijas, teikusi skundus kitoms kompetentingoms institucijoms, pareiškėja nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių, nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus.

15. Apibendrinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, jog Panevėžio PN ir jų pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė arba netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus ir neužtikrino tinkamų pareiškėjos kalinimo sąlygų. Todėl teismas sprendė, kad byloje nenustatyti neteisėti Panevėžio PN ir jų pareigūnų veiksmai ar neveikimas, o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pareiga atlyginti neturtinę žalą nekyla. Taigi, teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir įvertinęs jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas, todėl jį atmetė.

16. Papildomai pasisakydamas dėl Panevėžio PN prašymo priteisti iš pareiškėjos atstovavimo išlaidas, kurias sudaro atsiliepimo į skundą teismui parengimo išlaidos, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovui procesinius dokumentus parengė Panevėžio PN darbuotoja, minėta suma šiai darbuotojai buvo išmokėta dėl jos, kaip įstaigos darbuotojos, atlikto darbo, t. y., išmokėtas darbo užmokestis. Tuo tarpu tokios atsakovo išlaidos nelaikytinos proceso šalies išlaidomis, kurias kaip atlygintinas apibrėžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio nuostatos. Atsižvelgęs į tai, teismas atsakovo atstovo prašymo dėl atstovavimo išlaidų priteisimo netenkino.

III. 17. Pareiškėja A. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 168–169), kuriame nurodo, kad nesutinka su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimu, ir prašo iš esmės išnagrinėti jos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja mano, kad nagrinėjamu atveju teismas bylą išnagrinėjo šališkai, kadangi reikalavimams dėl laikotarpio nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2011 m. kovo 7 d. taikė senaties terminą. Šiuo aspektu pareiškėja pažymi, kad pažeidimai jos atžvilgiu yra tęstiniai, jie tęsiasi iki šiol, todėl prašo jos reikalavimams netaikyti senaties termino. Be to, pareiškėja akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo atsikirtimais ir gynybine pozicija bei nesivadovavo Lietuvos Respublikos teisės aktais, Konvencija ir aktualia teismų praktika, taip pat neatsižvelgė į tai, jog įkalinimo laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų pareiškėja susirgo infiltracine tuberkulioze.

18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio PN atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 178–186) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjos visas turėtas atstovavimo išlaidas, t. y. 130 Eur. Panevėžio PN mano, kad pareiškėjos apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Nurodo, jog iš esmės sutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais bei argumentais, išskyrus dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo Panevėžio PN iš pareiškėjos. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo, atstovaujamo Panevėžio PN, atsiliepimas į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėja kildina iš netinkamų jos laikymo sąlygų Panevėžio PN laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 7 d. iki 2011 m. kovo 7 d. ir nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. iki skundo teismui padavimo dienos, atlyginimo priteisimo.

21. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

22. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Juolab kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėja nepateikė.

24. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde mano, kad nagrinėjamu atveju jos reikalavimams netaikytinas senaties terminas, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51–52). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu.

25. Taigi, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, Europos Žmogaus Teisių Teismas pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Todėl ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją). Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

26. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

27. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėja savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiais nuo 2008 m. gruodžio 7 d. iki 2011 m. kovo 7 d. ir nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. iki skundo teismui padavimo dienos. Tuo tarpu iš byloje esančios Panevėžio PN Įskaitos grupės 2016 m. kovo 16 d. pažymos Nr. 04/1-41 (b. l. 136) matyti, jog pareiškėja įstaigoje terminuotą laisvės atėmimo bausmę atliko nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2011 m. kovo 7 d. ir nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d.

28. Atitinkamai ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėja prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jos laikymo Panevėžio PN sąlygų, t. y.

įvertinus pareiškėjos nurodomų pažeidimų pobūdį, dėl šių pažeidimų, pareiškėjos teigimu, patirtus neigiamus išgyvenimus, akivaizdu, jog pareiškėja apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2016 m. kovo 1 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 43), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jos nurodomų pažeidimų metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jos teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jos atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėja praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpius nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2011 m. kovo 7 d. ir nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. iki 2013 m. kovo 1 d.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Panevėžio PN, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėja iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtus laikotarpius yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

29. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija pareiškėjos nurodytas aplinkybes, dėl kurių ji nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo, vertina kaip subjektyvias, neatitinkančias nurodytų kriterijų ir nesudarančias pagrindo pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja apeliaciniame skunde prašymo atnaujinti praleistą senaties terminą nesuformulavo ir iš esmės nenurodė jokių šio termino praleidimo priežasčių.

Tuo tarpu pareiškėjos skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nurodyta aplinkybė, kad pareiškėja anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl ji ilgai negalėjo su jais susipažinti ir suprasti, kad jos teisės pažeidžiamos, vertintina kaip subjektyvi ir neatitinkanti nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą, kaip minėta, reglamentuoja būtent nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjai turėjo būti žinoma.

Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jos nurodomų pažeidimų metu ji neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėja iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pati arba pasitelkdama kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdama tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjos reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpius nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2011 m. kovo 7 d. ir nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. iki 2013 m. kovo 1 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šiuos laikotarpius (CK 1.131 str. 1 d.).

30. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, rėmėsi tik atsakovo atsikirtimais ir gynybine pozicija bei nesivadovavo Lietuvos Respublikos teisės aktais, Konvencija ir aktualia teismų praktika, pabrėžtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėja šių savo teiginių nedetalizuoja ir konkrečiai nenurodo, kuriuos byloje esančius duomenis teismas, jos manymu, vertino netinkamai, kuriais įrodymais nepagrįstai vadovavosi ar nesirėmė ir pan. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių. Priešingai, kaip minėta, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas esmines bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas.

31. Šiame kontekste teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl susirgimo infiltracine tuberkulioze, t. y. pareiškėjos nurodomos žalos, kadangi šiuo atveju kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

32. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

33. Atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą atsakovo atstovas, be kita ko, prašo priteisti iš pareiškėjos 130 Eur atstovavimo išlaidas – 90 Eur už atsiliepimo į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, parengimą ir 40 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šiuo aspektu, pirmiausiai, pabrėžtina, kad proceso šalių išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, o išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atlyginimo klausimą sprendžia apeliacinės instancijos teismas (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-280/2009, 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2303/2011, 2013 m. kovo 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-215/2013 ir kt.). Atitinkamai nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime jau pasisakė dėl atsakovo atstovo prašymo priteisti 90 Eur atstovavimo išlaidas už atsiliepimo į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, parengimą. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik dėl atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjos 40 Eur atstovavimo išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

34. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog tais atvejais, kai administracinės bylos šalimi yra viešojo administravimo subjektai, bylinėjimasis būna susijęs su tais teisiniais santykiais, kuriuose atitinkamas subjektas atlieka viešąjį administravimą. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis). Tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai (žr., pvz., LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 16, 2008 m., 303–316 p.; 2015 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-971-502/2015, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-103-822/2016 ir kt.). Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, tačiau šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijas teisiniuose santykiuose, kuriuose jie atlieka viešąjį administravimą. Atitinkamai iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju Panevėžio PN atstovavo direktorius E. N., kuris ir pasirašė atsiliepimą į apeliacinį skundą, o šio atsiliepimo rengėja nurodyta Panevėžio PN Administracijos reikalų skyriaus viršininkė L. S. (b. l. 178–187). Taigi, šiuo atveju akivaizdu, kad atsakovo atstovavimas buvo užtikrintas naudojantis esamais vidiniais resursais. Todėl, nors nagrinėjamu atveju minėtai atsiliepimo rengėjai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą Panevėžio PN direktoriaus įsakymu buvo nustatyta vienkartinė priemoka, nėra pagrindo šias išlaidas vertinti kaip proceso šalies atstovavimo išlaidas ABTĮ 44 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas. Kartu pabrėžtina, kad atsakomybė už kiekvienos institucijos finansinių išteklių ir darbuotojų darbo laiko racionalų paskirstymą tenka institucijos vadovui, kuris duodamas atitinkamus pavedimus, privalo įvertinti būsimos naudos ir sąnaudų santykį (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-84-502/2017 ir kt.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan