2013-02-28 Nr. AB-172-3-61-3-00093-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS146-246/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00093-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės SEB banko atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 14 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjų akcinės bendrovės SEB banko ir uždarosios akcinės bendrovės „G4S Lietuva“ skundus atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei DNB bankui, akcinei bendrovei „Swedbank“, uždarajai akcinei bendrovei EUROCASH1, uždarajai akcinei bendrovei „First Data Lietuva“ dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas AB SEB bankas (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu, kuriame prašo panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba, Taryba, atsakovas) 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2S-15 „Dėl AB SEB banko, „Swedbank“, AB, AB DNB banko, UAB „First data Lietuva“ ir UAB „G4S Lietuva“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams bei dėl UAB „G4S Lietuva“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 7 straipsnio reikalavimams ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) rezoliucinės dalies 1 punktą toje apimtyje, kuria AB SEB bankas yra pripažintas pažeidusiu Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 straipsnio 1 dalį, bei minėto nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktą, kuriuo AB SEB bankui yra skiriama 24 808 200 Lt bauda.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2.1 punktų galiojimą. Prašymą grindė tuo, kad, nesustabdžius skundžiamos Nutarimo dalies galiojimo, pareiškėjui tektų sumokėti itin didelę baudą ir jo teisės būtų suvaržytos itin dideliu mastu, jis neišvengiamai patirtų nuostolių, susijusių su ribojimu dalyvauti viešųjų pirkimų procedūrose, net ir palankaus teismo sprendimo atveju praktiškai neturėtų galimybės išsireikalauti visiško nuostolių atlyginimo. Reikalavimo užtikrinimo priemonę taip pat reikia taikyti, nes yra prima facie argumentų dėl skundžiamo Nutarimo neteisėtumo. Be to, šios priemonės taikymo reikalauja konstitucinis teisinės valstybės principas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 14 d. nutartimi priėmė AB SEB banko skundą, tačiau, be kita ko, atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2.1 punktų galiojimą.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi. Pabrėžė, jog, remiantis Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalimi, skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jei Vilniaus apygardos administracinis teismas nenusprendžia kitaip. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-174/2009), sprendžiant ginčijamo nutarimo galiojimo laikino sustabdymo klausimą, būtina nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Dėl pareiškėjo argumento, kad, nesustabdžius skundžiamos Nutarimo dalies galiojimo, pareiškėjo teisės būtų labai suvaržytos, kadangi jam tektų mokėti didelę baudą, pažymėjo, jog baudos dydžio pagrįstumą ir pareiškėjo teisių ribojimo proporcingumą vertins bylą iš esmės nagrinėjantis teismas. Šios aplinkybės, vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog, galiojant skundžiamam Nutarimui, pareiškėjas dėl perkančiųjų organizacijų taikomo Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir Viešųjų pirkimų įstatymas) 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimo negali dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, vadovaudamasi LVAT praktika (2011 m. vasario 7 d. nutartis Nr. AS822-135/2011, 2012 m. vasario 10 d. nutartis Nr. AS520-159/2012, 2012 m. spalio 24 d. nutartis Nr. AS525-615/2012), pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ši aplinkybė neįrodo pareiškėjo dėl skundžiamo Nutarimo realiai patirtinos žalos, nes nėra aišku, ar minėtuose konkursuose pareiškėjas būtų pripažintas laimėtoju ir turėtų galimybę sudaryti sutartis. Pažymėjo, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslas – garantuoti, kad teismo sprendimas dėl jau priimtų teisės aktų galės būti įvykdytas, o ne prevenciškai apsaugoti pareiškėją nuo galimų jo teisių pažeidimų ateityje. Todėl prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų akivaizdžiai neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą ir viešąjį interesą. Be to, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, jis turėtų teisę dėl žalos, kilusios dėl nesudarytų viešųjų pirkimų sutarčių, kurios nebūtų pasirašytos motyvuojant pareiškėjo neatitikimu VPĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimui ir grindžiant skundžiamo Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktu, kreiptis į teismą bendra įstatymų nustatyta tvarka.

Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentą, kad, nuspendęs papildomai inicijuoti žalos atlyginimo teisminį procesą, jis patirs reikšmingas teisines išlaidas, kurių priteisti praktiškai neturės galimybės, nes reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (žr., pvz., LVAT 2008 m. vasario 28 d. nutartį Nr. AS502-177/2008, 2008 m. gegužės 21 d. nutartį Nr. AS442-314/2008, 2012 m. spalio 24 d. nutartį Nr. AS525-615/2012).

Dėl pareiškėjo argumentų, kad reikalavimo užtikrinimo priemonę reikia taikyti, kadangi yra prima facie argumentų dėl skundžiamo Nutarimo neteisėtumo, vadovaudamasis LVAT praktika (2012 m. gegužės 18 d. nutartis Nr. AS492-233/2012, 2012 m. spalio 24 d. nutartis Nr. AS525-615/2012), pastebėjo, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama. Todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu susijusiomis aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės.

Pagaliau, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo reikalauja konstitucinis teisinės valstybės principas, pažymėdamas, jog tai nėra aplinkybė, rodanti, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad realios grėsmės, jog, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas, nėra, todėl prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė.

III. Pareiškėjas AB SEB bankas atskiruoju skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 14 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo ir visiškai patenkinti pareiškėjo prašymą taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – t. y. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2.1 punktų galiojimą, o likusią skundžiamos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo pozicijos nenuoseklumą, nes kitoje administracinėje byloje, kurioje „Swedbank“, AB apskundė tą patį Konkurencijos tarybos Nutarimą, pirmosios instancijos teismas iš esmės analogiškais motyvais grindžiamą pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkino.

2. Pareiškėjui paskirta bauda yra ne tik didžiausia Lietuvoje ekonominė sankcija, bet ji beveik keturis kartus viršija Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir Baudžiamasis kodeksas) 47 straipsnio 4 dalyje numatytą 6,5 mln. litų dydžio maksimalią baudą, kuri gali būti skirta juridiniams asmenims už sunkiausių kriminalinių nusikaltimų padarymą. Todėl tokio dydžio baudos taikymas yra prilyginamas baudžiamajai atsakomybei, nepaisant to, jog teisinis tokios sankcijos skyrimo pagrindas yra Konkurencijos įstatymas, o ne Baudžiamasis kodeksas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad jis neprašė pirmosios instancijos teismo vertinti baudos dydžio pagrįstumą, o prašė atsižvelgti į tai, jog tokios baudos sumokėjimas tiesiogiai suponuoja pareiškėjo teisės į nuosavybę suvaržymą itin dideliu mastu. Pareiškėjas remiasi LVAT praktika (2006 m. balandžio mėn. 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS248-272/2006, 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-192/2012), pažymėdamas, kad tam tikrais išskirtiniais atvejais vien paskirtos sankcijos mastas suponuoja pakankamai reikšmingus ūkio subjektų teisių suvaržymus, kurių sukeliamų pasekmių pareiškėjui galimai palankus teismo sprendimas nepašalins. Todėl tais atvejais, kai ūkio subjektui paskirta bauda prilygsta kriminalinei sankcijai, pirmenybė turėtų būti teikiama ne skubiam skundžiamo teisės akto vykdymui, bet jo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimui. Priešingu atveju, t. y. skundžiamo teisės akto vykdymas nesulaukus, kol bus išspręsta byla, gali sukelti didesnius neigiamus padarinius, nei laikinas jo vykdymo sustabdymas.

3. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad jo eliminavimas iš viešųjų pirkimų neįrodo realiai patirtos žalos. Teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad dėl specifinės Viešųjų pirkimų įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto formuluotės ekonominės sankcijos paskyrimas už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą automatiškai pakeičia pareiškėjo teisinį statusą, nes jis įgyja baustumą, kuris dėl teisinio reguliavimo specifikos susiaurina pareiškėjo teisnumą. Toks pareiškėjo teisinio statuso pasikeitimas yra teisinis faktas, realiai įvykęs 2012 m. gruodžio 20 d., t. y. iki pareiškėjo kreipimosi į teismą. Pareiškėjas pateikė įrodymus apie tai, kad jis dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, apie pajamas, gautas iš pirkimų būdu sudarytų sutarčių, taip pat apie perkančiųjų organizacijų keliamus reikalavimus tiekėjams. Šie įrodymai patvirtina, kad daugumoje viešųjų pirkimų, kuriuose dalyvauja bankai, yra numatytas už Konkurencijos įstatymo pažeidimą nubaustų tiekėjų diskvalifikavimas. Todėl tikimybė, kad Nutarimo priėmimas sukels neigiamas pasekmes pareiškėjui, yra reali. Tokios žalos realumą pagrindžia ir tai, kad pareiškėjas jau buvo pašalintas iš vieno pirkimo, kuriame dalyvavo. Be to, Viešųjų pirkimų įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas kvalifikacijos reikalavimas yra keliamas ir kituose pirkimuose, o perkančiosioms organizacijoms atsisakant tokius reikalavimus pašalinti iš pirkimo sąlygų, pareiškėjas negalės juose dalyvauti. Taigi ekonominiai nuostoliai dėl negalėjimo dalyvauti viešuosiuose pirkimuose yra reali neigiama Nutarimo galiojimo pasekmė.

4. Pabrėžia, kad skundžiamame Nutarime nurodoma ginčo situacija, kurią Konkurencijos taryba kvalifikavo kaip Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą, yra pasibaigusi dar iki Nutarimo priėmimo, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo prašomų Nutarimo rezoliucinės dalies punktų sustabdymas sudarytų prielaidas ginčo situacijos tęstinumui. Konkurencijos taryba savo interesą yra realizavusi priimdama skundžiamą Nutarimą, tuo tarpu pajamų į valstybės biudžetą surinkimas baudų pavidalu nėra Konkurencijos tarybos interesas ar funkcija. Dėl šios priežasties nėra pagrindo prielaidai apie galimą proporcingumo principo pažeidimą. Teigia, kad, valstybei laikinai negavus lėšų į biudžetą, valstybės galimai patiriamos neigiamos pasekmės bus proporcingai mažesnės nei tos pasekmės, kurias patirtų pareiškėjas galiojant Nutarimui. Dėl išvardytų priežasčių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo prašymo tenkinimas būtų nesuderinamas su siekiamais tikslais, proporcingumo principu, viešuoju interesu ar šalių interesų pusiausvyra.

5. Nepakanka vien konstatuoti, kad teisės normos numato galimybę nuo valdžios institucijų veiksmų nukentėjusiems asmenims kreiptis į teismą žalos atlyginimo. Kiekvienu atveju reikia atsižvelgti ir į tai, kiek reali bei efektyvi yra galimybė pasinaudoti tokia teisine gynyba. Pareiškėjo įsitikinimu, visiškas patirtos žalos atlyginimas jam palankaus teismo sprendimo atveju yra sunkiai įmanomas. Remdamasis LVAT 2011 m. liepos 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, teigia, kad net ir palankaus teismo sprendimo priėmimas šioje byloje savaime nereiškia, jog atsirastų teisinis pagrindas pareiškėjui reikalauti iš valstybės žalos atlyginimo, todėl atsakomybėn traukiamiems ūkio subjektams turėtų būti užtikrinta proporcinga interesų apsauga, t. y. ABTĮ 71 straipsnio nuostatos turėtų būti aiškinamos ir taikomos taip, kad Konkurencijos tarybos nubausti ūkio subjektai būtų apsaugoti nuo sunkiai atlyginamų nuostolių. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į savo galimybes priteisti žalą, patirtą dėl prarastos galimybės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, nes šiuo atveju jis objektyviai susidurtų su sunkumais įrodant negautų pajamų sumą. Dėl paminėtų priežasčių teismo motyvas, kad kilusius nuostolius pareiškėjas galėtų išsiieškoti iš valstybės, yra grynai formalus, jame neatsižvelgta į teisinius šios galimybės ribojimus.

6. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog galimos kliūtys, su kuriomis susidurtų pareiškėjas siekdamas pašalinti neigiamas skundžiamo Nutarimo pasekmes, įskaitant poreikį inicijuoti naujus teisinius procesus ir su tuo susijusios išlaidos, nėra vertintinos priimant sprendimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių. Mano, kad reikalavimo užtikrinimo taikymo priemonių kontekste turi būti atsižvelgiama į realią galimybę grąžinti pareiškėją į padėtį, buvusią iki skundžiamo Nutarimo priėmimo. Neįvertinęs šios aplinkybės, kad pareiškėjo grąžinimas į iki skundžiamo Nutarimo buvusią padėtį yra objektyviai neįmanomas be sudėtingų teisminių procesų ir papildomų išlaidų (kurios bet kokiu atveju nebūtų visiškai kompensuotos), pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino realios pareiškėjo grąžinimo į pradinę padėtį galimybės.

7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atsižvelgti ir nevertino pareiškėjo nurodytų prima facie argumentų dėl skundžiamo Nutarimo neteisėtumo (pavyzdžiui, kad Konkurencijos taryba pritaikė kolektyvinės atsakomybės ir atsakomybės be kaltės koncepciją, t. y. pareiškėjas yra baudžiamas už tai, kad jo sudaryta sutartis „prisidėjo“ prie kitų, su pareiškėju nesusijusių asmenų sudarytų sutarčių sukeliamų pasekmių, nors pareiškėjas neturėjo objektyvios galimybės įvertinti, kokias sutartis sudaro kiti, su juo nesusiję asmenys).

8. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui pritaikyta 24 808 200 litų bauda prilygsta kriminalinei sankcijai, t. y. baudžiamajai atsakomybei, jam taikomos garantijos turėtų būti adekvačios toms, kurios yra taikomos baudžiamojo proceso metu. Priešingu atveju susidaro ydinga, su konstituciniu teisinės valstybės principu nesuderinama situacija, kai asmeniui, kuriam paskirta bauda beveik keturis kartus viršija Baudžiamojo kodekso numatytą maksimalią baudą, nėra suteikiama tokia teisių apsauga, kokia yra suteikiama taikant žymiai mažesnes sankcijas baudžiamajame procese (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir Baudžiamojo proceso kodeksas) 336 str.). Įpareigojimas įvykdyti kriminalinio pobūdžio sankciją taip pat yra nesuderinamas su konstituciniais nekaltumo prezumpcijos, lygybės prieš įstatymą ir teisminės gynybos garantijos principais. Pareiškėjo manymu, šios bylos kontekste tai reiškia, jog teismas turėtų taikyti ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį taip, kad pareiškėjas neatsidurtų blogesnėje padėtyje negu asmenys, traukiami atsakomybėn Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo AB SEB banko atskirąjį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartį nepakeistą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas dėsto šiuos argumentus:

1. Remdamasis LVAT praktika (2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-174/2009, 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-253/2009, 2011 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-215/2011), akcentuoja, jog Konkurencijos tarybos nutarimų galiojimo sustabdymas sietinas su išskirtinėmis aplinkybėmis, kurios neabejotinai rodytų, jog nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Priešingu atveju būtų paneigta Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 3 dalies, kurioje numatyta, kad skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jei Vilniaus apygardos administracinis teismas nenusprendžia kitaip, prasmė. Konkurencijos tarybos nutarimų galiojimas yra iš esmės tiesiogiai susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl šio galiojimo sustabdymas yra galimas tik ypatingais ir išskirtiniais atvejais. Konkurencijos tarybos priimami nutarimai vienokiu ar kitokiu būdu sukelia tam tikras pasekmes ūkio subjektams, tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais yra būtinybė stabdyti jų galiojimą. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi pareiškėjas nepagrindė, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad, priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų neįmanomas (ABTĮ 92 straipsnis).

2. Pareiškėjo pateikti duomenys objektyviai finansinių sunkumų realios grėsmės nepagrindžia. Iš pareiškėjo pateiktų duomenų negalima pagrįstai spręsti, jog Konkurencijos tarybos skirtos baudos sumokėjimas sukels jam neigiamas pasekmės, be to, pareiškėjas apsiribojo tik prielaidomis, kad jo finansinė padėtis gali pablogėti, t. y. reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas dėl baudos yra nepagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis. Atsakovas atkreipia dėmesį į Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 2 dalies nuostatą ir pabrėžia, kad ūkio subjektai, turintys finansinių sunkumų, gali prašyti išdėstyti baudų mokėjimą ir nėra įpareigojami visą skirtą baudą sumokėti iškart. Taip pat remiasi LVAT praktika (2005 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS14-88/2005, 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009), kurioje konstatuota, kad laikini finansiniai nepatogumai ar galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai nelaikytini ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas, t. y. nelaikytini pakankamu pagrindu sustabdyti skundžiamo nutarimo vykdymą. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjo prašymas ir atskirasis skundas grindžiami aplinkybėmis, išimtinai susijusiomis su jo finansine padėtimi. Pareiškėjas nepateikė jokių kitų objektyvių argumentų, duomenų ir įrodymų, patvirtinančių, kad Konkurencijos tarybos paskirtos baudos sumokėjimas gali turėti įtakos teismo sprendimo vykdymui, t. y. kad yra reali grėsmė, jog sumokėjus paskirtas baudas, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teigia, kad pareiškėjui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, t. y. panaikinus ginčijamą Nutarimą, pareiškėjo sumokėta bauda būtų grąžinta iš valstybės biudžeto be papildomų bylų iškėlimo teismuose.

3. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į LVAT praktiką, kurioje pažymėta, kad tai, jog pareiškėjas yra pašalintas iš tam tikrų viešojo pirkimo konkursų, galimai bus pašalintas ir iš kitų, negalės dalyvauti naujai skelbiamuose viešųjų pirkimų konkursuose, neįrodo pareiškėjo dėl skundžiamo nutarimo realiai patirtinos žalos, nes nėra aišku, ar minėtuose konkursuose pareiškėjas būtų pripažintas laimėtoju ir turėtų galimybę sudaryti sutartis (LVAT 2011 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-135/2011, 2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-159/2012, 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-615/2012). Be to, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą dėl skundžiamo nutarimo panaikinimo, jis turėtų teisę dėl žalos, kilusios dėl nesudarytų viešųjų pirkimų sutarčių, kurios nebūtų pasirašytos, motyvuojant pareiškėjo neatitikimu Viešųjų pirkimų įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 4 punktui ir grindžiant skundžiamo nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktu, kreiptis į teismą bendra įstatymų nustatyta tvarka (LVAT 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-615/2012). Remdamasis nurodyta administracinių teismų praktika, atsakovas mano, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas galimai bus pašalintas iš kai kurių viešųjų pirkimų, nesudaro pagrindo sustabdyti Nutarimo dalių, kuriomis jis buvo pripažintas pažeidęs Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį ir SESV 101 straipsnį bei jam paskirta bauda, galiojimo.

Kitas byloje skundą padavęs pareiškėjas UAB „G4S Lietuva“ atsiliepimu prašo pareiškėjo AB SEB banko atskirąjį skundą patenkinti. Palaiko daugumą AB SEB banko argumentų, išdėstytų atskirajame skunde. Papildomai nurodo, jog sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, atsižvelgiant į tai, kad byloje nagrinėtinas SESV 101 straipsnio taikymo pagrįstumo klausimas, būtina vadovautis Europos Sąjungos teise ir Europos Sąjungos teisminių institucijų praktika taikant reikalavimo užtikrinimo priemones (Europos Sąjungos Bendrojo Teismo (EBT) bylos: Van den Bergh Foods v. Komisija Nr. T-65/98 R, Deloitte v. Europos Komisija Nr. T-195/05 R, Comafrica SpA ir Dole Fresh Fruit Europe Ltd & Co. v Europos komisija Nr. T-139/01 R).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 14 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas dalyje, kurioje teismas atmetė pareiškėjo AB SEB banko prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Konkurencijos tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2S-15 rezoliucinės dalies 1 punkto, kuriame inter alia pripažinta, kad AB SEB bankas pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalį, bei 2.1 punkto, kuriame AB SEB bankui už nurodytą pažeidimą skirta 24 808 200 litų bauda, galiojimą.

Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu netenkinti jo prašymo dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Savo poziciją motyvuoja tuo, jog: skundžiamu atsakovo Nutarimu paskirtos 24 808 200 litų dydžio baudos, kuri, pareiškėjo nuomone, prilygsta kriminalinei sankcijai, sumokėjimas, nesulaukus galutinio teismo sprendimo dėl šio Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, itin dideliu mastu suvaržo pareiškėjo teises į nuosavybę; dėl ekonominės sankcijos paskyrimo už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą pareiškėjas negalės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir dėl to patirs ekonominių nuostolių; prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nepažeistų proporcingumo principo, viešojo intereso ar šalių interesų pusiausvyros; abejotinos pareiškėjo galimybės, priėmus jam palankų teismo sprendimą, prisiteisti iš valstybės visišką žalos atlyginimą ir galimybė būti grąžintam į padėtį, buvusią iki skundžiamo atsakovo Nutarimo priėmimo; turi būti vertinami prima facie argumentai dėl Nutarimo neteisėtumo; įpareigojimas įvykdyti kriminalinio pobūdžio sankciją yra nesuderinamas su konstituciniais teisinės valstybės, nekaltumo prezumpcijos, lygybės prieš įstatymą ir teisminės gynybos garantijos principais.

Iškėlus ginčą administraciniame teisme, proceso dalyvių prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjami vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis. ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Iš paminėtos įstatymo normos formuluotės akivaizdu, jog įstatymų leidėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą susiejo su tikslu užtikrinti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, t. y. garantuoti teisingumo vykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti proceso dalyvius nuo galimų jiems nepalankių teisinių pasekmių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog, netaikius šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad, priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus ir veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pareiškėjo pažeistų teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pavyzdžiui, LVAT 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5‑155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo praktiką formuojančiose nutartyse taip pat yra akcentavęs, kad sprendžiant šį klausimą atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr. pavyzdžiui, LVAT 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr.AS6-496/2006,2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje Nr.AS15-622/2006, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-310/2011ir kt.)

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas kilo specifinėje teisinių santykių srityje. Pareiškėjas iškėlė ginčą dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, kurio jam pritaikyta ekonominė sankcija (paskirta bauda) už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą. Konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti viešojo administravimo subjektų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, šių subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos priežiūros Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus reglamentuoja specialus įstatymas - Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas (Žin., 1999, Nr. 30-856; 2012, Nr. 42-2041). Šiuo įstatymu, be kita ko, įgyvendinami šio įstatymo priede nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai, tarp jų 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose.

Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jeigu teismas nenusprendžia kitaip. Šio įstatymo 39 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad ūkio subjektas Konkurencijos tarybos paskirtą baudą privalo sumokėti į valstybės biudžetą ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje dienos. To paties straipsnio 2 dalis suteikia Konkurencijos tarybai teisę baudos ar jos dalies mokėjimą atidėti iki šešių mėnesių, jeigu yra motyvuotas ūkio subjekto prašymas, kad sumokėti baudos laiku ūkio subjektas negali dėl objektyvių priežasčių.

Aptariamo straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad ūkio subjektas privalo įvykdyti jam pagal šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus skirtus Konkurencijos tarybos nutarime numatytus įpareigojimus nustatytomis sąlygomis ir terminais. Motyvuotu ūkio subjekto prašymu Konkurencijos taryba turi teisę įpareigojimų įvykdymo terminą atidėti iki dvigubai ilgesnio termino, negu buvo numatytas nutarime, jeigu įvykdyti nustatytų įpareigojimų laiku ūkio subjektas negali dėl objektyvių priežasčių. Iš aptariamų Konkurencijos įstatymo normų matyti, kad įstatymų leidėjas nenustatė, jog ūkio subjekto pareiga mokėti Konkurencijos tarybos nutarimu paskirtą baudą atsiranda tik įsigaliojus nutarimui, kuriuo pritaikyta ši sankcija.

Specialiajame įstatyme expressis verbis įtvirtinta bendroji taisyklė, kad skundo dėl Konkurencijos tarybos nutarimo pateikimas neturi suspensyvinio efekto, o skundžiamo nutarimo galiojimas teismo gali būti sustabdytas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į specifines individualios situacijos aplinkybes, akivaizdžiai pagrindžiančias administracinio akto (ar jo dalies) galiojimo sustabdymo būtinumą. Įstatymų leidėjui suteikiant ūkio subjektui teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl jo skundo reikalavimų užtikrinimo, o teismui – diskreciją išimties tvarka sustabdyti Konkurencijos tarybos nutarimo (jo dalies) vykdymą, t. y. taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintą reikalavimo užtikrinimo priemonę, tuo yra užtikrinama ūkio subjekto (šiuo atveju – pareiškėjo) teisė į teisminę gynybą, proceso šalių interesų pusiausvyra bei įgyvendinamos Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos dėl būtinybės suteikti asmenims galimybę prašyti laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose.

Pažymėtina, kad Tarybos reglamente (EB) Nr. 1/2003, kurio nuostatas, kaip jau buvo minėta, įgyvendina Konkurencijos įstatymas, nenumato privalomo nacionalinių valstybinių kompetentingų institucijų priimtų sprendimų dėl baudų už konkurencijos teisės pažeidimus sustabdymo tais atvejais, kai šie sprendimai ginčijami nacionaliniame teisme. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, ūkio subjekto skundas teismui dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, teismui per se nėra pagrindas taikyti Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį ir stabdyti Konkurencijos tarybos nutarimo (jo dalies) vykdymą, t. y. taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Ar yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teismas, vadovaudamasis ABTĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kiekvienu atveju sprendžia, atsižvelgdamas į individualiai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, kurios turi būti išdėstytos motyvuotame prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir atitinkamai pagrįstos. Atsižvelgdama į Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas savo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę dėl Konkurencijos tarybos nutarimo vykdymo, turi įrodyti specifines, išskirtines individualios situacijos aplinkybes dėl kurios teismas galėtų taikyti išimtį iš šios bendrosios taisyklės.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pirmiausia argumentuoja jam paskirtos baudos dydžiu, kurią prilygina kriminalinei sankcijai, teigdamas, jog skundžiamu atsakovo Nutarimu paskirtos itin didelės baudos sumokėjimas suvaržys jo teises į nuosavybę. Dėl baudos dydžio teisėjų kolegija pabrėžia, kad tiek Reglamentas Nr. 1/2003, tiek nacionalinės teisės aktai įtvirtina baudos diferencijavimą. Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį, nustatant baudos dydį, atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Europos Teisingumo Teismo praktikoje yra pažymėta, kad nustatant baudų dydį, reikia atsižvelgti į pažeidimo trukmę ir visus veiksnius, svarbius įvertinant pažeidimų sunkumo laipsnį (žr. 2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimą Dansk Rørindustri A/S ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją, 1983 m. birželio 7 d. sprendimą Musique Diffusion française prieš Komisiją).

Konkurencijos įstatymo 36 straipsnyje numatytos baudos diferencijuotos atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį ir nustatant kiekvienai konkurencijos taisyklių pažeidimų grupei (Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalys) maksimalią baudos dydžio ribą procentais nuo ūkio subjekto bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais (atitinkamai iki 10, 3, 1 ir 5 procentų). Minėto įstatymo 37 straipsnyje įtvirtinti baudų diferencijavimo kriterijai, į kuriuos Konkurencijos taryba turi atsižvelgti, nustatydama ūkio subjektui skirtinos baudos konkretų dydį prieš tai išsiaiškinusi kokio dydžio maksimali bauda procentais nuo ūkio subjekto bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais jam gali būti skiriama už atitinkamą Konkurencijos įstatymo pažeidimą.

Teisinis reguliavimas, kuriuo nėra nustatyti konkretūs baudų dydžiai (fiksuotos sumos), o įtvirtintas proporcingumo principas nustatant maksimalią galimos skirti baudos ribą, galimos skirti baudos maksimumo nustatymo kriterijumi apibrėžiant ūkio subjekto bendrąsias metines pajamas praėjusiais ūkiniais metais, taip pat nustatant papildomus baudos diferencijavimo kriterijus (Konkurencijos įstatymo 37 str.), suteikia viešojo administravimo subjektui, kuriam suteikti įgaliojimai taikyti ekonomines sankcijas už konkurencijos taisyklių pažeidimus, galimybę individualizuoti kiekvienam ūkio subjektui skiriamos baudos dydį, atsižvelgiant į jo finansinę padėtį, o tuo pačiu ir galimybes sumokėti skiriamą baudą.

Konkurencijos įstatymo nuostatas dėl baudų diferencijavimo detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64 patvirtintas Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Taigi, teisės aktais nustatyta Konkurencijos tarybos skiriamų piniginių baudų dydžių nustatymo sistema sudaro sąlygas tinkamai individualizuoti ūkio subjektui skiriamos baudos dydį. Pareiškėjo argumentas, esą Nutarimu jam paskirta bauda yra didžiausia Lietuvoje paskirta ekonominė sankcija, negali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Minėta, kad ūkio subjektams baudos skiriamos diferencijuotai, atsižvelgiant į konkurencijos teisės normas pažeidusio ūkio subjekto (šiuo atveju – ir pareiškėjo) bendrąsias metines pajamas praėjusiais ūkiniais metais, taip pat papildomus baudų diferencijavimo kriterijus. Pareiškėjo atžvilgiu baudos dydžio diferencijavimo principas buvo pritaikytas.

Europos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (žr., pavyzdžiui, 2002 m. spalio 15 d. sprendimą Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją) akcentuotas už konkurencijos taisyklių pažeidimus skiriamų baudų atgrasomasis poveikis. Konkurencijos tarybos skiriamų baudų atgrasomasis poveikis akcentuotas ir Aprašo 14 punkte. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo argumentus, esą paskirta bauda prilygsta kriminalinei sankcijai, o įpareigojimas įvykdyti tokią sankciją yra nesuderinamas su konstituciniu nekaltumo prezumpcijos principu, nagrinėjamos bylos kontekste atkreipia ypatingą dėmesį į tai, kad pagal Europos Sąjungos teisę (žr. Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 5 dalį) kompetentingų institucijų priimti sprendimai, kuriais ūkio subjektams skiriamos baudos už konkurencijos taisyklių pažeidimus, nelaikomi baudžiamojo pobūdžio patvarkymais. Remdamasi apžvelgtu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus, esą jam paskirta bauda prilygsta kriminalinei sankcijai, atmeta kaip nepagrįstus. Konkurencijos tarybos skiriamos baudos yra diferencijuotos ūkio subjektų atžvilgiu taikomos ekonominės sankcijos, kurias šis viešojo administravimo subjektas pagal suteiktą kompetenciją skiria už konkurencijos taisyklių pažeidimus, remdamasis specialiomis teisės normomis.

Pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigia, kad neatidėliotinas skundžiamo Konkurencijos tarybos Nutarimo vykdymas pažeidžia konstitucinius teisinės valstybės, lygybės prieš įstatymą ir teisminės gynybos principus. Minėta, kad Konkurencijos įstatymo 33 straipsnyje 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suteikia teismui diskreciją taikyti išimtį iš bendrosios taisyklės ir sustabdyti Konkurencijos tarybos nutarimo (jo dalies) vykdymą, jei ūkio subjektas teisme įrodo, jog egzistuoja išskirtinės aplinkybės, suteikiančios pagrindą taikyti minėtą išimtį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pasinaudojo įstatymų jam suteikta teise prašyti teismo laikinos apsaugos, o teismas nustatyta tvarka vertino pareiškėjo prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo nurodytas aplinkybes. Išskirtinių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi taisyklės, kad galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, įrodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (LVAT 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009), tačiau susiklosčiusi sunki ekonominė situacija ir jos metu kylantys finansiniai sunkumai gali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (LVAT 2010 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-206/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti neabejotinai patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr. LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011, kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones inter alia dėl to, kad skundžiamu Nutarimu paskirtos 24 808 200 litų dydžio baudos sumokėjimas, nesulaukus galutinio teismo sprendimo dėl šio Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, itin dideliu mastu suvaržys pareiškėjo teises į nuosavybę. Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžia, kad vien paskirtos baudos dydis negali būti motyvas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes, kaip jau buvo minėta, Konkurencijos įstatyme yra įtvirtintas baudų diferencijavimo principas (procentais nuo ūkio subjekto bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais). Pareiškėjo atžvilgiu šie įstatymo reikalavimai pritaikyti, baudos dydis diferencijuotas pagal įstatymo numatytus kriterijus. Vadovaujantis pirmiau paminėta administracinių teismų praktika, galimos neigiamos pasekmės pareiškėjo finansinei padėčiai, galiojant ginčijamam Nutarimui, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Kita vertus, nagrinėjamu atveju pareiškėjas įrodymais nepagrindė, kad jo finansinė padėtis yra sunki, o nurodyto dydžio baudos sumokėjimas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo galėtų šią padėtį dar labiau apsunkinti, t. y. kad gali sutrikti pareiškėjo įprastinė veikla. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė savo prašymo dalyje dėl argumentų, jog skundžiamu Nutarimu paskirtos baudos sumokėjimas, nesulaukus galutinio teismo sprendimo dėl šio Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, itin dideliu mastu suvaržytų jo turtines teises.

Taip pat pažymėtina, kad, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, t. y. panaikinus ginčijamą Nutarimą, pareiškėjo sumokėta bauda privalo jam būti grąžinta iš valstybės biudžeto be papildomų teisminių procesų. Pareiškėjas, teigdamas, kad jam palankaus teismo sprendimo atveju visiškas patirtos žalos atlyginimas ir pareiškėjo galimybė būti grąžintam į padėtį, buvusią iki skundžiamo Nutarimo priėmimo, būtų sunkiai įmanomi, remiasi LVAT 2011 m. liepos 14 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011. Teisėjų kolegija šiuos pareiškėjo argumentus vertina kaip nepagrįstą prielaidą, kadangi skirtingų administracinių bylų faktinės aplinkybės negali būti tapatinamos, tuo labiau, kad byloje pagal pareiškėjo skundą dar nėra priimtas joks procesinis sprendimas. Pastebėtina, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos ir faktinės situacijos bei kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų (žr. LVAT 2009 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-267/2009, 2009 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-338/2009).

Pareiškėjas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo taip pat motyvuoja tuo, kad dėl ekonominės sankcijos skyrimo už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą jis negalės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir todėl patirs ekonominių nuostolių. Šį pareiškėjo argumentą paneigia Viešųjų pirkimų įstatymo 33 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta, jog perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose gali nustatyti, kad paraiška ar pasiūlymas atmetami, jeigu tiekėjas yra padaręs rimtą profesinį pažeidimą, kurį perkančioji organizacija gali įrodyti bet kokiomis teisėtomis priemonėmis. Šiame punkte vartojama sąvoka „profesinis pažeidimas“ suprantama kaip profesinės etikos pažeidimas, kai nuo tiekėjo pripažinimo nesilaikančiu profesinės etikos normų momento praėjo mažiau kaip vieni metai, arba kaip konkurencijos, darbo, darbuotojų saugos ir sveikatos, aplinkosaugos teisės aktų pažeidimas, už kurį tiekėjui, kuris yra fizinis asmuo, yra paskirta administracinė nuobauda, o tiekėjui, kuris yra juridinis asmuo, – ekonominė sankcija, nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose, kai nuo sprendimo, kuriuo buvo paskirta ši sankcija, įsiteisėjimo dienos praėjo mažiau kaip vieni metai. Jeigu pirkime dalyvaujantis tiekėjas, kuris yra juridinis asmuo, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnį, toks pažeidimas pagal šį punktą laikomas profesiniu, jeigu nuo sprendimo paskirti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme nustatytą ekonominę sankciją įsiteisėjimo dienos praėjo mažiau kaip 3 metai. Taigi minėtoje Viešųjų pirkimų įstatymo normoje expressis verbis įtvirtinta, kad aptariamas pažeidimas laikytinas profesiniu tik nuo sprendimo dėl ekonominės sankcijos skyrimo įsiteisėjimo dienos. Todėl ginčijamo Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkto galiojimas iki teismo sprendimo dėl šio Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo įsiteisėjimo de jure pareiškėjui nėra teisinė kliūtis dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su Viešųjų pirkimų įstatymo 33 straipsnio nuostatomis, taip pat nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtiktinumo priemonę.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytų prima facie argumentų dėl skundžiamo Nutarimo neteisėtumo vertinimą neteisingai prilygino administracinės bylos nagrinėjimui iš esmės. Europos Tarybos Ministrų Komitetas yra rekomendavęs teismams, sprendžiant klausimus dėl laikinosios apsaugos skyrimo administraciniuose ginčuose, be kita ko, vertinti ir prima facie argumentus dėl skundžiamo akto galiojimo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjo prašyme pirmosios instancijos teismui nurodytais prima facie argumentais dėl skundžiamo atsakovo Nutarimo neteisėtumo, nenustatė aplinkybių, kurios nagrinėjamu atveju akivaizdžiai rodytų Nutarimą esant neteisėtą.

Pareiškėjo argumentai, esą ginčo situacija, kurią Konkurencijos taryba kvalifikavo kaip Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą, yra pasibaigusi dar iki Nutarimo priėmimo (pažeidimas yra nutrauktas), jog Konkurencijos taryba savo interesą yra realizavusi priimdama skundžiamą Nutarimą, o baudos mokėjimas nesulaukus teismo sprendimo būtų nesuderinamas su siekiamais tikslais, proporcingumo principu, viešuoju interesu ir šalių interesų pusiausvyra, taip pat nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Minėta, kad pagal bendrą taisyklę skundo teismui dėl Konkurencijos tarybos nutarimo pateikimas neturi suspensyvinio efekto, o skundžiamo nutarimo galiojimas gali būti sustabdytas teismo tik išimtiniais atvejais, taip pat minėta, kad tiek pagal Europos Sąjungos teisę, tiek pagal nacionalinę teisę pripažįstama, jog už konkurencijos normų pažeidimus skiriamos baudos turi atgrasomąjį poveikį, taigi, padeda užtikrinti viešuosius interesus saugant sąžiningos konkurencijos laisvę. Teisės aktai nenumato, kad konkurencijos taisyklių pažeidimo, kurį nustato kompetentingas tirti tokius pažeidimus viešojo administravimo subjektas, nutraukimas, atleidžia ūkio subjektą nuo pareigos mokėti paskirtą baudą už Konkurencijos įstatymo pažeidimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė išimtinio pobūdžio aplinkybių, kurios teismui suteiktų pagrindą taikyti jam ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – t. y. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkto (kiek jis yra susijęs su pareiškėju AB SEB banku) ir 2.1 punkto galiojimą. Pažymėtina, kad skundžiamas Nutarimas yra vientisas aktas, taigi atsisakius sustabdyti Nutarimo dalį dėl baudos skyrimo, negali būti stabdoma ir ta Nutarimo dalis, kurioje konstatuotas įstatymo pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės teisingai vertino faktus, tinkamai aiškino bei taikė teisės normas ir teismų praktiką. Apibendrindama aptartas aplinkybes bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nenustatyta realios grėsmės, jog, nepritaikius pareiškėjo prašyme nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, būsimo teismo sprendimas pasunkės arba pasidarys negalimas, t. y. iš esmės nenustatyta ABTĮ 71 straipsnio taikymo pagrindų. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo AB SEB banko atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartis dalyje, kuria teismas atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo akcinės bendrovės SEB banko atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 14 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis