2023-06-07 Nr. AB-11667-3-62-3-02118-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-756-463/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02118-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Jolantos Malijauskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Kauno miesto savivaldybei, trečiasis suinteresuotas asmuo – E. B., dėl administracinių aktų panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) Socialinės paramos skyriaus 2021 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 35764, kuriuo yra atsisakyta D. S. skirti socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d.; 2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybę nedelsiant apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d. ir priteisti 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo privalomos sumokėti dienos – 2021 m. rugpjūčio 10 d.– iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos už vėlavimą sumokėti socialinę išmoką; 3) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 35531, kuriuo nuo 2019 m. gruodžio 1 d. buvo nutrauktas socialinės išmokos mokėjimas; 4) įpareigoti Kauno miesto savivaldybę nedelsiant apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. ir priteisti 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo privalomos sumokėti dienos – 2020 m. sausio 10 d.– iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos už vėlavimą sumokėti socialinę išmoką; 5) iš Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės, solidariai priteisti pareiškėjui 100 000 Eur neturtinės žalos ir 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra Kauno miesto savivaldybės gyventojas, bedarbis, tačiau bedarbio pašalpa jam neskiriama ir nemokama. Nors kelerius pastaruosius metus pareiškėjas yra registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir aktyviai ieško darbo pagal specialybę, tačiau jam nebuvo pasiūlyta nė viena tinkama darbo vieta. Savivaldybė nuo 2019 m. gruodžio 1 d. nutraukė pareiškėjui 125 Eur socialinės išmokos mokėjimą. Administracijos Socialinės paramos skyrius priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui skirti socialinę pašalpą ginčo laikotarpiui. Sprendimas naikintinas, o iš atsakovo priteistina neturtinė žala, nes pareiškėjo prašymas dėl socialinės pašalpos skyrimo buvo išnagrinėtas neišsamiai, pažeidžiant Europos sąjungos teisės aktų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendime nepagrįstai nurodyta, jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė E. B. (toliau – ir Sutuoktinė) gyvena kartu Kauno miesto teritorijoje bei, kad laiku nebuvo pateikti reikalingi dokumentai. Tarp pareiškėjo ir jo Sutuoktinės buvo sudaryta ikivedybinė sutartis, kurioje buvo nustatytas turto visiško atskirumo režimas, be to, Sutuoktinė negyvena Kauno mieste. Pareiškėjui nesuprantama Sprendimo dalis, kurioje nurodyta „bendrai gyvenantiems asmenims“. Pareiškėjas atsakovui laiku ir tinkamai pateikė visus jį asmeniškai liečiančius dokumentus. Sprendime nėra nurodyta, kokie nebuvo pateikti konkretūs dokumentai, liečiantys tik pareiškėją. Savivaldybė nepagrįstai laikosi savo pozicijos, kad pareiškėjo turtas privalo būti sumuojamas kartu su Sutuoktinės turtu, nors net mokesčių administratorius yra pasisakęs priešingai. Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (toliau – ir Įstatymas) akivaizdžiai diskriminuoja ir suvaržo dviejų asmenų teisę sudaryti santuoką, nusistatant atskirus (savarankiškus) turto režimus, kas grubiai pažeidžia ir Konstitucijos normas, ir pagrindinius Europos Sąjungos steigimo dokumentus, kaip Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), Europos Sąjungos sutartį (ESS), Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją (toliau – ir Chartija) ir kt., kurie yra tiesioginio taikymo teisės aktai Europos Sąjungos valstybėse narėse. Atsakovo Sprendimas akivaizdžiai pažeidžia konstitucinius teisinės valstybės, atsakingo valstybės valdymo, teisėtų lūkesčių principus. Savivaldybei nuo 2020 m. tyčia registruose nenurodant pareiškėjo, kaip socialiai remtino asmens, pareiškėjas taip pat negauna ir kasmėnesinės socialinės studento stipendijos iš Valstybės studijų fondo, todėl patiria ir turtinę žalą. Dėl pareiškėjui nuolat sukeliamo streso, išgyvenimų ir pažeminimo, atsakovas privalo atlyginti pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

4. Atsakovai Kauno miesto savivaldybės administracija ir Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Pareiškėjas neginčija fakto, kad yra susituokęs, vadinasi, jam ir jo Sutuoktinei taikoma Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta sąvoka „bendrai gyvenantys asmenys“ ir taip pat taikomos to paties Įstatymo 6 straipsnio ir 20 straipsnio nuostatos, numatančios, kad sprendžiant, ar pareiškėjas turi teisę į socialinę pašalpą, turi būti vertinama ne tik jo, bet ir jo Sutuoktinės materialinė padėtis. Pareiškėjas privalėjo pateikti duomenis ne tik apie savo, bet ir apie Sutuoktinės materialinę padėtį. Tokių duomenų pateikta nebuvo, nebuvo suteiktas sutikimas Administracijai tikrinti duomenis apie pareiškėjo sutuoktinės materialinę padėtį viešuosiuose duomenų bazėse. Gerbiant tokį asmens pasirinkimą ir asmens duomenų apsaugą, atsakovas pareiškėjo Sutuoktinės materialinės padėties ir negalėjo nustatyti, ar pareiškėjo šeimos materialinė padėtis yra tokia sunki, kad jam priklauso socialinė pašalpa.

6. Pasikeitus pareiškėjo šeimyninei padėčiai ir jam nepateikus Paramos įstatyme nurodytų dokumentų bei nesutikus, jog Paramos įstatymo nustatyta tvarka būtų tikrinami sutuoktinės duomenys, Socialinės paramos skyrius neturėjo nei galimybės, nei teisinio pagrindo nepriimti sprendimo nutraukti socialinės pašalpos mokėjimą pareiškėjui, kadangi šis nesudarė sąlygų įgyvendinti Paramos įstatyme numatytos pareigos įvertinti bendrai gyvenančių asmenų pajamas bei nustatyti ar bendrai gyvenantys asmenys turi teisę gauti ir kokio dydžio socialinę pašalpų. Priešingu atveju, toliau mokėdama socialinę pašalpą, Kauno miesto savivaldybės administracija būtų pažeidusi imperatyvias Paramos įstatymo nuostatas.

7. Atsakovai teigė, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos padarymo fakto ir jos dydžio. Atsakovai neatliko jokių neteisėtų veiksmų, priešingai, tinkamai įgyvendino Paramos įstatymo nuostatas, tačiau pareiškėjui nepateikus Paramos įstatymo nurodytų sutuoktinės duomenų bei nurodžius netikrinti jos duomenų atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai prieinamuose registruose, priėmė sprendimą neskirti socialinės pašalpos. Kadangi, nebuvo jokių neteisėtų atsakovų veiksmų, nebuvo padaryta ir neturtinė žala.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo D. S. skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. liepos 15 d. pateikė prašymą – paraišką piniginei socialinei paramai gauti. Administracijos Socialinės paramos skyrius 2021 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu nusprendė neskirti pareiškėjui ir jo Sutuoktinei socialinės pašalpos už ginčo laikotarpį. Sprendime nurodoma socialinės pašalpos neskyrimo priežastis – Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (laiku nepateikti reikalingi dokumentai). Sprendimu atsisakyta skirti socialinę pašalpą, nes pareiškėjas nepateikė Įstatyme nustatytų dokumentų apie pareiškėjo Sutuoktinę, jos užimtumą ar veiklos pobūdį, pajamas už 2021 m. balandžio, gegužės ir birželio mėnesius. Taip pat skundžiamu 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 35531 pareiškėjui buvo nutrauktas socialinės išmokos mokėjimas nuo 2019 m. gruodžio 1 d. už laikotarpį nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d. pasikeitus pareiškėjo šeiminei padėčiai, pareiškėjui sudarius santuoką ir nepateikus dokumentų apie sutuoktinės E. B. veiklos pajamas ir turtą.

10. Pareiškėjas 2019 m. spalio 10 d. įregistravo santuoką su Sutuoktine. 2019 m. rugsėjo 23 d., t. y. dar iki santuokos sudarymo, pareiškėjas su Sutuoktine buvo sudaręs ikivedybinę sutartį (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)).

11. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo Sutuoktinės užimtumą, veiklos pobūdį, pajamas.

12. Teismas vadovavosi Įstatymo paskirtimi (1 str. 1 d.), bendrai gyvenančių asmenų samprata (2 str. 2 d.), vieno gyvenančio asmens apibrėžimu (2 str. 15 d.), 5 straipsnio 1 dalimi, 6, 17 straipsniais ir priėjo prie išvados, kad pareiškėjas pagal Įstatyme nurodytus bendrai gyvenančio asmens ir vieno gyvenančio asmens kriterijus ir faktines aplinkybes turi bendrai gyvenančio asmens socialinį statusą, kadangi yra sudaręs santuoką ir neatitinka vieno gyvenančio asmens apibrėžimo. Nepriklausomai nuo aplinkybių, ar pareiškėjas gyvena su Sutuoktine kartu, ar atskirai, ar yra sudaręs ikivedybinę sutartį, jis pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį yra priskiriamas bendrai gyvenančių asmenų kategorijai. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo ir jo Sutuoktinės gyvenimą skyrium (separaciją), patvirtintą teismo sprendimu, kuomet baigiasi bendras šeimos gyvenimas kaip šeimos funkcionavimo pagrindas ir sutuoktiniai nebetvarko bendro ūkio, nebeprisiima bendrų prievolių, baigiasi sutuoktinių pareigos, t. y. lojalumo, moralinės ir materialinės paramos pareigos, sutuoktiniai netenka paveldėjimo teisės į santuokinį turtą pagal įstatymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.29 str., 3.27 str. 1 d., 3.100 str. 1 d. 5 p., 5.7 str. 1 d. 2 p.).

13. Teismas nurodė, kad sutuoktiniai laisva valia gali nustatyti sutuoktinių turto režimą, tačiau negali savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 3.105 str. 1 p.). Taigi, nepriklausomai nuo ikivedybinės sutarties sudarymo, taip pat nepriklausomai nuo ikivedybinėje sutartyje nustatyto turto teisinio režimo, nagrinėjamo ginčo atveju abu sutuoktiniai, išlikę santuokoje, siekdami gauti socialinę pašalpą, privalo laikytis Įstatymo reikalavimų ir pateikti Įstatyme nurodytą informaciją bei dokumentus apie turtą, pajamas.

14. Teismas vadovavosi Įstatymo 20 straipsnio 2, 6 dalimis, 25 straipsnio 2 punktu ir nustatė, kad pareiškėjas buvo informuotas apie reikalingus dokumentus socialinei pašalpai gauti. Pareiškėjui nepateikus reikalingų dokumentų apie Sutuoktinės veiklos pobūdį, pajamas, kurie buvo būtini sprendžiant kausimą dėl socialinės paramos skyrimo, atsakovas turėjo pagrindą priimti Sprendimą. Teismas sprendė, kad Administracijos Socialinės paramos skyrius, priimdamas Sprendimą, pagrįstai vadovavosi Įstatymo 20 straipsnio 6 punktu, nes pareiškėjas nepateikė reikalingų duomenų socialinei pašalpai gauti apie pareiškėjo Sutuoktinės veiklos pobūdį, pajamas ir turtą, todėl pareiškėjui socialinė parama nebuvo paskirta.

15. Teismas vertino, kad Administracijos Socialinės paramos skyrius tinkamai taikė Įstatymo 2 straipsnio 2 punkto nuostatas ir svarstydamas klausimą dėl socialinės pašalpos skyrimo pareiškėjui pagrįstai socialinę pareiškėjo padėtį vertino kaip bendrai gyvenančio asmens. Todėl Sprendimu teisėtai ir pagrįstai buvo atsisakyta skirti pareiškėjui socialinę pašalpą kaip vienam gyvenančiam asmeniui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo sudaryta ikivedybinė sutartis neturėjo jokios įtakos socialinei paramai teikti, kadangi piniginė socialinė parama teikiama tik pagal Įstatyme numatytas sąlygas ir reikalavimus, siekiant užtikrinti nepasiturinčių asmenų lygybę, nepriklausomai nuo jų asmeninių sandorių. Teismas konstatavo, kad Administracijos Socialinės paramos skyrius, priimdamas Sprendimą, veikė teisėtai ir pagrįstai.

16. Netenkinęs prašymo panaikinti Sprendimą, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą nedelsiant apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už ginčo laikotarpį.

17. Kadangi teismas byloje nenustatė, o ir pareiškėjas neįrodė būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) neteisėtumo, t. y. Administracijos (darbuotojų) neteisėtų veiksmų, ar tai, kad priimtas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismas nusprendė, kad Kauno miesto savivaldybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. 18. Pareiškėjas D. S. apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kreiptis į Konstitucinį Teismą, panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 21 d. sprendimą, Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 35764 ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybę nedelsiant apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d., priteisti 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo privalomos sumokėti dienos – 2021 m. rugpjūčio 10 d. dienos – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos už vėlavimą sumokėti socialinę išmoką (šią sprendimo dalį nukreipti vykdyti skubiai); Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 35531 ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Kauno miesto savivaldybę nedelsiant apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., priteisti 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo privalomos sumokėti dienos – 2020 m. sausio 10 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos už vėlavimą sumokėti socialinę išmoką (šią sprendimo dalį nukreipti vykdyti skubiai). Pareiškėjas taip pat prašo iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės ir atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės, solidariai priteisti pareiškėjui 100 000 Eur neturtinės žalos už patirtus išgyvenimus, stresą, pažeminimą ir kt., bei 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidus materialiosios ir proceso teisės normas. Teismas ignoravo šiuos reikšmingus klausimus: Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (toliau – ir BDAR) pažeidimą dėl neteisėtai tvarkytų asmens duomenų, nes byloje neatliktas išsamus patikrinimas, ar išlaikyta tinkama pusiausvyra tarp įvairių interesų bei visapusiškas proporcingumas; byloje pateikiamas situacijos vertinimas rodo fragmentišką ir formalų požiūrį į kriterijus, pagal kuriuos pareiškėjo Sutuoktinę bandyta priskirti viešiesiems asmenims, neatsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir tarptautinių teismų praktiką dėl privataus fizinio asmens sąvokos ir privataus gyvenimo neliečiamumo; teismas nepatikrino, ar nėra pažeidžiama Konstitucijoje įtvirtinta informacijos laisvės ir kitų konstitucinių vertybių (privataus gyvenimo neliečiamumo) pusiausvyra.

20. Pareiškėjas nurodo, kad teismas ir Savivaldybė padarė grubias esminių faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, o dalies skundo aplinkybių teismas išvis nenagrinėjo. Teismas Įstatymą iškėlė aukščiau už mokesčių administravimo įstatymus ir tarptautinius susitarimus, konvencijas, Konstitucijos, Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktus, kurie tiesiogiai taikomi ir Lietuvoje, bei įstatymo galią turinčią iki šiol galiojančią ikivedybinę sutartį, byloje nenustatė esminės aplinkybės, kur gyvena Sutuoktinė, šiuo aspektu tik perrašė atsakovo deklaratyvų teiginį, kad Sutuoktinė gyvena su pareiškėju Kaune, nors jie abu neturi nuosavos tinkamos gyvenamosios patalpos, o Sutuoktinė gyvena Tauragės rajone. Pareiškėjas nurodo, kad byloje kėlė pagrindinį klausimą – atsakovas negali reikalauti Sutuoktinės, gyvenančios kitoje savivaldybėje, dokumentų, nes to nenumato teisės aktai, tarp sutuoktinių yra sudaryta sutartis su visišku turto atskirumo režimu ir dėl to Sutuoktinę liečiančių dokumentų neteikimas neturi jokios įtakos, priimant sprendimą dėl socialinės pašalpos pareiškėjui, kuris gyvena Kauno miesto savivaldybėje ir yra pateikęs visus dokumentus. Savivaldybė vadovaujasi tik prezumpcija, kad 2019 m. spalio 10 d. santuoką įregistravęs pareiškėjas gyvena Kauno mieste.

21. Pareiškėjas nurodo, kad Įstatymui nėra suteiktas prioritetas prieš kitas teisės normas ir nors Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Įstatymo nuostatos suderintos su ES teisės aktais, nurodytais Įstatymo priede, tarp jų nėra ES pagrindinių teisių chartijos. Chartija Lietuvoje įsigaliojo vėliau nei Įstatymas, jo normos nėra suderintos su Chartijos normomis, nors tai privaloma. Pareiškėjas aptaria ES teisės viršenybę Lietuvoje, ESS 2, 6 straipsnius, Chartijos nuostatas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus teisės į teisingą procesą, ES teisės viršenybės aspektais, Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl ES normų pripažinimo sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir nurodo, kad individualių teisių gynybai Chartiją kiekvienas asmuo gali pasitekti tada, kai kilęs ginčas yra susijęs su ES teisės įgyvendinimu, nes toks ginčas patenka į Chartijos taikymo sritį (47–50 str.). Pareiškėjas aptaria nediskriminavimo principą, Konstitucijos ir Chartijos nuostatomis saugomą žmogaus orumą, Chartijos 8 straipsnyje įtvirtiną teisę į asmens duomenų apsaugą, teisė į gerą administravimą (Chartijos 41 str.), teisę į privatų ir šeimos gyvenimą (Chartijos 7 str.).

22. Pareiškėjas nurodo, kad teismas sprendime nepasisakė dėl mokesčių administratoriaus sutuoktinių turto atskiro traktavimo, neteisingai vertino ikivedybinę sutartį, neanalizavo 2020 m. sausio 3 d. įvykusio konflikto, kuris kilo, nes pareiškėjas nesutiko leisti tikrinti Sutuoktinės asmeninių duomenų, ir po jo pareiškėjo prašymai netenkinami. Teismas nesvarstė pareiškėjo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą, į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, atsisakymo nei pagrindė, nei motyvavo. Pareiškėjas akcentuoja, kad santuokos su ikivedybine sutartimi sudarymas nekeitė pareiškėjo situacijos pagal Įstatymą, todėl net ir Kauno miesto gyventojo pareiškėjo papildomas atsakovo, kuris pats įregistravo civilinės metrikacijos juridinį faktą, neinformavimas ar nepranešimas apie kitoje apskrityje ir rajone gyvenančios Sutuoktinės asmens duomenis, negali turėti įtakos kitaip vertinti pareiškėjo turtinę situaciją. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikytųsi kitokios pozicijos, pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su dviem paklausimais:

22.1. Ar Įstatymo 1, 2, 5–25 straipsniai ta apimtimi, kuria Įstatyme neįtvirtinta pagal sutartį nusistatyto sutuoktinių turto teisinio režimo sudarant vedybų sutartį tokiu sutuoktinių pajamų (ap)skaičiavimo atskirai (savarankiškai) tvarka ir metodika, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 6 straipsnio 1, 2 dalims, 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsnio 1, 2 dalims (nuosavybė neliečiama ir gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka), 29 straipsnio 1, 2 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 102 straipsnio 1, 2 dalims, 105 straipsnio 1 daliai, 106 straipsnio 4 daliai, 107 straipsnio 2, 3 dalims, 109 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalims, 110 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, 150 straipsniui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, konstituciniam proporcingumo principui, konstituciniam principui pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), konstitucinio papročio principui, o pagal reguliavimo apimtį – neprieštarauja teisinės valstybės principui, Konstitucijos viršenybės principui, Konstitucijos 1 dalies nuostatai, kad Lietuvos valstybė – demokratinė Respublika (toliau – ir 1 paklausimas).

22.2. Ar Įstatymas, kuris nenumato šeimai ar atskiram šeimos nariui galimybės prie gaunamų pajamų konsoliduoti neigiamus pajamų srautus iš nuostolingos ūkininko ūkio veiklos, nors ūkininkas (-ė) (Sutuoktinė) yra fiziniai asmenys (Ūkininko ūkio įstatymo 3 str. 2 d., 5 str. 3 d.), t. y. priešingai negu Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 6 straipsnio 1, 2 dalims, 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsnio 1, 2 dalims (nuosavybė neliečiama ir gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka), 29 straipsnio 1, 2 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 46 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 102 straipsnio 1, 2 dalims, 105 straipsnio 1 daliai, 106 straipsnio 4 daliai, 107 straipsnio 2 daliai, 3 daliai, 109 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalims, 110 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, 150 straipsniui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, konstituciniam proporcingumo principui, konstituciniam principui pacta sunt servanda, konstitucinio papročio principui, o pagal reguliavimo apimtį – neprieštarauja teisinės valstybės principui, Konstitucijos viršenybės principui, Konstitucijos 1 dalies nuostatai, kad Lietuvos valstybė – demokratinė Respublika (toliau – ir 2 paklausimas).

23. Pareiškėjas nurodo, jog teismas nesprendė klausimų su privaloma pareiga valstybių narių teismams tiesiogiai taikyti ES teisę. Kadangi Įstatymo normos akivaizdžiai prieštarauja ES teisei, pareiškėjas turėjo teisę tiesiogiai ES teise remtis teisme ir tai darė, tačiau teismas nekreipė į tai dėmesio, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, grubiai pažeidusį pareiškėjo konstitucines teises. Teismas nesivadovavo Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, nesivadovavo Chartijos nuostatomis. Atsakovo Sprendimas akivaizdžiai pažeidžia ir konstitucinį teisinės valstybės, atsakingo valstybės valdymo, teisėtų lūkesčių principą, nes Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisės aktais negalima nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, kad nepasiturintis asmuo apskritai būtų paliktas be lėšų ir finansinės pagalbos, ir Chartijos 34 straipsnį – teisę gauti socialinę paramą piliečiams.

24. Pareiškėjas nurodo, kad byloje buvo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, atsakovas pripažįsta, kad vyko ir tebevyksta teisminiai ginčai tarp bylos šalių, nes atsakovas, grubiai pažeisdamas teisės aktus, tyčia ir savavališkai bando aiškinti įstatymus ir situaciją, nuolat ir sistemingai pažeidinėja pareiškėjo teises, palikdamas nepasiturintį privatų fizinį asmenį nuo 2019 m. gruodžio mėnesio iki šios dienos išvis be jokių lėšų. Pareiškėjas nuo 2020 m. negauna ir kasmėnesinės socialinės studento stipendijos, dėl ko patyrė turtinę žalą. Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymo nuostatos aiškiai „prasilenkia“ su nedarbo socialinio draudimo, ligos pašalpos skyrimu, kur tokiais atvejais bendros šeimos pajamos neskaičiuojamos, o yra priskiriamos prie kiekvieno gyventojo.

25. Pareiškėjas vertina, kad teismas neatsižvelgė į SESV 267 straipsnio 3 dalies imperatyviuosius reikalavimus ir nepagrįstai nesikreipė prejudicinio sprendimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

26. Pareiškėjas nurodo, kad nacionalinių teismų praktiką dėl socialinių pašalpų imtasi formuoti klaidinga linkme, pažeidžiant pagrindines žmogaus teises, bei nukrypstant nuo pagrindinių valstybės ir valstybės teisinės apsaugos funkcijų – apsaugoti labiausiai pažeidžiamą socialinę grupę nepasiturinčių asmenų ir teikti būtiną piniginę paramą tiems, kuriems labiausiai ir / ar neišvengiamai reikia. Institucijos elgiasi priešingai nei įstatymų leidėjo deklaruota Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintuose principuose. Teismų praktikos formavimas, kai tarp sutuoktinių yra sudaryta ikivedybinė sutartis – kad privaloma pateikti ir antrojo sutuoktinio asmeninės nuosavybės teise turimą turtą ir / ar gaunamas pajamas, o tokio sutuoktinio skolos ir nuostoliai iš individualios žemės ūkio veiklos ir / ar kiti verslo nuostoliai tokiu atveju neišminusuojami, apskritai yra ydingas, diskriminuoja privatų asmens bei sudaro nelygiavertes privataus fizinio asmens teises lyginant su valstybe ir / ar jos institucijomis. Pareiškėjas teigia, kad Savivaldybės veiksmai atitinka konfiskacijos mechanizmą, kai sukuriama tokia teisinė situacija ir reali padėtis, kad akivaizdžiai antikonstituciniu teisės aktu atimama nuosavybė ir ją turinčio ar turinčio tokią teisę į nuosavybę asmens – šiuo atveju ta nuosavybė yra socialinės išmokos lėšos ginčo laikotarpiu pareiškėjui. Įstatymas akivaizdžiai diskriminuoja ir suvaržo asmenų teisę sudaryti santuoką, nusistatant atskirus (savarankiškus) turto režimus.

27. Atsakovai Administracija ir Savivaldybė, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

28. Atsakovas pakartoja atsiliepimo į skundą, teikto teismui, argumentus ir akcentuoja, kad nepriklausomai nuo aplinkybių, ar pareiškėjas gyvena su Sutuoktine kartu, ar atskirai, ar yra sudaręs ikivedybinę sutartį, jis pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį yra priskiriamas bendrai gyvenančių asmenų kategorijai. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo ir Sutuoktinės gyvenimą skyrium (separaciją), patvirtintą teismo sprendimu, kuomet baigiasi bendras šeimos gyvenimas kaip šeimos funkcionavimo pagrindas ir sutuoktiniai nebetvarko bendro ūkio, nebeprisiima bendrų prievolių, baigiasi sutuoktinių pareigos, t. y. lojalumo, moralinės ir materialinės paramos pareigos, sutuoktiniai netenka paveldėjimo teisės į santuokinį turtą pagal įstatymą (CK 1.29 str., 3.27 str. 1 d., 3.100 str. 1 d. 5 p., 5.7 str. 1 d. 2 p.). Nagrinėjamo ginčo atveju abu sutuoktiniai, išlikę santuokoje, siekdami gauti socialinę pašalpą, privalo laikytis Įstatymo reikalavimų ir pateikti Įstatyme nurodytą informaciją bei dokumentus apie turtą, pajamas.

29. Atsakovai sutinka su teismo išvada, kad vedybų sutartis (ikivedybinė ar povedybinė) nepaneigia šeimos sampratos ir nepakeičia fakto, kad pareiškėjas yra susituokęs. Pareiškėjas šio fakto neginčija. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies sąvoka „bendrai gyvenantys asmenys“ reiškia sutuoktinius ir nėra jokio pagrindo šios sąvokos aiškinti pažodžiui, kaip tai daro pareiškėjas, manydamas, kad bendrai gyvenantys asmenys turi faktiškai gyventi kartu vienoje gyvenamojoje patalpoje. Tam tikrai atvejais valstybės parama siejama su šeimos gaunamomis pajamomis, o ikivedybinė sutartis apibrėžia jo ir Sutuoktinės pasirinktą turto valdymo modelį, tačiau neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos teikti valstybės institucijoms teisingą ir išsamią informaciją apie šeimos turtinę padėtį. Ikivedybinė sutartis nepakeičia Įstatymo nuostatų ir nesuteikia teisės pareiškėjui savaip interpretuoti Įstatymo normų. Priešingu atveju, tokia ikivedybinė sutartis turėtų būti laikoma negaliojančia, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms (CK 3.105 str. 1 d.).

30. Atsakovai nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog jis yra paliekamas be lėšų pragyventi. Įstatymas būtent ir numato piniginės paramos tokiems asmenims skyrimo mechanizmą, tačiau pareiškėjas privalo pateikti visus Įstatyme nurodytus dokumentus. Pareiškėjas nėra diskriminuojamas, jam neužkertama galimybė gauti socialinę pašalpą, tik prašoma laikytis Įstatymo reikalavimų. Pareiškėjas pats pasirinko neteikti duomenų ir nesutikti, kad būtų renkami duomenys apie Sutuoktinės materialinę padėtį, todėl turi prisiimti tokių savo veiksmų pasekmes.

31. Atsakovai nurodo, kad pareiškėjas niekaip nepagrindė prašomos priteisti 100 000 Eur neturtinės žalos padarymo fakto ir dydžio, visiškai neaišku, kokius išgyvenimus, stresą, pažeminimą patyrė pareiškėjas, pats nesilaikydamas įstatymų reikalavimų, todėl nėra galimybės pateikti išsamesnius argumentus.

32. Atsakovai teigia, kad pareiškėjo prašymai kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir Konstitucinį Teismą nėra grindžiami teisiniais argumentais, kurie teismui sudarytų pakankamą pagrindą abejoti dėl byloje taikytų įstatymų nuostatų atitikties Konstitucijai ar ES teisės aktams. Atsakovai pažymi, kad pareiškėjas kitose bylose yra nurodęs, kad 2021 m. gruodžio 24 d. jis pats kreipėsi į Konstitucinį Teismą su individualiu skundu dėl Įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai ir tuo pagrindu prašė stabdyti nagrinėjamas bylas, tačiau atsakovai nežino pareiškėjo skundo nagrinėjimo eigos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2021 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta skirti pareiškėjui D. S. socialinę pašalpą nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d., taip pat Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo, kuriuo nuo 2019 m. gruodžio 1 d. buvo nutrauktas socialinės pašalpos mokėjimas, pagrįstumo ir teisėtumo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei reikalavimo priteisti neturtinę žalą.

34. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje esančius duomenis, pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką ir nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas gyvena su Sutuoktine kartu, ar atskirai, ar yra sudaręs ikivedybinę sutartį, jis priskiriamas bendrai gyvenančių asmenų kategorijai Įstatymo prasme. Kadangi pareiškėjas nepateikė atsakovui reikalingų duomenų apie pareiškėjo Sutuoktinės veiklos pobūdį, pajamas ir turtą, todėl pareiškėjui pagrįstai nebuvo paskirta socialinė parama, o paskirtos paramos mokėjimas nutrauktas.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančios ikivedybinės sutarties, pagal kurią nustatytas bet kokio sutuoktinių turto visiško atskirumo režimas, reikšmę, nenustatė Sutuoktinės gyvenamosios vietos, todėl nepagrįstai taikė „bendrai gyvenančių asmenų sąvoką“. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog, sprendžiant dėl socialinės pašalpos skyrimo, turi būti vertinama tik jo vieno materialinė padėtis ir akcentuoja, kad Įstatymo nuostatos nepagrįstai vertinamos kaip turinčios aukštesnę teisinę galią, nes jos nėra suderintos su Chartijos nuostatomis. Pareiškėjo vertinimu, nacionalinių teismų praktiką dėl socialinių pašalpų imtasi formuoti klaidinga linkme, pažeidžiant pagrindines žmogaus teises, bei nukrypstant nuo pagrindinių valstybės ir valstybės teisinės apsaugos funkcijų – apsaugoti labiausiai pažeidžiamą socialinę grupę nepasiturinčių asmenų ir teikti būtiną piniginę paramą tiems, kuriems labiausiai ir / ar neišvengiamai reikia.

36. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

37. Teisėjų kolegija, nenustačiusi teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, konstatuodama, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

38. Teisė į socialinę pašalpą įtvirtinta Įstatymo 6 straipsnyje. Bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus: vidutinės pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 17 ir 18 straipsnius, tenkančios vienam iš bendrai gyvenančių asmenų arba vienam gyvenančiam asmeniui per mėnesį, yra mažesnės kaip 1,1 valstybės remiamų pajamų dydžio (Įstatymo 6 str. 1 p.); kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų atitinka bent vieną iš šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą (Įstatymo 6 str. 2 p.).

39. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad bendrai gyvenantys asmenys – sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), arba vienas iš tėvų ir jo vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys pilnamečiai ar veiksniais pripažinti nepilnamečiai vyras ir moteris ir jų vaikai (įvaikiai) iki 18 metų. Į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį taip pat įskaitomi dirbantys (taip pat savarankiškai dirbantys), jeigu per mėnesį jų gaunamos pajamos yra mažesnės kaip 1 valstybės remiamų pajamų dydis, arba nedirbantys (taip pat savarankiškai nedirbantys) nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje (studentai), įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį, taip pat pilnamečiai vaikai (įvaikiai) nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos, o kai švietimo įstaigose nustatoma vėlesnė mokslo ar studijų metų pradžia negu rugsėjo 1 diena, pilnamečiai vaikai (įvaikiai), tais pačiais kalendoriniais metais baigę bendrojo ugdymo programą ir įstoję mokytis pagal formaliojo profesinio mokymo programą ar studijuoti į aukštąją mokyklą, į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį įskaitomi ir laikotarpiu nuo rugsėjo 1 dienos iki dienos, kurią švietimo įstaigose prasideda mokslo ar studijų metai.

40. Įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje įtvirtinta vieno gyvenančio asmens sąvoka – vienas gyvenantis vyresnis kaip 18 metų asmuo arba veiksniu pripažintas nepilnametis, kuris yra nesusituokęs (įskaitant santuoką nutraukusius asmenis), taip pat susituokęs, tačiau teismo sprendimu gyvenantis skyrium, neturintis vaikų (įvaikių) arba jų turintis, tačiau teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium ar dėl santuokos nutraukimo vaikai (įvaikiai) yra likę gyventi su kitu sutuoktiniu.

41. Įstatymo 20 straipsnis nustato kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos tvarką. Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kreipdamasis dėl piniginės socialinės paramos, asmuo pateikia asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos formos prašymą-paraišką ir jos priedus (toliau – prašymas-paraiška) ir prašyme-paraiškoje nurodo piniginės socialinės paramos skyrimui ir apskaičiavimui būtinus duomenis apie: 1) save ir bendrai gyvenančius asmenis; 2) veiklos pobūdį; 3) turimą turtą ir šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 6–11 punktuose ir 2 dalyje nurodyto turto vertę; 4) gaunamas pajamas; 5) kitą piniginei socialinei paramai gauti būtiną informaciją. Prie prašymo-paraiškos pridedamos bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pažymos apie šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytas pajamas, gautas per 3 praėjusius mėnesius iki mėnesio, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, arba, jeigu pajamų šaltinis yra pasikeitęs arba tą mėnesį, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, yra gauta vienkartinė išmoka ar iš karto už du ir daugiau mėnesių išmokėtos kas mėnesį gaunamos pajamos, pajamas to mėnesio, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, išskyrus atvejus, kai savivaldybės administracija duomenis gauna iš valstybės ir žinybinių registrų bei valstybės informacinių sistemų. Visų prašyme-paraiškoje pateiktų duomenų teisingumą prašymą-paraišką pateikęs asmuo patvirtina savo parašu (Įstatymo 20 str. 3 d.). Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, jog savivaldybės administracija gautą prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti užregistruoja prašymo-paraiškos pateikimo dieną ir prašymą-paraišką pateikusiam asmeniui įteikia informacinį lapelį. Jeigu pateikti ne visi reikiami dokumentai, informacija apie trūkstamus dokumentus įrašoma į informacinį lapelį. Jeigu asmuo nustatytu laiku nepateikia trūkstamų dokumentų, savivaldybės administracija per 5 darbo dienas priima sprendimą neteikti piniginės socialinės paramos ir asmeniui grąžina jo pateiktus dokumentus.

42. Įstatymo 25 straipsnis įtvirtina piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų pareigas, tarp kurių yra ir pareiga pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymo-paraiškos formą ir jos priedus pateikti visą ir teisingą informaciją, įrodančią bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens teisę gauti piniginę socialinę paramą, ir būtinus piniginei socialinei paramai gauti dokumentus (Įstatymo 25 str. 2 p.).

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant šias Įstatymo nuostatas, laikomasi nuoseklios pozicijos, kad asmuo, siekiantis gauti socialinę pašalpą, turi pateikti atsakingai institucijai nustatytos formos prašymą bei informaciją ir dokumentus, patvirtinančius jo atitiktį nustatytiems asmenų, pretenduojančių gauti socialinę pašalpą, reikalavimams. Asmeniui atsisakius pateikti ar nepateikus trūkstamų dokumentų, atsakinga institucija priima sprendimą neteikti piniginės socialinės paramos. Pareiškėjo pareiga pateikti dokumentus priklauso nuo to, koks yra jo statusas pagal Įstatymą, t. y. ar jis laikytinas bendrai gyvenančiu asmeniu ar vienu gyvenančiu asmeniu. Jei asmuo laikomas bendrai gyvenančiu asmeniu, tai pagal Įstatymo 20 straipsnio 3 dalį kyla pareiga pateikti informaciją ir dokumentus, susijusius su bendrai gyvenančių asmenų pajamomis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-803-789/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-54-575/2023).

44. Byloje nustatyta, kad 2019 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjas ir E. B. sudarė ikivedybinę sutartį, kuria nustatytas šalių turto teisinis režimas. 2019 m. spalio 10 d. santuokos sudarymo įrašas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad pareiškėjas ir E. B. sudarė santuoką 2019 m. spalio 10 d.

45. Įvertinusi Įstatyme įtvirtintas „bendrai gyvenančių asmenų“ bei „vieno gyvenančio asmens“ sąvokas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šių sąvokų aiškinimo aspektu (žr., pvz., 2023 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-101-602/2023), teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad „bendrai gyvenančių asmenų“ statusui nustatyti pakanka tarp šalių sudarytos santuokos fakto, nesiejant jo su kitomis aplinkybėmis (vedybinių sutarčių sudarymu, faktine vieno iš sutuoktinių gyvenamąja vieta ir pan.), todėl nepagrįstais pripažintini pareiškėjo argumentai, kad santuokos su ikivedybine sutartimi sudarymas nekeitė pareiškėjo situacijos pagal Įstatymą. Subjektyvia pareiškėjo nuomone taip pat pripažintini apeliacinio skundo teiginiai, kad jo sudaryta vedybų (ikivedybinė) sutartis turi aukštesnę teisinę galią nei Įstatymo nuostatos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėją pripažino bendrai gyvenančiu asmeniu. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su nepagrįstai siaurinamai (tik kaip kartu faktiškai gyvenančiais asmenimis) aiškinama Įstatyme įtvirtinta sąvoka „bendrai gyvenantys asmenys“ ir kitomis aplinkybėmis (Sutuoktinė gyveno ir gyvena Tauragėje, pareiškėjas – Kaune, todėl, sprendžiant dėl socialinės pašalpos skyrimo, turi būti vertinama tik jo vieno materialinė padėtis), atmestini, nes byloje nėra duomenų apie pareiškėjo ir jo Sutuoktinės gyvenimą skyrium (separaciją), patvirtintą teismo sprendimu.

46. Kadangi pareiškėjas laikomas bendrai gyvenančiu asmeniu, jam kilo pareiga pateikti informaciją ir dokumentus, susijusius su bendrai gyvenančių asmenų pajamomis (Įstatymo 20 str. 3 d.), ir priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, atsakovas įgijo teisę reikalauti iš pareiškėjo pateikti trūkstamus dokumentus, informaciją apie tai įrašant į informacinį lapelį (Įstatymo 20 str. 6 d.). Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo Sutuoktinės užimtumą, veiklos pobūdį, pajamas, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas pagrįstai vadovavosi Įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi (laiku nepateikti dokumentai) ir neskyrė pareiškėjui socialinės pašalpos nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d. Pažymėtina, kad pareiškėjo reikalavimas taikyti jam Įstatyme neįtvirtintas išimtis yra nepagrįstas ir nesuderinamas su teisingumo, sąžiningumo, lygiateisiškumo ir kitais reikalavimais.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1741-502/2021, 2021 m. gruodžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2791-629/2021, 2022 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-803-789/2022, 2023 m. sausio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-54-575/2023, 2023 m. vasario 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-101-602/2023 taip pat laikėsi pozicijos, kad, pareiškėjui, nepateikus duomenų apie jo Sutuoktinės turimą turtą ir kt., Administracija pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui ir jo sutuoktinei, kaip bendrai gyvenantiems asmenims, socialinę paramą.

48. Pareiškėjo nuomone, Įstatyme įtvirtintas reguliavimas prieštarauja Chartijos nuostatoms. Chartijos 34 straipsnis „Socialinė apsauga ir socialinė parama“ nustato, kad Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę gauti socialinio draudimo pašalpas ir naudotis socialinėmis paslaugomis, suteikiančiomis apsaugą pagal Sąjungos teisės ir nacionalinių teisės aktų nustatytas taisykles ir praktiką motinystės atveju, susirgus, patyrus nelaimingą atsitikimą darbe, esant išlaikytiniu ar sulaukus senatvės, taip pat netekus darbo (Chartijos 34 str. 1 d.). Kiekvienas Sąjungoje teisėtai gyvenantis ir teisėtai keičiantis gyvenamąją vietą asmuo turi teisę gauti socialines pašalpas ir naudotis socialinėmis lengvatomis pagal Sąjungos teisę ir nacionalinius teisės aktus ir praktiką (Chartijos 34 str. 2 d.), Siekdama įveikti socialinę atskirtį ir skurdą, Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę į socialinę paramą ir paramą aprūpinant būstu, kad pagal Sąjungos teisės ir nacionalinių teisės aktų nustatytas taisykles bei praktiką būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos visiems neturintiems pakankamai lėšų (Chartijos 34 str. 3 d.). Pažymėtina, jog pagal aptartas Chartijos nuostatas, valstybėms narėms suteikiama teisė nacionaliniu lygiu nustatyti taisykles ir praktiką, kuriomis būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos visiems neturintiems pakankamai lėšų. Vertindama šio pareiškėjo apeliacinio skundo argumento pagrįstumą, atsižvelgdama į bylos medžiagą ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti, kad Įstatyme įtvirtintos nuostatos, kuriomis vadovaujantis skiriama socialinė parama ir kurios nagrinėjamu atveju buvo taikomos priimant skundžiamus sprendimus, prieštarauja Chartijos nuostatoms. Todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

49. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismas aptarė CK 6.250, 6.271 straipsnius ir, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, atmetė pareiškėjo prašymą priteisti neturtinę žalą. Teisėjų kolegija pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo jos vertinti kitaip.

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl mokesčių administratoriaus sutuoktinių turto atskiro traktavimo, neanalizavo 2020 m. sausio 3 d. įvykusio konflikto, kuris kilo, nes pareiškėjas nesutiko leisti tikrinti Sutuoktinės asmeninių duomenų, ir po jo pareiškėjo prašymai netenkinami, nesvarstė pareiškėjo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą, į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, atsisakymo nei pagrindė, nei motyvavo, nesprendė klausimų su privaloma pareiga valstybių narių teismams tiesiogiai taikyti ES teisę.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas detaliai nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo skunde nurodyto argumento (pvz., dėl mokesčių administratoriaus sutuoktinių turto atskiro traktavimo), tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o, vertindamas įrodymus, teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1127-525/2018). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė ir nustatė esmines ir reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą šiais apeliacinio skundo argumentais.

52. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su 2020 m. sausio 3 d. kilusiu konfliktu, o taip pat neteisėtai tvarkytų asmens duomenų, Sutuoktinės priskyrimo viešiesiems asmenims, vieno iš sutuoktinių nuostolingos ūkio veiklos reikšmės, sprendžiant dėl socialinės paramos skyrimo, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos dalykas yra sprendimai, kuriais nuspręsta neskirti socialinės pašalpos pareiškėjui, nes pareiškėjas nepateikė visų būtinų duomenų ir dokumentų, todėl aptariamos aplinkybės nevertinamos kaip nesusijusios su bylos dalyku.

53. Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas jo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą nesvarstė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015; 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją (žr., pvz., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nekyla pagrįstų abejonių dėl byloje taikytinų teisės aktų nuostatų konstitucingumo, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjo keliamais klausimais.

54. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, taip pat tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo jo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizuoja, dėl kokių teisės normų aiškinimo ir taikymo jis pageidauja prejudicinio sprendimo, todėl toks jo prašymas atmestinas.

55. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl pareiškėjo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Teisėjų kolegija kritiškai vertina tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime apibendrintai atmetami šie pareiškėjo prašymai, konkrečiai jų neišskiriant. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindo nurodytus pareiškėjo prašymus tenkinti, teisėjų kolegija nelaiko šio trūkumo esminiu, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismui, nagrinėjant bylą ir nekilus abejonių dėl teisės taikymo klausimų išaiškinimo nėra privaloma pareiga kreiptis į Europos Sąjungos teisingumo teismą ar Konstitucinį Teismą. Pažymėtina, kad pareiškėjas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinėje instancijoje savo prašymo nemotyvavo, nesuformulavo aiškių pagrindų tokiam prašymui dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą priimti prejudicinį sprendimą. Kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, jog teismas nepasisakė dėl šio prašymo išsamiau negali būti vertinama, kaip sprendimo naikinimo pagrindas, kadangi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą tinkamai pritaikė materialines teisės normas, dėl jų taikymo nekilo abejonių ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

56. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako, nes teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

57. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

58. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Jolanta Malijauskienė