2022-05-04 Nr. AB-10927-3-62-3-00159-2022-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2283-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00159-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. K. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. K. K. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 21S45405 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2022 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 6K-104 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.

2. Pareiškėjas nurodė, jog (duomenys neskelbtini)mieste turėjo plaukų kirpimo saloną. 2021 m. birželio mėn. šalia jo salono vyko renginys, skirtas grupuotei (duomenys neskelbtini), todėl ant jo salono buvo pakabinta (duomenys neskelbtini)vėliava-plakatas. Kitą dieną pareiškėjas nuėmė vėliavą-plakatą ir jį sudegino. Po dviejų dienų pareiškėjas sulaukė grasinimų – buvo sudegintas jo salonas ir automobilis. Pareiškėjas kreipėsi į policiją, tačiau policijos viršininkas nesiėmė veiksmų ir nurodė, kad pats bijo (duomenys neskelbtini). Dėl šios situacijos pareiškėjas išvyko iš savo šalies.

3. Pareiškėjo vertinimu, kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) didžiulę politinę ir karinę įtaką turi (duomenys neskelbtini) partijos ir karinės grupuotės (duomenys neskelbtini), kuri laikoma viena pavojingiausių karinių grupuočių (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimą, kad policija atsisakė suteikti pareiškėjui pagalbą ir apsaugą, patvirtina, kad kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad valdžia nesiima veiksmų prieš (duomenys neskelbtini) karines grupuotes, nes pati yra nuo jų priklausoma, todėl pareiškėjui kylanti individuali persekiojimo grėsmė yra akivaizdi. Pareiškėjas priskirtinas padidintos rizikos grupei, kaip opozicijos dalyvis ir aktyvus protestuotojas, nes viešai išreiškė pasipiktinimą prieš valdžios palaikomą (duomenys neskelbtini) teroristinę grupuotę.

4. Pareiškėjo teigimu, jis savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis nustatant prieglobsčio motyvus, nepadarė tvarkų ar taisyklių pažeidimų, pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo nulemtas patiriamos baimės dėl persekiojimo, pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies.

5. Pareiškėjas nurodė, kad jo skundą nagrinėjant Komisijoje nebuvo užtikrintas jo tiesioginis dalyvavimas posėdyje. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta.

6. Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad jis, kaip aktyvus protestuotojas ir opozicijos aktyvistas, priskirtinas padidintos rizikos grupei, todėl į šį aspektą reiktų atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, tačiau atsakovas nepagrįstai ignoravo šį aspektą. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, nesurinko ir neištyrė aktualios pareiškėjo kilmės šalies bei su pareiškėjo individualia situacija susijusios informaciją, ir atsižvelgiant į tai priėmė neteisėtą bei nepagrįstą ginčijamą sprendimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo surinkta informacija tik iš kelių šaltinių, kurie nelaikytini aktualiais ir neatspindi realios situacijos pareiškėjo kilmės šalyje.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl konstatavo, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

9. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nenurodė kitų jam tariamai kylančių grėsmių, todėl tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai.

10. Migracijos departamentas pažymėjo, jog rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. gairėmis apie padėtį (duomenys neskelbtini), kuriose nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgęs į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, taip pat konstatavo, jog jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

11. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas buvo protestų organizatorius ar aktyvus protestų dalyvis, vaidinęs svarbų vaidmenį protestuose, taip pat pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis individualiai būtų persekiojamas dėl dalyvavimo demonstracijose. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas nepasižymėjo nuoseklumu, nebuvo paremtas objektyviais įrodymais, pasakojimui trūko konkrečių detalių ir tikslumo.

12. Atsakovas pažymėjo, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo jis gali pasislėpti.

II. 13. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo M. K. K. K. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Atitinkamai teismas pakeitė Komisijos sprendimo dalis.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas baimę grįžti į kilmės valstybę sieja su baime būti nužudytam (duomenys neskelbtini) grupuotės, kuri jį persekioja dėl jų vėliavos išniekinimo. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas surinko aktualią kilmės valstybės informaciją ir Sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo pasakojimas neleidžia identifikuoti tariamo persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją. Migracijos departamentas tyrimo metu nustatė, kad pagrindiniai (duomenys neskelbtini) grupuotės taikiniai yra (duomenys neskelbtini), kurios pritaria (duomenys neskelbtini) politikai, o ne pavieniai asmenys. Atsižvelgęs į tai teismas nurodė, jog nėra tikėtina, jog (duomenys neskelbtini) turėjo tikslą susidoroti su pareiškėju, todėl sutiko su atsakovo pozicija, kad nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo pasakojimas neleidžia identifikuoti tariamo persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti asmenį bei, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neatitinka prieglobsčio suteikimo kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje.

15. Kadangi papildomos apsaugos suteikimą pareiškėjas grindė tais pačiais argumentais kaip ir suteikti pabėgėlio statusą, teismas darė išvadą, jog nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Teismas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) nėra gubernijų, kuriose beatodairiško smurto lygis pasiektų tokį aukštą lygį, kad būtų įrodyta, jog civilį sugrąžinus į atitinkamą regioną, tik dėl jo buvimo to regiono teritorijoje jam egzistuotų reali grėsmė patirti rimtą žalą. Be to, atsakovas konstatavo, jog asmuo nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidėjusia persekiojimo grėsme, taip pat nėra pažeidžiamas asmuo. Prieglobsčio prašytojas visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, (duomenys neskelbtini) likę jo artimieji. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, jog (duomenys neskelbtini) Respublikoje tuo metu nevyko Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai.

16. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog jo skundas Komisijoje turėjo būti nagrinėjamas žodine tvarka, nes pareiškėjas nenurodė ir atsakovas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Teismas pabrėžė, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

17. Teismas nesutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė ir adekvati jo padarytam pažeidimui, nes dėl pareiškėjo nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinęs ar klaidinęs tyrimą, būtų pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios lemtų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė pareiškėjui nustatyti 2 metų draudimo atvykti terminą.

18. Įvertinęs į tai, kad Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki 2 metų, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 19. Pareiškėjas M. K. K. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visa apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes pageidauja būti išklausytas tiesiogiai.

20. Pareiškėjas teigia, kad negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jo visokeriopam saugumui, įskaitant laisvę, gyvybę ir sveikatą, dėl jo konflikto su karine grupuote (duomenys neskelbtini), kuri keršija pareiškėjui už sudegintą vėliavą. Minėta grupuotė sudegino pareiškėjo saloną ir automobilį.

21. Pareiškėjas nurodo, kad (duomenys neskelbtini) vykstančio vidinio karinio konflikto, ginkluotų užpuolimų, žmonių grobimų ir kitų nusikaltimų kontekste, kurių nekontroliuoja valdžios struktūros arba net prie jų prisideda, visiškai tikėtina, kad pareiškėjui už viešai parodytą nepagarbą (duomenys neskelbtini) grupuotei (jos plakato vėliavos sudeginimą), kyla reali persekiojimo grėsmė, dėl kurios pareiškėjas gali prarasti laisvę, gyvybę ir sveikatą. Pareiškėjas priskirtinas padidintos rizikos grupei, kaip opozicijos dalyvis ir aktyvus protestuotojas, nes viešai išreiškė pasipiktinimą prieš valdžios palaikomą (duomenys neskelbtini) teroristinę grupuotę.

22. Pareiškėjo teigimu, EPPB gairės yra tik rekomendacinio pobūdžio, o apibendrintoji informacija yra iki 2020 m. spalio mėnesio, t. y. vienerių metų senumo. Atsižvelgiant į tai, atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją.

23. Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. gegužės 2 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas. Migracijos departamentas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi dėl padidėjusio darbo krūvio neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjo skundą per teismo nustatytą terminą, todėl prašo teismo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti.

24. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra tikslinga praleistą terminą atnaujinti ir atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą priimti (ABTĮ 66 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

26. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

27. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo bei Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Atitinkamai teismas pakeitė Komisijos sprendimo dalį; kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, jog negali pasilikti kilmės valstybėje, nes kyla grėsmė jo visokeriopam saugumui, įskaitant laisvę, gyvybę ir sveikatą, dėl jo konflikto su karine grupuote (duomenys neskelbtini), kuri keršija pareiškėjui už sudegintą vėliavą. Minėta grupuotė sudegino pareiškėjo saloną ir automobilį. Pareiškėjas nurodo, kad (duomenys neskelbtini) vykstančio vidinio karinio konflikto, ginkluotų užpuolimų, žmonių grobimų ir kitų nusikaltimų kontekste, kurių nekontroliuoja valdžios struktūros arba net prie jų prisideda, visiškai tikėtina, kad pareiškėjui už viešai parodytą nepagarbą (duomenys neskelbtini) grupuotei (jos plakato vėliavos sudeginimą), kyla reali persekiojimo grėsmė, dėl kurios pareiškėjas gali prarasti laisvę, gyvybę ir sveikatą. Pareiškėjas priskirtinas padidintos rizikos grupei, kaip opozicijos dalyvis ir aktyvus protestuotojas, nes viešai išreiškė pasipiktinimą prieš valdžios palaikomą (duomenys neskelbtini) teroristinę grupuotę. Pareiškėjo teigimu, EPPB gairės yra tik rekomendacinio pobūdžio, o apibendrintoji informacija yra iki 2020 m. spalio mėnesio, t. y. vienerių metų senumo. Atsižvelgiant į tai, atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją.

31. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

33. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

34. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

35. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

36. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

37. Pareiškėjo vertinimu, visiškai tikėtina, kad pareiškėjui dėl jo konflikto su karine grupuote (duomenys neskelbtini) kyla reali persekiojimo grėsmė, dėl kurios pareiškėjai gali prarasti laisvę, gyvybę ir sveikatą.

38. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Nors pareiškėjas Migracijos departamento apklausos metu buvo nurodęs, kad yra patyręs žalą dėl jo priešiško nusistatymo karinės grupuotės (duomenys neskelbtini) atžvilgiu, tačiau objektyvių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo patirtą žalą, pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė. Migracijos departamentas tyrimo metu nustatė, kad pagrindiniai (duomenys neskelbtini) grupuotės taikiniai yra (duomenys neskelbtini), kurios pritaria (duomenys neskelbtini) politikai, o ne pavieniai asmenys. Taigi, pareiškėjas, kaip pavienis asmuo, Migracijos departamento teigimu, negalėtų būti persekiojimo subjektu. Atitinkamai, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

39. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį nėra nei detalus, nei pagrįstas įrodymais, nei nuoseklus, todėl negalima teigti, jog pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

40. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad pareiškėjo kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

41. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Migracijos departamentas vadovavosi pasenusiais duomenimis apie kilmės šalį, pažymėtina, kad pareiškėjas jokiais teisiniais argumentais ir bylos faktais nepaneigė naujausių EPPB pateiktų duomenų apie padėtį (duomenys neskelbtini). Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas šiais duomenimis rėmėsi pagrįstai. Šiais duomenimis remiamasi ir kitose panašaus pobūdžio bylose dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021; taip pat 2022 m. vasario 23 d. nutartis administracinėse bylose Nr. eA-1277-520/2022, Nr. eA-1287-968/2022, Nr. eA-1299-815/2022, Nr. eA-1336-575/2022; kt.). Šiuo atveju taip pat pažymėtina, jog nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti šio asmens norimais aspektais ir remtis tik prieglobsčio prašytojo pageidaujama informacija apie jo kilmės šalį.

42. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, taip pat įrašo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą apie perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį nustatytas terminas neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo ir Komisijos sprendimo dalis ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

43. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

44. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas ir Komisijos sprendimas yra teisėti ir pagrįsti.

45. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiami sprendimai yra pagrįsti bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jie paliekami nepakeistais, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. K. K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Vilija Mikuckienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė